404 Antanas Vienuolis "Legendos. Apsakymai. Apysaka" | Antologija.lt

Antanas Vienuolis - Legendos. Apsakymai. Apysaka

Apie kūrinį Turinys

PASKENDUOLĖ
[2]

    * * *

    Nuo vaisto nė kiek Veronikai nepalengvėjo. O laikas vis bėgo ir bėgo.
    Štai atėjo ir darbymetė, jau ir pievas parugėj pradėjo pjauti.
    Dieną šen ir ten, tarp rugių, pievelėse, dygo ir augo dideli žalio šieno vežimai ir išdygę tarytum patys savaime girgždėdami ir krutėdami plaukė į sodžių.
    "Dzim dzam, dzim dzam", - visur buvo girdėti dalgių pustymas, plaktukų taukšėjimas, visur skambėjo linksmi žmonių balsai, dainos, juokavimai, ir, kaip rudenį gandrai, gražiomis rainelėmis apsidariusios pievose pulkavo merginos. Visų veiduose buvo matyti linksmos ir svarbios darbymetės reikšmė, ir, tarytum laukiant pravažiuojant kokio didelio bei garbingo svečio, visas sodžius ir kelias buvo nubarstytas žaliu žalumynu - šienu.
    O vakarais iki vidunakčio laukai ir sodžiai toliese ošė, o arti skambėjo jaunimo dainomis.

* * *

    Šalia didžiojo vieškelio, tarp tankaus mišraus miško, prie pat kelio stovėjo senas pakrypęs ąžuolinis kryžius.
    Kada ir kas jį statė, niekas iš apylinkės senelių nebeatminė ir nežinojo, tačiau visi jį didžiai gerbė, laikė didele šventenybe ir bėdoje lankė.
    Nė vienų metų, per kryžiaus dienas, apylinkės sodžių žmonės nepraleisdavo, neaplankę šito kryžiaus ir nepasilsėję čia pat augančių senų ąžuolų pavėsyje.
    Pavasarį, kai tik sužaliuodavo žolelės ir pražysdavo pirmieji žiedeliai, nežinomi žmonės aptaisydavo kryžių gėlėmis, apkabindavo nupintais žalumynų vainikais, mergaitės atnešdavo iš savo darželių pirmųjų radastų, žaliųjų rūtelių, vos tik pražydusių lelijų.
    Anksti pavasarį, dar sniegą tebevarant, jau vysdavo ant kryžiaus ankstyvos žibuoklės, geltonos purienos; vėliau gaubdavo liemenį baltos kaip varškė ievų šakos, iš tolo viliodavo praeivį baltos ir melsvos alyvos...
    Apie sekmines žinodavo praeiviai, kad jau artimuose sodžiuose sužydo mergaičių darželiuose žirnikai, čebatėliai, daržuose išsprogo perstupas, kad jau krauna žiedus bitinas; žinodavo, kad paupio paliūnėse užaugo Turko lelijų...
    Rugiams pradėjus plaukėti, po tris, po keturis kartus apvyniodavo kryžių dideli mėlynų rugiagėlių vainikai, perpinti ir pagražinti gedulingomis gegutės ašarėlėmis, pilkomis smilgomis, žaliais uogienojais.
    Šen ir ten už vainikų užkaišioti vysdavo dideli ramunėlių kerai, darželio mėtų pluoštai ir šlamėdavo ką tik išplaukėjusių rugių varpos.
    Rudenį, užėjus šalčiams, nokdavo prie kryžiaus, galvas palenkę, šalnos nukąsti paskutinieji jurginai ir nušalę, pajuodę tarytum gamtos gedulo ženklai gurksėdavo ant kryžiaus per visą žiemą.
    Kaukdavo, švilpdavo aplinkui šalti žiemos vėjai, siausdavo po mišką sniegas, ūždavo, ošdavo pušys, plikais žabagarais tarytum kam grūmodavo ąžuolai ir kiti vasarą lapuoti medžiai, o sušalę, susitraukę jurginai šlamėdavo prie kryžiaus. Ir rodydavos praeiviui, jog šitie sušalę jurginai sapnuoja saulę, šiltą vasarą, ramias žvaigždėtas naktis, gražius, įvairių žolynų pilnus darželius; sapnuoja jų gražias šeimininkes mergaites... Ir nenorėdavo tikėti praeivis, jog, atėjus pavasariui ir atbudus gamtai, nebepražys, nebenusišypsos saulei iš naujo šitie jurginai: nesinorėjo tikėti, kad žiedas žydi pasaulyje tik vieną kartą ir kad nuskintas vysta ir nyksta...
    Po šiuo kryžium meldėsi lenkmety, prieš eidami miškan, apylinkės sodžių vyrai, paskui po juo verkė ir laužė rankas jų motinos ir žmonos, kai valdžia gabeno į Sibirą jų maitintojus.
