en
KELIONĖ Į KARALIAUČIŲ
Lygus baltas ir žvilgąs sniego dangalas dengia Aukštujų šilus ir ganyklas. Panašūs į senas, susigūžusias bobutes kadagių krūmeliai šiandien taip pat baltai lyg nuotaka apsirengę.
O Aukštujų miškely pušys ir eglės, tarsi pavydėdamos kitiems, per daug jau apsikabinėjusios sniegų papuošalais, švaistosi saulės spinduliuose, puikuoja, pažiūrėjus akys tiesiog bijo, raibsta.
Bet užkilęs dar pavydulingesnis šiaurys pasityčiodamas papurtė egles, pušaites vieną po kitos, - ir subyrėjo, pavirto į nieką žibą jų papuošalai. Tada eglės ir pušys, lyg skaudžiai raudodamos dėl netektos grožybės, šen ir ten linguoja galvas.
Užsnigę grioviai ir keleliai, net vieškelis menkai pažinti. O sniegas toks kietas, kad viršumi laiko.
Norėdami pasižmonėti, kaimynai prikinko arkliuką prie rogių ir nušliūkščia pas kaimyną, vis tiesiau, kur nosis rodo, kur akys veda.
Ir išbraižyti tokiu būdu šilai, ganyklos kryžių krikštais.
Ką tik per Aukštujų kalną plėsuoja retai tematomas Aukštujuose žmogus. Į jo apsiaustą įsipainiojo šiaurys ir lyg vaikas išdykėlis pagavo slapstytis po skvernais, landžioti pro vieną kitą skylę. To nusibodęs, visai netikėtai užvertė apsiaustą vyrui ant galvos. Pyksta vyras žingsniuodamas ir keikia. O šiaurys, smogęs dar sniego saują į akis, nušvilpė į pušyną, kur lyg įsimylėjęs bernelis bando su pušaitėmis ratą pasukinėti,
O retas plėsuojančiais apsiaustais svečias nužingsniavo Šimonių link.
- Laiškanešys ateina, laiškanešys ateina! - uždususi bėga Anelė pranešti namiškiams naujieną.
Aukštujuose laiškanešys jau retas, bet pas Šimonius dar retesnis svečias. Šimoniai niekam nerašo, niekas ir Šimoniams laiškų nesiuntinėja. Tik kartais skolintojai ar teismas atsimena, kad čia gyvena Šimonis. Bet tokie laiškai nemalonūs aukštujiškiams.
- Tegul ateina! Na, kas čia jau tokio? - atsako Šimonienė.
- Kaži kas tik parašė? - nesitveria iš smalsumo Anelė.
- Tavo jaunikis parašė, - erzina Urtė Anę.
- Tavo jaunikis! - supyko Anelė ir pastatė lūpas.
Sustojo ir tėvas Šimonis virvę klebetuodamas ir pažvelgė pro langą. Jau ir įžengia per kiemą prūsiškasis paštininkas.
- Rasi jau vėl iš teismo, - atsidūsėjo Šimonis, - bet nežinau kodėl...
Tačiau šį kartą ir ne iš teismo, ir ne iš advokato.
- Mikėlis parašė, - vartydamas laišką rankoje paskelbia tėvas Šimonis.
- Dėdė Mikėlis!
- Ak, dėdė! - išsižiojo iš smalsumo Anelė, ir Urtė smalsiai laukia, ką tėvas paskaitys.
- Paskaityk pagaliau, tėti!
Viena tik Šimonienė nieko gero nelaukia ir įtaria:
- Jau, regis, jam vėl pinigų reikia...
- Ale kurgi!
- Na, pamatysi! Tik paskaityk jau, meldžiamasis.
Ir tėvas Šimonis skaito, bet pirma tik sau vienam. Žodis po žodžio, pamažu, nuodugniai.
- Duok, Urtė paskaitys, ji moka greičiau. Tu taip ilgai lasinėji raides, - pradeda jau ir Šimonienė nekantrauti. Ir jai įdomu pasidaro, ko gi Mikėlis norėtų. Kiek metų prabėgo nuo tuokart, kai paskutinysis Krizo rašytas laiškas išėjo į Karaliaučių! Nuo tuokart karaliaučiškiai lyg išmirę.
Šimonis nepaiso žmonos perspėjimo. Jis jau paskaito gerai, jam nereikia nėmaž paraidžiuoti. Bet jam kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys svarbus, be to, ir mielas. Juk brolis parašė. Brolis, kurio taip seniai jau nebematęs. O tiek jo pasiilgęs, nors jis ir svetimas pasidaręs. Argi ir gali būti, kad brolis tiesia ranką, prašydamas, kad nebepyktų daugiau Krizas. "Esame vieno tėvo vaikai", - rašo jis.
