ltIeva Simonaitytė - Aukštųjų Šimonių likimas (The Fate of Šimoniai Family from Aukštujai )
About text Content
APSIVYLIMAS
Teka upelis srauniai, teka upelis vinguriuodamas, aplenkdamas kalvas ir kalnelius, nešdamas drauge, kas pakeliui pasipainioja, ką nuo pakrančių atplėšia, atpalaiduoja. Toli jis teka, toli jis neša per slėnius ir daubas, pro kalnus, kaukarus į jūres marias.
O kartais jis ir sustoja, jei užgula akmuo jam taką, jei užpila kas nors išdykaudamas jam vagą. Bet neilgam: sustojęs pustyliai sau šneka, galvoja upelis - burbuliuoja, ir štai jau vėl surastas senasis arba naujas takas. Ir didžiu stropumu, atkakliu užsispyrimu, nesugaišdamas skubinasi tolyn tolyn jisai, į jūres marias.
- Nebegrįšiu niekada ten, iš kur pareinu, - sako jis, - ir nestovėsiu vietoj, nebegaišiu, - kalba sau upelis, šokinėdamas per akmenis, kliūtis. - Skubėsiu greičiau į jūres marias. Toks mano tikslas, taip man likta.
Taip plaukia, taip teka ir žmogaus gyvenimas, nors jo vaga kartais daugiau iškraipyta. O kartais atrodo, lyg žengdamas pirmyn per tiesiai ir per greitai nueina į praeitį, jisai, o kartais - iškraipytomis vėžėmis, pamažu, vos pastebimai, slenka į amžinybės marias. Bet visada jis pasiekia tikslą savo laiku. Kas vykti turi, įvyksta. Toks jau žmogaus likimas!
Krizas Šimonis jau atidavė ūkį sūnui Viliui, kuris Naujiems metams grįžo iš Dortmundo, susitaupęs kelis grašius.
Atitekėjusi pavasarį jaunoji pradėjo savotiškai šeimininkauti.
Visų pirmiausia atsirado naujas pasivažinėjimo vežimas pašiūrėj.
- Kur jau čia nuvažiuos jaunoji Šimonienė! - šaipėsi kaimynai. - Kur čia jau tos šventės, tos iškilmės mums, būrams, yra!
- O tie Šimonių arkliai - katinukai, visai nepritinka prie to mandriojo vežimo, - pastebėjo aukštujiškiai.
Nepritiko, tai žinojo ir marti. Užtai netrukus jau du jaunu raudu arkliu žvengė ir spardėsi Šimonių tvarte. Tie pritiko pasivažinėjimo vežimui, pritiko ir jaunajai puikiajai šeimininkei.
Ir gyvulių naują veislę reikėjo būtinai įsigyti. Jaunajai nebepatiko žalmargės karvutės - šėmargės jos turėjo būti.
Bet visam naujajam perversmui reikėjo pinigų. Sutirpo Viliaus sutaupytieji skatikai, sunyko Etmės atneštoji dalis. Pasidarė dar daugiau skolų. Ir reikėjo pradėti iš naujo taupyti, reikėjo pradėti šykštėti.
Jau pirm Viliaus vedybų žmonės buvo bepradedą kalbėti, kad senieji Šimoniai matysią, ko nematę, gavę Lūžių Etmę į marčias. Ir šykšti ji, ir pavydi, ir pikta, kartais lyg pasiutusi katė puolusi ant savo motinos.
Bet Viliui ji patiko, ir jis ją paėmė!
- Aš pats ne toks jau apsisukąs, - sakė jis, - tai reikia man nors kiek griežtesnės žmonos, kuri tikrai mokėtų gyventi. O jeigu ji šykšti, na, tai jau jokia yda. Ar nesako priežodis, kad vyras su vežimu tiek iš namų neišveža, kiek žmona gali išnešioti žiurstu. Etmė nenešios.
Bet žmonių paprasta vainoti. O ir sakoma, kol du į porą sueina, kipšas devyniasdešimt devynias poras batų nudrasko belakstydamas, piktas kalbas bekeldamas. O jei ir tada nepasiseka į porą einančius perskirti, tai jis pakiša seną bobą.
Viliui Šimoniui vedant, kipšas nesuspėjo nei devyniasdešimt devynių porų batų nuplėšti, nei bobos pakišti vainojimams.
