en
ŽIAURUSIS GYVENIMAS
- Taigi, Urtele, kaip sakiau, gausi eiti į žmones. Juk matai, kad namie būti nebegali. Mes jau gyventi nebegalime, reikia būtinai atiduoti ūkį Viliui nuo Kalėdų. Tegul jis gyvena, tegul vargsta. Kad mes išimtinę ir gausime, bet visiems neužteks. Visiems nė vietos nėra. Anelė bus dar kelis metus namie, o paskui ir turės į žmones eiti duonelės pelnytis. Jau visiems taip likta. Marė juk ir jauna išėjo. Pasipelnė šį tą, gavo vyrą, ir šiandien juk gerai gyvena. Pasitaikys ir tau, bet apie tai dar ne laikas kalbėti. Dar esi per jauna.
- O ką tu manai su manim daryti, mamyte, kur tu manai mane siųsti? - baimingai paklausė Urtė.
- Gausi eiti tarnauti. Vaičių Sobrienė jau pernai tavęs norėjo ir anąkart, turguje sutikusi, vėl paklausė: "Na, ar leisi Urtę pas mane? Ji man labai patinka." Pasakiau, kad nuo Kalėdų galėsi eiti. Būsime linus išmynę, javus iškūlę, būsime atsilikę. O tau būtinai reikia žmones pamatyti. Turi žinoti, kaip kitur yra. Namie kaip užkrosny - nieko daugiau nebeprisimokysi.
- Bet rasi dar vienus metus galėčiau pasilikti, tik vienus metus! Matai, Anelė dar jauna. Kad Vilius ir apsives, vis viena jam reikės pagalbos. O kad nereikės, eisiu kitaip pasipelnyti, - ar tai uogauti, ar šiaip pas žmones. Pasipelnysiu, kiek man reikės; paskui, nuo kitų Kalėdų, tai jau...
- Man nepatinka, kad mergos taip aplinkui slimpinėja. Uogauti - tai senų bobų darbas, bet ne tavo. Jauna merga turi žmones pamatyti. O dėl Viliaus - na, tai būtų dar geriau, kad tu jam veltui dirbtum. Gaus pačią, patys jauni, patys tegul dirba. Dirbs sau, ne kitam. Matai, vaikuži, aš savo amžiuje ir lengvų dienų nemačiau. Gana vargau. O juk tu sveika. Vark ir tu. Bet kur tavęs juk ir neleisiu. Kad išeisi prie Sobrių, būsiu be rūpesčių. Jie žmonės - surinkimininkai, prie tokių žmonių, kaip už sienos.
- Bet aš kaži kodėl prie Sobrių nenoriu eiti. Mano širdis visai ten netraukia.
- Ką tu išmanai! Nori ar nenori - tatai palik jau man išspręsti.
- Jeigu jau varai mane iš namų, tai tarpšventėj nueisiu į turgų ir ten susilygsiu. Bet prie Sobrių manęs nevaryk, ten nenoriu, ir gana!
- Urte, aš manau, vištytis vištos nemokys. Tu man neįkalbinėsi, kas tau geriau, tai aš jau žinosiu. Nesuprantu, ką tu prieš Sobrius galėtum turėti. Sobriai, sakiau tau, labai išmintingi žmonės, taipjau ir jų vaikai. Marelė tavo amžiaus, tokia meili ir gera. Mikas jau paaugęs, girdėjau, taisąsi leisti jį kažkur į užkurius. Savo ūkio, sako, nenorįs.
Kaži kas toks, lyg erškėčiuotas kamuolys, pradėjo judintis Urtės krūtinėj, net suskaudo, net ašaros sužibo akyse.
- Ale, mama, kam tu man dabar visa tai aiškini? Aš sakiau, kad nenoriu ten eiti ir nenoriu nieko apie juos žinoti. Kad jau reikia eiti į žmones, tai susirasiu kitur sau vietą, bet prie Sobrių neisiu, ne, neisiu!
- Ir pradės man dabar nertėti mano geriausias vaikas! Ką tu tik manai, kas tau susyk pasidarė? Juk kad aš tavęs nepriversiu klausyti, tai privers tėvelis. Tu tik nenorėsi lyg vaikas dar su dirželiu užsipelnyti!