Argi Krizas kada nors pyko? To jis jau visai nebeatmena. Kodėl pykti? Ar kad reikėjo dalį atiduoti? Ne, juk kas Mikėliui priklausė, reikėjo atiduoti. Tiesa, Mikėlis nebūt privalęs taip pulti ir taip ūmai reikalauti visą dalį išmokėti, lyg jis jau prie bado sieto būtų buvęs pastatytas.
"Bet juk aš nesiskundžiau, jam neprikaišiojau, - kalbasi su savim Krizas Šimonis. - O rasi mano kantrumo, mano tylėjimo jis sugėdintas. Sugrįžta tai kiekvienam žmogui. O Mikėlis ne Šimonis būtų, jeigu ir jis kada nors nesusiprastų."
Bet užvis daugiau Krizo galvoj sukinėjasi štai kas:
"...Parodyk, kad tu nepyksti, ir atvažiuok mus aplankyti. Mano žmona labai pasidžiaugs. O ir Heincas su Erna. Urtikė privalo būtinai drauge atvažiuoti. Ji galės pas mus pasilikti. Galės ko nors pasimokyti. Tau vienas rūpestis mažiau, o jai bus lengviau. Vilius man pernai sakė, kad ji labai esanti moksli."
Pašoko Urtė nuo krėslo ir apkabino tėvą.
- Tėteli, tėtyti, tėtukai! Važiuokiva, važiuokiva!
- Palauk, mergele, pirma reikia visa ką apgalvoti. O kuo apsirengsi?
- Ar mano įžegnojimo drabužiai negeri?
- Jau išaugai juos. Juk jau dabar septyniolikos būsi. Augi ir drebi į ilgį.
- Tik mano sijonas kiek trumpas. Bet juk jaunos vokietikės tokių ilgų suknelių ir nenešioja. Žiūrėk, Pėžaičių Švarcikė, kokie jos sijonukai trumpi.
- Švarcikė už tave jaunesnė, - perspėjo motina. - Bet atsimink, kad ne į Priekulę ar į Klaipėdą, o į Karaliaučių nori važiuoti. Ten visi vokiškai nešioja. Ten moterų su skepetomis ir prijuostėmis nematysi. Ten visos kepurėtos. Išjuoks nuvažiavusią būrę, lietuvininkę. O tu jau ir taip esi opi. Kas bus, kad ims iš tavęs žmonės šaipytis. Kiek tau reikės ašaroti! Na, aš nenorėčiau matyti.
- Aš neašarosiu, ne! - ginčijasi Urtė.
- O paskui tau patiks vokiečiai, norėsi ir pati išsiversti į vokietę. Rasi ir tikrai ten norėsi palikti vokiečiams tarnauti.
- Mamyte, nekalbėk tokių niekų. Tėteli, važiuosiva, ar taip?
- Aš turiu dar pirma apsiskaičiuoti, vaikuži, pamatysime dar!
Ir, vienai savaitei praėjus, jau Šimonis apsiskaičiavęs. Ir parašė broliui laišką:
"...jeigu atsiųsi, kaip žadėjai. Žinai, kad Aukštujų smiltynuose šiandien pinigų vos silkės uodegai ir druskai tegalima sukrapštyti."
Dar kartą aplankė laiškanešys Šimonių sodybą. Penki doleriai nuskambėjo ant Šimonio stalo.
- Penki sidabriniai barzdotąja ciecoriaus Viliaus galva pagražinti doleriai! - pastebėjo Anelė ir išsižiojusi užmiršo burną uždaryti.
Ir Urtė, pastūmusi į šalį ratiną, užsisvajojo apie kelionėn į Karaliaučių. Penki doleriai, gulintieji ant stalo, pagavo didėti, pilkėti. Nebe doleriai tai buvo, o kaži kiek tekinių su nesuskaitomais geležiniais stipinais. Ne vežimo tai tekiniai. Ir kaip jie sukasi: greičiau, vis greičiau, lyg patrakę - čiuščiuš, čiuščiuš, čiuščiuš! Kaip vėjas lekia traukinys į Karaliaučių.
- Na, išaušo pagaliau ir tas rytas, kada reikėjo išvažiuoti.
Visą naktį nemiegojo Urtė. Buvo, mat, tiek daug ko apsvarstyti. O kada gaidžiai sugiedojo, Urtė jau ir iš lovos. Abiem kojom kartu.
