lt
[2]
* * *
Kai kryžiuočiai ir jų sąjungininkai, paėmę Medvėgalį ir apiplėšę Žemaičių kraštą, su dideliu grobiu ir gausiu belaisvių skaičiumi pasitraukė į Prūsus, sugrįžo iš miškų ir raistų ir Beržės apylinkės pabėgėliai: moterys, seniai ir vaikai. Sugrįžę neberado ne tik savo maitintojų tėvų, vyrų, brolių ir mylimųjų bernelių, bet neberado nei savo namų, kuriuos dūmais paleido priešai, nei pasėlių margėse, kuriuos taip pat sunaikino tie patys grobikai, nei savo gyvulėlių, kurių nesuskubo išsivaryti į mišką.
Verksmas, klyksmas ir prakeikimas kryžiaus kariams aidėjo visame krašte, visose apylinkėse. Kas verkė savo tėvo, kas vyro, brolio ar mylimojo bernelio, o kas - senas ar jaunas - dūsavo palikęs vienui vienas kaip pirštas.
Užvis gailiau verkė, užvis labiau sielojosi ir dūsavo gražuolė Audronė, netekusi savo mylimojo bernelio, pilies gynėjų vado Žilvino. Ji gailėjosi, kad pasislėpė raiste, kad nežuvo pilyje kartu su savo Žilvinu. Jos širdis alpo iš skausmo, ir ji maldavo galingųjų dievų ir šaukė, pakėlusi į dangų rankas, dešimteriopai atkeršyti vokiečiams už tiek nekaltai pralieto žemaičių kraujo, už tiek išžudytų vyrų, bernelių, už dūmais paleistas sodybas ir nuniokotus pasėlius.
Kai vieni taip aičiojo ir verkė prie gaisraviečių, kiti per kūlgrindį jau traukė į Medvėgalį, ir kiekvienas nešėsi po glėbelį malkų gynėjų palaikams sudeginti ir juos garbingai savo žemėje palaidoti.
Tris dienas ir tris naktis degino ir laidojo žemaičiai kalno viršūnėje savo maitintojų palaikus. Kiekvieną atpažintąjį apverkdavo savieji, kiekvieną apraudodavo raudotojos, o vaidilos ir vaidilutės meldėsi už visus ir aukojo Praamžiui aukas. O karvedžio Žilvino palaikams sudeginti sukrovė tokį didelį laužą, kad jo liepsna nušvietė visą apylinkę.
Po laidotuvių kas sugrįžo į savo gyvenvietes, kas apsigyveno stačiai miške po šakomis, kiti visai pasitraukė iš savo krašto, o jų vieton atėjo žmonės iš toliau. Pasitraukė iš Beržės apylinkės ir gražuolė dainininkė Audronė. Ji kalno viršūnėje prie savo žuvusio mylimojo, prie krivių, vaidilučių ir minios pasižadėjo amžinai tarnauti dievams, kurstyti šventąją ugnelę ir maldauti Praamžiaus sulaukti jai tos dienos ir tos valandos, kada ir žemaičiai dešimteriopai tiek pralies kryžiuočių kraujo, kada dešimteriopai tiek išžudys jų karių, ir kad tose skerdynėse žūtų ir jų vadas, kaip dabar žuvo žemaičių karvedys, jos mylimasis Žilvinas. Po priesaikos ji, krivių ir vaidilučių lydima, iškeliavo Palangos pajūrin amžinos ugnelės kurstyti ir pakely kryžiaus kariams keršto skelbti. Keliaudami vaidilos dainavo apie Medvėgalio kalno gynėjų kovą ir mirtį sudėtas dainas ir ypač garbino karvedį Žilviną, kuris vienas išžudęs tūkstančius kryžiaus karių. Be to, vaidilos guodė žemaičius, kad dievai pamilo karžygį ir paskyrė jo dvasią saugoti Baltijos jūrą, daužyti, skandinti kryžiuočių laivus, kad niekada joks priešas neišsikeltų į Palangos krantą. Pasakojo vaidilos, kad Perkūnas apkarūnavęs Žilvino dvasią gintaro karūna ir apgyvendinęs ją jūros dugne atstatytuose Jūratės rūmuose.
