ltJonas Basanavičius - MANO GYVENIMO KRONIKA IR NERVŲ LIGOS ISTORIJA, 1851-1922 (The Chronicle of my Life and the Story of my Nervous Disease. 1851-1922)
About text Content
Dr. J. Šliūpas savo autobiografijoje ("Lietuvos albumas". Berlyne, 1921, pusl. 409), kalbėdamas apie "Auszros" atsiradimą, sako: "Čia pastebėti reikia, kad toji varpstė, apie kurią visi "Aušros" reikalai nuo pat jos leidimo pradžios sukosi, buvo tai jau minėtasis M. Šernius, kas lig šiol "Aušros" periodo aprašinėtojų neteisingai buvo užtylėta ir kitaip nušviečiama. Tiek Basanavičius, tiek Mikšas, tiek Šliūpas buvo tik "Aušros" redaktoriai", bet "Aušros" ir aušrininkų spiritus movens, tikras to laikraščio kūrėjas ir viso to veikimo centras buvo ne kas kitas, tik M. Šernius". Šitoks Šliūpo išsitarimas apie pirmąsias "Auszros" dienas yra per daug perdėtas Šerniaus naudai: jam trūksta tikrenybės pagrindo. Martynas Šernius tik tiek buvo "centru", kiek jis, kaipo "Liet. Ceitungos" redaktorius, turėjo darbo talpinti savo laikraštyje raštus "Liet. mokslo draugystės" įsteigimo reikalu, daugiausiai mano rašytus; bet "Auszros" ir aušrininkų spiritus movens, "Auszros" įkūrėjas jisai nebuvo. Nors negalėdamas tūlų mano raštų, kur buvo apie vokiečius kalbama, savo "Liet. Ceitungoj" skelbti, bet, būdamas tikras ir karštas Lietuvos patriotas, Šernius didžiausią užuojautą reiškė "Auszros" įsteigimui ir jos pradžiai buvo paskyręs 149 markes, tuomet kaip Višteliauskas davė 100 m. ir aš tam tikslui galėjau duoti tik 100 frankų. Dargi patsai faktas, kad po mano programinio straipsnio visa kita "Auszros" 1-jo numerio medega mano gaminta ir paduota, rodo, kas to laikraščio buvo iniciatorius. Apie laikraščio steigimą mano iniciatyva gali paliudyti ir d-ras Vincas Kudirka, kursai "Tėvynės varpuose" ("Varpas", 1893. N. 3) pasakoja: "Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas - be abejo, Narkevičius - papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį". Iš šitos žinios matoma, kad dar prieš atsirandant "Auszrai" buvo to laiko žmonėms, su kuriais korespondavau, rašyta apie rengimąsi leisti lietuvių kalba laikraštį.
Iš priežasties 10 metų "Auszros" sukaktuvių tas pats V. Kudirka, kalbėdamas kitame straipsnyje apie jos įsteigimą, rašo: "Pavasarį 1883 m. Prūsuose pasirodė pirmutinis numeris "Aušros"... Šitie metai istorijoj lietuvių tautiškumo kilimo užims įžymią vietą. Garbė pirmutinio atviro ir tvirto žingsnio ant kelio tautiško atgijimo priguli daktarui Basanavičiui. Žinoma, tautiški jausmai pradėjo apsireikšti pas mus daug anksčiau paminėto laiko. Pats daktaras Basanavičius su savo "Aušra" buvo tiktai ypatingu reiškėju naujos idėjos".
Prie šito, apie "Auszros" pradžią kalbant, reikėtų dar pridurti, kad ir patsai J. Šliūpas, tokiu būdu netinkamai apibūdindamas "Auszros" kūrėjus, nebuvo au courant dalykų stovio. Reikia būtent pastebėti, kad apie aplinkybes, kuriose "Auszra" atsirado, Šliūpas, tuomet toli nuo jos būdamas, negalėjo turėti tikrų apie jas žinių, nes prie laikraščio "rediku" pristojo vėliau, kada jau buvo pirmieji "Auszros" 5 numeriai pasirodę, taigi, laikraščio steigime nedalyvaudamas, galėjo tik iš tolo apie tai girdėti.
