en
JOKŪBAS ŠIMONIS
Lininiais baltais kaip sniegas marškiniais, juoda kamzole, pilkomis milinėmis kelnėmis apsirengęs, su lazda rankoje eina Šimonis apžiūrėti savo laukų.
Pražilęs jau Jokūbas Šimonis. Plaukai balti kaip žydinti pavasarį obelis, kaip baltų dobilėlių laukas, per kurį jis žengia. Nors gerą skaičių metų neša ant savo kupros Jokūbas Šimonis bet tiesus jis tebėra kaip ansai baltasis, laukų gale stovintis beržas.
Jo akys skaidrios ir budrios kaip jaunuolio, tik pradedančio apsiprasti su pasauliu. Bet jeigu į tave pažiūrės, o tu negerą turėsi sąžinę, visada jis tai įspės, tau iš veido išskaitys.
- Jis permato žmogų, - sako kaimynai.
Kaimynai jį myli, bet ir bijo. Jis yra griežtas ir teisingas žmogus.
- Kokie šįmet geri rugiai, - šneka su savim Šimonis - Duonelės turėsime vėl pilnai, galėsime keliolika vežimų į miestą vežti parduoti. Kaip puikiai mėlynuoja kviečiai, miežiai, avižos! Jei tik nepagiedrės, bus gera daga. A, jau ir roputės reikės kaupuoti. Geriausias laikas. Ir kokios jos sūdrios! Rodos, kad turėsime gerą metą.
Karvės, arkliai ganosi dobilynuose.
- Na, na, kumely, ar avižos bado? Ko čia taip spardais kaip patrakęs! Veizėk!
Laukų gale atsisėdo Šimonis ant pylimo ribos. O tik jau metai slegia. Kol iki čia atėjo - pailso. Tiesa, jau šaunų galą ir ėjo. Ir pušyną apvaikščiojo.
Gerai, kad sūnus paaugęs. Jau nebereikės žagrės valdyti seniui. Šienapjūtėj sūnus ves pirmąjį dalgį. Vaikas jau pavaduoja tėvą.
Ir šildo šiandien saulelė maloniai! O tas vyturėlis ten, ore! Tu nežinai, tur būt, kas tai yra senatvė, kas tai yra vargas, rūpesčiai. Koks kupinas visokių vargų yra žmogaus amžius ir kiek reikia jam grumtis su rūpesčiais, pakol jis į kapą įgriūva...
"Bet vis viena, stovint praėjusio gyvenimo angoje, galima pasakyti: ne veltui vargta.
Krizas išmintingas vaikas, doras. Atgavęs gyvenimą, tikrai mokės gyventi. Be baimės galima jam ūkį atiduoti. Darbštus, negirtuoklis, nepralaidokaus. Jis ūkį dar padidins, kaip didino visi Šimoniai, kiek įstengė.
Ūkio trobesiai nauji, tik gyvenamoji sena, sulinkusi, reikės netrukus naują statyti. Kai ateis marti, atsineš ir pinigų, galės pasistatyti tokią, kokia patiems patiks. Juk visa ko užtektinai. Galėsime ir turtingą marčią gauti."
Sėdėdamas ant griovio pylimo, Šimonis snūduriuodamas svajoja. Ir mintys kaži kaip susimaišė viena su kita. Bet nieko. Minčių į turgų neveši. Jos ateina, jos praeina - niekas jų nemato.
Ir gerai taip. Kartais jos, tiesa, ir gana išmintingos, bet kartais - tai jau nenorėtum parodyti jų žmonėms. Bet jos visada sudaro geriausią draugystę žmogui, sėdinčiam vienam atstu nuo kitų. O žmogui, mylinčiam gamtą, visai ir nereikia draugų, jie tik našta gali būti, sunkenybė. Kartais lyg dievo bausmė jie persekioja žmogų, mylintį vienatvę. Šimonis žino, kokios tuščios daugiausia jų kalbos. O kokia turtinga gamta. Turtinga visa kuo - ir džiaugsmu, ir tyla, tiesa, kartais ir neganda...
Nesitverdamas linksmybe, atitrapsnoja baltas jaukus avinaitis. Smalsus jis, jam įdomu sužinoti, kas ten sėdi. Ilgai stovi jis ir spėja. Ir koja trenkia į žemę, lyg pabaidyti norėdamas... Pažinęs šeimininką, papurto galvutę ir šuoliais nulekia pas skaudžiai verkiančią savo motiną.
