en
NAŠLAITĖS LIKIMAS
Aštuoneri metai praėjo, aštuoneri trumpi, o tačiau pilni skausmų, vargų ir nelaimės metai. Kiek per šiuos metus krito sniego ir buvo pusnių, audrų ir šalčio! Kiek biro lytaus lašų lašelių, kurie, atsidūrę žemėje, virto klanais, upelėmis ir upėmis! Kiek per šiuos metus kaitino saulė, degino, svilino nors lašelio vandens ištroškusius augalėlius! Rods, krito ir gaivinanti rasa, kuri stengėsi naujų gyvybės jėgų teikti nelaimingiesiems. Bet šie patys rasos ir gyvybės lašai virto ašaromis, kurios pralietos nelaimingųjų.
Aštuonerių jau metų mažoji Roželė, mergos vaikas, mirusios Urtės Šimonytės dukrelė.
Tyliai sau sėdi ji lovelėje ir laukia; ko laukia? Ji nežino ko, bet laukia. Ji laukia ne tik šiandien, šį vakarą - ji laukė jau vakar, užvakar, ji laukia dienų dienas, mėnesių mėnesius. Ar kieme šuo sulos, ar varteliai sugirgždės, ar kas nors juos atidarys, ar lengvai uždarys. O tada atsivers trobos durys, ir įžengs... kas? Ji nežino, kas taip galėtų įžengti, kas galėtų ją aplankyti.
Bet ji laukia ir svajoja. Kartais užmerkia akis ir guli visai visai tyliai. Ir girdi, kaip lauke šuo suloja, varteliai sugirgžda ir pro duris įžengia kaži kas. Ji neatidaro akių. Apsaugok, dieve! Negalima atidaryti, nes tuomet gali dingti. Ir ateina kaži kas prie lovelės.
Lyg pavasario vėjelis pūstelėja į jos veidą, ir lengva, švelni ranka užgauna jos plaukus! Ak, dar daugiau: tik ilgai ilgai, visai ramiai gulėti... ir - švelnios lūpos, tokios kvapios lūpos paliečia mažosios mergaitės taip balsiai meilės ištroškusios lūpytes. Ir dar kartą bučiuoja ją toji jos svajonė, bet jau lengviau. Našlaitė ištiesia rankas nutverti tą, kas ją bučiavo, nutverti ir laikyti! Greit ji atidaro plačiai plačiai akis, bet nieko nėra, nieko ir nebuvo.
Jos akys paprastai mėlynos ir labai didelės. Bet jeigu jose atsispindi ilgesys ir skausmas, tuomet jau visas mėlynumas dingsta, ir jos lieka tamsios tamsios! Tuomet jau jos perdaug didžios liesajam, išbalusiam jos veidui. Tuomet ir visi kūdikiškumo bruožai dingsta.
Kas ją tokią pirmą kartą pamato, tasai nusigąsta, tokio kūdikio jis dar nematęs. Ir šitos skausmo ir ilgesio akys jau visados jį persekios ir nebeduos ramybės.
Tai lyg persekiojamo gyvulėlio akys, gal šunyčio, kuris žino, kad jis mirtinai sužeistas, tik nežino, kodėl, kodėl jam skirta kentėti. Jis žiūri į tave, gal tu jam padėti gali.
Ir Roželė nesupranta dar iki šiol savo nelaimės, nors ir gana dažnai teko verkti ir dėl duonos kąsnelio, kurio šykštėjama duoti, ir dėl skausmų, kurių pilnas visas kūnelis.
O dar dažniau ji verkia, kad išsiilgsta motinos meilės, kad išsiilgsta globojančių ją rankų, meilaus žodelio.
Roželė žino, supranta ir nujaučia labai gerai, kad ji čia nereikalinga, kad niekas jos nemyli, kad ji kitiems po kojų, ant apmaudo, ant vargo. Ji jau per dažnai girdi paprastą tetos kalbą:
- Tokius sveikus vaikus dievas atima, bet kodėl Rožė nemiršta? Ir kodėl negali ji numirti, juk išgyti ji niekada nebeišgis?
