en
GYVENIMO RATAS SUKASI
- Tai tiek iš tos dailiosios Šimonikės! Nusmuko visas gražumas. Ak, tokia jauna mergelė taip greit susitepė! Taigi, taigi, su tomis puikiosiomis, su tomis puošniosiomis daugiausia taip išeina.
- Ale ir prasimanyti su ūkininko sūnum, o dar su Sobrių Miku!
- Na, taigi! O ką ji dabar darys?! Jaunoji Šimonienė anąsyk sako: "Nė prie angos neprisileisiu palaidūnės! Visą Šimonių vardą apteršė. Tegu sau eina dabar, kur žino. Mokėjo prisivilioti ūkininko sūnų, tegu dabar moka jį ir laikyti."
- Prie Bintakienės, girdėjau, ji pareisianti.
- Ak, prie Bintakienės! Na, dieve saugok į tosios nagus pakliūti! Ta tik Urtę gyvą be druskos suės.
- Bet ką daryti: skęstantis ir už skustuvo tveria. O antra atlenkus, juk sesuo, mokės atsibarti.
Kaip šilų viensėdijų bobelės žinojo pasipasakoti, taip ir buvo. Tikrai Urtė po Kalėdų parėjo prie Bintakių.
Kaip gerai būtų buvę pas tėvus pareiti! Nors motina ir barė, ūdijo, bet motinos širdis ir gailestį pažįsta.
Kada šita nelaimė atsitiko, tai Ilžė Šimonienė gana dažnai atsiminė anuos Urtės žodžius: "Jūs varote mane į pražudymą!" Gana dažnai lieja dabar Šimonienė graudžias ašaras dėl savo dukters. Nebūt juk reikėję taip griežtai nusistatyti, kad nenorėjo Urtė eiti į Vaičius, ir nebūtų reikėję taip varu siųsti.
Bet ir Urtė pati kalta. Jau tiek paaugusi buvo, kad galėjo suprasti, jog Sobriukas jos niekada neves. Sobriai ūkininkai, turtingi, nori turtingos ir marčios.
- Ar ne gana savo dukteris mokiau neklausyti vyrų saldžiųjų žodžių! Dabar matau, kad visa kas į vėją kalbėta. Ar ne gana vedžiojau jas po surinkimus, kad įsidėtų į širdį, ką sakytojai sako. Visa kas veltui, - sunkiai atsiduso Šimonienė ir nusišluostė skepetos kampu ašaras.
Bet namo pareiti Urtė negalėjo dėl marčios, o kur kitur dingsi: reikėjo eiti pas seserį.
O Bintakių maža trobelė, menkai ir vietos. Tik viena stuba per visą galą. Nė stubelės neatmuštos. Nelieka pinigų lentoms.
- Kad tik danguje mes tiek vietos turėtum, kiek pas mane yra, - sakė Marė. Ji ne taip labai jau Urtės pareinant norėjo, bet tikėjosi šiek tiek gero iš jos turėti. Juk Urtės ir dalelės keli grašiai taupymo kasoj, ir alga su visomis pasėlėmis...
Ir parsikraustė Urtė.
Pasistatė savo lovelę į tamsiausią kertę. Įnešė ruginių šiaudų iš skūnios, primurdė pilną lovą, užtiesė pakulinę drobulę ir, pataisiusi savo guolį, pasisėdo ant lovos krašto.
Asloj roplioja jauniausioji Bintakienės dukrelė Marikė. Aplink ją šokinėja Jurgutis, jau keleriais metais vyresnis vaikiūkštis.
Bintakienė, sėdėdama prie lango, lopo vyro kelnes ir barasi:
- Tas nevidonas vėl snukiu ardamas pareis.
- Juk pirma nemėgdavo jis gerti? - paklausė Urtė ne iš smalsumo, bet kad tik ką nors pasakius, nes šiaip gali Bintakienė pamanyti, kad ji vėl "snukį susukusi".
- Te, juk girtuoklis tikras jis nėra. Bet gaudamas nestumia lašelio šalin. Vilkas patsai mielai į stiklelį žiūri, tai duoda jis ir darbininkui pasriubsnoti. O Jonis, kai tik prisigeria, ir protą pameta. Anądien parėjo iš turgaus nusipešęs, visas kruvinas. Su broliu, mat, susikibęs. Ūdijau jį, gėdinau: "Eini su broliu peštis, - sakau, - šunaky!" - "Argi aš svetimą ieškosiu?" - atkirto jis man. Na, ir eik, barkis!