Užkliudęs Šliūpą, aš kiek nuo savo tikslo nukrypau. Turiu čia grįždamas apie "Auszros" spausdinimą pasakyti, kad nors čia visa medega pirmajam jos numeriui prirengta ir išsiųsta buvo, tačiau jo spausdinimas Albano ir Kibelkos spaustuvėje Ragainėje gana ilgai tęsėsi ir "Auszros" 1 N. tiktai balandžio 13 d. Pragon atvyko, kada aš jau buvau to mėnesio 6 d. persikėlęs gyventi į miesto dalį "Kralevské Vinohrady" Palackého trida 15 Balbinova N. 22 (529) pas Marę Mikuškovic. Tokiu būdu, kaip aukščiau parodyta, man su Višteliausku, kaipo literatams, ir su J. Mikšu, apsiėmusiu laikraščio spausdinimą ir platinimą prižiūrėti, susitelkus mums trims teko prie gemančios "Auszros" stovėti, kurios įsteigimas mano rūpesniu atlikta.
"Auszros" programa, kaip aš ją tuomet supratau, patilpusi yra "prakalboje", kuri spausdinantės į "priekalbą" pavirto. Kaip jau iš motto: "Homines historiarum ignari semper sunt pueri", matoma, mūsų "Auszra", Lietuvon savo spindulius leisdama ir pagal ano laiko išgalę apšviesti žmones geisdama, ketino, ant istoriškai tautiško pamato stovėdama, suteikti skaitytojams tūlų žinių, iš kurių lietuviai garbingesnę savo senovę, praeitį, kurios jie gėdytis neprivalo, pažint galėtų. Be to, dar jau tuomet norėta kiek galint vesti kovą prieš tuos nelemtus, barbariškus gaivalus, kurie mūsų tautą ir jos gražią kalbą slogino. Lietuvių kalbos užtarimas bažnyčioje, mokykloje jau tuomet mums atrodė kaipo tautiška pareiga. Palikdami, kaip iki tol kad buvo, kunigijai rūpesnį apie dvasišką mūsų žmonių švietimą, o Prūsų lietuviškiems ano laiko laikraščiams dvasiško mokslo platinimą per spausdinamus pamokslus, mes jau tuomet sakėme: "Laikraštis mūsų bus tik svietiškas ir pagal išteklių ir mūsų pajiegas atgabęs žinias tik iš visatinio mokslo, kurio - nota bene! - kaip dabar, taip ir tada mums labai trūko. Ir šitos užduoties mes laikėmės, iki gyva buvo "Auszra". Ale - jau čia tuojau reikia prisipažinti - kaip manyje, taip ir kituose ano laiko lietuviuose dar kita mintis buvo kilusi; bandyta dar kitą siekinį siekti, daryti eksperimentą: argi negalima būtų su laiku, ilgainiui ir mūsų tautą iš tos prapulties, kurion ją istorija buvo pastūmėjus, išvaduot ir jai jos individuališkumą atitaisyti. Jau jeigu, kaip aš tuomet žinojau, daugelis kitų tautų, kaip graikai, rumunai, bulgarai, serbai, čekai, su kurių atgijimo procesu man buvo tekę ant vietos labai iš arti susipažinti, iš sunkesnių vargų, nelaimių išbrido, atsigaiveliavo ir šiandien, kaipo tautos, įėmusios turi joms prideramas vietas, tai argi jau būtų, tarėme, lemta mūsų rasi seniausiai ant žemės tautai pražūti, jokio pėdsakio kultūroje ir žmonijos omenyje nepalikus? Man jau ir tuomet iš galvos išeit nenorėjo pranašystė kun. Krausės, kursai, kaip matoma, dar 1834 metais kalbėdamas apie graikų iš po turkų jungo išsiliuosinimą, su atžvilgiu į ano laiko lietuvius buvo išsitaręs: negalima esą užginčyti, jog ilgainiui lietuvių tauta susivienijus, tūlo išmintingo vadovo vedama, rasi dar ji įgysianti naują gyvastį, naują garbę... Ar šituo žvilgsniu "Auszra" ką gero ištaisė, lietuvius vienybėn šaukdama, ne čia vieta apie tatai kalbėti.
