en
VIII
Niekur taip monotoniškai ir nuobodžiai neslenka gyvenimas, kaip kalėjime ir ligoninėje.
Ir Šalajų naujoje ligoninėje daktaras Kalvaitis įvedė tokią pat tvarką, kaip visur. Nesudarė išimties ir Inteligentų palata. Nors ji naudojosi šiokiomis tokiomis privilegijomis, tačiau tvarka ir joje buvo tokia pat, kaip ir bendrame korpuse.
Anksti rytą, ligoniams dar tebemiegant, tarnaitė kasdien plaudavo koridoriaus grindis. Paskui ateidavo bendro korpuso felčeris, žvangėdamas raktų ryšuliu, atrakinėdavo kameras, keldavo ligonius ir vieną po kito vesdavo visus į šaltą vonią. Paskui visi bendrame kambaryje gerdavo iš emaliuotų puodelių kavą su kondensuotu pienu. Po kavos visi, išskyrus "plieniką", eidavo į kiemą pasivaikščioti ir iki pietų, neturėdami kur dėtis, slankiodavo po ligoninės rūmus. Daktaras Inteligentų palatos kasdien nelankė, nes jis pats gyveno čia pat ir kas valandą galėjo matyti savo išrinktuosius ligonius. Už tai bendrame korpuse ir raštinėje praversdavo jis iki pietų.
Pietus ligoniams duodavo dvyliktą valandą. Į Inteligentų palatą atnešdavo kiek vėliau, kai bendrame korpuse visus pavalgydindavo. Po pietų vėl tas pats pasivaikščiojimas po tą patį ligoninės kiemą, lūkinėjimas koridoriuje, tie patys tų pačių ligonių gestai, mostai, tie patys žodžiai. Netgi "plienikas", kas dieną iššliauždamas iš savo kambario, barškindavo į tas pačias duris ir šaukdavo tais pačiais žodžiais.
Vakarieniaudavo ligoniai tą pačią kavą su kondensuotu pienu ir kas likdavo nuo pietų. Paskui tas pats felčeris užrakindavo visas duris, ir ligoniai eidavo gultų.
Toks vienatonis ligoninės gyvenimas neigiamai veikdavo ne tik ligonius, bet ir personalą, ir daktaras Kalvaitis kartkartėmis stengdavos jį paįvairinti. Mieste buvo dar ir apskrities ligoninė ir du laisvai praktikuoją gydytojai, tai Kalvaitis praktikos neturėjo. Į jį kreipdavosi tik kaip į specialistą ir sunkiais atsitikimais nesant kitiems daktarams namie.
Kartais šventadieniais ar ir šiokią dieną išsivesdavo daktaras Kalvaitis į ligoninės kiemą visus Inteligentų palatos ligonius ir ramesnius iš bendrojo korpuso. Prie tokios kompanijos prisidėdavo felčeris, viena kita seselė, dar kas nors iš personalo žmonių, ir visi eidavo į "sodą" pasivaikščiotų ir pažaistų. Daktaras pirmoje eilėje eidavo su generolu už parankės ir balsiai abu šnekėdavosi; paskui juos felčeris su Dragūnaite, taip pat už parankės, ir pagaliau globojami seselių eidavo kiti ligoniai. "Plienikas", nors eidavo drauge, tačiau laikydavos nuošaliau ir kaip arklys, kuris vis baidosi, neramiai žvalgydavosi į šalis ir krūpčiodavo. Ypač geros nuotaikos būdavo generolas ir kalbėdavo daktarui apie rimčiausius dalykus.
- O taip... Žinoma, vaše prevoschoditelstvo... Be abejo, kitaip ir būt negalėjo... - tik pritardavo jam daktaras, dėdamasis, kad labai domisi generolo kalba.
Prie dezinfekcijos kameros tuo tarpu išsirikiuodavo pats vienas arklininkas Motiejus ir saliutuodavo generolui šakėmis.
- Zdorovo, rebiata! - sveikindavosi su juo generolas, paleidęs daktaro ranką ir pagerbdamas Motiejų.
- Zdravija želajem, vaše visokoprevskoditelstvo! - visa gerkle atsakydavo jam Motiejus.
- Chorošo, rebiata!
- Rady staratsia, vaše visokoprevskoditelstvo!
Generolas būdavo labai patenkintas ir susijaudinęs keletą žingsnių eidavo greta daktaro tylomis, tik mirksėdamas.
