404 Antanas Vienuolis "Legendos. Apsakymai. Apysaka" | Antologija.lt

Antanas Vienuolis - Legendos. Apsakymai. Apysaka

Apie kūrinį Turinys

UŽŽĖLUSIU TAKU
[2]

    * * *

    Prieš pat sekmines buvo jaunojo kamendoriaus vardadienis.
    Į vardadienį susirinko nemaža žmonių: daktaras, vaistininkas, mokytojas, valsčiaus raštininkas, felčeris su dukterimis, dar keli tariamieji sodžiaus inteligentai, šiaip apsitrynusieji ir gudresni miestiečiai, kelios davatkos, kelios moterėlės, varduvininko išpažintojos ir jo kunigo stono didelės gerbėjos ir jaunikiai Girckus su Vildžiūnaite.
    Buvo panelės siuvėjos Leliūnaitės su motina, galop vietinis bažnytinis choras su vargonininku.
    Bet daug daugiau prisigrūdo į klebonijos kiemą neprašytų svečių, kurie atėjo pažiopsot į susirinkusius, pažiūrėt iš anksto panelių Leliūnaičių sutaisytos "leminacijos", paklausyti choro, gramofono, kuris seniai jau nuo pat pietų išstatytas lange užkimusiu balsu čirškė ir gargaliavo užsienietiškas melodijas.
    Buvo nelinksma, bet ir nenuobodu: pasidalinę į du būrius - vyrų ir moterų - visi lyg ko gėdinosi, lyg ko varžėsi, liovėsi sėdę; prireikus ir be reikalo visai nenatūraliai juokėsi ir, siekdami nuo stalo riešutų ar saldainių, tarytum bijojo, kad kas nešertų per ranką.
    Protarpiais degė nuodėgulį, ėjo našlio, aguonėlės ir gražiai dainavo.
    Kunigas klebonas, progai pasitaikius, ko jis niekuomet nepamiršdavo, parinko tarp susirinkusiųjų pinigų, pasak jo, pagražinti bažnyčios vėliavoms.
    Jo pavyzdžiu sekdama, davatka Zigmantaitė apėjo svečius su tam tikru lapu, rinkdama pinigus "labai važnoms amžinoms mišiomis".
    Inteligentai. jau susėdę už žaliojo staliuko, vieni visai atsisakė, kiti pažadėjo paskiau įsirašyti, o dar kiti teisinosi, kad jau, regis, esą įsirašę į panašias mišias.
    Įsirašė tik Jurgis Girckus, dvi dievobaimingos moterėlės ir kelios davatkos.
    Zigmantaitės paaiškinimu, surinktus pinigus su aukotojų vardais ji siųsianti į Austriją vienam labai šventablyvam grafui, kuris paskiau pats įduosiąs tuos pinigus pačiam šventajam tėvui.
    Visi susirašiusieji čia pat gavo nuo Zigmantaitės po paveikslėlį su maldele vienoj pusėj, už kurios sukalbėjimą suteikiami neapsakomai dideli atlaidai, o kitoj - gražiomis spalvomis nupieštu paveikslu, kaip sunkiai kenčia čyščiuje dūšelės, už kurias nelaikomos amžinos mišios.
    Zigmantaitės mezliavai pasibaigus, kunigas Ignas rodė dviem kaškietais "štukas".
    Po sočios vakarienės, kurios vieni svečiai per daug valgė, kiti tik paragavo, o kiti visai liko nevalgę (mat buvo četvergas, kada kai kurios moterėlės ir davatkos valgydavo tik su pienu, o čia lyg tyčia valgiai buvo mėsiški), jaunasis kamendorius atmušė momentiniu aparatu moterėlių ir kai kurių davatkų atvaizdus.
    Neapsakomas klyksmas ir džiaugsmas kilo kunigo kambariuose, kai davatka Malvina išėjo ant "patrato" su ragučiais ir su uodegyte.
    Juokėsi ne tik inteligentai, pašokę nuo žaliojo staliuko, ir panelės Leliūnaitės, kurios visą laiką, maža su svečiais tesusipažinusios ir "blogai" lietuviškai šnekančios, laikėsi atskirai ir kuždėjosi lenkiškai tai su felčerio dukterimis, tai su kuriuo kunigu.
    Galop visiems pasidarė linksma, gera, drąsu ir malonu.