    Po šiuo kryžiumi merdėjo, nesavo balsu šaukdama, dėdienė Adomienė, kai dvaro malūne amžinai sužeidė jos vyrą; čia pat vaitojo motulė, palaidojusi paskutinį savo sūnelį, verkė nuskriausta našlaitė, ir daug daug po šiuo kryžiumi ašarų išlieta ir bėdų išpasakota.
    Buvo pats vidunaktis ir pats įmygis, kai Veronika, vienoje rankoje rožančiumi, antroje laukinių žolynų vainiku nešina, artinosi miško takeliu prie šio kryžiaus.
    Tylu ir nejauku buvo miške, tik retkarčiais po medžiais sudžiūvusiuose penykščių metų lapuose čiužėjo beįžiūrimi gyvūnėliai, iš po kojų striksėjo varlės ir kur ne kur tamsoje žolėje spingsėjo kirmės blizgutės.
    Krūpčiojo Veronika nuo kiekvieno daiktelio sušlamėjimo, nuo kiekvienos po kojų šakelės sutraškėjimo ir, kalbėdama rožančių, varė šalin baisias mintis.
    Šit, kažin ką negera prieš Veroniką tardamies, suūžė, sušnibždėjo viršūnėmis medžiai, per takelį šmėstelėjo paslaptingas šešėlis, miško gilumoje brakštelėjo sučiuravo į vienas kitą du medžiai...
    - Už dūšeles, tarp dviejų medžių kenčiančias: Sveika Marija... - šnibžda Veronika, rožančiumi žegnodama į miško gilumą.
    Atsiminė ji netoli miško neturintį gero vardo ežerėlį ir ant jo kranto, pamiškėje, pakaruoklių kapines, atsiminė kitados šitame miške ant pušies pasikorusį elgetą... Širdis jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. It baidyklės atrodė patamsyje eglės, stuobriams rankos ir kojos išaugo; kelmai meškomis ir vilkais pavirto; viršum jos galvos, ant pušies pakibęs, pradėjo maskatuoti kojomis pakaruoklis, ir baisios paslaptingos šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių ir pridūrusios paskui ją sekė.
    Bet štai pasibaigė Riešutynė, praretėjo miškas, ir ilgas, pilkas, iš vienos pusės medžių šešėliais nuklotas pasirodė protekėj vieškelis.
    Susilaikė Veronika, lengviau atsiduso netoli šventosios vietos ir apsidairiusi, ar nėra ko ant vieškelio ir po kryžium, išlindo iš po medžių.
    Šmėstelėjo per vieškelį mergina, paskui ją šmėstelėjo pridūręs šešėlis, ir Veronika jau po kryžium.
    Vos tik ji pamatė tarp medžių pakrypusį kryžių ir gedulingai žemėj išsikryžiavusį jo šešėlį, kai jai suspaudė širdį, akyse sužibėjo ašaros ir nenuryjamas gurkšnis atsistojo gerklės gale. Ji ir pati nepamatė, kaip, paleidusi iš rankų vainiką ir rožančių, puolė prie kryžiaus ir, apkabinusi jį abiem rankom, visa prisiglaudė. O ašaros, didelės gailios ašaros ėmė riedėti iš merginos akių per veidą ir kryžiaus liemenį. Jos nelaimė buvo tokia didelė ir tokia opi, jog ji nebežinojo, kokiais žodžiais dievulį ir bemelsti, kad ją atitolintų... Ir rodės jai, kad iš viršaus žiūri į ją, nusidėjėlę, nukryžiuotasis, žiūri, mato jos ašaras ir be žodžių žino, ko ji prie jo atėjo ir ko reikalauja...
    Ir tik išsiverkusi susigriebė Veronika, kad vienomis ašaromis ir širdimi dievo nepermaldausi, ir atsitraukė nuo kryžiaus. Atsitraukusi sugraibė patamsyje rožančių, pakėlė nuo žemės vainiką ir, kelis kartus apsukusi juo kryžiaus liemenį, pradėjo nuogais keliais vaikščioti aplinkui.
    Iš pradžių pušų skujos ir medžių šakelės badė jai kelius, draskė blauzdas, bet netrukus kojos nutirpo, ir jautė ji vien šaltą prakaitą visame kūne, o burnoje aitrumą.
    Baigiant rožančių, taip jai pasidarė silpna, jog kas minutė turėjo ilsėtis ir skarele braukyti nuo kaktos prakaitą.
    Pabaigusi kalbėti rožančių ir daug kartų apėjusi aplink kryžių, prisiglaudė ji prie liemens ir ilgai sėdėjo, nekrutėdama iš vietos.
    Mėnuo jau nusileido už miško, ir tik kur ne kur protekėse ir ant vieškelio glūdėjo it paklydę jo paužulni spinduliai.