- Tu varai mane į prapuolimą! - sušuko Urtė ir išbėgo į daržą, kur pradėjo graudžiai verkti.
O kodėl ji verkia ir kodėl ji motinai priešinasi, kas tai gali pasakyti! Nė ji pati nežino. Tik jai baisu, baisu pamanius, kad reikės eiti į Vaičius tarnauti.
Bet, kiek aprimus, pasidarė jai gėda. Ir sąžinė ėmė graužti, kad prieštaravo motinai. Juk ji jos visada klausydavo, o motina ją taip labai mylėjo!
Jau rimčiau ėmė apgalvoti Urtė, kad motina dar niekada jos nemokė ką bloga daryti. Kas motinos patarimu padaryta, visada gerai buvo padaryta. Tai kodėl ji dabar taip labai prieš motiną pasistojo?
Kodėl?
"Rasi pasimeldus būtų geriau", - mano sau Urtė. Ji atsiminė tuos laikus, kada su motina pasiklaupdavo prie savo lovelės poterių kalbėti. Ir taip širdingai paskambėdavo iš jaunos mergaitės lūpų maldelė:
Aš kūdikėlis menks esu...
Ir lengvai, be jokios baimės, tuomet užmigdavo mergaitė. Nes pasimeldus, vis viena kaip, - manydavo ji sau, - dievas visada apsaugos nuo vagių, žmogžudžių, piktų dvasių ir perkūnijos. O kito ko bijoti nebuvo.
Nejučiomis susidėjo Urtės pirštai kryžium, ir lūpos jau ėmė sielvartingai kalbėti aną kūdikystės maldelę. Bet sutrinka liežuvis, nebeatmena Urtė žodžių, pradeda iš naujo, ir vėl tas pats.
Jai vaidenasi tik masyviniai Valčių Sobrių trobesiai. Puikiai išgrįstoj stuboj, už stalo galo, sėdi Sobrys, o netoli jo stovi Sobrienė:
- Tai, Urtele, pareini... - o prie lango rymo kaži kas. O tą kažką ji jau matė vieną kartą Priekulėj. Jis taip pažiūrėjo į ją... Urtę nukrato šiurpulys: ne, ne prie Sobrių!
Iki šios dienos Urtė dar niekada neįpynė į savo maldą nors kokių norų, nors kokių pageidavimų. Iki šios dienos užteko anos prastos maldelės: "Aš kūdikėlis menks esu..." arba: "Tu tėvas, aš tavo kūdikis..." Ir ką pasakyti daugiau dievui! O ypatingų kokių nors pageidavimų ji niekada dar ir neturėjo. Ir niekada nebuvo dar reikalinga dėl by kokių bėdų dievalį apsunkinti. Užteko ryto ir vakaro poterių, kurių niekada neužmiršta sukalbėti. Kaži, ar dievas taip labai jau nori, kad žmonės dėl visų niekų į jį kabintųs?
Bet kas šiandieną Urtę spaudžia, tai jau ne niekai.
"Dėl to jau reikėtų dievui pasiskųsti, - mano ji. - Juk žodžio sakytojai sako, kad dievas maldos tikrai išklausąs. O jeigu neišklausąs, tai, sako, taip turi būti, ir paskui patsai matai, kad tai išėjo tik naudai. Nes dievas visa gerai padarąs.
Tai aš ir prašysiu. Bet kaip? - Taip, Urtė jau žino. - Jei galima, tegul aplenkia mane tasai..."
Nutilo Urtė ir, kiek nusiraminusi, ėmė dar kartą nuodugniai visa apgalvoti. Galvodama nerado nieko, kuo motina būtų prieš ją nusikaltusi. Ir dabar jau apsiėmė eiti motinos atsiprašyti.
Bet jai įėjus ir pamačius rūstų motinos veidą, dingo visi gerieji užsimojimai. Užmiršta maldelė ir malda, ir ji, atkakliai iškėlusi galvą, nuėjo pro motiną, pro šalį.