Sūnaitis nesitveria iš linksmybės, o motina verkia ir rūpinasi dėl pramuštgalvio.
Juk ir su žmonėmis taip būna kartais. Ir, atsiminęs Mikėlį, savo sūnų, sunkiai atsiduso Jokūbas.
Jau nori rauktis kakta, nes akys nebemato gamtos smagumų, o žiūri kiaurai per visa. Ten, Karaliaučiuje...
Pylimu ateina kaimynas Kuprius, basas. batus per petį persisvėręs, kepure rankoj nešinas, giesminės kišenėj.
- Dieve duok labąryt, kaimyn!
- Dėkui, dėkui, Martyn! Ir tu įstengi dar pėsčias į bažnyčią eiti, taip toli?
- Dievo namai niekada nėra per toli, kad ir už penkių mylių. Na, o dabar juk primatyti galime. Žinoma, kuris nenori bažnyčios lankyti, tam ji visada per toli, - kalba Kuprius, lyg atmintinai būtų išsimokęs posmelį.
- Gerai, gerai, Kupriau, kaip sau nori!
- Ne kaip aš, o kaip dievas nori! Kam stovi ana bažnyčia, kam ji statyta? - nori pasiginčyti Kuprius.
- Ak, tai tik dėl to reikia ją būtinai lankyti? - sulenkė jį Šimonis
Susigriebė Kuprius:
- Ne, ne dėl to, bet kad ten dievo žodis apsakomas.
- Ak kaimynėli, štai mano bažnyčia - tie gražūs laukai, pilni žegnonės; o siūbuojantieji javai, tamsieji pušynai - tai geriausieji dievo žodžio sakytojai. Čiulbaują paukšteliai - geriausi giesmininkai. Virš viso mėlynasis dangus, auksinė saulė - ar tai ne geresnė bažnyčia?
Nepiktžodžiauk, Jokūbai! Dievas neapsijuokdina. Kas nežino, kad tu turtų bradoje kaip muselė meduje. Ir kaip muselė iš medaus kodžio savo gyvybės nebeišneš, nors medus ir labai saldus, taip ir tu savo dūšią žemiškuose turtuose nuskandinsi, į pragarą nuvarysi!
Šimonis reikšmingai nusišypsojo. Kas jį tikrai pažįsta, tas žino, kad jis jau ne toks turtuolis, kaip piktų liežuvių skelbiama, ir kad jis niekada netroško begalinių turtų. Tik, gaila, pavykduokliai jam daugiau turtų primeta, negu jis tikrai turi. O toksai pavyduoklis ir Kuprius.
- Gaila, kad tu ne sakytojas, Martynai, - pastebėjo Šimonis. - Mano brolis apie muselę medaus kodyje dar nieko nežinojo pasakyti. Bet meskime juoką. Negerai, kad tu toks pavydus. Juk kad tu bažnyčioje esi ir apie kitų žmonių turimus ar neturimus turtus galvoji, tai jau laiko neturi nė už savo dūšelę pasimelsti. Tavo širdis pilna kartybės. Doram žmogui tatai visai nepritinka. Tu pavydi žmonėms to, ką jie turi. Reikėjo dirbti ir vargti, kiek aš, kiek mano tėvai ir tėvų tėvai vargo, tuomet nebūtų ko pavydėti, - turėtum pats.
- Aš nerinkau ir nerenku žemiškų turtų, kuriuos rūdys ir kandys suėda. Aš dangiškų turtų ieškau! - akis į dangų pakeldamas, iškilmingai atsakė Kuprius.
"Tinginy!" - pamanė Šimonis, bet nepasakė.
Gana didis ir geras buvo kadaise Margių ūkis. Naujai pastatytas, be skolų. Neturėdamas sūnaus, Margis atidavė ūkį dukteriai. Atėjo Kuprius į žentus. Ir nuleido ūkį. Pirma girtavo, puotavo, tinginiavo. O kada jau ir tvoros iš neturto buvo nukūrentos, kada tvarte vos viena raiša ir akla kumelė beliko ir pusdvėsė karvė, -"prisivertė" Kuprius.
- Kuprius prisivertė nuo šieno ant šiaudų, - juokėsi kaimynai. - Matysime, kaip dabar jis gyvens.