    Baidyklės išnyko, liovėsi lapuose čiužėję nematomi gyvi padarėliai, o medžiai tarytum vis dar nenorėjo nusileisti ir tebešnibždėjo kažin ką priešinga žmogui.
    Ilgai sėdėjo Veronika, įsmeigusi akis į paslaptingą miško tamsą, ir vis kažin ką galvojo. Perštėjo jai kelius, sukosi galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis.
    Štai lazdyne, tarp lapų, sparnais suplasnojo paukštelis, viršum galvos čypaudamas šmėstelėjo šikšnosparnis, pakalnėje karktelėjo iš miego pakirdusi varna, ir toli už miško it gaidys pragydo. Ir vėl viskas nutilo.
    Norėjo Veronika dar truputį papoteriauti, bet, aiškiau išgirdusi sodžiuje gaidį ir nuklausiusi dirvoje čiulbantį vieversį, atsistojo ir, išėjusi į vieškelį, apsidairė. Mėnulio šešėlių visai jau nebematyti; išblanko dangus, it praskydo oras, ir, tarytum atsiskleidę, pradėjo žmogui palankiau šnibždėti medžiai.
    Eidama mišku, Veronika išgąsdino kažin kokį žvėrelį, kuris, pamatęs žmogų, drioktelėjo į šalį, sučiužėjo lapuose, ir tiek jį mergina tematė.
    Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo: už ežero, kalne, per ūkanas matėsi it melsvais dūmeliais aptrauktas Šepečių sodžius, viršum kurio danguje tarytum dievulis patiesė baltinti du didelius pilkus audeklus - du debesėlius; o Galuose, viršum ganyklų, tarytum ką bloga darąs pagautas ir nežinąs, kur iš gėdos dėtis, kabojo visas išblankęs ir nugėdęs mėnuo.
    Žiūrint į paežerę, rodėsi Veronikai, kad tenai kažkas nakčia išpylė keletą šimtų nėšių verdančio vandens, kuris, lig šiol neataušęs, dar tebegaravo. Kur ne kur danguje tebetirpo žvaigždelės, o pritvinkusiuose rytuose Aušrinė, nardydama tarp mažučių, raudonai nusidažiusių debesėlių, čia dega, čia gęsta, čia liepsnoja, čia smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje.
    Štai, Veronikai bestovint, vienas audeklas atsisuko skersai sodžiaus, išsivyniojo, išsitempė, o antras pasislinko į rytus, pradėjo rausti ir aušros spinduliuose svilti... O žvaigždė Aušrinė vis dega ir gęsta, vis liepsnoja ir smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje...
    Jau maloniai, ramindami žmogų, suošė sušlamėjo medžiai, linksmai sučiulbo miške paukšteliai, ir savo gražia giesmele sveikino aušrą į padanges iškilę vieversėliai... O žvaigždė Aušrinė vis dega ir gęsta, vis liepsnoja ir smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje...
    Niekuomet dar Veronika nebuvo mačiusi tokio ankstyvo ir gražaus ryto.
    Tiesa, buvo vienas toks pat gražus rytas, bet tai buvo seniai, prieš keletą metų, kai ji buvo dar nedidelė piemenytė: panašus rytas buvo mamytės laidotuvėse, kai ją, visą naktį prie motutės karsto išsiverkusią, išvedė krikštomočia iš pirkelės ir pasodino pašalėj ant suolo.
    Ir tada buvo toks pat gražus melsvas dangus, toks pat perbalęs mėnuo, tokie pat keisti danguje debesėliai ir tokia pat graži ir maloni, viliojanti ir už širdies stverianti dangaus gražuolė žvaigždė Aušrinė.
    Ir atsiminė ji pirkelėje ant lentos baltu nuometu aprištą mamytę, atsiminė jos vaško geltoną raukšlėtą veidą, liesas ant krūtinės sunertas rankas...
    Atsiminė, kaip ji, tarnaudama Bukonių sodžiuje piemenyte, dar motutei gyvai esant, šventadieniais, neganomomis dienomis, lankydavos pas ją iš užupio. Atsiminė, kaip ją mamytė sutikdavo, kaip glostydavo, bučiuodavo, kaip niūniuodama supindavo jai kaseles ir kaip sekmadienio vakarą, palydėjusi iki šito kryžiaus, atsisveikindama bučiuodavo, bučiuodavo, prie krūtinės galvelę spausdavo ir vėl bučiuodavo... Ir gaili ašarėlė nuriedėjo per Veronikos nelaimės ir nemigos nuvargintą veidelį.

* * *

    Praėjo dar kelios dienos, dar kartą buvo nuėjusi Veronika prie kryžiaus, tačiau nė kiek jai nepalengvėjo, o po širdimi bėda vis augo didyn ir opyn.
