en
ATEIVIS AUKŠTUJUOSE
Sunkiai atsidusdamas, didelio kadagio užvėjy parsitiesė jaunikaitis keleivis.
Pietų saulė jau maloniai šildė, žadindama gamtą, viliodama pavasarį parvykti kuo greičiausiai.
Apylinkėj visur, kur tik akys rodė, daugiau nieko nematyti, tik šilynai ir kupstuotos, kurmrausiuotos ganyklos, ir šen ten kadagių krūmeliai. Ten toli, rytų link, lyg ilga, tamsi, be jokių raštų juosta - mėlynuoja giria. Pilkosios ganyklos ir juodieji šilynai pamažu jau pradeda žaliuoti.
Aukštai ore skrenda gandras šiaurės link. Kiek toliau - kitas.
"Tur būt, porelė, kiek pavėlavusi, grįžta į tėviškę, - pamanė jaunuolis. - Senasis jų lizdas kur nors ant stogo jau laukia jų, ir jie ten gyvens laimingai. Džiaugsis ir žmonės, pamatę grįžtantį gandrą į jų sodybą, į senąją savo vietą. O aš, kas laukia manęs? Niekas", - ir vėl kaži kas skaudžiai suspaudė jaunojo keleivio krūtinę.
Iškilęs į orą vieversys lyg juodas, virpąs taškas atsimuša į skaisčiuosius pavasario debesėlius. Keletas varnų skubina girios link, krankdamos kimiu balsu.
Atsistojusi ant kupsto pempė nemandagiai kraipo uodegą, įžūliai ir labai įtartinai žiūrėdama į keleivį, pradedantį jau snausti. Ir kaip neįtarti: tokių dvikojų pemputė čia dar nemačiusi. Nė vienas žmogus čia dar neužklydo, bent to neatsimena kuoduotė. Šiaip šalį ji pažįsta gana gerai. Čia jos tėviškė. Aure, už ano didžiojo kupsto pirm keleto žiemų išsirito ji iš margo pempės kiaušinėlio ir išsižiojo, pamačiusi mėlynąjį dangų ir ugningąjį saulės kamuolį, kuris ją gana maloniai šildė, motinai lakstant padangėmis, o, be to, ji buvo labai alkana.
Keleiviui pirma paržingsniuojant, ji klykė lyg ją kas smaugtų. Ji manė, kad jau atėjo galas taip sunkiai sutaisytam jos lizdeliui, rūpestingai sudėtiems kiaušinėliams. Bet pakeleivingasis nekreipė dėmesio nei į jos klykavimą, nei ieškojo jos lizdelio, tik, kaži ką liūdnai su savim kalbėdamas, atsitiesė kadagio užvėjyje pasilsėti.
Saulė šauniai pakrypo į pavakarį. Atsibudo jau ir keleivis, atsisėdo ir, alkūnės pasirėmęs, susimąstė.
Staiga ausis išgirdo keistą garsą, lyg kas vejamas bėgtų per šilynus. Jau ir kimus lojimas girdėti. Suprato keleivis, kad čia pavojus, naujas pavojus. Bet kur pasislėpti! Jau daugiau nieko nebelieka, tik pavojui drąsiai į akis žiūrėti. O juk tai ir nebe pirmas, o jei ir šį kartą gyvas išliktų, tur būt, ir ne paskutinis.
Pašoko jaunuolis nuo žemės ir žvelgė miško link, iš kur pasigirdo triukšmas. Mato: tiesiai į jį atbėga stirnaitė, vejama trijų pasišiaušusių vilkų. Stirnaitė užbėgo už krūmo ir pargriuvo šalia keleivio, lyg iš jo pagalbos prašydama. Suvirto vilkai ant stirnaitės, ir per vieną akimirksnį gyvulėlis buvo sudraskytas. Tik, rodos, neužteko žvėrims grobio, nes pradėjo tarpu savęs piautis.
Keleivis lyg ne savo rankomis susilasinėjo ryšulus ir skubėjo iš tos baisiosios vietos. Bet kojos iš išgąsčio tartum švino pripiltos: vos pavilkti tegali. O žvėrys, tik keletą sieksnių nuo jo atstu, staugia didžiu įniršimu. Kelis kartus atsisuko dar jaunikaitis: rasi dingo jau vilkai, o rasi vejasi paskui. Ne, žvėrys grįžta antai į girią.