Ir kad bent gailestingai ji tada pažvelgtų į Rožę, bet ne, priešingai: jos akys pilnos piktumo, lyg Rožė kaži ko kalta.
Seniai jau sutemo. Saulutė, kurią Rožė vis akimis sekiojo, jau seniai nusileido. Paskutiniais savo spinduliais dar glostė ji Roželės veidą, temdė jos ilgesio pilnas akis, kurių Roželė nenuleidžia, nes juo ilgiau žiūri ji į saulutę, juo gražiau ir skaisčiau darosi visa kita: gražūs auksiniai ratai, ryto aušros vainikai nukloja Rožės lovelę, ugningi kamuoliai ritinėjasi vienas per kitą po stubą, ir linksma tuomet pasidaro mergaitei.
Ir kas kartą švelniau paglosto žiemos saulutė susivėlusius mergaitės plaukelius - atsisveikina, o tada jau lyg žiburys koksai, už kalno užneštas, dingsta.
Šaltis baisiausias spigino lauke. Roželė girdėjo, kaip cypė sniegas po lauke vaikščiojančiųjų kojų. Jos veidas dar vis atkreiptas į langą. Tačiau kas lauke dėjosi, to ji jau nebegalėjo matyti. Bet ji sekė meniškas šalčio rankas, kurios, saulei nusileidus, lyg iš ryšių paleistos, tarsi išdykaudamos, ėmė išrašinėti langų stiklus puikių puikiausiomis gėlėmis ir rožėmis.
"Kad tokių gėlių čia papiešiama, tai turi jų kur nors augti, - mąsto Roželė. - Žinoma ir auga. Jurgutis juk sakė, kad jo skaitymo knygelėse parašyta, jog esą žemių, kur visai žiemos nėra. Ten visada vasara. Ir, sako, nė nakties nesą. Kaip gražu ten turi būti! Aš ten norėčiau gyventi. Man nereikėtų nieko bijoti, kad aš naktimis miegoti negaliu, kai man skauda. Tuomet lauke taip baisu, taip juoda. Kartais kaži kas suduoda rykšte į langą; kartais lenda kaži kas palangėmis ir kriknoja taip piktai, užsilindęs kur nors. Ir man tada taip baugu. Tai teta vėl barasi, kad aš verkiu, ir nori mane mušti. Bet kad nakties nebūtų, tai nebūtų taip baugu, niekas neknarktų, kaip dabar dėdė, ir tada aš jau niekada neverkčiau."
Tokios mažosios mergaitės mintys ir svajonės. O tuo tarpu jau ir visai sutemo, tamsi pasidarė naktis lauke.
- Jau man vėl baugu, kaži kodėl dar neįeina teta, kaži kur yra Jurgutis ir Marikė? Juk jie negali taip ilgai lauke lakstyti.
Roželė klausėsi, rasi dar girdėti lauke žingsniai ar šūkavimai. Bet nieko. Ak, jie virtuvėje vakarienę valgo. Tikrai: krintančio šaukšto barškėjimas pasiekė mažytės ausį.
- Aš ir jau noriu valgyti! - sudejavo ji. - Kaži ar man neduos vakarienės? Kada buvo pietūs! - Jurgutis ir Marikė jau kelis kartus nešiojosi po riekę duonos kieme, net paukščius lesino, - visa gerai matė Rožė, bet ji nieko negavo.
"Kad aš būčiau ten, kur visada vasara, tai aš vis eičiau į girią uogų pasirinkti. Aš jau tetos neprašyčiau duonos. Bet kad mano koja skauda? Na, ten jau neskaudėtų. Ten aš būčiau visada sveika. Ten nėra ledo, tai ir nebūt man reikėję virsti ir palūžti koją. Ir mano mamytė nebūtų privaliusi manęs mušti. O man taip skaudėjo! Kad ji mane ir mušė, bet ji buvo gera. Ir pyragaičių iš turgaus parnešdavo, ir pati kartais iškepdavo, saldainių gaudavau; dabar Jurgutis su Marute visa suvalgo, man nieko nebelieka."