Linksma pasigirdo lauke dainelė:
Taurelę gerdamas dūmojau,
Vom Berg bis über die See:
Kur šią naktelę nakvosiu,
Du schöne Dorade!
Įstragaliavo Bintakis į vidų, niekaip nebesuvaldydamas savo kojų.
- Aš tau pasakysiu, kur tu nakvosi: už angos tave išmesiu, biaure! Ar vėl tau gatvė per siaura buvo? Koks išveizi nusimauriojęs! - plūdo Bintakienė.
- Bl-bliurbas l-l-laikyk, o-o-o kad aš t-t-trenksiu su a-atkale, tai ir d-d-dantys išlėks!
- Kieno, ar tavo? Liežuvio nebeapverčia, ale koks dar: drąsa kaip ožio, jėga kaip gaidžio.
"Kad Marė tylėtų, juk jis atsigultų, ir būtų viskas gerai!" - dejuoja Urtė.
O Bintakis jau pasistojo eiti žmonos mušti. Bet kaip pasistojo, taip ir pargriuvo kaip ilgas, gerai dar atsitrenkdamas kakta į krosnies kampą. Urtė sukniubo į patalus:
"Dieve, kur aš pakliuvau! Tik nematyti, kas daugiau dar atsitiks."
Tačiau ausų užkimšti negalima: vaikai klykia lenktynėmis, o Bintakienė keikia, barasi:
- Urte, nepasislėpk dabar, o eikš pagelbėti Jonį atkelti, nurėdyti: nuvilksime jį tuojau į lovą, tegul išsimiegos, nevertasis!
Urtei biauru, širdis pyksta. Bet vos nusilenkė ji ant Bintakio, kaip šis ir pastatė akis:
- Ko nori tu, mergpalaike? Eik, kur tinkama; išmesiu tave ant galvos!
Pasitraukė Urtė ir išėjo pro duris. Tik kur eiti? Ji atsisėdo prieangy ant suolelio ir suėmė galvą abiem rankom.
- Viešpatie, viešpatie, kas aš, kur aš?! Koks išganymas būtų dabar numirti!
Šluodamas aplink prieangio kertę, vėjas sukaukė lyg alkanas vilkas ir nujojo į laukus. Tik šaltasis jo kvapas piaute piovė Urtei per kojas, per visą kūną. Pamėlynavo Urtė nuo šalčio, pirštai ėmė stingti. Kad bent nušalti ji galėtų!
Tačiau jos kančių juk dar tik pradžia. Viskas eina pamažu pamažu...
Po kiek laiko išėjo sesuo:
- Ar eisi į vidų, ve! Persišaldyti nori? Nebūk tokia opi. Ne tiek dar savo gyvenime išgirsi. Eikš į vidų!
Įėjo Urtė. Svainis jau knarkė. Bet stuba pasmirdusi degtine, net žadą tiesiog užima. Bintakienė ėjo vakarienės taisyti. O Urtė ėmė verkiančiuosius vaikus raminti, su jais žaisti.
Praėjo ir šitas vakaras. Kitą rytą Bintakis gėdingas, atsiprašė Urtės:
- Tu neklausyk, ką girtas sakau.
Bet Urtė verkia, o Bintakienė ūžia:
- Ką girtuoklis sukalba, tai nė kiaulė nesuės.
