en
MARAS
Tuokart rašė vieną tūkstantį septynis šimtus ir devynis.
Rugiapiūtė. Išgąstinga kaitra kankina žmones ir gyvulius. Ne vien tik šuliniai išdžiūvę, bet ir pati Įsra vietomis sausa. Jau pernai buvo giedra ir užpernai. Seniai jau žmonės su baime laukia kokio nors vargo ypatingai užeinant. Badą jau kenčia daug žmonių. Nėra ko valgyti dėl pernai ir užpernai buvusios sausros.
O vakar vakare keli būreliai, pareidami iš lažo, pastebėjo kažkokį keistą pasirodymą. Saulė jau buvo netoli leisenos. Tik staiga dideliu ūžimu perlėkė per orą juodas juodas šešėlis. Sparnuotas, baugus, panašus į piktąjį. Nulėkė saulės link ir kelis kartus sklandė aplink ją, net visai ją uždengdamas.
Ne vienas tai matė, bet keli. Ir didelis išgąstis juos pagavo. Atsiminė žmoneliai senų padavimų, kur apie panašius pasirodymus kalbama. Bet jeigu kas pasakojo, tai niekas netikėjo - sakė: tai pasakos, ir liksiančios pasakomis.
O mačiusieji aną šešėlį visą naktį nemiegojo. Jie ėjo dar savo pažįstamų įspėti, kad užeinanti dievo bausmė. Dabar reikią tik melstis ir prisirengti mirti. Atsirado vienas ir kitas, kurie jau ir anksčiau matę ženklų danguje.
Praslinko pagaliau ir ta baugioji naktis, ir rytą, patekėjus saulei, radosi kiek drąsiau ir smagiau, nes iki tol juk niekas neatsitiko. Bet ir saulelė kažkodėl lyg ašarose paskendusi šį rytą. Tarytum nusigandusi, be jokių spindulių plaukia lyg purviname vandeny. Rodosi, saulė kaip ir nedegina, bet karštis tarsi didėja, ir žmonės, būrai, baudžiauninkai beveik atsikvėpti nebegali. Taip užima jiems kaži kas žadą.
Ir štai grovo Stolbekio dvare įvyko tat pirmiausia. Dar trumpą valandėlę, ir stačio žmogaus šešėlis tuojau būtų rodęs pietus. Staiga pargriuvo ant žemės vienas darbininkas ir nebekelia.
- A,- sako atšankindamas užvaizdas,- tai tu jau pailsęs! Dar ne pietūs. Marš į darbą!
Bet darbininkas raitosi ant žemės ir jau visai nebegirdi, ką užvaizdas rėkia.
- Tai aš tavo tingumą išvarysiu, - suriko vokietis ir mušė botagu nuo skausmo besiraitantį ligonį.
Tačiau kankinys jau nebekėlė.
Stabtelėjo užvaizdas, iš karto pamanydamas darbininką užmušęs. Tą pat pamanė ir kiti laukuose dirbantieji ir užvaizdo užnugary grasino jam dievo bausme.
Palikęs gulintį, nujojo vokietis toliau. O ten, aname lauko gale, jau raitosi mirties sopuliuose keletas moterų. Viena jų jau nebesijudina.
Dar daugiau nustebo užvaizdas. Ir bailiai ėmė teirautis, ką tai reiškią.
Niekas nieko nežinojo, niekas nesuprato, kokia čia galėtų būti liga. Tik štai mirštančiųjų moterų kūnai pajuodavo kaip anglis.
Nuleido užvaizdas rankas. Botagas iškrito jam iš pirštų, - šito jau jis daugiau nebevartos... Ir žvalgosi jis, nesuprasdamas, kas dedasi aplinkui, nes ten vėl vienas tyliai jau sukniubęs ant piautuvo. O čia vėl suklumpa jauna mergaitė. Ir jau beveik pusė darbininkų guli laukuose lyg pakirsti ant žemės.
Oras darosi vis tvankesnis. Vėjo nė kvapo nejausti. Užvaizdas šluostosi prakaitą - ir iš baimės, ir iš karščio.
- Maras!
