en
Pabaigęs Franzensbade kuraciją liepos 30 d. išvažiavau į Nürnbergą, kur sekančią dieną apsilankiau "Germanisches Nationalmuseum'e" ir per Stuttgart'ą, Basel'į, Bern'ą nuvykau laivu per Thun'o ežerą į St. Beatenberg'ą, kur Blümlisalp'o viešbutyje apsistojau, rugpjūčio 3-23 d. gyvenau. Viešbučio dependente "Waldheim" ties pat pačio ežero krantu aukštai apsigyvenęs turėjau, iš balkono žiūrint, puikiausį, kokį tik išmanyti galima, gamtos reginį ir tyriausį Alpų orą. Prieš akis apačioje mėlynavo ežero vanduo, už kurio pietų link dangų rėmė tarytum ranka pasiekiami aukščiausi Alpų kraikai: Jung-frau, Mönch, Eiger ir Schreckhom. Pats Beatenberg guli ties ežeru 1150 metrų aukštumoje su labai gražiomis giriose vaikštynėmis, turi labai sveiką orą ir puikiausį reginį Thuno ežero linkui ir milžiniškų amžinu sniegu ir glečeriais apdengtų Alpų kalnų grupėje, aukščiau minėtų: Eiger (3619 metrų aukščio), Monch (4105 m.) ir Jungfrau (4167 m.). Turėdamas prof. Benedikto rekomenduotą čia gydytoją d-rą B. Členov'ą, rusų žydelį, Berno universito privatdocentą, pas jį apsilankiau ir gavau vannas 25° R. Rugpjūčio 5 d. naktyje kilus smarkiam vėjui, man atsikėlus, kad uždaryti balkono duris, atsitiko kvaitulys - vos neparpuoliau. Aplamai imant man čia ne geriausiai sekėsi: prie šveicarų skanaus pieno, kursai kaip ol. ricini veikė, negalėjau priprasti; rugpjūčio 12 d. naktyje atsitiko bjauri tachycardia, o nuo arbatos vakare - nemiga ir po jos kitą dieną galvos paraestezijos, kurios jau buvo pragaišusios, vėl pasirodė; 16 d. vėl atsikartojo arythmijos ir hyperosmia. Pablogėjus, atšalus orui ir pradėjus lyti, 23 d. išvažiavau Interlakėn, kur apsistojus ir po pietų išgėrus du mažu arbatos stiklu, praėjus vos 1/2 valandos, pasirodė bjaurios galvos paraestezijos. Apsilankiau ant kranto keturių kantonų ežero (Der Vierwalstattersee) Lucerne, apžiūrėjau "Kriegs- und Friedens-Museum" ir kitas regėtinas vietas; laivu nuvykau į Flüelen, iš kur kalnų geležinkeliu (Zahnradbahn) - į Rigi Kulm 1800 m. aukštumoje. Važiuojant ir ant paties kalno buvo šalta, nušalau kojas; grįžtant pasirodė kojose paraestezijos, kurių ilgą laiką nebuvo buvę; ant paties kalno esant kilo arythmijos. Kitą dieną pajutau skausmą in regione gluteorum sinistra, netoli tos vietos, kur kulipka guli. Iš čia nuvažiavau į Zürich'ą, kur lankiausi "Schweizer National Muzeum'e" ir universite ir 28 d. buvau Rapperswil'io lenkų tautos muzėjuje. Vėliau apžiūrėjau Remo upės krioklį Schaffhausen'e, apsilankiau Konstancijoj, kur apžiūrėjau 1414-1418 m. vyskupų koncilijaus salę (Concilium-Gebäude), kuriame ir lietuviai, Vytauto pasiuntiniai, dalyvavo, ir per Bregenz'ą ir Salzburgą grįžau Viennon, kur buvau pasitarti pas prof. L. Königsteiną.
Iš Viennos per Budapestą nuvažiavau į Orsovą ant Dunojaus kranto, iš kur rugsėjo 6 d. leidausi laivu į Rusę (Rusčuką). Čia 7 d. atvykus, naktyje po baisaus sapno pabudus - smarki tachycardia; 9 d. sugrįžau Varnon, nieko sveikatos žvilgsniu užsienyje kurortuose nelaimėjęs: 12 d. vėl buvo tachycardia. Vėl, neilgai trukus, ėmė reikštis galvoje ir kojose paraetezijos su hyperosmia ir kvaituliu (vertigo).
