en
TARP SVETIMŲ ŽMONIŲ
- Mergos, kelkitės! Ar lig pietų miegosite? - rūstus, neišmiegotas pasigirdo Sobrienės balsas. - Juk žinote, kad šį vakarą surinkimas.
Urtė kaip kulka išrietėjo iš lovos ir basom kojom atsidūrė šaltoj asloj. Nutvėrė žiaurusis žiemos šaltis jaunąją tarnaitę ir supurtė taip stipriai, kad dantys girdimai ėmė klabėti. O tas palūpis tik virpa, tik virpa, negali sučiaupti lūpų ir kaži kaip norėdama. Tas šaltis, apsaugok dieve! Ko tu nori: tokioj senoj klėty! Juk čia pro kiekvieną rąstą švilpia vėjai ir pusto sniegus į vidų! Nuo burnos kvapo - patalai sušalę į ragą.
Greit greit apsimetė Urtė, apsirengė. Bet antroji merga jau vėl užknarkė. Ir tas miegoti galėjimas!
- Barbe, kelkis, Barbe! Aš jau einu. Matysi, pasiges šeimininkė tavęs, barsis. Ar girdi? Barbe, kelkis, kelkis!
- Kas rytą vis penkios Barbės. Ir niekaip jos iš lovos neiškrapštysi, - pyksta Urtė, bet ir vėl atlenkia: - Šalta, nejauku, stačiai žudynė. Numirti gali tame šaltyje.
Iš pradžių Urtelė keldamasi rytą verkė, prisimindama šiltąją jaukią stubelę namie. Čia krosnį vakare Tyrų pelkių velėnomis gerai įšildo, rytą dar karšta ji tebėra. Šaltis, nors ir kaži kaip dūktų, vis viena nekenkia, nėmaž jo nebijoma.
- Barbė, regis, dar neišsirioglino iš lovos, - Urtei įėjus, pastebėjo Sobrienė.
- Ji tuoj įeis, šeimininke.
- Nekenčiu tokių ilgamiegių. Juk ir protą gali pramiegoti, ir teismo dieną.
Urtė tylėjo, nors ir mielai būtų paakinusi į tai, kad šį vakarą surinkimas ir darbo bus iki po pusnakčio. O kokia šalta klėtis: išlipi iš lovos kaip į vandenį. Bet šeimininkės supykinti nenori.
Milžtuvėmis nešina, išėjo Urtė į staldą karvių milžti.
"Še! Ir vėl Mikas tvartų duryse. Ko jis taip keistai žiūri? Ko jis taip anksti keliasi? Kas verčia jį iš lovos?"
Vakar Urtė beveik suklupo per jo kojas su visais kibirais. Nejauku, tiesiog nejauku jai, pamačius Miką vis čia stovint.
"Kad jis taip per antakius nežiūrėtų! Ką aš jam padariau, kad jis į mane taip žvairakiuoja?" - mąsto Urtė, ir ji taip surizgo, kad beveik prie atbulojo šono atsitūpė karvę milžti.
"Dėl dievo, kad tik nebūtų Mikas to pastebėjęs! - rūpinosi Urtė. - Regis, nepastebėjo, nes šiaip jis jau būtų tikrai ką nors pasakęs."
Visas blogumas ir yra, kad jis dar nė vieno žodelio nėra prataręs į Urtę. Lygiai dėl to jis toks baugus jai ir pasirodė. Kad jis ką sakytų, tai ir žinotum, ką jis taip kartais galvoja.
"Kad jis tik eitų pagaliau iš to tvarto lauk!" - negandojasi Urtė, ir vieną kitą sykį pažvilgterėjo ji pro karvės pilvą, ar dar vis jo kojos matyti.
Pasigirdo žingsniai. Ateina bernas ir klausia kaži ko Miką. Mikas nueina su juo.
"Dievui dėkui, kad tik nuėjo!" - atsikvėpė Urtė. Bet širdyje liko kaži koks apsivylimas, nepatenkinimas.
- Urte, eik pavadinti Miką pusryčių, - įsakė šeimininkė.
Urtė paklusni tarnaitė: greit išbėgo jo ieškoti, bet širdyje norėjo lyg pykti.
"Kodėl vis aš, juk ir Barbė būtų galėjusi eiti jo ieškoti. Jis manęs nekenčia, o aš jam į akis lendu. Ir žinok dabar, kur jis slambosi."