Saulė jau leidžiasi per Aukštujų šilus į vakarinį savo guolį. Tik, gėrėdamasi pavasario dailumu, jos pačios, tik jos išviliotu Aukštujuose, dar kartą pasuko miegūstą savo veidą Aukštujų link, nuberdama žėrinčiais spinduliais pušų ir eglių šakas ir jų kamienus apliedama aukso srove. Ir tada prisidengė saulutė rūkų patalu.
O ten, papušyny, ant baltos, vėjo supustytos smilties stovi vienų vienas žmogus. Iš pietų jis atėjo. Rytuose miškas. Ranka prisidengęs akis, žvelgia jis į šiaurę ir vakarus. Šalia šilų ir ganyklų nieko ten daugiau nematyti.
Bet, ne... ten toli, vakaruose, rodosi, šmėkšo bažnyčios bokštas. Lyg linksmiau pasidarė žmogui, lyg drąsos ir nuraminimo pridavė anas nepažįstamasis bokštas: jis rodo, kad kur nors čia ir žmonių gyvenama. Artybėje, rods, nieko nematyti.
Keleivis nuėjo aplink pušyną. Čia kiek toliau pievutė, ten aukštuma, o vėl kiek toliau į pietus pasikartoja šilų dykuma. Panorus čia pasilikti, tik ant šitos aukštumos tegalima pasistatyti trobelę.
"Pakasinėsiu žemę, padarysiu sieną iš velėnų, apklosiu stogą lapais, ir bus tam kartui kur palįsti. Tiesa, taip gyveno pas mus tik baudžiauninkai, ir tai dar ne visi. O dabar aš taip gyvensiu? Ir kodėl ne, kuo aš geresnis už anuos? Galiu jiems būti dėkingas, kad pamokė mane tokius namelius statyti. Rytoj reikės susirasti kirviui ir kastuvui kotą, o tada į darbą. Šiandien jau vėlu."
Pailsęs keleivis susilasė sausų šakų, susilaužė statdžiūvių ir pasikūrė ugnį. Prie ugnies taip smagu bus pasišildyti. Taipjau, jam miegant, ugnis turės vilkus nuo jo baidyti. Vieną kartą iš vilkų nagų iškliuvęs, nenorėtų jis dar kartą į juos pakliūti. Tad, susisiaustęs į drabužius, keleivis kietai užmigo. Tepabudo tik tada, kai saulė prižadino.
Tai buvo Mato Šimonio pirmoji naktis Aukštujuose.
Bet Matas apsiriko, manydamas, kad čia niekur negyvena žmonių. Visai netoli, tik už pušyno, kuris, berods, tolokai nusitęsia rytų link, gyvena ūkininkų ir butelninkų. Butelninkai pasistatę ant dvaro laukų, nelaisvi jie yra žmonės: privalo eiti į lažą, dirbti nusigyvenusiam, nusigėrusiam ponui.
Ūkininkų nedaug čia gyvena, tik keletas. Ir Ašpurvis. Tik ne toks jis jau didelis ūkininkas, nors ir laisvas žmogus, ne baudžiauninkas. Užtai ir jo sodyba, nors ir ne prabangi, bet pavyzdinga, ir tai didelė čia dar retenybė.
Vakar vakare, beapsižygiuodamas lauke, Ašpurvis pastebėjo sukurtą už pušyno ugnį. Išėjęs už vartų, ilgai stebėjo, ar ugnis plėsis. Rasi pušyną kas padegė? Bet šiuo metu pušynas taip lengvai degti negalėtų.
"Rasi koks vargšas pakeleivis nori pasišildyti. Vakaras šiurpus, nors jau pavasaris. Jeigu geras žmogus, kodėl neužeina pas mus? Juk tiek vietos dar būtų."
Ir šįryt atsikėlęs sako Ašpurvis žmonai:
- Vakar vakare mačiau už pušyno ugnį.
- Eik jau, juk ten žmonių negyvena, užsidegti niekas negali. Rasi klystžvakės, -paabejojo Ašpurvienė.
- Klystžvakėms per didi tai buvo ugnis. Rasi keleivis koks, eisiu pažiūrėti.
Baimingai pastebėjo Ašpurvienė, bene geriau būtų neiti.
- Ar ne visokių bastosi aplinkui valkūnų? Jeigu kas buvo, tai jau ir nuėjo dievas žino kur.
- O ką gali žinoti? - atlenkė Ašpurvis ir išėjo į pušyną.
"Jei nieko nebus, ir gerai!"
