en
I
Visuomet, kada aš girdžiu krūmuose lakštutę, man: ateina mintis, kad dievas myli šiame pasauly ne tuos, kuriuos gausiai apdovanojo gražiu veidu, lipšniu būdu ir visokiais greit nuvystančiais kūno skaistumais, o tuos, kuriuos nuskriaudęs šiais paviršutiniais patogumais ir nedavęs pažinti gyvenimo malonybių, suteikė jautrią širdį, aukštą sielą ir įkvėpė meilę visam tam, kas prakilnu ir gražu. Ar nekalba apie tai pilka plunksnota giesmininkė, neturinti pasauly sau lygių, kai ji, neblizganti savo paviršium, vengianti bendrų paukščių chorų, vengianti puikių miškų, augalotų beržynų, pasirenka sau tankius nežymius krūmus ir, kada suminga girių gražuolės ir nutyla kasdieninis triukšmas, gieda sau viena drąsiai, garsiai, skalsiai ir ramina pati save ir visus, kurie ausis ir širdį turi.
Dar būdamos trečiosios klasės gimnazistės pamatė abi seselės Lapienaitės, kad jos nevaizdžios, negražios ir nemalonios lipšniems jaunikaičiams. Ypač jos tai pastebėjo per vieną pačių gimnazisčių suruoštą vakarą koncertą. Tiesa, jos abi dalyvavo scenoje: Marytė jausmingai pasakė eiles ir savo gražiu balseliu pritariant pianinui padainavo, Onytė su kita drauge, pasirėdžiusios tam tikrais rūbais, suvaidino "Žiogas ir skruzdė" ir dar porą kitų dalykėlių ir publikai padarė geriausią įspūdį. O atlikus vakaro programą, kai prasidėjo šokiai ir vaišės, abi seseles visi užmiršo. Nebesirūpino ir nebeieškojo jau jų nė akylos mokytojos, kurioms taip rūpėjo vakaro pasisekimas, paliko vienas ir jų klasės draugės, kurioms jos išspręsdavo uždavinius, duodavo nusirašyti iš savo sąsiuvinių rašinius, o kai kada, draugei skęstant, atsargiai iš už nugaros ir pašnibždėdavo... Dabar gi visos tos draugės, nepaprastai gyvos ir linksmos, šoko žaidė su savo svečiais gimnazistais, ir jų visu kuo patenkinti užkaitę veideliai darė jas dar gražesnes. Abi gi seselės, it už kokį prasikaltimą nubaus tos, sėdėjo nuošaliai ir, niekieno nepastebimos, su pavydu žiūrėjo į besilinksminantį jaunimą. Kartais atsikvėpdama draugė iš tolo šyptelėdavo joms arba prabėgdama pro šalį iš mandagumo mesdavo kokį žodį - kol nešokat? - arba - apie ką svajojat? - ir, įtraukta bendran sūkurin, tuojau apie jas ir užmiršdavo. Ne laukusios šokių pabaigos, abi seselės parsirado namo, ir, dargi neparagavusios vakarienės, atsigulė. Atsigulė, bet negreit abi užmigo. Onytė pirmą kartą susimąstė, dėl ko jai, o ne gražuolei Bytautaitei paskyrė rolę darbščios skruzdės, o ne prašmatnaus vėjavaikio žiogelio. Marytė jautėsi užgauta ir paniekinta už tai, kad daug prasčiau už ją padeklamavusiai Steponaitytei smarkiau plojo delnais ir mokytoja už kulisų išbučiavo jos snukutį, tuo tarpu jai vos tepalytėjo lūpomis kaktą. Gulėjo abi seselės, skendo mintyse ir nors ir nesidalijo vakaro įspūdžiais, tačiau abi jautė didelę skriaudą. Be to, dar pamatė abi seselės žmonių pagarbą ir prisirišimą tik prie paviršutinio gražumo. Ir po to vakaro jų ir taip jau neskaistūs veideliai dar labiau apsiniaukė.