Pasiekusi Palangos pajūrį, Audronė apsivilko vaidilutės rūbu, ant gelsvų kasų užsidėjo rūtų vainikėlį ir atsistojo prie Praurimės aukuro šventos ugnelės kurstyti. Kartais, didelėms bangoms siaučiant, ji prisiartindavo prie pat jūros, šaukdavo Žilvino dvasią ir klausdavo, kaip atkeršyti kryžiuočiams...
Praėjo keliolika metų. Per tą laiką atsigavo žemaičiai nuo padarytų jų kraštui kruvinų žaizdų: atstatė sudegintas trobas, prisiaugino gyvulių, paukščių, padaugino miškuose margių - ariamų dirvų sklypų, nauja siena apmūrijo išgriautus Medvėgalio zomatus, sustiprino pilies senuosius mūrus, išvedė naujus, dar tvirtesnius apsigynimo bokštus, ir vėl ginkluoti vyrai dieną naktį budėjo piliakalnio viršūnėje ir sekė tolimesnius ir artimesnius sargybos kuorus...
Vieną kartą, o tai buvo 1348 metais, rudeniop, pamatė Medvėgalio pilies vyrai, kaip toli toli vakaruose nušvito akiratis ir kruvinų dūmų stulpas iššovė į padangę.
- Šatrija! Šatrija, Šatrija mums ženklą paduoda! - sušuko vyresnysis vyras ir parodė savo bendrams į Šatrijos pusę.
Nepraėjo ir valandėlė, kai suliepsnojo Girgždūta, Padevyčio, Vederių, Bilionių ir kiti piliakalniai. Tuojau užsidegė ir Medvėgalio pilies kuoro viršūnėje stiebas ir pašvietė plačiai apylinkei.
Dar nepatekėjo ir saulutė, o jau visi žinojo, kad klastingas Klaipėdos krašto komturas Markvardas Košau iš pasalų puola Žemaičių žemę.
Ir vėl sujudo sukruto žemaičiai: kas į girias, kas į pilis, kas savo kariaunai į pagalbą. Šį kartą jau nebe tik suaugę vyrai, bet ir paaugliai balnojo žirgus, ginklavosi, telkėsi į mažesnes ar į didesnes tytveikas ir traukė į tam tikras, dar iš anksto vadų nusakytas vietas.
Dar neužgeso ant sargybos piliakalnių stiebai ir laužai, o jau vienoje kitoje vietoje suliepsnojo kryžiuočių padegti kaimai, miškai, atskiros sodybos, ir kai padangė nušvito raudonais gaisrų atspindžiais, Žemaičių žemė vėl pasruvo žmonių krauju, ašaromis ir dejonėmis. Vieni, smulkieji, Žemaičių kunigaikščiai, pamatę tokią daugybę priešų, atskubėjo į Medvėgalį, kiti, nesusitarę savo tarpe veikti prieš kryžiuočius bendrai, užsidarė savo pilyse ir manė arba atsilaikysią patys vieni, arba atsipirksią. Prie Medvėgalio kūlgrindžio pasidarė tokia spūstis, kad vadai pareigūnai nebežinojo, kuriuos pirma ir praleisti: šarvuotus karius, maisto tiekėjus ar visuomenės ir bendrojo turto gelbėtojus. O gaisrai nuo vakarų krašto plito vis smarkiau ir skverbėsi į Žemaičių kraštą vis giliau.