    Įsidrąsinęs Katrės Vildžiūnaitės kavalierius Jurgis Girckus vos nesuvartojo servetėlės nosinės vietoje, o kunigo cigarų apsvaigintas vargonininkais ne juokais buvo bepradedąs kibti prie vyresniosios Leliūnaitės ir tik valsčiaus raštininkui pamerkus susiprato per drąsus esąs.
    Visai maža tevalgė, gėrė ir juokėsi kunigas Maldutis ir Vildžiūnaitė Katrė.
    Chorui dainuojant, atsisėsdavo Maldutis kur kertėje ir iš ten klausydavosi dainų ir domėdavosi Katriute, kuri nuo jo akių neatplėšdavo.
    Ir regėjos jam, kad visa tai, ko jis negali suprasti, aiškiai atjausti gyvenime, pasakyti žodžiais, išreikšti mimika, visa tai pasako dainos melodija ir atskleidžia prieš jį bekraščius, paslaptingus, gražios melancholijos ir malonaus ilgesio žmogaus sielos plotus, į kuriuos veda tik muzika, graži mėnesiena ir meilė...
    Degant nuodėgulį, kai kunigas Maldutis, pasivijęs Vildžiūnaitę už altankos ir įsigrūdęs su ja į putinus, švelniai ją apglėbė ir ėmė glostyti jos plaukelius, glamonėti krūtinę ir visu kūnu prie jos spaustis, Katriutė, nė kiek nesipriešindama, išlepo ant jo rankų.
    Kad ne daugybė neprašytų matytojų, tai juodu amžių būtų taip pasilikę.
    Stovėdamas greta Katriutės porose ir turėdamas jos ranką savo rankoje, kunigas Maldutis jautė jos širdies tvaksėjimą, jautė jos kvapą, sklindančią nuo jos šilimą, jautė ir matė jos krūtinės bangavimą, sielos virpėjimą... ir tik vieniems persekiojamiems įsimylėjusiems suprantamas jausmas glamžė jauną kunigėlį ir liūdinčią Katriutę.
    Kai Katriutė drąsiai žiūrėjo jam į akis, jis jautėsi kaltas esąs už tai, kad kitados ją bučiavo, mylėjo, daug žadėjo ir nieko netesėjo.
    Kartais norėjo jis čia pat, tuojau, pulti prieš ją ant kelių, pravirkt ir paaiškinti, kad ne jis čia kaltas, neištesėjęs savo pažadų, kad ne savo valia ją palikęs, bet kad čia kalti jo tėvai, dėdė, giminės ir toji pati dvasininkų seminarija, mokslas ir režimas, kuris išardė, bet visai neužgniaužė jo meilės, supainioję jo gyvenimą, jo mintis ir padarę "tarpininku" tarp žmonių ir dievo...
    Pažvelgus į Katriutės jaunikį Jurgį Girckų, kuris rudenį ruošėsi ją vest ir dabar, mažiausios progos nepraleisdamas, kvatojo, rodydamas geltonus kaip puiris sutrūnijusius dantis, kiekvieną kartą kunigui Maldučiui darydavos šlykštu ir skaudu.
    Pokylis pasibaigė apie dvyliktą, kai kunigams nebegalima jau nei gert, nei valgyt.
    Neprašyti svečiai seniai jau išsinešdino iš klebonijos kiemo ir galbūt tik per sapną valgė gardžią kunigo vakarienę ir čiulpė saldainius.
    O kviestieji tuojau po vakarienės ėmė dėkoti kunigui varduvininkui už valgį, už malonų priėmimą, vienas kitam už kompaniją, ir veikiai išsiskirstė bemaž visi vienu laiku.
    Buvo pasilikęs nakvynės tik vienas kunigas Maldutis, bet ir jis, suradęs svarbią priežastį, pėsčias iškeliavo namo, į savo sodžių, kuris buvo nuo miestelio penktame varste.
    Kunigas Maldutis jauste jautė, kad šią naktį turi atsitikti jo gyvenime kažkas be galo nepaprasto, įdomaus ir malonaus.
    Kažin koks neaiškus patraukimas viliojo jį iš trobos į mėnesienoje paskendusius laukus, į tą vieškelį, kuriuo nuėjo namo, į tą pat sodžių, ir Katriutė.
    Naktis buvo tyli ir šilta.
    Liūdnai spingsėdamas, bažnyčios languose švietė mėnulis ir klojo klebonijos kieme ilgą varpinės šešėlį.