Bet yra: antai sėdį žmogus ant pavirtusios pušies. Galvą susiėmęs abiem rankom, lyg skausmas didis jį kankintų. O ką gali žinoti: ar ne visaip pasaulyje atsitinka? Rasi čia žmogus, kuris gana prispaustas vargų, kodėl šiaip čia sėdėtų? Jis nėmaž neatrodo kaip koks nors valkata, plėšikas ar žmogžudys. Ne, žmogžudžiai taip ramiai nesėdės, o skastysis, ar niekas jų nepastebi.
- Dieve, duok labą rytą!
Krūptelėjo Matas ir pakėlė akis: prieš jį stovi žmogus, lietuvis, - aišku, kad lietuvis, nes pasveikino lietuviškai, visai taip pat, kaip sveikindavosi žmonės Įsros pakrantėj. Jam rodos, kad tarp tuokart ir šiandien amžiai įsispraudę.
- Dėkui, dėkui! - nudžiugęs atsakė Matas. Ir kas nesidžiaugtų, pamatęs dykumoje žmogų!
- Pastebėjęs šią naktį papušynėj ugnį, iš karto maniau, bene bus kas pušyną užkūręs. Bet paskui sakau, rasi čia tik žmogaus esama. Rasi čia tik kas nors, kuriam padėti reikėtų. Užtai ir ėjau šį rytą to tariamojo žmogaus ieškoti. O, mat, ir suradau. Kodėl nakvojai taip po plynu dangumi? Juk mes ne taip jau labai toli gyvename. Būtum atėjęs ir pas mus pernakvojęs.
- Ir labai žvalgiaus, atėjęs iki čia, bet nieko negalėjau pastebėti: jokios trobelės, jokio gyvo žmogaus. Tik ten bažnyčios bokštą - tą pastebėjau.
- Tai Priekulės bažnyčia. Nelabai toli Priekulė, į valandą galima nueiti.
Atsisėdo ir Ašpurvis ant pušies kamieno. Ir lyg du seniai pasižįstančiu kaimynu ėmė pasakotis. Nujautė Matas, kad čia yra žmogus geros, tėviškos širdies, kaip lietuviai paprastai būna. Matas jaučia patraukimą, jaučia širdies raginimą pasakyti jam visa, pasakyti, kas taip labai širdį spaudžia, nes širdis tikrai per kupina, krūtinė plyšta. Rasi tuomet bus lengviau.
Ir patyrė Ašpurvis, kad čia nuo Įsros kranto pareina paskutinis bajoro Šimonio sūnus.
- Mano tėvas numirė, nusinešė į kapus ir bajoro vardą. Aš jau šiandien paprasčiausias būras, - lyg atsikaltindamas kalba Matas Šimonis.
- Ir būrai žmonės, - pamokė Ašpurvis.
- Tiesa, neginčiju, tik skaudu palikti tėviškę atėjūnams, palikti tą brangųjį kapą dvaro sode, palikti Įsros upę ir, pirm viso, Šimonių pilies bokštą. Ir šiandien... taip... ką šiandien?
- Šiandien reikia užmiršti visa, kas buvo, ir pradėti naują gyvenimą. Ne kaip bajoras, - tokių mes čia nepažįstame, - išgirdę tokį žodį, būrai tik galvas kraipytų ir rasi dar pasijuoktų. Ne, ne kaip bajoras, bet kaip būras. Pradėk patsai savo rankomis žemę gyventi, žagrę valdyti, sėti, piauti visa savo rankomis, savo veido prakaite. O tada pamatysi: užmirši skausmus, vargus, užmirši tėvų dvarą ir aną bokštą, kuris, kiek suprantu, užvis daugiau tau į širdį įsmegęs. O juk patsai sakei, kad griūva jau ansai bokštas. Tai kam dar sielvartauti dėl griuvėsių krūvos.
- Stengsiuos visa užmiršti.
- Ir užmirši. Jei Aukštujuose pradėsi gyventi, atprasi ir svajoti. Nebus tam jau laiko, sunki bus pradžia. Bet aš tau padėsiu, kiek galėsiu! - tikrai tėviškai ir suraminančiai skamba Ašpurvio žodžiai.
- Dėkui. Atradau dar keletą tėvo sutaupytų grašių. Nedaug tatai, bet pradžiai bus, o paskui...
- Paskui ir mes padėsime. O dabar eikš, einam pusryčių. Mano žmonelė pamanys, kad mane tikrai pagavo žmogžudžiai. Visokių, tiesa, bastosi aplinkui žmonių.
Nuėjo vyru du lyg senu draugu ir kaimynu, kalbėdamusi apie kasdieninius ūkininko rūpesčius ir vargus.
