en
[2]
* * *
Ir penktą naktį nakvojo Zegė su savo daliniu nepasibaigiančiame miške, nesulaukęs pasiųstų žvalgų ir nepasigavęs belaisvio, kuris parodytų kelią. Penktoji naktis buvo ypač nerami: nors didelio vėjo, regėjos, ir nebuvo, bet miške medžiai traškėjo, braškėjo kaip per didžiausią audrą. Kopose viesulas siautė ir nešiojo smiltis, supildamas naujus smėlio kalnus. Jūra šniokšdama puolė krantą, o jos įsiutusios bangos, regėjos, nori persiristi per kopas ir užlieti stovyklą. Į rytą vėjas aptilo, išsiblaivė dangus, o kai patekėjo saulutė, dalinys skverbėsi toliau.
O žvalgai vis negrįžo nei vieni, nei kiti.
Zegė dar labiau sulėtino žygį ir dar tankiau suglaudė sargybas.
Po pusdienio kelionės sargybiniai priėjo didelę upę ir tuojau pranešė dalinio vadui.
- Ką jūs, upė!? Iš kur čia gali atsirasti upė? Čia jokių didelių upių nėra ir būti negali, - suniekino juos vadas.
Bet žvalgai tvirtino savo:
- Upė, narsusis vade. Didelė ir plati upė: per ją nei raitas perjosi, nei pėsčias pereisi, nei plaustu perplauksi, o apie tilto pastatymą ir kalbos negali būti.
- Dėl ko? - stebėjosi vadas.
- Upė patvinusi, apsėmusi abu miškingus krantus ir vis dar plečiasi.
- O paplūdimiu ar mes nepereisime?
- Ir paplūdimys užlietas - bangos ritasi stačiai per kopas. Reikia palaukti, vade, kolei nurims jūra.
Kai Zegė su keliais riteriais apžiūrėjo tą "upę", jis ne tiek nustebo, kiek nusigando: pasirodė, tai ne upė, o pačiame paplūdimy užtvenktas upokšnis! Upokšnis patvinęs ir susiliejęs su jūra! Ypač stebino ir baugino dalinio vadą tai, kad tokią užtvanką per dvi tris dienas tegalėjo padarytį tik daugelis susitelkusių žmonių!
"Bet kur dabar visi tie žmonės?" - pagalvojo Zegė, ir jam pasidarė baisu. Baisu ir žmonių, ir pagonių dievų, ir tų miško dvasių, kurios išsmaugdavo žemaičių giriose didelius jų kariaunos būrius. Ir regisi Zegei, kad jau iš visų pusių sėlina prie jo dalinio miško dvasios ir pagonių dievai ir tuojau išsmaugs visus jo karius, neleidę jam nei į kovos lauką išeiti, nei gretų išrikiuoti. Jis greit sumetė, kas daryti, ir įsakė daliniui grįžti atgal. Bet dalinys, ištroškęs karo grobio, pasipriešino, atsisakė tuščiomis trauktis atgal ir pareikalavo, kad vadas vestų jį į žemaičių gyvenamas vietas pasiplėšti. Pasipriešino ir riteriai, ir neofitai, priešinosi net ir savieji broliai ir knechtai; kad numalšintų maištą, Zegė keletą jų net pakorė, bet ir tai nieko nepadėjo. Naktį gobšūs neofitai su savo didikais atsiskyrė nuo dalinio ir miškais patraukė toliau nuo jūros į turtingas žemaičių gyvenvietes. Zegė su savo ištikimais riteriais, broliais ir knechtais skubiai pasuko atgal. Traukėsi tuo pačiu keliu, kuriuo ir atžygiavo, bet po pusdienio kelionės vėl priėjo didelę "upę" ir dar labiau nustebo. Žygiuodami pirmyn, jie per tą upokšnį buvo nutiesę keletą tiltelių ir medžių šakomis iškloję prietilčius, bet dabar viso to jų darbo nė žymės nebeliko: visa buvo vandeniu užlieta - pasirodė, ir šis upokšnis buvo užtvenktas, išsiliejęs iš krantų ir vis dar didėjo. Zegė pamatė apsuptas esąs iš visų keturių pusių: iš trijų vandens, o iš ketvirtos - miškų, kuriuose, regėjos jam, knibždėte knibždėjo žemaičiai ir tik laukė jo pražūties.
Vado įsakymu visi puolė užtvanką ardyti, bet tuo metu užgriuvo juos iš miško žemaičiai ir visus išklojo. Nesugrįžo į Grobiną su grobiu ar be grobio ir neofitai su savo didikais vadais.
Ir iš Memelio tvirtovės išsiųstas dalinys be žinios dingo Žemaičių pajūry. Ir nei vienas riteris, brolis ar knechtas nesugrįžo nei į Memelį, nei į Grobiną ir neišdavė baisiųjų Žemaičių pajūrio girių paslapčių.
* * *
Atbudo Ritelė ant Miškinio rankų. Monas žiūrėjo į jos skaisčius veidelius ir negalėjo savo karaliene atsigėrėti. Pirmutinis Ritelės klausimas buvo:
- O kaip mano tėviškėlė?
