en
Kabardinų liaudies motyvais
Tai buvo seniai. Tai buvo tenai, kur kalnai nuo amžių dangų remia, o jų didysis Kazbekas visuomet sniegu baltuoja kaip hadži čalma ant galvos, žilas Elbrusas kur sapnus sapnuoja ir mena žemės praeities laikus. Tenai, kur putotas Terekas Darjalu braunas per kalnus, uolas ir stepes, kur po ledynus pūgos staugia, o jų pašlaitėse daug gėlių... Kur kančias kentė Prometėjas, aukštai prikaltas prie uolos. Kruvinas kerštas, aistra, meilė kur žmogų valdė, o ne žmogus juos... Tenai, tenai, kur ramūs palikuonys su širdgėla mena Kaukazo praeities šiurpius laikus, kai išnaudojo žmogus žmogų, o turčiai engė juos visus.
Tai buvo tenai. Tai buvo tenai ir tuomet, kai dar nė vieno svetimo žmogaus koja nemindžiojo šventojo Elbruso papėdės kalnų ir kai dar nė vienas kalnėnas džigitas nebuvo savo priešui nugaros atgręžęs. Tai buvo šaly tarp Baksano ir Kubanės upių ir Didžiųjų amžinai sniegu padengtų Kaukazo kalnų.
Gyveno tame palaimintame žemės kampelyje laisva, karinga ir narsi kalnų tauta. Visi jos vyrai buvo narsūs ir kovingi džigitai, visos moterys - gražios ir grakščios kaip Mahometo dausų hurijos. Niekur kitur visoje žemėje neaugo tokie liekni augaloti vyrai ir tokios baltaveidės juodų akių moterys, kaip šiaurės Kaukazo kalnuose.
Ilgus amžius laisvai gyveno džigitų tauta savo numylėtuose kalnuose ir stepėse. Jos verslas buvo karas, jos įstatymas - kova. Kovojo ji su priešais, kovojo ir su draugais. Kovojo dėl moterų, dėl ginklų, dėl žirgų ristųjų. Bet visų daugiausia kovojo džigitai dėl savo laisvės. Laisvė džigitams buvo tas pats kas paukščiams padangė, nors savo laisve ir taip galėjo jie lygintis tik su plikagalviais kalnų ereliais, kurie it karūnuoti karaliai ir šiandien teberaižo orą viršum Kaukazo kalnų ir tebeviešpatauja buvusiose džigitų žemėse.
Bet kaip nieko šiame pasaulyje nėra amžino, taip neamžina buvo ir džigitų tautos laisvė ir jos gerovė. Ilgainiui juos pradėjo spausti netikėliai giaurai, kaip buvo vadinami svetimieji. Iš pradžių ne per daug bodėjosi jais džigitai, nes ir giaurai turėjo gerų žirgų, gražių moterų ir ugnimi spjaudančių ginklų, kuriuos taip brangino kalnėnai. Be to, jie buvo karingi, drąsūs, vikrūs, ir su tokiais kautis narsiems kalnėnams buvo vien malonumas. Iš savo kalnų įžiūrėdavo džigitai tolimose stepėse giaurų pirklių turtingus karavanus, sužinodavo apie jų stovyklas, apie naujai statomas apsigynimo tvirtoves. Žvalgai pranešdavo, kur išstatyti naktį stepėse netikėlių piketai.
Visa tai gerai išnagrinėdavo, įsidėmėdavo, apsvarstydavo ir, sulaukę nakties ar patogaus momento, puldavo. Puldavo ir visuomet laimėdavo. Tas ne džigitas, kuris lemiamoj kovoj palikdavo savuosius ir atgręždavo nugarą priešams. Tas ne džigitas, kuris kardo kirčiu neperblokšdavo kalnuose žvairiaakio totoriaus ar neišmušdavo iš balno kreivakojo klajoklio kalmuko. Tas ne džigitas, kuris po naktinio žygio neparsivesdavo į kalnus belaisvio netikėlio giauro, užnėręs jam ant kaklo kilpą, ar neparsigabendavo į savo haremą apskritaveidės kalmukės ar plačiaakės stačiakrūtės urusutės. Tokiais šlykštėdavosi ne tik gimtasis aūlas, nuo jų nusigręždavo ir kalnų gražuolės.