Tuo tarpu naujam laikraščiui pasirodžius ir jį vienur kitur išsiuntinėjus - jį žmonės su dideliu entuziazmu priėmė. Taip, tarp kitų, Jonas Juškevičius iš Kazaniaus rašė: "Ačiu, šimtąsyk ačiu už žodžius, parašytus tokiu gražum liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyj nesapnavau... Ačiu Viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti "Auszros" prabudimą iš miego, arba letargiško sapno, Lietuvos ir lietuvių. Galiu mirt pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo, apie kurį aš per 25 metus dūmojau" ir t. t. Taipogi M. Akelaitis iš Paryžiaus, Petras Vileišis iš Belgijos, kur jis tuomet darbavosi, Gorodeckis, Dagilis ir k. rašė su pasigėrėjimu laikraštį skaitę ir velijo jam geriausio pasisekimo. D-ras V. Kudirka savo "Tėvynės varpuose" kiek vėliau pranešė apie įspūdį, kokį į jį padaręs pirmasis "Auszros" numeris: "Po tam - pasikalbėjimo su kun. Narkevičium - ar į pusmetį gavau N. 1 "Aušros". Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. "Pranašas" - pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti "Auszrą"... ir neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrįžtamai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis. Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs. Ta valanda antrojo užgimimo per daug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužiedotinės neapleidžiu".
Iš visų "Auszrai" pagirti raštų įdėmesiausias buvo M. Davainio-Silvestravičiaus atsiųstas laiškas su kelių pasirašiusių ūkininkų pavardėmis iš Raseinių pavieto, kurie meldė Dievo palaiminimo mūsų darbui, ragino tolyn jų gerovei trūstis prašydami, idant "Auszros" išleistuvę Kaunan ar Vilniun perkeltumem. Iš šito rašto priežasties, o rasi dar labiau iš savo to metinio nayviškumo, aš balandžio 22 d. išsiunčiau Peterburgan gr. Tolstojui, vidaus reikalų ministeriui, raštą, kuriame, plačiai išdėstęs "Auszros" įsteigimo ir leidimo priežastį ir motyvus, o norėdamas, kad lietuviškas laikraštis, legaliu tapęs, nereikalautų kontrabanda šelptis, prašiau jo, idant leistų 1) aplamai imant spausdinti lietuviškus raštus lotynų raidėmis ir 2) perkelti "Auszros" redakciją į Kauną. Atsako, kaip a priori tikėtis reikėjo, nesulaukta.
Prie šito fiasco veik prisidėjo dar kitas.
Kaip jau minėta, mūsų neutralėje programoje nė žodelio neminėta apie kokias ir nebūtų kovas su mūsų tautos luomais. Ypač mes tuomet dargi neturėjom nė priežasties, nė noro užkabinti kunigiją, nė su jąja kariauti; atpenč - mes geidėme su jąja ramiai gyventi, turėdami jos tarpe vieną kitą gerą draugą ir bendradarbį. Tačiau visai kitaip atsitiko ir visiškai prieš mūsų norą.