Varnon sugrįžus rugsėjo 9 (22) d. buvau pakviestas į Balčiką, kurs šiaurės link nuo Varnos pamarėje guli, pas ligonį su carcinoma pylori ventriculi. Kitą dieną namon grįžtant, iš pakalnės išvažiavus aukštyn ant marių kranto paviršiaus, kur netoli stūkso daug didelių trakų kapų, pas miesto "chan'ą" (karčemą) prisitelkė prie mano faetono pulkas kregždžių, grįžtančių iš šiaurės, rasi kur iš Lietuvos, pietų link į šiltesnius kraštus. Man rodėsi, kad jos man atnešė labų dienų iš tolimos tėvynės ir, čiulbėdamos savo nesuprantama kalba, mane pakeliui lydėjo, lėkdamos vis žemai iš kairės pusės užvėjyje nuo faetono ir arklių ir skraidydamos apie mano galvą. Man buvo labai graudu, jų čiulbesio tarmės nesuprantant. Daugiau 10 kilometrų mane palydėjusios vis pačioje vežimo ir arklių artybėje, jos pas kaimą Teke su turkų šventojo Akizyly-baby karstu giraitėje nuo manęs atsiskyrė, pasukdamos Juodmarių linkui, kurių pakraščių jos, regis, laikėsi pietų kraštan keliaudamos.
Dabartes Varnoje gyvenant tęsėsi tolyn nervų žaislas. Užsiiminėjant raštų darbais, atsitikdavo gana ramių arba vidutiniškų dienų, kurios be jokios matomos priežasties pasikeisdavo, pasiįvairindavo paraestezijomis, ypač galvos-nosies kakosmia: rodėsi, kad visas oras tabako dūmais pasmirdęs, dargi tyriausias vynmedžių soduose - ir dažnai naktimis agrypnia ir tachycardia, kai kada kvaituliu. Dažniausiai be sulfonalio miegot negalėjau nemiga kankino. Kai kada rodėsi, tarytum kas spaudė viršugalvį, veržė smegenis, degė oda, raudonavo veidas. Tarpais pasirodydavo neuralgia nervi supraorbitalis sinistri, urina spastica (po 2 kilogramu).
Iš Šveicarijos sugrįžęs, dažnai bromo preparatus vartojau ir gėriau liquor ferri albuminati (Hell), bet, pasirodžius sunkumui pilvelyje ir raugčiojimui (ructus) su daugybe gazų (oro), lapkričio pradžioje nustojau gėręs ir turėjau pradėti vartoti aquam chloroformatam saturatam cum aqua carvi. Literatiškas darbas, kurį atlikt turėjau, buvo d-ro V. Pietario raštų "Iš mano atsiminimų" tvarkymas, ką lapkričio 20 d. pabaigiau. Spalių 2/15 d. svėriau 81 kil. Gruodžio 12 d. 1904 m. ant mano fotografijos užrašyta: "Palvais plaukais apdengtoji mano galva turi IK 60 1/2 centimetrų storio (Umfang); josios ilgasis diametras (diam. longitudinalis) tur 20 1/2 cent., o skersasis (diam. transversalis) - 16 centim. Tokiu būdu mano galva turi index'ą 78.04, taigi, anot vokiškosios klasifikacijos, jiji yra mesokephališka, anot prancūziškosios - subdolikephališka. Mano veidas yra orthoprosopiškas ir leptordhiniškas; akys mėlynos, barzda po smakru ir ant žandų pražilus".
Taip tai kankinausi iki galo metų.
Tuo tarpu dar vis tęsėsi rusų-japonų karas, kurs, kaip žinoma, buvo vasario 8 d. 1904 m. prasidėjęs. Varnos piliečiai pasidalinę į dvi grupi savo pažiūromis į tą karą: vieni - tai buvo dauguma - užujautė rusams ir gailestavo jų nelaimingo sekimosi tame kare, kiti - rods, mažuma - džiaugėsi japonų laimėjimais: jų tarpe buvau ir aš. Kada sausio 2 d. 1905 m. puolė, kapituliavo Port-Arturo tvirtovė ir pateko į japonų rankas, man padarė didelį įspūdį ir džiaugsmą, kad aš tą datą įtraukiau į savo dienyną. Man jau tuomet rodėsi - kas vėliau ir pasitvirtino - kad pralaimėtasis karas neliks be įtekmės į rusų tautų politinį padėtį, o drauge ir mano likimą, jog man palengvės grįžimas Lietuvon, kurios taip buvau išsiilgęs.