Bet ne vien su netikėliais giaurais ir savo artimaisiais kaimynais kariavo džigitai; puldinėjo jie ir kitas tautas. Kartais nukreipdavo jie savo žygius į Kaspijos stepes, į klajoklių tautelių laikinus palapinių miestus; per ledynus ir amžinojo sniego laukus pasiekdavo jie Gruziją, Abchaziją, Svanetų kalnus; nusiaubdavo Juodosios jūros rytų pakraščius ir su dideliu grobiu grįždavo į savo gimtuosius kalnus. Sugrįžę dėkodavo Alachui už pergalę, dalydavosi grobiu, puotaudavo, džigituodavo ir smagindavosi savo haremuose su gražuolėmis, tuo tarpu kai kritusieji kovoje džigitai linksmindavosi su juodakėmis hurijomis Mahometo dausose. Ir niekas žuvusiųjų neliūdėjo; kiti išlikę gyvi ar seniai jiems net pavydėjo, nes Mahometo dausose, pagal Koraną, išnykstą visi kūno negalavimai ir išsilyginą metų skirtumai - visi pasidarą sveiki, jauni ir pajėgūs mylėti.
Turėjo džigitų tauta ir savo ydų bei bėdų. Didžiausia jų yda - tai gazavatas - šventasis karas ir kruvinojo keršto paprotys. Vargas būdavo, jei kuris džigitas įsimylėdavo savo kaimyno ar kunako dukterį, seserį ar žmoną ir jei gražuolės tėvas, brolis ar vyras nesutikdavo jam jos perleisti. Vargas būdavo ne tik tom dviem šeimom, bet ir visai jų giminei. Jei įsimylėjėlis neatvėsdavo, neapsigalvodavo ar nesisekdavo jį perkalbėti, piršlybos visuomet baigdavosi dideliu abiejų pusių kraujo praliejimu. Įsimylėjėlis pasisamdydavo abrekų, sukviesdavo savo kunakus ir su ginklu rankose puldavo gražuolės saklę arba net ir visą aūlą, jei tas pasipriešindavo puoliko užmačioms. Pavykdavo narsuoliams išvogti gražuolę ar nepavykdavo, bet po to žygio jau dingdavo abiejų šeimų ir abiejų giminių ramybė. Viena ir kita pusė prisiekdavo Alachu keršyti už nukautuosius; keršyti krauju. Ir prasidėdavo kruvino keršto žudynės. Tėvai keršydavo už nukautus vaikus, vaikai - už tėvus, brolius; tolimesnieji giminės - už artimesnius... ir taip iki septintos kartos. Ir liedavos tuomet tarpusavio kovoje džigitų kraujas. Galingesnių ir gausingesnių giminių tarpe liedavos ištisus dešimtmečius. Ir niekas vienos ar kitos pusės nebuvo saugus. Mirdami neatkeršiję, tėvai įpareigodavo tai atlikti savo vaikus - palikuonis bei paveldėtojus. Kitų gimimų tokiu būdu išsižudydavo visa vyriškoji lytis, ir pasilikdavo tik vienos moterys.
Ne naudos, o vien žalos atnešdavo kalnėnams taip pat ir mulų nuolat skelbiamas gazavatas prieš kitatikius.
Ir tos ydos, tos bėdos, tas kruvino keršto paprotys ir šventas gazavatas ilgus šimtmečius ėdė kalnų tautelių širdis kaip rūdis geležį ir pagaliau jas visai paėdė. Ir gal tik kruvino keršto tarpusavio kova ir gazavatas visą laiką neleido kalnėnams susiburti į vieną galingą bendruomenę ir atremti ilgainiui juos užgriuvusius priešus.
Tai įvyko pačiu džigitų tautos žydėjimo ir galingumo metu.
