en
Lapkričio 23 d. 1921 m. pradėjus 8-jį savo gyvenimo metų kryželį varyti, reikėtų jau pasirūpinti praėjusių metų apžvalgą daryti, kad palikus ateisiančioms kartoms savo praleisto amžiaus nors kokį menką ženklą - aprašymą. Rods, jau aš buvau 1888 m. liepos 2 dieną trumpai aprašęs savo gyvenimo bėgį iki to laiko; dabar priderėtų tik tą aprašymą papildyti tūlomis smulkmenomis ir pratęsti iki pastarųjų laikų.
Mano gimtinė guli Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiaus Vilkaviškio paviete. [Šito kaimo laukai tęsiasi ant t.v. Valdaiškai - pajūrinio kalnyno šiaurės krašto, kursai kalnynas, tęsdamasis iš šiaurės rytų į vakarus per Suvalkų guberniją, Prūsų link eina. Nuo Sausininkų, Ožkabalių ir Bartininkų šiaurės linkui tęsiasi plati diluvijaus lyguma net iki Nemuno krantų, labai derlinga, daugybe kaimų apsodinta ir tik tarpais mažesnėmis ir didesnėmis giriomis ir gegais apžėlusi. Pietų šonan nuo Ožkabalių laukų pradėjus, Vižainio, Liubavo ir Suvalkų linkui tęsiasi 10-12 mylių pločio kalnuotas kampas net iki Mozūrijos, nemenkai dar mažais ir dideliais ežerais apklotas ir daugiur vietų dar diktomis giriomis (Vištytgiris, Vidgiris, Ančios girios ir k.) apžėlęs, upėmis ir upeliais išbraižytas ir vietomis labai dailus. Šitas kalnuotasis plotas senųjų žmonių dar ir dabar užgirio traku vadinamas - čia yra ir daug kaimų: Trakiškiai, Trakėnai ir k. - regimai, nuo gilioje senovėje išdegintų girių ir įtaisytų čia "trakų" ir, be abejo, daug pirmiau apgyventas negu diluvijaus lygumos šiaurėje, kurios, kaip pasakojama, senovėje buvę apžėlusios plačiomis giriomis, kurios nuo Virbalio iki Prienų ir Kauno visą šiaurės Suvalkų gubernijos kraštą apdengusios buvo. Seniau, Lietuvos kunigaikštystės laikais, kaip ir iš "Carte des états de Couronne de Pologne", Tob Meyerio 1773 m. išleistos, matoma, šitas užgirio trakas prigulėjo administracijos reikalais prie Trakų vaivadystės (palatinatus Trocensis), bažnyčios - prie Vilniaus vyskupystės. Lenkai, suambrydami lietuvišką traką į trakt, vadino užgirio traką trakt zapuszczański.
Jau kryžiuočių laikais, XIII-XIV šimtmetyje, šis kalnuotasis kraštas turėjo būti tirštai apgyventas ir labai svarbus strategijos žvilgsniu, jei senovės lietuviai priversti buvojau tada o gal ir dar seniau - šitame trake daugiur vietose įsitaisyti tvirtas pilis, kad nuo netikėtinų plėšikų apsigynus. Nuo Prūsų sienos rytų link mes čia randame visą eilę tokių tvirtų ginuoklių, šiandien - piliakalnių: netoli sienos - Kaupiškiuose, paskui Pajevonyj, toliau Piliakalniuose ir Naujienėlėj, Bartininkų valsčiuje ir dar toliau į rytus - Lakynų ir Rudaminos (rodos, senovės "Naujapilis") ir k. Vienur kitur - pav., Pajevonio piliakalnyje - atrastieji rymiški pinigai iš I ir II šimtmečio Kristui gimus nurodo į gilią tų ginuoklių įtaisymo senatvę. Kryžiuočiai, kaip iš Vigando kronikos ir kitų raštų matoma, mėgę labai dažnai lankytis šitame kampe beplėšdami ir vislab naikindami, todėl nereikia stebėtis, jog čia žmonės dar ir šiandien atsimena tuos latrus, moka dar ši tą apie "kryžiokus" papasakoti ir žino dar vietomis (Kumečiuose už Stalaukėlio) "kryžiokų kapus" parodyti.]