Nors visa raštų medega ėjo per mano rankas bei redakciją, suvis be mano žinios pirmame "Auszros" numeryje patalpinta tūlas straipsnis, kursai sukirkino kunigiją. Mat J. Mikšas, tarytum norėdamas išbandyti savo plunksną, patalpino laikraštyje niekam netikusią neseniai išėjusią Kraševskio "Witolo raudos", Višteliausko verstos, recenzijukę, kur jis parašė: "Kas Grikonams Odisseja su Ilijada, Rimijonams Enejida, Židams senasis testamentas, krikščionims naujasis testamentas - tai mums, kaipo lietuviams, šita giesmė Witolo rauda pirmoji dalis anos didžios epopejos, vardu "Anapielas" ir t.t. Cituoti čia žodžiai, be takto, be gilesnės dalykų pažinties parašyti, suerzino kunigiją ir kun. A. Baranauskas, iš kurio tokio elgėsio nebuvau laukęs, pasiskubino per "Przegląd Katolicki", kurį tuomet visi Lietuvos kunigai skaitydavo, su protestu ne tik prieš tai, kad jo nesiklausęs patalpinau "Auszroje" jo rašytą vieną dainą, bet ir prieš tą Mikšo nelemtą Witolo raudos su Naujuoju Testamentu palyginimą. Rods, aš, radęs tą jojo recenziją, uždraudžiau tokius niekniekius daugiau "Auszron" be mano žinios kaišioti, bet jau buvo per vėlu: ir tie kunigai, ką "Auszros" nė akyse nebuvo matę, pradėjo į mūsų darbą šnairai žiūrėt ir atsisakė nuo jos skaitymo ir skleidimo. Prie šito dar ir keli ginčų straipsniai su lenkais ir sulenkėjusiais Lietuvos bajorais dalinai užkenkė mūsų laikraščiui, neminint jau to, kad rusų policija, gaudydama ir degindama sugautą "Auszrą" tarpais neleido jai Lietuvoje platintis.
Prie vislab šito prisidėjo dar ir kitos nelaimės: nereguliaris laikraščio spausdinimas, jo leidimo suvilkinimas iš tūlos man dabar nežinomos priežasties, kuri privertė patį Mikšą iš savo krašto bėgti ir gana ilgą laiką Žemaitijoj pas Davainį-Silvestravičių Davainavo dvare, kur jis slapstydamasis gyveno. Tai atsitiko, kiek atsimenu, rugsėjo mėnesyje. Rankraščius, kurie pas jį buvo likę, padavė jis išbėgdamas Martynui Jankui iš Bitėnų, jaunam labai mažo mokslo vaikinui, per tai 5-jo numerio spausdinimas labai pasivėlino, nes kaip Jankus pranešė, nė kokių "Auszros" pinigų Mikšas nepalikęs. Taip dalykams stovint, Jankaus buvo klausta, kas daryti, ir tuo pat laiku lapkričio pradžioje iš Jono Šliūpo Genevoj (Šveicarijoj) gauta buvo laiškas, kuriuomi jis manęs prašė leisti jam apimti "Auszros" redaktoriaus vietą. Nors man asmeniškai Šliūpas nebuvo žinomas, lapkričio 6 d. atsakiau jam, jog jei nori, gali apimti redakciją, apie ką laišku tą pat dieną pranešiau ir Jankui. Kelioms dienoms praėjus, sulaukiau ir patį J. Šliūpą Pragoje, kur jis, pas mane ar 3 dienas pragyvenęs, leidosi tolyn Tilžėn ir į Bitėnų kaimą pas Jankų. Šliūpui pas mane esant, "Auszros" reikalai ir k. buvo labai plačiai svarstoma iš visų pusių, ir tarp sąlygų, kuriomis sutikau, kad jis redaguotų, buvo conditio sine qua non, idant visi "Auszroje" talpinami rankraščiai eitų per mano rankas ir priežiūrą, ko reikalavo ir J.A. Višteliauskas.
