en
SKURDO GALO NEMATYTI
Tekėdama už Krizo Šimonio, Ilžė Ašmikė didžiu pasiryžimu apsiėmė atgaivinti Šimonių, dabar jau ir jos, ūkį.
- Daili turi atgimti sodyba, dailesnė, negu buvo kadaise, - pasižadėjo ji. Ji jautėsi gana stipri ir turinti daug jėgų pradėti kovą su gyvenimu.
- Linksma turi būti tokia kova, - manė ji, - o kad linksma, tai ir įdomi. Krizas juk taipjau sveikas ir drūtas. Tik gero noro bereikia ir...
- ...ir dievo padėjimo! - užbaigė sakinį motina Ašmienė. Taip, ir ji kadaise jautėsi gana stipri, galinti net kalnus apversti, medžius iš šaknų išrauti. Bet ne ta stiprybe gali žmogus gyventi. Žmogus svajoja, o dievas valdo.
Ką reiškia anksti kėlimo,
Kad nėr dievo padėjimo, -
sako būras, ir, atrodo, kad teisingai.
Skurde ji rado Ašmio gyvenimą, skurde jį ir paliks. Duotų dievas, kad Ilžei prašvistų laimingesnės dienos, kad ji tokių rūpesčių nepažintų, kokie krimto kadaise motiną; kad nakčia ašaromis priegalvio drėkinti nereikėtų.
Rasi Ilžės uošvienė ir geresnė, rasi ji Ilžės nekankins, kaip kankino kadaise ją. Juk apie Šimonius dar niekas nieko blogo negirdėjęs.
Motina Ašmienė, atitekėdama kitą kartą pas Ašmį, teberado abu uošviu gyvu. O kokie tai baisūs buvo žmonės! Visokių jai patyčių darė. Ne tik vien patyčių, bet ir visaip ją darkė uošvienė. Kalbas po kaimus apie ją nešiojo. Net sūnų mokė savo žmoną mušti. Ir kiek ją mušė jos vyras!
Bet to dar negana: mergos vietoj ji buvo! Senoji komandavo, jaunoji turėjo klausyti. Į turgų, - pirkti parduoti, - sūnus su motina važinėjo. Žmonės juokdavosi:
- Nė vanduo per judviejų tarpą neperbėgtų, - taip eina juodu susiglaudusiu.
O ji, Ašmio žmona, namie kaip vergė dirbo. Net į bažnyčią eiti nemielai norėdavo ją išleisti senoji.
Kantriai kentėjo Ašmienė, laukdama geresnių laikų. Bet pati sau jau jų nebesulaukė. Užtai lūkuriuoja jų nors savo vaikams. Kiti dar jauni, tik Ilžė, kaip vyresnioji duktė, pirmiau ir išteka.
"Ilžei tokių vargų, kaip man, rasi ir nebus, - mąsto toliau Ašmienė. - Bet kad ne tokių, tai vėl kitokių vargų užeina. Nuo savo kryžiaus niekas neišbėgs."
Rasi būtų Ilžei geriau, kad būtų išėjusi už Aglonėnų Kebiliaus. Jo ūkis geras, be skolų. Bet ką gali žinoti: pirmosios pačios paliko daug vaikų; kaži kokie jie bus pamotei!
Išsiskyrė sau Ilžė Šimonių Krizą, tai tegul ir eina jau už jo. O jei tik sutiks, vienas kitą mylės, tai ir vargai nebus taip sunkūs.
Ir ištekėjo Ilžė, kupina geriausių norų, puikiausių lūkesčių.
- Dirbsiva, vargsiva ir kęsiva abu. Dviem arkliam visada lengviau vežimas traukti, negu vienam, - sako ji savo Krizui.
O šis jai pritarė akimis, linkterėdamas galva. Didžių galingų žodžių pasakyti jis niekada nemokėjo, ir buvo užtai labai laimingas, gavęs tokią gudrią ir išmintingą žmoną, kuri tuojau ir priežodį žino.
- Matai, Ilžele, kokiame neturte ir varge mes gyvename, - kartą pastebėjo uošvienė Šimonienė.
- Dalinsimės vargu, mamyte! - linksmai atsakė IIžė ir, apsikabinusi uošvienę, širdingai pabučiavo. O šitoji taipjau nudžiugo, kaip ir sūnus, gavusi išmintingą ir mielą marčią.