Tokiame dailiame kalnuotame krašte su daugybe dar "kryžiokiškų" tradicijų aš esmi gimęs ir užaugęs, ir ši aplinkybė, be abejo, nemenką į mano dvasią įtekmę turėjo.
Ožkabalių kaimas, žmonėms pasakojant, esąs labai senas; atrandami čia, Alytos laukuose ant „Geležinkalnio" ir kitur, visoki žalvariniai daiktai (retežėliai, sagutės ir k.) iš t.v. žalvario laiko [rodo aiškiai, jog jau nuo gilios senovės šita vieta buvo apgyventa. Šiandien turintis 24 ūkininkus, senovėje buvęs tik kelių "viensėdžių" gyvenamas]. Ožkabaliečiai gyvenę viensėdžiais, kur kam patikę. [Iš tokių viensėdžių dar sulig šiol tradicijoj likę vardai: Kušlys, gyvenęs apie 1699-1703 m. pas "Kušliakalnį" netoli Grajauskų kaimo sienos; ten likus ant aukštoko kalno dar gili kūdra Jul. Alytos lauke; kitas Geležiūnas - palei Geležinkalnį, kurs nuo to gyventojo pramintas, Aidukaičio lauke; trečias, apie kurį iš metrikų knygų prie Bartininkų bažnyčios žinią gauname, buvęs Breičikas ir gyvenęs pagal Breičiko kalną Vaitukaičių lauke; ketvirti buvę Basanavičiai - turtingiausi; jie gyvenę beveik toje pat vietoje, kur ir dabar; jų vieta buvus vadinama "dvaravietė": dar prieš 30-35 metus Juozas Basanavičius ardamas palei trobas išaręs mūrinius trobų pamatus, kurios senovėje stovėjusios palei kelelį, kurs Gražiškių link ėjo. Visas lauko plotas palei šios dienos Vaitukaičių ežią iki "Kupstynės" buvęs užimtas sodo ("vyšnyno"), kuriame buvus gili kūdra dabar užslinkusi. Iš ano laimingesnio laiko, dar man mažam esant, apie 1858 m. už trobų pakalnėje stovėjo "gluosnyne" didelis "pravoras" - aukšta ir plati troba, pilna kubilų ir k. rakandų, reikalingų alui daryti, kur ne kartą, man atsimenant, daryta dar sau ir šeimynai alus, ypač per rugiapjūtę ir kalėdoms, velykoms. Prie "pravoro" buvo šulinys ir pro jį ėjo per klampią pievą vakarų link brukuotas kelias, kuris ir šiandien po velėna randasi (Siručio lauke). Iš tų laikų buvo dar likęs didelis, labai senos architektūros kluonas su didelėmis palėpėmis ir svirnas. Gyvenamoji troba buvo 1832 m. statyta. [Penktasis viensėdis buvęs Bradūnas, paskui Vaitukaitis toje pat vietoje gyvenęs, kur ir dabar, Paliulis ir k.] Ožkabaliuos didžiausius laukus - po 90-100 margų turėję Basanavičiai ir Vaitukaitis, mažiau Bidočius ir k., bet baudžiavą įvedant beveik visų laukus sulyginta. Dar mano tėvo Juro senis buvęs labai turtingas žmogus, laikęs 8-tą arklių - kas anais laikais buvę visame krašte retenybė. Visi šitie Ožkabalių viensėdžiai - kaip ir kiti apylinkės gyventojai - buvę "karaliaus žmonės", mokesnių nemokėję, baudžiavos seniau nepažinoję, vyrų į kariuomenę neleisdavę, bet liuosanoriai tarnaudavę. Kada įvesta baudžiava - o ją čion įvedęs Tyzenhauzas - žmones suvaryta į kaimą vienon vieton, kad būtų parankiau juos prižiūrėti ir baudžiavon į Bartininkų dvarą varyti; visiem paskirta rėžius ir sulyginta laukus, nes uždėta vienoda baudžiava, kuria baisiai varginta žmonės. [Tyzenhauzas atėmęs didelę dalį Ožkabalių laukų, kurie siekę iki Pagerniavės dvaro, kurio dar tuomet nebuvo, ir iš tų laukų, kaip ir iš atimtų iš Bartininkėlių, padaręs Bartininkų dvarą. Tyzenhauzo laikais Bartininkuose buvę fabrikai visoki ir amatininkai: kalviai, malūnininkai, siuvėjai, kurpiai, audiejai ir k.; jis norėjęs čia įtaisyt miestą.]