Begalvodama pradėjo Roželė gailiai verkti ir šauktis motinos.
Bintakienė, išgirdusi Rožės verksmą, sako:
- Ak, būčiau beveik užmiršusi tą mergelę. Palauk, Marike, neduok dar katinams. Juk Rožė dar nieko negavusi.
Įpylusi į savo lėkštę skystos putros, paėmė kiek sausos duonos ir įėjo pas verkiančią Roželę:
- Jurgeli, įnešk lempą, čia dar tamsu tebėra, na, kur tada nekrioks Rožė.
- Ko krioki, mergel, ar nori rėžos gauti?
- Aš noriu savo mamytės! - dejavo, gailiai raudodama, mergaitė.
- Eik, išsikask iš kapų, tada turėsi, - žiauriai atsakė Bintakienė.
Staiga nauja mintis pagavo mergaitę. Giliai ji užsisvajojo, užmiršo net, kad išalkusi buvo, ir kiek vėliau paklausė:
- Teta, kad aš nueičiau iškasti, ar mamytė pabustų ir pareitų!
- Eik, kvaile, eik! Valgyk verčiau, o nekalbėk tokius niekus. Matai, še, ir išpylė!
Roželė, begalvodama, kaip iškasti mamytę, visai užmiršo lėkštelę su putrele. O ši lyg apkerėta ėmė ir prasipylė. Roželė vėl pradėjo verkti, o Bintakienė atpuolusi sudavė per ausį, šaukdama:
- Tu niekam verta, imi ir išpili! Manai, aš eisiu dar kartą tau vakarienės virti? Už angos išmesiu tave, dykaduone!
- Ko čia dabar baries ant tos mergelės? - sako įeidamas Bintakis. - Juk tyčiomis ji neprapylė.
- Tai tegul nesnaudžia, o tegul valgo, kad reikia. Per dienų dienas turi laiko, gali snausti. Bet kur ji snausti galės: čia vaipos ir zurnija kaip karvė. Niekam neduoda ramybės, visus vargina.
- Mama, šiandien, kai Jurgutis nebuvo namie, ji norėjo, kad aš su ja žaisčiau, o kai aš pasakiau, kad su tokia, kaip ji, aš visai nežaidžiu, tai kad pagavo zurnyti, kad pagavo zurnyti! Nusiklausyti nebgalėjau ir turėjau bėgti lauk, - lyg kokia senė ėmė pasakoti Bintakikė.
O ir Jurgutis jau pritarė:
- Kad man mokyklos darbus atlikti reikia, įsirašyti, susiskaičiuoti, tai jį niekada neduoda man ramybės. Tokių visokių kvailų klausimų klausinėja, kad aš nė atsakyti nežinau, ir visai atsakyti negalima!
- Vaikai, vaikai, kad jūs taip sirgtumėt, - sako tėvas, - kad jums koją skaudėtų, negalėtumėt atsikelti, tai dar daugiau zurnytumėt. Dabar esate sveiki, dabar jums bepigu šaipytis. Bet šiek tiek pasigailėti turėtumėt giminaitės, o ne tokie beširdžiai būti.
- Jau tu neužstok tos mergelkos, jai gana gerai čia, ji gali ramiai sau gulėti. Bet ji vis išdykauja. Motina ją išlepino, kiek begalėjo. Ak, tikrą dievo rykštę užsikoriau. Ar visą amžių ir turėsiu su ja vargintis, saugok viešpatie!
- Kad nenorėjai jos kaip reikiant auginti, tai ir nereikėjo Urtei mirties patale pažadėti, kad mergelę pas save imsi. Dabar ne laikas dejuoti. Tik prižiūrėk ją geriau. Ką tu mirštančiam žmogui žadi, tai, aš manau, ir laikysi, - kiek griežčiau atsakė Bintakis.