Skaudi žinia, kad kryžiuočiai vėl puola Medvėgalį, pasiekė ir Palangos pajūrį, ir šventą Gabiją. Audronė, neužmiršusi savo priesaikos, dieną naktį meldėsi ir galvojo, kaip nueiti pas savuosius, kaip padėti jiems atkeršyti. Jos akyse atgijo gimtasis kalnas su pilimi, koks jis buvo prieš aštuoniolika metų apsuptas priešų, piktųjų kryžiuočių... Štai jie veža taranus, pina plaustus, stato tiltus... Tuoj puls mielą piliakalnį; ir vėl žus tūkstančiai brolių žemaičių, raudos verks motutės, sesutės, mergelės... O kryžiuočiai prieš mūšį ilsisi, daugelis puotauja, o jų arkliai vėl ganosi pievose ir kviečių margėse... Ūmai Audronė pakilo nuo aukuro papėdės ir nubėgo prie jūros. Ištiesusi į marias rankas, ji pradėjo šaukti iš vandens gelmių Žilvino dvasią ir klausti ją, kas jai daryti, kaip atlikti savo priesaiką, - kaip atkeršyti kryžiuočiams už 1329 metų žudynes. Ir staiga per jūros bangų mūšą išgirdo ji Žilvino balsą... Audronė puolė kniūpsčia ant žemės, veidu prisispaudė prie drėgno pajūrio smėlio, ir, kai Žilvinas pakartojo savo patarimą, ji potekom nubėgo per kopas į Gabiją ir, atidengusi kriviui paslaptį, dviejų vaidilučių ir vaidilos lydima, miškais ir laukais nuskubėjo Medvėgalio gynėjams į pagalbą...
O kryžiuočių voros tuo tarpu, teriodamos kraštą, žygiavo ir žygiavo Medvėgalio link.
Pagaliau išlindo iš miško pirmutiniai geležimis apsikaustę jų riteriai ir, prijoję Medvėgalio raistus ir balas, sustojo. Prieš jų akis atsivėrė nepaprastas reginys: visas kalnas kaip kokia sala plūduriavo vandenyje, o patį kalną vainikavo dantytomis sienomis, apskritais bokštais akmeninė pilis. Piliakalnio gynėjai jau buvo suspėję užtvenkti ir visus upelius. Pakilęs vanduo apsėmė visas sausumas ir susiliejo su Paršežeriu, Lukštu ir kitais ežerais. Išėjo iš krantų ir Sietuva ir paslėpė vandenyje visus maskuotus kūlgrindžius. Iš tolo piliakalnis atrodė riteriams kaip visai negyvenama sala su užburta pilim: ne tik nesimatė, bet ir nesigirdėjo joje nei žmonių balsų, nei arklių žvengimo, nei galvijų maurojimo, nors pėdsakai rodė, kad jų ten prigrūsta devynios galybės. Žiūrėjo riteriai į piliakalnį ir į pilį, gėrėjos ir negalėjo atsigrožėti. Ypač jų dėmesį kreipė aukštasis pilies kuoras, kuris iš tolo atrodė jiems it ant viso piliakalnio uždėta karūna.
Netrukus atvyko ir pats komturas su visa savo galybe, su keliais tūkstančiais karių. Viena po kitos vis lindo ir lindo iš miško vėliavos, skiltys, mažesni ir didesni daliniai ir, komturo paliepimu, viršininkų nurodymu, pradėjo supti piliakalnį iš visų pusių. Kai jau visas kalnas buvo apsuptas, trys kryžiuočiai, laikydami iškėlę komturo vėliavą, plaustu priplaukė "salą" ir ordino vardu pareikalavo pasiduoti be mūšio. Ir jie, kaip kadaise Čekų karalius Jonas, pažadėjo visiems dovanoti gyvybę, jei gynėjai sutiksią atiduoti ginklus, apsikrikštyti ir būti nuolankiais ordino pavaldiniais. Kitaip, pagrasė jiems pasiųstieji, jie išnaikinsią žemaičius visus iki vieno, kaip tai padaręs ir Čekų karalius Jonas.
- Pusta jūsų, pusta mūsų - ne su saule gyvensim! - atsakė žemaičiai ir sviedė nuo kalno į juos keletą iečių.