Rods, prisiėmė Urtę Bintakienė, bet ir pati pilnas ausis jai pamažu priskaitė:
- Kur dingsi dabar, būdama merga su vaiku? Prapuldei savo garbę, visi pirštais į tave rodys. Nė tarnauti tavęs niekas nebnorės imti. Kas jau ir norės mergos su vaiku! Galėtum juk ir į fabriką eiti, bet kas saugos tavo vaiką? O jeigu kas ir apsiimtų, tai ir norėtų, kad gerai užmokėtum. Tu menkai sau užsipelnysi, tai kas beliks vaikui? Galėsi vaiką prie Sobrių nunešti, tegu jie jį sau auginasi. Juk jų sūnaus vaikas. Bet jie tau augins, į kalėjimą leistų tave įkišti. Juk jei koks paprastas bernas būtų tavo vaiko tėvas, tai dar nieko nesakau. Rasi būtų tave ir vedęs. Juk būtų, kad ne daugiau, nors duoną užpelnęs. O kas dabar? Kaži kaip dar bus, rasi reikės ir karališkosios ar net daktaro! Tai tuos skatikus, kuriuos turi pasidėjusi, jiems sukiši, dings jie kaip į vandenį. Aš per daug neturiu ir nieko negaliu duoti. Aš pati turiu savo vaikų. Ir rasi dar turėsiu. Turiu sava familija rūpintis. Dieve saugok! Tik vargą užsikoriau, gero iš to nieko jau neturėsiu. Reikėjo prie Sobrių palikti, tegu jie būtų visa kuo rūpinęsi. Kitaip neišeis: gausi eiti, vaiku nešina, elgetauti. Matai, kur tavo dailumas, tavo puikumas tave nuvedė. O dabar į mergą su vaiku jau niekas nebežiūrės.
Urtė dantis sukandusi tyli. Ir ką jau besakyti! Visa kas jau jos pačios seniai permąstyta. Marė jai nieko nauja nepasakoja. Ar ne geriau būtų, kad ji tylėtų? Nors dabar tylėtų. Ar ji ir nėmaž nesupranta, kiek Urtė jau kenčia dėl savo nelaimės? Kodėl ją dar krimsti?
Jau ašarų nebebuvo daugiau. Akys išverktos, išdžiūvusios, raudonos, skauda ir dega kaip ugny.
- Tokią negarbę ant Šimonių parnešti! - pradeda vėl Bintakienė, kiek pasilsėjusi. - Tėvas jau gana turi širdperšų dėl tos kivynos marčios. Ir tu jo žilai galvai dar gėdą padarai. Visi taip labai kratėmės to Karaliaučiaus, o ten rasi nebūtum taip pasileidusi. Bet dabar tavęs karaliaučiškiai ir apauksintos nebenorėtų!
"Kad tik pagaliau nutiltų sesuo!" - dejuoja Urtės širdis. Ji ėste ėda Urtę. Gana koliojo motina, gana šaipėsi brolienė. Gana priskaitė ausis Sobriai.
Kad nors vieną meilų žodelį būtų dar galėjęs ištarti Mikas, tai visa nelaimė būtų lengva buvusi, rasi net sunkioji našta būtų buvusi maloni.
Bet dabar jis jau rengiasi tikrai ūkį paimti, ir jo mintys sukasi apie kitą merginą, kuri, nors ir nedaili, bet daug turi pinigų... tūkstančių.
- Ak dieve, - dūsavo Urtė, - ar tu manęs nesusimilsi!
Tik staiga įpuolė Urtei nauja, visai nauja mintis. Pirma ji purtėsi, lyg drugio krečiama, kratėsi tos minties, bet ji įsivyravo taip tvirtai, kad jau jos išrauti visai nebegalima:
"Kaip būtų... juk Veiviržas ne taip jau toli. Kiek čia truksiu nueiti - pusvalandį. Veiviržas dabar iškilęs. Keletą sriubsnių šalto vandens - ir viskas baigta. Ir brolienei nebebūtų ko šaipytis, ir... Nebebūčiau nė vienam į kojas. Nustotų loję liežuviai! O mano kūdikis nebus stumdomas, nė vieno neapkenčiamas. Kas jau bent myli mergos vaiką! Taip, šiandien tau dar neskaudės, - kalbina Urtė savo kūdikį, kurio ji dar nemato ir nežino, koks jis bus, kas jis bus. Bet jai rodosi, kad jį jau myli. Jai rodos, kad ji mato jo akis ir girdi priekaištą. Ir, ramindama save, tyliai kalba ji toliau: - Bet jeigu turėtum augti tarp piktų žmonių, tuomet tau skaudės, kai jie tave dantinės. Kodėl pirmiau apie tai nepagalvojau? Juk būčiau išvengusi tiek daug negerumų!"