Kai tik Vilius grįžo iš Vokietijos, tuojau padavė šaukti bažnyčioj ir iškabino prie seniūno. Prabėgus kelioms savaitėms - jau ir vestuvės.
Ir paliko vainotojai benorintys.
Bet tųjų liko teisybė, kurie dar suspėjo savo nuomonę pareikšti prieš Viliui vedant Etmę prie altoriaus. Juk dar tik pradžia, o jaunoji šeimininkė jau griežtai pareiškė: išimtininkai neprisirašę turėti ant išimtinės dar ir trečią žmogų.
- Iki Kalėdų, manęs dėl, tegu bus Anė dar namie, bet po Kalėdų turi ji išeiti.
Po ilgų ilgų laikų arba net visame jos amžiuje pirmą kartą sudrebėjo Ilžės Šimonienės širdis. Ne, ji tikrai neatmena tos dienos, tos valandos, kada josios širdis būtų buvusi perimta tokio išgąsčio. Išvaryti į žmones nesuaugusią, jauną mergelę! Tai tiesiog baisu. Urtė buvo nors beveik dvidešimt metų ir išėjo prie išmintingų žmonių!
Bet dėl ramybės namuose - reikės Anei išeiti. Ir tyliai, niekam nematant, išimtininkė Šimonienė perbraukė rankove per akis. Ne, dar neprivalo niekas matyti ją verkiant.
Krizas Šimonis tylėjo. Ką sakyti, juk buvo marčios tiesa. Tik širdyje krimtosi, kam neprisirašė galį ir dukterį namie laikyti. Bet dabar jau kas padaryta, - padaryta. Nebeatšauksi.
Motina Šimonienė bandė dar Vilių nusitverti:
- Tai sakyk, vaikeli, vos pradedate gyventi, ir jau pradedate mus skriausti.
- Kas čia jus jau taip labai skriaudžia!
- Ale, žmogau! Tai tokiu būdu negalės nė viena mergelė namo pareiti, nė per šventes. Taip dar nėra buvę. Ir taip neturėtumėt nė jūs elgtis. Į kaupą tatai neina.
Bet Vilius lyg pavargęs lažininkas pečiais patraukė ir nuėjo, palikdamas motiną vieną stovėti.
Kitas energingas, nors ir visai beprasmiškas Etmės darbas buvo nugriauti darže stovinčią senąją klėtį ir pastatyti kieme špykerį.
Bet šį kartą nusigando Vilius ir jau kiek energingiau ėmė priešintis.
- Ale, Etmike, ką tu dabar prasimanai!
- Žinai, vaikuži, aš nekenčiu tokių senų urvų, kur ir pelės jau nebesusiranda. O dar darže. Būtinai ją reikia nugriauti!
- Etmele, atsižvelk, meldžiamoji, į tai, kad man, mano tėvams, mano seserims šitas urvas labai brangus! Kokia ta klėtis man maloni kaip tau tai pasakyti. Juk mano tėvų tėvai ją čia rado. Jau tuokart ji buvo sena klėtis - tokia, kaip šiandien, ir niekas nežino, kas ją kada nors čia statęs. Ji vis čia stovi ir nemano taip greit ir griūti. Joje buvo sukrauta visa nauda, kai mano tėvų tėvai dar turtingi žmonės buvo. Joje ilgą laiką gyveno mano tėvų tėvai ir mano tėvas, kada jie buvo per ugnį ėję. Nors ugnis tuokart ir visa ką prarijo, bet nedrįso užgauti klėties darže.
- Na, tai aš susimilsiu, - šaipydamasi atsakė Etmė, - ir netrukus duosiu tą jūsų dievaitę nulaužti.
- Ne, Etme, ji ne mūsų dievaitė, ir aš jau ne toks minkštaširdis, kad taip labai prisikibęs prie senų sienojų laikyčiausi. Bet kaip sau bebūtų, ši klėtis savo senais pagražinimais, savo senoviškumu primena man tuos laikus, kada mano protėviai, mano tėvai - kada mes turtingi dar buvome ūkininkai: ji primena man, kad sena ir garbinga yra mūsų giminė, kad laisvi mes esame žmonės iš senų seniausių laikų, kad mes lietuvininkai ir...
- Ale kad tu kalbėti bemokąs kaip kunigas! Gaila, kad nepastojai kunigu ar advokatu. Bet, juoką atmetus, kam čia senovę bekilnoti! Kas buvo, nebegrįš. O kad ji vis iš naujo tau neprimintų kaži ką tokio, tai imsime ir nugriausime ją. O pastatysime jos vietoj, kieme, prie daržo kampo, naują špykerį.