Už skalbyklos, medžių ūksmėje, daktaras įtaisė suolus, pastatė keletą stalų ir pavadino tai "sodu". Sveikesni ir ramesni ligoniai šitame "sode", seselių prižiūrimi, ir praleisdavo didesnę dienos dalį. Čia rengdavo jiems ir pramogėlių. Ir tuo tarpu, kai ligoniai tose pramogėlėse pasilsėdavo, daktaras ir jo padėjėjos tik privargdavo.
Ir pamišėliai kaip vaikai būry disciplinuojasi ir tik reikalauja tinkamo su jais elgesio, kad prie jų prisitaikytų.
Tik "plienikas", Dragūnaitė ir dar vienas iš bendros palatos ligonis ardydavo tvarką ir klaidindavo ir kitus ligonius. Taip antai "plienikas" nė už ką nesėsdavo ant suolo už stalo ir sutikdavo geriau gulėti ant žemės arba pasislėpęs už medžio žiūrėti į žaidžiančius, ir daktaras tyčia nurodydavo jam vietą, kur atsigulti arba už kurio medžio pasislėpti. Dragūnaitė protestuodavo ir keldavo triukšmą, kai kuris nors vyriškių "degant nuodėgulį" gaudydavo ne ją, ir daktaras, jai bėgant, stodavo nuodėguliu pats arba pamerkdavo felčeriui. Bendros palatos vienas ligonis labai mėgdavo dainuoti" ir daktaras kviesdavo visus valandėlę jo pasiklausyti. Tamošiūnaitė gi bendruose žaidimuose nedalyvaudavo, o pindavo visoms mergaitėms iš žalumynų vainikus ir paskui neatsidžiaugdavo, kai jos apvainikuotos draugės eidavo ratelio.
Tokie vaidinimai ir žaidimai kartais užtrukdavo gana ilgai.
- Na o dabar visi į poras ir eisime namo vakarieniauti, - sušukdavo, plodamas delnais, daktaras. - Ponas generolas su manim, Dragūnaitė su ponu Jonu... tamsta stok čia...
Ligoniai būdavo paklusnūs, ir paskubomis visi stodavo į poras.
Tegu giria šlamščia, ūžia,
Dra ta ta, dra ta ta!.. -
uždainuodavo daktaras, mosuodamas rankomis ir žygiuodamas priekin. Tuo metu jam pritardavo felčeris, seselės, drąsesnieji ligoniai ir pagaliau visi.
Dainuodavo ir generolas ir net kretėdamas trypdavo kojomis į maršo taktą. Tik vienas "plienikas" potekomis bėgdavo patvoriu ir bailiai žvalgydavos į visas puses. Praeiviai sustodavo ties ligoninės sienomis, spausdavos prie vartų ir klausydavo, kaip bepročiai dainuoja.
Po vakarienės, kai užrakindavo kameras ir ligoninėje įsiviešpataudavo tyla, daktaras Kalvaitis užsidarydavo savo kabinete ir imdavosi savo disertacijos. Medžiagą savo disertacijai jis semdavo iš tų pačių ligonių ir tikėjos po kelių metų įsigysiąs medicinos daktaro laipsnį. Tačiau valdžia nedavė jam užtektinai pinigų ne tik rūmams atremontuoti, bet apkarpė sąmatą ir medicinos įrankiams įsigyti, tai daktaras pamažėl atidėjo savo disertacijos rašymą ir tenkinos tik kai kuriais pastebėjimais, kuriuos kas vakaras pasižymėdavo į tam tikrą knygutę.
Bet toliau ir pats daktaras pradėjo nebetikėti savo disertacija ir vakarais jau geriau mėgo vaikščioti alėja, negu sėdėti savo kabinete prie disertacijos.
Užmezgė ir pažinčių. Pradėjo flirtuoti.
IX
Nors ir nedidelis buvo apskrities miestelis, o per karą dar sugriuvo ir sudegė jo daugelis namų, bet įstaigų tarnautojai surado tinkamą butą ir įsteigė jame Inteligentų klubą.
Klube vakarais, ypač šventvakariais, rinkdavos visa miestelio inteligentija. Atsilankydavo vienas kitas dvarininkėlis.