Niekas neištarė to žodžio, niekas nė nemanė kalbėti. Bet žodis paskambėjo. Paskambėjo lyg išgąstingas teisėjo trimitas. O štai keletas darbininkų tarėsi matantys aną šešėlį, kuris jau vakar, baugindamas žmones, sklandė ore. Nežiūrėdami užvaizdo, suklupo likusieji darbininkai ant žemės maldai:
- Apsaugok mus, viešpatie, nuo maro!
Nubalęs kaip drobė užvaizdas šuoliais nulaidino namo pranešti grovui, kas įvyko.
Galvotrūkčiais sumetė grovas keletą reikalingiausių daiktų į vežimą ir išsiskubino į Karaliaučių. Iš ten manė vykti toliau, kur galėtų apsisaugoti nuo maro.
Bet pakeliui negyvas nusirito nuo pasostės vežikas. Baisiai persigando grovas Stolbekis ir, stabo ištiktas, sukniubo vežime. Pasijutę laisvi, arkliai apsisuko ir grįžo namo. Ir parvežė atgal grovo Stolbekio lavoną.
O kitą dieną jau nebebuvo laukuose dirbančių žmonių.
Ir mirė žmonės, baudžiauninkai, būrai lietuviai. Mirė ne tik pavieniui, mirė krūvomis. Nameliai, buvę pilni sveikų žmonių, dabar pilni lavonų. Krito žmonės lyg lapai, šalnos pakąsti. Vieno lavono jau niekas nebelaidoja. Laidojama krūvomis. Grabų niekas nebepažįsta.
Atsiėjo pačiai vyriausybei rūpintis lavonais. Suverčia juos į dideles duobes ir užpila žemėmis be kunigo palaiminimo, be kryžiaus. Tik supilami ten aukšti kaupai, kad žmonės ir po šimtmečių atsisektų, jog čia maro kapai buvę.
Ir tamsusis, baugusis maro šešėlis sklandinėjo virš žmonių galvų vis dar ir dar.
Ir ėjo gandas, šiurpulingas, baugus: naktį kitose trobelėse, pažvelgus pro langus į vidų, galima esą pamatyti neregėtą keistą žiburį, o jo šviesoje vaikščiojančios baltai apsirengusios freilinės. Ir tai esąs ženklas, kad iš šitų trobelių kitą rytą išnešią paskutinio žmogaus lavoną. Bet ir žmogus, kuris šitas baltąsias freilines pamatąs, netrukus mirštąs.
Dabaras, Goldstromo lažininkas, patsai palaidojęs savo žmoną, - nebebuvo nė vieno, kuris jam būtų padėjęs, - lėtais žingsniais parėjo per kaimą. Jis toks silpnas, kad vos kojas pavilkti begali. Skilvį graužia alkis, akys merkiasi iš nuovargio. Namo jis nemanė eiti: baugu buvo ten ir nejauku. Bet kur pagaliau rasti dabar jaukumo! Jis žengė per kaimą nesižvalgydamas. Bijojo pamatyti nemaloniųjų dvasių.
Nė pats nesuprato, kaip tai atsitiko, kad atsidūrė prie savo trobelės.
"Ne, neisiu į vidų!" - galvojo jis.
Bet visai iš netyčių pakėlęs akis, pamatė savo trobelėje keistų būtybių. Užmiršo Dabaras, kad buvo pasiryžęs neiti ten, kur vaikščioja freilinės-dvasios. Lyg nematomos rankos traukiamas, priėjo prie lango pažiūrėti, kas viduj dedasi.
Ir kaip gražu atrodė jo trobelėje: lova dailiai pataisyta, stalas baltai dengtas, ten visokių valgių sukrauta. Prisiminė Dabarui, kad jis baisiai išalkęs. Nuo pat ryto nieko nevalgęs. O štai anos freilinės ir pastebėjo jį. Meiliai ėmė jos moti žmogui žengti į vidų. Jau nieko nebegalvojo daugiau Dabaras, o tiktai žengė į trobelę. Rankos jau nutvėrė skląstį. Nėmaž nestebėjosi jis, kad durys iš lauko užsklęstos. Įėjo, užsklendė iš vidaus. Peržengęs per stubos slenkstį, pamatė savo žmoną prie stalo besėdinčią ir gardžiai bevalgančią. Meiliai ji pažvelgė į savo vyrą:
- Labai buvau išalkusi, - sako jį savo vyrui. - Laukiau tavęs, valgysiva dabar abu. Ir visada paliksiva krūvoj. Jau į lažą tau nebereikės daugiau eiti.
