en
[1]
Paskutinis tarpustotis pasirodė jam per ilgas. Tankiai plakė širdis, sukosi galva, ūžė ausyse...
Pagaliau sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai ir traukinys, iš lėto trinksėdamas, sustojo. Per vargą pasikėlė provizorius Janulis nuo suolo ir pažvelgė pro langą. N. stotyje su aprūdijusiu pajuodusiu užrašu buvo daugybė žmonių. Pamiršęs akimirksniui savo pavojingą ligą ir gydytojo įspėjimą staigiau nejudėti, prisimygo prie lango, bet turėjo vėl sėstis, nes, galvai susisukus, vos neparpuolė. Parašas, nepažįstami, bet artimi žmonės vienu metu sunervino jį, bet kartu davė galios. Nors ir susijaudinęs, bet stengdamasis kuo ramiausiai laikytis, padūzgeno pirštais į lango stiklą ir, parodęs įėjusiam nešikui daiktus, lazda pasiramsčiuodamas išėjo paskui jį.
Nespėjo Janulis išlipti iš traukinio, kai iš visų pusių apspito jį vežikai, siūlydamiesi patarnauti, bet jis mojavo ranka, norėdamas jais veikiau nusikratyti.
Stotyje ir jis nieko nepažino, ir jo niekas. Įėjęs į pirmąją klasę, atsisėdo prie lango, pro kurį gražiai, kaip ant delno, buvo matyti visas miestelis ir plati, gerai jam žinoma apylinkė.
- Trys dešimtys metų... - prašnibždėjo Janulis ir atsiminė, kaip prieš trisdešimt metų, tėvų ir sesers lydimas, išvažiavo jis diližanu iš savo parapijos miestelio jaunas, sveikas, gražus, energijos ir rimties pilnas vaikinas. Išvažiavo trumpam laikui pasižiūrėti žmonių, pamėginti laimės. Išvažiavo žadėdamas vėl greitai sugrįžti į gimtąjį sodžių.
Išėjo kitaip. Išsibastė svetimose šalyse trisdešimt metų ir šiandien grįžta atgal tėviškėn pasenęs, nusivylęs, sergąs, grįžta kaip jūreivis iš paskendusio tolimoj jūroj laivo.
Ūmai kilo akyse tėvai ir sesuo, tarp kurių prabėgo jaunystės dienos, ir... gaili ašara nuriedėjo per Janulio veidą ir dingo jo žiloj barzdoj.
- Kaip greit, kaip greit... - susijaudinęs šnibždėjo Janulis, žiūrėdamas pro langą. Seniai čia jis, regis, ganė paupy žąsis, bėgiojo basas po laukus, seniai čia jis, jau jaunikaitis, svajojo būti didvyriu, darbuotis žmonių naudai. Čia, regis, tik užaugo, o jau ir paseno.
Rodėsi Januliui, jog ir laiminga kūdikystė, ir trijų dešimtų metų bastymasis po svetimas šalis, ir paskutiniai dveji metai sunkios ligos Samarkando ligoninėje - vien trumpas sapnas.
- Kaip greit, kaip greit...
Jei kas paklaustų jį, ką per tuos trisdešimt metų veikė, nieko nemokėtų atsakyti... pėdsako nebuvo. Rodėsi Januliui, jog jis vien tik važinėjo iš miesto į miestą, iš vaistinės į vaistinę ir gražiai nuo pirmosios iki pirmosios atsiiminėjo algą, kurią dažniausiai per vieną, per dvi naktis ir praleisdavo. Taip, buvo meile... pirmoji... Bet Janulis paraudo, tai atsiminęs... O paskui?.. Paskui juodi debesys apniaukė jo siaurą akiratį, ir prasidėjo nebe gyvenimas, tik klaidžiojimas po miestus, vaistines, klubus, restoranus ir kitas linksminamąsias vietas, kur niekuomet linksmumo nesurasdavo. Apie tėviškę, kol buvo sveikas, visai buvo pamiršęs. Atsiminė, kai nustojo sveikatos, kai nebegalėjo toliau tarnauti.
Iš už debesėlio nusišypsojo saulutė ir pabėrė ant marguliuojančių lankų spindulių juostas; toli už upės kaip naktis juodavo miškai...
Gaila pasidarė Januliui savo prabėgusiojo gyvenimo, apleistosios tėviškės, gaila vargšų tėvų, gaila žuvusiųjų ir paties sumintų jaunystės prakilnių svajonių. Gaila saulės, mėlyno dangaus, visos gamtos, kurios gražumą, regis, tik dabar tepastebėjo.
Kaip geistų dar pagyventi, bet ne taip, kaip iki šiol gyveno, ne, visai kitaip, iš naujo, iš pradžios...
"Niekados netekės saulė iš vakarų. Niekados nebegrįš Nemunas iš marių..." - suskambėjo Janulio ausyse seniai girdėtos, dar motutės niūniuotos dainos žodžiai.
Šiurpas perėjo Janulio kūnu.
- Ne! gyventi dar aš noriu, gyventi! - sušuko. - Pats arsiu, akėsiu, pats sėsiu, šienausiu, drauge su žmonėmis vargsiu, kaip mano protėviai vargo Padėsiu jiems, patarsiu bėdose, pavaduosiu... pagyvensiu!..