- Bet aš to neužleisiu, - stengėsi priešintis Vilius. - Tai man per skaudu!
- Aš tavęs visai neklausiu. O kad nori, įsikišk tą kūtelę į kišenę.
Ir vieną kartą, jau einant rudeniop, parėjo Urtė namo apsilankyti. Ne tiek jau apsilankyti, kiek paguodos, patarimo prašyti.
Jau per Aukštujų kalną eidama, Urtė pastebėjo, kad tėviškėj kaži kas kitaip pasidarė. Čia statoma kaži kas nauja.
"Ar tai jau ir reikėjo taip greit imtis statybos?" - pykterėjo Urtė. Bet, atsiminusi savo padėtį, ji suraukė veidą - ir dabar ji atrodo kaip moteris, kuriai gyvenimas nebe mįslė, kuriai gyvenimas, jau atskleidęs antrą pusę, rodo savo žiaurumą.
Pareidama Urtė nėjo per kiemą, bet, kaip pratusi, per daržą. Daržo gale jau iš amžių buvo varteliai. Pro vartelius įžengusi, Urtė paliko kaip nutrenkta stovėti.
Klėties, tos senosios, tos mielosios klėties nebėra! Ir tikrai jautė Urtė baisų smūgį. Motinai mirus, negalėtų širdis daugiau sugelti, sopulingiau jau negalėtų sudejuoti. Klėties nebėra!
Dar keletas rąstų guli aplinkui sumėtytų vienas per kitą, pora lentų, - ir viskas! Aptemo Urtei akys nuo karštų, su umaru beišsiveržiančių ašarų. Tuo akimirksniu baisiai menka ir varginga pasirodė Urtė savo akyse.
Visa kas dingo, net garbinga liekana iš senosios praeities, kurią pamačius, visada jauteis esanti ūkininko dukra. Ir garbinga jauteis, ir didžiuotis galėjai. Bet dabar, tiesa, nors klėtis ir tebestovėtų, - didžiuotis nebėra jau kaip.
Urtė beveik praėjo pro tėvą, kuris, ant vieno rąsto galo atsisėdęs ir galvą rankomis parėmęs, kaži ką liūdnai mąstė.
- Urtike, tu?
Urtė stabtelėjo:
- Ve, čia tėtis.
Daugiau nieko. Tik priėjusi pabučiavo tėvui ranką ir, atsisėdusi šalia jo, priglaudė prie jo peties savo galvą. O ašaros tik teka, tik ritasi per veidus.
- Kalėdoms ir Anė jau turi eiti į žmones, - po ilgos tylos prabilo tėvas, - marti taip nori.
Urtė tyli, ir ką atsakyti? Rasi Anelė ir kitokią vietą ras, negu Urtė.
"Kaži, ar sakyti tėvui? Tegu jis paskui motinai pasako. Bet ne, nesakysiu, jie gelbėti negali ir negelbės! O čia jau nebe namai, jau tėviškė svetima! Jau čia nuvargusios galvos nebepadėsi pasilsėti. Šiandien čia jau neberasi širdžiai paguodos. Iš kančių ir nuo gėdos bėgdama, čia jau neberasi priebėgos; nuo badančių pirštų čia jau nebepasislėpsi."
- Gaila, labai gaila ir man tos klėties, - kiek patylėjęs, pradėjo vėl Šimonis, manydamas, kad Urtė tik vien dėl jos taip graudžiai sielojasi. - Ir kas galėjo manyti, kad mūsų martelė tokia negera. Džiaukis, Urtele, kad turi gerą vietą. Palaikyk ją ir kitus metus.
Urtė kone garsiai sukliko iš sielvarto.
"Jūs nuvarėte mane į pražudymą!" - norėjo ji sakyti, bet juk tėvas kenčia ir be to jau gana.
- Atsimenu džiaugsminga širdimi, - pradėjo vėl tėvas, - kokia laiminga, kokia linksma tu buvai pavasarį, per Viliaus vestuves. Kokia tu mums dėkinga buvai už tai, kad mes tave pas Sobrius, o ne kur kitur išsiuntėme tarnauti.
"Taip, pavasarį, tuokart buvau laiminga! - pamanė sau Urtė. - Tuokart mylėjau, buvau mylima gražiausio vaikino pasaulyje. Tuokart man pasaulis tikras rojus buvo. O šiandien?"