Kada Šliūpas, laikraščio redakciją apėmęs, apie šitą sąlygą užmiršo ar pildyt negalėjo, Višteliauskas keliuose savo laiškuose, veik su jo vedimu nesutikdamas, ant manęs barėsi, būk aš "Auszrą" Šliūpui padovanojęs. "Auszros" numerių nuo 1 iki 7 rankraščiai redaguoti; penktame numeryje jau buvau įvedęs č, š, kurių pirmiau neturėta ir "Auszroje" nevartota. Šliūpui redakciją nuo 6 numerio apėmus, šituodu ženklu, kaip ir ilgasis y, tapo išmesti. Tai buvo pirmoji reforma, kurią jis nieko nesiklausęs laikraštin įvedė. Apie tolimesnį savo trūsą prie "Auszros" jisai "Apšvietoje" (1803, N. 14, 15, pusl. 831-840) aprašė. Man todėlei liekti tiktai kelis žodžius pridėti, kad paaiškinus tūlus dalykus, kurie kitiems rasi nežinomi.
Kada Šliūpas prie "Auszros" pristojo, nė man, nė kam kitam dar nebuvo žinoma, jog, jam tūlą laiką Kaune begyvenant, buvo tekę su kunigais ginčytis dėlei visokių tikėjimiškų menkniekių. Šitos priežasties dėlei Žemaitijos kunigai, kurie, regis, apie Šliūpo dievotumą ir jo disputus buvo girdėję, dabar, patyrę, jog jis "Auszros" "rėdiku" pasirašo - o tai buvo viena iš didžiausių jo klaidų - pradėjo, kiek atsimenu, mūsų laikraščio dar labiau neužkęsti. Nors "Auszroje" per visą jos trumpą gyvenimo laiką ateizmo ir su žiburiu vidurdienyj atrast negalėtum ir tik vietomis, Šliūpui redaguojant, jauti menką socializmo kvapą, tačiau į ją pradėta kaip į kokį bedievišką laišką žiūrėti ir iš ambonų nuo jos skaitymo drausti. Rods, šitoksai kunigijos pasielgimas nebuvo racionalis, labai neteisingas, laikraščio ir bendradarbių garbę skriaudžiantis, tačiau jis tuomi buvo naudingas, jog kunigija, iš snaudulio pabudinta, pasirūpino veik įsisteigti savo tyrai katalikiškus laikraščius: "Šviesą", "Apžvalgą" ir k., kuriuosna jau nė socializmas, nė ateizmas įsiskverbt negalėjo, - o tai buvo dalinai Šliūpo nuopelnas ir jam lietuviai katalikai turėtų ne vieną ačiu ištart ir rasi ilgainiui kokį pastatyt paminklą...
Savo trumpo "Auszros" rėdymo laiku - nuo lapkričio 1883 iki kovo 13 d. 1884 m., kada Šliūpą vokiečių valdžia iš Prūsų išvijo - jisai spėjo padirbti dar kelias klaidas, kurios ne tik lietuvių dalykams kiek užkenkė, bet ir jam pačiam atgabeno negeistinų pasekmių. Kad pasirašymas "rėdiku" buvo nemenka klaida - jau minėjau: praktiškiau ir naudingiau būtų buvę anonymiškai laikraštį vedant už tūlo prūsų lietuvio, resp. M. Jankaus, vardo pasislėpus. Antra, "Auszros" dalykus savistoviai valdyt pradėjęs, Šliūpas tuojau, kaipo "redaktor", kreipėsi į "Dziennik Poznańskį", kursai buvo šuns balsu "Auszros" pasirodymą apskelbęs, ir platokai apie santykius tarp lenkų ir lietuvių kalbėdamas, rodos, per daug lenkams sympatijų išreiškė. Dargi korespondenciją su tuomi lenkų laikraščiu jisai ir "Auszroje (1884. N. 13) paskelbė. Sužinoję apie "Auszros" "rėdiko" fratemizaciją su lenkais, tūli vokiečiai, o gal ir patys ištautėję "lietuvininkai'", anot d-ro Sauerveino nomenklaturos "sopagų laižytojai", apskundė valdžiai Šliūpą, būk jis prūsiškųjų lietuvių tarpe platinąs "panslavizmą", ir šito begėdiško skundo užteko, idant jį vokiečių valdžia, kaipo "panslavistą", iš savo išguitų žemės.