    Veltui suvaikščiojo ji ir į šv. Jono atlaidus už trejeto mylių; nieko nepagelbėjo ir tokio daktarėlio vengrelio skystimėlis. Veronika žymiai pradėjo mainytis, sublogo, susitraukė, visai nustojo ramumo ir kantrybės. Pradėjo slapstytis nuo žmonių. Naktimis beveik nebeužmigdavo, o dieną prie darbo snaudulys kamuodavo... Galop, matydama, kad nei vaistai, nei maldos nebegelbsti, nusprendė nueiti pas ūkininkę Juozaponienę ir jai viską atvirai išsipasakoti: bene patars ką nors, bene nuramins, bene paguos...
    - Vis dėlto duos man kokį patarimą ir manęs nelaimingos pasigailės, - galvojo sau viena Veronika, užuot pogulio gulusi, eidama pakluonėmis pas Juozaponienę.
    Žinojo Veronika, kad Juozaponienė labai dievobaiminga moteriškė, įsirašiusi į visas brostvas, pranciškonus, kas sekmadienis eina išpažinties, tris dienas per savaitę pasninkauja. Žinojo ir pati matė, kaip nė vienas kunigas, grįždamas nuo ligonio, nepravažiuoja Šepečių sodžiaus, neaplankęs Juozaponienės, kuri ir pati tą vieną sūnų kunigu moko.
    Kai Veronika ėjo Juozaponienės kieman, šeimininkė, atsisėdusi ant priemenės slenksčio ir iki alkūnių atsiraičiusi rankoves, dažė puode siūlus.
    Priėjusi prie "tetulės" (taip ją visi iš didelės pagarbos vadindavo), pagarbino Kristų ir norėjo pabučiuoti ranką.
    - A! Veraniote, sveika gyva, - tarė tetulė Juozaponienė, apmetusi merginą nieko nereiškiamu žvilgsniu, ir atkišo pabučiuoti alkūnę, nes rankos buvo išdažytos mėlynais dažais.
    - Ką gi tu, dukrel, ar sveika, ar buvai prie egzorto? - pradėjo klausinėti Juozaponienė, skala badydama mirkstančius puode siūlus.
    - Ne, nebuvau, - atsakė Veronika silpnu, prislėgtu ir nusiminusiu balsu.
    - Tai kodėl gi nebuvai? - lyg supykusi, lyg merginos nepaklusnumu nusistebėjusi, jau gyviau paklausė Juozaponienė ir piktai pažvelgė į akis...
    - Tetulyt, aš ne... aš... - ir nežinodama, kaip pasakyti, pravirko ir užsitraukė ant akių skarelę.
    - Dievuliau tu šventas, kas gi tau, dukryt, kas gi? - pradėjo meilintis prie Veronikos tetulė ir, šluostydama į sijoną rankas, įsivedė merginą patamsėn, įvairiomis rūgštimis ir pelėsiais dvokiančion kamaron.
    - Kas gi tau, dukrel, sakyk, kas gi? - pridūrusi meiliai klausė Juozaponienė, stengdamasi nutraukti nuo merginos veido skarelę ir pažvelgti jai į akis.
    - Tetulyt, aš, aš, aš nelaiminga, - ir vėl nebepabaigė, o pasirėmė statinės ir apsipylė ašaromis.
    - Ak tu macnas, tu pone! - supratusi, kas yra, pradėjo gūžčioti Juozaponienė, stebėdamasi ne tiek merginos nelaime, kiek savo kvailumu. Ir kaipgi ji, kuri žino visas visos parapijos naujienas, ligi šiol dar nežinojo, kas dedasi čia, jos panosėje, ir nesusiprotėjo dargi tada, kai mergina buvo anąsyk, sekminėse, apalpusi.
    - Su kuo gi? Ar seniai gi? Kada gi? Veronika atsakė ir pasiteisino.
    - Lauk, šunie, kol kumelė išdvės, taip jis tave dabar ir ims! - atkirto jai Juozaponienė.
    - Ar buvai gi išpažinties? Ar sakeis gi kunigui? Ar padarei gi gailestį? - tėškė klausimą po klausimo jau ne juokais pradėjusi pykti tetulė...
    - Ir kaip tave lig šiol griausmas nemušė; kaip tave šventa žemė nešioja, paleistuve tu! Dabar šitokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties nebuvo. Na, ag kad tu gi, kai anąsyk išgėrei šitos bjaurybės, būtumei numirus, tai su dūšia ir kūnu būtumei amžinai pražuvus. Ak tu macnas, tu pone! Ką dabar sužinoję kunigai sakys! - tarškėjo ir stebėjosi Juozaponienė, įmygus į šoną kumštį, nes nuo to karto, kai šv. Matauše per atlaidus prilamdė ją prie klausyklos, dabar prie kiekvieno susijaudinimo imdavo diegti šoną.