- Ar aš ir nelaikau ar tai mergelei negerai, kas jai kenkia? Ko tu užsipuolei dabar ant manęs? Koks tu dabar jau gailestingas žmogus besąs su vienu sykiu! Ak, ak! Ta mergelė yra privalgydinta, apmazgota, apvalyta, gali gulėti kaip princesė. Kad ją utėlės krimstų, kad ji badu mirtų, tuomet galėtų man kas ką ir prikaišioti. Bet dabar jai nieko netrūksta.
- Jai motinos meilės trūksta.
- To ji negali iš manęs reikalauti. Aš savo vaikų turiu, argi ir su ja kabinėsiuos?
Bintakis jau tylėjo, o Bintakienė vėl palaikė paskutinį žodį, kaip visados. Dabar ji jau rengėsi eiti miegoti. Marikei ir Jurgučiui ji pagelbėjo nusirengti, bet Rožele jau nebesirūpino.
Roželė nebeverkė, tik didelėmis akimis žiūrėjo į dėdę, laukė ir tikėjosi, kad jis į ją nors kartą dar pažvelgs, nors vieną kartą! Nors vieną ji norėjo išvysti žvilgsnį, nors vieną dar meilų žodelį. Bet Bintakis jau nusirėdė ir atsigulė. Ir nėmaž jis nebekreipė daugiau dėmesio į Roželę.
Bintakienei taisantis į lovą eiti, Rožė labai baimingai sako:
- Teta, ar mano lovelę nepataisysi? Pas mane taip baisiai daug šiaudų.
- Ko spardais kaip kumelė! Gulėk ramiai, nebus nė šiaudų! Aš, per visą dieną dirbusi, dar visą naktį su tavim čiupinėsiuos!
- Nors mažumytį apkamšyk! - maldavo mergelė.
Pagaliau atėjo Bintakienė, iškėlė Roželę iš lovos ir įkėlė į Marutės. Bet šitoji tuojau pabudo iš miego ir pradėjo bartis:
- Nedėk jos pas mane, aš nenoriu.
- Tylėk, Maryte, aš tuojau jos lovą pataisysiu. Matai, ji apsipešusi kaip višta.
- Ar ji negali ant kėdės sėdėti? - pyko jau verkšlendama Bintakikė ir mušė per skaudžiąją Roželės koją. Skaudžiai sukliko Rožė, kad ir Bintakis besnausdamas krūptelėjo ir ėmė bartis:
- Ir jūs negalite tos mergelės nerėkinę!
- Niekas jos nerėkina, bet ji tokia opi, kad jau niekas negali nė palytėti! Marikė neužmuš nė vieno, nebijok!
Bet Bintakis jau vėl knarkė.
Šventadienis. Ilgiau kaip paprasta miegoję Bintakiai atsikėlė, ėmė ruoštis. Bintakienė pataisė, baltai apklojo lovas, apdengė baltai stalą; iššlavė ir baltomis smiltimis išbarstė stubą. Tada nubėgo į virtuvę, užkaitė pusryčius, atprausė vaikus ir aprėdė juos šventos dienos drabužiais.
Ir Rožės neužmiršo. Ir ją nuprausė, ir jai švarius marškinėlius užvilko. O tuos ir buvo jau gana ilgai - dvi savaiti - dėvėjusi. Ir galvą jai iššukavo, jau savaitė kaip nešukuotą, bet kas gali dažniau, laiko nėra.
Mat, laukiama svečių. Žadėjo atvažiuoti Krustaitis su žmona. Krustaitienė buvo Bintakio sesuo ir gyveno mieste.
Iš pirmo Krustaičiai su Bintakiais nelabai gentavosi. Krustaitienė vis dar rūgojo už tai, kad jos brolis ėmęs Marę Šimonikę. Kad jau ir ne turtingesnę būtų galėjęs gauti Bintakis, bet vis tik kitokią. Krustaitienė buvo jam net suradusi vieną ponaitę. Tai buvo tolima Krustaičio giminaitė, pasiturinti mergaitė.