    Rytai balo, bet dar nešvito.
    Nė vienas žmogaus balsas, nė vienas bildesys neprieštaravo nakties tylai.
    Dargi šikšnosparniai tie nakties triūsėjai, tartum suprasdami visą tylos iškilmingumą, pamažėl be jokio cypimo, be jokio šlamesio raižė orą.
    Žvaigždžių buvo taip maža ir taip jos neaiškiai danguje mirksėjo, jog rodėsi kunigui Maldučiui, kad ir jos savo smarkiu spingsėjimu galėtų sudarkyti nakties tylą.
    Valandėlę pastovėjęs ir pasigėrėjęs nakties gražumu, perlipo kunigas per tvorą ir klebonijos daržais išėjo į vieškelį, kuriuo turėjo eit ir Katriutė.
    Čia taip pat buvo tylu, gražu ir melancholiškai paslaptinga. Ir miestelyje, ir sodžiuje nė žiburėlio. Viskas buvo apgaubta viena tamsia marška - medžių tankuma.
    Anapus upelio mėnulio šviesos nudažytose miglose spingsėjo smėlynai. Tarp sodų bolavo dvaro mūrai. Snaudė sodžius už miško kalne, medžiuose paskendęs.
    Iš abiejų vieškelio pusių ėjo gilūs grioviai, iš kurių gurksėjo dideli akmenys it susitraukę, susikūprinę pakeleivingi elgetos, snaudulio ir nuovargio apimti.
    Pagrioviais ir ežiomis augo dideli baltųjų ramunių kerai, kurie iš tolo buvo panašūs į beslenkančius, belaukiančius šešėlius.
    Kiek tik galėjo matyti kunigo akys, niekur nė gyvos dvasios.
    - Nejaugi Katriutė būtų pasilikusi nakvoti pas Andrikonaitę? - ūmai buvo pakilęs klausimas kunigo galvoje, bet vėl kažin kokis neaiškus nujautimas tartum traukte patraukė jį tolyn, ir kunigas, pasikėlęs sutaną ir nusiėmęs skrybėlę, dar greičiau ėmė eiti.
    Praėjo varstą, kitą... niekur nieko. O pilkas vingiuotas vieškelis ir neaiškus nujautimas kvietė ir viliojo vis tolyn.
    Leisdamasis nuo kalno į upelį, staiga įžiūrėjo, kaip už liepto miglose panėrė kažin koks intapas ir tartum oru pamažėl pradėjo plaukti į sodžių.
    Kunigui Maldučiui ėmė tankiau plakti širdis, pakirto pakinkius, ėmė džiūti burnoje ir kaisti galva.
    Sumažino žingsnį. Katriutė irgi lengviau pradėjo eit ir, nuleidusi galvą, neatsigręždama slinko tolyn.
    Kunigas lyg nusigando, sumišo.
    Nebežinojo, ką daryt: ar eit paskui ją šiek tiek atsilikus, aplenkt ar pavyt. Pavijęs Katriutę, Maldutis prabilo drebančiu balsu:
    - Kaip tamsta pamažėl eini, aš ir pavijau, ir pralenksiu...
    - Nėr ko skubėt, vis tiek neužmigsiu... - atsakė nepakeldama galvos Katriutė ir pagreitino žingsnį. kad neatsiliktų nuo kunigo.
    Abu nutilo.
    - O ko gi tamstai skubėt, juk nereikės rytoj keltis šieno pjauti? - paklausė Katriutė ir pažvelgė kunigui į akis.
    Kunigas Maldutis, nebežinodamas, ką sakyti, tyliai pratęsė:
    - Nereikės tai nereikės, bet vis tik jau vėlus laikas...
    Ir vėl abu nutilo, nes jautė, kad kalba visai ne tai, ką mano ir kas reikia.
    Minutę patylėjęs, kunigas vėl paklausė:
    - Na o kaip tamstai patiko pokylis? Katriutė nieko neatsakė, tik pamažėl, smulkindama žingsnį, nuleidusi galvą ėjo greta kunigo.
    - Jau švinta, - tarė kunigas, jausdamas didelį nesmagumą, ir apsidairė aplinkui.
    - Antanėl, aš tave tebemyliu! - staiga, į jį atsigręžusi ir nutvėrusi jo ranką, ištarė Katriutė. - Aš tave myliu tik vieną ir niekuomet tavęs nepamiršiu. Ar atmeni, kaip mudu ganėm arklius?