Nors klube buvo įrengtas šioks toks ir knygynėlis, ateidavo visi laikraščiai ir žurnalai, tačiau mėgėjų juos vartyti ir skaityti buvo labai maža. Stambesnieji ir senesnieji valdininkai lošdavo kortomis, vakarieniaudavo, o jaunimas šokdavo. Šokdavo kasdien. Paprastais vakarais trumpiau, šventvakariais iki aušros. Šita šokių epidemija buvo užsikrėtę visi miestelio piliečiai, išskiriant žydus, senelius, paralitikus ir žindomus kūdikius. Iš šalies žiūrint regėjos, kad kaip viena Šalajų inteligentijos pareiga dieną darbuotis įstaigose ir biuruose, taip kita - vakarais šokti.
Klubui klojosi gan puikiai. Netrukus ir daktaras Kalvaitis įsirašė klubo nariu ir pasidarė nuolatinis jo lankytojas.
Be Inteligentų klubo, mieste buvo dar keletas viešbučių, smuklių, alinių ir privačių užeigos vietų, kur visuomet galima buvo pasilinksminti ir išgerti. Į klubą linksmintis eidavo ištisos šeimynos; kartais atsitikdavo, kad po šokių, grįždami namo, jaunikaičiai užbaigti nakties smagumams užsukdavo kur nors į "ramų" viešbutį ar į privačią užeigą. Dėl to, kad miestelis buvo arti sienos ir "samagonka" varyti neapsimokėjo, tai visi linksmindavosi pigiu Prūsų spiritu, ir jokių nelaimingų atsitikimų neatsitikdavo, tik miesto ligoninės daktarai pastebėjo, kad mieste ir apskrityje labai plečiasi venerinės ligos. Netrukus, miesto ligoninės daktaro iniciatyva ir vietos ponių pritarimu, kovoti su tomis ligomis susidarė draugija - "Rūta". Draugijos pirmininku buvo išrinktas daktaras Kalvaitis, o iždininku - buvęs prieš karą Tyrulių žandaras, dabar iždinės smulkus valdininkas Žuravliovas. Lėšų draugija neturėjo ir pradžiai, bet ponių rūpesčiu buvo surengtas labdaringas vakarėlis, pirma vienas, netrukus kitas ir trečias. Inteligentų klubui tie vakarėliai sudarė didelę konkurenciją. "Rūtos" nariai buvo kartu ir Inteligentų klubo nariai, tai abi valdybos suėjo į kontaktą ir susitarė "Rūtos" vakarėlių visai nekelti. Inteligentų klubas už tai pasižadėjo kas mėnuo aukoti "Rūtos" draugijai savo vienos dienos pajamų sumą. Tokiu būdu "Rūtos" draugijos darbavimasis visai sustojo, ir darbavosi tik vienas iždininkas Žuravliovas, kas mėnuo atsiimdamas iš klubo vienos dienos pajamas; jis vedė knygas ir tam tikrais reikalavimais išdavinėjo ponioms pinigų sumas. Butą "Rūtos" draugija turėjo tame pačiame Inteligentų klube ir užėmė vieną kambarį; skaitykla, salė ir bufetas buvo bendri. Posėdžius toji draugija darydavo kartą per mėnesį; tačiau valdybos nariai susitikdavo klube ir draugijos kambaryje kone kas dieną. Ypač uolus ir veiklus draugijos darbuotojas buvo Žuravliovas. Kada tik daktaras Kalvaitis ateidavo į klubą, tada rasdavo jį draugijos kambaryje knygas vedant arba pinigus skaičiuojant.