Būdamas Varnoje, sausio 6/19 d. 1905 m. išsiunčiau į Vidaus reikalų ministerį kunigaikštį Sviatopolk-Mirski šitokį raštą; "Pone ministre! Apskelbus manifestą iš lapkričio 14 d. 1894 m., aš pradžioje sekančių metų buvau padavęs vienam tamistos pirmatakiui prašymą, idant man, remiantis to pat manifesto straipsniu X1.5, būtų leista grįžti Rusijon, ir ne be dyvų, praėjus 5 mėnesiams, gavau atsaką, jog mano prašymas palikta be pasekmės.
Kaip iš minėtojo, turbūt likusio ministerijos archyve mano prašymo matoma, sulig anų laikų supratimo, mano nusižengimas buvo tame, kad aš dar 1883 metų pradžioje buvau įsteigęs Prūsuose lietuvių kalba, kuri tuomet Rusijoj buvo persekiojama, pirmąjį laikraštį "Auszrą", kursai davė pradžią šio laiko lietuvių laikraštijai užsienyje ir naujalietuviškam judėjimui. Tačiau, sumanęs steigti šitą laikraštį, aš norėjau padaryti jį legaliu ir prašiau tamistos pirmatakio gr. Tolstojaus leist jį spausdinti Vilniuje arba Kaune, bet kadangi lietuvių raidžių persekiojimas, sulig ano laiko Lietuvos valdytojų supratimo, buvo alfa ir omega jųjų politikos išminties, tai man nebesuteikta nė atsakas. Tuo tarpu mano įsteigtasis laikraštis rado lietuvių tautoje didelę užuojautą, sklido, nežiūrint policijos persekiojimo, kontrabandos keliu ir atidengė Lietuvai naują kultūros žvilgsniu erą. Patekęs tokiu būdu dėlei to laikraščio į "index'ą nominum prohibitorum" Rusų krašte ir vengdamas, progai pasitaikius, patekti į rusų policijos rankas, aš nuo 1880 m. ir iki šio laiko nuolatos gyvenau užsienyje. Pertraukęs gyvąjį ryšį su savo tauta ir būdamas ilgą laiką bulgarų tarnystėje, aš priverstas buvau dėlei nepalankių politikos aplinkybių mano tėvynėje Lietuvoj ir bulgarų tarnystės sąlygų ir netekęs vilties laisvai grįžti gimtajan šalin priimti bulgarų pavaldinystę. Kaip iš aukščiau išdėstyto tamista, pone ministre, matai, mano "nusidėjimas" gali suvesti prie to, kad 1) aš, kaip ir daug kitų mano tautiečių, emigravau užsienin, čia užsiiminėjau lietuvių literatūra, kuri nuo Muravievo laikų iki pastarųjų dienų buvo uždrausta rusų Lietuvoje ir 2) kad aš, dėlei to veikimo tapęs rusų valdžiai "neištikimas" ir verčiamas politikos sąlygų, iš to draudimo įvykstančių, ir dėlei tos pačios rusų administracijos, ginančios visokį legalų veikimą Lietuvoje, priverstas buvau naturalizuotis Bulgarijoje.
Nūnai, pakitėjus nors šiek tiek aplinkybėms, kada rusų valdžia, praėjus 40 metų, pati suprato, kad draudimui lietuviškai-lotyniškų raidžių lietuvių literatūroje nė kokio teisės pagrindo nebuvo ir kad jis buvo paremtas tik administracijos sauvale, kuri, ačiu tamistos įtekmei ir veikimui, Lietuvoje kaipo summa injuria pašalinta, pirmasis mano veikimas ir kova prieš bulgarų-rusų kirilicą vargiai galima bus skaityti nusidėjimu. Liekti antrasis, kursai paeina iš pirmojo - priėmimas be rusų valdžios leidimo svetimos pavaldinystės. Šiuo žvilgsniu tamistos, gerbiamasis kunigaikšti, prašau pritaikyti prie manęs aukščiausio rugpjūčio 11 d. 1904 m. manifesto straipsnį XXIX, 3.9 ir leisti man grįžti tėvynėn ir rusų pavaldinystėn, nuo kurios aš niekados formaliai nebuvau atsisakęs. P.S. 1895 metais, kiek man yra žinoma, ministerijai liepus, mano tėviškėje buvo policijos daryta tardymas apie mane ir mano veikimą dargi bibliografijos žvilgsniu. Norėdamas papildyti turimas apie mane žinias ministerijoj, skaitau reikalingu pranešti, kad pastarųjų 10 metų tarpe aš užsiiminėjau išimtinai mokslu: bulgarų ir lietuvių antropologija, etnologija ir etnografija. Išskyrus straipsnius, tilpusius įvairiuose specialiuose organuose, kaip "Sbornik za narodni umotvorenija, nauka i knižnica", leidžiamas švietimo ministerijos Sofijoje, "Trud", "Correspondenz-Blatt für Antropologie, Etnologie und Urgeschichte", "Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft in Tilsit" ir k., aš apskelbiau šiuos atskirus veikalus etnografijos turiniu (čia paduota išleistų knygų titulai). - Aukščiau minėtasis manifestas buvo caro Mikalojaus II išleistas dėlei gimimo sosto paveldėtojo Aleksiaus, kurs buvo gimęs liepos 30 d. 1904 m.