    - Veikiau prieik man išpažinties, prisipažink, melskis, padaryk atgailą... Dabar šitokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties nebuvo. Matai, Veronika, ar aš tau nesakiau, kai tu krizendavai mojavoj arba rožančių giedant, kad nubaus tave ponas dievas; ot, matai, prie ko visa tai privedė! Kas nuo dievo atstoja, prie to velnias pristoja...
    Ir dar ilgai barės, stebėjos ir ūdijo merginą įtūžusi Juozaponienė.
    Veronika seniai jau nustojo verkusi ir tik, statinės pasirėmusi, klausydama tetulės, šniukštėjo nosim, braukė skarelės kuliais akis, skruostus, o tuo tarpu jos galvoje kilo mintys viena už kitą baisesnės...
    - Tetulyt, tik niekam nesakyk, - paprašė tetulės išeidama Veronika ir pabučiavo jai ranką.
    - Gan tu, baikininke, kad aš ir nesakysiu, galgi nesužinos: ylos maiše nepaslėpsi. Žiūrėk, prieik man tuojau išpažinties ir taip nesivalūzok, - piktai baigė Juozaponienė, einant Veronikai iš kamaros į piemenę.
    Dabar prisidėjo Veronikai dar kita bėda, ir, eidama namo pakluone, ji visa drebėjo iš baimės, kad tik iki sekmadienio, iki išpažinties, nenumirtų netikėta mirtimi ir nepražudytų vėlės.
    Buvo norėjusi sukalbėti devynerius poterius "nog noglos ir nesitikėtos smerties", bet, atsiminusi tetulės žodžius, kad žmogaus, apsunkinto mirštamosios nuodėmės, dievas maldų nebesiklausąs, susilaikė ir suprato, dėl ko nepasigailėjęs jos viešpats miške po kryžiumi ir nepadaręs jokio stebuklo.
    Šeštadienio vakarą pasiprašė Veronika šeimininkę leisti ją išpažinties; iš vakaro prinešė vandens, pakrovė krosnį ir rytą anksti anksti, kol visi dar tebemiegojo, išėjo į bažnyčią.
    Saulė vos tebetekėjo iš už tamsaus kaip naktis šilo, ir gaili rasa didelėmis ašaromis sužibo ant palinkusių rugių ir rasakilių.
    Iš palengvo garavo ežeras, iš palengvo kaitino saulė. Kimsynėje stovėjo, pakabinę galvas, iš nakties priėdę arkliai. Dvi pempės gainiojos po pievą. Ežere tiesė tinklus ir kratė varžas svetimo sodžiaus žvejas.
    Ir taip tylu ir iškilmingai ramu buvo aplinkui, jog rodėsi, kad ir pati gamta švenčia sekmadienį ir drauge su žmonėmis ilsisi.
    - Prieisiu išpažinties, viską pasisakysiu, atliksiu užduotą atgailą, ir viskas bus gerai, - galvojo sau viena Veronika, eidama drėgnu takeliu ir viena ranka glostydama pakelėj rugius.
    - Po visa ko nueisiu paštan; šiandien tai jau tikrai turi būti ir laiškas, ir pinigai. Ir kokia aš kvaila, juk Amerika ne už Kavarsko, o už jūrų jūrelių. net už Liepojos; juk ir Amerikoj pinigų negi rieškučiomis semia, ir labai aišku, kad Juozelis nesuskubo taip greit uždirbti man kelionei šimto rublių, o tuščią laišką, žinai, gėdisi siųsti.
    - Be reikalo aš taip sielojaus ir krimtaus... Jei tik šiandien gausiu pinigų, tai kitą sekmadienį ir brauksiu sau į Ameriką. Pinigus tuo tarpu paduosiu paturėti tetulei Juozaponienei arba pati, įsisiuvusi užanty, išsinešiosiu, - ir vėl linksma viliojančio gyvenimo banga užliejo jos širdį.
    Taip kai kada prieš didelę ūkaną netikėtai pasirodo iš po debesų saulė, nušviečia laukus, perkošia mišką, sužibina banguojančią upelę, prajuokina gėles, sužadina paukščius ir staiga pasislepia už juodo debesio, kad jau ilgai nebepasirodytų.
    Kai Veronika įėjo miestelin, buvo dar taip anksti, jog visi tebemiegojo.
    Bažnyčioje irgi nieko dar nebuvo, be keleto tarnų elgetų, kurie, susėdę klaupkose, giedojo ankstybąjį rožančių.
    Bobinčiuje susilaikė Veronika, nusižeminusi atsiklaupė, palenkus galvą, sukalbėjo tris kartus "Tegul bus pagarbintas" ir, apsišlaksčiusi švęstu vandeniu, taukšėdama į bažnyčios grindis naujais girgždančiais burlečiais, nuėjo į pono Jėzaus koplyčią.
    "Pagirta tu tarp moterų ir pagirta-a-a-s vaisius žyvato tavo Jė-ė-zu-us", - aidėjo tuščioje bažnyčioje tarnų elgetų balsai, ir rodėsi Veronikai, kad jie ne rožančių gieda, tik tarp savęs mėgdžiojas.
