404 Ieva Simonaitytė "Aukštųjų Šimonių likimas" | Antologija.lt

Ieva Simonaitytė - Aukštųjų Šimonių likimas (The Fate of Šimoniai Family from Aukštujai )

About text Content

KRIZAS ŠIMONIS IR JO VAIKAI

GODAS - ŠAKNIS VISO PIKTO

    Juo ilgyn, juo blogėja senųjų Šimonių būklė: marti darosi vis piktesnė ir baisesnė. Negana visokių kamantinėjimų, negana visokių šiaip skriaudų, dabar jau pradėjo ji net nuo pasirašytosios išimtinės traukti.
    Pirmuosius metus dar nieko: pats sūnus įseikėjo grūdus, kad ir ne taip jau labai kupiną saiką, bet nieko nenutraukė. O dabar pradėjo pati seikėti. Ir kaip ji mokėjo saiką numažinti!
    To nepakentė senoji Šimonienė ir pradėjo prikaišioti marčiai:
    - Martele, manding, tu apsirikai, beseikėdama išimtinę. Juk prie rugių jau daugiau kaip pusšėpelės trūksta.
    - Tu tik tylėk, čia nieko netrūksta, aš atidaviau, kiek reikia.
    - Ar reikia atsigabenti liudininkų ir jų akyse perseikėti grūdus? - pasiūlė uošvienė.
    - Eik, begėde, eik, - ėmė šaukti marti. - Tai tu savo vaikus nori iš gyvenimo išvaryti. Parsivesk liudininkus! Žmonės bent matys, kokius aš dorus išimtininkus turiu. Ha-ha-ha! Tokius, kurie meldžiasi, ašarojasi, o paskui skriaudžia savo vaikus. Eik jau, gėdykis!
    - Martele, ar tau ne gėda tokius žodžius į burną imti ir taip nusidėti? Aš tik savo dalį tenoriu, savo išimtinę, daugiau ne, bet ir ne menkiau!
    - Ar tavo pilvui neužteks, tu..! Bet aš žinau, žinau: tu nori vilkti iš namų ir kitiems duoti... Bintakiams. Taip nuo vieno pešti, o kitam nešti, tai tu moki, tu...- ir tokia baisi neapykanta, toksai keršto pilnas žvilgis palydėjo kiekvieną marčios žodį.
    - Bintakiams nieko nereikia, jie savo turi. O kad aš nuo savo dalies tam vargšui našlaičiui, Urtės mergelei, ką nunešu, tai jau nenusidedu.
    - Iš mano namų niekas neprivalo būti nešama tokiems išgamūčiams, supranti?
    - Tu man nieko neįsakysi! Aš nieko tavo nenešu.
    - Aš tau daugiau kaip įsakysiu. Aš tau dantis išmušiu, tu sena varna! Kas namuose yra, privalo namuose ir likti!
    Senoji Šimonienė jau nieko nebesakė. Ne dėl to, kad ji nieko nebežinotų, kad jai žodžių trūktų, bet ji tikrai įgavo baimės; ką gali žinoti, ar daug bereikia, ir gauni kirviu į galvą, ar nebūna pasaulyje visaip?
    Bet senis Šimonis kantriai kentėjo ir tylėjo.
    - Kad dievo taip likta, kad tokia jo valia, - sakė jis savo žmonai, - tai ir kentėkime!
    - Ale tai visai ne dievo, o mūsų marčios valia, - priešinosi senoji, - ir prieš ją reikia kaip nors stengtis. Ir tas Vilius toks liurbis pasidarė, visai nesuprantamas liurbis!
    - Juk tu seniai žinai, kad Vilius tylus, geros širdies vaikas. Jis nė vienam negalėjo pikto žodžio tarti, tai kaip dabar savo žmonai?
    - Bet jis neprivalo duotis per daug ant piršto vyniotis tai bobai. Atgavo taip pigiai ūkį, kuris gana mūsų prakaitu aplaistytas, o tai tik todėl, kad mūsų vaikas čia galėtų gyventi ir pragyventi. Išimtinė maža, dėl jos Vilius iš gyvenimo neišeis. O dabar dar ir tą pačią nebenori atiduoti.
    - Užteks, mamuže, užteks. Kaži kaip ilgai mums bereikės. Nesibarkim dėl to.
    - Bet kad tik tiek tebūtų! Dabar jau nei išeiti niekur nebegali, nei į kiemelį, nei į darželį: "Nevalkiokis po kojų!" - užrėkia. Ir bėk nusigandęs. Taip tai lieki svetimas savo namuose.
    - Juo senyn, juo svetimyn eini žmonėse, - tarė senis tyliai, - jau toks žmogaus likimas!
    - Bet ne savo namuose, - prieštaravo Šimonienė. - Juk juos mes savo rankomis statėme. Čia kiekvienas medžio rąstas mūsų prakaitu aplaistytas. Ir atėjusi tokia merga, jokių vargų nemačiusi, ima viešpatauti, lyg kad visa kas jos įrengta, lyg kad visa kas nuo amžių jai priklausytų. O tai su ta pora šimtukų. Ne, aš to negaliu pakelti. Ar aš taip dariau savo išimtininkams? Ar aš šiaip kokiam žmogui esu neteisybę dariusi? Už ką dabar taip reikia kentėti?! Visą amžių vargusi, senatvės dienose veik pastogės nebeturiu, eik, kad tokiai marčiai patinka, elgetauti.