Žuravliovą daktaras Kalvaitis pažino dar prieš karą, kai tas buvo Tyrulių žandaras. Po nelaimingos istorijos, kai jį gubernatorius iškėlė į Rusiją, apie Žuravliovą ilgus metus ir per karą nebuvo jokios žinios. Po karo sugrįžo jis į Lietuvą kaip Lietuvos pilietis. Iš pradžių buvo apsigyvenęs tuose pačiuose Tyruliuose, bet kadangi ten jam buvo nesmagu, tai valdžia perkėlė jį į Šalajus ir davė iždinėje vietą - pardavinėti žyminio mokesčio ženklus. Kai kas prieš tokius buvusius skriaudikus buvo ir užprotestavęs, bet tuomet trūko žmonių, o jis mokėjo dar ir lietuviškai, nors prieš karą ta kalba ir nekalbėdavo, tai ir nusileido. Vietoj blizgančios žandaro uniformos Žuravliovas dabar dėvėjo juodos skystos medžiagos eilutę, kuri jam buvo ir trumpa, ir duksli ir darė žandarą labiau panašų į pasikirpusį popą negu į valdininką. Kas pažino jį pirmiau ir matė dabar, tas negalėjo nepastebėti, kaip drabužiai puošia žmogų ir teikia kitokią išvaizdą. Rusijoje revoliucijos metu kažkoks studentas išmušė žandarui Žuravliovui du priešakinius dantis, kurių jis taip ir nespėjo įsidėti. Toji spraga dantyse gadino visą Žuravliovo veidą ir, kai jis juokėsi ar kalbėjo, tiško pro ją seilės. Nors daug skriaudų ir suktybių buvo pridaręs prieš karą Žuravliovas Tyruliuose ir ne vienas ant jo griežė dantį, tačiau kai buvęs žandaras sugrįžo iš Rusijos apsmukęs, nuplyšęs, daug kas jo pagailėjo ir dargi, nemetęs blogo žodžio, ėjo pro šalį. Žuravliovas dėjosi esąs demokratas, visur reiškė džiaugsmo ir viešose iškilmėse, ir puotose kėlė taurę už ramią, svetingą Lietuvą. Šventės iškilmėse daktaras Kalvaitis pastebėjo, kaip Žuravliovas, nugerdamas taurę, vis pylė likučius vyno ant čia pat rėčkoje augusios ligotos, pageltusiais lapais palmės. Tose iškilmėse visi būdavo girti, tik vienas Žuravliovas nenusigerdavo ir visą vakarą liūdnas ir susimąstęs sėdėdavo gale stalo ir retkarčiais laistydavo vynu palmę. Žuravliovas nors ir su visais susipažino, tačiau nesusibičiuliavo su niekuo ir praleisdavo laiką vienas. Gyveno jis už upelio pas kailiadirbį sentikį. Tas kailiadirbys vakarais nedegdavo šviesos ir žiemą mažai kūrendavo krosnį, tai Žuravliovas visus vakarus išsėdėdavo klube, "Rūtos" draugijos kambaryje.
X
Vieną kartą daktaras Kalvaitis, parėjęs iš ambulatorijos namo, labai nustebo sutikęs Inteligentų palatos koridoriuje Žuravliovą. Daktaras pamanė, kad Žuravliovas atėjo pas jį su kokiu nors draugijos reikalu, ir buvo jau beprašąs į vidų, bet Žuravliovas kilstelėjo iš tolo skrybėlę ir nusigręžė. Tai daktarą sudomino. Po valandėlės įėjo pas daktarą viena iš seselių ir pasakė, kad kažkoks valdininkas norįs pasimatyti su Verute ir atnešęs jai saldainių dėžutę. Daktaras leido, tik įsakė, kad ir seselė būtų kartu.
- Panele, tamsta mane pažįsti? - paklausė Žuravliovas, nedrąsiai peržengęs Verutės kambario slenkstį, ir, nusiėmęs skrybėlę, ištiesė jai ranką.
Verutė pasikėlė nuo suolelio, ant kurio ji sėdėjo, ištiesė rankas, kaip ji visuomet darydavo, bet vienu matu atsitraukė ir lyg nustebo.
- Tamsta manęs nebepažįsti, panele? - pakartojo Žuravliovas, atitraukdamas ranką ir nežinodamas, ką daryti su dėžute.
Verutė įsigaužė ir prisimerkusi ilgokai pažiūrėjo į svetį. Žuravliovas sumišo. Tik štai ji, kaip ir ką atsiminusi, iškėlė rankas ir puolė Žuravliovui po kojų, maldaudama atleisti jai, nes ji esanti niekuo nekalta.
Žuravliovas pagavo ją, suėmė už smilkinių ir, kaip kadaise grafas, pabučiavo į galvą.
- Ar atmeni mane, Verut? - drebančiu balsu trečią kartą pakartojo Žuravliovas, sulaikydamas ją nuo puolimo.
- Vaje, aš niekuo nekalta, juk aš tamstai parodžiau, kur pinigai, - pradėjo skėsčioti rankomis Verutė.
- Nusiramink, Verute,- prabilo į ją visą laiką stovėjusi prie durų seselė, - štai ponas tavęs aplankyti atėjo. Saldainių atnešė. Sėsk čia. Ar pažįsti šitą poną, a?
Žuravliovas tylėjo ir tik glabojo rankoje nosinę.
- Štai kokie gražūs saldainiai. O gardūs kokie! - nusigręžė seselė nuo Žuravliovo, duodama progos jam atsigauti.