Pirmutinė nusileido prieš tą žiaurų gamtos įstatą vyresnioji - Marytė ir, filosofiškai išsprendusi klausimą, kad ne veido skaistume žmogaus laimė, paskendo moksle, knygose ir rūpinosi daugiau savo apsišvietimu negu savo tualetu. Jaunesnioji gi - Onytė - jokiu būdu nesidavė pavergti savęs tai teisei ir kaip sumanydama rūpinosi savo išvaizda: raitė plaukus, ugdė kasas, puošėsi, prausėsi ir stengėsi būti graži, linksma ir patinkanti. Mėgo žiemą ir bijojo pavasario, kada jos veideliai apsitraukdavo kaip rudu vualiu šlakais. Jau ket virtoje klasėje paslapčiomis nuo seselės išmėgino ji visokius veidui skaistumo suteikiančius kremus, vartojo pudrą, odekoloną. Bet vis dėlto nepasidarė nei skaistesnė, nei gražesnė. O noras būti gražia ir patinkančia dar labiau slėgė jos jautrią širdį ir kurstė pamėgimą visam tam, kas prakilnu ir gražu.
Vasarą, kada abi seselės parvažiuodavo atostogų namo, į savo poetingą, visame krašte savo gamtos grožybėmis pagarsėjusį Žaliąjį dvariuką, ant kranto to paties vardo ežero, tarytum abi patekdavo į kitą pasaulį ir užmiršdavo apie savo trūkumus. Kas ne kas, o jau Marytė tai čia surasdavo savo filosofavimams patvirtinimą, kad ne veido skaistumas laimė, kad laimė tai būti sveikai, gyvai, mylėti žmones, mėgti gamtą ir kasdien kvėpuoti grynu laukų oru. Užsimiršdavo ant Žaliojo ežero kranto ir Onytė, ir tik retkarčiais, pažvelgusi veidrodin, griebdavosi pudros ar kremo.
II
Jau buvo abi seselės pasiekusios šeštąją klasę, tik vieną žiemos naktį atvažiavo iš dvariuko bernas ir pasakė, kad labai susirgusi mama ir kad prašanti kuo greičiau atvykti dukrelių. Per pusvalandį abi seselės susiruošė ir, nedavusios dargi gerai pasilsėti arkliams, išvažiavo. Jų Žalesai dvariukas buvo už keleto mylių nuo miesto, toli nuo geležinkelio, užsimetęs tarp miškų ir kalnų. Dvariuką Žaliuoju vadino dėl to, kad jis buvo ant kranto Žaliojo ežero, o ežerą - kad jo vanduo žalias. Kelyje jos sužinojo nuo berno ir visas smulkmenas; sužinojo, kad jų mama aną sekmadienį, grįždama iš bažnyčios, labai atšalusi kojas, o ant rytojaus ir apsirgusi karštine. Nieko negelbstįs ir daktaras.
Apie savo tėvą abi seselės žinojo daugiau nuo pašaliečių negu nuo savo motinos. Kai jis mirė, Marytei jau ėjo treti meteliai, o Onytė dar lopšy tebegulėjo Senoji jų auklė pasakojo joms, kad jų tėvas buvęs iš kažin kur atėjęs, nemylėjęs mamos, turėjęs daug piktu palinkimų, dažnai važinėdavęs savo ir kitų reikalais ir taip vieną kartą kelionėje ir miręs. Mama gi sakydavo, kad jų tėvelis buvęs minkštos širdies, nekantrus ir nelaimingas, ir liepdavo melstis už jo dūšią. Apskritai ji vengdavo apie jų tėvą ką nors pasakoti ir jį priminus verkdavo.
Motiną užspėjo dar gyvą, bet jau tokią silpną ir nu blogusią, kad vos tegalėjo su ja susikalbėti, Paliepusi akimis išeiti pašaliečiams, motina ištraukė iš po priegalvio raštus ir tarė:
- Jūs abi negražios ir nevaizdžios, bet užtat turite geras širdis, o tai jums palengvins gyvenimą.
Atsikvėpusi suėmė savo drebančia ranka jų rankeles ir kalbėjo toliau:
- Jei atsirastų geri žmonės, tai tau, Onyte, bankoje padėti 8 tūkstančiai, o tau, Maryt, palieka Žaliasai dvariukas ir 15 tūkstančių tėvo paliktos skolos...
Čia motina nutilo, ir iš jos akių ištryško ašaros.