    Senis Šimonis, galvą nuleidęs, tylėjo. Ir ką atsakyti? Teisybę kalba senoji. Bet dabar jau prieš vėją nepapūsi. Anądien jam pačiam pasakė marti, kad nekūrentų tiek daug malkos. O juk ugniakuras prirašytas per vieną.
    - Juk ne jautį kepate, tai kam jums tie glėbių glėbiai malkos? - suūžė jaunoji Šimonienė. - Manai, kad judviem vieniem tereikia? Užrakinsiu.
    Visai jau ne glėbių glėbius nešėsi senis, o tik šiaip sau, kiek virtuvei, kiek stubelei. Bet senis tylėjo ir nė senajai nieko apie tai nesakė. Kam dar daugiau širdį užgauti?
    - O palikome tokį pušyną, - tik sudejavo.
    Bet vieną žiemos rytą seniui prie lango prižengus, kone širdis užšalo: visi jo bičių aviliai nuversti, sudraskyti, sumindžioti. Kas tai padarė, kas buvo toks beširdis, kam buvo tos bitelės į kojas?
    - Kas kitas tai padarys, kad ne Etmė, - tarė senoji, lyg įspėdama senio mintis.
    - Tu negali to sakyti, juk nematei, - graudeno senis.
    - Bet mano širdis tai liudija. Kas būtų kitas toks kiaulė, kas bent turi kokią naudą iš to? Nė vienas žmogus, tik ji, by tik savo apmaudą išlieja.
    Senis tylėjo. Tiesa, ir jis tikras, kad tai nelemtas marčios darbas. Bet ką padarysi! Nematei, kad padarė, į teismą nevesi.
    Kiek vėliau paklausė senis Vilių, rasi jis žino.
    Vilius, nieko nežinodamas, galvą pakratė ir pečius patraukė. O marti nemandagiai nusijuokė, seniui berūgojant.
    Šiandien Krizas Šimonis, išėjęs malkos parsinešti, tikrai atrado pastogę užrakintą. Suradęs Vilių skūnioj, paklausė, ką tai reikštų.
    - Etmė sako, kad judu visą sausąją malką sukūrenota, - nusisukęs, akis nudūręs, suniurnėjo sūnus.
    - Ale, žmogau, tik mudu negaliva nevalgiusiu būti! Tu sudrausk savo žmoną. Jau ji tikrai pradeda per daug išdykauti. Ką aš pasakysiu dabar įėjęs motinai?
    - Etmė sako, kad tu turi daug laiko, gali eiti į pušyną šakų pasilaužyti.
    - Taigi, Etmė taip sako, ir tu jai pritari?
    - Kodėl ne, ar tu negali?
    - Vaikeli, kur tavo protas! Ir aš turiu dabar eiti į pušyną, kur sniego iki pažasčių? Žmonės, ką jūs manote? Ar jūs tik juokaujate? Eik, tuojau atrakink pastogę. Aš noriu parnešti malkos pusryčiams virti. Motina laukia. Ir dabar nebepaikauk ir nepasidaryk toks vaikiškas. Jau motina gana kenčia. Gailėkis bent tu kaip sūnus jos žilų plaukų.
    - Ar aš eisiu su žmona dėl jūsų bartis, ypač kad ji dar tokiame padėjime?
    - Čia nereikia bartis, bet reikia apgalvoti tą beprotystę. Eik, tuojau atrakink!
    - Eik, tėvai, duok man ramybę!
    - Ale, sūnau, ar tu ir reikalausi, kad tavo tėvai badėtų? Juk jeigu marti beširdė, tai bent tu atsimuosk. Kur gausiu aš dabar malkos?
    Vilius Šimonis patraukė pečiais:
    - Eik, parsinešk iš pušyno, jau sakiau, - tarė jis ir nuėjo į tvartą.
    Susigraibęs iš kampų keletą šakalių, nuėjo tėvas namo, kur senoji jau nekantriai laukė.
    - Kodėl įneši tokią šlapią malką, kaip aš su ta pakursiu ugnį?
    - Pastogė užrakinta, Vilius sakė, kad turiu eiti į pušyną šakų pasilaužyti.
    - Ale, tėvai, kas čia dabar vėl pasidarė? Tai jau vėl marčios prasma! Na, ką tu bent pasakei?
    - Ką pasakysi! Reikės eiti.
    - Tėti, juk tavo surūpinta malkelė pastogėje. Kas kitas kapojo, kad ne tu, o dabar šitaip?
    Tylėjo senis, tik su rankove nubraukė per veidą.
    Iš šito įvykio vėl pakilo, žinoma, barnių. Senoji netylėjo, ji pasakė visą teisybę marčiai.
    O kai jaunoji paleido savo liežuvį, tai ir skambėjo barniai, kad ir kaimynai girdėti turėjo, ir girdėjo.
    - Užmušiu tave, kad tu neveik padvėsi! - rėkė jaunoji Šimonienė.
    Ir vėl sudrebėjo senajai širdis, kaip anąmet, kada marti apsiėmė išvaryti iš namų Anelę. Tai štai koks dalykas. Nieko nebesakė senoji, tik, įėjusi į stubelę, atsisėdo šalia senio.