Nei skūnioj, nei tvartuose. Ak, čia, kamaroje.
- Mikai, pusryčių!
- Žinau ir be tavęs!
Urtei nebeliko daugiau nieko, kaip nurausti. Bet ir apmaudas pakilo jai.
"Koks jis nebūsiąs, tur būt, maldos dar nori. Nesulauksi iš manęs, vaikeli!" - pamanė.
- Tai kodėl nepareini, kad žinai; kodėl duodies tiek daug prašinėti? - uždrožė ji Mikui ir išsiskubino tekina pro duris namo.
"Kaži, kokias akis jis padarė? Aišku, kad supyko dar daugiau. Tegu pyksta: ar žino jis už ką? dėl ko? Jis toks pat, kaip ir kurinas, kuris nuo ankstybo ryto iki vėlybo vakaro iš apmaudų neišbrenda."
Pusryčius bevalgant, Urtė neiškentė nepažiūrėjus į Miką. Ir keista, šis visai nepiktas, tik kaži kodėl taip sau po nosim šypsosi.
"Kas jį taip džiugina?" - įdomu Urtei.
- Urtike, - sako šeimininkas, - šį vakarą pasistenk anksti atsilikti, o paskui įeik prie žodžio.
- Ne, jau anksčiau turi ji įeiti, - pastebėjo šeimininkė, - ji turi giedoti padėti. Juk jos balsas kaip vargonai. Bažnyčioje visada žinojau, kada tu buvai, Urte, nors ir nemačiau. Tavo galėjimas giedoti! Net vargonus peršauki!
- Tai ji ir trobą nukels, - juokėsi Barbė.
- Tu veikiau nukelsi su savo tomis dainomis, - supyko šeimininkė.
- Na, ar negalima dainuoti? - nustebo Barbė.
- Ar tu nežinai, kad dainuoti nuodėmė? - rimtai paklausė Sobrys.
- Ne, pas mus - ne nuodėmė. O, pas mus daug dainuojama!
- Ne dainuoti, o giedoti reikia dievo garbei, - pamokė šeimininkas.
Barbė nebežinojo, kas atsakyti. Urtė nudžiugo, kad ji savo giedojimais visiems patinka. Kaži kokį dabar veidą padarė Mikas? Bet į jį pažiūrėti ne taip jau labai drąsu. Bernas skubiai srėbė sriubą ir nėmaž nesirūpino nei apie dainas, nei apie giesmes. Tik pačių duktė neiškentėjo tėvų nepaerzinusi:
- Man labai patinka Barbės dainos. Barbe, juk tu išmokysi ir mane dainuoti, ką? Kad vasarą į pievas važiuosime, tai mes dainuosime, ei, tai mes dainuosime! Mikai, ar ne? Tu nieko nesakai?
Mikas tik nusišypsojo ir tylėjo. Bet motina aštriai subarė:
- Liaukis, mergel, neplepėk tokių niekų! Ar tatai pritinka surinkimo dukteriai?
- Dievui dėkui, kad mes ne katalikai, o šiaip mane jau būtumėt į vienuolyną uždarę.
- Tu, bedieve, tu! - pyko motina.
- Ak, aš visai jau ne bedievė, aš tik jauna. O jauniems leista dainuoti, - atkirto ji atkakliai. - Ei, kad jūs jauni buvote, tokie, kaip aš, na, aš nežinau, aš juk nemačiau. Bet ar nemėgdavai pasakoti, mama, savo kaimynei, kad pabėgdavai nuo knygų, į jomarką nubėgdavai, tėvams nežinant. Matai, aš dar nė karto nuo knygų ir surinkimo nebėgau, aš...
- Ir pradedi dabar maištininkauti, Marele, kas su tavim pasidarė? - perspėjo tėvas.
- Ale kur, tėti, visai nemaištininkauju. Bet kodėl vis taip surinkimininkų daroma? Patys gana išsidūkę, paskui sekančią jaunųjų kartą nori jie tiesiog... Na, sakau, vienuolynų mes neturime, o kad turėtume, tai visus mus sumurdytumėt ten.
- Bijok dievo ir gėdykis kalbėdama! - graudeno motina. Ji taip susijaudino, kad neberado kitų žodžių.