Koks buvo šito prašymo likimas - neteko sužinoti. Kadangi mano prašymas buvo gautas Peterburgo ministerijoj sausio 13/25 d. 1905 m., o jau 19/31 d. Sviatopolk-Mirskis iš tarnystės išstojo ir jo vietą, kaipo ministeris, apėmė buvęs Maskvos gubernatorius Bulyginas, tai galima buvo manyti, kad Mirskis jau neatspėjo mano reikalu užsiimti ir kad jis teko gvaldyti jo pasekėjui, iš kurio tačiau nė kokios žinios iki gegužės m., kada iš Bulgarijos išsikrausčiau, nebuvo gauta.
Kas dėl mano nervų ligos, tai šių metų pradžia ir pavasaris buvo nekoki, dargi blogesni negu pereitų metų. Mano dienyne prie kiekvienos beveik dienos yra pažymėta arythmijos, kurios pasirodydavo ypač valgant ir geriant; bjaurios galvos paraestezijos, liežuvio, gomurio ir stemplės (paraesthesia gustatoria seu parageusia) su bjaurum skoniu (Metall-u. Kupfergeschmack), nuolatiniu sunkumu pilvelyje, raugsėjimu tyru oru (aerophagia?), kai kada "globulus", nemiga, menkas miegas, be sulfonalio dažnai užmigt negalėjau. Arythmijos kai kada visą dieną dūravusios, todėl dažnai imta tra strophanti, kal. bromatum; ilgiau dūruojančias arythmijas nervum vagum dextrum spausdamas raminau. Žodžiu sakant, įvyko dėl tos menkos kulipkos toks suerzintų nervų žaislas, kokio blogesnio išgalvoti negalima.
Vasario 20 (kovo 5 d.) dienyne užrašyta: "Vakar ir šiandien mačiau pirmą kartą šiaurės link grįžtančias gerves; kaip gaila draug su jomis Lietuvon grįžti negalint". O už dviejų dienų vėl parašyta: "Gervių dideli pulkai Lietuvos link traukia".
Vasario 23 (kovo 8) d. iš ryto atsitiko vėl hyperaemia cerebri ir kvaitulys; svėriau 84 1/2 kilogr. Nors su sukliurusiais nervais, darbu dar vis užsiiminėjau, bet, rengdamasis apleisti Bulgariją ir grįžti Lietuvon, kovo 19 (balandžio 1) d. už 20 000 frankų pardaviau savo namus armenui Parsek Essapašian. Balandžio 15/28 d. Varnos demokratų partija išrinko mane delegatu į demokratų kongresą Sofijoje, kur aš balandžio 20 (gegužės 3) d. išvažiavau tuojau po stačiatikių velykų.
Vėsiai dar iš Varnos išvažiavus, apie Šumną, o ypač apie Plevną radome didelį karštį (t0 vagone 24-25°), taip kad labai nesmagią turėjom kelionę. Visą laiką dažnai rodėsi arythmijos ir parageusia (Metallgeschmack) didelė. Tris valandas pasivėlinę, Sofijon atvykome apie 12 val. naktyje. Ant rytojaus po pietų sode "Dlbok zimnik" buvo kongreso pirmoji sesija. Apsilankiau "Tautos muzejuje", kur yra daug surinkta paminklų su išreikštu trakų vyčiu (cavalier thrace), kad juos aprašius. Kitą dieną su archaiologijos muzejaus direktorium Dobruskiu ir etnografijos skyriaus direktorium Mitko Marinovu turėjau daug diskusijų apie senovės trakus; vakare 8-12 val. buvau puotoje "Hotel'yj royal"; visą tą laiką, kaip ir vakare atsigulus - daug arythmijų. Apsilankęs Filipopolyje, Adrianopolyje ir Konstantinopolyje, Varnon sugrįžau balandžio 30 (gegužės 13) dieną. Kitą dieną išsiunčiau K. Būgai Peterburge telegramą, kad pasiteirautų ministerijoj dėlei mano prašymo; po 3 d. jis atsakė, kad nieko gero nesužinojęs. - Pasiryžęs á tout prix atsisveikinti su Bulgarija, kurioje savo gyvasties geriausius metus praleidau ir sveikatą pražudžiau, o taipogi tikėdamasis savo tėvynėje dar nors kiek sustiprėt ir pasveikt, gegužės 14/27 d. galop pardaviau faetoną ir juodžius ir, savo biblioteką ir kitus daiktus supakuotus pas vieną pažįstamą palikęs, gegužės 17/30 d. Varną ant visados apleidau.