- Ir tavo dailumas! Kaip tu visiems patikai! Kaip visi vaikinai paskui tave bėgo. O Gražtaitis, marčios giminaitis, jau kiek kartų buvo pas mane atbėgęs. Ir kaip jis man meilaujasi, ir tik vis apie tave klausinėja. Bet tokio žento aš nenoriu. Kad per vestuves nebūtų prigėręs kaip veršis, rasi šiandien ir kitokios nuomonės būčiau. Kalbama, kad jis ir mergą turįs. Ak, tu su savo dailumu gausi ir geresnį vyrą, ne tokį girtuoklį.
Senis visai užmiršo ir klėtį, ir visas liūdnąsias mintis, ir beveik puikybės pilnas jis dabar atrodė.
Bet, seni, kodėl nė karto nepažvelgi į savo dukrelę? Ar tu nematai, kad josios dailumas, josios veido skaistumas pridengiamas kaži kokiu paslaptingu šydu? Pažvelk arčiau, štai juk Urtė vos pastovi ant kojų.
- Mikai, Mikeli, kodėl tu dabar taip labai nuo manęs šalinies? Ar tu nežinai, kad man tat skaudu?
- Ne taip jau labai šalinuos, ne taip jau labai gretinuos. Bet juk tu ir pati žinai, kad jau pradedama apie mudu kvailybes kalbėti. Tai ir geriau, kad žmonės mudu menkiau krūvoj temato.
- Mikai, ar tu jau nebeatsimeni, ką tu man pavasarį žadėjai? Ar jau nebežinai, ką tu man kalbėjai?
- Na, ką jau tokio?
- Neapleisti, nepaniekinti manęs ketinai. Sakei, kad reikės, vesi mane. Paskelbsi visam pasauliui, kad aš tavo žmona. O šiandien tai jau taip būtinai reikalinga. O tu nebenori su manimi nė kalbėti. Tu nebenori manęs nė mano nusiminime paguosti.
- Kodėl nusiminei? Kokia bėda tave spaudžia?
- Dieve brangusis! Mikai, juk tu žinai!
- Nei tu pirmoji, nei tu paskutinė, daug tokių mergų yra, ar kas čia ypatingo, kad ir tu...
- Mikai, mielasis, tu pats man sakei, kad aš ne tokia, kaip kitos mergos, tu pats mane...
- Bet dabar matau, kad tu - kaip ir kitos mergos. Kad tik kas atsitinka, tai tik ir vesk jas, tai tik ir vesk! Daugiau nieko ir nežino, - šaipydamasis šėlo Mikas.
- Dabar jau ne laikas ginčytis, Mikai. Vasario mėnesį...
- Kas bus vasario mėnesį? - lyg nekaltas avinėlis paklausė Mikas.
- Vasario mėnesį būsiu motina.
- Sveikinu jau šiandien!
Nusiminimas, pyktis pagavo Urtę.
- Biaurybe, nesigėdi iš manęs tyčiotis! Iš manęs, kurią tu prigavai. Ar nebėgiojai man paskui? O dabar mano garbę kojomis mini. Dabar džiaugies mane pražudęs, mane varguose paskandinęs.
- Matai, visai kaip kitos mergos: tu prigavai, tu bėgiojai paskui mane - pfui! Kiek aš tau paskui bėgiojau, tiek ir tu man bėgiojai, ir tokių priekaištų jau nedaryk daugiau!
- Bet kur aš dabar dingsiu? Motina ant manęs taip supyko, kad uždraudė ir namo pareiti. Ak, o ji juk čia kalčiausia! Dabar aš atsimenu, kodėl mano širdis kratėsi, kodėl nenorėjo čia pareiti. Jau tuokart nujautimas sakė, kad čia bus mano pražūtis. O taip dabar ir yra. Mikai, Mikeli, aš vis dar tikiu, kad tu manęs neprastosi. Ta didžioji meilė, kuri mudu jungė tuokart, ta pati juk tebejungia mudu ir šiandien! Ar ne, Mikai? Juk tu tik esi mano? Mikai, nors vieną žodelį, nors vieną krislelį lūkesčio!
- Ar tu ir tikrai tikėjai, kad aš tave kada nors paimsiu? Ką pasakytų mano gentys?