Pirmoji Kalėdų. Lauke šąla, spigina, kad net tvoros traška. Skaisti saulė šviečia iš dangaus - tik nežiūrėk į ją, gali tikrai apakti. Bet ji nešildo. Sniege spindi, blizga ir mirga žvaigždžių žvaigždelės, lyg saulės numestos ant žemės žvynos...
Šimonienė ir Anelė išvažiavo į bažnyčią. Tėvas ir Urtė liko namie.
Motinai paklausus, ar ir Urtė važiuosianti drauge, šitoji, nieko neatsakiusi, išėjo iš kambario.
- Dieve, dieve, kas bus iš tos mergelės! - dejavo Šimonienė.- Iš kur tas atbulumas? Paklusniausias mano kūdikis į ką dabar pavirto! Na, išeis į žmones, rasi įgaus vėl protą!
Išvažiavus motinai, apsišėrusi gyvus daiktus ir atsilikusi žygius, įėjo Urtė į vidų, atsisėdo prie lango ir giliai susimąstė. Bet negeros mintys pagavo mergaitę, nors ir stengėsi ji kreipti savo mintis į kalėdinę nuotaiką, nors ir akys norėtų tik gėrėtis Aukštujų žiemos įvairenybėmis.
Ten toli, per laukus, žygiuoja stirna. Tur būt, parklydo iš Ašpurvinės girios. Ji eina maisto ieškoti. Vargšele, jeigu girioj neradai, kur tu šiandien laukuose ką rasi! Bet badas geležį laužia.
O ten iš antros pusės strapčioja kiškelis - pasišiaušęs, sušalęs. Štai jis sėdasi ant užpakaliniųjų, pastato savo ilgąsias ausis. Jis žvalgosi, kur priešas, mėgina suuosti, iš kur paraku dvokia. Rasi šuo kur nors. Visuose kampuose gali tvyloti mirtis. O pilvukas prašo.
Ten atlekia būrys varnų ir, radusios išmestų joms lupynų ir kaulų, linksmai sau krankia.
- Ir vis dėl to pilvo! - sudejuoja Urtė; jau nebemato ji nieko daugiau, nes akis vėl aptemdė ašaros.
Ar ne ir ji dėl pilvo? Ar ne ir ji privalo eiti pas svetimus, nepažįstamus žmones sau maisto ieškoti? Ar nepanašus ir jos gyvenimas į ano kiškelio?
Ir vėl prisimena rūsti motinos kalba, dar neseniai tarti jos žodžiai:
- Ar vaikai jau ir kokių norų turi turėti? Klausyti jie privalo, daugiau nieko!
- Bet mano sąžinė sako man ten neiti, - ten bus kas nors negerai... negerai...
- Tavo sąžinė dar kulnyse tebėra.
Dabar jau kiek savaičių, kaip Urtė tyli. Ir nė žodžio daugiau. Tik su Anele ji kalba dar kai kada.
Tėtis apsiliuobęs įėjo į vidų, pasiėmė nuo lentynos knygas:
- Urtele, šiandien paskutinę dieną esi namie, tai eikš dar prie knygų. Išeisi iš namų, kaži kaip gali dar būti.
- Juk prie Sobrių išeinu, o ne kur kitur, - piktu juoksmu atrėžė Urtė.
Ieškodamas knygoje tinkančios giesmės, tėvas nepastebėjo pašaipos, tai ir pridėjo:
- Taigi, taigi, prie Sobrių. Čia jau be baimės galiu išleisti savo vaiką tarnauti. Sobrius pažįstu jau seniai, žinau, kad jie yra padorūs žmonės. Sobrys mano amžiaus. Jaunu būdamu, buvova geru draugu. Jis norėjo būtinai mokytis į pasiuntinius ir eiti į pagoniją. Ne kartą po surinkimo iki išnakčių kalbėdavova apie didįjį darbą Kristaus vynkalny. Jis būtų tikrai išėjęs, kad ne jo sesuo būtų mirusi. Nebebuvo daugiau vaikų. Turėjo palikti namie, paimti gyvenimą. Jo žmona, Kikilikė iš Linkių, taipjau iš surinkimo namų.
Urtei vis viena. Ji nenori žinoti, kas tie Sobriai, kokie jie. Tik neiti, neiti ten!