Kitą rytą duobkasiai išnešė Dabaro lavoną.
Ir įvyko, kad toli ir plačiai apie Įsros upę nebebuvo žmonių matyti. O kas dar gyvas, ką maras lyg iš apsirikimo buvo palikęs, tasai rytą, išėjęs į gatvę, baimingai apsižvalgo, ar pamatys dar kokį žmogų: juk negali būti visi išmirę!
Nieko nebematyti.
- Lipsiu, - sako, - ant stogo ir iš ten apsižvalgysiu. Aure, ten toli toli, matau... rūksta kaminas. Tai čia bene bus dar žmogus. Tenai, ak, ten net iš dviejų kaminų iškyla dūmai. Dievui dėkui, dar yra žmonių!
Ir skubina žmogus patsai pakurti ugnį, nes gali atsitikti, kad vienas kitas ir iš kitų trobelių laukia ženklo.
Ir ne tik būrus: ir bajorus, ir edelmonus aplankė juodasis maras.
Štai vieną rytą, dar labai anksti, įeina tėvas Šimonis pažadinti savo vaikų.
- Vaikeliai, kelkitės, mamytė...
Nusigandę nubėgo vaikai į tėvų miegamąjį. Matas pirmasis suklupo ties motinos lova; jis be galo myli savo motiną.
- Sudiek! - pasakė motina ir iškeliavo. O jos lavonas tuojau pajuodavo kaip anglis.
Maras jau ir Šimonių namuose. Pirmoji skaudi auka.
Bet ne laikas dabar verkti ar dejuoti. Reikia lavoną gabenti į lavoninę. Tik štai sode pasigirsta klyksmas. Matas bėga lyg nesavas, kiek kojos neša, bėga žiūrėti, kas čia darosi. O nujautimas jau sako, kad čia nauja maro auka besanti.
Vyresniosios glėby miršta jauniausioji Šimonio dukrelė, dailioji Jonė. Pakol Matas supranta, kas daryti, jau atbėgo Etmonas, atplėšė Lydiją nuo lavono. Jis buvo girdėjęs, kad reikią ligonių saugotis: iš jų galinti prilipti liga. O, nors vieną seselę jis norėtų apsaugoti nuo mirties! Vargšas nežino, kad Lydija tik buvo apsilankiusi Grigaičių butelyje, kur Grigaičių abu jau lavonu. Ji rado ten tik mažulėlį jų vaikelį, Jis, rodos, toks silpnutis, tik akis užspaust bereikia - tačiau dar gyvas ir nemano mirti. Verkia tik ir dejuoja.
Gailestingoji Lydija parsigabeno mažulėlį į namus. Taip parėjo maras į Šimonių dvarą. Lydija lyg nesava nuėjo į savo kambarį, kur verkia mažasis Grigaitukas. Tik ji jau kaip ir nebegirdi mažiuko verksmo. O jai pačiai tvinsta ašaros per veidus - ir dėl motinos, ir dėl seselės.
O kitą rytą ji jau nebeišeina iš savo kambario. Ir vaiko vaitojimo nebegirdėti. Nujautė tėvas, kad jau ir antros dukters nebėra, kad vienas po kito atplėšiami jų vaikai. Bet reikia eiti žiūrėti, rasi tik...
Lydija taip dailiai klūpo prie Grigaituko vygio, lyg kalbintų vaikelį, lyg žaistų su juo. Lydija negali būti negyva. Dieve, ji ne!..
Mažasis Grigaičių sūnelis visai jau sustingęs, o Lydija... Kodėl jis čia pat vietoj nenumiršta?! Kodėl jis nenumiršta taip, kaip anąkart grovas Stolbekis? Tas bent nematė savųjų mirštant.
Lengvais žingsniais įeina Matas į sesutės kambarį. Jis mato tėvą pargriuvusį žemėj. Jis supranta, kad paskutinioji seselė - o jis taip labai mylėjo jas ir motiną. Ir visos trys nebegyvos. Bet Matas ramus, dar vis ramus. Jis nueina pas tėvą, atkelia jį:
- Tėveli, tai dievo ranka!