- O jei neištekėtumėt, - ūmai suskubo ji, - tai gyvenkite abi drauge ir nesiskirkite. Tu, Onyt, visuomet klausyk Marytės... Dvariuko niekam neužleiskite... geriau palikite kokiai nors labdaringai draugijai ar prieglaudai... Klausykite ir tarkitės su Adomu: geras tai žmogus, jis jūsų neapgaus ir neužvils.
Rytojaus dieną motina mirė, o abi seselės ant visados pasiliko Žaliajame dvariuke ūkininkauti.
III
Pirmus metus, kolei našlaitės nešiojo gedulą, niekur iš namų nepasirodydavo, tik kas sekmadienis važinėdavo bažnyčion, rinkon, kartais drauge su Adomu ūkio reikalais pasiekdavo ir miestą, bet jau nieko bendra nebeturėjo nei su savo buvusiomis mokslo draugėmis, nei su kitais miesto pažįstamais. Onytė kaskart mažiau rašė laiškų ir jau nebe taip ilgėjosi tų nebsugrįžtamai prabėgusių dienų. Jų gyvenimas nekitėjo, kada ir gedulą nusiėmė. Su savo kaimynais ir vietiniais pažįstamais pasimatydavo tik bažnyčioje arba prekyvietėje. O kai pradėjo sirginėti Adomas, jau visur te ko rūpintis pačioms. Marytė užmetė ir savo knygas, nustojo rūpinusis savo išsilavinimu; Onytė irgi stvėrėsi ūkio...
Netrukus, mirus Adomui, atsirado Marytei ir "geras žmogus", nususęs kaimynas ponelis Pačinskis, kuris norėjo sujungti viena unija Žaliąjį dvariuką su savo prasiskolijusia Paberže. Nors, tiesą pasakius, jis nieko prieš neturėjo ir dėl Onytės 8 tūkstančių kraičio ir tik aimanavo dėl Lapienaičių tėvo paliktos skolos ir teiravos, kurios kraitis daugiau neša.
Ponas Pačinskis atvažiavo piršlėms ne ūmai ir ne netikėtai - pirma jis atsiuntė į Žaliąjį dvariuką piršlę, paną Sperską.
Šita sudžiūvėlė pana Sperska, nežiūrint savo 40-45 metų amžiaus, buvo žinoma visoje šlėktų okolicoje kai po įgudusi piršlė ir jautri ligonių karšintoja. Be jos neapsieidavo nė vienas iškilmingesnis šlėktų pokylis, nė vienos iškilmingesnės vestuvės, krikštynos ar pakastuvės. Slankinėdama po šlėktų okolicą ir trindamasi turtingesnių dvarininkų prieangiuose, ji žinodavo visas apylinkės naujienas, mokėdavo visiems įtikti ir visur laiku pribūti. Atsilankiusi į Žaliąjį dvariuką ir pagėrusi saldžios arbatos, pana Sperska pamažėl ir nuo tolo pradėjo kalbėti apie bendrųjų pažįstamų laimę ar nelaimę ir nežymiai ėmė girti poną Pačinskį, kelti į padanges jo gerus norus ir prakilnius siekimus. Abi seselės ilgai nieko negalėjo suprasti ir susiprato tik tada, kai pana Sperska pasakė, kad ponas Pačinskis jas abi gerbiąs ir mylįs, bet širdies ir rankos norėtų prašyti vyresniosios panos Marijos.
Išgirdusi tai, Marytė visa užkaito ir paraudo. Jei ponas Pačinskis būtų pasipiršęs jai kitaip ir esant kitokioms aplinkybėms, visai kitaip būtų ir dėl tų piršlybų pasielgusi. Dabar gi ji pasijuto įžeista, užgauta esanti ir, minutytę išlaukusi ir nieko piršlei neatsakiusi, išėjo į kitą kambarį.
- Bet tamsta, - išėjus Marytei, prabilo į piršlę Onytė, - toksai piršimasis mums yra nuostabus, ir tai mus užgauna... Nei mes pono Pačinskio pažįstame, nei jis mūsų... ir taip ūmai ir netikėtai... Mes nieko ir nemanėme... ir nesitikėjome... Tamsta taip ir ponui Pačinskiui pasakyk... Be to, argi negalėjo ponas Pačinskis pats to padaryti, kam čia dar tamstą reikėjo trukdyti...