Kaip iš šito pasakojimo matoma, mano sentėviai buvę labai turtingi žmonės, bet ilgainiui, baudžiavą įvedus, nemenkai pavargę. Mano motina Marė Birštoniutė iš Stolaukio, Pajevonio par., kilusi iš labai senos Birštonų giminės, kurios pravardę kryžiuočių raštuose randame 1384 m. minėta. Birštonų lizdas buvęs Grajauskų kaime šalia Ožkabalių, kur jie baudžiavos laikais šaltyšiavę (Oberšulc) ir baudžiavos n'ėję; iš jų vienas, būtent Jurgis, buvo nuėjęs žentu į Stolaukio kaimą; jis buvo mano motinos tėvas ir turėjo dar sūnus: Simą, Kazį, Joną ir, be mano motinos, dar dvi dukteri: Oną, ištekėjusią už Bakšio Šakiuose, ir Agotą - už Klimo Jakiškiuose. Sūnų vienas, Simas, liko ūkininkauti Stolaukyje, o Kazys, kurs užkuriu buvo nuėjęs į Keturvalakius, turėjo tris sūnus, kurių vienas, Motiejus nebylys, tapo garsiu visoje apylinkėje skulptorium ir kryžiadirbiu. Vienas Grajauskų, Birštonas, broliavaikis su mano motina, įgijęs mokslo, buvo Beržiniuose Vaitkabalių valsčiaus raštininku. Mano motina, rodos, buvo hysterikė; jiji, kiek atsimenu, dažnai skųsdavosi - kakle tarytum kokį kąsnį jautusi (globulus hystericus), kurį ji praryti negalėjusi. Ji buvo labai malonaus būdo, šneki, meili - sympatinga moteriškė. Kiek vaikų turėjo - neatsimenu gerai, žinau tik, jog kada gimė 1861 m. mano brolis Vincas, aš dar buvau vienintėlis ir vyriausias jos sūnus, kurį ji labai buvo įpratusi lepinti ir mylėti. Kada sužinojau apie brolio gimimą, baisiai žliumbiau, manydamas, kad dabar motina mane jau taip neglamonės, kaip pirm to kad buvo. Būta ir kitų vaikų, kurie maži išmirę. Atsimenu vieną jų - seserį Marutę, kur gruodžio 26 d. 1869 m., man Kalėdomis iš gimnazijos namon sugrįžus, pasimirė. Buvo tai mergaitė jau kokių 6 metų, neišpasakytai daili, kaip koks angelėlis su išmintingomis mėlynomis akelėmis, geltonplaukė labai, be galo meili! Mirė, rodos, džiova. Padarė jai iš baltų lentų rakštelį; ant antvožo aš nupiešiau kryžių, o gale galvos - akvarelės spalvomis puikų rožių vainiką su raide M viduryje. Žmonės, šermenyse susirinkusieji, stebėjosi, kad taip jos rakštelis papuošta. Nulydėta į kapus Bartininkuose, užkasus ir "Aniuolas Dievo" užgiedojus, aš buvau baisiai susigraudenęs, kad mane tarytum koks šiurpulys ir drebulys visą apėmė ir taip pradėjo kinkos drebėti, jog vos neparpuoliau. Tokios širdigelos man vėliau niekados patirti neteko. Motina, kuri buvo gimusi spalių 19 d. 1826 m., mirė Ožkabaliuose gruodžio 21 d. 1890 m. plaučių uždegimu, o palaidota 23 d.