- Bijau, su laiku atgrisi tų pyragų, apgailėsi atėjusi pas Šimonį, - nori ją toliau dar mėginti senoji.
- Neapgailėsiu! Juk pati pasirinkau tą vargą, pati norėjau tų pyragų.
Senoji Šimonienė linkteri galva ir, nuėjusi į savo stubelę, pasiima maldų knygą, kur skaito ir meldžiasi už neseniai mirusįjį Jokūbą - savo vyrą, už Krizą ir Ilžę, už Mikėlį... Čia prideda ji daug, daug žodžių iš savo širdies. Ir ašarų srovės teka ir teka per pageltusį, vargų išraižytą jos veidą. O pagaliau dar meldžiasi ji už save, kad veikiai galėtų pasekti Jokūbu.
Bet veik, veik atgriso jaunoji Šimonienė tų pyragų.
Dar tik keletas mėnesių po vestuvių, o štai jau rūpesčiai gana sunkiai prislėgė jaunąją Šimonių laimę.
- Tik mokėti ir mokėti! - dejuoja sau Ilžė, - o iš kur tų pinigų imti!
Ne tik vien ūkį, bet ir visas jo vardu užrašytas skolas paėmė Krizas. Nustatytu laiku turi būti užmokėtos palūkanos. Iš kur imti - skolintojui nerūpi.
Karvės dar tebestovi, sviesto nė svarelio negali į turgų nunešti. Iš kiaulių nieko negalima padaryti. Nėra kuo šerti. Reikės pagaliau tų pačių karvių vieną dar parduoti, - mat, ir pašaras jau bengiasi.
- Neapsigalvojote, reikėjo jau rudenį parduoti, nebūtų tiek daug pašaro sunaudoję, - pyksta Ilžė.
- Teisybė, - pritaria Krizas. Ginčytis jis nenori. O parduoti gyvulį taip pat nenori. Parduoti lengva, bet vėl įsigyti sunku.
Ir Mikėlis parašė, kad netrukus reikią išmokėti jo dalį. Buvo jau ir sprendybos. Nors ir ne šuniškai sprendė komisija, bet juk, kas broliui priklauso, reikia atiduoti.
Tai tie pinigėliai, kuriuos Ilžė atitekėdama atsinešė, jau išvyko į Karaliaučių. Bet jų dar neužteko. Reikėjo prisiskolinti.
Ir išvažiavo jaunuoju Šimoniu į Klaipėdą ieškoti pinigų. Vargais negalais atrado, žinoma, už aukštas palūkanas. Ir lupa tie žmonės nuo gyvo! Paskolintuosius pinigus pridėjo prie savųjų - na, ir vieno šaukiko, dievui dėkui, nusikorė.
Bet perrašinėjimas pas advokatą ištuštino ir jų pačių piniginę iki paskutinio grašio. Parvažiavo iš miesto tuščiomis kišenėmis.
O parvažiavus namo, kieme, visai nesislapstydamas, nekantriai jau laukė jų nejaukusis, piktasis skurdas ir vaipėsi lyg pikta šmėkla.
Kur Ilžė tik žengtų, kur tik koją keltų - visur ana baidyklė. Ką ji tik ir veiktų, ką bedirbtų - jau čia skurdo rankos. Atidaro ji rytą pabusdama akis - jau skurdas žvelgia jai į veidą nedora savo šypsena. Ir sekioja jis ją, iki ji, nuo dienos darbų pailsus, vėl į patalą įgriūva.
Laikas bėga, bet nekeičia nei veido, nei spalvos. Ištikimas draugas palieka Aukštujų Šimoniams skurdas.
- Pinigus į vandenį įmetęs, nors burbulą matai, - skundėsi kartą Ilžė Šimonienė savo kaimynei, senajai Kuprienei. - O dabar - sukišau savo pinigėlius į Šimonių ūkį, ir nieko nematyti! Čia kišk ir kišk kaip į kiaurą maišą: niekada jo neužkiši.
- Bet juk dalių didelių išmokėti nereikėjo, - stebisi Kuprienė, - išimtininkų tik vienas - valgo prie pačių stalo. Tai aš visai nežinau, kaip čia su jumis yra.