Bet Bintakis mergos su tokiais turtais nenorėjo, - mat, ji turėjusi vaiką; sako, nuo vieno turtingo pono; niekas nepatyrė nuo ko. Tik tas ponas užmokėjęs Makaitei, - tokia jos pavardė, - tiek, kad ji galėjusi net namus nusipirkti arba į ūkį išeiti.
O kadangi jos daugelis kratėsi, tai ji manė nors už Bintakio išeiti, bet šiam geriau patiko Marė, Šimonio duktė, kuri nors ir pikčiurna, - to, deja, tuokart jis nežinojo, - bet doriška buvo merga ir dievobaimingai auginta.
Ilgus metus jie vienas kito nė pažinti nepažino. Jei kartais ir susitikdavo, tai vienas į kitą nė kreiva nežiūrėdavo.
Urtei, Bintakienės seseriai, nusidėjus, Krustaitienė buvo labai patenkinta ir ne kartą pasakė:
- Gerai, labai gerai, taip! Mano brolis gana šaipėsi iš Makaitės, kad ji vaiką turėjo. O matai, ir tokioj dievotoj šeimoj atsitinka panašių dalykų. Ir tokia šventuolė, kaip Urtė Šimonikė, gali, mat, nusidėti. Taip, taip, dievas kišenėj, velnias širdy.
Tik pernai mirus senajai Bintakienei ir šiems nuvažiavus į laidotuves, žodžio sakytojas juos sutaikino. Na, ir dabar, pirmą kartą po ilgų ilgų laikų, žadėjo atvažiuoti ir apsilankyti Krustaičiai.
- Šiandien atvažiuos mano teta! - kelintą jau kartą ėmė girtis Marutė Rožei.
- Juk aš tai jau seniai žinau, kam man dabar vėl pasakoji? - piktai atsakė Rožė,
- Ji man atveš skanių skanių saldainių, kokių tu dar niekada nesi valgiusi. Aš pasakysiu tetai, kad tu netikusi, pikta ir nedora.
- Pasakyk.
- Tu nieko negausi!
- Aš nieko ir nenoriu.
- Tu nori, bet ji neturi tau duoti: juk ji ne tavo teta.
- Sakiau, kad aš nieko nenoriu; kad ir duotų, neimčiau!
- A, kokia tu! Mama vis sako, kad tu labai netikusi, išdykusi.
- Ne, tu esi netikusi, eik lauk, o neerzink manęs!
- Aš eisiu lauk? Ar tai tavo stuba, kad tu mane lauk varai? Tu nieko man neprivalai sakyti, mama sako, tu turėtum kaži kaip dėkinga būti, kad mes tave laikome, o neišmetame už angos. Tu kaip kokia karalienė gali čia sau gulėti.
- Tylėk, aš tau sakau! - šaukė Roželė, baisiai sujaudinta, Ir karčios ašaros jau vėl tekėjo per liesąjį veidelį.
Bet Marutė juokėsi ir šaipėsi, kaip vaikai tik šaipytis tegali:
- Man nereikia tylėti, ar girdi? O aš pasakysiu, ką mamytė dar sako. Ji sako, kad Urtė, tavo mamytė, taip labai nusidėjusi, ir dėl to tavo koja skauda. Tegul ji skauda. Aš džiaugiuos. Bet taip labai jau tau neskauda, tu tik taip sakaisi, sako mama.
Roželė nieko nebesakė, tik, palindusi po patalėliais, verkė graudžiom ašarom. Visas jos kūnelis drebėjo iš susijaudinimo. Tiesa, kasdien girdėdama tokių kalbų, galėtų prie jų priprasti. Bet Rožė nepripranta.
Taip, ir kūdikis turi sielą, kuri jautresnė, negu suaugusio žmogaus, ir užgauta skaudžiai vaitoja.
Bet paaugusieji nesupranta tokio našlaitės sielos skausmo. Rasi ir suprastų, jeigu pačių vaikai kentėtų. Bet juk šitoji mergaitė svetima, dargi mergos vaikas... tai kas čia jaudinsis dėl jos sielvartų.