Bet tinginiui į lovą niekas nieko neatneš, o, pirštus kryžiais sukeitus, darbai neatliekami. Ir skursta jis toliau,
- Kaip kas išmano, taip save gano, - atlenkė dabar Šimonis; jis nemato reikalo ginčytis su Kuprium.
Numojo ir Kuprius ranka, lyg duodamas suprasti: netinka dievo kūdikiams ginčytis su bedieviais. Ir, pakišdamas kitą kalbą, paklausė, kur brolis šiandien besąs?
- Vis dar po vyžeikėnus tebesukinėjasi. Pas ką jis šiandien surinkimą laiko ir laikys, nežinau.
O savyje vėl pamanė Šimonis:
"Jis toks, kaip tu! Nenorėdamas dirbti, jis giriasi, kad dievas jį pašaukęs sakytoju. Na, manęs dėl. Juk ir tokių žmonių turi būti pasaulyje. Bent niekam bloga jis nedaro. O mano nuomonę apie save jis jau žino, užtai ir menkai tepareina namo."
Pasirodžius Anskiui namie, Jokūbas tuojau įspraudžia kastuvą ar šakę jam į rankas:
- Še, broleli, einam dabar į laukus. Darbai laukia.
- Bet man reikia apmąstyti, - spiriasi Anskis, - šeštadienio vakarą turiu surinkimą.
- Ak, ligi šeštadienio vakaro dar daug laiko apmąstymams.
- Bet mano dieviškasis pašaukimas!
- Žinai, kad tavo dievišku pašaukimu netikiu, tokių pašauktų - pilni pakampiai.
- Brolau, apgalvok, kad broliai sakytojai, priimdami mane į savo tarpą, pakėlė į sakytojus. O tu juokiesi. Bet aš vis viena melsiuos, melsiuos ir už tave, kad...
- Gerai, taip! Labai gerai, bet šventajame rašte pasakyta: "melskis ir dirbk!"
Šitokie pasikalbėjimai visada pasibaigia taip, kad Anskis, susirišęs ryšulius, ištraukia į žmones, o Jokūbą visada labai aštriai subara jo žmona:
- Juk tu toks bedievis nesi! Kaip tu gali jam, savo broliui, tokius žodžius į akis drėbti! Rasi jis iš tikrųjų dievo pašauktas. Juk kad jis meldžiasi, tai jau tiesiog sienos dreba.
- Taip, taip, sienos dreba, čia tavo tiesa!
Lengviau atsikvėpė Šimonis, kada pagaliau nusiskubino įkyrusis kaimynas. Ir sudiev užmiršo pasakyti Kuprius. O rasi ir neužmiršo, tik iš piktumo nepasakė, nes jį labai raudina ir erzina Šimonio būdas. Ypač savo šypsena jis gali Kuprių į grąžtus išvaryti. O galvoje tik sukasi ir sukasi Šimonio turtai ir bendrai visa Šimonija.
Du broliu turėjo Jokūbas Šimonis. Bet Danielis žuvo kariuomenėj. Niekas nežino kaip. Tik tėvas gavo žinią, kad miręs sūnus, ir daugiau nieko. Bet jis bus toks pat kietasprandis buvęs, kaip ir Jokūbas.
Rasi jį vokiečiai prie sienos pastatė...
Jis dar vaikas būdamas, kažkur klaidžiojo savo mintim: jis esąs lietuvininkas, jis irgi laisvas žmogus, jam nereikią klausyti vokiečių vyriausybės. Mokytojai ir kunigai esą kvaili, nes jie moko ir vaikus, ir žmones vergais būti, prieš visus lankstytis ir tikėtis kažkokio "išganymo", nes jie tepripažįsta tik vokiečių karalius ir ciesorius ir visa, ką jie daro, esą gerai, nors jie ir nekaltus žmones žudytų, - taip jis sakydavo, dar į mokyklą eidamas. Gaudavo gana pliekos, niekas negelbėjo: buvo ir paliko kietsprandiškas. Mokytis, tiesa, jis gerai mokėsi. Ne, jam visai nereikėjo mokytis. Jis visa ką geriau mokėjo beveik už mokytoją.