- Ateis, ateis, - suskubo pana Sperska ir, prisikišusi prie Onytės, prašnibždėjo: - prieš šventą Mataušą pirmadienį atvažiuos abu su Pielaičiu; jūs gi, lelijėlės, tik tai pasakykit man, ar sutiksite.
- Iš tikrųjų, tamsta, - pradėjo rausti ir Onytė, - mes to nelaukėme ir nesitikėjome... Tamsta taip ir ponui Pačinskiui pasakyk... Be to, tai reiktų tamstai iš pačios Marytės išgirsti...
- Jis, lelijėle, būt seniai atėjęs, - prisikišusi vėl ėmė šnibždėti piršlė, - dar prie Adomo klausės, bet kad ne žino, kiek, amžiną atilsį, dieve duok jam dangaus karalystę, tamstų tėvelis paliko skolos.
Onytė užkaito ir subrazdėjusi kėde atsistojo. Atsistojo ir piršlė.
- Maryt, kur tu? Eikš čion, - pašaukė ji seserį.
Marytė kai įbėgo į savo kambarėlį, kai užsikniaubė ant stalo, taip ir tebesėdėjo: ne saldžios mergaičių svajonės jos galvoj lakiojo, ne sujudinti jaunystės jausmai virpėjo, ne bernelio piršlybomis didžiuodamasi ji nu skrido nuo stalo, - ji pamatė, kad net ir šito "nususėlio šlėktos", kaip jį vadino žmonės, meilė yra verta tiek, kiek kaštuoja Žaliasai dvariukas. Poną Pačinskį ji matydavo retkarčiais, kur nors sutikdama bažnyčioj ar prekyvietėj ir niekuomet nekreipė į jį savo akių. Buvo tai 38-40 metų šlėktelė, negražus, netaurus, turėjo iš krikusį, praskolytą dvarelį, pats neturėjo jokio mokslo, be naminio, jokio išauklėjimo, be "šlekeckos" ambicijos. Nuo paprastų ūkininkų jis skyrėsi tik tuo, kad kalbėjo lenkišku žargonu, važinėjo pora arklių arba vienu be lanko ir dėvėjo pilka naminio darbo sermėga su branktu užpakaly, su raudonu pamušalu kapišonu. Arčiau pamatė jį panelė Marytė Adomo laidotuvėse, kur ponas Pačinskis, nelyginant kieno įgaliotas, kišosi į laidotuvių iškilmes, šeimininkavo daržinėje ir klėtyse ir, visur lįsdamas seselėms į akis, tarytum norėjo pasižymėti. Paskutinį kartą panelė Marytė matė poną Pačinskį rinkoje, kur jis, pasistojęs vežėčiose, pardavinėjo iš didelės underės paršelius.
- Maryte, kurgi tu - eikš gi čion!.. Pana Sperska laukia iš tavęs atsakymo, - pasakė ji seseriai, kai Marytė įėjo į valgomąjį.
Marytė susiraukė, lyg susimąstė ir, žiūrėdama į langą ir trindama delnus, pasakė:
- Pasakyk tamsta ponui Pačinskiui, kad aš to nelaukiau ir nesitikėjau... Man tai keista... ir aš... aš... to visai nelaukiau!
Kai pana Sperska išėjo, abi seselės ilgai tylėjo ir tarytum nedrįso viena kitai pažvelgt į akis. Marytė sėdė jo kanapoj ir pasirėmusi žiūrėjo į langą, Onytė šluostė stiklines ir tylėdama it ką galvojo. Pagaliau kada Marytė, paslėpusi delnuose veidą, užsigaikščiojo ir įsikniaubė į kanapą, prie jos pribėgo Onytė, ir abi seselės apsikabino. Joms ne tiek buvo skaudu dėl tų piršlybų, kaip dėl uolaus pono Pačinskio teiravimosi, kiek tėvelio palikta skolos ir kiek kraičio.
Kadangi jos nedavė piršlei aiškaus atsakymo ir nepasakė, kiek tėvo palikta skolos ir kraičio, tai manė, kad ponas Pačinskis gal ir neatvažiuos, tačiau apsiriko: pirmadienį prieš šv. Mataušą, kaip buvo sakyta piršlės, ponas Pačinskis atvažiavo.
Atvažiavo su piršliu, savo kaimynu Pielaičiu. Piršlys Pielaitis tik tiek buvo abiem seselėms pažįstamas, kad pavasarį pirko pas jas skiepų ir pasiliko keliolika rublių skalnas.