Urtė pašoko ir, nė žodžio seseriai nesakiusi, išėjo lauk. Lauke pūtė jūrinis. Aštrus lytus kirto į veidą. Urtė nėmaž nejuto, kad ji plonai apsirengusi, kad ji plika galva. Bet jau kieme lytaus lašai veržės iki kaulų. Ji išėjo iš kiemo ir pasuko per laukus Veiviržo linkui.
Iš karto žengia ji pamažu, lyg dar apgalvodama, rasi grįžti. Bet štai jau pagreitina žingsnius. Greičiau, vis skubiau ji žengia, Jau pradeda bėgti tekina. Vėjas kaukia švilpia jai apie ausis, pučia į veidą aštrų, šaltą lytų - smarkiau ir smarkiau. Rodosi, norėtų ją sulaikyti, nuo savižudiškų minčių nukreipti.
Veltui, Urtė to nežiūri.
Dar ilgokas galas iki Veiviržo. Tik nieko nesutikti. Pamanys dar, kad beprotė bėga. Bet tegu sau mano, Urtei jau dabar vis viena.
Būrys vaikų pareina iš mokyklos. Pamatę bėgančią pusplikę mergą, pirma stabterėjo, o paskui šaukdami išbėgiojo į laukus.
Urtė visai nekreipia į juos dėmesio. Dar galas, dar galelis iki vandens; šaltoji srovė jau laukia, norėdama ją išvaduoti iš beširdiško pasaulio nagų.
Taip, tik ta srovė begali jai teikti ramybės, atilsio drėgname savo prieglobsty. Ir visa širdimi Urtė jau ten, toj priebėgoj, kuri atlaikys visą ant jos užgriūvančią nelaimę.
Jau nebetoli, visai nebetoli. Bet jėgos menkėja. Vėjas baisiau siaučia. Nudraskė jis jau ir kasas nuo galvos, pradėjo plėšyti, atsagstyti drabužius.
Kasos iširo, ir gražūs geltonieji plaukai draikosi aplink nusilpnėjusį ir visai nebedailų jos liemenį. Dar keletas žingsnių.
- Viešpatie, suteik man dar tiek jėgų, kad pasiekčiau upę! - meldžiasi Urtė.
Jau girdi Urtė bangų liūliavimą, jų viliojimą į amžiną, šaltą patalą. Ir vėjo ūžimas, kaukimas jai girdisi lyg liūdna mirties giesmė, kuri tačiau taip saldžiai ramina: atilsis, atilsis, atilsis tavęs laukia, tavęs, vargše!
- Štai jau mane vadina, mane moja! - kalba Urtė lyg ne savo lūpomis.
Bet staiga ji suklupo per akmenį, ir baisus skausmas kojos nariuose prablaivino jos protą.
- Dieve, kur aš esu, ką aš darau! Bet grįžti? Grįžti į tą pragarą, kad sesuo toliau ūdytų? Ne! Kad jau, tad jau, nebetoli!
Bet protas blaivėja daugiau ir daugiau. Pragaro kančių baimė pradeda ją bauginti. Ar ne už dvi gyvybes ji turės atsakyti prie viešpaties teismo krėslo? Grįžti? Ne, geriau į pragaro bedugnę. Ten kančios nebus didesnės už tas, kurias ji dabar kenčia.
Urtė stengiasi keltis: juk nebetoli, visai čia pat Veiviržas, tik pakalniui. Bet visai jau išsemtos jėgos. O kojos nariai taip užputo, kad jau nė iš vietos.
Kaži kas už medžio - lygiai už to, ties kuriuo ji manė nusileisti į vandenį -plevėsuoja, šmėkšo? Ne, tai ne žmogus.
Ir pro Urtę pražengė neišmąstomas likimas.
Ir jai susyk taip lengva, ir jai susyk taip malonu. Nė šalčio ji nebejaučia, ir vėjo siaubimas - toli toli kaži kur dingęs. Ji dabar jau skirtumo nebežino, kas geriau, - ar gyvai likti, ar mirti. O kadangi pasiryžusi buvo mirti, tai ir bemąsto apie Veiviržą, kaip ten nukakti.
Jau ir koja nebeskauda, tik atsikelti negalima, nebėra jėgų.
- Prirėpliosiu, - sako Urtė, - iki srovės...