Kada mokykloje reikėdavo kreipti dėmesį į mokytojo aiškinimus, tada Danielis kaži ką sau rašinėdavo. O kartą ir užklupo mokytojas jį berašinėjant. Nebesuspėjo Danielis paslėpti. Tai buvo daina, tikra, lietuviška daina.
- Iš kur tu parašei šitą dainą? - aštriai paklausė mokytojas.
- Iš galvos...
- Bet kur tu radai ją, kokioj knygoj, iš kur išsimokei?
- Sakau, kad iš niekur. Aš pats sugalvojau ir parašiau, - ginčijosi Danielis.
- Ir tu drįsti savo mokytojui taip į akis meluoti?
- Aš nemeluoju, - atkirto vaikas. - Šimoniai niekada nemeluoja!
Ir kaip jis tat pasakė! Taip įžūliai, taip begėdiškai pakeldamas galvą, žiūrėjo jis mokytojui į akis. Kuprius ir tai matė: ir jis tada lankė tą pačią mokyklą.
Mokytojas raudo ir balo; tokį begėdišką vaiką jis savo klasėje auklėja! Tai baisu!
- Tuojau ateisi čia ir persitiesi per suolą! Supranti? - įsakė mokytojas. - Čia čia! Na, gulkis!
Į dvi dali sulūžo nendrė - taip mušė vokietis Šimoniuką. Bet šis nė "ai!" nepasakė.
- Ar dabar pasakysi, iš kur ta bedievišką dainą gavai?
- Aš pats ją sugalvojau, - atkakliai tvirtino Danielis.
Ir padaryk tu jam ką! Mokytojas, jau per daug prisivarginęs, liepė Danieliui atsisėsti savo vietoj. O šis - lyg nieko nebūtų. Bet gerai prisėsti užpakalio jis kiek savaičių negalėjo. O mokytojas negali nusiraminti:
- Pagaliau, jei pats sugalvojai ta dainą, tai kas ta merga, kurią vokietis, sakai, užmušė? Pasakyk, pasakyk, nevertasis!
- Tai ne merga, mokytojau, tai mano tėvo sesuo, kuri į priekuliškius už Lamsočio buvo ištekėjusi.
"Kad tai dievo valia, dievo toks buvo perleidimas, - sako savo širdyje Kuprius, - to nė vienas Šimonių nenorėjo pripažinti."
Na, bet netrukus Danielis Šimonis vėl savąsias varė. Kaži, į ką jis tik buvo atsigimęs!
Tiesa, jo tėvas turėjęs vieną brolį, kuris taipjau visai savotiškai elgęsis. Taipjau visada aiškinęs, kad esąs kaži kokios laisvųjų kilmės ir niekada vokiečių neklausysiąs. O kada jį įtraukė į kariuomenę, - jis ir dingo.
Sako, pabėgęs iš kareivių. Buvo atvykę žandarai į Šimonių namus jo ieškoti. Manė, kad jis čia pasislėpęs. Bet nieko nerado.
Rasi jis ką nors buvo išėdęs kareiviaudamas ir dėl to sau galą pasidarė...
Jokūbo brolis Anskis tai yra žmogus: dievo kūdikis ir net sakytojas.
Labai svarbus sakytojas jis, tiesa, nėra. Būna už jį daug geresnių. Bet jis yra tačiau dievo žmogus, didelis meldėjas ir iki šiol nevedęs. Brolis Jokūbas, berods, ne kartą sakė, kad jis dėl to nevedęs, kad labai esąs tingus. Bijąs, žmona galėtų netikėti jo dievišku pašaukimu ir prie darbo nuvaryti. Bet, žinoma, bedieviai visada bloga tekalba apie dievo kūdikius. Visada juos per dantį traukia.
Eina, tiesa, visokių kalbų, kad Anskis laikąsis su kai kuriomis ūkininkėmis. Ak, nebūtų ko stebėtis: dailus jis yra vyras. Moterys blogos, jos moka visaip vyrus išvadžioti. O piktas pageidimas ir dievo bijantį žmogų persekioja. Ar neparašyta:
...Nes šėtons nevidons
Gundyti išėjo,
Nuo šventų pradėjo...
Bet dabar Jokūbas. Tai yra turtingiausias visoje apylinkėje ūkininkas. Kupriaus išimtininkas pasakoja, kad amžius jau čia gyvenę Šimoniai ir iš amžių jie turtingi, bajoriškai turtingi.