Verutė abiem rankom greit pradėjo imt iš dėžutės saldainius ir vieną išsirinkusi nudžiugo.
- Prašom sėstis, - atsikreipė seselė į svečią. - Verute, prašyk gi svečią sėsti.
Bet Verutė tik džiaugėsi išsirinktu saldainiu, svečio tarytum ir nebematė.
Žuravliovas atsisėdo ir įsižiūrėjo į Verutę.
- Tamsta seniai ją matei? - paklausė seselė svetį. - Ji pas mus vis tokia, - ir seselė perbraukė ranka per Verutės trumpai apkirptą galvą.
Žuravliovas jai nieko neatsakė, tik vis žiūrėjo į Verutę ir tarsi stengėsi ką atsiminti.
Atsisveikindamas jis Verutei pabučiavo ranką.
Rytojaus dieną rado jį daktaras Kalvaitis vėl besidarbuojantį klube, kaip nieko nebuvus. Tačiau apie Verutę neprasitarė nė vienu žodžiu, tik daktaras pastebėjo, kad Žuravliovas kažkuo susirūpinęs.
Sekmadienį Žuravliovas vėl atėjo Verutės aplankyti ir, atsinešęs riešutų, daužė juos ir valgydino ligonę. Kitą kartą po pietų, kai daktaras Kalvaitis darbavosi savo kabinete, Žuravliovas atėjo pas jį. Pirmučiausia, kas puolė daktarui į akis, tai, kad buvęs žandaras atėjo kažkaip kitaip apsirengęs, apsitempęs, susišukavęs ir apskritai kažkaip nušvitęs.
- Prašau sėsti, labai malonu. Tamsta pas mane... regis, pirmą kartą, - sutiko jį daktaras ir pasisodino priešais už stalo, kur jis sodindavo ir savo ligonius.
Žuravliovas, nepaprastai paklusnus ir nenatūraliai vikrus, greit atsisėdo į kėdę ir, nieko nekalbėdamas, pradėjo sukti ūsus tai iš vienos, tai iš kitos pusės.
Daktaras į jį įsižiūrėjo.
Žuravliovas lyg pagavo daktaro žvilgsnį, nuleido žemyn akis ir, trindamas delnais kelius, prabilo:
- Aš į tamstą, daktare, svarbiu reikalu...
- Prašau.
- Aš žinau, kad tamsta manęs gal ir negerbi... gal ir niekini...
- Atsiprašau, ponas Žuravliovai, tamsta savo spėliojimų, tikrai žinau, niekuo nepamatuosi: nuo pat pirmos dienos mūsų pažinties čia, Šalajuose, aš neturiu už ką tamstos negerbti... Prašau išdėti savo reikalą... Aš klausau...
- Taip, dabar gal ir ne... Dabar gal ne... Bet, ponas daktare, tamsta gerai žinai, o aš visai nenoriu slėpti, kas aš buvau prieš karą, ir kad už mano praeitį maža manęs ir neapkęsti...
- Ką tamsta, ponas Žuravliovai: kas buvo, tai praėjo... Prašau išdėti savo reikalą.
- Taip, tamstai, visuomenei... mano nuskriaustiesiems gal ir praėjo, bet man, va čia! va čia! va čia! - Ir Žuravliovas, pašokęs nuo kėdės, kelis kartus sudavė sau kumščiu į krūtinę ir, greit vėl atsisėdęs, abiem rankom susiėmė už galvos.
- Nusiramink tamsta. Kiekvieno mūsų viduje kas nors iš praeities knita, bet kam tai kelti aikštėn, jei tai praeities dalykai...
- Bet aš nusidėjėlis, daktare, aš katorgininkas! Aš... aš... Juk aš įstūmiau Verutę į bepročių namus! Aš... aš... aš... - Ir Žuravliovas. smarkiai susijaudinęs, vėl atsistojo.
- Nusiramink tamsta, atsisėsk, mes pakalbėsime ii apie tai. - Ir daktaras vėl pasodino Žuravliovą.
- Teisybė, aš girdėjau apie tą nelemtą, sakysim, nelaimingą atsitikimą, - kalbėjo ramiai daktaras, žiūrinėdamas savo pirštus, - bet tikėk tamsta manim, kaip daktaru, kad Verutė jau tada buvo pamišusi, ir ne tamsta vienas to nepastebėjai.