- Na, ar nereikėjo Mikėliui atiduoti dalį? Kaip alkanas vilkas neiškentė jis mūsų nepuolęs, tuojau, kai tik atitekėjau. O menkai tatai ir nebuvo. Šimonių ūkiui tai jau geras smūgis. Mikėlis, regis, norėjo atkeršyti Krizui už tai, kad jis ant jo pasakė "paiks vokietis". Bet kam ir tauškėjo tokius niekus: girdi, mes turime savo vaikus vokiškai auginti. Mes apie vaikus tuokart nė sapnuoti nesapnavome, o, antra vertus, mes jau žinosime, kaip savo vaikus auginti. Na, nusikorėme jo pagaliau. O tada, mieloji, koks ūkis! Ar nereikia visa ką atstatyti? Ką perki - pinigų atsvara. O jų gauti iš kur nėra!
- Ale, kaimynėle, dabar nedejuok. Reikėjo iš anksto apsižiūrėti. O juk ir apsižiūrėjai, ne katiną maiše pirkai, išėjai už vyro, kuris tau patiko, tai ir nešk dabar visa su kantrumu.
- Taigi, taigi, kad patiko, šiaip nebūčiau tekėjusi. Bet dabar, kad iš visų kampų prašo, dingsta ir meilė, ir patikimas, na, pagaliau jau ir kantrumas.
- Kantrumas - karti žolelė! - padūsavo Kuprienė.
- Geriau būčiau padariusi, kad tėvų būčiau klausiusi: ėjusi už Kebiliaus. Kaip tas manęs norėjo Kad jis ir našlys, nebejaunas, bet ūkis be skolos. Visa kas naujai statyta. Šiandien galiu nagus nusikrimsti. Vakare rūpesčiai palydi į lovą, ryte vėl rūpesčiai prižadina. Dabar jau ir Krizas nebe tas pats, koks pirma buvo. Motina sakydavo, kad tik sutikti galima! Bet kad vargai ir nelaimės akis bado, nė sutikimo nebėra. Na, rasi kaip nors išsikapanosime.
Kuprienė pažįsta tokius vargus. Jai dar blogiau, turint tinginį vyrą. Bet ji jau papratusi be skundimosi nešti savo kryžių. O dabar jau ir vaikai priaugo. Sūnus, laimė, ne tėvo pėdas seka. Ir jau, rodos, ūkis pradeda gerėti. Tai, lyg raminti norėdama, sako ji Šimonienei:
- Na, vieni kiti metai, o paskui jau priauga ir vaikai. Turėsi pagalbos, bus lengviau.
- Teisybė, mano Viliuką, nors dar ir mažas, tik už ranką ilgesnis, jau galima šen ten pasiuntinėti. Vasarą žąsis paganys, vištyčius prižiūrės. Būtų gerai, kad galėčiau mergą nusisamdyti. Būtų lengviau. Dabar visur turiu pati būti - ir laukuose, ir namie. Bet mergai vėl algos reikia.
Čia Kuprienė, kaip prityrusi moteris, ir sudavė Šimonienei:
- Dirbk, vark pati, taip jau mažiems ūkininkams likta. Ne ant aukso ožio užsisėdai, už neturtingo būro išėjai. O būras privalo kastis, privalo raustis po žemes patsai. Užtai ir duona daug skanesnė. Sveikai moteriai, kaip tau, dėl darbo nereikėtų dejuoti. Kad pati dirbsi, daugiau pasisekimo turėsi. Ak, dar esi jauna, dar gana gali dirbti.
Kiek sugėdinta, Šimonienė nuleido akis. Ar pasakoti Kuprienei, kad ji jau nebe tokia sveika ir stipri, kaip pirma, ypač po paskutiniojo vaiko? Ne, Šimonienė nieko nebesakė. O Kuprienė nebuvo dar savo kalbos užbaigusi ir kalbėjo toliau:
- Tik melskis dievo, kad jis visada ir visam kam savo žegnonę duotų. O jeigu dievas savo ranką atitraukia, nebeduodamas pasisekimo žemdirbiui, tai jau ir eina viskas atbulai.
- Juk aš ne sau vienai dirbu, - atlenkė Šimonienė, - bet ir savo vaikams. Ir jiems norėčiau ką palikti, kad jie neprivalėtų savo kojų kada nors po svetimu stalu tiesti, kad neprivalėtų prie svetimų durų eiti duonos kąsnio prašinėti. Dėl to ir norėčiau pagalbos, daugiau tuomet būtų galima kas pastatyti.
O Krizo Šimonio vaikų buvo daug. Čia rodynos, čia krikštynos, čia vėl kartais šermenys.