Kiek Kupriaus išimtininko amžiai turi metų, to Kuprius nepagalvoja, ir taip toli nesiekia jo mąstymas.
- Ir kaip tam Šimoniui visa kas klojasi! Tiesiog pasakiškai! - raudinasi toliau Kuprius. - Niekada neatsitinka jam kokia nelaimė. Priešingai. Javai visada uždera kuo geriausiai, gyvuliai, kiaulės lyg rūgte rūgsta. Arkliai, žiūrėk, kaip liūtai.
Ateina pavasaris, kaimynai jau pro ledą išvaro galvijus į šilus ganytis. Žolės čia, žinoma, nėra. Bet badas geležį laužia. Ir kremta gyvuliai šilus.
O, žiūrėk, kada leidžia Šimonis savo gyvulius į lauką? - tik Jonui. O ir tuomet dar jo miegos pilnos grūdų ir ropučių. Skūnioj visas bertainis šiaudų, šieno kūgiai lauke.
Bet prieis galas ir jam, kaip kiekvienam bedieviui. Kad jis ne iš dievo savo turtus turi, visi žino. Eina kalbos, kad jau Šimonio tėvas pylęs pinigus į miegas.
Ir ne veltui žmonės kalba, kad Šimonis turįs kauką. Aišku, kad jis turi kauką. Pasistatė sau visas naujas trobas - skūnią, tvartus, bet gyvenamosios nenugriovė žemyn. Žinoma, jei nugriautų, galėtų ir kaukas išeiti. Tad geriau surūkusioj, sulinkusioj troboj gyventi, negu nustoti tokio geradario.
- Bet jis vis viena gaus kada nors galą su išgąsčiu, - kone garsiai taria Kuprius ir pasiklaupia kukliai bažnyčios pamūry. Dailiai pakelia jis akis aukštyn, kalbėdamas širdies maldelę lūpomis. O galvoj maišosi mintys toliau, neapykantos pilna širdis tik verda ir verda:
"Sako, kad kauką turintieji negalį nei į bažnyčią eiti, nei "Tėve mūsų" kalbėti arba priimti kunigo žegnonę. Tai dėl to jam ir per toli bažnyčia!"
Šimonis ir pats nenuginčija turįs kauką, tik juokiasi, tik juokiasi, jeigu žmonės jam tai prikiša.
- O pasakyk, kaimyn, kaip tu tą kauką įgavai? - klausė kartą vienas kaimynas, įgavęs drąsos Žvizdrinėj.
Žvizdrinė - karčema, pastatyta puskelėj tarp sienos ir Aukštujų. Ji net Aukštujų kaimui priklauso. Žmonėms, važiuojantiems žiemą į Žemaitiją medžių, labai ji naudinga; ne tiek ji jau naudinga, kiek patogi. Jeigu nuvažiuojant retas teužsuks, užtat grįžtant niekas nevažiuos pro šalį.
Kad ir ne dėl savęs sustoja, bet arklius reikia pašerti, pailsinti. Antai, kad ir vyžeikėnai: dar tolimą turi kelią. Kitas ūkininkas, tiesa, ir nebetoli turi važiuoti, bet dėl draugystės taip pat sustoja. O pasišildyti visiems malonu.
Taigi vieną tokį vakarą ir Jokūbas Šimonis atsitiktinai buvo Žvizdrinėj. Ir kaimynui jį taip paklausus, tik nusišypsojo ir padarė labai paslaptingą veidą.
Šimonis jau prietarais nebetikėjo. Bet jis žinojo, kad kitus pamokyti - nedėkingas darbas. Jie tetiki ir tikės tuo, kas jiems patinka. Kartais tad jis ir pats pripasakodavo nebūtų ir nesamų dalykų tiems, kurie to mielai klauso.
Kaimynas, matydamas, kad Šimonis visai nepyksta, o atrodo net, lyg jis kokią paslaptį turėtų širdyje ir tik kovotų su savimi - išduoti ją ar ne, vėl prašneko, bet šį kartą jau drąsiau:
- Rasi ir aš galėčiau tokį kauką pasirūpinti. Tik pasakyk, kaip tu jį įgavai?