Atvažiavo pora arklių, su vežėju. Abudu pirštiniuoti. Jaunikis pasipuošęs savo prosenelio švarku, užsidėjęs aukštą apikaklę, kuri jam smaugė kaklą ir nedavė laisvai judėti; platus, skaisčiai raudonas, truputį susiraukšlėjęs ir trumpokas kaklaraištis puošė jo krūtinę.
Piršliai atsivežė su savim ir trunksmų: alaus ir vyno.
Kadangi piršlių kaltininkė buvo Marytė, tai Onytė, nors ir jaunesnioji, tačiau turėjo eiti šeimininkės pareigas. Jai padėjo piršlių vežėjas. Marytė laikėsi taip, kaip visai nepritinka jaunajai: buvo per daug rimta, nekalbi, nejautri, mažai kreipė į piršlius akis, ir rodėsi, it kiekvieną minutę iš jų kokio nors netakto laukia. Tačiau piršlys, suprasdamas ją visai atbulai, kalbėjo jai komplimentų, "peikė" jaunikį ir, išgerdamas iki dugno pats, įkalbinėjo ir jai. Kolei gėrė vyną, buvo dar nieko, bet kai pradėjo sriubčioti alų, įsidrąsinęs jaunikis buvo prisėdęs prie Marytės ir norėjo su ja pradėti rimtą kalbą, bet jaunoji, suradusi tam tikros progos, pabėgo į virtuvę, kur rado ir piršlį kažką be kuždantį Onytei...
Niekuomet paskiau seselės negalėjo užmiršti šitų piršlybų.
Piršliams išvažiavus, Marytė išverkė visą vakarą. Verkė ji ir naktį atbudusi, ir rytoj dieną.
Atmestinai priimtas ponas Pačinskis ir nesužinojęs Lapienaičių kraičio didumo ir skolos daugiau nebeatsilankė ir paleido po žmones gandą, kad abi seselės ne tekėsiančios, nes esančios pasižadėjusios panystėje gyventi.
Nežiūrint visų kalbų, atsirado ir daugiau "gerų žmonių". Bet ir tie nemokėjo paslėpti nuo jautrių seselių nei savo iškrikusių, praskolytų ūkių, nei piršlybų tikslo. Gerai pažinusios savo kaimynus, seselės nustojo su jais bičiuoliavusios ir svajojusios ir jau visai kitokiomis akimis pradėjo žiūrėti į žmones. Tinkamesnių pažinčių neturėjo, į miestą lankydavos retai, su tolimesniais kaimynais nesusisiekdavo ir noroms nenoroms gavo sėdėti savo dvarely. Marytė susidomėjo medicina, prisipirko knygų ir pradėjo gydyti kaimiečius. Onytė pamėgo daržą ir per keletą metų tiek priugdė skiepų ir priveisė daržovių, kad visi apylinkės ūkininkai įsitaisė sau sodelius ir pavyzdingus daržus. O jos pačios iš sodo ir daržo išrinkdavo per vasarą tiek, kiek per metus neduodavo ir visas dvariukas. Ypač kuo garsėjo Žaliasai dvariukas - tai savo gėlėmis. Rudenį gi, kada sužysdavo visos rūšies įvairiaspalviai jurginai, Žaliasai dvariukas darydavos panašus į palaimintąjį žemės kampelį. Šventadieniais pasigėrėtų seselių darželiais ateidavo mergaičių net iš tolimųjų sodžių. Gėlių sėklas dalydavo savo kaimynėms panelės Lapienaitės ne už pini gus, o už pasidarbavimą daržely.
Žiemą abi seselės mokytojavo ir mokė savo dvarely ne tik ūkininkų vaikus, bet vakarais įsteigė nelyginant kursus ir suaugusiems: nemokančius mokė rašyti, skaityti, skaitydavo apie ūkį ir apskritai rūpindavos sodiečių švietimu.
Taip ėjo vasara po vasaros, žiema po žiemos. Kai abiem seselėms pervirto per 30 metų ir kai jau buvo nustojusios vilties kada nors besutikti savo laimę, staiga į Žaliąjį dvariuką atsilankė, regėjos ir iš tikrųjų išsvajotieji žmonės.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