- Ak, jūs manote, kad mūsų ausys užkimštos, akys užrištos, ir mes, jaunieji, nematome, negirdime, kas daroma kad ir tų pačių sakytojų. Ne kartą dejuojate dėl Kebelkščio pasileidimo. O kad jis atvyksta žodį kalbėti, tai daugiau nieko ir nežino, kaip tuos jaunuosius nusitverti ir senas bobeles virkdyti. Apie Anskį Šimonį - ką mėgot pasakoti...
Urtė pakėlė akis ir tiesiog išsižiojo. Apie Anskį Šimonį žino ir kiti, kad jis uždegęs tėviškę? Negali būti. Ji panoro dabar sužinoti, kas buvo kalbama.
- Ką kalbėdavo žmonės apie mano dėdę?
- Ale nieko nekalbėdavo, neklausyk, ką ta mergelė šį rytą svaičioja, - norėjo dalyką pataisyti Sobrienė. Bet Marė jau ir atrėžė:
- Ką kalbės! Mergininkas buvo. Jį žodį kalbant nebesu girdėjusi, bet galiu ranką į ugnį dėti, kad ir jis bus jaunuosius gramzdinęs į pragaro bedugnę. Taip, taip, sakytojų šūkis: klausyk, ką aš sakau, tik nedaryk, ką aš darau!
Lengviau pasidarė Urtei, kai pavalgę visi sukilo ir ji galėjo stalą nuimti. Oras buvo tvankus susidaręs. Dabar pasivadino Sobrienė dukterį į stubelę, užsidarė duris.
O nors ir nieko garbingo Urtė apie dėdę Šimonį negirdėjo, bet lengva pasidarė jai ant širdies, kad niekas nežino, jog jis buvo padegikas.
Po kiek laiko išėjo į virtuvę Marė raudonom, užverktom akim. Bet ji atmetė galvą aukštyn, lyg parodyti, lyg sakyti norėtų: "O tačiau mano tiesa!"
- Tai tokie žmonės tie Sobriai! - tarė sau Urtė.
Laiku jau buvo vartai atkelti. Privažiavo kiemas iš arti ir toli. Visas surinkimo galas priėjo pilnas žmonių; mažoji ir didžioji stuba pasipildė kupinai. O kada pragydo žmonės:
Ak, kad liežuvių aš turėčiau
Daugiau kaip visą tūkstantį...-
tai pirma lyg upelis sidabrinis, o paskui jau tikrai lyg vargonų stygos paskambėjo iš stubos kampo, kur visai kukliai buvo atsisėdusi Urtė Šimonytė.
Beveik pusė surinkimo nutilo ir didžiausiu pasigėrėjimu ėmė klausytis jaunosios mergaitės balso. Retasis tebuvo ją girdėjęs. Retasis tepažino Šimonytę. Užtat ir nusistebėjimas buvo didelis, ir kuždėjimas ėjo nuo suolo į suolą, iš lūpų į ausis smalsuolių:
- Kas ta tokia giedotoja?
- Naujoji Sobrių merga, Urtė Šimonikė.
- Aukštujų Šimonikė?
- Taip, taip!
- Tai gerklė! Tai tikrai dievo dovana!
Urtė pastebėjo, kad jąja susidomėjo visas surinkimas. Ir tai jai patiko. Ji vėl buvo savo vietoj. Nesivaržydama galėjo ji pakelti balsą ir giedoti, ak, giedoti! Kas begali būti gražesnio!
Ir kaip pamėgo Urtė naujojo sakytojo žodį! Nenukreipė ji nuo jo akių ir gerte gėrė jo žodžius. Visokie abejojimai buvo šiandien į jos širdį įsiveržę ir pradėję čia sau lizdą krauti. Bet dabar visa užmiršta, net Marės pastabos, kurios sukėlė visokių prieštaravimų jos krūtinėje.
Urtei priešais, kiek skersai, ties durimis, sėdėjo Mikas Sobrys.
Mikas niekada į surinkimą neateidavo, visada jis turėdavo kokį nors žygį ir išeidavo bet kur. Nustebo ne vienas iš atėjusių, pamatę ir Sobrių sūnų surinkime. Kas čia pasidarė su Miku, ar tai jis jau pradeda prisiversti? Sunku tikėti.