Juk šiandien tokia svarbi diena, svarbiausia Urtės gyvenime. Nė Anelė neina į mokyklą. Kur tau! Reikia išlydėti Urtę. Gali atsitikti, kad ji nebegrįš iš Karaliaučiaus. Ak, būtų puikiai! Urtė parašytų laišką Anelei. Ir laiškanešys ateitų dažniau. O žmonės tik žiūrėtų! Tėtelis parašys mokytojui laiškelį, ir mokytojas jau atleis.
Tuojau po pusryčių atsiskubino dar ir Marė, pamasinta tos naujienos.
Jau beveik dveji metai kaip Marė ištekėjusi už butelninko, Aukštujų viensėdžio, Jono Bintakio. Nelengva buvo pradėti gyventi šiluose. Bintakio tėvai menkai tebuvo prasiknisę žemės. Šilų visai nebuvo įveikę. Tik ten, aure, kur smiltis, čia ir ropučių sodino, ir rugių sėjo. Ir gyveno vargingai.
O ką su tokia kumelėle daug ir praarsi! Marė atėjusi tuojau pardavė tą kumelėlę, ir, keletą dolerių pridėjusi, nusipirko jau kiek geresnį arklį. Ir tas tik kaplis, Šimonienės betariant, tebuvo. Bet buvo galima jį veik atšerti. Su tuo jau nors baimytis nereikia, kad beariant jis suklups vagoj. Laukų juk yra, tik reikia juos gerai išgyventi. O stropiai dirbant, netinginiaujant, bus galima išsimaitinti. Užteks duonos, bus ir prie duonos. Juk žmogus tik vieną pilvą teturi. O Šimonių vaikai jau iš mažų dienų prie darbo, vargo ir juodos duonos pripratę.
- Na, ar ta freilinė jau taisos? - išgirdo Urtė pašiepiantį Bintakienės balsą prienamy.
"Marė daugiau nieko ir nežino, kaip tik vieną ar kitą dantinėti", - pyksta Urtė. Bet toks jau Marės būdas. Tuo ir skiriasi ji nuo kitų Šimonių vaikų. Ne kartą jau motina Šimonienė dejavo:
- Ir į ką ta mergelė atsigimusi!
- Taip taip, aš jau taisaus, - atsiliepė Urtė įeinančiai Bintakienei.
- Ar tai tu ir paliksi Karaliaučiuje?
- Jei patiks - paliksiu.
- Ale kad tu ten paliksi, tai į niekus išeisi. Dabar tu tokia padori mergelė, eini į bažnyčią, lankai visus surinkimus. Išeisi į Vokietiją ir pasileisi.
- Ar Karaliaučiuje nėra bažnyčios? - nori pasiginčyti Urtė.
- Yra, kur nebus, tik vokiška.
Urtė tuo tarpu jau apsivilko savo įžegnojimo marškinius, kurių apkaklę ir prierankius ji pati yra nusnapavusi ir perpečius pelėstakėmis ir puspelėstakėmis išsiuvinėjusi.
- Anele, še, užrišk man apkaklę ir prierankius, - prašė Urtė mažosios sesutės.
- Eik šen, aš užrišiu, - pasisiūlė Marė. - Anelė dar kalės mazgais visa ką užmazgios. Nebūt reikėję tau važiuoti drauge, tegu būtų tėvelis vienas važiavęs.
- Ar tu matai, kaip Marė pavydi! - atsilygino Anelė Bintakienei už kalės mazgus.
- Kas man jau čia pavydėti. Tik rasi ne tiesa? Dar per jauna Urtė, nuvažiuos ir vėliau.
Urtė pažįsta seserį ir žino, kokia ji pavyduoklė. Bet ji tyli. Ji niekada dar su Mare rimtai nesusiginčijo. Jei Marė ir ieško kada nors priekabių, Urtė tyli. Tai turi pagaliau nutilti ir Marė.
Apsivilko jau ir gerąjį sijonuką Urtė. Sijonas juodas, naminėmis vilnomis ataustas, vienpusis. Rumbe rukšlos, ant siūlo sutrauktos. Puikiai jis pasipūtęs.
- Kokia Urtė jau ištįsusi! Įžegnojimui sijonas žeme vilkos, o dabar, matai, jau per trumpas, - kamantinėja Bintakienė.
- Ale tu negali nepliauškėjusi! - pyksta motina. - Nei yra per trumpas, nei ką! Ar tu jau bent tokius ilgus nešioji? Tik duok ramybės, meldžiamoji!
Urtė užsivilko lastinginę liemenę su raudonai pamuštais, atverstais kutarais.
- Ar su pirmočiais eisi? - vėl šaiposi Bintakienė. Bet štai beveik užšalo ji iš pavydo: - Iš kur tai, kas nupirko, ar pati užsipelnei?