- Taigi, taigi, tai jau ir būsiu kaip danguj pas tuos jūsų Sobrius! Tai aš, žemiškas vaikas, nemokėsiu su jais apsieiti. Kaži, ar su baltomis pirštinėmis reikės juos nutverti?
- Urtele, Urtele, ką tu tik šneki!
- Ak, tai tie jūsų Sobriai tiesiog šventi? Na, gerai, žinosiu, kaip su jais pasielgti, - karčiai nusijuokė Urtė, bet akis degino ašaros ir balsas skaudžiai drebėjo. Pastebėjo tai pagaliau tėvas, ir jam tikrai gaila pasidarė dukters. Kad jis nežinotų, kas tai per žmonės tie Sobriai, neprivalėtų ji ten eiti. Norėdamas paguosti ir palinksminti dukterį, nuėjęs apkabino ją:
- Sakyk, Urtele, pasakyk man atvirai, kodėl tu nenori ten eiti? Pasakyk man, rasi galėsiu tave suprasti. Ar tu ką bloga apie juos girdėjai, ar ką bloga matei?
- Nieko, tėveli, nei mačiau, nei girdėjau, tik mano širdis baisiai kratosi, - ji šaukia tiesiog susimilimo. Kad tu žinotum, tėveli, man taip sunku. Man rodos, kad... Aš nežinau, bet lyg aš ten mirsiu, ar ką. Dieną naktį kremta mano širdį kaži kas. Kas - aš nežinau. Tėveli, aš eičiau visur, visur, tik ne pas Sobrius. Kodėl varote mane ten? - Urtė suklupo ties tėvo kojomis, apkabino jo kelius ir ėmė bučiuoti rankas.
Tėvui gaila, dar daugiau gaila savo dukters. Kad ne taip tvirtai būtų sukalbėta, beveik jau sakytų: neik, eik kur kitur arba rasi ir namie dar palik! Bet dabar žodį laužti negerai. Užtat ir ėmė jis raminti savo kūdikį, kaip suprato:
- Mes norime tik tavo gero, balandėle. Mes, senieji, jau pažįstame žmones ir žinome, kokie jie nelabi. O tu turėtum žinoti, kad tavo tėveliai tik gero nori savo vaikams. Nori, kad juos kuo menkiausiai arba visai neužgautų priespaudos. Mes norėtumėm visada sergėti ir globoti jus, savo vaikus, ir niekada neprileisti prie jūsų svetimų, nemalonių rankų. Tiesa, mano vaikai pirmieji turi eiti į žmones sau duonos pelnyti. Tai skaudu. Bet juk tu žinai Aukštujų Šimonių likimą. Šiandien mes vargšai. Nors ir nekalbame apie tai, bet vis viena žinai, kad mano dėdė, Anskis, - tegul jam dievas dangų dovanoja! - kaltas dėl mūsų nelaimės. Rasi ir ne jis kaltas, rasi taip turėjo būti, kad kuklesnė darytųsi Šimonių giminė. Rasi ir pasididžiavo Šimoniai, gyvendami palaimoj, būdami laimingi. O mes dabar nesididžiuokime... Taigi eik pas Sobrius, pabandyk, juk nepririšta būsi; juk ne visam amžiui. Nepatiks, kita metą eisi kitur.
"Kas gali atsitikti per vienus metus!" - pamanė Urtė, bet nieko nebesakė. Atsisėdo prie stalo ir paėmė giesmines į rankas.
Staiga sužvangėjo skambučiai. Urtė žvilgterėjo į laikrodį - jau žmonės parvažiuoja iš bažnyčios. Į kiemą įvažiavo dvejos šlajos. Urtei beveik širdis užšalo: parvažiavo motina su Anele ir Sobrienė su sūnumi Miku.
Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę. Ne, nepasirodyti Sobrienei, o dargi Mikui. Nepasirodyti! Jie gali dar pastebėti ant jos veido ašarų žymių. Ne, jie nematys, neturi matyti jos verkiant.
Urtė ėmė sukinėtis apie mūrį ir brazdinti kibirais. Šimonienė su svečiais tuo tarpu įėjo į stubą. Pasisveikinusi su Šimoniu, Sobrienė tuojau paklausė:
- O kur Urtė?