Vienas pasiųstųjų nusirito nuo plausto, kitas suklupo, o vėliavnešys, pamėginęs plaukti, pasimovė vilkaduobėje ant ąžuolinio iešmo.
Dar iš vakaro apstatę piliakalnį sargybomis, sukūrė kryžiuočiai daugybę laužų, ant kurių virėsi sau valgio, kepė kepsnius ir per naktį ūžavo kaip savo žemėje ir vis giedojo pergalės giesmes.
Rytojaus dieną iš pat ryto prasidėjo ir darbas. Sekdami Čekų karaliaus Jono pėdomis, ir jie paleido pievose ir kviečių margėse ganytis palaidus savo arklius, o patys kirto medžius, vežė juos prie raistų ir balų, statė tiltus, pynė plaustus ir per pelkes tiesė prie piliakalnio kelius. Žemaičiai jiems netrukdė, nes ir trukdyti nebuvo kaip: kūlgrindžių nenorėjo savo priešams atidengti, o kautis vandenyje - tai ne miške ir lauke - žemaičiai nebuvo pratę. Ypač rūpinosi kalno gynėjai neduoti priešams išgriauti užtvankų. Tokiu būdu vanduo apie piliakalnį vis kilo aukštyn, ir grėsė pavojus apsemti tiltus, nunešti plaustus ir visą priešų darbą paversti niekais.
Kryžiuočių darbą atidžiai sekė nuo kalno viršūnės žemaičių vadai ir tarėsi, kaip kuo ilgiau laikytis ir kaip kuo daugiau išžudyti savo amžinų priešų.
Kai Medvėgalio viršūnėje tarėsi žemaičių vadai, kaip kuo daugiau sunaikinti priešų ir kaip kuo brangiau atiduoti savo gyvybę, tuo pat metu gretimuose miškuose didžiojo kunigaikščio pasiųsta pagalba, keli lietuvių pulkai, suko sau galvą, kaip padėti apgultiesiems. Pradėti mūšį vieniems su tokia didele vokiečių kariuomene būtų neišmintinga, nes kolei apgultieji nusileistų nuo kalno, kolei kas, kryžiuočiai suspėtų pirma sumušti vienus, o paskui ir kitus. O susisiekti su apgultaisiais ir susitarti bendrai veikti per tankias vokiečių užtvaras nebuvo galima nei dieną, nei naktį.
Jiems besitariant, žvalgai sutiko miške beklaidžiojančią nebejauną, bet nuostabiai dar gražią moteriškę ir atvedė į stovyklą. Jos balti rūbai buvo ilgi ir siekė iki žemės. Galvą gaubė tamsus gaubtas. Be to, ji buvo užsimetusi ant pečių ilgą apsiaustą.
- Kas tu esi ir ko čia ieškai? - paklausė ją vadas.
- Aš esu čia gimusi ir augusi, o atėjau iš Palangos pajūrio nuo šventos Gabijos aukuro. Aš vaidilutė Audronė. Atėjau čia pareikšti tau, vade, dievų valią, kaip sunaikinti mūsų priešus, piktus kryžiaus karius.
Tai tarusi ji nuleido apsiaustą žemėn, ir kariai pamatė jos vilnijančius plaukus ir mažutį rūtų vainikėlį ant išdidžiai pakeltos galvos. Jos akys tamsoje žibėjo kaip žvaigždės.
Visi nustebo. Vadas paprašė kalbėti - pareikšti dievų valią.
- Dievai lemia taip, - prabilo vaidilutė: - apsiūkite meškų kailiais eikliausią žirgą eržilą ir paleiskite jį į kryžiuočių ramiai besiganančius pievose arklius. O kai kryžiuočių arkliai, užuodę meškos kvapą ir pamatę tokią pabaisą, pasibaidys ir išlakstys į visas puses, tuomet riteriai pasileis juos vytis ir gaudyti, o jūs tuo metu pulkite savo priešus iš miško ir atskirkite vienus nuo arklių, kitus nuo ginklų. Kalno gynėjai, pamatę jus puolant kryžiuočius, jau patys susipras, kas jiems daryti... Tai tokia dievų valia! - užbaigė vaidilutė Audronė ir, nusilenkusi vadui, dingo miške.