Mano tėvo pravardė XVII-XVIII šimtmečio dokumentuose metrikų knygose prie Bartininkų bažnyčios iš lenkiško yra gana įvairiai rašoma; taip randame užrašyta: Bosonoicz, Basanoicz, Bosonowicz, Bosenowicz, Basenowicz, Basianowicz, Basienowicz, Basiniewicz, Basinowicz, Basanowicz, Bassanowicz, Basonowicz, Bassonowicz, Basnewicz, Basawicz ir 1786 m. - Magdalena Basanowa. Šita pravardė, be abejo, yra kilusi nuo liet. basas ir turi dar kitus žmonių ir vietų vardus, nuo to žodžio pramintus. [Pav., Vaśko Basa buvo Kazimiero Jagelaičio raštininkas, Mykolas Basa apie 1514 m. - Stakliškių vietininkas, Basin dvaras -Naugarduko vaivadystėje, Basino dvarelis apie 1514 m. minėtas Naugarduko paviete, Bassyno - kaimas tame pat paviete, Basalickoje seniūnystė - Ašmenos pav., Baselauken kaimas ("Codex epistol. Witoldi", p. 966), Basiškiai - Daugeliškio valsč. Švenčionių pav., Basinye kaimas - Dysnos pav., Basiškiai - dirva Gaižavoj, Vilkijos valsč., Basašilas - Tverų valsč., Bosevščizna - Vilkijos valsč. (Sprogis. Geograf. slovar. drev. Žomoit. zemli, p. 17, 28), Basiai (Bosse) - kaimas Berzinink. val. Seinų pav., Basiniai (Basiny) - kaimas Naugardelio parap. (Zienkowicz. Constitutiones synodi dioeces. Vilnensis. Vilnae, 1744, p. 111), Bassutė - prūsų bajoro vardas ir pravardė Basaitis ir k. Kaip Lietuvoje, taip ir dar senesnėje lietuvių tautos tėvynėje Maž. Azijoj ir Trakijoj randame taipogi žmonių ir vietų vardus, nuo to žodžio kilusius. Taip yra žinomas vienas bitynų-trakų karalius Basas M. Azijoj, kursai turėjo sūnų Žibaitį (apie 326 m. Krist. negimus). Trakijoj buvo tautos vardas Basanisai ir Bassidaua - pilis Mysijos provincijoj, Bassiana - vieta Pannonijoj, Bassus, Bassinus - rymiečių vardai ir t.t.].
Iš savo tėvo girdėjau pasakojant, kad mūsų sentėviai buvę ateiviai iš Užnemunės, iš kur tai nuo Vilniaus. Kaipogi tikrai šiame krašte Basanavičių esama. [Taip, pav., tūlas Basiniewicz, politikos prasikaltėlis Bialostoke, vežant jį 1906 m., iš vagono per langą iššokęs ir pabėgęs ("Kurjer Litewski", 1906. N. 204, p. 5). Apie kitą Basanavičių paduoda žinią Vilniaus laikraštis "Severo-zapadnyj Golostj" 1907, lapkričio 25 d. N. 602: "Ūkininkas V.Basanavičius (Basanovič), kad sutaupius kapitalą, išvažiavo iš miestelio Krasnoje Vileikos paviete (tarp Molodeczno ir Radoškovičių, prie geležinkelio Minskan) į darbus. Sugrįžęs jis buvo pasiryžęs įvykdyti savo svajonę, vesti mylimą merginą M.Meišutavičiutę. Sužinojęs apie jos mirtį, jis nusprendė nusižudyti ir pažeidė savo krūtinę peiliu. Jį nusiuntė ligoninėn, iš kur pagijus paleista. Bet nepraėjo nė kelių dienų, kaip Basanavičius antru kartu pasiryžo nusižudyti: iš revolverio šūviu į galvą jis pabaigė gyvastį". Apie trečią Basanavičių, dargi Joną vardu, turime žinių iš paties Vilniaus, kur jis apie 1909-1910 metus gyveno ir save gudu skaitė, ir dalyvavo gudų draugijose].