Urtė ištraukė iš motinos skrynios naują, visai naują lastinginį jaką ir apsivilko. Matyti, jakas kaip nuo siūlo trauktas, aukštai pastatytais kutarais - beveik pažastis siekia žydriai pamuštų kutarų ausys.
Niekas Marei neatsako į pavyduliaujančius jos klausimus, tik Anelė džiaugsmingai pastebėjo:
- Dabar tu atrodai kaip lėlikė, Urte! Kokia tu daili! Visa kas tavo taip puikiai spindi: tas lastinginis jakas, ta šilkinė prijuostė, o dabar dar ta šilkinė skepeta su ilgaisiais kutais! Matysi, kaip vokiečiai stebėsis, tave pamatę. Tik kad tu skepeta apsiriši, tai storųjų, geltonųjų tavo kasų nebematyti, o tai gaila.
- Kas čia jau kepurę kels prieš tuos plaukus, prieš tas geltonąsias kasas! - pastebi Marė.
- Ar tu girdi, Urte, Marė jau nebežino, kur dėtis iš piktumo. Ji, tokių kasų neturėdama, įsipina į plaukus kelis svarus geltonų ir žalų vilnų ir švaistosi!
- Ar tu nė kiek liežuvio nelaikysi? Šaipysis dabar iš manęs, varna! Pirma nosį nusišluostyk, jei nori su manim kalbėti!
- Juk aš visai su tavim nekalbu, kalbu tik su Urte.
- Kad antausį nuo manęs gausi, tai žinosi, su kuo tu kalbi! - šėlo Bintakienė.
- Na, na, juk seseriai pasakė, ne kam kitam, tai kam čia dabar plūsti? - sudraudė motina.
- Ji neprivalo mane per paiką laikyti, paršelis!
- Nebarkitės, vaikai, - įsikišo tėvas Šimonis, - visos trys seserys, o visos kaip širšūnai, ar ne gėda!
- Ko puola jos ant manęs, - ėmė teisintis Marė.
- O kam tu ateini vis bartis? Kad nemoki išmintingai kalbėtis, pasilik geriau namie. Kad tavęs nėra, kad tu išeini - kaip diena nuaušta, - varžo motina Bintakienę. - Tu esi vyriausia, užtai ir turėtum protingiausia būti, o esi kartais kaip mažas vaikas.
- Kad jūs tas mažąsias vis taip užstojate, ypač tą Urtę. Na, aš matysiu, į ką tik ta mergelė pavirs. Dar akis rasi jums kada nors iškabins!
Urtė tyli ir verkia. Kaip linksma jai šį rytą buvo, taip liūdna dabar pasidarė. Kad dėdė Mikėlis būtų Marę kvietęs, ji nėmaž nepyktų, nepavydėtų. O Marė, matyti, nežino, ką sakyti ir daryti iš pavydo.
- Urtike, sesele, tu neklausyk, ką ta kvailė sako, - ramina Anelė. - Kam verkti, vis gerai atsibark!
Bet Urtė nemoka atsibarti. Geriau ji graužias savy ir kenčia.
Apsitaisė jau ir tėtelis Šimonis naujais, pilkais miliniais, Šimonienė ir Anelė išbėgo kinkyti.
Priekulės stoty Urtei pasidarė kažkaip ta kelionė nejauki. Kiek širdis dreba. Bet juk ir nepaprasta: pirmą kartą važiuos Urtė traukiniu. Ir tėvas Šimonis dar tik vieną kartą tėra traukiny sėdėjęs. Kur važiuosi, kur nuvažiuosi? Į Klaipėdą ar Žibus nuvažiuoji vežimu ar šlajomis.
O kai pardundėjo, parpūtė iš Klaipėdos traukinys, toks milžinas, toks baisus, - tai Urtė jau stipriai laikė nusitvėrusi tėvo skverną.
Karaliaučiuje dėdė Mikėlis laukė stoty. Bet pasisveikinimas išėjo ne toks šiltas, kokio buvo tikėjęs Krizas Šimonis ir kokio buvo galima laukti, paskaičius Mikėlio laišką.
Kelis kartus apsižvalgė Mikėlis - brolis gerai tatai pastebėjo. Tik Urtė to nematė, jai rūpėjo miesto naujienos.
Perdaug skubiai sukišo savo svečius Mikėlis į vežimą ir pavažiavo namų link.
Ilga, plona, pergnybta kaip skruzdėlė, dideliu, dar nematytu kuodu vokietė pasveikino svečius.
"Tai bene mano dėdienė", - pamanė Urtė. Ir, paduodama jai ranką, Urtė jau išsprendė, kad ji šitos dėdienės niekada negalės mylėti. Šalta buvo dėdienės ranka, be jokio širdingesnio paspaudimo.