    Atskaičius išpažinties maldas, dar kartą perkračiusi sąžinę ir pirštais suskaičiusi savo nuodėmes, susimąstė Veronika: prie kurio kunigėlio eiti; visuomet ji eidavo prie jaunojo, kamendoriaus, angeliško veido kunigėlio, kurs nė vienai moteriškei nežiūrėdavo į akis, o vyrus klausydavo išpažinties iš priešakio. Bet dabar ji gėdijosi angeliškojo ir nusprendė eiti prie paties klebono.
    - Vis dėlto senesnis, ir ne tokia gėda bus jam pasisakyti, - aimanavo mergina, o tuo tarpu kažin kas tarytum traukte traukė ją prie jaunojo kamendoriaus klausyklėlės.
    Trumpai atsiminė Veronika, kaip ji buvo įsimylėjusi jaunąjį kunigėlį, kaip ji stengdavosi su juo susitikti, pasimatyti, pabučiuoti jam ranką ir šitokiu ar tokiu būdu, nors klūpodama bažnyčioje, einant jam pro šalį, prisiglausti veidu prie jo sutanos, palytėti ranka jo kamžą, ir kokia neapsakoma laimė ir jai pačiai nesuprantamas jausmas pakildavo jos krūtinėje, ir kaip ji visa it ugnim įsidegdavo meile, malonybe ir paslaptinga nežemiška svaja. Ir ilgai paskui ji svajodavo būti kunigėlio tarnaitė, plauti jo skalbinius, valyti jo kambarius ir kasdien nors iš tolo jį matyti. Atsiminė, kaip vieną šventadienį, po visa ko, kai ji nunešė namo kunigėliui du rublius mišioms už motutės vėlę, jaunutis išklausinėjo ją, kas ji tokia, iš kur, kame tarnauja, ir atsisveikinant, duodamas pabučiuoti jai į delną, taip suspaudė jos veidą rankoj, jog, iš pusiausvyros išėjusi, pasverdėjo ir galva įsispyrė į kunigėlio krūtinę. Staiga pajuto ji arti savo veido šiltą, arbata kvepiantį kunigėlio kvapą, pajuto ant savo kaklo kunigėlio lūpas: kraujas jai veidą užliejo, smagiai pradėjo plakti širdis, apsvaigo galva, bet tąsyk kunigėlis suėmė ją už rankų ir atitolino nuo savęs.
    Dievas žino, kaip ji būtų atsipeikėjusi iš šitokios gėdos ir nesmagumo, jei tąsyk nebūtų įėjusi kunigo "panytė" prašyti kunigėlį pietų.
    Visą pusdienį paskui degė Veronika nesuprantamu, pirmą kartą patirtu jausmu, skendo paslaptingose mintyse, jautė kunigėlio rankas, jautė jo šiltą, arbata kvepiantį kvapą, ir tarytum skaisti, niekuomet nevystanti balta radasta prilipo prie jos širdies - ir žydi, žydi...
    O vakare, atsigulusi į lovą ir įsisvajojusi, leidosi į tokias mintis, jog paskiau turėjo tam pačiam kunigėliui per išpažintį pasisakyti.
    Ilgai klūpojo prie klebono klausyklos Veronika.
    Elgetos seniai jau pabaigė rožančių giedoję, jau ir žmonės pradėjo rinktis ir apie klausyklas spiestis.

    Sveika, Aušros žvaigžde šviesi,
   Tu linksmybe svieto esi... -

drebančiu balsu užgiedojo aukštai vargonininkas; maloniai jam tardami suūžė, sudūdavo vargonai, ir taip ramu pasidarė Veronikai, jog ji, užmiršusi ir baisia išpažintį, ir savo nelaimę, pradėjo pati pritarta vargonams.

    Marija pana,
    Pana švenčiausia... -

dūdavo aukštai vargonai, o pilnomis malonės ašarų akimis Veronika, pritardama jiems, lingavo galva ir atsiminė, kaip aną sykį, anksti rytą, degė ir liepsnojo danguje šviesi žvaigždė Aušrinė.
    Atėjo į klausyklą ir jaunasis kunigėlis; vargonininkas pabaigė giedojęs valandas, o klebono vis dar nebuvo.
    Jau buvo pradėjusi Veronika graužtis nėjusi prie jaunojo, kai staiga išgirdo ties zakristija klebono krankštimą, ir jos širdis pradėjo plakti: ji buvo pirmutinė prie langelio.
    Kosėdamas ir spjaudydamas pasirodė koplyčioje ir klebonas, bet, eidamas prie klausyklos, kažin kaip užkliuvo koja už klūpančio vaikino batų ir knabtelėjo; knabtelėjęs tuojau susigriebė, nukaito ir spyrė vaikinui į kojas. Tuo tarpu prisiskubinusi prie jo vargšė moterėlė, siekusi pabučiuoti jam ranką, persigando, nusiminė ir it per galvą šerta susmuko ant kelių.