Gyveno tada Elbruso papėdėje, Malkos aūle, du kunakai, du narsūs džigitai, jau subrendę vyrai - Alibėjus su Dvalibėjum. Abu buvo hadži, abu dėvėjo baltas čalmas, perpintas žaliu kaspinu, mečetėje abu sėdėjo greta vienas kito ant brangaus persų kilimo, arčiau pranašo vėliavos, ir, vienas kitą pakeisdami, niūniavo iš šventojo alkorano knygos. Abu turėjo gražių moterų haremus, ristųjų žirgų tabūnus ir brangiųjų ginklų rinkinius. Turėjo gausias šeimas ir plačią giminę. Jų šeimos nors ir nesigiminiavo, bet sugyveno gražiau už gimines. O patys kunakai nesiskirdavo kaip du broliai: ar tau į medžioklę, ar į naktinį žygį, ar į šventąjį karą gazavatą - vis abu drauge. Ko neperblokšdavo Alibėjaus kardas, tą pribaigdavo Dvalibėjaus kinžalas. Kas išsprukdavo iš Alibėjaus kilpos, tą pavydavo Dvalibėjaus strėlė. Ir grobiu jie dalydavosi pusiau, ir, lankydami vienas kitą, iš tos pačios pypkės pasikeisdami rūkė kaljaną.
Sykį sumanė abu kunakai apsilankyti toli už Kubanės į giaurų nausėdijas ir iš ten žirgų ristųjų ir moterų gražuolių parsigabenti. Pasikvietė džigitų ir iš kitų aūlų ir leidosi į tolimą naktinį žygį. Ne visi džigitai grįžo iš naktinio žygio, bet kurie grįžo, tie grįžo su dideliu grobiu. Greit pasiskirstė džigitai gausų grobį, bet niekaip negalėjo pasidalyti abu kunakai, Alibėjus su Dvalibėjum, vienos belaisvės, mėlynakės, šviesiaplaukės jaunutės urusutės. Aibė jus pasiūlė už ją Dvalibėjui visus paimtus belaisvius; Dvalibėjus pridėjo jam ir visus ristuosius žirgus. Alibėjus atsisakė Dvalibėjaus naudai visų pagrobtųjų moterų; Dvalibėjus pridėjo jam priedo ir savo vieną žmoną, gražiąją Fatimą. Albėjus padėjo jam ant stalo brangiuose apdaruose savo kraštuotą kinžalą su Kubanės meistrų įraižu iš šventojo Korano; Dvalibėjus ištiesė jam savo lenktąjį Damasko plieno kardą su Mahometo grabo atvaizdu rankenoje.
Buvę prie dalybų išmintingieji mulos ir seniai hadžimiuridai patarė jiems parduoti gražuolę urusutę turkų sultono ar Persijos šacho haremą ir gautus pinigus pasidalyti pusiau, bet abu bylininkai nesutiko. Atmetė jie ir išmintingųjų pasiūlymą dėl abiejų kunakų šventos ramybės nustumti belaisvę nuo kalno į bedugnę ar mesti ją į sraunųjį Baksaną... Susiraukė Alibėjus, paniuro ir Dvalibėjus. Kadangi dalybos ėjo Alibėjaus kieme, tai ir belaisvė urusutė pasiliko jo hareme. Išsiskyrė abu kunakai jau nebe kunakais: Dvalibėjus išeidamas nepalinkėjo Alibėjaus namams ramybės, o Alibėjus nepalydėjo savo buvusio kunako iki kiemo vartų.
Praėjo kiek laiko. Dvalibėjus medžiojo su savo uzdeniais pats vienas. Ir į naktinius žygius leisdavosi pats vienas. Ir Alibėjus pasirinko sau kitus kunakus ir su ne mažesniu pasisekimu užpuldinėjo stepėse karavanus, grobė stovyklas. Bet vieną naktį, kai jis su savo naujais kunakais buvo išjojęs į stepę, staiga jo saklę puolė Dvalibėjus: išžudė lagūnos eunuchus, išvogė iš haremo gražuolę urusutę, išniekino kitais jo moteris. Sugrįžęs Alibėjus ir radęs išvogtą gražuolę ir išniekintą haremą, užsidegė nežmonišku pykčiu ir, tuojau pašaukęs abrekus ir sukvietęs savo naujus kunakus ir gimines, puolė Dvalibėjaus kiemą. Iš pradžių dar šaudėsi ir kapojosi kardais, bet greit išsitraukė iš makštų kinžalus ir susirėmė vyras su vyru. Ir prapliupo džigitų kraujas. Daug džigitų ir abrekų krito iš vienos pusės, ne mažiau nukentėjo ir iš kitos; bet visgi pavyko Alibėjui atsiimti gražiosios urusutės nors lavoną; mat Dvalibėjus, pamatęs neatsilaikysiąs, įsmeigė jai į krūtinę kinžalą ir paliko savo saklę.