Kieme sulojo šunaitis ir galvotrūkčiais puolė pareinančius. Matas - nematytas jam svečias, užtat ir baisiai pyko, iš kailio nėrėsi lodamas.
- Ar pasiutai, Margi, ar nematai, kad jis mano draugas? Nusiramink, meldžiamasis.
Susigėdęs nutilo šunaitis ir, metęs aplink Matą pusratį, triukšmingai ir džiaugsmingai pasveikino Ašpurvį, lyg kitaip jis ir nebūtų manęs.
- Na, matai, žioply, dabar ir pačiam gėda. Niekada nereikia taip labai karščiuotis ir pirm laiko išsižioti, - juokauja Ašpurvis.
Angoje jau laukė Ašpurvienė, daili vidutinio amžiaus moteris. Širdingai pasveikino ji Matą.
Kambaryje triūsė aštuoniolikos ar devyniolikos metų mergaitė. Pastatinėjo ant stalo molinių lėkštelių, įdėliojo po medinį šaukštą, įnešė molinį dubenį su pabaltinta sriuba, atriekė duonos nuo kepalo ir padėjo prie kiekvienos lėkštės po riekutę:
- Tėti, dabar galima eiti valgyti.
Ir koks malonus balselis!
Iki tol Matas nėmaž nekreipė dėmesio į triūsiančią kuklią mergaitę. Bet dabar, išgirdęs ją kalbant, tariant tik šiuos kelis žodžius, susidomėjo.
Ir kodėl ne? Ar Matas Šimonis ne jaunas?! Netikėtai ėmė slinkti kartumas nuo jo krūtinės, ir paprašytas jau linksmesniu veidu sėdosi už stalo, į svečių kampą. Iš ten dar geriau galėjo stebėti gelsvaplaukę lietuvaitę.
Daili ji. Ir, rodosi, labai baiminga: nieko daugiau nebekalba, tik retkarčiais pakelia akis į Matą ir nurausdama greit vėl jas nuleidžia. Tik tuomet, kai Ašpurvis ėmė aiškinti, kodėl Matas čia, Aukštujuose, kad jis vokiečių išvarytas iš tėviškės, kad jo tėvai, broliai ir sesers maro ir svetimųjų užmušti, - dailiosios Gerdutės akyse pasirodė ašaros.
Pamatė užuojautos ašaras ant jaunosios mergaitės veido Šimonis, ir linksmai sutvaksėjo širdis jo krūtinėje. Netikėto džiaugsmo paliesta, jautriai suaidėjo kaži kokia nauja, iki tol dar nepažįstama styga Mato sielos gilumoj. O šita styga - ne dejonės balsais suskambėjo, tik laimės melodija. Šitos melodijos pradžios dar niekas neištyrė, ir jos galo niekas nesuvoks. Ji amžina, ji buvo, ji bus! Ji atkelia vartus į nežinomą auksuotą pasaulį jaunuoliams, nors ant vystančių senelių lūpų, kuriuos jau gražina amžiaus rudens šarma, ne kartą pasirodo atlaidi šypsena: meilė? Kas tai yra meilė?!
Ir Mato nuotaika kinta į gerąją pusę daugiau ir daugiau. Jis visai užmiršta, kad jis kankinys. Nekantriai laukia, kad Ašpurvis pagaliau užbaigtų savo kalbą. Kam raudinti tokios jaunos mergaitės širdelę. Ji ne skausmui, ji ne vargams leista. Ji turėtų... jai reikėtų... Matas nežino ko, tik jam taip labai norėtųsi braukti ranka per Gerdos veidus... ne, daugiau nieko.
Bet Ašpurviui nėmaž nerūpi jaunuolių jausmai. Ir jis jau kalba tiksliai ir tvarkingai apie Šimonio ateitį. Visokių jis duoda patarimų, pasiūlo savo pagalbą.
Atsisveikino Matas su Ašpurvių šeima, pažadėdamas greit vėl ateiti. O paspausdamas Gerdutei ranką, pastebėjo tylų prašymą jos mėlynose akutėse:
- Ateik, lauksiu!
Ir lyg ką nors nujausdamas ar įspėti norėdamas, kieme sako Ašpurvis:
- Juk daili mano Gerda ir labai išmintinga. Žada netrukus ištekėti. Dar jauna ji, bet kad atsirado vyras, atsirado vieta, tegu eina.
Nusišypsojusi Matui Šimoniui vilties žvaigždelė staiga dingo. Ir vėl skaudžiai ėmė jį spausti likimo ranka.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