Bet Mikas žinojo, kas jį šį vakarą į surinkimą traukė. Tai buvo Urtė, geltonplaukė, skaisčiaveidė mergaitė, jų tarnaitė.
"Pasiutiškai daili merga ta Šimonytė! - tikrina Mikas pats sau. - Tik truputį perdaug baiminga. Lyg kurapka visada ji man pasprunka. Niekaip prie jos neprieisi. Bet dabar negalės ji jau taip veik pasprukti. Dabar ji turi čia sėdėti iki pabaigos."
O jis savo akimis gali ją ganyti iki valios. Urtė dar nemato Miko, dar jo nepastebi. Visa širdim ji, visa siela ten pas sakytoją, kuriam tokie gražūs žodžiai plūsta iš burnos lyg upeliai vandens.
"Gerai, kad ji manęs nepastebi, - mano sau Mikas, - geriau galiu ją stebėti.
Ir dailumas tos mergaitės! Ne, negalima atsidžiaugti, negalima atsigėrėti! Kodėl ji tik paprasta merga, nusigyvenusio ūkininko, butelninko duktė? Kodėl ji ne man lygi? Kad man lygi ji būtų, tuojau paimčiau tėviškę ir Urtę padaryčiau Sobriene. Ir mano, mano ji būtų visados! Bet kodėl ji negal ir dabar mano būti? Ta jos nekalta išvaizda! Ak, jai negalės niekas artintis. Tik žiūrėk, jos akys: nemato kito nieko, kaip tiktai sakytoją. O tos lūpos, kaip jos kartoja svečio žodžius. Galiu galvą padėti, kad tų lūpų dar niekas nėra bučiavęs. Tikrai ne! Jos burna yra "kaip auštančio ryto rasos pavilginta rožė", - kaži kur Mikas buvo skaitęs ir įsidėmėjo šiuos žodžius, nes jie jam be galo patiko.
"Aš turiu būti pirmasis, kuris tas lūpas bučiuos. Aš būsiu pirmasis, kuriam ji priklausys! Mano, mano ta gražioji, ta dailioji mergužėlė! Mano, mano ta nepalaužta gėlelė! Užmuščiau tą, kuris drįstų prie jos lįsti, pradėm nudėčiau! Mikai, ar tokios turi būtį mintys surinkimininko sūnaus, sėdinčio surinkime, netoli tokio garbingo, iš tolo atvykusio sakytojo, kalbančio apie gyvąjį dievo žodį?" - šaipėsi jis iš savęs ir nusišypsojo, nusišypsojo nedailiai.
Kaži kaip netikėtai pakreipė Urtė galvą ir pamatė liepsnojančias Miko akis. Užteko. Lyg pašėlusi pradėjo širdis plakti, veidai ėmė kaisti lyg uždegti. Atrodo, protas susimaišė. Šalin pamaldingumas!
Sekusios Urtę Miko akys tai pastebėjo. Labai gerai pastebėjo, kad jis priežastis taip greit persimainiusio Urtės veido. Ir džiūgaująs patenkinimas pagavo jo krūtinę.
"Pastebėjai? Pagaliau! Na, mergyte, kodėl nudūrei akis? Kodėl nuraudai? Tur būt, aš tau patinku. Rasi bijai, kad neįspėčiau tavo minčių. Vis viena, ar šiaip, ar taip, mergaite, mano būsi, nė vieno kito!"
Giedant pabaigos giesmę, jau nebepritarė Urtė. O Mikas dar vis tebeturėjo akis į ją įsmeigęs. Ji, berods, nė karto nebepakėlė galvos. Ji nematė, bet jautė, kaip jojo akys dega. Ji žiūrėtų, mielai žiūrėtų į Miką. Ir įsitikinti norėtų, ir... ji nebežino, ką dar tokio, bet ji bijo nusidėti, bijo... Gali tai negeros mintys, gali tai pageidavimas blogas koks būti. O ji nori dievui tarnauti visa širdimi. Bet Miko Sobrio akys įpynė ją į kažkokias paines.
Tik po vakarienės Urtė šiek tiek nusiramino. Virtuvėj buvo daug darbo; stropiai dirbdama, užmiršo pirm trumpos valandos buvusį įvykį. O juk nieko nebuvo. Tik vieną kartą ji akis pakėlė, ir tuo pačiu akimirksniu Mikas į ją pažiūrėjo. Na, ir kas tokio? Nieko tokio, tik širdis dar vis taip neramiai plaka.