    Ir šį vakarą verkė juodu abu.
    - Nebėra čia vietos mudviem, reikės eiti apsižiūrėti vietos ant Aukštujų kapų, - karčiai, bet jau kiek nusiraminusi, tarė pagaliau senoji, o senasis, ją maldydamas, glostė lengvai jos ranką.
    Bet kai ruduo atėjo ir išimtinė tapo atseikėta, sunkiai apsirgo senoji Šimonienė. Iš nusiminimo ji apsirgo, iš baisaus apsivylimo; kas per daug, tai per daug: išimtinės grūdai - antrieji arba vienos dirsės.
    - Martele, martele, bijok dievo! Tu nežinai, kaip tau senatvėje dar gali būti.
    - Ko nori, ko jau vėl nori? Tu nieko daugiau ir nežinai, kaip tik bartis ir bartis.
    - Kokius grūdus man atidavei! Vaikeli, vaikeli! Norėsi kuriądien atiduoti, bet bus per vėlu!
    - Na, ar ir šį kartą negerai? - šaipėsi marti. - Tokį gerą saiką daviau, ir tavo snukiui vis dar neužtenka!
    - Kokiu saiku seikėsi, tokiu bus tau atseikiama, martele! Dievas viską mato ir girdi, nuo jo tu neišbėgsi.
    - Ha-ha-ha! - juokiasi Etmė Šimonienė.
    - Martele, o kad aš dabar eičiau į teismą ir parodyčiau tuos grūdus?
    - Eik, kodėl neini, neškis visus grūdus drauge, rasi patrūksi benešdama!
    Taip, tik jos mirties išsižiojusi laukė Etmė.
    - Geriau ir būtų, kad galėtuva numirti, kas ir beliko mudviem daugiau!
    Ir tikrai, Šimonienė sunkiai dabar serga. Visa dega lyg ugnyje. Bet marti nežiūri į ligonę, o senelis Šimonis, nežinodamas, ką įduoti ligonei, kuo malšinti jos skausmus, vėsinti baisųjį karštį, išėjo Bintakienės parvadinti.
    Ir Bintakienė į trobą, o marti iš trobos. Nubėgo Etmė prie kaimynės Gelžienės ir paklojo liežuvėlį:
    - Žinai, Gelžienėle, mano uošvienė sunkiai susirgo.
    Bet Gelžienė pažįsta Etmę Šimonienę, pažįsta veidmainingą jos veidą, dvišakį jos liežuvį, baisųjį jos godą. Kęsti ji jos jau niekada negalėjo, nors ir lenda Etmė į akis. O kur pinigų nekaštuoja, čia ir lenda ji. Tai Gelžienė ir uždrožė:
    - O tu lakstai po kaimynus, kad žmogus marinamas?
    Lyg ir stabtelėjo Etmė. Tokio atsakymo ji, rodos, netikėjo. Bet greit ji susigriebė ir, dar daugiau paklojusi liežuvėlį, atsakė:
    - Aš žinau, kaimynėle, kad tu visada gerų žolių turi prie rankos, rasi turėsi ir ką nors prieš didelį karštį. Juk tu ne vieną žmogų esi išgydžiusi, ne vieną nuo mirties išgelbėjusi.
    - Nuo mirties žolių nėra, - atsakė Gelžienė.
    Šiandien ji negirdi jokių pataikavimo žodžių ir paliko pikta, kaip buvusi. Tačiau nuėjo į kamarą, išsinešė didelį ryšulį ir ėmė skirstyti arbatžoles.
    O Šimonienės tulžis jau plyšta iš apmaudo: kas šiandien Gelžienei skersai pasisuko, kad ji visai nesukalbama? Nei žolių norėjo, nei ką. Bet neapgalvotai ji padarė, reikėjo pas kitą kaimynę, eiti, rasi pas Margienę, arba nors su kitu žygiu ateiti. Vyriausias jos rūpestis juk buvo: nesusitikti su Bintakiene.
    - Ar ir užmokėti reikės? - dailiai paklausė Šimonienė.
    - Juk žiedo dalyką galėtum duoti, ale kur tu duosi, tau jau godas per akis peržėlęs.
    Ak, tiesiog malonu pasidarė Gelžienei, kad galėjo Lukšio Etmei teisybę pasakyti! Ne, tokių godišių Gelžienė nekenčia, baisiai nekenčia! Gelžienė atsimena, kaip pereitą žiemą ji numezgė Etmei keletą porų margų pirštuotų pirštinių - šilų viensėdžių moterys iš senų dienų jau stengiasi kaip nors pasipelnyti. O kai Etmė Šimonienė turėjo užmokėti, tai kaulijo ir kaulijo lyg begėdė kokia, kur kitos šeimininkės ne tik užmoka, bet dar ir kliuperių duoda.
    Kas per daug, tai per daug: Etmė Šimonienė paliko be žado. Ji nubalo kaip kalkės prie sienos. Bet iš didelio susijaudinimo, nežinodama, ką atsakyti, metė arbatžoles į žemę ir išeidama taip užtrenkė duris, kad ir visa troba nuaidėjo.