Ir prasidėjo tarp abiejų giminių kruvinas kerštas: dar nesuvedė kraujo sąskaitų buvusieji kunakai už vieno ir kito kiemų užpuolimą ir haremų išniekinimą, kai Alibėjus patykojo kalnuose Dvalibėjaus brolį ir nudėjo jį vienu šūviu. Neatšalo Dvalibėjaus brolio lavonas, kai kraujo keršto auka krito du Alibėjaus sūnūs ir žentas... Ir prasidėjo, ir prasidėjo... Ir nesuskubdavo mėnulis papilnėti ar suliesėti, kai iš vienos ar iš kitos giminės pusės kas nors nukeliaudavo Mahometo dausas. Ir juo toliau, juo daugiau. Jau nebepuldinėjo Alibėjus už Kubanės giaurų stovyklų, nebegrobė stepėse turtingų karavanų. Ir Dvalibėjus apsiribojo artimaisiais kalnais ir medžiojo juose ne auksinius fazanus, ne aukštumų lokius ir ne daubų šernus, o gausią Alibėjaus giminę. Nors stengėsi ir Alibėjus, bet jo giminės ratas vis siaurėjo, o nukautų aukų vis daugėjo ir daugėjo.
Atkuto ir netikėliai giaurai ir juo toliau, juo darėsi drąsesni, atkaklesni ir tiek įsidrąsino, kad pradėjo kurtis jau kitoje Kubanės upės pusėje.
* * *
Buvo tamsi tyli rudens naktis. Viršum Kaukazo kalnų mirgėjo milijonai didelių ir mažų žvaigždžių. Snaudė žilasis Kazbekas, užsimaukšlinęs ant galvos balto sniego papachą, miegojo dvigalvis Elbrusas, apsiklojęs storo ledo skraiste; snaudė ir visa kalnų grandinė. O ten, toli toli šiaurėje, bekraščių stepių prieblandoje, Kaukazo vartuose budėjo sargybiniai kalnai milžinai, seniai užgesę ugnikalniai: penkiagalvis Beštau, Mašukas, Griuvėsia, Geležinis, Gyvatinis ir kiti. Bet ir ten buvo tylu ir ramu: nelojo stepėse naktigonių šunys, nestaugė šakalai, nešūkavo piketų patruliai ir nedegino ant kalnagūbrių laužų. Visur buvo tylu, ramu, tik dūko trenkė Darjalo tarpekliu niekuomet ramybės nežinąs Terekas, ir jo kovos su uolomis aido atbalsis dundėjo kalnuose kaip tolima audra.
Buvo jau pats vidunaktis ir pats įmygis, kai Alibėjus su savo keliais bendrais prijojo Kubanės upę ir pašaukė iš anapus giaurų sargybą. Kai sargyba atsiliepė, pasisakė kais esąs ir pareikalavo tuojau perkelti jį per upę ir nuvesti pas atamaną. Negreit sargyba perkėlė jį per upę. Jau vien Alibėjaus vardas buvo įvaręs jiems tiek baimės, kad dabar susikėlė visa stovykla ir į aną Kubanės krantą nukreipė tvirtovės patrankų vamzdžius. Nusigando ir pats atamanas ir tik patikrinęs visas atsargumo priemones liepė atvesti pas save nuginkluotą džigitą Alibėjų.
- Ko tu nori?! - paklausė jį atamanas, pirmą kartą iš taip arti pamatęs savo kruviną priešą, kuris tiek daug kartų buvo apgrobęs jo stovyklą, tiek daug nukovęs jo karių ir tiek daug išvedęs į nelaisvę vyrų ir moterų.
- Aš noriu Dvalibėjaus galvos! - trumpai atsakė jam Alibėjus, suraukė antakius ir užsikišo už bešmeto diržo abi rankas; tuo tarpu jo akyse žybtelėjo ar tai keršto ugnis savo kruvinam priešui, ar tai panieka netikėlių vadui, kurį ir jis pirmą kartą pamatė iš taip arti.
Abu ilgai tylėjo. Vertėjas čia pat išdėstė atamanui visas kruvinas skriaudas, kurias Dvalibėjus buvo padaręs savo buvusiam kunakui Alibėjui, išskaičiavo žuvusius ir dar neatkeršytus jo gimines. Ir atamanas įsitikino, kad tai ne klasta ir ne apgaulė, o gyvybinis laukinio kalnėno džigito reikalas.