    Kunigas, nelaukęs iš sodžiaus merginos tokio drąsumo, dar labiau sumišo, bet jausdamas, kad tylėti negalima, tartum nenoromis atsakė:
    - Maža kas kada buvo; tuomet dar abu mudu buvome jauni, kvaili!..
    - Ne, Antanėl, ne tuomet buvom kvaili, bet dabar, girdi: dabar!.. - atrėžė jam Katriutė ir paleido ranką.
    Niekuomet nesitikėjo Maldutis. kad Katriutė, toji pati visuomet liūdna, visuomet susimąsčiusi Katriutė, mokėtų taip karštai, drąsiai kalbėti.
    - ...Myliu aš tave, Antanėl, taip myliu, jog ir apsakyti negaliu... Kol nematau, dar nieko, o kai pamatau, tai... - ir Katriutė nepabaigusi pravirko.
    - Katriut, dėl dievo, nusiramink, kas tau, nusiramink! Maža kas kada buvo. Dabar aš jau kunigas, tu beveik jaunamartė. Viskas jau po laiko...
    - Ne, Antanėl, mudu dar jauni, mudu dar tik pradedam gyventi, viskas mudviejų valioj, mudviejų ateitis, ir niekas ne po laiko. Myliu aš tave, Antanėl, ir su tavimi eičiau nors ir dabar, tuojau, visur, kur tik tu vestum. Antanėl, jei išliko tavo širdy nors kibirkštėlė pirmosios meilės, mesk savo suknelę, mesk savo ilguosius... Aš visur su tavim...
    - Katriut, Katriut, nusiramink, negalima taip, nusiramink, Katriut!.. - meldė ją kunigas Maldutis, stengdamasis atplėšti nuo jos veido delnus ir žvalgydamas, bene užeina kas vieškeliu.
    - O už šito seno liurbio Girckaus aš neisiu. Neisiu ir gana! - karštai sušuko Katriutė. - Tegu man čia nors ir tuoj, neisiu!..
    - Matei, kaip jis šiandien su kaliošais ir už stalo sėdėjo ir kas dešimt minučių į savo aukso laikrodėlį žiūrėjo...
    - Neisiu aš už jo, Antanėl, neisiu!.. Geriau visą savo amžių mergausiu, bet už jo neisiu, - ir net uždususi apkabino Katriutė kunigą už kaklo ir padėjo ant jo krūtinės galvą.
    - Katriut, nusiramink, nusiramink, negalima taip... dar kas užeis. - pats nesuprasdamas ką kalbėjo kunigas, stengdamasis ištrūkt iš jos glėbio.
    Bet mergina, tartum ką atsiminusi, ūmai pati paleido jį ir, užkišusi už jo sutanos pirštus, supykusi taip smarkiai patraukė, jog net sagutės pabiro žemėn.
    - Mesk ją, Antanėl, sakau, mesk, dabar mesk, ir eikim drauge. Juk vis tiek tu nebūsi geras kunigas, vis tiek be meilės nepragyvensi ir draugausi su kokiomis miestietėmis, kaip kad mūsų kunigai su Leliūnaitėmis...
    - Netiesa, Katriut, negalima taip kalbėti, kažin ką žmonės prasimano.
    - Tiesa, tiesa! Aš viską žinau, ir žmonės žino, bet bijo nuodėmės ant kunigų kalbėti. Pernai miesčioniukai ir vyskupui rašė, bet vis ligi šiol neiškėlė nė vieno.
    - Ir tu, būsi toks, Antanėl, būsi, aš žinau, nes tu toks gražus... - ir Katriutė dar labiau ėmė verkti.
    - Katriut, nusiramink, dar pamatys kas... - tą patį kartojo kunigas, nebesurasdamas žodžių.
    - Tegu mato, vis tiek man gyvenimo nebėra - jau balsu pro ašaras suriko Katriutė.
    - Atsimeni, Antanėl, ką kitados man kalbėjai? Mesk dabar savo suknelę, ir eikim drauge. Žmonės tekalba ką nori. O kad kunigai neduos mudviem šliūbo, tai aš su tavim ir be šliūbo gyvensiu...
    - Bėkim tuoj, dabar, abu. Aš moku gerai siūti, gerai pažįstu rankų darbus... Tu stosi kur į kontorą, prie geležinkelio ar į vaistinę, ir mudu laimingai gyvensim... - ir Katriutė vėl apsikabino kunigą už kaklo, suspaudė ir prisiglaudė visu kūnu...