Kad Rožė nors sveika būtų ar nors daili, tai rasi dar... O dabar pamatęs ir bėk!
- Kad dievas pagaliau pasigailėtų! - dūsauja gerieji žmonės.
Bet dievas, nors ir vadinamas našlaičių tėvu, neatima jos, nepasigaili. Priešingai, dar daug laukia Rožės vargų...
Rožė išgirdo kambary kaži ką garsiai kalbant ir juokiantis. Tai jau buvo nebe erzinantis Marutės balsas. Atsargiai ji nuklojo galvą ir apsižvalgė, kas čia kambaryje dedasi. Kambarys buvo pilnas žmonių.
Verkdama ji nebuvo išgirdusi, kaip jie įėjo. Dėdė Bintakis šnekėjosi su svetimu vyru; Bintakienė su nepažįstama moterim.
"Tai bus tikrai Krustaičiai, - pamanė sau Rožė. - Ak, o ten toks gražus gražus berniukas šneka su Jurgučiu ir Marute."
Skaudus atdūsis išsiveržė iš mažytės Rožės krūtinės. Ir vėl jos akys paskendo ašarose. Jie visi tokie laimingi ir linksmi. Bet Roželei nėra jokio džiaugsmo. Niekas į ją nežiūri, niekas ja nesidomi, lyg jos visai čia nebūtų, lyg ji ne dalelė žmogaus.
"Ne, neverksiu! Svetimasis berniukas atrodo toks meilus. Rasi jis kalbės ir su manimi. Jis, regis, nėra toks nelabas, kaip Jurgutis ir Marutė", - ramino save Rožė.
O štai svetimasis berniukas jau ją ir pastebėjo:
- Ar tai jūsų sesutė?
- Ale kurgi, tai tetos Urtės Rožė.
- Ji labai nedora! - čiulpdama saldainį, skubinosi paaiškinti Marutė.
Ir Roželė tai išgirdo. O nenorėdama parodyti svetimajam savo nebeatlaikomų ašarų, vėl apsidengė patalais galvą.
"Ne, ne, aš jau neberodysiuos jiems šiandien, - sugalvojo Rožė. - Nors jis ir toks gražus, tas vaikiukas, bet man rodos, kad ir jis bus toks jau, kaip Jurgutis ir Marė." Vis gailiau ir gailiau verkė mažutė - iš neapsakomos širdgėlos.
Juk daugiau nieko ir nepasiliko Rožei, kaip tiktai ašaros, kurios yra ir atsigynimo priemonė.
Kaži kas pradėjo traukti apklodę nuo Rožės veido. Rožė sudrebėjo iš baimės: dabar ateina teta ją mušti. Abiem rankom ji nutvėrė savo sutinusiąją kojytę nors kiek apginti ją nuo smūgio. Ji užmerkė akis ir sukando dantis, laukdama mušimo; jai ne tiek skauda taikomojoj vietoj, kiek sergančiame sąnary.
- Ar tu miegi? Ve, o kodėl verki?
Kas tai? Toks meilus balsas, tokio jau seniai nebebuvo girdėjusi Rožė. Tiktai Urtė kartais panašiai tekalbėdavo. Pamažu ji atvėrė akis ir pamatė ne tetos rūstų veidą, o meilųjį svetimojo vaikino veiduką.
- Na, pasakyk, kodėl verki?
- Manęs niekas nemyli...- ir jos balselis dreba.
Berniukas suprato tiek, kiek trylikos metų vaikas suprasti gali, daugiau ir nereikėjo. Jis jaučia, kad tai ne išdykavimo ašaros. Jam gaila pasidarė, kad net patsai pravirko.
- O kodėl tavęs niekas nemyli? - pustyliai paklausė jis.
- Aš nežinau, tik vis girdžiu, kad sako: mergos vaikas!
- O ką tai reiškia?