Čia dar vieta nors trumpai žvilgterėti į tą mano 25 metų :gyvenimo tarpą, daugiausia Bulgarijoj praleistą, ir nuveiktus darbus.
Po atvadavimo iš po turkų jungo Bulgarija pirmaisiais metais, kada man buvo tekę ten apsigyventi, buvo tai didžios nekultūros kraštas, kuriame gyvenimui nebuvo beveik nė kokių, dargi elementarinių patogumų: butuose nebuvo reikalingiausių Europos komforto rakandų, susisiekimas, geležinkelių nebesant - buvo tik vienas geležinkelis tarp Rusės ir Varnos - buvo labai sunkus: iš Rusės į Sofiją reikėjo beveik visą savaitę arkliais važiuoti. Trobos miestuose iš turkų laiko likusios buvo labai menkos: pačioje Lom-Palankoje kaip ir josios paviete, dar daug žmonių žemėje iškastuose butuose (bordei) gyveno; liaudies mokyklų buvo maža, taipogi ir vidutinių: dargi 1888 m. Lom-Palankos departamente buvo rasta mokančių skaityti tik 6,4%, taigi analfabetų būta 93,6%! Tų 25 metų mano Bulgarijoj buvimo laiku šitas kraštas ir gyventojai labai pakitėjo: Bulgarija virto beveik tikros kultūros šalimi: pridirbta daug geležinkelių, Varnoje įtaisyta geras laivams uostas, miestuose pristatyta daug europeiškai įtaisytų namų, pristeigta kaimuose liaudies mokyklų, miestuose gimnazijų, dargi universitas Sofijoje, departamentų ir pavietų centruose - ligoninės; atsirado teatrai, bibliotekos, muzejai, bankai, įvairios draugijos ir įstaigos. Dargi kaimuose pastatyta daug geresnių, gyvenimui patogesnių namų, o pačioje Lom-Palankoje ir jos paviete žemėje įtaisyti butai beveik išnyko. Palikau, su Bulgarija atsisveikindamas, tą kraštą pradedant žydėti. Prie pakėlimo kultūros Lom-Palankoje ir kitur ir man šiek tiek teko prisidėti. Esmi patenkintas, kad nebuvau bulgarams parazitu... Patys bulgarai mano spėkas ir darbuotę, galiu sakyt, brangino; turėjau jų tarpe daug gerų pažįstamų ir draugų, ypač inteligentijoje ir demokratų partijoje, prie kurios prigulėjau, ką rodo manęs Varnos miesto tarybon ir kongresan atstovu rinkimas. Bet, partijoje ir jos presoje aktyviai dalyvaujant, man pačiam medegos žvilgsniu ne per daug buvo naudinga, nes kitų, priešingų, partijų žmonės - dargi ligoniai, ėmė mane, kaipo priešingos jiems partijos gydytoją, kai kada boikotuoti - pas kitus gydytojus lankytis. Už mano mokslo darbus "Bulgarų literatūros draugija", kuri 1912 m. tapo "Bulgarų Mokslo Akademija", išrinko mane savo nariu korespondentu, taipogi "Bulgarijos gamtos tyrinėjimo draugija", toliau "Varnos gydytojų draugija", "Bulgarijos medikų sąjunga" ir "Bulgarų raudonojo kryžiaus draugija". Po kunigaikščio Ferdinando protektoratu esąs veikalo "Bulgarų tėvynė" redakcijos komitetas 1897 metais mane kvietė dalyvauti tos monografijos IV dalyje, "Gyventojai antropologijos žvilgsniu" ir "Tautos sveikata" kad aprašyčiau. Pagal mano įteiktą, kaip jau minėjau, švietimo ministerijai instrukciją pradėta rinkti antropometrijos žinios kariuomenėje, mokyklose, kalėjimuose ir t.t. Iš kitų mokslo draugijų, kuriosna buvau išrinktas, galima čia paminėti: "Litauische literarische Gesellschaft" Tilžėje, "Anthropologische Gesellschaft" ir "K. k. Geographische Gesellschaft" Viennoje, taipogi "Deutsche Gesellschaft für Anthropologie, Ethnologie und Urgeschichte" Berlyne.