Apie "Auszros" atsiradimą kiek plačiau bekalbant užmiršta tapo paminėti kitos mano Pragoje veiklumo išdavos. Ilgai belaukdamas "Auszros" iš spaudos pasirodant, aš vasario 17 d. išsiunčiau į dienraščio "Novoje vremia" redakciją I-jį, kovo 15 d. - II-jį ir kovo 29 d. III-jį straipsnį "Po povodu polskich radostej"; vėliau gegužės 10 d. į "SPeterburgskija vedomosti" straipsnį "Iz Žmudi", o birželio 22 d. į "Novoje vremia" - "Poliaki v Litve". Visi šitie straipsniai buvo apskelbti. Dar anksčiau vasario 19 d. buvau išsiuntęs Volkel'iui Tilžėje "Fragmenta mythologiae", kurie laikraštyje "Mitteilungen der litau. literar. Gesellschaft" atspausdinta. Gegužės 16 d. padaviau Mikšui sumanymą išleisti pirmąjį "Auszros"' kalendorių. Kaip intensyvus buvo mano 1883 m. veikimas Pragoje, galima suprasti iš to, jog iš ten rašiau 181 įvairiems žmonėms laišką, dažniausiai tarp jų J. Mikšui "su rankraščiais". Vasaros laiku važinėjau kelis kartus Pragos apielinkėse pasižiūrėti, kaip Kuchelbad'e, Baumgarten'e, Beraun'e, Karlstein'e, Dobrzichovice ir k.
1882 metų vasaros dalį ir rudenį, visus 1883 metus praleidau Viennoje ir Pragoje, trūsdamasi klinikose ir bibliotekose. Viennoje aplankydavau prof. Billroth'o (chirurgia), Braun'o (gynaikologia) ir k. lekcijas; Pragoje - prof. Breisky'o, Eiselt'o, Gussenbauer'o, Weiss,o, Chiari'o ir k. Pragos klinikose besilankydamas, buvau susipažinęs ir susidraugavęs su rusų daktarais: žydais Ostry ir Leventon ir su Lietuvos lenku Juozu Ziemackiu, kurs tuomet darbavosi tūloje laboratorijoje ir rašė disertaciją. Pastarasis buvo tapęs prie didž. kunigaikštienės Elenos Paulovnos klinikos Peterburge profesorium, o dabar yra prie Vilniaus universito topografinės anatomijos ir operacinės chirurgijos profesorius medicinos fakulte. Visą tačiau atliekamą nuo medicinos laiką pašvenčiau darbui bibliotekose. "Bibliotheca Academiae Vindabonensis" - universito ir "K. k. Hof-Bibliothek" Viennoje, universito ir Čekų muzėjaus bibliotekose Pragoje. Gyvenimas Pragoje man buvo naudingas ir todėl, kad čia įgijau tūlas iš čekų patriotų veikimo pažintis jųjų tautos atgaivinimo dalykuose. Čia tai Pragoje ir Viennoje dabartės gerai susipažinau su senovės trakais - su literatūra apie juos - ir surinkau reikalingos medegos mano veikalui apie jųjų tautystę - darbui, kursai tik 1921 m. pasirodė "Lietuvių Tautoje" (kn. III, dalis 1) ir kuriame aš prirodau, jog toji didi senovės tauta buvo ta pati, kaip ir lietuviai, ir jog mes šiandien esame tik menka liekana, gyva, žalia atauga nuo prasenoviško trakų kamieno. Pragoje, Viennoje, vėliau Buda-Pešte aš turėjau progos arčiau susipažinti muzejuose su archaiologijos radiniais tarp kitų ir iš Trakijos ir Dakijos.