    Tačiau Bintakienė jau nė kiek nelindo brolienei į akis. Kaip tik senoji, išgėrusi žolių, prisnūdo, taip ir išsiskubino ji namo.

    Senoji Šimonienė nebemano keltis. Kelintą jau savaitę ji lovoje. Karštis atleido, bet užtat silpnumas didėja.
    Jau ir kunigas buvo; prisirengė Šimonienė paskutinei kelionei. Ir beveik linksma ji jau laukia mirties angelo.
    Krizas Šimonis išvežė kunigą. Ir senoji, palikusi viena, tyliai kalbasi su savo dievu.
    Lauke šėlsta jaunoji Šimonienė; didžiausią triukšmą kelia ji virtuvėje, barasi ant mergos, pyksta ant vaikų, ūdija vyrą. Visi tyli, tik jos vienos balsas tegirdėti.
    O Ilžė Šimonienė besimelsdama nejučiomis nuklysta mintimis toli nuo maldos:
    - Kas bepažintų šiandien šimoniškę? - vietoj maldos pradeda dejuoti lūpos. - Tylu, ramu buvo visada, niekas barnių nekeldavo. Jei kas ką pasakyti turėdavo, pasakydavo lengvu balsu. Jeigu vaikai tarp savęs susikivirčydavo, Marės balsas buvo kiek aiškesnis, kitų girdėt nebuvo. O dabar tikras pragaras!
    Subrazdėjo durų rankena, lengvai atsidarė durys, ir įbėgo Jokūbėlis, sūnaus sūnus, kuris labai mylėjo savo senelę;
    - Mama sako, kad tu veik mirsi?
    - Taip, Jokūbėli, aš tikrai veik mirsiu!
    - Bet aš nenoriu. Kas mane pamylės, kad tu numirsi?
    - Tavo mamytė, vaikeli.
    - Mama niekada neturi laiko, - dejuodamas sako vaikas.
    Taip, senoji žino, kad marti taip į godą įsibrido, kad jau nebeturi laiko nė savo vaikams. Ir mažasis, kuris pavasarį gimė, menkai motinos teprižiūrimas. Pasiėmė jauną mergelę vaikams prižiūrėti. Bet šitoji teturi menk laiko vaikams, privalo dirbti su didžiaisiais lauke, o vaikai paliekami savo likimui. Jeigu ne senoji, kuri visada, marčiai nematant, globoja juos, tai vaikai ir pražūtų. Ne, senoji negali atseikėti tuo pačiu saiku, kokiu jai marčios seikiama. O juk kūdikiai nekalti, ir dargi jos sūnaus vaikai! Teisybę sako Jokūbėlis: kas bepamylės jį, kas beglobos jį! Ir karšta ašara nusirito senolei per veidą.
    - Neverk, - ėmė maldauti vaikelis, - juk tu nemirsi?
    - Bet rodos, kad aš veikiai mirsiu.
    - Tai tave nuneš ten, į kapus, įdės į duobę, - ėmė verkti vaikelis.
    - Neverk, balandėli, kad mano kūnelį ir pakas, bet mano dūšelė nueis į dangų prie dievalio, - ramino senoji.
    Nors dar ne visai gerai suprato vaikelis, kas kūnelis ir ta dūšelė, kuri nueis į dangų, bet vis dėlto jis pamanė, kad tai kas gera, ir dėl to, koks vaiko būdas, tuojau nusiramino.
    - Ir aš vis žiūrėsiu iš dangaus į tave, tave saugosiu, kad tau nieko blogo neatsitiktų.
    - O kad aš numirsiu, ar mano dūšelė ir nueis į dangų? - smalsiai paklausė Jokūbėlis.
    - Žinoma, kad nueitų į dangų, prie angelėlių, ir tu pats liktumei angelėlis.
    - Tai kad tu mirsi, ir aš noriu mirti. Aš noriu geriau su tavim į dangų pareiti, aš nenoriu čia pasilikti.
    Tylėjo senė. Ir ką beatsakyti į kūdikio svajonę! Tiesa, Jokūbėlis, rodosi, ne augti užgimęs. Jis visa kuo skiriasi iš kitų vaikų. Bet dievas teduodie jam ilgą amžių ir daug palaimos šiame pasauly.
    Ir kai žiema vėl kartą apdengė žemelę baltu dangalu, lyg užmigdydama ją amžiams, vieną dieną Aukštujų viensėdžiai pamatė, kaip keletas vyrų, kastuvais nešini, nuėjo į Aukštujų kapus ir sustojo ties Šimonių rėžiu. Čia pasitarę atžingsniavo, atbrėžė sklypelį, atrausė sniegą ir iškasė siaurą - pušiniam grabui - duobę.
    Ilžė Šimonienė jau ant lentos.
    Kitą po šermenų dieną liūdnas savo stubelėje sėdi Krizas Šimonis. Jis liūdnas ir dėl to, kad vienas likęs, ir dėl to, kad svetimas tapo savo namuose. Kol mamužė gyva buvo, kad ir nedaug, bet dar šiek tiek atsibardavo. Krizas Šimonis niekada nėra mokėjęs bartis.