- Ak, kauką gali labai lengvai įgyti, - nuduodamas didį rimtumą, ėmė pasakoti Šimonis. - Reikia turėti raudoną gaidį. Šitas gaidys turi Jono naktį lygiai septynerių metų būti. Ir kad jis lygiai Jono naktį lieka septynerių metų, tai jis dar tą pačią naktį padeda kiaušinį. Tada reikia turėti juodą septynerių metų katiną. Šitas katinas taipjau turi Jono naktį švęsti savo gimtuves. Ir tą pačią naktį tą gaidžio padėtą kiaušinį reikia padėti juodajam katinui perėti. Juodasis katinas, perėdamas vieną dieną ir vieną naktį, išperi kauką. Tik tasai kaukas yra plikas kaip žaltys. Ir ketvirtadienio vakarą jis ima kalbėti: "Aprenk mane, aprenk mane!" Taigi ir reikia jį aprengti. Ir dar tą patį ketvirtadienio vakarą reikia atsisėsti ir imti verpti, austi ir pasiūti kaukui, kuris velniškai greit auga, drabužius. Drabužiai - marškiniai, kelnės ir milinė turį būti iki dvylikos naktį gatavi. Ir jeigu tie drabužiai jam patinka, tai jis tave labai turtingą padaro. Tu savo miegų jau amžinai neišsemsi...
- O jeigu nepatinka?
- Na, tai jau verčiau nesakysiu, ką jis tada su tavim padarys!
Visi karčemoje klausėsi išsižioję. Nė vienam neatėjo mintis į galvą, kad tai galėtų būti vėjai, Šimonio kur nors girdėta ar net paties sugalvota pasaka. Visi šventai tikėjo, kad esama tokio gyvulio ar paukščio.
- O koks bent atrodo tas nelabasis? - paklausė vienas smalsiųjų.
Šimonis labai paslaptingai ir reikšmingai traukė pečius ir kraipė galvą.
- Kad išsiperinsi, pamatysi!
- Bet jeigu neturi nei tokio katino, nei tokio gaidžio, ką tada daryti? - paklausė kitas pralobti norinčiųjų.
- Tai ir nereikia, - atkirto ūkininkas vyžeikėnas, parvažiavęs su medžiais iš Žemaitijos.
- Kad tu turtingas, tau, ir nereikia, - atsiliepė kažkuris malkų skaldytojas, jau kiek drąsos įgavęs, - mes ir norėtumėm kartą turtingesni likti.
- Ar tu manai, kad tai malonė už porą puspuvių kelmų dirbti, kad ir kaulai traška! - narnėjo kitas malkų skaldytojas.
- O vis dar turi pinigų pragerti, - pasišaipė kitas parvažiuojąs iš Žemaičių ūkininkas.
- Na, tu, šmugelninke! - suriko vienas iš darbininkų ir pakišo kumštį ūkininkui po nosim. - Nenorėk, kad aš trenkčiau!
Šimonis, matydamas, kad dėl niekniekių jie gali dar susipešti, sušuko:
- Palaukite, vyrai, aš papasakosiu, kaip galima gatavą kauką prisivilioti. Juk jūs visi žinote, kad kaukas eina vaginėdamas. Jis vagia nuo kitų turtus ir gabena savo ponui.
Klausytojai visi linkterėjo galva, lyg ir tikrai taip būtų, ir jie tai žino. Tik vienas malkų skaldytojas dar žvairomis pažiūrėjo į ūkininką, pavadintą šmugelninku; šitas pasiskubino išgerti savo pusbutelį ir tada, nė labanakt nepasakęs, išspruko pro duris.
- Jūs žinote, kad kaukas gali pasiversti į ką jis nori, - pradėjo savo pasaką Šimonis - Bet mieliausiai jis lekia kaip ugningas žaltys per orą. Ypačiai po saulės laidos. Kad jis iš savo namų išlekia ir yra dar tuščias, reiškia, be jokio svetimo turto, tai jis yra šviesus, melsvas kaip nugriebtas pienas. Bet kai jisai grįžta iš valsčiaus pilnas, tai jis yra raudonas kaip ugnies liepsna.
- Ale tai tik ne kaukas!
Visi atsisuko į tą pusę, iš kur iškilo protestas. Kampe sėdėjo vieno parvažiuojančio su medžiais ūkininko bernas, žemaitukas. Jis išraudo kaip vėžys dėl savo tos didžiosios drąsos, bet, matyt, nenorėjo savo šviesos pakišti po stalu.