* * *

    Kai kunigas Maldutis parėjo namo, buvo jau šviesu.
    Nors žmonės dar tebemiegojo, tačiau gamta jau pabudo.
    Sode čirškėjo žvirbliai, čiulbėjo miegūstos pečialandos. Gale klėties ant ilgų karčių pasistojusios čiauškėjo kregždės, ir dar nedrąsiai kartkartėmis taukšėjo baltuodegis.
    Skrisdami į lauką rėkčiojo juodvarniai, ir it susitarę mėgino balsus gaidžiai.
    Rytai vis tvinko. Kaskart labiau balo mėnuo, ir baigė tirpti Grįžulo Ratai.
    Trobos pašaly stovėjo aukštas baltų, vos pražydusių dykavidurių rožių keras, kuris iš sodo atrodė it stovinti palangėj baltu apsiaustu apsigaubusi, nusiminusi, savo mylimojo šelmio bernelio per visą naktelę nebesulaukusi mergelė.
    Stovi ir nors ir gerai žino, kad nebeateis, tačiau laukia, tebelaukia.
    Ilgai stovėjo kunigas sode po medžiais, negalėdamas savo minčių surinkti: sukosi galva, raibo akys, drebėjo rankos, visai nusilpo kojos.
    Suprato, kad jis tik ką pasielgęs negerai, ne kaip kunigas, ne kaip doras žmogus, ne kaip tvirtos valios jaunikaitis.
    Pasielgė taip, tartum netikru pinigu nupirko didelę brangią šventenybę, ir dabar, nebežinodamas, kaip ją paslėpus, kur padėjus, bijo ir dreba, kad neatrastų, nepamatytų žmonės...
    Tik dabar suprato kunigas Maldutis, kaip sunku kartais esti žmogui kovoti su savo jausmais.
    Baugu jam buvo ne dėl to, kas atsitiko, bet dėl to, kad meilės paragavo šventvagiškai ir kad savo pažado vis dėlto jis neištesės.
    - Dieve, kokia naktis, koks painus žmogaus gyvenimas, - ir kunigas, atsisėdęs po obelim, sunėrė rankas ir padėjo ant jų nuvargusią galvą.
    "...O kaip malonu bus mirštančiam atminti tai, jog tau, kol sveikas buvau, ištikimai ir rūpestingai tarnavau..." - balsu kalbėjo klėty dėdė Baltrus rytmetines maldas.
    - Laimingas senis, jis visą savo amžių be svyravimų išgyveno, jis ir mirs laimingas, - sušnibždėjo kunigas, laužydamas rankas.
    Valandikę parymojęs, kunigas Maldutis atsistojo, susiėmė už galvos ir, tartum kam nors teisindamasis, tyliai pratęsė: "Ne aš pirmas, ne aš ir paskutinis..."

* * *

    Pirmą sekminių dieną buvo kunigo Maldučio primicija; kitą dieną pasakė jis dailų pamokslą apie dvylikos apaštalų gyvenimą, o po pamokslo perskaitė pirmus užsakus - Katrės Vildžiūnaitės su Jurgiu Girckumi.

1911