Basanavičiai, regis, bus atsikėlę į mūsų kraštą drauge su kitais išeiviais po 1676 metų maro, kursai buvo čia labai išnaikinęs žmones. Pirmą kartą mes juos randame dokumentuose 1694 m. minėtus. Bartininkų bažnyčios gimimo metrikos knygos N. 1, pusl. 137 nuo spalių 3 d. 1694 m. randame pirmą kartą minėtą Mykolą Basanavičių [kada jis su "generosa Helena Zawistowska" iš Gulbinbalių buvo krikšto tėvu Mykolo Šurkino sūnui Mykolui. Ar Mykolas Basanavičius buvojau tuomet vedęs - nežinoma, tik tiek patiriame iš tos pat metrikų knygos pusl. 295, kad "domini" Mykolo Basanavičiaus ir jo pačios Onos Senkevičiutės rugsėjo 24 d. 1702 m. krikštyta Bartininkų bažnyčioje sūnus Motiejus Ignotas, o krikšto tėvais buvę "generosus d-nus P.Januszewicz cum d-na Helena Zawistowska" ir "generosus d-nus Franciscus Wysocki cum Joanna Zawistowska". Vysockis tuomet gyveno Ožkabaliuose, o apie Basanavičių gyvenimo vietą sužinome iš tų pat metrikų knygos pusl. 339, kada Ona Basanavičienė, be abejo, Mykolo pati, kovo 8 d. 1705 m., Gulbiniškių kaime gyvendama, buvo kūma su kareiviu Mot. Stankovičium, krikštijant Petro Plaušos sūnų Juozą - taipogi iš Gulbiniškių, kurie guli palei Sudonės upę Janavo valsčiuje, 6 verstai nuo Kalvarijos. Apie Gulbinbalių dvarą (aula), kurio šiandien Suvalkų gubernijoj nebėra, patiriame iš vienos 1705 metrikos p. 356, kurioje yra sakyta, kad, krikštijant Jono Gobinio kūdikį iš Gulbinbalių, krikšto tėvai Kazys Svirbutaitis ir Ieva Rizaitė buvę iš Gulbiniškių. Regimai, Gulbinbaliai buvo kur visai arti prie Gulbiniškių]. - Kitas Mykolo Basanavičiaus sūnus Juozapas turbūt atėjo į žentus ar kitokiu būdu persikėlė gyvent į Ožkabalius [buvo vedęs Oną Borašanką, o jai mirus, antru kartu Oną Liūkiutę (Lukówna) ir iš pirmosios pačios buvo susilaukęs sūnaus Stanislovo, gimusio kovo 14 d. 1739 m.]. Ona Liūkiutė pagimdė jam balandžio 5 d. 1742 m. sūnų Jurgį [balandžio 27 d. 1749 m. dukterį Aleną ir nežinia kada gimusį Petrą]. Jurgis Basanavičius turėjo tris pačias vedęs [su pirmąja Ona Gajūniute buvo susilaukęs dukteries Onos, gimusios rugpjūčio 30 d. 1767 m., ištekėjusios už našlio Jono Gelgaudo gegužio 20 1787 m. Bartininkuose, ir sūnaus Juozapo, gimusio kovo 16 d. 1770 m.; iš pačios Onos Meteliūtės buvo susilaukęs duktės Teresės, gimusios spalių 15 d. 1775 m.]; o trečioji iš eilės pati Ieva Kurtinaičiutė jam pagimdė dukterį Agniešką [gimusią gegužės 6 d. 1799 m.], sūnų Mykolą [gimusį rugsėjo 1 d. 1800 m.], Jurgį - [gegužės 13 d. 1802 m. ir dvi dukteri: Marę , rugsėjo 11 d. 1805 m. ir Magdę - gegužės 28 d. 1807 m.]. Mykolas Basanavičius buvo vedęs pačią Magdę Juodkojutę iš Moliniškių ir mirė vasario 19 d. 1846 m. plaučių liga. Jisai turėjo sūnus: Jurą, gimusį balandžio 10 d. 1826 m., Joną, Juozą ir dukteris: Marę, Uršę, Veroniką ir Oną. Juras Basanavičius, vedęs Marę Birštoniutę, buvo susilaukęs, kaipo vyriausį sūnų, mane, gimusį lapkričio 23 d. 1851 m., Vincą - rugpjūčio 1 d. 1861 m. ir dukterį Uršulę; jisai mirė spalių 8/20 d. 1879 m. plaučių liga (tuberculosis).