- Na, kas tada? - visi lyg viena burna paklausė.
- Tai bus aitvaras, - jau padrąsintas atsiliepė berniokas.
- Aitvaras, aitvaras? Kas tai? To mes nepažįstame.
- Aš esu girdėjęs, kad pas jus sakoma pūkis.
- Aa, tai tu manai pūkį. Bet Šimonis turi geriau žinoti, ką jis turi - pūkį ar kauką. Sakyk, kaimyn, ką tu turi?
- Ir pūkį, ir kauką, - juokėsi Šimonis, - visa, ką jūs tik norite.
- Abu kartu turėti negalima, - vėl įsikišo žemaitukas.
Bet Šimonis palinkėjęs labą naktį, išėjo. O karčemoje pasilikę vyrai labai nuodugniai ėmė svarstyti ir kauko, ir pūkio esamybės reikalus.
Kiekvienas žinojo ką nors papasakoti.
Kaži kieno kaimynas nuėjęs kartą pas Šimonį. O manydamas, kad Šimonis klėty, nes klėties durys buvusios praviros, nuėjęs į klėtį. O kai įėjęs, tai pamatęs, kad kaži kokios dvi žuvys, apie masto ilgumo, pliaukš, pliaukš! sušokusios į kaži kokį bosą, pastatytą su vandeniu,
- Bet kaukas į žuvį nepanašus: jis panašus į žmogų, tik labai mažas, - vėl nuginčijo berniokas.
- Na, tai ir bus pūkis buvęs.
- Bet pūkio nereikia rengti. Tik kaukas teprašo: aprenk mane, aprenk mane!
- Velnias žino, ką jis turi! - jau suabejojęs pasakė kitas kaimynas.
- Mano motinos motina yra tikrai pūkį mačiusi, - ėmė vienas pasakoti. - Ji visai aiškiai matė, kaip naktį į jos klėtį įlėkė toks ugningas žaltys. O paskui buvo jai visa skalsa atimta. Galėjo dirbti ir vargti, kiek norėjo, kiek beįstengė, - kaip tiek, taip tiek. Visa žegnonė buvo šalin! O pas kaimyną, kuris turėjo pūkį, niekados miegos neištuštėdavo. Ir koks jis buvo turtingas! Tik ir didelis kamuolys galą pririeta, Atsirado žmogus, kuris buvo gudresnis už pūkį turintįjį kaimyną.
- Na, ir ką jis padarė?
- Taip pasakojo mano motinos motina, aš pats juk nemačiau. Sako, vienas kaimynas, kuriam taipjau visa skalsa buvusi atimta, pamatęs parlekiant pūkį, parodęs jam savo užpakalį ir pasakęs: "Aš parodau savo dvarus, tu parodyk savo dvarus!"
Paprastai tokį žmogų, kuris pūkį taip nujuokia, šis apleidžiąs utėlėmis arba šašais, kurių tas amžinai negalįs nusikratyti. Bet šitas kaimynas skubiai pabėgęs po savo stogu. O pūkis, parlėkęs namo, uždegęs visus savo pono trobesius, taip parodydamas savo dvarus.
- Dar ir Šimoniui taip gali atsitikti, - tyliai, lyg sau pasakė vienas malkų skaldytojas.
- Bet kaukas neuždega trobos,
- O jeigu jis pūkį turi?
- Vieną kartą vienas ūkininkas užlenkė kauką bevagiant, - pradėjo vėl kitas pasakoti. "Tai kas tu toks esi, mielasis?" - paklausęs ūkininkas. - "Aš maža vyre!" - atsakęs šis.
- Tai biaurybė, nė lietuviškai nemoka gerai. Kas jis tada, ar vokietis?
- Kur jis nemokės lietuviškai, - piktasis visaip moka. O juk aišku, kad tai piktasis, kad jis ne su geruoju eina.
- Ar to velnio negalima užmušti?
- Ar tu esi kada galėjęs velnią užmušti?
- Bet kad jis išperinamas, tai jis ne dvasia, o turi kūną ir kraują.
Vis dėlto mįslė pasiliko neišrišta, nes jau atėjo vidurnaktis, ir arkliai pradėjo lauke nebekantrauti. O dar per Aukštujų kalną reikia važiuoti. Tikrai nemalonu po visų tų kalbų.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