Rašinėjau bendradarbiavau įvairiais laikais Varnoje leidžiamuose demokratų partijų organuose: "Narodna Sila", "Svoboden Graždanin", taipogi kituose, kaip "Potich", "Izvestnik", "Strandža".
Kaipo gydytojas, turėjau gyventojų tarpe labai gerą reputaciją kaip Lom-Palankoje, Elenoje, taip ir Varnoje ir jos apielinkėje. Varnoje didžiausią praktiką turėjau tarp bulgarų, bet ir turkų ir graikų - nestigo. Čia esant ne kartą buvau šaukiamas į konsultacijas pas ligonius į Provadiją, Balčiką, Kavarną, Dobričą, net į tolimąją Šumną ir Razgradą. Būdamas dabar nors našlys, bet gana švarus kavalierius, buvau Varnos moterų mylimas gydytojas: buvo dargi čia kandidačių - ir tai ne viena - kurią būčiau galėjęs vesti, jei nebūtų Ellės atmintis dar taip gyva likusi ir jeigu būčiau sveikesnis. Ypač žydų hispaniolių tarpe kaipo gydytojas buvau populiarus ir mylimas kaip Lom-Palankoje, taip ir čia, Varnoje, net buvau šiek tiek pramokęs jųjų hispanų kalbamo žargono. Varnoje buvo net pasklidęs gandas, būk aš pats esąs ispaniolis, tik nenorįs prisipažinti prie jų tautos. Mat senovės Palaistinoje būta galvijais turtingo krašto, kursai Basan vadinosi, kaip ir hispaniolių žydų tarpe Varnoje tuo laiku buvo vienas mokytojas, Bassan pravarde - šitie tai vardai ir vertė juos taip manyti, palyginus juos su mano pavarde. Naudodamasis hispaniolių sympatijomis aš visados kaip Lom-Palankoje, taip ir Varnoje buvau jų "komunistų" vargdienių gydytoju. Iš konsulų - Austrijos ir Vokietijos buvau nuolatiniu gydytoju, kai kada ir italų.
Buvau tapęs įgaliotuoju ekspertu - Vertrauensarzt arba Agenturarzt - asekuracijos draugijų: "The Gresham Life Assurance Society Lurt"', "Assicurazioni generali" Trieste, "Der Anker. Lebensund Rentenversicherungs-Gesellschaft" Viennoje ir bulgarų apdraudimo draugijos "Balkan" Sofijoje.
Būdamas dar prie ligoninės tarnystėje Varnoje, mėnesinės algos gaudavau tuomet 500 frankų, įvairiais laikais iš privatinės praktikos turėdavau nuo 1000 iki 1500 ir net 2000 fr. To užtekdavo geram pragyvenimui, arklių ir vežiko laikymui ir skaitlingoms užsienin kelionėms su didelėmis išlaidomis po sanatorijas ir kurortus, kur labai daug pinigų išleisti reikėdavo.
Laikydamas arklius, priešpiet ir pavakariais, atlikęs vizitas pas ligonius ir namieje priėmęs, beveik kasdien, koks nebūtų oras buvęs, išvažiuodavau į tyrą orą už miesto, daugiausia priešpiet į miesto "prie marių sodo" vaikštynių, o po pietų pavakare - į vynasodus arba Dobričo plentu į Pašakioi, Adžemleri ir k. Tarp šitų dviejų kaimų tarpukalnyje yra "ajasma" (agiasma - šventa versmė), ties kuria pirmojo kaimo gyventojų rūpesniu 1893 m. buvo pastatyta vardan šv. Konstantino ir Elenos koplytėlė, kur bulgarai iš apielinkės kaimų tų šventųjų dieną susirenka pamaldoms ir pasilinksminimui. Ant kalvos už kokių 100 žingsnių nuo "ajasmos" yra labai didelis, aukštas trakų kapas ir ant jo viršaus jau sugriauta turkų "tekė". Kapas aplinkui turi apie 215 žingsnių; jo viršus nukastas, sulygintas; tekės mūrinės sienos turi ilgio 10, pločio 8 žingsnius. Tekės stogas nuplėštas, viduryj po plynu dangumi matoma tik iškilęs karsto pailgas kapas (tumba). Šitame trakų kapo šiaurės ir rytų šone jau bulgarų "skarbų" ieškotojų (maldži) išraustos gilios duobės. Turkų laikais, kada šita tekė (koplytėlė su šventojo kapu) dar buvo sveika, Varnos ir apielinkės turkai čia per Jurgines rinkdavosi, prie karsto meldėsi, žibindami žvakes, o paskui pasipjovę avinus (kurban) vaišes kėlę, linksmindamiesi kaip dabar bulgarai