Šeimininkė pašaukė tarnaites prie knygų. Urtė visai ramiai įėjo į surinkimo kambarį. Ir štai visai netikėtai užkalbino ją svečias:
- Šlovingą tu turi arpą, dukrele! Girdėjau, kad tu čia tarnauji, kad tu ne kartą jau gražiai pagiedojai. Ar pagiedosi ir šį vakarą ką nors?
- Kad giedosite, aš pritarsiu, - atsakė Urtė.
- Bet ko mes nemokėsime, to tu mus pamokysi, ką?
- Kaip aš, vargšė mergaitė, galiu drįsti...
- Tu ne vargšė, tu labai turtinga. Tokią dovaną retai kas teturi. O rašte pasakyta: tešviečia šviesybė jūsų po žmonių akių.
Urtė nuleido akis. Malonūs sakytojo žodžiai lyg saulės spinduliai glamonėjo ją. Nors pagyrimo ji iš niekur ir nelaukia, bet malonus jis vis viena, dar juo daugiau, juo rečiau jo tegirdi.
Bet Mikui nėmaž nepatiko, kad sakytojas su Urte tiek daug kalbėjo: pavydas jį pagavo.
"Ko nori tas senis iš mano mergelės!" - pyko jis savy.
Po maldų buvo daug ir gražių giesmių giedama. Urtė visur galėjo gerai pritarti. Visus ji mokėjo balsus. Pagaliau sakytojas kreipėsi į ją, kad jį pasiūlytų vieną kitą giesmę, kurią ji užvis daugiau myli.
- Kad man valia, tai prašau "Dvasia, ak malonės dvasia, ak maldos..." - tai mieliausioji mano mirusios senelės giesmė.
- Nežinau, ar tą balsą mokėsiu, tai nauja giesmė. Prašau, pradėk, aš noriu išmokti.
Ir pradėjo Urtė dailiu maloniu savo balsu, kuris skambėjo lyg kanklių styga, menininko pirštų užgauta. Urtei pritarė Mikas. Nustebo Sobriai: Mikas gieda drauge? Niekada jis negiedodavo kartu, dėjosi nemokąs. Tai kas dabar pasidarė? Pamažu pradėjo jau ir kiti vienas po kito pritarti, ir galingai skambėjo giesmė apie malonę Sobrių namuose.
Bet, regis, dar niekas tokia džiaugsminga širdim nėra giedojęs, kaip Urtė. Jos širdį tebeglostė sakytojo pagyrimas: tokią dovaną retai kas teturi. Bet kas dar buvo malonu, tikrai maloniau buvo tai, kad Mikas, jai giedant, pritaria.
Padrąsinta Urtė prašė giedoti vis daugiau ir daugiau. O paskutinei giesmei pasibaigus, šventiška tyla pavergė surinkimo vietą. Net Mikas užmiršo varstyti Urtę akimis.
Tik sakytojas neužmiršo Urtės pagraudenti:
- Naudok vertingai ir su dėka dievo dovaną ir elkis išmintingai. Nepakliūk į bedievystės srovę, kuri visa su savim paplėšia, atimdama dangaus išganymą.
Pirmoji iš surinkimo kambario išėjo Urtė, o karštomis jos pėdomis sekė Mikas. Ir tamsiame priebuty staiga jis nutvėrė Urtės ranką:
- Urtike!
Urtės širdis užšalo. Ak dieve! Šitas vienas žodis išvaikė visas pamaldžias mintis. Šitas vienas šūkterėjimas atplėšė krūtinėje kaži kokias iki šiol dar niekieno nesurastas duris ir įleido, įleido... ką? Dievas žino ką! Visus savo jausmus tinkamais žodžiais išreikšti dar niekas nėra galėjęs, dar niekam nėra pavykę! O jeigu kas ir stengėsi juos atvaizduoti nors ir kažkokiais parinktais žodžiais, tai būk tikras, kad jis netiksliai atvaizdavo. Dar niekada nepaliestos, nežinomos, visiškai naujos stygos ėmė skambėti taip viliojančiai, taip saldžiai Urtės krūtinėje. Tiesa, ne taip jau labai Urtė tai nusimanė - ji tik meilų tų stygų skambėjimą tejuto.