Tuo tarpu pasimirė ir senoji Šimonienė. Vėl sprendybos, vėl šiokia tokia dalis reikėjo dar atiduoti Mikėliui.
- Visi žino, kad gerai gyvena Mikėlis Karaliaučiuje, turi gerą vietą, gauna gerą algą ir gyvena kaip inkstas taukuose! O tačiau puola ir puola ant mūsų, - pyksta Ilžė.
- Teisybė, teisybė, - sako Krizas. Ir tyli, galvą nuleidęs. O Ilžės pampėjimas nenutrūksta:
- Dedasi jis nebežinąs, kiek vargsta būrai. Daro taip, lyg brolis miltų kalnus radęs, pasiimdamas tėviškę. Taip taip, ar žino penima kiaulė, ką žiemmitinė ėda. O rasi ir tikrai jis nori tave iš ūkio išvaryti. Bet to jis nesulauks, kol aš gyva.
Atsitiko, kad dar kartą įgulė Ilžė Šimonienė į lovą. Tai jau su aštuntuoju. Raitosi ji ir vaitoja iš nepasakomų skausmų. Pirma, dantis sukandusi, dejavo, bet dabar jau šaukia tiesiog iš nepakeliamų sopulių.
- Ak Jėzau, gelbėk, pasigailėk!
Šimonienė gerai atsimena, kada pirmasis sūnelis gimė, - nė pusės tiek skausmų nebuvo. Bet kas kartą darosi vis sunkiau. O šiandien sopuliai jau nepasakomi. Atslūgsta trumpai valandėlei, ir nuvargintas moters kūnas išsitiesia pasilsėti. Bet neilgam, o vėl kaskart sunkiau ir baisiau suramsto skausmai ligonę.
Dieve, dieve! Kad tik bent veik Kuprienė ateitų! Kaži, ar tas Viliukas kur užvirto - išėjo ir nebegrįžta. Ir kitų vaikų nebegirdėti. Imk nors ir numirk, niekas nesirūpina. Kad tik būtų jau paskutinis. Nebereikia daugiau, nebereikia!
Trys gyvi, ketvirtasis dabar pakeliui. Keturi ilsis Aukštujų kapuose. Keturi grabeliai išlydėti per Aukštujų kalną. Dėl visų daug verkta. Kiekvienas jų buvo Šimonienei brangus...
Ir vėl užima skausmai žadą.
Šimonių rėžy, Aukštujų kapinėse, jau šauni eilė kryžių, vienas šalia kito. Prie kiekvieno kryžiaus kaupas ar kaupelis. Visi jie ašaromis aplaistyti.
Pro duris įsiskubina Kuprienė.
- Pasiunčiau Viliuką pas tavo motinėlę. Aš viena juk negalėsiu apsigelbėti.
- Gerai, gerai!
Kada motina Ašmienė atsiskubino jau visa kas buvo pro šalį. Nuvargusi tyliai gulėjo Ilžė patale ir snūduriavo.
- O kas? - paklausė Ašmienė smalsiai.
- Duktė.
- Ak, vėl mergelė! Paskutinis būtų galėjęs ir sūnus būti.
- Kas jau sako, kad paskutinis? Kiek dar gali būti! Jokužaitienės, antai, buvo keturiolika. O Ilžė dar jauna. Ar ne, Ilže? - kreipėsi Kuprienė į Šimonienę.
Bet šitoji lengvai pakratė ranką ir nusisuko į sieną. Ne, nieko daugiau nematyti, nieko negirdėti. Dabar taip malonu, taip gera ilsėtis.
"Ne paskutinis? Daugiau dar bus? Na, jeigu... vis viena", - pamano dar Ilžė. Kada bėda pro šalį, tai ji jau nebe tokia baisi.
Ir tik vėlai vakare, kada jau Kuprienės seniai nebebuvo, vaikai suguldyti dar ginčijosi, laukdami tėvo, o motina Ašmienė triūsė lauke, - parvažiavo iš turgaus Krizas Šimonis, linksmas, švilpaudamas.
Nustebo uošvienė: kas čia pasidarė su žentu? Girtas? Nuo kada pradėjo Krizas girtauti? Ilžė iki šiol neguodės.
O šis, palikęs vežimą su arkliu stovėti, nuėjo Ilžės ieškoti. Bet, jau kiemelyje būdamas, išgirdo jis jaunosios savo dukters šaukimą. Įsiskubino Krizas į trobą ir prie Ilžės lovos:
- Juk sūnus, Ilžike, juk sūnus?