Ir širdis, kuri stačiai skaudingai plakė, dabar visai aprimo. Ne, ne aprimo, o virpėjo. Taip slinko, taip rėpliojo Urtė upės link. Paraudo, išpurto rankos, pirštai kažkodėl kruvini. Bet ar tai dar svarbu? O štai jau upė! Ak, Veiviržas baisus. Aukštai iškilęs vanduo. Ižas. Tarp skubančių ledo lyčių matosi juodas vanduo - bedugnė.
Urtė dar nori atsiklaupti maldai, bet kojos jos nebeklauso, nes ji jų nebejaučia. Ji tupi prie pat srovės; bereikia tik pakrypti, ir jau būtų po visa ko. Bet širdis trūkčioja: juk vis dėlto baisu išnykti ir atsirasti kažkur - iš kur nebegrįši.
Urtė nori sudėti kryžium pirštus, bet ir jie nesiduoda valdomi. Dėl to ji tik delnus suglaudžia.
- Viešpatie, - sako ji, - atleisk man. Tu matai, kad kitaip negaliu. Atleisk ir mano skriaudėjams! Nepyk ant jų. Aš manau, kad tu nepyksi nei ant jų, nei ant manęs... O jį aš myliu ir dabar dar. Na... nežinau... Bus geriau, kad mirsiu. Numirs ir mano kūdikis... Mano... Tai ir geriau jam mirti dar negimus. Neskaudės... Amen... Ai! - Ji pati nusigando savo riksmo. Tas riksmas buvo baisesnis už besitrinančius ledus, už juodąjį vandenį. Urtė užmerkė akis ir...
Tik štai kaži kas staiga nutvėrė ir apkabino Urtės liemenį. Jau daugiau nebnusigąsta Urtė, tik mintis dar dygterėjo galvoj: kodėl trukdo mane? Juk vis viena turiu mirti ir mirsiu! Rods, mėgina ji išsisukti iš laikančių ją rankų. Bet susidūrusi koja vėl baisiai skauda, remti visai negalima. Kas ją laiko, ji nenori žinoti. Taipjau nenori, kad ansai žmogus ją pažintų. Surinkusi paskutines jėgas, iškėlė ranką ir mušė laikančiajam žmogui į veidą. Bet veltui, svetimasis nepaleidžia, nusitveria dar tvirčiau.
- Urte, ką tu ketinai daryti? Ar iš proto išėjai?
Urtė ir pati jau tiki, kad ji iš proto išėjusi. Ir kaip būtų kitaip? Nes žmogų, kuris kaip replėse ją laiko, ji gerai pažįsta: ji pažįsta Stepą Kilaitį, Sobrių berną. O juk ji žino gerai, kad jis, paėjęs nuo Sobrių, išėjo namo, į Žemaitiją. Čia nėra jo ir negali būti. Aišku, kad jos protas jau suklydęs...
- Urte, kas verčia tave sau galą daryti? Pasakyk man, kas verčia?
Tai tikrai Kilaitis! Urtė pažįsta jo balsą, o tačiau negali ir nenori savo ausimis tikėti. Juk Kilaitis išėjo... Bet daugiau ir blaiviau galvoti jau ji nesugeba.
- Ar tu dėl to nori į vandenį šokti, kad Mikas Sobrys su tavimi taip begėdiškai pasielgė? Dėl tokio nevidono neverta sau galą daryti. Nusiramink, eikš, aš tave parvesiu namo. Niekam nesakysiu, kur tave radau.
Bet Urtė jau be žado susmuko į purvus.
Pamatęs apalpusią Urtę, Stepas Kilaitis dar daugiau nusigando, negu matydamas ją norint pulti į Veiviržą. Jis išsivilko savo švarką, įsiautė Urtę, bet nebežinojo, ką dabar daryti. Urtės tėviškė toli, čia nunešti jos negalima.
"Bet juk josios sesuo Bintakienė ne taip toli gyvena. Nunešiu ją ten. Nesakysiu, kur radau. Pameluosiu ką nors. Atiduosiu ją ten, įgraudinsiu ir sakysiu, kad rūpintųsi ja, jos sveikata, jos gerove."
Saugiai paėmė jis Urtę ant rankų ir ėjo Aukštujų kaimo link. Urtė nesijudino, nedavė jokio gyvybės ženklo.