- Tavo tėviškėlė, brangioji karaliene, laisva: kryžiaus karių lavonais visas pajūris nuklotas.
- O gerieji dievai! - tik ištarė Ritelė ir pakėlė į dangų savo šviesias dėkingas akutes. Atsikėlusi ji paklausė: - O kur aš esu?
- Miške, savo karalijoj, savo karališkuose namuose, mano mylimoji.
- Miške? - atsiduso Ritelė.
- Miške, miške tarp savųjų paukštelių, žvėrelių. Tu esi jų skaisčioji karalienė. Girdi, kaip jie tau kliauga?
- Girdžiu.
- O ar tau nebuvo baisu, kai aš vėjus sukėliau, vandenis sujudinau, bangoms per kopas ristis įsakiau ir tūkstančius medžių miške palaužiau?
- Dėl tėviškėlės aš visa pakelsiu, visa iškentėsiu, - tyliai tyliai atsakė jam Ritelė ir visa išbalo.
- Kas tau, mano brangioji, mano mylimoji mergele? - paklausė Miškinis.
- Man silpna ir trošku, - vos beištarė Ritelė.
- Gal tu nenori savo pažado tesėti: kas savo žodžio nelaiko, to menkas likimas laukia.
- Argi aš tau ką žadėjau?
- Žadėjai, mergele, žadėjai. Dėl tėviškėlės žadėjai ir dėl savo brolių bernelių žadėjai.
- Tai gal tik per sapną?
- Ir sapnas - gyvenimas.
Ritelė daugiau jam nebesipriešino ir nieko nebesakė. Ji lyg apalpo.
- Tai eisime, mergele, ir susituoksime, - pakvietė ją miškinis monas ir paaiškino: - Aš savo padariau, o dabar tu atlik savo.
- Kur eisime?
- O čia pat prie šaltinėlio... Aš tuojau sušauksiu visus paukštelius, sukviesiu miško žvėrelius. Tuojau atlėks tetervinas, gervė ir gandras. Atskubės pajauniai, pamergiai su svočia.
- O kaipgi aš pasirodysiu prie tavo svečių su kasdieniška suknele? - nusiminusi paklausė Ritelė.
- Laumės tuojau aprengs tave plonų ploniausiomis, iš voratinklių gijų išaustomis drobelėmis.
- Ir naujų vyželių neturiu.
- Vyželes nupins tau iš baltųjų beržo tošelių, - ir miškinis monas, įspraudęs sau į burną du pirštus, sušvilpė.
Tik sušvilpė, ir tuojau pasirodė laumės, nusivedė Ritelę po skarota egle ir ten aprengė aprėdė ją nuostabaus gražumo, dyvino plonumo ir pasakiško baltumo, it brangiausiais žemčiūgais nusagstyta, ryto raselės užgauta vestuvine suknele! Čia pat apmovė jos kojeles baltomis tošinėmis kurpaitėmis, ir įteikė jai į rankas gražiausių miško gėlių puokštę. Ant kaklo Ritelei pakabino skaisčiausio gintaro karolius, o ant baltų rankelių užmovė aukso žiedelį. Atskubėjusi mėlynoji balandėlė atnešė rūtų vainikėlį ir uždėjo jaunamartėlei ant galvelės. Ritelė pažvelgė į šaltinėlį ir pati savęs nepažino. Kai laumės tokią išpuoštą išpaikštytą Ritelę privedė prie Miškinio, jis džiaugsmu netvėrė...
Pradėjo rinktis ir svečiai. Tipu tapu, tipu tapu atžygiavo su savo drauge gerve gandras ilgu snapu, atskrido tetervinas, atskubėjo pajauniai, pamergiai, svotai. Atplasnojo svočia pelėda su pyragais. Atliuoksėjo kiškis storalūpis. Atšuoliavo vilkas su savo alkana vilke. Voveraitė atnešė jaunavedžiams dovanų - pilną tošinę riešutų, kėkštas gilelių, o lokys Meškėnas patapšnojo savo bičiuliui Miškiniui letena per petį ir pagyrė jo skonį. Atbėgo atskubėjo iš savo miesto ir ta greitutė skruzdėlytė mažutė ir atnešė dovanų kvepiantį kankorėžio grūdelį. Kiek pavėluotai atslimpino lapė didžuodegė ir tik sukasi sukasi apie jaunavedžius ir vis pažiūrėjusi į teterviną laižosi, o piršlys melagis strazdas giesmininkas tik giriasi giriasi ir; nenusėdėdamas vietoje, tik purpsi ir šokinėja nuo šakelės ant šakelės ir vis pokštus krečia ir meluoja.