Dabar reikėtų žodelį tarti apie Juodkojų atsiradimą ir apie mūsų šeimynos narių gabumus. [Juodkojis, Magdės Basanavičienės senio senis, buvo gimęs Vaitkabaliuose: maro metais išmirus visiems kaimo žmonėms, jis vienas telikęs: ligai pasibaigus, nuvykęs į Moliniškius ir ten, radęs vienuose namuose tik vieną mergą, ją vedęs. Tokiu būdu Juodkojai Moliniškiuose atsiradę]. Magdės Juodkojutės kita sesuo buvo ištekėjusi už Linkos Lankeliškiuose, šito Linkos duktė [Vinco Linkos aptiekininko sesuo], ištekėjusi už Lankeliškių bažnyčios zakristijono Gerbačausko, buvo motina J.A.Herbačausko, žinomo rašytojo, lietuvių kalbos lektoriaus Krokuvos universitete. Mano dėdė Jonas buvo žalvario daiktų liejikas, muzikas ir siuvėjas. Onos Basanavičiutes, ištekėjusios už Kerevičiaus, sūnus Kazys, tik prisižiūrėjęs vėjo malūnų konstrukcijai, buvo pasistatęs didelį gerai veikiantį vėjo malūną; kitos jos sesers Uršės, ištekėjusios už Šmulkščio Gražiškiuose, duktė Kastancija Matulaitienė - hysterikė, labai gabi matematikė.
Mano tėvas Juras, nors prastas ūkininkas ir tik skaityti, biskelį rašyt ir lenkiškai kalbėt mokėjo, buvo kelis metus Bartininkų valsčiaus vaitu ir savo kampe guodojamas ir teisingas žmogus. Mano tėvas iš patyrimo po lenkiškų ponų arba sulenkėjusių Lietuvos bajorų (Gediminų Bartininkuose, kunigaikščių Puzinų Pajevonyje ir k.) baudžiavas žinojo labai daug apie visokius baudžiauninkų vargus apipasakoti; jis mokėjo ir daugel atsitikimų iš praėjusių laikų mūsų krašto žmonių, taipogi daugelį pasakų, mįslių ir t.t., ir aš jam ir jojo atminčiai esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę.
Kaip visi mūsų krašto lietuviai, taip mano tėvai buvo labai deivuoti, dievobaimingi žmonės ir jie rūpinosi ir savo pirmgimį sūnų tokioje pat dvasioje užauginti. Ant šio "baltojo" svieto lapkričio 11/23 d. 1851 m., 7-tą valandą vakare ateinant dėl nežinomos priežasties teko man gimti in asphyxia, taigi pusgyviu, ir tik su dideliu vargu tapęs atgaivintas. Ar trinant šepečiu mano kojų padus, ar per kokį, kaip tėvams rodėsi, stebūklą po geros, sako, valandos aš atsigaivalėjęs; tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėję į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsi dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį. Lapkričio 24 d. 4 val. po pietų buvau Bartininkų bažnyčioje klebono Jono Burdulio apkrikštytas, o kadangi tą dieną buvo Jono nuo Kryžiaus, tai ir man Jono vardą suteikta. Bet tai buvo, rodos, nelemtas to šventojo vardas, kursai mano gyvenime tarytum man daug nelaimių atgabeno. Krikšto tėvais buvo dėdė Simanas Birštonas iš Stolaukio ir teta Uršulė Basanavičiutė. [Drauge su tėvu prie krikšto liūdytoju buvo Mateušas Mazurkevičius iš Ožkabalių. Tėvas turėjo tuomet 25, motina 24 metus]. Seniausi mano kūdikystės laikų atsiminimai - tai rėpliojimas ant aslos ir obuoliu žaidimas - ritinėjimas drauge su kitu tėvo seseries Marės Birštonienės biskelį vyresniu vaiku Kazuku. [Mat mano tėvas su Simu Birštonu buvo "mainais" vedęs. Marė Basanavičiutė-Birštonienė, pagyvenus su vyru vienus metus ir pagimdžius sūnų, susirgo (puerperium), buvo parvežta į Ožkabalius, kur, trumpai pagyvenus, po Mykolo pasimirė ir Bartininkų kapinėse palaidota. Paliko vaiką Kazuką, kurs ar 2 nepilnai pragyvenęs metus, silpnutis taipogi Ožkabaliuose mirė ir prie motinos palaidotas.] Atsimenu, kaip tėvas, kai kada vakarais svirne gulėdamas, imdavo mane savo lovon ir, pasiguldęs mane, pradėdavo bučiuot ir mano veidą savo ataugusia barzda tarytum šepečiu lytėti. Būdamas kokių 3 metų kartą nuėjau per sieną į Vaitukaičių Urbų pupas, kurių buvau prisiskynęs pilną sterblę, kada mane užtiko patsai Urbas ir, dar priskynęs pilnas rieškučias, man davė ir iš pupų išvedė. Kartą, man jau kokių 5-6 metų esant, vaikščiojant pieva palei durpinyčias, nuslydus kojai nuo kranto, įpuoliau į durpinyčios vandenį ir tik man surikus balsu atbėgo arti ariantis dėdė Jonas, ištraukė mane iš vandens ir išgelbėjo nuo prigėrimo.