"Kad tik ji manęs nebučiuotų", - negandojosi Urtė.
Bet ne, ponia Šimonienė nė manyti nemanė bučiuotis, o tuojau, nė žodžio nepratarusi, pasitraukė į virtuvę.
Broliu du susėdo prie krosnies pasikalbėti. Kiek toliau sėdi Urtelė. Ji ir baiminga, bet ir smalsi.
"Kad Heincas ir Erna pareitų. Rasi tuomet jaukiau pasidarys. Ir ko mes atvažiavome? Aišku, kad dėdienė mūsų visai nenori."
Vaikams parėjus, Urtė manė kaip nors susiartinti. Ypačiai su Erna norėjo užmegzti draugiškumo ryšius. Juk sako, kad būna kartais ir tarpe vokiečių gerų žmonių.
"Pėžaičių Švarcaitė visada su manimi kalbasi ir lietuviškai stengiasi vieną kitą žodį pasakyti", - atsimena Urtė.
"Bet jeigu ir Erna turi tokią smailią nosį, kaip motina, ir tokį kuodą užsikrovusi ant galvos, tai ji man ir nepatiks. O tas vaikelis? Na, tas tegu sau! Tik įdomu žinoti, kaip atrodo mano pusbrolis."
Ponia Šimonienė triūsia su tarnaite virtuvėje, vaikščioja po kambarį, dengia stalą. Bet nė žodžio neprataria ji į mergaitę. Tik pakartotinai, tiesiog įžūliai apžiūri ji lietuvaitę - nuo kojų ligi galvos.
"Kaži, ką ji po tų plaukų turi pasikišusi?" - negali išgalvoti Urtelė.
Paskamba skambutis. Urtė pašoksta tiesiog nuo kėdės: tai jie, tai jie bus! Kaži kaip jie atrodo?
- Sind die wirklich angekommen? - girdi Urte jaunos mergaitės balsą. Motina kaži ką aiškina. Mergiotė juokiasi.
"Kiek per garsiai juokiasi Erna, - mano Urtė. - Motina jai dabar pasakoja apie mane, ir ji juokiasi, manęs dar nemačiusi. Tai turi būti žmonės! Kam aš tik važiavau! - jau pradeda graužtis Urtė. - Maloniau, daug maloniau būtų šį vakarą sėdėti namie prie ratino, verpti linus ir svajoti savo svajonę arba šnekučiuotis su motina ir Anele apie brolį Vilių Dortmunde, arba giedoti vakaro giesmelę, kartais pažvelgti pro langą, kur ganyklose klajoja klystžvakės. Žiemą jų menkiau tematyti. Taip, tik iškeliavus iš tėviškės, išėjus iš namų, težinai, kokie jie gražūs ir malonūs!"
Atsidarė pagaliau jau ir kambario durys, ir pasigirdo skambus balsas:
- Guten Abend, Onkel! Guten Abend, Kusinchen!
Urtė nebežino, kaip, ką... prieš ją stovi ponaitis, aukštas, petingas, ir Urtė išrausta:
- Labą vakarą!
- Litauisch verstehe ich nicht, Kusinchen, kannst du gar kein bis'chen deutsch?
- Bis'chen ja... - šnibžda Urtė ir parausta dar daugiau.
"Ak, būčiau aš namie!" - mano ji savo širdyje.
- Gott, sieht die komisch aus! - ir pratrūko juokais įėjusi Erna. Gerai, kad Urtė ne visai suprato prasmės, nes šiaip būtų sutirpusi ašarose.
Bet Mikėlis Šimonis pažiūrėjo labai piktai į savo dukterį, kuri tačiau neiškenčia:
- Du hast ja wunderschönes Haar, aber sonst siehst du wie eine Vogelscheuche aus! Deine Kleider, Erbarmung!
Kas tai Vogelscheuche, Urtė nežino. Aukštujuose, ir su žiburiu ieškodamas, nerasi žmogaus, kuris kalbėtų vokiškai. Toli ir plačiai negyvena nė vienas vokietis. Tik Pėžaičiuose keli kontrolieriai, rendantas ir žandaras. O kur Pėžaičiai! Tiesa, ir mokykloje jau reikėjo vokiškai mokytis, bet ten nepasitaikė tokių žodžių. Vis dėlto ji supranta, kad tai kas bloga, nes brolis jau išstūmė Erną į kitą kambarį. Girdėti, kaip ten jis subara seserį.
Kambaryje pasidaro kebli tyla. Tėvu du paskęsta kiekvienas savo mintyse. O Urtei jau ašaros ritasi per veidus.