Kai ant medžių šakų sutūpė paukšteliai ir ant dirvono susirinko miško žvėrys ir žvėreliai, tuomet Miškinis švelniai paėmė už parankės savo mergelę, o gandras privedė juos prie didelio akmens, iš po kurio tryško tyro vandens šaltinėlis. Medžiuose, šarkos diriguojamas, tuojau pragydo paukščių choras. Jungtuvės truko neilgai. Tetervinas laumės juosta surišo jaunavedžių rankas, apvedė apie akmenį, davė atsigerti vandens iš šaltinėlio, pamosavo skarota eglės šakele, nuoširdžiai juos palaimino - paburbuliavo, gandras paklegeno, gervė pagargaliavo, o luputis kuoduotis pašlakstė pabarstė juos nuo medžio šakos sidabrine rasele... Tuo sutuoktuvių apeigos ir buvo baigtos. Tuomet dvi laumės nuėmė nuo jaunamartės galvos rūtų vainikėlį ir uždėjo jai baltą nuometėlį... Šarka ūmai vinkstelėjo uodega dešinėn, kairėn, mostelėjo sparneliais, ir paukščių choras užtraukė povestuvinį maršą. Visi puolė jaunavedžius sveikinti, kas su dovanomis, linkėjimais, pagyromis, pasigėrėjimais, o gegutė raiboji užkukavo jiems dvylika sūnų ir dvylika dukterų. Ant dirvono miško žvėreliai, lokio diriguojami, pasileido šokti trypti ir linksmintis, kaip kuris išmano. Tik staiga - karr! karr! - pradėjo karkti varna, paragavusi šaltinio vandenėlio.
- Karrtu! Karrtu! - pradėjo šaukti visi žvėrys žvėreliai ir medžiuose sutūpę paukšteliai.
Gervė ir gandras pastūmėjo jaunavedžius vieną prie kito. Tuomet Miškinis švelniai apkabino savo jaunąją. žmonelę už liemenėlio ir norėjo ją pabučiuoti į rožines lūputes, bet jaunamartė, pamačiusi arti savo veidelio gaurais apžėlusį, raukšlių išvagotą jaunikio veidą su nukarusiais antakiais. susivėlusiais plaukais ir smailiomis kaip ragai ausimis, krūptelėjo, pasitempė, suspurdėjo, atsilošė, ir iš didelio išgąsčio sprogo jos širdelė. Visi aiktelėjo.
Baisu, kas tuo akimirksniu pasidarė žaliojoje miško aikštelėje prie šaltinėlio: lapė tuojau griebė teterviną ir su juo dingo krūmuose; vilkas su alkana vilke puolė stirneles, vanagas - laukines višteles, pelėda užsėdo kiškį piškį ir nujojo ant jo per dirvoną. Išbėgiojo žvėreliai, medžių šakose išsislapstė paukšteliai, o Miškinis sugriebė nebegyvą Ritelę į glėbį, pripuolė su ja prie šaltinėlio, vilgė, šlakstė šaltu vandenėliu jos veidelius, trynė gintaro gabalėliu akutes, smilkinėlius, bučiavo ją, vaitojo, glamonėjo, ant rankų supo, po mišką nešiojo, žadino, šaukė, bet savo mylimosios žmonelės, miškų karalienės, iš amžino miego nebeprikėlė.
Tris dienas ir tris naktis verkė Miškinis savo mirusios karalienės. Trankėsi po mišką, laužė medžius, spardė kelmus... Pagaliau ketvirtą naktį nunešė Ritos palaikus ant Naglio kalno, iškasė gilią, iki gintaro klodų duobę, išklojo ją gėlėmis, šviečiančiais puiriais apdėjo ir su rauda palaidojo...
Sugrįžę iš žygio Ritutės broleliai ilgai ieškojo savo sesutės po miškus, po girias, bet niekur jos nei gyvos, nei mirusios nerado... O Miškinis kasnakt padėdavo ant Ritutės kapo tai miško gėlių, tai kvapių eglėšakių. Trumpomis vasaros naktimis iki aušros tirlirliuodavo jai liūdnas daineles giesmeles, kitą kartą tokias gi graudžias, kad paplūdimy apsinakvoję kirliai pradėdavo verkti.
Ir taip miškinis monas ilgus amžius lankė Ritelės kapą, puošė jį gėlėmis, eglėšakiais, apsodino išlakiomis pušaitėmis ir vis, prisimindamas savo žmonelę, mylimą miškų karalienę, kaip savo akį saugojo miškus ir visą Naglio kalno apylinkę. O per tą laiką, per du šimtus metų, nemindžiojo Žemaičių pajūrio nė viena svetima nedrauginga žmogaus koja...
Vėliau daug daug kas Žemaičių pajūry pasikeitė: nebeliko šilų, praretėjo miškai, išnyko didieji žvėrys ir paukščiai, tik drumzlinai žalsvoji jūra kaip ir senovėje vis gena ir gena į krantą savo baltakartes bangas, vis nerami, vis ūžia, ošia, šnara, šniokščia, o jai pritaria Naglio kalne ant Ryčių dukters kapo išaugusios pušaitės ir, vėjelio šiušenamos, per amžius seka pasaką apie legendinius Naglį, Neringą, apie Miškinio žmoną, miškų karalienę Ritą, ir apie buvusią Palangos šventovės vaidilutę kunigaikštienę Birutę.
1956
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