- Ir nežinau, o rasi ir žinau: Jurgutis ir Marutė turi tėvelį, o aš neturiu. Tu ir turi tėveli?
- Turiu.
- Jis tau labai geras?
- Žinoma. Jis myli mane.
- Aš ir norėčiau turėti tėvelį, kuris mane mylėtų, - gailiai atsiduso Roželė.
- Ar dėdė Bintakis tau negeras?
- Jis geras, bet jis sunkiai dirba, yra visada nuvargęs ir neturi laiko su manim kalbėti. Bet Jurgutis ir Marutė pavydėtų.
Čia pasigirdo Bintakienės balsas:
- ...kad tu žinotum, svainele, kokia ta mergelė! Ak, sakau, ji mano kraują iš panagių yra išgėrusi. Nieko jai nepasakysi, tuoj zurnija; mano vaikus kankina, erzina.
- Ale ką jau čia taip labai erzins, - įsikišo į kalbą Bintakis. - Duokite tik jai ramybės! Ji, lovutėj gulėdama, jau nė vieno neužkabins. Ką čia tokius niekus plepėti!
- Ką tu išmanai! - užriko Bintakienė vyrą. - Tu viduj nesi, tu nieko ir negirdi. Tiesa, prisižadėjau Urtei mirštant ją laikyti, bet įkyrėjo jau man. Atiduočiau ją savo motinai, juk ji išimtinę gauna. Bet marti neleidžia nieko svetimo prisiimti.
- O tėvas tos mergelės ar nieko neduoda?
- Jis duos, gali laukti! Kol Urtė gyva buvo, ji nieko neprašė. O jai numirus, buvo jau per vėlu. Juk skundė manasis, kadangi jis tos mergelės yra globėjas, - bet ką: Sobriai užpylė teismo ponams akis... vis vežimais vežė kyšius, na, aišku, kad panaikino skundą.
- Girdėjau, kad labai puikiai gyveną.
- Ale kaip dvarininkai!
- O jis negali tokios našlaitės nėmaž gailėtis!
- Jau čia gailėsis! Ar tokie turtuoliai žino, kaip neturtingas žmogus vargsta. Kas kitas nuvarė Urtę į grabą, kad ne Sobriai? Ji nepakėlė tos gėdos, - žmonės nesiliovė pirštais ją badę. Bet dievas yra kantrus ir neužmaršus: pririetės ir Sobrio Mikui kamuolio galas: norės duoti, bet nebegalės!
- Ta mergelė gulės prie dangaus vartų ir neleis jam peržengti dangaus slenksčio, - tarė Krustaitienė.
"Kokio dievui reikia kantrumo? - mąsto Rožė.- Juk ne jam skauda, o man. Bet prie dangaus vartų aš negulėsiu. Kad jis žinotų, kad aš sergu, tai jis tikrai man ką duotų."
Krustaitukas pasiklausė taip pat labai atidžiai moterų pasikalbėjimo ir pamanė sau: kodėl teta taip aiškiai, Rožei girdint, sako tokius piktus žodžius? O kada jis pažiūrėjo į Rožę, tai pastebėjo, kad ji jau vėl taisosi verkti.
- Tu neverk! - ėmė jis raminti mažukę. - Jei ir niekas tavęs nemyli, aš myliu.
- O kaip tu vardu? - smalsiai ir beveik jau užmiršusi savo sielvartą, ėmė klausinėti Roželė.
- Ansis.
- Ansiukai! - meilingai, vos girdimai tarė Rožė. - Bet aš nedaili, ir tiktai dėl to, manau, manęs niekas nemyli. Ar aš tau patinku, kad ir nedaili?
- Ne, tu daili. O kai paaugsi, tai būsi labai graži. Mama sako, jeigu vaikai, maži būdami, gražūs, tai jie paaugę nebedailūs, - kaip mokėjo, taip ramino Ansis Rožę. - Ar tu žinai pasaką apie nedailųjį ančiuką?
- Nežinau. O kas buvo su tuo ančiuku? Papasakok!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