"Ak, tas nelemtasis Karaliaučius! Ar to reikėjo? Mamytė su Anele sėdi šį vakarą prie krosnies ir meiliai šnekučiuojasi. Mamytė pasakoja kokią nors pasaką, kaip ten buvo tuokart, kada..."
O jai, Urtelei, čia, Karaliaučiuje, reikia sielotis. Kaip ilgisi ji namų, dieve, kaip ji ilgisi! Viena tik laimė nelaimėje, kad tėvelis drauge. Įeina vėl Heincas:
- Jetzt werde ich dir schone Bilder zeigen, Dorchen.
- Dorchen? - Urtė užmiršta, kad ji ašarose tirpo. Aišku, Heincas dar nežino, kuo ji vardu, būtinai reikia paaiškinti: - Aš Urtelė...
- Aber deutsch heisst du Dora.
- Aber nein! Ich bin nicht deutsch, Urtė ist mein Name.
Čia tėvas pastebėjo, kad ji ne taip jau labai užsispirtų.
- Aš nenoriu kumelės vardo, - atkakliai pareiškė Urtė. - Mūsų kaimyno Šerniaus kumelė vardu Dora.
Jaunasis vokietis klausosi nesuprasdamas, apie ką čia dabar derybos eina. Paaiškino Mikėlis, ir vokietukas negali juokais tvertis, kad lietuvininkai vokiškus vardus tik arkliams panaudoja, o patys jų neima. Bet garbės žodžiu pažadėjo Heincas Urtei jos Dora nebevadinti.
Besklaidant albumus, staiga paklausė Heincas:
- Du bleibst doch bei uns, Kusinchen?
- Nein, nein, nein! - sušuko Urtė, o tai taip garsiai, kad per visą kambarį nuskambėjo.
Ak, iš visos širdies, kuri sklidina visokių visokiausių jausmų, ji tai pasakė. O, tie jausmai! Kaži kokis paniekos jausmas pirmoje eilėje atsistojo, pabriaudamas visa kita toli toli atgal; o kitas - buvo baisėjimosi jausmas. Ji baisėjosi savo smailianosės dėdienės, ji baisėjosi nemandagiosios Ernos, ji baisėjosi viso Karaliaučiaus! Ne, niekada ji nemanė čia pasilikti!
- Aber so bleibe doch, du bekommst schöne deutsche Kleider.
- Nein, nein! Aš nenoriu! Aš noriu namo, namo, į Aukštujus! Ak, kaip namie gražu! Deutsche Kleider aš nenoriu!
Urtei prisiminė, kad pusbrolis nemoka lietuvių kalbos, tai neverta tiek daug kalbėti. Bet jai lengva, taip lengva pasidarė širdy. Jai atrodė, kad visam Karaliaučiui ji savo nuomonę dabar pasakė, kad visi vokiečiai, tie lietuvininkų niekintojai, dabar gali sau už nosies nusitverti. Ir linksmai ji dabar prasijuokė, žiūrėdama į dailųjį ponaitį, kuris stebėdamasis negali atsižiūrėti.
Ne, nėmaž nenuraudo Urtė, nors priežastis tam tikrai būtų, nes tik sučiupo jis po stalu. Urtės ranką:
- Bleibe, schönes Mädchen!
- Visai aš ne schönes Mädchen! Žiūrėk, mano rankos - didelės, plačios, pirštai stori, paraudonavę, nagai pajuodavę, atskarę, rankų oda supleišėjusi! Ne nuo tinginiavimo, bet nuo sunkių darbų.
- Die schöne, blonde Haarkrone! - lyg sau tyliai kalba toliau Heincas ir negali atsigėrėti. - Wie ein Edelfräulein siehst du aus...
Bet niekas nepastebėjo, kaip lengvai Krizas Šimonis iš širdies atsikvėpė, Urtei taip griežtai pareiškus, kad nepasiliksianti Karaliaučiuje. Dievui dėkui! Ir paklaustas daug linksmiau ėmė pasakoti apie sūnų Vilių, kuris jau keli metai kaip Dortmunde. Pelnosi geležies fabrike, norįs ūkį - tėviškę geriau ant kojų pastatyti.
- Tik atsieis jau veik grįžti Viliui. Aš jau einu senyn, jaučiu, kaip metai spaudžia.
- Bet Urtikę paliksi pas mus?
- Kad ji nenori, ne. Aukštujuose bus dar duonos ir jai.
- Ar ji namie bus, ar manai išleisti? Bet juk dalies ar galėsi duoti?
- Negalėsiu, galės tarnauti eiti, pati užsipelnyti. Bet vis geriau, kad ji bus čia pat, o ne tolimoj Vokietijoj.
- Na, broleli, Karaliaučius vis dėlto dar ne Vokietija. Kiek čia dar lietuvių!