    "O dabar, senatvėj? Apsaugok dieve mane nuo to! - Bet marti jį dabar visiškai prie sienos prispaus. - Kad taip prie Bintakienės vietos būtų... bet į tą menką trobelę negali visi sutilpti. O per gera ir Bintakienė nėra. Jau dėl Rožės kiek ji priskaito ausis! Jos tiesa, bet kaip dabar gelbėtis? Na, o jeigu aš dar pasisiūlyčiau..."
    Žinoma išimtinę reikėtų per teismą išsiprašyti iš sūnaus. Ir eik dabar vargti su ponais!
    Išgirsta senis Šimonis kaži kokį šnibždėjimą prie stubelės durų:
    - Eik, eik, ar dabar tėvo bijai? Juk paklausti gali, juk jis neįkąs, kaktos nepramuš!
    Tikrai atsidaro durys, ir įeina Vilius. Nedrąsus jis atrodo. Pro pravirąsias duris pastebėjo senasis Etmę. Bet ji greit pasitraukė į virtuvės kampą.
    - Tėvai, aš norėjau su tavim pasikalbėti.
    - O ką turi ant širdies, sūneli? - paklausė tėvas.
    - Ar nepareitum prie mūsų stalo valgyt? Gyvensime per vieną. Juk tau bus geriau. Kas tau dabar išvirs, pataisys, kad mamužės nebėra? Juk mūsų vyriškos rankos ne taip jau susigraibo.
    Senis atsiminė, kad jau keli mėnesiai, kaip patsai sau valgį virė ir ligonei dar netgi pataisė! O mamužė pagirdavo kartais: "Tu taip gerai moki pataisyti!"
    - Pačiam juk nė apsiplauti. Bintakienė vis nenorės ateiti, - kalba toliau Vilius.
    Kad senis nežinotų, kokia marti, mielai jis sutiktų, bet... ar nereikės ir taip badėti? Iki šiol išimtininkai, turėję pusę karvės, milžo kas antrą dieną. Dabar jam vienam paliko kas trečią dieną, bet ar duos jam marti, ar beužleis? Juk ji žino, kad senis nemoka atsibarti.
    Senis nežino, kad marti, ausį prie durų pridėjusi, klausosi ir nekantriai laukia, ką pagaliau jis atsakys.
    Bet senis dar vis tyli. Matyt, jis negali atsisverti. Ramybės jis norėtų, baigiantis amžiui. Be keršto jis norėtų į grabą griūti. Jis atleidžia marčiai visus iki šiol padarytus nemalonumus, visą jos atbulumą. Kad ji nors dabar protą įgautų ir jam ramybės duotų, jis mielai jau ir prie jų stalo eitų.
    Ir senis dar vis tyli, o marti nežino, ką daryti iš nekantrybės. Ne, ji nebeištveria: tyliai ji nueina ligi laukėjų virtuvės durų, triukšmingai jas atidaro ir vėl uždaro, lyg iš kiemo ji įeitų, o tada dideliais žingsniais ateina ji lig stubelės durų, atidaro ir įeina.
    - Na, ką sako tėtelis? - saldus lyg medus Etmės balsas.
    - Aš dar nieko nesakiau, martele, dar negaliu atsisverti.
    - Kam čia tiek daug galvoti ir svarstyti, uošvi, sutiksime, nesibarsime, jeigu iki šiol ką negerai padariau, atleisk, krikščionis esi. Juk visi esame silpni žmonės; arklys keturiomis kojomis suklumpa, o žmogus vienu liežuviu...
    Taip, Krizas Šimonis žino, kad reikia atleisti kaltajam, dar juo labiau, kada jis atsiprašo. O Krizas Šimonis taip mielai atleidžia ramybės dėlei.
    Ramybės dėlei sutiko jis ir su sūnaus pasiūlymu. Ir štai koks stebuklas! Marti visai nebe ta pati. Visai ji kitokia, lyg kad senąjį savo kailį visiškai būtų išnėrusi. Išeina senis Šimonis malkų kapoti arba dirbinėja šiūrėj - veltui duonos valgyt jis nenori; kol įstengia, nori pasidarbuoti. O marti jau ir čiulba:
    - Pasilsėk, tėveli, nedirbk tiek daug. Mes jauni, mes jau atliksime tuos darbus. Tu per savo amželį gana dirbai, vargai. Pasisėsk į saulelę, prie lango; ji vis mažumytį šildo. Jei tik nori, aš pakursiu krosnį. Juk gana malkos prikapojai. Bet dabar aš jau rūpinsiuos, kad tau to nebereikėtų daryti. Kiek prižiūrėsi vaikelius. Bet ir to daug nereikės. Juk mergą turime. Aš norėčiau, kad tu užmirštum visus vargus, kad tu užmirštum ir tą skausmą, kurį dar kenti, nustojęs mamužės. Aš jau žiūrėsiu, kad tau nieko netrūktų.
    Patiko seniui Šimoniui meilieji martelės žodžiai. Ir pirmą kartą po ilgų laikų jis vėl prasišypsojo.
    Ir tikros šventos dienos prasidėjo seniui. Martelė glaudi kaip balta vilna.
    - Tėteli, ar nori šio, tėteli, ar nori to?
    Jau tiesiog iš akių išskaito ji uošvio pageidavimus. O tos rankos gali būti tikrai angeliškos!