- Urtė virtuvėje, kaičia kavą, - skubinosi paaiškinti Šimonienė. - Prašau sėstis, tuojau pataisysiu pavakarės.
- Ne, geroji, nieko netaisyk. Tuojau važiuosime namo.
- Ale jau parvažiuosite! Urtė nustebs, kad jau šiandien reikės važiuoti į tarnybą. Aš bėgsiu į virtuvę Urtei padėti.
- Tu nė pasveikinti neini Sobrių, - subarė Šimonienė Urtę.
- Juk ne aš prie jų, o jie prie mūsų atvažiavo.
- Tik jie į virtuvę neis.
- Ir nereikia!
- Liaukis, liaukis, sakau, savo mandravojimais, mergele! Kad tu pas juos būsi ir taip elgsies - pavys tave!
- To tik aš ir tegeidžiu.
- Ale tada ir nebandyk man namo pareiti!
- Niekada, veikiau eisiu ir nusiskandinsiu! - ne vaikiškai, bet visai rimtai ir šaltai atsakinėjo Urtė motinai.
- Ak dieve, dieve, kas pavirto tik iš tavęs, mano vaike! Ir taip pradėjai nebeklausyti! Ir man senatvėj taip baisiai prieštarauti! Kur dingo, kur dingo mano Urtė, mano malonioji Urtė?
Sobrienė, o ypačiai Mikas nekantriai laukė Urtės įeinant. Tėvas Šimonis buvo išėjęs arklius aprūpinti. Anelė dengė stalą. Niekas nekalbėjo nė žodžio.
Pagaliau suėjo visi į kambarį. Urtė tik galvos linkterėjimu pasveikino Sobrius.
Sobrienei tai nėmaž nepatiko. Ji papratusi, kad mergos, o ypačiai tokios jaunos, kaip Urtė, - na, kiek jai metų galima duoti? - Sobrienė mano, kad devyniolika, - yra baimingos, kuklios.
"Lyg bajorė iškėlusi nosį! Taip tu man nepareisi į Vaičius, - galvoja Sobrienė. - Palauk, aš jau tave pamokysiu kitaip su žmonėmis elgtis."
Sobriukas buvo ketinęs į ją tik skersas težiūrėti. Jis manė jai parodyti, kad jis ūkininko sūnus. Bet vėl pamatęs Urtę, užmiršo užsimojimus.
"Po šimts perkūnų, ar tai tarnaitė? Juk Marė, mano sesuo, ūkininko duktė, nė gerti prieš ją neatneša."
Ir nenuleido Mikas jau daugiau akių nuo Urtės.
"Nors kartą pažiūrėtų į mane", - pageidauja Mikas Sobrys.
Bet Urtė nė manyt nemano.
"Kad kaip nors ją prakalbinti galėčiau!"
- Kodėl šiandien į bažnyčią nevažiavai? - kvailas tai klausimas, jis žino. Bet ką nors ji atsakys į tai...
Nieko Urtė neatsakė, o tik patraukė pečiais.
- Visi juk negalime išvažiuoti, - stengėsi pateisinti Šimonienė.
- Aš tavęs dar visai nepažinau, Urte! - vėl Mikas.
"Ir visai nereikėjo", - nori Urtė pasakyti, bet užkando.
- Aš neįdomi, - tyliai atsakė Urtė.
- Bet daili mergelė, - pakuždėjo Mikas Sobrys.
Urtę lyg krauju nupylė. Ko nori tas vaikis! Kam jis čia dabar meilinasi? Ji nusisuko į langą ir lyg į kaktą daužta atšoko. Lauke tamsu, į lango stiklą atsispindi Miko veidas, bet toks... toks... Ne, Urtė nežino, su kuo palyginti. Bet jai baisu, ir šaltas prakaitas nupylė ją staiga.
"Pone dieve, kas tai?" - dejuoja ji širdyje, bet atsakymo negauna.
Tik ji jaučia, kad per nugarą eina šiurpuliai, lyg kas vandens kibirais piltų. Urtė nepažino dar likimo. Ir štai jis jai prisistatė. Miko veidas - tik kaukė, o už jo stovi Aukštujų Šimonių likimas.