- Bet rasi jie visi bus tokie, kaip jūs. Nori, kiek tik galima, nemokėti lietuviškai, - atkerta Krizas, - gėdžiasi su atvažiavusiais gentimis lietuvininkais mieste pasirodyti.
Krizą smaugtinai smaugė keistas brolio pasielgimas stoty. Užtai jis šitaip ir pasakė Mikėliui. Vis viena, kaip šiam dabar bebūtų ant širdies.
Bet Mikėlis tylėjo ir, nudūręs akis, knibinėjo savo pirštus.
Kitą rytą Urtė pabudo iš miego, kada Erna ant jos lovos padėjo pluoštą savo drabužių. Nustebusi žiūri Urtė ir laukia, kas toliau bus.
O Erna ėmė Urtei aiškinti, girdi, norima šiandien eiti pasivaikščioti. Norima Urtei ir jos tėvui parodyti karaliaus rūmus, katedrą ir bendrai visą miestą. Bet būriškai apsirengusi jokiu būdu negalinti Urtė niekur rodytis.
- Wenn meine Freundinnen dich sehen, sie lachen sich tot.
"Norėčiau matyti, kaip tatai atrodytų", - mano sau Urtė. Bet keista mergaitė būtų ji, kad nenorėtų žinoti, kokia ji atrodys moderniškai apsirengusi.
Drykt iš lovos ir prie praustuvės Urtė. Taip! Bet dabar kebli padėtis: ką ir kaip apsivilkti? Erna išėjo ir nebeįeina, lyg tyčia!
"Kur ta taljė užkabinama - priešaky, nugaroj? Nei čia, nei ten, o, rodos, po pažasties. Bet žinok tu žmogus..."
Pagaliau pro duris įkišo nosį dėdienė:
- Noch nicht fertig? - lyg smaila yla paurbino Amalija Šimonienė.
Urtė stengiasi paaiškinti, kad negalinti, kad nemokanti, kad nežinanti.
- Ach seid ihr Bauernkinder dumm!
"Kaži, ar visi vokiečiai iš būrų taip tyčiojasi ir šaiposi, kaip mano gentys?" - mąsto Urtė.
Bet dėdienės pastaba jos nė kiek neraudino. Šį rytą Urtei visa tik juokai. Pasirodė, kad Aukštujų duona, nors ir juoda, vis dėlto daug geresnė, negu miesto baltoji. Urtei pusseserės drabužiai per ankšti. O pusseserė už ją net dvejais metais vyresnė. Ypač aplink juosmenį - nė iš tolo nesukabinsi taljės. Nusiminusi stovi Šimonienė, nežino, ką daryti su kaimiete.
Įėjusi Erna pasiūlo savo korsetą. Bet baisiai nevykusi dabar pasidaro Urtės Šimonytės figūra.
- Brust vor, Menschenskind, Kartoffelbauch zurück! - kone verkdama šaukia ponia Šimonienė.
Bet figūra pasidaro dar nelaimingesnė. Taip, Urtė ir pati mato: ne jai vokiški drabužiai, tai ir ne jai darkytis:
- Runter damit! - pareiškė Urtė aiškiai ir griežtai, ir vienu akimoju korsetas nusmogtas kažkur, o pati pašmukš jau savo drabužiuose.
- Aber so kannst du doch nicht in die Stadt gehen! - protestuoja visai užilsusi Šimonienė, o Erna, susmukusi ant sofos, dejuoja:
- Ich bin gan sprachlos!
Bet Urtei nesvarbu, kad dėdienė prakaituoja iš pykčio, o Erna ir kalbėti nebemoka. Ji jau apsirengusi ir griežtais, būriškais žingsniais eina pro duris tėvo ieškoti.
- Wie ein gemeiner Soldat! - dejuoja ponia Šimonienė.
- Tėveli, - sako Urtė, suradusi jį, - tėvelį, einam į stotį, aš noriu namo.
- Ale kurgi, mergele! Juk mudu dar Karaliaučių noriva apsižiūrėti.
- Aš negaliu eiti miesto apsižiūrėti.
- Kodėl?
- Man pasakė dėdienė ir pusseserė, kad tokia negaliu mieste pasirodyti. Būtinai norėjo, kad apsivilkčiau vokiškai. O vokiški drabužiai man nepritinka.
- Na, na, nusiramink, gali ir lietuviškai eiti. Aš ir eisiu su savo pilkaisiais miliniais. Jei niekas nenorės drauge eiti - eisiva vienu.
Tikrai: Erna griežtai atsisakė eiti su pussesere į miestą, bet ir nereikėjo:
- Mein Edelfraulein, darf ich dir die Sehenswürdigkeiten Konigsbergs zeigen? - paklausė Heincas mandagių mandagiausiai.