pas savo "ajasmą". Tais pat laikais ir dar iki 1901-2 metų tarp šito kapo ir versmės klonyje stūksojo didelės aukštos uolos ir daugybė mažesnių ir didesnių urvų smiltakmenyje (Sandstein), kuri 1903 metais suplaišyta ir plento darymui suvartota, taip kad toji yra tik akmens skeveldroms apsėta. Nuo šito milžiniško didumo kapo puikus reginys į kalnus, žaliais kerais ir vynasodais šiaurėje ir rytuose apdengtus, Juodmarių su Varnos miestu ir Devnės ežeru rytų ir pietų krašte. Tarp šito kapo ir Varnos lygumoje riogso daug kitų didelių kapų, kurių du aukščiausiu ties Paskalevo "chanu" stūkso. Šitie nežinomo vardo trakų didvyrių kapai mane visados saviepi traukte traukė, kaipo senovės lietuvių tautos pranokėjų, ir aš pas juos dažnai lankydavausi, progos gaudamas seniai praėjusio laiko atsitikimus šiame krašte graudžiai apmąstyti. Sic transit gloria mundi!
Kitas mano ekskursijų kelias vesdavo į tęsiančiuosius palei marias vynasodus su Euxinogradu ir šv. Konstantino ir Elenos apytuščiu graikų vienuolynu ant pat marių kranto su gražumi reginiu marių ir Galatos rago pietuose ir Kaliakra - toli šiaurėje. Taip pat apsilankydavau ir Kestričio kaime vakarų link nuo Euxinogrado ir Varnos vynasodų. Kai kada būdavau ir Galatoje su turkų kaimu to pat vardo ir marių žibintu, kaip ir pas Devnės ežerą.
Būdamas gamtos mylėtojas, aš ilgą laiką laikiau prie namų kieme dideliame narve mažą menažeriją: lapę, vilką, kursai pabėgo, keletą paukščių: gulbę, arelį, pelėdą ir dainose minėtą sakalą, tik gulbę labai trumpą laiką - ji buvo pagauta ant marių kranto po didelės audros. Paleidus kieme laisvai pasivaikščioti vieną kitą dieną, svyruodama ji vaikštinėjo, bet kartą, man nematant, tik ėmus tiesti - taisyti sparnus, pasišokėjus, suplesdenus jais, pakilus aukštyn, marių link per miestą nulėkus. Įdomesnė pelėdos istorija. Iš mažų dienų prie žmogaus pripratus ir prijunkusi, iš narvo išleista ji ir liko laisvai namuose gyventi, dažniausiai tupėdama dieną ažmerktomis akimis ant vieno ar kito balkono arba ant mažos kieme trobelės stogo. Pripratusi ryti plaučius arba kepenis, kuriais buvo maitinama, tik ranka parodžius mėsos gabalą, atlėkdavo ir rėkaudama bu bu! kojų ilgais nagais griebdavo, o atlikusią nuo pusryčių mėsą, užlėkus, pvz., kambaryje ant spintos pasidėdavo - kavodavo. Buvo taip prie namų ir manęs pripratusi, kad, radusi uždarytas duris, rėkaudama savo bu bu, krapštydavo, snapu į duris barškindavo, kad ją vidun įleidus; į mano rašomąjį kambarį inėjus užlėkdavo ant stalo ir žiūrinėdavo, ką aš dirbu. Taip jai ramiai gyvenant praėjo kokiu du metu, bet, rodos, jai ėmė toks ramumas nusibosti ir rasi atgriso vienodas maistas: instinkto vedama prasimanė pati medžioklę varyti. Vieną kitą kartą buvo pastebėta ant balkonų ir stogų vištų plunksnos ir kaulai, iš to suprasta, kad ji naktį pradėjo mieste medžioti. Kaipogi vieną gražų rytą rasta ji negyva gulint šalia kraujo klanelio pas namų duris su peršauta krūtine. Regimai, imta daboti vištų vagilka ir vakare kur ją pamačius nušauta. Bet ji ir sužeista žinojo, kad reik grįžti, ir, parlėkus namon, kur taip ilgai pragyveno, čia savo dvaselę išleido. Ištikimas buvo paukštis - labai buvo gaila! Šitos didžiosios pelėdos rūšis Bubo strix, nuo jų riksmo bu bu bulgarai jas "buchat" vadina. Iškimštą ir konservuotą jos kūną su įdėtomis stiklo akimis aš persigabenau Vilniun, kurji Mokslo Draugijoj stovi, tik pastarojo Draugijos kėlimosi iš vienų namų į kitus, dėja, jos gražiosios didelės stiklo akys sumušta.