Pasikalbėjus apie kasdieninius reikalus, atsikosėjo Sobrienė ir atsisuko pagaliau į Urtę:
- Na, Urtike, juk važiuosi šiandien su manim drauge?
Nusigando Urtė.
- Ak dieve, jau šį vakarą!
Na, bet juo greičiau iš namų, juo geriau. Juk paskutiniu laiku namai tapo jai tiesiog pragaru. Tad atsakė:
- Gerai, važiuosiu.
- Drabužių skrynios galės bernas tarpšventėj atvažiuoti. Mums būtinai reikia mergos. Viena jau vakar išėjo, antra težadėjo po Naujų metų pareiti. Rasi tau ir per anksti atrodo, bet tavo motinėlė sutiko...
"Kur jau mano motinėle!" - pamanė piktai Urtė, o garsiai pasakė:
- Man vis viena.
- O su alga ar sutinki?
- Su alga? Ar tai jau suderėta? Aš apie tai dar nieko nežinau. Man.dar niekas nieko nesakė. Tai manęs neatsiklausus, jau ir alga suderėta. Puikiai! - ir Urtė piktai nusijuokė.
- Ne taip suderėta, ne taip nesuderėta, - ėmė teisintis Sobrienė, - tai ką manai prašyti?
- Na, ką duosite? Kas sukalbėta?
- Maniau duoti dešimt dolerių pinigais, ropučių įsodinsiu. Ką dar prašysi?
- Man vis viena, ką duosite, - buvo besakanti Urtė, bet čia jau ėmė Šimonienė atstovauti dukterį:
- Na, aš maniau - kokį sijoną, kokį svarą vilnų ar linų.
Taip ir sulygo Urtė pas Sobrius.
- O jei stropi būsi, ir dovanų gausi, - pažadėjo Sobrienė, - visada mergoms ką nors dovanojau, kad gerai kiaules penėjo, veršius girdė. Tik paklusnios turi būti mano mergos; visada linksmos; nekenčiu susuktlūpių, - reikšmingai pažiūrėjo į Urtę jos šeimininkė.
Dar valandėlę beprasmiškai pasišnekėjus, Sobrienė pradėjo krapštyti namo:
- Kol parvažiuosime, bus visai vėlu. Mikai, eik, išstumk šlajas iš pastogės. Urte, tu apsitaisyk!
Įėjusi į stubelę, Urtė rado verkiančią Anelę.
- Ko tu verki? Kas tau pasidarė?
- Man gaila tavęs, - šliukčiojo Anelė. - Nežinau, kas tėvams įpuolė tave būtinai, prieš tavo norą, Sobriams išduoti. O tas Sobriūtis man nėmaž nepatinka. Jis vis į tave žiūrėjo ir žiūrėjo akis išvertęs, lyg kad tave suėsti norėtų... Nevažiuok, bandyk dar atsibarti.
- Reikia tėvų klausyti, sesele!
- Bet aš pereitą naktį sapnavau, kad tave kaži kas įstūmė į baisiai gilią duobę, kuri buvo pilna purvų. Ir tu iš jos nebeišbridai. O aš tavęs taip šaukiau, taip šaukiau. Ir tu dingai. Dabar man įpuolė šitas sapnas. O ir tu pati vis sakydavai; jūs varote mane į pražūtį!
- Anele, į sapnus netikėk! - ramino Urtė seserį. - Mes daug ką susapnuojame, ir visa kas ant vėjo išeina! Palik sveika ir ateik mane kada nors aplankyti.
- Ar tu nepareisi?
- Kada nors vėliau - rasi, bet taip greit ne!
Mielai Urtė būtų savo mažajai sesutei daugiau meilesnių žodžių tarusi, bet ašaros kliudė. Ir tai, ką ji sakė, atrodė lyg piktumu kalbėta. Tai ji ir nutilo ir, nuėjusi į stubelės kampą, nusišluostė jau vėl tekančias ašaras.
Kieme Sobrienė nekantriai laukė, o Mikas trypė nuo vienos kojos ant kitos ir kandžiojo savo ūselius.
Šaltai atsisveikinusi iš tėvų, Urtė įsėdo į šlajas ir išvažiavo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