- Kad tik man benešant nenumirtų! - susirūpino Kilaitis. - O rasi jau numirė? Ne, Urtike, tu turi atsibusti, tu turi pasveikti. Jeigu tu manęs tik norėsi, Urtele, aš tave imsiu. Aš rūpinsiuos tavo kūdikiu, lyg jis mano būtų. Bet jeigu tu dabar mirsi, Urte, tai aš atkeršysiu Sobrių Mikui. Juk jis tik vienas kaltas dėl tavo nelaimės! Urte, aš atkeršysiu, vis viena kokiu būdu, jei ne kitaip, tai užmušiu jį kirviu ir pats eisiu į kalėjimą, - kalba ir kalba Stepas, bet Urtė alpulio glėby, toli toli nuo visų visų sielvartų ir atkeršijimo svajonių.
Žiaurus išaušo žiemos rytas, nors pagal kalendorių jau veik pavasaris. Bet žiema nuėjusi vėl sugrįžo, ir dar smarkesnė, negu buvo.
Per naktį atsirado vėpūčių kalnai. O ir ryte nenustoja pusčius ir vertus sniego. Jau nosies pro angą negalima iškišti. Šaltis trupina šakas ir laužo tvoras. Vėjas, čia verkdamas, čia dejuodamas arba cypdamas ir kaukdamas, apšlavinėja visas kertes anos trobelės, kur sunkiai sirgdama ir vaitodama guli Urtė Simonytė.
Sesuo Bintakienė bambėdama išėjo pargabenti bobutę, senąją Tabalienę, kuri, nors taip ir neleista, ir, jei kas apskųstų, net į kalėjimą gautų eiti, - vis dėlto apylinkėj užėmė karališkosios vietą.
Abi parvyko nusibridusios po sniegus, drabužiai iki kelių sušalę į ragą.
Ir į pasaulį parvyko naujas žmogus.
- Mergelė, - pranešė Tabalienė.
Bintakienė suvyniojo kūdikį į senus savo vaikų vystyklus, įsiautė į didelę drobulę, išplėšė iš senų giesminių lapelį, kur lyg ironija parašyta:
Apverkiu. ir apraudoju,
Ką piktai tik padariau...
pridėjo prie mažytės kūdikio krūtinės, sukeitė rankeles, suvyniojo ir aprišo juosta.
Tada paėmė bobelė ją į savo rankas, pasimeldė, paskaitė ir pagiedojo.
- O kuo vardu ta tavo lėlė? - galiausiai paklausė Tabalienė Urtę.
- Rožė, - silpnai atsiliepė Urtė.
- Rožė? Ale pas mus dar nė viena mergelė tokio vardo neturi, - perspėjo Tabalienė.
Urtė dar niekada nebuvo pagalvojusi, kokį ji savo kūdikiui duos vardą. Jai niekada į galvą neatėjo mintis, kad ji kada nors privalės atsisverti ir pasakyti lemiamą žodį dėl savo kūdikio, kuris jai, tik jai vienai tepriklausys. Bet tuo akies mirksniu, kada bobelė paklausė apie vardą, Urtė pajuto savy kaži kokį patenkinimą, kaži kokį keistą malonumą ir džiaugsmą. Ir josios širdyje suskambėjo lyg šventa kokia giesmė:
"Mano dukrelė, mano Rožė!"
- Aš taip noriu! - tvirtai atsakė Urtė Tabalienei.
- Na, manęs dėl!
- Vardan dievo, tėvo, sūnaus ir dvasios šventos. Amen! - kryžių metusi, peržegnojo Tabalienė ryšulėlį ir paguldė į vygį.
Jau anksti rytą Bintakis parnešė vygį, kurį buvo paskolinęs kaimynams, ir į jį įdėjo iš kūgio supešęs minkštų šiaudų. O Bintakienė užtiesė seną drobulaitę ir įdėjo, iš savos lovos galo ištraukusi, priegalvaitį.
- Labai silpna ta mergelė, rasi dievalis susimils ir paims ją pas save, - prabilo bobutė, rūpindamasi Urte.