Pasislėpusi miške, ji su dviem vaidilutėm ir vaidila kantriai laukė mūšio, visi keturi melsdami dievų pagalbos žemaičių kariams. O kariai griebėsi ieškoti meškos kailio ir tinkamo eržilo.
Kai kryžiuočiai jau užbaigė tiltų statybą ir kai tereikėjo tik atplukdyti iš Paršežerio plaustus ir ant jų sustatyti taranus, staiga piliakalnio gynėjai pamatė, kaip iš miško šuoliais išbėgo kažkoks keistas, gauruotas, pasišiaušęs gyvulys ir žvygaudamas puolė ramiai besiganančius pievose priešų arklius. Pasibaidę kryžiuočių arkliai vieni nurūko į lauką, kiti į mišką, dar kiti sulindo į raistus, į marmalynes; o tie, kuriais vežė iš miško rąstus, bendro siaubo pagauti, apvertė vežimus, išdrabstė važmą ir, trypdami savo varovus bei pasitaikiusius karius, kaip padūkę pasileido bėgti kur kojos neša. Sumišę kryžiuočiai, dar nesuprasdami, kas atsitiko, vieni pamanė, kad jų žirgus puola kokia nors miško pabaisa, kiti - kad pagonių dievas, ir atstatė prieš jį kryžiaus pavidalo kalavijų rankenas. Dar kiti mėgino nuvyti pabaisą žegnone, rožančiais, šventomis relikvijomis, bet tuo metu išpuolę iš miško lietuviai pradėjo juos skinti kalavijais, taškyti buožėmis, badyti ragotinėmis ir būriais imti į nelaisvę. Nieko nebegalėjo jiems padėti nei susigriebusio komturo trimitai, nei keli tvarkingai mūšin įsitraukę riterių daliniai, nes juos užgriuvo nusileidę nuo kalno Medvėgalio gynėjai.
Kai buvo paimtas į nelaisvę pats komturas ir išžudyti jį gynę riteriai, kiti jau nebesipriešino, o kiekvienas bėgo kur kojos nešė ir gelbėjo savo gyvybę. Į vakarą kryžiuočių kariuomenė jau buvo baigta naikinti. Kurie ir paspruko sveiki, tai galą gavo žemaičių giriose, ir tik retas kuris kaip šešėlis pasiekė Klaipėdą ir Prūsus. Žemaičiams atiteko visi kryžiuočių ginklai, šarvai, taranai, arkliai, maisto atsargos ir kitas grobis, kurio buvo prisiplėšę kryžiaus kariai pakelėje į Medvėgalį.
Išvadavo žemaičiai ir visus belaisvius.
Paimtą į nelaisvę komturą Markvardą Košau visų pajuokai pasodino ant to paties meškos kailiais apsiūto eržilo, užvedė ant Medvėgalio ir, atkeršydami už 1329 metais visus iki vieno išžudytus kalno gynėjus, sudegino ant laužo, o pelenus išbarstė į visas keturias pasaulio puses.
Vaidilutė Audronė, atkeršijusi už savo mylimąjį ir už išžudytus savo tautiečius, vėl grįžo į Palangos pajūrį šventos Gabijos ugnelės kurstyti ir savo amželio baigti.
Apie jos sumanumą ir atliktą žygį žemaičių liaudis iki pat krikšto dainavo sudėtas dainas ir statė ją pavyzdžiu visoms lietuvėms moterims, o jaunosios motinos dažnai savo pirmgimėms dukterims duodavo Audronės vardą, trokšdamos, kad ir jos, prisiklausiusios apie legendinės vaidilutės žygius, išmoktų karštai mylėti savo gimtąjį kraštą, neapkęsti priešų ir neužmiršti jų padarytų tėvynei skriaudų.
1956
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