Ilžė tylėjo, o Krizas persilenkė ant lovos, ant ligonės veido:
- Sakyk, juk sūnus?
- Kur buvai taip ilgai šiandien? - piktu balsu paklausė Šimonienė. - Aš namie su mirtimi kariauju, o tu nebesirūpini namais.
Dar arčiau prisišliejo Krizas.
- Ilžike, nepyk!
- Girtuokli! - suriko Šimonienė. Iš Krizo burnos tikrai dvoktelėjo degtinės kvapas.
- Pasitrauk, girtuokli! - šaukė dar kartą Šimonienė iš visų jėgų. Įbėgo motina:
- Dėl dievo meilės, tylėk, Ilžele, juk tu ir galą gausi!
- Man vis viena dabar, jeigu taip dideliame varge dar ir vyras girtauti pradeda - ne, aš nebenoriu gyva būti! Ak dieve, kokį tu kryžių man uždėjai!
- Eik lauk, eik lauk, Krizai, - prispyrė Ašmienė. O Krizas Šimonis, lyg į kaktą trinkį gavęs, atšoko nuo lovos ir išsvyravo į kiemą. Ne tiek svyravo jis pagiriomis, kiek dėl vieno baisaus žodžio, Ilžės ištarto: girtuokli! Argi jis jau girtuoklis, juk šiandien, taip sakant, tik pirmą kartą. Kiemelyje susmuko Krizas ant suolelio ir užsidengė veidą rankomis.
Išgirdus šitą skaudų žodį iš savo žmonos lūpų, jam ir pagirios išlakiojo. Išėjo Ašmienė:
- Krizai, kur tu?
- Aš čia, uošviene. Ar labai pyksta Ilžė?
- Ir klausi dar! Nepyks, vargšė! Kiek ji šiandien iškentėjo! O tu, užuot, turgų atlikęs, namo važiuotum, palieki ir prageri - rasi ir visus pinigus.
- Aš daug nepragėriau, - teisinosi Krizas.
- Kiek pragėrei, tiek, ale vis pragėrei. O Ilžei ar parvežei ką? Manding, nieko. Jai taip reikėtų rumo ar konjako stiklelio. Matai ir pats, kokia ji silpna.
Krizas tylėjo. Jis jautėsi užpelnęs priekaištų. Nedaug, keli grašiai teišleisti degtinei, bet už tuos pačius kelis grašius jau būtų galėjęs ką nors Ilžei parnešti. O tačiau nenorėtų prisipažinti Krizas kaltas. Tik nežino, kaip atsispirti, kaip teisintis.
O Ašmienė kalba toliau. Kiekvienas jos žodis lyg botago kirtis užgauna vis skaudžiau ir skaudžiau jo sąžinę.
- Ką ta prakeiktoji degtinė daro! Kiek nelaimės galėtum išvengti, kad jos nebūtų! O kas jau pradeda girtauti, tasai daugiausia ir miriop nusigeria. Ar tai ir mano Ilžei būtų taip likta, kad jos vyras virstų girtuokliu? Kas būtų galėjęs manyti, kad ir Jokūbo Šimonio sūnus...
Čia nebeiškenčia Krizas: jis pašoksta nuo suolelio lyg angies įgeltas.
- Uošviene, ar tu man ir padyviji? Ar ne gana vargstu, ar ne gana dirbu, dieną naktį krūniju, ir kas iš to? Iš skolų išbristi negaliu, žmoniškiau, geriau įsitaisyti negaliu. Visur trūksta pinigų, visur tų prakeiktų pinigų! Ar nuostabu, kad, nebepakeldamas vargo, norėdamas nors trumpai valandėlei užmiršti neturtingumą, pažiūriu į stiklelį? Ne iš džiaugsmo, o iš nusiminimo.
- Ale, sūneli, atmink! Tu ieškai džiaugsmo, ieškai džiaugsmo degtinėje, o jeigu ir Ilžė taip darys? Ar nėra gana tokių moterų? Yra. Jos sako: kuo mes blogesnės už vyrus? Geria jie, gersime ir mes! Ar Ilžė, kaip moteris, ne daugiau dar kenčia už tave? Kad tu būtum matęs, kiek šiandien ji iškentėjo! Kai aš atėjau, ji tokia silpna atrodė, kad tik akis užspausti bereikėjo. O tu išvažiuoji ir nebesirūpini ja.