- Gerai, aš sutinku, - atsakė jam atamanas, - bet su sąlyga, kad tu pats vesi mus į kalnus, parodysi visas kalnų perėjas ir pasižadėsi nuo šios dienos būti romiu kalnėnu: nepuldinėti mūsų stovyklų, nebegrobti nei žirgų, nei moterų ir būti ištikimu mūsų baltajam carui.
Be to, pažadėjo jam iš savo caro išprašyti kunigaikščio titulą, bet Alibėjus tarytum to ir negirdėjo; jis vis raukė kaktą, kaskart darėsi liūdnesnis, ir regėjos, kad jam ką skauda.
- Tai kaip, sutinki? - pagaliau primygęs paklausė atamanas.
Ir vėl ilgai galvojo Alibėjus ir laikė užsikišęs už bešmeto diržo abi rankas.
- Gerai, aš sutinku, - atsakė jam Alibėjus ir pagalvojęs, nežiūrėdamas atamanui į akis, pridūrė: - Bet taip pat su sąlyga!
- Su kokia?! - paklausė atamanas ir įsisiurbė į jį akimis. Alibėjus tylėjo.
- Su kokia?! - nekantriai ir jau susirūpinęs pakartojo savo klausimą atamanas. - Sakyk gi, su kokia?! Su kokia? Aš laukiu.
- Jei aš žūčiau neatkeršijęs, tai tu prisiek man savuoju Alachu ir savo baltuoju caru, kad išnaikinsi visą Dvalibėjaus giminę iki septintos kartos!
Kai atamanas prisiekė savo dievu ir caru, abu apsimainė kinžalais ir pasivadino vienas kitą kunakais. Tuo sutartis ir buvo sutvirtinta.
* * *
Ilgai ruošėsi kunakas atamanas žygiui į kalnus. Iš šiaurės atjojo ir atžygiavo daug karių, privežė patrankų, kokių Alibėjus dar nebuvo matęs.
Kai visa buvo paruošta, priešų pulkai keliose vietose persikėlė per Kubanės upę ir per stepes patraukė į kalnus. Nors buvo sutarta pulti tik vieną kitą aūlą, kuriuose gyveno Dvalibėjaus giminės, bet dabar pakviestieji žygiavo plačiu frontu, ir Alibėjui nebuvo aišku, ką tai reiškia.
- O tai reiškia, kad mes vienu žygiu išnaikinsime visą Dvalibėjaus giminę, kur ji bebūtų, tau dar esant gyvam; tik tu rodyk mums tiesiausią kelią, - paaiškino jam kunakas atamanas.
Sukruto sujudo savo aūluose džigitai, pamatę visą stepę ir kalnų papėdes giaurų pulkų nusėtas. Dar labiau jie susirūpino, kai sužinojo, jog netikėlius veda narsusis džigitas Alibėjus. Mulos keikė jį mečetėse ir iš minaretų; džigitai ir hadži išmetė jį iš savo tarpo ir paskelbė abreku; išsižadėjo jo visi giminės, kunakai, žmonos, vaikai, pati jo motina ir visi kalnėnai.
- Teneatneša jam vaisiaus nei žemė, nei moteris! - keikė jį visose mečetėse ir sueigose.
- Teužtinka jį ant pavargusio žirgo kalnuose audra!.. Šaitanas tenurodo jam kelią į bjauriųjų giaurų stovyklą ir tesutinka jį ten netikėlė peri ir tepagirdo ištroškusį suterštu vandeniu!..
Visaip atsitikdavo Kaukazo kalnuose: kariaudavo kaimyninės tautos, susipešdavo giminės, susipykdavo kunakai, bet kad savas karys, kalnėnas džigitas, šauktųsi netikėlių giaurų pagalbos nors ir prieš aršiausią savo priešą, rodos, kai Elbrusas dangų remia, to dar kalnuose nebuvo.
Pasiruošė tinkamai priešą sutikti ir kalnėnai. Mulos iš minaretų paskelbė netikėliams šventąjį karą - gazavatą.