Persikeldamas iš Karoliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime karštą meilę. Beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange kartą pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka žaidė: prijaukintas paukštukas tai jai ant galvos, peties, ant rankos pirštų šokinėjo ir tupėjo. Sykį atkreipęs į ją atidą, aš interesuotis pradėjau jąją arčiau pažinti. Dažnai mačiau ją gedulos juoduose rūbuose ir juodu šydu apsirėdžiusią einant pro mano langus - kaip vėliau patyriau, eidavo į Olšanų (Volšany) kapines pas savo neseniai mirusią motiną lankytis. Buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios vopios figuros su puikumi biustu, tamsios spalvos labai ilgais plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo interesinga. Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių, interesingiausių Pragos merginų. Kaip iš namų sargo patyriau, jiji vadinosi Gabriela Eleonora Mohl, čekų vokietaitė - Böhmin. Užsiinteresavęs tokia dailia mergina, pradėjau ją sekioti einant į kapines ir iš ten grįžtant. Kartą - tai buvo jau rudenyje - vaikščiodamas pavakare sode "Kanalischer Garten", pamačiau ją grįžtant alėja iš kapinių; pasveikinau - užšnekinau. Pasirodė, kad jau ir ji mane ne kartą prie lango stovint pastebėjus, ir pasisakius, kad jai labai malonu mane pažinti, ėmė noriai kalbėti. Pasirodė labai meili, sympatinga mergina. Palydėjęs iki namų, atsisveikinau. Tokia tai buvo pirmoji pažintis su tąj dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima. Ir aš labai ją pamilau. Pirmas jos laiškas, kuriuomi ji skiria man rendez vous, buvo gruodžio 7 d. 1883 m. rašytas. Nuo to laiko suėjova į artimesnę pažintį ir dažnai susitikdavova. Pasirodė, kad jos šeimynoje buvo dar 5 seserys. [Vyriausia Ona rengės tekėt už tūlo čeko Doležal, laikė moteriškų parėdų krautuvę ir visas seseris globojo; kita sesuo Fanny buvo susižiedavus su čeku Myslik; Marija vėliau ištekėjo už cukraus fabrikos direktoriaus vokiečio Proske Eidlitz'e; Kamilla turėjo tuomet pažintį su valdininku Lorentz'u, vokiečiu, bet vėliau ištekėjo už tūlo mokytojo; Karla, kaipo liguista, buvo liuosa]. Gabrielė arba kaip ją visi vadino Ellė šeimynoje buvo jauniausia ir mylimiausia motinos duktė; tėvas tuomet buvo Amerikoj, o motina buvo balandžio 2 d. 1883 m. mirusi - kaip kur kas vėliau sužinojau - plaučių džiova. Pati Gabrielė, gimusi gruodžio 7 d. 1861 m., buvo duktė vaisbiaus Ferdinando Mohl ir jojo pačios Marijos. Spalių m. 1880 išlaikius kvotimus iš prancūzų ir vokiečių kalbos, paidagogikos ir praktikos, buvo įgijus teisę mokyti prancūzų kalbos mokyklose: Bürgerschulen, Lehrerinnen-Bildungsanstalten ir Privatanstalten, ir spalių 15 d. tų pat metų gavo tam tikrą liūdymą. Pas prof. Burgsdorf'ą mokinosi anglų kalbos, kuria labai gerai kalbėjo.