Nieko žentas nebeatsakė, tik nusisuko, sunkiais ilgais žingsniais nuėjo į vidų ir suklupo ties Ilžės lova:
- Ilžike, aš prižadu tau daugiau nebegerti. Nebeimsiu daugiau degtinės į burną, kol gyvas! Nepyk, atleisk šį kartą!
Ilžė nieko nesakė. O kada Krizas akis pakėlė, jis pastebėjo, kad ji verkė, skaudžiai verkė. Bet pamažu, visai pamažu nusviro Ilžės ranka Krizo link. Ji ieškojo jo rankos, bet, pasiekusi galvą, lengvai glostė jam ilgus, susivėlusius plaukus.
Ilžė atleido.
Kitą dieną, po pietų, išsiskubino motina Ašmienė namo. Sudraudė vaikus, įsakė nešaukoti, nekelti triukšmo, nes mažoji sesytė norinti miego. O ir mamytė serganti.
Vaikai pažadėjo būti paklusnūs. Bet vos tik iškėlė Ašmienė koją pro vartus, kaip jau ir susipešė vaikai kieme. Sucypė žąsytis. Juokais neištverdama, įbėgo Marutė į vidų:
- Mamyte, Viliutis numynė žąsyčiui koją, - apskundė ji.
- Pareis tėvelis iš laukų, tai jus aptrankys! - pažadėjo motina.
Bet Marė jau vėl pro duris. O lauke ji aiškino, ką motina sakiusi. Nubildėjo vaikai į kiemą, ir jau vėl, baisiai šaukdama, įbėgo Urtikė:
- Mamyte, mamyte, Marė mano lėlę sumušė, drabužius sudraskė, kur tu buvai pasiuvus. Ai, ai, ai! - verkia mažiukė, kiek tik gerklė išneša.
- Aš parodysiu Marei, kai ji tik įeis, ji gaus! - ramina motina.
Ir, labai greit nusiraminusi, mažiukė iškūrė vėl į kiemą, visas duris palikdama ligi galo atdaras.
- Vaikai, uždarykite duris! - šaukė šešiauninkė, bet veltui. Kieme didžiausias triukšmas: ir Urtė šaukia, ir Marė juokias, o Vilius kriokia, kiek kakarinė leidžia.
- Ir ką jie ten dirba? - dejuoja motina. - Vištų, žąsų, pylūčių didžiausias triukšmas, kas čia yra?
Perdurės neuždarytos. Į prienamį, į priebutį ir į stubą jau įtraukė gaidys, vedinas visą būrį vištų. Paskui vištas įkrypuoja ir žąsyčiai. Visi jie išalkę. Atsivertė gaidys ir žiūri į lovą, kur guli šeimininkė. Atrodo, lyg jis stebėtųsi: "Tu guli, o mes alkani? Taip negalima, juk kiti mus užmiršta." O tie žąsyčiai cypia kuo graudžiausiai.
Ir šešiauninkei nieko nebelieka, kaip keltis ir eiti tvarkos žiūrėti.
Kojos neremia, galva svaigsta, širdis alpsta, bet skurdas ir vargas prispyrę prašo - ir, gyvybės atsiklausus, reikia kelti iš lovos, reikia sukąsti dantis.
Prastirpo jau ir paskutinioji dukrelė Anelė. Motinai nedaug ji darbo darė. Rami ir tyli mergaitė. Daugiausia sėdi viena ar tai žolyne, ar ant smilčių krūvos ir žaidžia. Ir Urtelė mielai žaidžia su savo jauniausia sesute. Tik Marės ir Viliaus prie mažiukės vygio privaryti negalima. Ir šiandien, kada jau Anelė ir iš vystyklų išrietėjo, Marutė nemielai žaidžia su mažąja savo sesute, o tik, jeigu ji kaip nors gali, tuojau surėkina mergelę.
Krizas Šimonis nesulaužė duotojo savo žodžio: daugiau nebegėrė.
Ir po vienų antrų metų, rodos, lyg atsitaisė Šimonių būklė, ėmė gerėti.
Jau įstengia jie ne tik palūkanas nustatytu laiku atiduoti, bet jau gali po kiek ir pačių skolų atmokėti.
- Jei Šimonienė nebūtų apsisukanti šeimininkė, - sako visa žiną kaimynai, - seniai jau būtų Krizas Šimonis iš ūkio išvarytas.