    - Tėteli, aš blynukų iškepsiu, - kokių nori, ar iš miltų, ar iš ropučių? Įplaksiu kelis kiaušinius. Ar apibarstyti cukrum? O jei nori, mėlynių sriubytės išvirsiu.
    - Vaikai, nepulkite ant tėtyčio taip labai! Nejodinėk jų, tėtukai. Išdykaus paskui per daug mano vaikai. O tu jų atsikratyti negalėsi.
    - Jokūbėlis jau didis, bet tą mažulėlį reikia kiek pagloboti, - sako senis Šimonis ir nešioja po stubą jauniausiąjį Šimoniuką, kuris silpnas, sergalingas.
    - Jau tu perdaug geras, - giria marti.
    "Kokia ramybė dabar! - negali atsidžiaugti senis Šimonis. - Rasi buvo ir motina kalta, kad marti tokia pikta. Žinoma, kur du barasi, čia abu ir kaltu", - protauja senis.
    Bet vėl pamažu pradėjo apsiniaukti mėlynasis senio Šimonio dangus. Berods, marti savo gerumo, lipšnumo, meilumo nepavydi jam. Kasdien ji darosi meilesnė, kasdien rūpestingiau prižiūri ji uošvį. Bet jis pradėjo sergalioti. Tai širdis silpna, tai viduriai skauda.
    - Bus piūtis, - sako marti, - bėgsiu žolių suvirinti.
    Suvirinusi užduoda seniui pipirinį, paguldo į lovą, pašildo patalus, suklosto.
    - Rytoj būsi vėl sveikas, tėteli!
    Kitą dieną viduriai kaip ir nebeskauda, tik šiaip labai bloga ant širdies.
    - Matyt, senatvė jau spaudžia, - liūdnai sako sau senis, - mirtis ieško priekabių. Jau reiks ir man taisytis namo eiti.
    - O kaip tau šiandien, tėti? - kuo meilingiausiai klausia martelė.
    - Rods, aš veik seksiu motiną. Norėčiau, kad Anė dar pareitų apsilankyti, kad Bintakienė ateitų.
    Kaži kas tokio sušvytravo marčios akyse, bet senis to nepastebėjo.
    - Ale, tėteli, tu nemirsi, - pradėjo ji vėl saldžiai liežuviuku, - ir man dažnai pilvas skauda, bet kas jau čia tuojau manys apie mirimą. Tiesa, juk visi kartą mirsime. Jei nori, galime ir kunigą parvežti.
    - Aš visada prisirengęs kelionei į anuos amžius.
    Šventą dieną atsilankė Anė. Etmė pati buvo davusi jai žodį. Atvyko ir visa Bintakių šeima, net Roželę atsigabeno.
    Pamatęs Rožę, senasis Šimonis skaudžiai apsiverkė.
    - Kaip mažas vaikas, - pastebėjo Šimonienė.
    Bet niekas nesuprato, kaip tatai buvo manyta, ar užjausdama, ar su pašaipa ji tai pasakė. Niekas į ją dėmesio ir nekreipė. Senis neleido Rožės nuo savo šalies, įgraudeno Bintakienę mylėti, globoti našlaitę, neskriausti.
    Bintakienė verkšlendama ir prisiekdama aiškino seniui niekada nemananti Rožės skriausti, mylinti ją daugiau, negu savo vaikus:
    - Juk Rožė pati gali tai patvirtinti.
    Bet Rožė tylėjo. Ne tai iš baimės, ne tai dėl ko kito. Šiuo akimirksniu jai tikrai pasirodė jos likimas ne toks jau baisus. Jai tik skambėjo ausyse dėdienės Šimonienės žodžiai, kuriais ji pasveikino atvykstančiuosius Bintakius:
    - Taip, taip, jau ir mano uošvelis taisosi į anuos amžius. Praėjusią naktį sapnavau, kad įgriuvo jo stubelės mūras. O taip norėčiau, kad dievas jam dar leistų gyventi. Bet jis jau labai silpnas. Ai, ai! - Ir šluostėsi skepetos kampu akis. Bet nė viena ašara neištryško.
    Rožė būtų mielai paklaususi, ar galima verkti ir be ašarų, bet ji bijojo, kad vėl neišbartų arba neišjuoktų jos Bintakienė arba kas kitas, tai ir tylėjo.
    Bet širdyje našlaitė aiškiai jautė, kad čia vėl eina vienas žmogus, gal paskutinis, kuris ją myli.
    - O martelė jau nėra tokia pikta, kaip mes pirma manėme, - girdi Rožė senelį kalbant. - Kaip ji mane dabar slaugo, nė tikra duktė geriau neslaugytų. - Čia reikšmingai pažiūrėjo senis į Bintakienę.
    - Veidmainė! - prasunkė pro dantis Bintakienė. Ji niekada negalėjo savo brolienės kęsti. Bet šiandien, supratus, kad tėvas savo kalbą kaži kaip į ją taiko, tiesiog pasiutiškas pagavo ją kerštas. Tačiau mokėjo savo pyktį suvaldyti ir daugiau nieko nebesakė.
    "Kodėl Bintakienė sako - veidmainė? - galvojo Rožė. - Argi Bintakienė ir pastebėjo, kad Šimonienė šluostėsi akis, nors ir nė viena ašara jose nepasirodė?" Ne, pas Šimonienę Rožė niekada nenorėtų būti, - atsisvėrė Rožė ir nusipurtė.