Savo įdėmiame dienyne, kursai pradėta rašyt sausio 2 d. ir pertraukta verbų nedėlioj balandžio 6 d. 1884 m. ir apima Ellės karštos meilės laikotarpio beveik iki jos ištekėjimo aprašymą [ji čia tarp kitų paduoda tūlas apie save žinias, iš kurių galima spręsti apie jos asmenį. Taip, pav., ji pasakoja, kad kartą ji parodžius prof. Burgsdorfui savo fotografiją, tas jai pasakęs, "kad kiekvienas turįs mane įsimylėti, nes aš esanti mįslinga ir žavi", o kitą kartą ji sako apie profesorių: "Jam aš atrodau daili, ypač jam patinka mano stotas, jis vadina jį karališku. Ir turiu pasakyti, kad jau šimtą kartų esu girdėjusi, daugiausia iš vyrų, jog mano figūra ir mano akys esančios žavios. Aš tuo netikiu, tačiau tą man tvirtina iš visų pusių, ir jeigu norėčiau, galėčiau turėti daugiau gerbėjų nei bet kuri tikrai puiki mergina." Tūlas Laniė tvirtinęs, "kad aš kas dieną vis gražėju, kad esanti panaši į gluosnį svyruoklį ir todėl esanti elegantiška ir kad mano akys kaip Nyčės, į kurias vien pažvelgęs netenki galvos." Kovo 19 d. ji pati apie save rašo: "Kokiomis akimis žiūri į mane žmonės? Kiekvienas vyras tvirtina, kad aš ir ypač mano akys kasdien darosi vis įdomesnės, tačiau pasižiūrėjusi į veidrodį, aš tematau tik pailgą išblyškusį veidą šaltomis pilkai mėlynomis akimis ir tamsiais plaukais. Ir apskritai iš mano išorės nematyti, kiek daug aistros, svajonių ir jausmų slypi manyje." Toliau randame tame jos dienyne josios būdo charakteristiką: "Aš buvau gabi, stropi mokinė, motinos ir mokytojos pasididžiavimas, ir vienintelė mano aistra buvo knygos. Taip palengva manyje susikūrė savas keistas pasaulis, pilnas įmanomų aprėpti rašytojų minčių ir mano pačios lakios fantazijos vaizdinių. Tai sukėlė pašėlusį chaosą, ir stengdamasi jį bent kiek sutramdyti pasidariau ne pagal amžių rimta ir tyli. Anksčiau buvau labai šneki ir atvira, bet kai mano seserims vadinamosios jaunystės fantazijos ėmė atrodyti esančios kenksmingos, įpratau gyventi viena su savo mintimis ir tik retkarčiais atsiverdavau, kad leisčiau kam nors pažvelgti į tą svajonių pasaulį. Mano charakteriu nusivylė jau daugelis žmonių ir nuo pat mano vaikystės daug kas išblyškusią, rimtą, iš pažiūros šaltą mergaitę laikė esant savotišką. Aš šneku, juokiuosi, išdykauju visai kaip kiti: tačiau koks paviršutinis stebėtojas, nieko nenutuokiantis apie mano nematomą paslaptingą pasaulį, galėtų lengvai palaikyti lengvabūde ir priskirti prie tų, kurias linkstama vadinti - "mūsų jaunosios damos", t.y. lengvabūdiškumo, pasipūtimo, išsiblaškymo, dabitiškumo etc. junginys. Kaip aš pati sau kartais atrodau? Tarsi lango vitražas. Jei pasaulis rūškanas, matai dėmėtą stiklo gabalą; bet jei šviečia saulė, pasirodo aiškus, ryškus, draugiškas paveikslas. Tas pat su manimi. Įstumk mane į kasdienybės aplinką, pasielk su manimi nedraugiškai, įsakmiai, būk man negailestingas, ir tu pamatysi pilną klaidų ir silpnybių charakterį. Tačiau parodyk šiltą, tikrą susidomėjimą manimi, būk man mielas ir geras, apšviesk meilės šviesa negražų, pilką paveikslą ir žiūrėk! Dėmės ištirpsta harmoningoje visybėje, klaidos pasitraukia ir geriausia mano būdo pusė išryškėja. Aš turėjau tokį anglų kalbos profesorių, garbingą seną poną, didelį pasaulio ir žmonių žinovą, jis mane ypač pamėgo ir todėl stengėsi pažinti mano charakterį. Ilgai jam nesisekė, nes aš, kaip įprasta, su tais, kurių gerai nepažįstu, esu nešneki ir užsisklendusi. Tačiau kai jis ėmė atverti gražiosios anglų literatūros lobius, kai aš jo rankos vedama įžengiau į puikius, plačius laukus, ten taip man padvelkė savo kraštu, vėl atsidūriau savo numylėtame idealiame pasaulyje, kur man nereikėjo bijotis jokių patyčių, jokio atstūmio, ir štai - burtai atkerėti, mano charakterio raktas surastas."
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