- Ale! Jau kelintasis mergos vaikas ir miršta, - atkirto Bintakienė piktai. - Krauleidienės antai devyni kūdikėliai, visi tokie gražūs kaip angelėliai, jog džiaugsmas ir pamatyti, - kaip muselės išmirė. O, žiūrėk, jos sesers vaikas, mergos vaikas, jau vienuoliktų metų, - beprotis, rėkia kaip gyvulys, visa po savim daro; reikia vystyti, šluostyti kaip vos gimusį kūdikį - ar miršta?!
- Žiūrėk, kaimynėle, čia parodytos tėvų nuodėmės. Tai pasėkos tėvų nusidėjimų. Kas nežino, kaip Putrikė, Krauleidienės sesuo, darkėsi. Ogi ir tas dienas būdama, jau prieš pat galą, tur būt, išsigaišinti norėdama, visaip monijos: ir nuo aukšto bertainio į kluoną šoko, ir per plačiausius griovius šokinėjo, žiemą basa lakstė. Na, ir parėjo, kas pareiti turėjo. Dabar reikia naštą kantriai nešti. Tai jau tokia dievo valia. Juk ir šventame rašte parašyta, kad tėvų nuodėmės pareina ant vaikų lig trečios ir ketvirtos eilės, nors kūdikis ir nekaltas. Tegul tik šią mergelę dievas sveiką išlaiko. Tegul ji auga ir tarpsta dievui ant garbės ir žmonėms ant pasimėgimo, - plepėjo sau Tabalienė.
Bintakienė kaži ką dar panarnėjo apie ponišką vardą, kad žmonės, kurie aukštyn keliasi, paskui žemyn krintantys. Taip ir su tokiais negirdėtais vardais.
Bet Urtė to viso nesiklausė. Pirmas gailusis mergaitės verksmas giliai įsiveržė į Urtės krūtinę ir pasiekė tamsiausiąją širdies gelmę, kur miegojo, lyg jos visai nebūtų buvę, motinos meilė. Dabar ji atbudo, pilna susimilimo.
Urtė jau nebejautė skausmų, jokių sopulių, visa kas užmiršta, tik neapsakomai galinga motinos meilė garsiai nuaidėjo.
"Aš noriu pati globoti, noriu pati auginti ir auklėti savo kūdikėlį. Jis neturės jausti, kad jis mergos vaikas. Jo neprivalės paliesti jokia svetima žiauri ranka. Aš jį užstosiu, dėl jo kovosiu ir, jei reikės, dėl jo kentėsiu. Ar ne gana jau kentėjau? O kad mano dukrelė paaugs, tai aš ją vesiu kitais keliais, negu man reikėjo žengti.
O kaip bus, kad ji paaugusi supras, kas esanti, - ėmė kamantinėti ją abejojimas, - jeigu ji tave paklaus: kur mano tėvas?"
Skaudžiai sudejavo Urtė, lyg baisius kūno sopulius ji jaustų, bet ne: jos širdis verkė.
"Taip, ji supras, ir ji veik patirs, ką reiškia mergos vaiku būti. Bet aš jos atsiprašysiu. Aš, jos motina, jai rankas ir kojas nubučiuosiu ir su ašaromis melsiu atleidimo. Aš jai pasakysiu, kad norėjau būti laiminga, kad vyliausi meilės puikaus bernelio, jos tėvo, - ir jis, pasinaudodamas šituo laimės troškimu, mane prigavo!"
"Bet ne vien tavo tėvas kaltas, - sakysiu jai, - ir aš, ir aš! Aš išsiilgau ir troškau meilės, kaip išsiilgsta ir trokšta kiekviena moteris. Moteriai šitokia meilė visada šventa ir kilni. O vyrui visada ji tik žaislas. Išsipildžius meilei, moteris visada laiminga, ji ir gyvybę paaukotų už savo širdies numylėtąjį. Bet vyras jau ieško sau kitos pramogos. Ir tu pamilsi kuriądien bernelį, ir tu atsiduosi visa visa savo širdies išrinktajam. Ir duotų dievas, kad tau geresnė būtų skirta dalelė, negu man. O gal, tau paaugus, bus atėję kitokie laikai, kur žmonės nebebus rūšiuojami į šiuos ir anuos..."
Ir, kiek pajėgdama, ji apglobia mažulėlę savo dukrelę, gulinčią prie jos krūtinės.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