Ir jis nėmaž nesijaudino, kada Urtė atlasine prijuoste, juoda šilkine skepeta ant galvos išėjo su juo į miestą.
Šaltai, mažumytį per šaltai atsisveikino Urtė su dėdiene. Šalta ir vilkšna buvo Amalijos Šimonienės ranka, o Ernos pirštai pastypę, kai padavė Urtei sudiev. Ir tuo akimirksniu, kada moterys buvo atsisveikintos, Urtei kaip diena nuaušo. Ir saulutė daug skaisčiau nušvito, ir miesto trobos ne tokios jau rūsčios bebuvo, kaip iki tol. O pravažiuojant pro niaukią karališkąją pilį, išdykaudama pamojo Urtė ranka sargybiniui.
Taip, ji buvo anądien ir pily, matė karališkuosius rūmus. Ji matė tą šaltą, nejaukią jų puikybę.
- Ar patinka tau? - paklausė dėdė Mikėlis.
Ir čia Urtė regimai jautė, kaip jai už nugaros užlindo velniūkštis, avino ragiukais, kumeliuko pusnagiukais, ir gundė: kodėl visa, kas karališka, privalo tau patikti?
- Kaži! - patraukė Urtė pečiais ir nosyte.
- Ar norėtum čia gyventi?
- Ne, niekuomet. Aukštujuose man daug, daug geriau patinka!
Bet dabar velniūkščio, gundančio užnugary, jau nebebuvo.
Dėdė Mikėlis ir Heincas palydėjo šiandien svečius į stotį.
- Pakviesčiau ir jus apsilankyti Aukštujuose, - prabilo Krizas Šimonis. - Bet nedrįstu. Tu toks prabingęs, tavo žmona nesukalbama iš puikystės, dukrelė labai išdidusi. Neturėsime ir negalėsime nieko ypatinga jums tiekti. Žinai ir matai, kad mes prasčiokėliai būrai.
Mikėlis tylėjo.
- Bet išmintingą tu turi sūnų. Jis primena man tėvelį: labai į jį panašus ir išvaizda, ir būdu.
- Ir protu, - papildė sakinį Mikėlis.
- Mikėli, sakyk, ar tu patenkintas savo gyvenimu? - netikėtai paklausė Krizas Šimonis.
Mikėlis patraukė pečius:
- Žinai, broleli, geriau nekalbėsime apie tai. Tikro gerumo niekur nerasime. Pasižiūrėjęs į tave, matydamas, žinodamas, kaip tu vargsti dėl juodos duonos kąsnio ir dėkingas dievui, kad prie pilno pintinio ropučių dar silkių gali pasidėti, - esu patenkintas savo gyvenimu: juk aš, ne iš pečių dirbdamas, valgau geresnę duoną. Bet šiaip aš pavydžiu tau... E, nekalbėkime apie tai. Kaip kas sau įsitrupina, taip turi ir išsrėbti,
- Adieu, mein Edelfräulein mit der goldenen Krone! - pradedant traukiniui judintis, prišaukė Heincas Urtelei.
- Sudiev, Šimoni! - atsakė Urtė.
Ir ilgai dar plasnojo baltos skepetaitės šen bei ten. Ir: sudiev, Šimoni, sudiev, Šimoni! - dundėjo traukinio ratai.
- Tėveli, o kaip bus lietuviškai "Edelfraulein"? - nori Urtė žinoti.
- Bajoraitė.
"Bet kodėl aš Heincui sakiau: sudiev, Šimoni! - mąsto Urtė. - Ar negalėjau jam džiaugsmą padaryti ir pasakyti kaip nors vokiškai? Bet man taip buvo, lyg kas kuždėtų: tu sakyk taip!"
O kada juodu per Aukštujus grįžo namo, - Aukštujų gamta jau nebežinojo, kaip darkytis: ir atlydis, ir apskarda, o rytiniai vėjai parkeliaujantiems pūtė kuo žiauriausiai šlapdrabą į veidą. Tik akių neatidaryk!
Bet kada parėjo namo, Šimonienė ir Anelė slapčia nusišluostė ašaras nuo veido. O Urtė, juokdamasi pilna burna, nors ir ašaros per veidus tvino, apkabino vieną ir antrą, vis pakaitomis:
- Ak, kaip aš jųdviejų pasiilgau, kaip aš pasiilgau! Kokie tie karaliaučiškiai žmonės - ir gudrūs, ir kvaili! Vienas tik Heincas buvo žmogus: nei gudrus, nei kvailas. Jis buvo toks, toks...
- Koks Šimonis turi būti, - užbaigė sakinį tėvas.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