Apie savo darbuotę literatūros srityje Lom-Palankos laiku buvo jau kiek aukščiau minėta; dabar liekti dar pridurti žinią apie tuos veikalus, kuriuos pagaminau Varnoje gyvendamas. Ir taip: 1893 m. išleidau "Etnologiškas smulkmenas", 1898 - "Lietuviškai-trakiškas studijas" ir "Medegą mūsų tautiškai vaistininkystai", 1899 - "Prie historijos mūsų rašybos" ir "Lietuviškas pasakas mytologiškas" I-jį tomą; 1900 - "Grovo Kyburgo kelionė"; 1902 - "0žkabalių dainas" (2 tomu) ir II-jį tomą "Liet. pasakų mytologiškų"; 1903-05 - "Lietuviškos pasakos yvairios", "Iš gyvenimo vėlių bei velnių", "Lenkai Lietuvoje", "Priedelis prie lietuviško klausimo" ir "Pietario. Iš mano atsiminimų". Bulgarijoj esant, mane, kaipo iš Rusijos ateivį, dažnai "rusnak'u" vadinta, bet aš prie kiekvienos progos save lietuviu vadinau. Lietuvių kalbą vartoti visą čia gyvenimo laiką tik vieną kartą buvo pasitaikius proga, rodos, 1881 metais, kada, Lom-Palankoj esant, kartą pas mane užėjo tūlas apiplyšęs žemaitis pagelbos prašydamas savo tolimesnei kelionei, kurią jis iš Konstantinopolio, pinigų neturėdamas, pėsčias ėjo, o į Konstantinopolį buvo atvykęs tūlame garlaivyje, kuriame jis neatsimenu iš kur keliaudamas - "pečkuru" buvęs.
Tokio kankynių baisiai neramaus gyvenimo Varnoje atgrisęs ir beveik įgijęs taedium vitae, nostalgijos genamas, aš, kaip jau minėjau, gegužės 17/30 d. iš Varnos Rusėn išvažiavau, iš kur kitą dieną garlaiviu "Ferdinand Max" Dunojumi, pastarąjį kartą prieš vandenį, leidausi Orsovos linkui; visą šitą kelionės laiką širdis buvo rami, be arythmijų. Sekančią dieną, birželio 1, 3 val. ryto iš Orsovos iškeliavęs, 6 1/2 pavakare Viennoj'e atsidūriau. Pasitaręs dėlei nervų su prof. Benediktu ir vidurių ligos su prof. Oser'iu, birželio 4 d. išvažiavau Franzensbadan, kur, anot prof. Benedikto, kuraciją atlikus, reikėję dar vykti į Schöneck Šveicarijoj dėlei hydroterapijos. Franzensbade svėriau 82 1/2 kilogr., dynamometras dešine ranka - 42-50 k., kraujo spaudimas (Blutdruck) 100-105; dažnai retas pulsas (pulsus rarus) 56-60. Pas d-rą Fellnerį apsilankęs, gavau ordinaciją: iš ryto gert 1/2 stiklo Karlsbader Schlossbrunn sušildyto, po 20 min.. 1/2 stiklo Salzquelle; po 1/2 val. pusryčiai, po 2 val. maudykla (Mineralbad 26° R. 12 min.); po pietų 1/2 5 pusstiklį šaltos Salzquellės ir kasdien 3 kartus po valgio gerti po šaukštą syrupi colae compoziti. Kiek vėliau gavau tynes su angliarūgšties vandeniu ir durpių tešla (Moorbad). Eidavau į medico-mechanišką Zanderio institutą gimnastikuotis. Birželio 8 d., atsigėrus pas Salzquelle vandens ir pasiklausius gražios muzikos, grįžtant Morgenzellės parku atsitiko širdies silpnumas - collapsus: labai silpnas arythmiškas pulsas, daugiau 1/2 val. dūravęs. Aplamai imant ir šį kartą visą kuracijos laiką Franzensbade kiekvieną dieną jaučiau paraesthezijas ir sunkumą pilvelyje - arythmijos nė kiek nesumažėjo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