- Ak, šitaip! Taip. Bet mano gentys jau pasakė: "Kam užsidėjai su tokiu ūkininko sūnumi, o dar surinkimininkų vaiku!" Tie tai didžiausi prigavikai!
- Snukį laikyk, mergel! - suriko dabar Mikas pilna gerkle. - Ne vienas gali liudyti, kad tu man paskui bėgai, o ne aš tau. Žinai dabar? O rasi neužsidėjai su mūsų bernu Stepu? Bet tu manai, aš geresnis kąsnis, iš manęs galima ko gauti. Negausi, mergele, nemanyk. Eik man iš akių, pasileidėle!
Tai pasakė ir apsigręžęs nuėjo sau. O Urtė pargriuvo ant čia gulinčio gluosnio ir pradėjo skaudžiai verkti.
"Ką sakė jis? Pasileidėle! Su kitais vyrais užsidėjai. O ta neteisybė! Dieve, ta neteisybė! Niekas neviliojo, niekas nė nemėgino manęs vilioti, nė vienas nepalietė manęs. Tik šis vienas, tik šis pirmasis. Ir kaip aš juo tikėjau, kaip aš jį mylėjau! Dieve, ar tai atlyginimas už tokį šventą pasitikėjimą! Tiesa, ne jis vienas kaltas, ir mano kaltė. Kodėl nebuvau tvirtesnė? Kodėl nestūmiau jo nuo savęs? Kodėl? Taip, kodėl, kodėl? Šiandien jau per vėlu... Ką sakė jis? Aš geresnis kąsnis, iš manęs galima ko gauti. Neprašysiu nieko iš tavęs, išvadžiotojau!"
Kieme pasigirdo piktas šeimininkės balsas.
- Kur Urtė? - klausė ji ateinančio sūnaus.
- Ji sėdi už skūnios ant gluosnio ir, regis, laukia savo jaunikio Stepo.
- Pane brangusis, tuojau atvažiuoja svečias, kiek dar darbo, o ji ims ir pasislėps. Urte, ar tu jau visai papaikai? Ar eisi į virtuvę! Ko čia dabar pasisėdusi lauki verkšlendama? Dabar jau, ar liesi ašaras, ar ne, niekas nebegelbės. Reikėjo pirma apgalvoti, o ne su visokiais niekšais užsidėti.
- Aš nežinojau, kad tavo sūnus toks niekšas.
- Ar tu, pasileidėle, dar vis mano sūnų kiši ir nesigėdysi čia mūsų garbingus namus apteršti! Mano sūnus ne toks, kad bėgtų paskui tokios šašvalkos ir pasileidėlės.
- Tavo sūnus mane šašvalka ir pasileidėle padarė!
- Sakau, burną laikyk, neapkalbėk mano sūnaus - nebesusivaldydama iš apmaudo, Sobrienė prišoko ir kirto Urtei į veidą taip, kad ši apsipylė kraujais ir pargriuvo ant žemės.
Palikusi Urtę begulinčią, nusiskubino Sobrienė sutikti pro kitus vartus beįvažiuojantį žodžio sakytoją. Ir ta pati ranka, kuria sukruvino ji bejėgę mergaitę, meiliai spaudė sakytojo dešinę. O liežuvis lyg medum pateptas taip sklandžiai širdingų žodžių mokėjo pasakyti, tas pats liežuvis, kuris mirtinai įžeidė Aukštujų Šimonytę.
Kaip ilgai čia Urtė gulėjo, ji nė pati nežinojo. Niekas neatėjo, niekas ja nesirūpino.
Iš surinkimo galo atskambėjo giedojimas:
Kaip dievas deda, tink visaip,
Jis daro vis teisiausiai...
Ar tai ne likimo šaipymasis, ar tai ne gyvenimo ironija? Ten gieda liaupsės giesmes savimi patenkinti "doringieji", o čia verkia ir vaitoja išstumtas iš jų tarpo nelaimingas vaikas.
Dėl ko išstumta? Dėl to, kad mylėjo. Bet ar žmogui nelemta mylėti? Taip. Tai kodėl paskui šita kančia?
Ir kas atsakys į šitą klausimą?!
Ar ji ne tą pat darė, ką tūkstančių tūkstančiai pirm jos, po jos, ką visas pasaulis daro? Kodėl kitų šitoks veiksmas pagiriamas, šventu laikomas, net nusilenkiama prieš jį?
O ji, ji pasileidėlės vardą nusipelnė, ir kiek sielvartų jai dar užkraunama nešti. Ir tik jai vienai!