    Nujautė Veronikos širdelė, kad nebebus čia gerai, ir norėjo jau atatupsta trauktis nuo klebono klausyklos, kai tuo tarpu išgirdo krumplių dūzgenimą į langelį ir šiurkštų balsą:
    - Kas tau, ar apsnūdai?
    Puolė Veronika prie langelio, atsiklaupė ant suoleliuko ir buvo jau besakanti paprastą išpažinties įžangą, kaip vėl rūsčiai sušuko klebonas:
    - Nuo katros pusės užsidengei?.. Užsidenk, sakau, skarele!
    Veronika, sumišusi ir taip persigandusi, jog nebegalėjo nuvokti, kur dešinė ir kur kairė, užsidengė kaip tik ir vėl iš tos pačios pusės. Tada jau įtūžęs klebonas išsikišo iš klausyklos, sugriebė merginai už plaukų ir, pusiau nutraukęs nuo galvos skarelę ir suardęs kasas, parodė, kaip reikia užsidengti.
    Pajuto Veronika ant savo galvos kunigo ranką, pajuto raunamų plaukų sopę ir išgirdo, kaip iš kasų pabiro ant žemės smeigės.
    Mergina, visiškai persigandusi ir visa nukaitusi, tarytum apmirė, negalėdama nė žodžio pratarti.
    - Na, ko gi tyli, sakyk! - papūtė į ją šiltu kvapu kunigas.
    Veronika buvo pradėjusi vėl nuo įžangos sakyti, bet įpykęs klebonas net drebėdamas suunkštė:
    - Sakyk, ką sugriešijai, girdėjau jau aš tavo!
    - Tuk, tuk, tuk, tuk, - plakė apmirusioje merginos krūtinėje širdis, čiurliais per veidą bėgo prakaitas, ir palaidi, iš po skarelės išsibrukę plaukai lindo į burną ir akis.
    Bijodama krustelėti, kad neiškryptų iš tos vietos. į kurią kunigas savo ranka ją paklupdė, pradėjo sakyt iš pradžių pačius niekniekius ir pagaliau, ištarusi savo baisųjį nusidėjimą, nutilo. Tylėjo ir klebonas. Kai Veronika norėjo sakyti toliau ir buvo jau pradėjusi drebančiomis lūpomis kalbėti, ūmai klebonas ją nutraukė:
    - Iš kurgi tu? Kokia gi tu? Ar seniai? Veronika į visa atsakė.
    - Paleistuve tu! Begėde! Tu nori mano parapiją sutepti?! Veronika pradėjo verkšlenti.
    - Cit! - suspiegė ant visos koplyčios klebonas, net žmonės grįžtelėjo.
    Veronika jau nieko nebesuprato, nei ką jai kalbėjo kunigas, nei kuo grasė. Gerai nenugirdo, ir kokią atgailą jai įsakė. Jam minutytę nutilus, nenuklausiusi jo paskutinių žodžių, buvo pradėjusi Veronika aiškinti, kad gal jai reikėsią per marias plaukti į Ameriką, kad tokioj kelionėj esą galima numirti arba paskęsti, bet klebonas vėl ją nutraukė ir, visas išsišiepęs, prisikišęs prie langelio, švilpiančiu, užkimusiu balsu pasakė:
    - Klaupkis, sakau, paleistuve, negausi išrišimo, aš tave tik palaiminsiu!
    Atsiklaupė Veronika ir pasilenkusi nežinojo, ką daryti: ar muštis į krūtinę ir kalbėti "Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlės", ar kita ką, bet tuojau išgirdo kunigo ženklą eiti nuo klausyklos.
    Pasikėlė Veronika nuo suoleliuko visa nukaitusi, apsiašarojusi; kasos iširo, skarelė nuo galvos nusmuko, pabiro smeigės. Atsistojusi ir šiek tiek sutvarkiusi plaukus, norėjo dar padėkoti, pabučiuoti kunigui ranką, bet klebonas piktai ją atitraukė, ir mergina, dar labiau susigėdusi, nuėjo šalin.
    Visos galvos atsigręžė, ir visos akys sužiuro į Veroniką: pasirodė jai, kad kiekvienas atspėjęs jos nuodėmę.
    Be paliovos tvarkydama plaukus ir pešiodama skarelę, įsigrūdo ji į žmones ir atsiklaupusi iš gėdos visa nutirpo.
    Viskas jos galvoje suiro, susimaišė. Pasilenkusi bijojo pakelti galvą, nes, rodėsi jai, visi į ją žiūri ir tik laukia, kad pažvelgtų jai į akis ir ja pasibjaurėtų.