Bet jau vėl pradeda kaimynai pavydėti:
- Tik veizėkite, Šimonienės kiaulės kaip rūgte rūgsta. Vieną po kitos ji nupeni ir veža į miestą.
Šimoniai jau įsitiekė antrą arklį ir antrą karvę prisiaugino. Jau sulaiko Šimonienė sviesto turgui, žinoma, namie apsieina šykštokai. Ir klausykite, ką sako kaimynai:
- Sviesto kaip molio gabena Šimoniai į miestą.
Žmonių liežuviai papratę iš adatos vežimą priskaldyti.
Ir štai lyg kibirkštis, užkūrusi šilus, staiga paplito paskala po visus Aukštujus ir dar toliau:
"Šimonienė moka raganauti."
- Taip, tikrai ji moka raganauti, - patvirtina paskalą kita kaimynė.
Atsirado net viena butelninkė, Pozingienė, kuriai tikrai atsitikę štai kas.
Atėjusi pas ją Ilžė Šimonienė ir užsispyrusi ėmusi prašyti, kad Pozingienė parodytų jai savo kiaules. Pozingienė nedaug kiaulių teturėjusi, vos tik kelis paršelius. Tuos pačius ji buvo neseniai pirkusi Priekulėj iš tarankio.
Pozingienei šitoks norėjimas įeiti į jos tvartą labai keistas pasirodęs, ir ji mėginusi Šimonienę užmaršinti, pakišdama kitą kalbą. Bet Šimonienė po valandėlės vėl:
- Tai, kaimynėle, parodysi man savo paršelius? Aš ir dar kelis tarankinius turiu parduoti. Kiek mokėjai už juos? Dailūs paršeliukai!
Ir kad į tvartą įėjusi Šimonienė būtų sakiusi, kaip jau paprasta ir kaip kiekvienas išmintingas žmogus sako, pavyzdžiui, tegul dievalis peržegnoja, arba viešpats teišlaiko, arba panašiai. Nieko. O kaip tik Šimonienė pro vartus, - ir pradėję paršeliai į sienas kabintis, geldas krimsti. O tas jų žviegimas! Į ėdalą nė skersai nebežiūrėję. O jeigu knyslę ir įkiš į geldą, tai, lyg užrišti būtų nasrai, atidaryti negalėję.
- Tai matai, ir apraganavo biaurybė Šimonienė mano kiaules, - šėlo Pozingienė. - Uodegas kremtasi paršeliai iš bado, bet ėdalo nežiūri!
Ir jeigu Pozingienė nebūtų žinojusi priemonės prieš apraganavimą, nustipę būtų paršeliai...
O ta pati Pozingienė ir mačiusi, kaip Šimonienė savo karves apkerėjusi, kad pieno daugiau duotų. Milžtuve nešina, ėjusi Šimonienė per tris kaimynų ribas. O kada atėjusi prie savo karvių, tris kartus apėjusi aplink jas ir dar apipoteriavusi.
Na, ir dabar žino visi, iš kur to sviesto kaip molio turi Šimoniai. Ir lazgėjo kalbos toli ir plačiai, taip, kad pagaliau ir pati Šimonienė tatai atsigirdo.
Bet šitoji nekvaila:
- Tegu tik šeria mano brangiosios kaimynės geriau kiaules, tai jos į sienas nekabinsis, uodegų nekrimsis. Tegu karves geriau girdo, bus ir sviesto. Mano kiaulės ir kabinasi į sienas, jeigu išalkusios, o karvėms pienas į ragą sulenda, jeigu jų neprižiūriu. Išgirsiu dar vieną žodį apie raganavimą - pradėm apskųsiu! Aš jau žinosiu, kaip pamokyti ilgaliežuvius!
Tai skambėjo taip griežtai ir taip įtikinamai, kad jau verta buvo dalyką apgalvoti.
O kas nežino, kad teismo ponai į raganystes nėmaž netiki. Jei jiems ir aiškinsi, nors su liudininkais, kad Šimonienė eina su milžtuve per tris ribas, kad, jai kur nors apsilankius, paršeliai į sienas kabinasi, uodegas kremtasi, jie tik nusijuoks ir į kalėjimą dar pasodins. O Pozingienė nė vieno liudininko neturi.
Tai jau geriau tylėti.
Ir tučtuojau nutilo kalbos. Kas jau taip labai nori į teismus įsivelti!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