Motinos sėtoji vaikų širdyse sėkla, matyt, nenuėjo niekais: Matas nusitiki dievu, jis ramina ir tėvą. Matas karžygiškai stengiasi slėpti susijaudinimą. Jis atsiminė motiną, mokiusią ne bylinėtis su dievu, o pasiduoti jo valiai.
- Taip, tai dievo ranka, - atsakė tėvas ir, atsipalaidavęs iš sūnaus rankų, išėjo laukan.
Nebuvo betgi laiko mąstyti apie nesuprantamus dievo kelius, nes kitą rytą ir Lukošiaus jau nebeliko tarp gyvųjų. Ir savo kerštą Goldstromui nusinešė jis į kapus.
Likusieji broliai - Etmonas, Endrius ir Matas - nuėjo į sodą iškasti kapą savo mylimiausiems. Tyliai jie kasė, nekalbėjo, tik retkarčiais braukė vienas ar kitas rankove per veidą.
Bajoro Šimonio vaikai verkia. Verkia jau ir Matas. Ir jo nusitikėjimas dievu pradeda jau svyruoti. Sode, po senu ąžuolu, kuris dar matęs Lietuvos dievus, išauga kapas. O ties kapu suklumpa tėvas su trimis savo sūnumis maldai.
Tik štai skaudžiai sudejavo brolis Endrius. Ir Mato nusitikėjimas dievu, gavęs naują smūgį, visai sugniužo. Nebepakėlė jis akių į brolį, kuris jau miršta tėvo glėbyje, tik pašokęs nuo kelių, bėgo bėgo lyg proto netekęs į laukus. Ir ten jis ėmė laukti savo eilės. Jis buvo tikras, kad juodoji giltinė jo nepaliks. Tai kam dar namie būti, kam tėvą dar daugiau jaudinti?
Tiesa, namie dar tėvas ir vienas brolis, bet juk ir jie netrukus jau bus juodojo šešėlio aukos. Ir taip išmirs visi namai. Ar taip ir baigsis Šimonio giminė?
Visą dieną ir naktį bastėsi Matas po mišką ir laukus, laukdamas mirties. Tik keista: mirtis jo nenori. Rasi užmiršo jį juodoji giltinė. Bet, rodos, ne: viduriai ima degti lyg ugnies pripilti. Tai tikrai jau maro liga. Matas, atėjęs prie Įsros vagos, pasižiūri, ar jau ir jis pradeda juoduoti, kaip kiti mirštantieji. Ne, jis tik baisiai baisiai išbalęs atrodo.
"O rasi aš nemirsiu, rasi išliksiu gyvas? Juk nors vienas Šimonis turi išlikti", - nedrąsiai ima reikštis mintis.
"Būk vyras, Matai. Būk vyras ir eik namo, žiūrėk drąsiai pavojui ir likimui į akis. Eik palaidoti likusius brolius ir tėvą. Neapleisk Šimonių dvaro, iki paskutinio stovėk savo vietoj!"
Pagaliau nutarta.
Grįžo Matas namo. O, koks neapsakomas džiaugsmas: tėvelis ir brolis dar gyvi! Pamatę Matą, džiaugiasi ir tėvas, ir Etmonas.
Nežiūrint siaučiančio maro, nežiūrint didžiojo kapo sode, po praamžinuoju ąžuolu, tėvas ir sūnu du tvėrėsi darbo. Reikėjo ūkį sutvarkyti, laukus valyti. O visa savo jėgomis. Darbininkų kaip ir nebeliko. Nors ir mažai, tačiau vilties dar yra, kad vienas ar kitas Šimonių išliks. Ir dvaras turi atitekti likusiajam.
Atsirado daug našlaičių, kurių tėvai juodojo maro į kapus nuvaryti. Ir Šimonis prisiėmė jų keliolika į savo dvarą, ėmė jais rūpintis.
Ir keista: nuo to laiko Šimonių dvare nebemirė nė vienas.
Praūžė maras pro dvarą, praūžė ir pro Lietuvos šalį, čia mažiau, ten daugiau, o kitur net visus gyventojus nuvarydamas į kapus.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