Kūdikystės metai praėjo man tarp visokio naminio darbo vasaromis ir mokyklos - žiemomis. Dar dabar mielai atsimenu, kaip didoku jau vaikėzu būdamas su kitais vaikais, būdavo, rudenyje, susėdę ant žirgų, jodėme didžiu būriu piemenis svetimų kaimų "vaikyti", botagais pliaukšėdami, "vajiolia" rėkaudami, šiaudadūšiais, smalabambiais, degutpilviais ir k. juos pravardžiuodami. Šitie "vaikymai" man visados atrodė kaip rudimentarinės kovos, kaip karas en miniature iš senovės lietuvių laiko. Lenktynės, imtynės, rimavojimas, ritinys ir kiti žaislai, toki jau, kaip ir pas senovės trojėnus, iš jaunystės laiko man iki šiandien atminime liekti.
Drauge su pasakomis apie "kryžiokus" piliakalniai jau nuo pat mažų dienų mano akis ir širdį prie savęs traukė. Netoli nuo Ožkabalių, Piliakalnių kaimo laukuose pas Rasius, yra gražus piliakalnis, nuo kurio patsai kaimas praminta. Šitą didį, labai gražų, neišpasakytinai dailioje, ramioje vietoje ant daubos kranto palei Aistos upę stūksantį kalną aš jau nuo jaunystės pradėjau lankyti, dar suvis instinktinį užuojausmą jam turėdamas ir nežinodamas, kas jį, kada, iš kokios priežasties supylė, tik iš mažo jau buvau girdėjęs pasakojant apie užkerėtas ir uždarytas jame labai dailias mergas; jog jis buvęs supiltas sterblėmis ir kepurėmis; jog jaučiai, kuriais bandyta jis išarti, nugaišę ir t.t. Pajevonin su tėvais į atlaidus važinėdamas, vėliau susipažinau su Pajevonio piliakalniu, dar vėliau su Kaupiškių, arti Prūsų sienos, Rudaminos, Lakynų ir k. Ant šitų kalnų, galiu drąsiai sakyti, susitvirtino mano lietuviškumas.
Prieš pastarąjį 1863 m. "lenkmetį" ir nuo baudžiavos atvadavimą mūsų kampe kaimuose beveik niekur nebuvo mokyklų; tik miestuose, kaip Vilkaviškis, Kalvarija, pradines mokyklas galima buvo rasti, nors ir labai menkas, nes menkose lenkų mokytojų rankose. Marijampolėje buvo "szkoła powiatowa" su 4 klasėmis, seniau čion, rodos, iš Seinų atkelta, kuri ypatingai lietuviškų "klopų" vaikams buvo įtaisyta, tokiems būtent vaikams, kurie norėjo į kunigus eiti; jei kas norėjo Suvalkų gimnaziją pasiekti, turėjo "šlėkta" būti. Tik po lenkmečio šitos gimnazijos durys ir klopų vaikams atidaryta.
Kitas skyrius >