O ta nelemtoji širdis, užuot pasibaisėjus šitokio drąsaus Miko elgesio po tokio gražaus vakaro, pradėjo taip linksmai, taip džiūgaudama plakti.
Bet papratimas stipresnis už prigimtį. Urtė išsiplėšė iš laikančių ją rankų ir, lyg nematyto kokio baisūno vejama, išbėgo iš priebučio į savo kamarėlę, į klėtį.
- Ar tu nepastebėjai, kaip Mikas visą laiką į tave žiūrėjo? - paklausė kiek vėliau įėjusi antroji merga,
- Nieko nepastebėjau, - melavo Urtė.
- Ak, kad būtum mačiusi! Stačiai praryti jis tave norėjo.
- Eik, eik, nešnekėk tokių niekų, aš visai tuo netikiu!
- Tu tikėk! Matai, tu esi tokia daili, tokia nekalta. Tokių vyrai labai nori, tokias jie mielai išvadžioja, - labai rimtai ir perspėjančiu balsu kalbėjo toliau Barbė. - O kad tu jiems ir kaži kaip priešinsies, vis viena pagaliau turėsi pasiduoti. Bet daug kartų ir mergos pačios kaltos, kad tik jos vyrą pamato! Na, jau...
Urtė seniai jau nebegirdėjo Barbės plepalų, o, apsiklojusi ir galvą patalais, meldėsi. O josios maldos žodžiai buvo vis tie patys:
- Nevesk mūs į pagundymą, nevesk mūs į pagundymą, bet gelbėk mus nuo viso pikto!
O širdyje paliestosios stygos dar tebeaidėjo ir perėjo pagaliau į graudų virpėjimą, jaudinusį ne tik sielą, bet ir visą silpnos, jaunos mergaitės kūną.
- Nevesk mūs į pagundymą, - nesuskaitomą jau kartą šnibždėjo Urtės lūpos, bet prieš akis stovi Mikas Sobrys, jaunas, gražus, stiprus. O jo akys, akys!..
Po šito atsitikimo Urtė vis dėlto pasižadėjo sau vengti susitikti su Miku. O kalbėti su juo dar mažiau.
Ir vis dėlto ji tesvajojo apie Miką, apie tą gražųjį ir išdidųjį Miką Sobrį. Jo akių žibėjimas neišdilo iš jos atminties ir neišdils, tur būt, taip greit. Ne kartą užtiko Urtė save prie kaži kokių keistų viliojančių svajonių. Nusigąsdavo ji ir stengdavosi pakreipti mintis į kitokią pusę, bet suvaldyti minčių jau nebegalima. Jos klydinėja ir ieškinėja - ko? Tik vieno Miko, sukinėjasi vis apie jį.
O tos mintys, mintys! Kad būtų galima jas išplėšti iš galvos, saldžiąsias svajones, išdraskyti iš krūtinės, numesti, sutrypti! Ne, ne! Jei ir būtų galima, ji to nedarytų, nes kaip saldu svajoti, miela atsiminti tą vieną, vienintelį ano vakaro meilų žodelį: "Urtike!" Vis laimingesnė ir džiaugsmingesnė darosi krūtinė, visa tai prisiminus.
"Bet tai buvo surinkime, kada svečias kalbėjo apie dievo žodį, apie dievo meilę, apie pradžią visos išminties", - graudeno save Urtė,
- Saugokis, nenuklysk nuo tikrojo kelio!
"Bet kas jau atsitiko? - bara ji vėl save. - Tai tik įsivaizdavimas! Mikas tikrai apie nieką nežino ir juoktųsi, jeigu mano svaičiojimus patirtų. Tad liaukis pagaliau svaičiojusi. Jis ūkininko sūnus, o kas tu? Tarnaitė!"
Bet kaži kokioje painiavoje likosi vis dėlto Urtė. Ji jautė šitą painiavą, jautė, kad spendžiamas, ar jau paspęstas jai tinklas, tik dar ji neįkliuvusi - tai ji žino. Dar laikas pasitraukti, jo pasėkų išvengti. Bet saldi rodosi jai ta painiava, žibąs tasai tinklas, auksinis. Linksma bei lengva širdimi ji pasiryžusi pult į jį. Taip, ji jau jame, tame tinkle! Tik niekas dar neužtraukia, neužriša, neužmazgioja.