    - Jaučiu, kad paskutinį kartą besimatome šiame pasauly, - kalbėjo senis Šimonis atsisveikinant. - Sutikite visi ir gyvenkite dievo baimėje, kad mes danguje galėtumėm vėl pasimatyti.
    Tėvui taip graudžiai kalbant, verkė Anė užsikirsdama. Ir Bintakienė šluostėsi ašaras. Nors ir Rožės akys pilnos ašarų, vis dėlto ji norėjo įsitikinti, ar ir Bintakienė ne veidmainė, ir per prijuostės kampą, kuria šluostėsi akis, ji slapčia žiūrėjo į Bintakienę. Ne, Bintakienė tikrai verkė.
    Ir savo širdyje Rožė atsiprašė Bintakienės, kad ji ją bloga moterim laikiusi. O norėdama parodyti, kad ji Bintakienę tikrai myli, nuėjo ir prisiglaudė prie jos ir lengvai glostė Bintakienę per ranką. Bet Bintakienė, tur būt, jau užmiršo, kad ji taip labai "mylinti" našlaitę:
    - Nepulk taip ant manęs! - nekantriai pastebėjo ir pastūmė Rožę į šalį.
    Išėjus lankytojams, martelė įnešė skanios vakarienės seniui.
    Bet Krizas Šimonis jokio noro valgyt neturi:
    - Nenoriu, martele, man taip širdį pykina!
    - Nedidžiuokis, tėteli, valgyk nors mažumytį, nors parodyk gerą savo norą! -saldžiai maldauja Šimonienė.
    - Kad tu žinotum, kaip man bloga ant širdies, Etmele! Tikrai negaliu! Nepyk, aš rytoj valgysiu. Rasi tie obuoliai man taip dabar vidurius graužia, kur Anė atnešė; man taip paskanėjo, kad suvalgiau kelis.
    - Kas, ar tai obuoliai, tai tik šašai tebuvo, o tu ir valgai visus niekus! - taip meiliai, taip rūpestingai skamba pabarimas. - Valgyk nors kelis šaukštus!
    Ir senis valgė, gyvasties atsiklausdamas.
    Bet naktį užėjo skaudi piūtis.
    "Keista liga, - mano Šimonis. - Kodėl tik tie viduriai taip baisiai skauda? Nuo tų kelių obuolių, kur vakar valgiau? Bet juk ir pirma man jau skilvis negalavo. Jau dabar bene paskutinė mano valanda!"
    Bet pasisekė pravemti, pasidarė kiek lengviau, ir užmigęs miegojo Krizas Šimonis iki vėlyvo ryto.
    - Kaip sveikatėlė šįryt? - kuo rūpestingiausiai teiraujasi Etmė Šimonienė.
    Prasitarė uošvis, kad valgyti jau nėmaž nesinori, tik baisiai troškina. O širdis taip silpna, taip silpna.
    - Ar gėrimo įnešti?
    - Vis viena ko, by tik troškulį malšinti galėčiau. Liežuvis jau limpa stačiai prie gomurio.
    - Bėgsiu įnešti, - bet kaži kodėl Šimonienė negalėjo niekaip lūpų sučiaupti. Lyg tai iš kaži kokio juoko, kurio užkąsti negali, lyg iš kaži kokio džiaugsmo.
    Netrukus įnešė kaži ko tokio skanaus.
    - Kad širdelė atsigautų!
    Išgėręs pusę, pastatė senis puoduką šalia lovos ant krėslo. Jau rodos, kad ir skausmo senis nejunta, tik:
    - Kaži kodėl ta širdis taip baisiai pyksta?
    Ir vėl norisi vemti; bet kas tai? Krizas Šimonis nebestengia galvos atkelti.
    - Šventasis dieve, ar tai jau galas? Taip staiga!
    Tiesa, visi žino, kad vieną kartą reikia mirti. Bet kada ana valanda jau ateina ir amžinybės vartai pamažu atsiveria, vis dėlto baugu pasidaro ir tikinčiam žmogui žengti vienam per aną tamsią daubą, kur

Niekam gelbėt nevalia...

    Į kambarį įbėga Jokūbėlis. Pamatęs pastatytą šalia lovos puoduką, o senį akis užmerkus, pamanė sau vaikelis:
    "Rasi senelis dar ką paliko, rasi visa neišgėrė. Mama jam tiek daug cukraus įdeda - ir iš vieno, ir iš kito stiklo, o man niekada nė paragauti neduoda. Koks tai turį būti saldus gėrimas! Dabar mama nematys, kad aš gersiu."
    Ir pridėjo vaikelis prie savo lūpų puoduką. Tą akies mirksnį atidarė Šimonienė duris ir ne savo balsu suriko Jėzaus vardą.
    Bet jau per vėlu: puodelis išgertas vaikelio iki dugno. Linksmai prasijuokė Jokūbėlis ir pasidžiaugė, kad suspėjo išgerti pirm kol mama įėjo. Kodėl ji jam pavydi? Bet staiga sustiro vaikas iš baisaus skausmo: akyse pasirodė baugios, mirtinos baimės ašaros, skaudžiai pradėjo jis vaitoti.