    Per sumą, evangelijos metu sustojus visiems žmonėms, ji kaip ką pavogus išsibrukė per žmones laukan ir nieko nebenutuokdama nuėjo Butrimonių keliu.
    Susilaikė tik ties kapinėmis. Čia, irgi nieko nenutuokdama, šmukštelėjo pro vartelius, praėjo dvarininkų koplytėlę ir, atsidūrusi ties motutės kapu, iš tolo suriko:
    - Ach ach-a-aa ha haa! Mamyt, mamyt! Ach a-a ha haa!.. - ir pribėgusi parpuolė kniūpsčia ant motutės kapo. Parpuolusi veidu įsirausė į žoles, rankas į smėlį suleido ir kaip mažas vaikas užsigaikščiojo.
    Tylu kapinėse: nei žmonių, nei triukšmo, nei kasdieninio judėjimo. Visur vien stirkso kryžiai, visur smėlio kupsteliai, po kuriais ilsisi žemės vargdieniai; visur žaliuoja medžiai, žydi gėlės, ir gedulingai birbendamos skraido žiedas nuo žiedo ratuotos bitelės. Skraido, birbena ir, regis, pasakoja, kaip sunkiai velioniai pasaulyje gyveno, kaip vargo, triūsė, kaip į kapus nuėjo; kaip vienus šioje ašarų pakalnėje bėdos graužė, kitus ligos kamavo; kaip paskui vienų ilgai verkė, kitus veikiai pamiršo. Pasakoja, kaip mirusi močiutė mažučius našlaičius paliko, kaip mirė mergelė, meilės nepažinusi, kaip ilsis bernelis, svetimoje salelėje galvelę paguldęs... Skraido, birbena, pasakoja. Klauso jų medžiai, gėlės ir kryžiai pakrypę... Daug daug ant kiekvieno kapo, kiekvienam žiedeliui bitelė rauda, pasakoja ir bepasakodama giliai atsidūsta, suzvimbia ir, apsukusi ore ratą, išnyksta dangaus mėlynėje...
    Ir Veronika, bitelės įsiklausiusi, nutilo, prie kapo prilipusi, lyg nurimo; tačiau retkarčiais traukosi jos pečiai, dreba nugara, ir rankos rausiasi giliau į motutės kapą.
    Bažnyčioje pasibaigė ir pamaldos, ir žmonės pradėjo namo skirstytis, ir pro kapines ratais trinksėti. Vieni jų užsuko į kapines dar pasimelsti už tėvus, brolius, seseris; šen bei ten pradėjo balsu verkti, vaitoti, brangiais gailiais žodeliais velionius minėti. Vienur verkė motutė dukrelės, kitur dukrelė motutės. Tai ant nesuskubusio dar apželti kapo verkšleno jauna našlė, tai meldėsi poteriavo žila senutė, pergyvenusi vaikaičius. Koplytėlės pavėsyje sėdinėjo pasimeldusios moterėlės ir, kąsdamos ragaišio su sūriu, peikė savo marčias, nusiskundė tėvais, sūnumis... Kitoje vietoje dėstė bėdas vargelius dvi seniai nesimačiusios seserys, toli viena nuo antros išėjusios už vyrų. Žodžiu, čia buvo vieta ne liežuviams, ne apkalbinėjimams, o vieta ašaroms išlieti, vargeliams išpasakoti ir brangiems mirusiems atsiminti.
    Galop ir kapinėse sumažėjo, o Veronika vis dar tebeverkė ant motutės kapo ir baisias mintis galvojo.
    - Ko gi tu, dukrel, ko gi? - tarė, už pečių krutindama Veroniką, priėjusi nepažįstama senutė, kai mergina prieš išeidama vėl pradėjo balsu verkti ir galva į motutės kapą badyti.
    - ...Ko gi tu, dukrel? Ar motutės, ar tėvelio verki? Cit, dukrel, cit. Nusiramink. Jo valia šventa, gal žino, ką daro. Juk ir mano visi trys čia guli: ir tėvas, ir sūnus, ir dukrelė, bet ką gi padarysi. Jo valia šventa. Sukalbėk, dukrel, tris "Sveika Marija" už dūšeles, čyščiuj esančias, ir eik namo. Ir taip jau vėlu, o namie, žinai, dar ruošos turi.
    - Tetulyt, aš ne motutės!.. - suriko Veronika smėlio prisiževėjusiomis lūpomis ir pakėlė galvą nuo kapo, tačiau didžiai jos paveikslo sugraudinta senutė nesuprato ir, išvyniojusi iš skarelės mažutę bandytę, padavė merginai tardama:
    - Še, dukrel, suvalgyk, še, juk gal nuo pusryčių nieko burnoj nesi turėjusi; suvalgyk ir eik namo, o ką čia begelbės... Jo valia šventa, gal žino... - ir senutė, šluostydamasi ašaras, nuėjo šalin.