Turgaus diena. Sobriai jau anksti išvažiavo į miestą. Marė, pačių duktė, išėjo į kaimynus. Barbei besižygiuojant, Urtė turėjo austi.
Pritrūkusi ataudų, bėgo Urtė į klėtį jų parsinešti. Būdama netoli klėties, Urtė pastebėjo, kad durys atidaros. Kaip čia, kas būtų užmiršęs jas uždaryti? Daugiau nieko betgi nemanydama, atstūmė ji jas ir įbėgo į klėtį prie skrynios, kur turėjo būti ataudų kamuoliai.
Staiga trinkis. Urtė krūptelėjusi pakėlė akis: durys užsidariusios. Bet kaip, juk vėjo nė kvapo! Ak, išgąstis! Klėty stovi Mikas. Kaži koks šiurpulys nupurtė Urtės kūną. Lyg apsvaigusi, be nieko rengėsi ji vėl išeiti.
- Kur eini? Juk dar nepasiėmei, ko tau reikėjo, - pastebi Mikas.
Susiprato Urtė. Nori ji slėpti savo jausmus, kurie tiesiog apsvaigina jos valią, ir, šiek tiek nuduodama ramumą, atidaro skrynią ir ima ieškoti, ko jai reikia. Bet staiga pagavo ją baisi baimė. Prakaitas nupylė jos kūną. Nervingai ėmė drebėti rankos. Nerado, ko ieškojo, tik vertė, mėtė vieną daiktą per kitą, nes jautė Miką pamažu artinantis. Kiekvieną Urtės judesį stebi Sobriūtis ir, rodos, gėrisi, matydamas ją taip sujudusią.
Pagaliau prabilo jis:
- Urtike, ar tu manęs bijai? Nereikalinga tavo baimė, aš ne žmogžudys. Urtike, pažiūrėk į mane ir pasakyk, ar aš iš tikro toks baisus, kaip tu rasi manai?
Urtė silpnai nusišypsojo:
- Tu mane nugandinai! Šiaip ko man bijoti! Turiu labai daug darbo, ir reikia skubėti, - tai sakydama, mėgino ji vėl pro Miką praeiti ir bėgti namo.
Bet jos nusišypsojimas, nors ir toks menkas, toks nekaltas, paveikė kaip aliejus degančią ugnį. Jis išplėšė jai iš rankų kamuolius, nusviedė kaži kur į kertę ir ėmė ją traukti prie savęs:
- Urtike, Urtike, aš... juk žinai, kad aš tave myliu... Žinai? Urtike, juk supranti!
Koks geidulingas, koks aistringas jo balsas! Ne, tai jau nebe balsas, nebe šaukimas, - tai jau... Taip... Kas tai? Urtė nežino, kaip tatai pavadinti. Ji dar nepažįsta šitokios padėties. Visa tai svetima. O tačiau taip nepasakomai saldu! Bet Urtė susivokia ir susipranta, kad šita valanda, nors ir tokia svajinga, bet ir pavojinga. Iškliūti, iškliūti, dieve mano! Nors šį kartą dar iškliūti! Jausdama karštą jo kvapą, matydama jį taip geidulingai alsuojant, Urtė ėmė kovoti beveik nežmogiška jėga.
- Paleisk, paleisk! - sušuko ji pagaliau pro ašaras.
Pamatęs ašaras, Mikas lyg susigėdęs ją staiga paleido:
- Ne, nugandinti aš tavęs nenorėjau. Bet aš maniau, kad tau patinku. Aš iš daug ko galėjau tai spręsti: kodėl paraudonuoji, kai mane pamatai? Kodėl nuleidi akis, kai aš į tave pažiūriu? Atsakyk, kodėl?
Ką gali Urtė atsakyti? Ji nežino. Ji tik žino - taip ji pamokyta iš jaunų dienų, - kad jausmus reikia slėpti, kad reikia atsikalbinėti jaunam vaikinui, niekada jam nesakyti, kad jį myli. Tatai labai nepadoru.
- Nereikia slapstytis, - lyg jos mintis įspėdamas, kalbėjo toliau Mikas. - Ir kam? Juk pati žinai, kad reikia teisybę kalbėti. Sakyk, ar myli mane? Jeigu nemyli, tuojau leidžiu eiti. Tik tark nors vieną žodelį.