    Marčiai suklikus, atidarė senis Šimonis akis. Savo klyksmu ji pertraukė senio susikaupimą, senio mąstymą apie nežinomąją amžinybę, į kurią tik tikinčiai sielai nebaisu vykti, kada ji pavadinta.
    Ir Krizas Šimonis pamato baisų vaizdą: Jokūbėlis jau balsta ir gelsta vis daugiau ir daugiau. Abiem rankutėm susiėmė jis vidurius, susilenkė ir sukniubo asloje. O Šimonienės - marčios, tos meiliosios marčios akys... iš jų dingęs visas lipšnumas, dingęs visas meilumas, jos jau nebe žmogaus akys, bet plėšraus žvėries.
    Tokių akių dar senis nematęs, o jau nebejaunas jis, jau daug ko pergyvenęs. Tai velnio akys, ir ką nori dabar daryti marti? Ne, ne velnio: tik jose atsispindi mirtina baimė dėl savo kūdikio gyvybės ir baisus nesuvaldomas kerštas seniui.
    Ir dabar supranta senis visa ką! Štai kodėl marti tokia meili, štai kodėl jis taip greit apsirgo.
    Bet jau mintys pradeda maišytis; jau nyksta protas, bet jis dar nuvokia, koks pavojus. Taip mirti, dieve, taip mirti, ne! Norisi pulti iš lovos, norisi šaukti pagalbos, bet ką tu prisišauksi! Kojos ir rankos - nebe jo valioj. Ir galvos atkelti nuo priegalvio jau nebegali.
    - Žmogžudė! - suėmęs visas savo jėgas, kurios jau silpnos, suriko senis.
    Bet marti nebekreipė į jį dėmesio, tik klykdama, Jokūbėliu nešina, išbėgo į kiemą ir ten pargriuvo ant pilko, mirštančiais rudens lapais nusėto žolyno.

    Pareidamas iš laukų, Vilius Šimonis visai negali suprasti, kas jo namuose darosi. Kiemas atrodo kimštinai pilnas žmonių. Dėl ko subėgo tie žmonės? Ir iš kur jų tokia daugybė? Ko nori jie?
    Vilius nujaučia, kad čia kas atsitiko, bet kas? Tur būt, kas negera, be reikalo tiek žmonių nesubėgs.
    - Dieve, o aš nieko nežinau, būtų bent Jokūbėlis atbėgęs pasakyti.
    Kieme kaimo seniūnas ir vienas kaimynas stipriomis rankomis laiko Etmę, kuri draskosi, plėšosi lyg piktos dvasios apsėsta ir šaukia - ne, kriokia gyvulio balsu. Tik negalima suprasti, ką ji šaukia, ko ji nori.
    Pulkas žmonių sustojęs ratu, ir visi žiūri į vieną vietą. Kelios moterys verkia, kiti barasi, vėl kiti kumščiu grasina Šimonienei:
    - Žmogžude tu!
    Žmogžudė? Viliui lyg žvynos nukrinta nuo akių, ir jis mato virtuvėj ant lentynos stiklą su...
    Alkūnėmis jis prasiskina sau kelią tenlink, kur žmonės kaži ką apstoję ratu. Ir lyg kūju į kaktą gavęs, susvyravo ir kone pargriuvo.
    Jokūbėlis, meilusis, brangusis jo vaikas, susirietęs kaip kirmėlaitė, guli ant šaltosios drėgnosios žemės. Pro burnelę išvirtusios žalios putos; niekas nedrįsta jų nušluostyti... negyvas!
    Suklumpa Vilius prie lavonėlio. Dar nesupranta jis, kas čia dedasi, dar negali jis tikėti, kad jo sūnelis negyvas. Kodėl jis turėtų būti negyvas, kas būtų galėję jam atsitikti? Nejaugi jis galėjo pasiekti tą stiklą ant lentynos virtuvėj?
    - O jis šįryt taip linksmai mane į laukus išlydėjo! - skaudžiai sudejavo Vilius. Bet jam visa kas mįslė, nes tuo pačiu momentu, kada Vilius prisiminė stiklą su baltąja ant lentynos virtuvėje, buvo jis jį vėl užmiršęs.
    - Nunuodijo ragana ne tik savo uošvį, bet ir savo vaiką! - girdi Vilius vieną moterį kalbant.
    - Tai, ką prakeiktasis godas daro! - atsakė kitas kaimynas. - Pridės dabar galvą!
    Atsitiesia Vilius Šimonis, atsistoja nuo žemės; nori pulti į trobą, į stubelę prie tėvo, žiūrėti, įsitikinti, ar tikrai...
    Netyčia, lyg pagalbos kokios ieškodamos, nuklysta akys keleliu, kuriuo jau Bintakienė atsiskubina... vis tolyn Aukštujų kalno link.
    Per kalną vieškeliu atlaidina žandaras. Jo šalmas, nors ir vėlybos rudens saulės apšviestas, žiba ir tviska lyg pavasario žaibai, kurie ištinka ir sutrupina didžiausią bei stipriausią ąžuolą.
    Ir lyg geležinėmis replėmis nutvėrė už sprando Vilių - Aukštujų Šimonių likimas.
    O Vilius, Krizo Šimonio sūnus, juk toks silpnas!