- Taip, bet kiti jos pasigailėjo, o aš?!
- Sėdėk tamsta, sėdėk, nesikarščiuok, - vėl ištiesė prieš Žuravliovą daktaras ranką, kad tas neatsistotų, - taip, tamsta gal kiek ir netaktiškai su ja pasielgei, bet...
- Juk aš ją mušiau, daktare!.. Tyčiojausi, kankinau... ach!
Daktaras nukreipė akis ir, nežiūrėdamas į Žuravliovą lyg susimąstė.
- Atmenu, belaukdamas ispravniko, prasilošiau pas akcizininką, prisigėriau, -prisimindamas kalbėjo Žuravliovas, - o namo eit negaliu... Priguliau ant kanapos. Čia jau švinta. Sode paukštytės gieda, o man taip pikta, taip pikta, kad nors duok kam į snukį... Kartėlis ėda... Tik štai atbėga Trofimovas: vaše blagorodije, bažnyčios vagilką sugavom - grafo tarnaitę Verutę... Net lengviau pasidarė... Pareinu, egi ji sėdi surištomis rankomis viduasly. Kai pamatė - tuoj man po kojų: dovanokit, aš niekuo nekalta, o pinigus į kūdrą įmečiau! Aa, nekalta! Pakliuvai, paukštele! Tai štai kas tu tokia, puikuolė! Ir plykst rimbu per nugarą, net bliuskelė sudrisko!.. Paskui dar ir dar...
- Kaip visa tai baisu, ką tamsta pasakoji, ponas Žuravliovai, - pagaliau nebeiškentė beklausydamas daktaras. - Bet man, kaip medikui, visa tai suprantama: kaip tamsta ir tada ne visiškai buvai sveikas, taip ir iki šių dienų dar kažkas tokio užsiliko...
- O kas tokio užsiliko? - ūmai paklausė Žuravliovas ir, lyg nusigandęs, įsižiūrėjo daktarui į akis.
- Taip, tai bjauri ir pavojinga dirksnių liga... Taip... Bet dabar, kaip aš matau, tamstai kyla naujas jausmas... Tamsta norėtumei Verutei kokią nors malonę suteikti... ją paguosti ar bent rūpintis ja. Taip?
- Taip, ponas daktare, ne pasigailėti, ne kokią malonę suteikti, bet aš noriu ją vesti. Juk aš kadaise apie ją svajojau! Niekuomet ir apie nieką aš, daktare, nesvajojau ir nemokėjau svajoti, o apie Verutę svajojau... Taip, svajojau.
- Atsiprašau, aš nenugirdau, tamsta Verutę kadaise norėjai vesti? Taip?
- Ne, daktare, ne kadaise norėjau, bet dabar noriu ją vesti.
- Ką - ją?
- Taigi, Verutę. Tuo reikalu aš ir atėjau pas tamstą, daktare, pasikalbėti... Tiesa, ji dabar psichiatrinėje ligoninėje, bet...
Daktaras giliai pažvelgė Žuravliovui į akis ir įsitikinęs, kad jis visai ramus ir blaivus, tarė:
- Bet ji gi ligonė, beprotė, ir, be to, be jokios vilties kada nors pasveikti!
- Tai kas, daktare. Juk ir aš pats, kaip tamsta sakai, ne visai sveikas. Jau daug geriau pačiam ligotam vesti tokią pat ligotą Verutę, negu sugadinti gyvenimą kitai kokiai visai sveikai mergaitei. Juk vis dėlto, daktare, aš invalidas, ir kas mane tokį pamils. Noriu aš kitaip pradėti gyventi. Noriu su žmonėmis susitaikyti... Šiandien, daktare, aš atsikėliau anksti rytą ir išėjau į laukus. O kokia tai šventė! Vieversėliai gieda, po krūmus paukštytės kliauga, o saulutė saulutė. Kvėpavau, kvėpavau, net galva apsvaigo... Kai vesiu, būtinai ir Verutę išsivesiu drauge į laukus... O koks ten ramumas! Juk ir ji grafo rūmuose nedaug saulės tematydavo. Išsivesiu, daktare, atsisėsim kur nors ant kalnelio... - Ir Žuravliovas, užmerkęs akis ir atmetęs galvą, užsimąstė ir nutilo.
Abu kurį laiką tylėjo. Pirmutinis vėl prašneko Žuravliovas:
- Kažin ar ji mane pamils?