Bet ilgai nepradėjo mūšio nei vieni, nei kiti. Džigitai ir miuridai laukė, kol giaurai įeis į kalnų tarpeklius, pasikels į aukštumais, kad iš ten jie sumestų netikėlius į bedugnes, apmėtytų juos akmenimis, uolų nuolaužomis ir vieną po kito iššaudytų kaip fazanus. Be to, žinojo džigitai, kad kalnuose ne tiek daug reiškia ir giaurų patrankos, o jų žirgai, nepratę karstytis uolomis ir kopti skardžiais, tuojau pailsta ir klumpa. Žinojo ir laukė. Bet ir priešai žinojo, kad džigitai baisūs tik tol, kol jie kalnuose ir ant savo žirgų; kad kalnų žirgai baidosi patrankų griausmo ir kad pėsčias džigitas tas pats, kas pakirptais sparnais sakalas. Žinojo ir taip pat laukė. Laukdami kirto nepereinamus miškus, kasė apkasus, statė sustiprinimus ir į aukštumas bei kalnagūbrius traukė savo patrankas. O per Kubanės upę kasdien vis kėlėsi jų nauji ir nauji pulkai.
Nusibodo laukti ir vieniems, ir kitiems. Kartais susišaudydavo abiejų pusių sargybiniai, susiremdavo didesni ir mažesni kariuomenių daliniai, išeidavo dvikovon narsuoliai, bet pradėti lemiamąjį mūšį vengė abi pusės.
Ilgai tarėsi džigitai vadai, išmintingieji mulos ir dievobaimingieji hadži-miuridai, ką daryti. Ir pagaliau nutarė nusileisti nuo kalnų aukštųjų ir pirmieji pulti. Pulti kuo greičiau ir kuo narsiau, nes giaurų skaičius jau kelis kartus buvo prašokęs kalnėnų skaičių ir vis dar jų daugėjo.
Kaip amžino sniego griūtis pasileido nuo savo kalnų kalnėnai ir, šaukdami; "marža", klykdami "Allach kerim, Allach kerim", puolė giaurus. Sutrypė netikėlių sargybas, su žeme sumaišė jų piketus, perbloškė priešakines priešų eiles ir, kirsdami kardais ir verdami kinžalais, įsibrovė į pačią giaurų pulkų tirštumą. Bet čia atsitiko tai, ko kalnėnai nebuvo numatę: staiga ant visų kalvų ir aukštumų sužaibavo, sugriaudė, ir į džigitų suglaustas eiles pradėjo pilti švinu, geležimi ir ugnimi. Patrankų žaibo ir griausmo išgąsdinti kalnėnų žirgai stojosi piestu, klupo ant žemės, muistėsi, spardėsi, ir džigitai nebegalėjo jų suvaldyti. Kiti, numetę nuo savęs raitelius, bendro siaubo pagauti blaškėsi po kovos lauką, trypė ir savus, ir priešus, ir sveikus, ir sužeistuosius. Pėsti džigitai jau buvo nebe džigitai ir nebe kariai: jie tik spietėsi į krūvą ir gynėsi kardais ir kinžalais. Priešams to tik ir reikėjo: Jie atsuko į juos visų patrankų vamzdžius ir mušė pėsčius sakalus iš viršaus, vėrė juos iš priešakio, iš užpakalio ir badė iš šonų... Ir atsitiko tai, ko dar niekuomet kalnėnams nebuvo atsitikę: pirmą kartą, kai Ošcha-Macho dangų remia, jie atgręžė savo priešams nugarą ir - kas pėsčias, kas raitas - pasileido atgal į savo kalnus. Priešai vijosi juos iš paskos, atsilikusius kapojo kardais, badė durtuvais ir, užbėgdami iš šonų, būriais ėmė juos į nelaisvę.
Visa tai matė nuo kalnų iš savo aūlų išmintingieji mulos ir dievobaimingieji seniai hadži. Baisi žinia vienu metu aplėkė kalnus, ir visus apėmė siaubas: klykė moterys ir vaikai, lojo šunys, ir kas gyvas susirūpino slėptis pats ir gelbėti savo turtą. Veltui mulos ir hadži šaukėsi Alacho ir jo pranašo Mahometo pagalbos, veltui jie draskė sau ant krūtinės rūbus, raižė kinžalais kūną ir tiesė į Alacho sostą Elbrusą rankas. šį kartą ir Alachas, ir jo pranašas Mahometas pasiliko jų šauksmams kurti. O tai vis dėl Alibėjaus ir jo kunakų nusidėjimo.