- Leisk man eiti, Mikai! - baimingai atsakė Urtė.
- Kito atsakymo negaunu? Ar taip sunku pasakyti: taip ar ne? Juk aš ne žvėris, aš tik vyras, kuriam tu taip labai patinki; kuriam tu visa kas gali būti ir jau visa kas esi, kuris apie tave galvoja dieną ir naktį! Aš tave myliu nuo tos dienos, kai tave pirmą kartą pamačiau ten, Aukštujuose. Ir dar anksčiau. Tose dykumose išaugo tokia daili gėlelė! Ji turi būti mano. Aš tave myliu jau nuo tuokart, kai pirmą kartą tau į akis pažvelgiau. Aš žinau, kad tokios dailios, tokios doros, kaip tu esi, nerasiu kitos ir neieškosiu. Ar stengsiuos tau įtikti, kad ir tu mane pamiltum. Mudu esava vienas antram sutvertu - tu man, aš tau!
Vis karščiau ir karščiau kalbėjo Mikas ir pamažu, lyg nejučiomis vis tvirčiau ją kabino. Ir vėl svaigulys pagavo Urtę.
"Kad jis žinotų, kaip aš jį myliu! - pamanė ji. - Bet tai sakyti negaliu, juk nė sau pačiai to neprisipažįstu!"
- Leisk man eiti! - pakartojo ji savo prašymą.
- Tai nors vieną kartą pabučiuok mane, nors vieną kartą, tada galėsi eiti.
- Barbė pastebės mus čia,
- Kad pastebės, tai pastebės - šiaip ar taip!
- Prašau, leisk man eiti!
- Sakiau, pabučiuok mane, tuomet žinosiu, kad ant manęs nepyksti.
- Ar neužtenka pasakymo, kad nepykstu?
- Ne, neužtenka!
- Mikai, aš noriu dorai elgtis, - nurausdama ėmė kalbėti Urtė. - Žinai, kaip anąkart sakytojas mane graudeno!
- Ką tas mukeris turi tau sakyti! Tu, tokia daili mergelė, ne tam į svietą leista, kad, užsitraukusi juodą skepetą ant akių, tiktai verktum ir melstumeis. Tu leista gyvenimui ir meilei. Tu turi kitus laimingus padaryti ir pati laiminga būti. Ar tu manai, kad šitoks sakytojas niekada nėra mylėjęs ir nemyli? Jis yra daugiau mylėjęs, negu jam reikia. O graudendamas tave, tai daro jis tik iš pavydo, kad tu jam negali tekti, kad jis tavo dailumu negali pasidžiaugti. Visi seniai pavydi jauniesiems jų dailumo, pavydi meilės, nes jie žino, kokia ji saldi. Tik iš pavydo nori jie sugadinti jaunųjų laimę ir dėl to grasina pragaro kančia. O kaip elgiasi jie patys, pasižiūrėk į jų darbus!
Ir galėjimas kalbėti! To Urtė dar niekada nėra girdėjusi. Ji visada manė, kad surinkimininkai, sakytojai - visi šventi žmonės! Ir štai ką sako Mikas. Rasi jis ir teisybę kalba. Juk panašiai išsitarė anąkart ir Marė Sobrytė.
- Nežinau, kas tai mukeris, nežinau, ar tavo tiesa, tik mano sąžinė sako...
- Ką sako tavo sąžinė? Nieko ji nesako! Kaip gali ji sakyti, kad mylėti ir bučiuoti yra nuodėmė? Įsivaizduok, kad aš tavo brolis. O juk ir rašte pasakyta, kad reikia mylėtis ir sveikintis pasibučiavimu. O kad sakytoją bučiuoji - tai manai, kad čia nieko bloga?
Urtė nieko nebesakė. Ir ką besakyti, juk ir pati ji troško, kad...
Ir Mikas nebesusivaldydamas pradėjo ją karštai bučiuoti; pirma plaukus, o tada akis, veidą, lūpas. Urtė ir visai nebesipriešino. O palytėjus jos lūpas, ji pati apkabino jo kaklą ir arčiau bei tvirčiau prisispaudė prie jo krūtinės. Bet staiga jis ją paleido, netikėtai, lyg atstumtų nuo savęs.
Ir Urtė, susirankiojusi kamuolius, pamažu, lyg sapne išėjo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