- Iš tikrųjų, ką tamsta kalbi, ir iš kur tai įsidėjai į galvą?
- Man prisisapnavo, daktare.
- Kas prisisapnavo - vesti Verutę?
Žuravliovas linktelėjo galvą.
- Maža kas kada prisisapnuoja! O tamstai kada nors neprisisapnavo Kinų karaliumi būti?
Žuravliovas pakratė galvą.
- Tai įsikalbėjimas. Tai tamstos kita liga, nuo kurios patarčiau kuo greičiausiai gydytis.
- Koks įsikalbėjimas? - vėl nusigando Žuravliovas.
- Tai tamsta pats sau įsikalbėjai. Taip, ne sapnavai, o įsikalbėjai... Įsikalbėjai.
- Ne, daktare, ne įsikalbėjau, o sumaniau ir nusprendžiau ir atėjau tamstos prašyti tik padėti man išgauti Verutę...
Daktaras pažvelgė jam į akis ir atsistojęs tarė:
- Jei tamsta man dar kartą pakartosi savo sumanymą, aš ir tamstą greta Verutės pasodinsiu! Ponas Žuravliovai! Tamsta nesergi? Negirtas? Aš, regis, nesapnuoju... O tamsta miegi gerai?
- Ponas daktare! Kol kas aš kalbu su tamsta incognito. Jei tamsta manai, kad aš esu girtas ar... ar... pamišęs, tai prašau įsitikinti - juk tamsta daktaras. Verutę aš noriu vesti! Aš ją seniai myliu. Myliu dar iš anų laikų!
Daktaras vėl ilgai į jį pažvelgė ir pamatęs, kad Žuravliovas jau daug ramiau kalba negu pirma, ką tik atėjęs, pasakė:
- Gerai. Jei tamsta iki rytdienos nepakeisi savo nusistatymo, tai prašau vėl pas mane užeiti, ir mes pakalbėsime. O dabar iki pasimatymo. Tamsta rytoj klube būsi?
- Jei daktaras nori, aš galiu suskaityti iki šimto, iki dviejų, iki tūkstančio... O Verutę aš noriu vesti, nes tai apgalvojau ir nusprendžiau. O dabar, daktare, iki pasimatymo! - Ir Žuravliovas, linktelėjęs daktarui, greit išėjo.
- Keista, - gūžtelėjo pečiais daktaras, išėjus Žuravliovui, - kalba, regis, visai kaip sveikas, o sumanymas tikrai beprotiškas.
- Sesuo! - riktelėjo pro langą daktaras, pamatęs kieme seserį, ir paklausė, ar buvo šiandien pas Verutę Žuravliovas.
- Ne tik buvo, bet ir žiedą padovanojo, - atsakė sesuo, - Verutė dabar negali atsidžiaugti: vis žiūri į žiedą ir vis šypsosi.
- Žiedą padovanojo?! - nustebo daktaras.
- Taip, žiedą, pats ir užmovė.
- Ką gi sakė, kalbėjo ką?
- Kaip paprastai: paglostė, patylėjo, į galvą pabučiavo...
- O žiedą kaip užmovė?
- Pats užmovė, ir taip rimtai, tarytum susižiedavo. Net juokas ima. Matyti, ir jam jau nebe visi namie!
- Keista, - vėl prašnibždėjo daktaras ir uždarė langą.
Rytojaus dieną, prieš einant į klubą, užėjo daktaras pas Verutę. Ligonė sėdėjo atsišliejusi sienos ir, pasidėjusi ant staliuko ranką, gėrėjosi žiedu. Pamačiusi daktarą, ji tuojau atsistojo, vietoj kad pultų po kojų ir prašytų dovanoti, ir teisintųsi, kad ji esanti niekuo nekalta, kaip visuomet darydavo, pribėgo prie daktaro ir pakišo jam su žiedu ranką.
- Kas tau, Verut, padovanojo tokį gražų žiedą?
- Žuravliovas padovanojo, - nudžiugo Verutė. - Rytoj mūsų sutartuvės, o sekmadienį jungtuvės. Kažin, grafaitė ar padovanos man vestuvėms savo baltąją suknelę?
- Ar myli gi tu, Verut, Žuravliovą?
- Myliu, labai myliu, - linksmai sučiauško Verutė. Paskui greit atsiklaupė, džiaugdamasi sunėrė rankas ir ėmė kalbėti, kad ji esanti niekuo nekalta ir kad Žuravliovas dabar tai žinąs.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