* * *
Jau buvo pirmutiniai kalnėnai bėgliai pasiekę Bermamyto skardžiosios uolos viršūnę, kai iš Malkos aūlo išjojo nuogais kardais raitelių būrys. Įsismaginęs perskrodė jis bėgančius džigitus ir įsiveržė į pačią giaurų pulkų tirštumą. Negynė jie savųjų bėglių nuo giaurų, nepuolė ir pačių giaurų, o švaistėsi nuogais kardais po priešų pulkus ir ieškojo Alibėjaus su jo kunakais ir uzdeniais. Išvydęs savo priešą, Alibėjus išsinėrė su savo kunakais iš giaurų pulkų, ir dvi kruvinojo keršto aukos pradėjo kapotis kardais, badytis ietimis, kinžalais. Įnirtimu ir žiaurumu neatsiliko nuo savo vadų ir jų kunakai. Ir jie kirtosi kardais, smaigstėsi durklais, pjaustėsi kinžalais, ir ritosi nuo pečių jų galvos.
Kariai, pamatę tokias aršias laukinių žmonių tarpusavio žudynes, nustebo ir nežinojo, ką daryti - ar juos išskirti, ar kuriems padėti. Suglumo ir pats atamanas ir visi vyresnieji...
Neilgai truko abiejų džigitų ir jų kunakų kova. Greit išsiskerdė kunakai; kiti, netekę savo žirgų, dar ėmėsi pėsti, raitėsi žemėje, smaugė vieni kitus rankomis, kandžiojo dantimis ir susikabinę mirė baisiose kančiose. Juos trypė kanopomis palaidi žirgai, spardė kojomis gyvi pėstieji. Kiek ilgiau užtruko Alibėjaus dvikova su Dvalibėjum. Ne tik jie patys kapojosi kardais ir badėsi kinžalais, bet ir jų žirgai, įsikabinę dantimis į karčius, stengėsi vienas kitą parversti žemėn ar atatupstą į prarają nustumti. Pagaliau Dvalibėjus prispaudė savo priešą prie prarajos. Alibėjaus žirgas pakibo ant pirmutinių kojų. Dvalibėjus įsmeigė jam į krūtinę kinžalą, bet Alibėjus suskubo kardu nukirsti Dvalibėjui galvą... ir abu buvę kunakai džigitai su savo žirgais, užkliūdami už iškyšulių ir atbriaunų, nusirito nuo uolos į prarają.
Kai giaurai įžygiavo į Malkos aūlą, rado ten vien tik verkiančias moteris, vaikus ir senius. Visi jauni vyrai, Alibėjaus ir Dvalibėjaus giminės, kunakai ir uzdeniai, buvo jau išsižudę kruvinojo keršto kovose.
* * *
Nors kitur dar ilgai liejosi Kaukazo tautų tautelių kruvinojo keršto kraujas, bet Malkos aūle jau nebebuvo kam žudytis... Pagaliau atėjo nauja gadynė ir visoms Kaukazo tautoms ir tautelėms. Atnešė ją Didžioji Spalio socialistinė revoliucija, kuri paskelbė ir kalnuose visų žmonių laisvę ir lygybę. Ir nuo to laiko išnyko Kaukazo tautose kruvinojo keršto kovos, liovėsi tarpusavio tautinės neapykantos bei religinio fanatizmo rietenos, ir žmogus nustojo išnaudojęs žmogų.
Praėjo ir užsimiršo Kaukazo tautų tautelių despotų ir engėjų gadynė. Niekas nebeskelbia gazavato, nebesipravardžiuoja netikėliais, giaurais ir nešvariaisiais. Amžiams dingo kruvinojo keršto baisus prietaras. Tik Bermamyto aukštumoje, kur kadaise išsižudė dviejų šeimų giminės, stūkso šiandien vieniša uola, iš tolo panaši į dviejų susikibusių ir burka apsisiautusių raitelių obeliską. Kalnėnai vadina tą uolą Kruvinojo keršto uola. Ją lanko turistai, ant jos pasiilsi medžiotojai, o seniai kalnėnai pasakoja jauniesiems apie baisias religinių prietarų aukas, prie ko buvo privedęs Kaukazo tautas tauteles tas kruvinojo keršto paprotys. Be to, jie pasakoja, kad kasnakt jie girdi, kaip prarajoje kertasi du džigitai, du buvę kunakai Alibėjus su Dvalibėjum.
1943 - 1947
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