Kodėl meilės, tikrosios, šventosios meilės vaisius reikia aplaistyti tokiomis karčiomis ašaromis? Kodėl jie auginami paniekoj ir pašaipoj? Kenčiančiam sunku išspręsti šį painų klausimą, ir ne jo tai darbas!
Šitą teisę pasilaiko sau likimas.
Kaip dievas deda, vis gerai,
Jis mano yra šviesybė...
gieda surinkimas. O Urtė vaitoja:
- Dievas - šviesybė! Jau nebe man. Kodėl jisai manęs, bėdoje esančios, nenori gelbėti? Juk jis, visa žinąs, visagalis, mato ir girdi, kas su manim daroma. Ar tai ne į dangų šaukianti neteisybė? Ir kodėl jis nebaudžia tų žmonių, kurie mane taip skriaudžia. Kodėl leidžia mane kojomis trypti? Ar tik dėl to, kad mylėjau? Dieve, kuo prasikaltau aš tau, kad mane taip baisiai baudi?
Berods bais sunkūs yra vargai,
Tik neketu baisėti...-
atskamba iš surinkimo.
- Kokie vargai spaudžia tuos, ten troboje sėdinčiuosius ir savo didžiausioj fariziejaus saulėj besišildančius? Jie tokie šventi ir teisūs ten, kad visai užmiršta kitų kančias, ne: jie jų visai nesupranta! Rasi dar šiandien man sakytojas ausis pripasakotų, kaip reikia doriškai elgtis. Pragaro kančiomis grasintų man už mano nedoriškumą. Argi aš tai taip nedoriškai ir elgiaus? Ne, aš tik mylėjau!
- Ale, Urtele, eikš pagelbėti, aš nevalioju visko viena atlikti. Kas dar daryti! O tu sėdi rankas susiėmusi. O Jėzau, kas atsitiko? - nusigando Barbė, pamačiusi Urtę kruviną.- Ar tau negera, ar tu virtai? Eikš, aš įvesiu į kamarą, kas buvo?
- Sobrienė mane mušė.
- O ką tu jai padarei?
- Kai ji mane taip baisiai barė, tai pasakiau, kad jos sūnus niekšas... ir tai...
- Tu tikrą teisybę pasakei, jis didelis niekšas! Tave prigavęs, jis lenda dabar prie manęs. Meilių meiliausių žodžių jis man žino pasakyti. Bet aš tam nelabajam jau savo nuomonę pasakiau. Aš visai tikiu, kad tuos pačius žodžius jis tau bus kalbėjęs. Ale aš jam taip pasakiau, kad jis niekada jau nebedrįs man į akis lįsti. O nuo Kalėdų eisiu šalin. Ak dieve, aš turiu eiti, kiek dabar darbo! Eikš, nuvesiu tave į kamarą.
- Ne, Barbele, palik mane čia, rasi galėsiu numirti.
- Nepaikuok, eikš, sakau. Dėl to tu nemirsi, o dėl Sobrienės antausio ir ne.
- Eik namo, duok man nusiraminti, rasi aš pareisiu. Paliko Urtė vėl viena, bet neilgai, - lyg tyčia atsiųstas, atsirado Stepas. Nustebo jis ir nusigando, pamatęs Urtę čia besėdint.
- Kas tau, Urtele? Kokia tu atrodai?! Kas tau atsitiko, ar virtai, ar kas mušė? Eikš, aš nuvalysiu.
Kokia gėda dabar! Dabar dar ateina jis, ir dar savo pagalbą siūlo. Urtė norėtų, kad žemė prasižiotų, ją gyvą prarytų. Malonumas tai būtų! Kiek ją Stepas Kilaitis perspėjo tik neužsidėti su ūkininko sūnumi. Visa jis į vėją kalbėjo. O šiandien? Ir šiandien jis ateina, nori jai padėti. Ar šiandien jis prikaišios jai negerą jos elgimąsi? Ne, jis nieko nesako.
Atsimena Urtė, dar visai neseniai jis perspėjo ją: "Nesidžiauk su ūkininko sūnumi, iš to nieko gero neišeis!" Neišėjo, šiandien ji mato tatai pati. Ir šiandien jis gali sakyti: "Ar aš nesakiau!" Bet jis nieko nesako.
Tik vandens atnešė, nuplovė kraują ir nuvedė Urtę į jos kamarą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