Pašokęs mėgino be lazdos vaikščioti po kambarį.
Paskutinius žodžius ištarė tokiu balsu, jog sargas, stovėjęs už durų, įėjo į kambarį klaust, ką palieps ponas.
* * *
Susiderėjęs vežiką, atsisėdo į didelius nepatogius ratus ir nuvažiavo į miestelį, lydimas nepažįstamų žmonių akių. Daug ko pakitėta per tuos trisdešimt metų. Kur pirma ratai maudydavos iki stebulių purve, dabar vežimas dundėjo tarškėjo akmenimis išgrįstu plentu. Kur kitados siūbavo pakrypęs, nuolat taisomas ir nuolat suiręs nepravažiuojamas medinis tiltas, dabar buvo permestas geležinis. Už upės, ant kalnelio, kur pirmiau ėjo ištisai daržai ilgomis, siauromis, įvairiausių daržovių prisodintomis lysvėmis, dabar stovėjo gražių mūro namų namelių, dideliais medžiais apaugusių. Viduryje miestelio - monopolis, paštas, mokykla ir didelė, net su dviem parašais, ruišiku ir lietuvišku, krautuvė.
Pravažiuodamas prekyvietę, pažvelgė Janulis į seną, pusiau aplūžusią, aptriušusią smuklę, kur kitados, atvažiavęs į bažnyčią, apsistodavo su tėvais, kur susieidavo su savo draugais, gerdavo alų ir linksmindavos, dainuodavo dainas, svajodavo apie ateitį, kur sėbras Icikas taip maloniai juos vaišindavo. Šioji smuklė buvo visų geriausi namai miestelyje.
- O dabar!.. - stebėjosi Janulis. - Kažin ar tebegyvena senis Icikas?
Norėjo sustot, pasiklausinėti apie gimtąjį sodžių, apie miestelį, apie pažįstamus, bet... smuklė jau buvo pasilikusi užpakaly.
Juo toliau važiavo Janulis per miestelį, juo labiau ir labiau rodėsi jam, kad senieji jo pažįstami žmonės kažkur išsidanginę ir drauge su savim išsikėlę senuosius namus, o į jų vietą atėję kiti, nauji, nepažįstami žmonės ir pasistatę kitus, naujus namus.
O jis taip trokštų kuo daugiausia matyti tų nebylių senovės liudytojų, kurie gyvai primintų jam praeitį, kurie išaustų bendrą jaunystės meto vaizdą.
Šit bažnyčia aukštais bokštais, plačiomis baltomis sienomis. Tokia pat kaip ir buvusi, tik sienų baltumas išnykęs. Atsiminė Janulis, kaip dar vaikelis būdamas klaupdavo greta motutės ir žiūrėdavo, klausydavo, kas darosi aplinkui, ir taip nuostabu, malonu būdavo. Žiūrėdavo į auksu žėrinčius altorius, kur, motutė sakydavo, dievas esąs, žiūrėdavo į šventųjų paveikslus, tokiais keistais veidais, kokių jis niekur nebuvo matęs, žiūrėdavo į eiles baltai apsitaisiusių vyrų, merginų ir vaikų su degančiomis geltonomis vaško žvakėmis rankose, sekdavo dūmų vingius, kuriais smilkė dievą... Klausydavo paslaptingo vargonų gausmo... žmonių giedojimo ūžimo, susiliejančio į nuostabią harmoniją, klausydavo keisto šnibždesio, kuris retkarčiais prabėgdavo vilnimi per visą bažnyčią... Klausydavo, žiūrėdavo ir galvodavo, kas yra tas dievas, kuriuo visi taip susirūpinę...
Šit kapinės, tankiai medžiais apžėlusios, tarp kurių stovi ir smarkiausių audrų nepajudinami aukšti pajuodavę kryžiai, tartum amžino ramumo ženklai, o medžiai iš lengvo monotoniškai linguoja savo šakomis.
Šit vienas kapas, mažais jaunučiais medeliais apsodintas... ant jo pilkas pakrypęs kryžius... Gal tai jo tėvų kapas?..
Jausmų banga perėjo šiurpu per Janulio kūną. Kraujas pliūptelėjo galvon... Užmerkė akis ir girdėjo tik ratų spiegimą.
Buvo jau pavakarys. Miestelyje skambino poterių. Jautėsi silpnas, nuvargęs esąs.
"Dangun dūšia, kūnas žemėn; dangun dūšia, kūnas žemėn..." - skambino bažnyčios varpai, ir graudus jų aidas plaukė plačiai per laukus, tartum primindamas kiekvienam žmogui neišvengiamą ateitį - mirtį.
- Petriuk, poterių skambina! - lyg šūkterėjo kažin kas pasivijęs.
Krūptelėjo Janulis, pramerkė akis, apsižvalgė neramiai, bet niekur nieko nebuvo... Atsiminė, kad tais pačiais žodžiais ir tuo pačiu balsu šaukdavo jį mažą motina poterių kalbėti. Seniai jau nustojo varpai skambinę, o Janulio ausyse vis dar tebegaudė liūdnas atūžis:
"Dan-gun dū-šia, kū-nas že-mėn; dan-gun dū-šia, kū-nas že-mėn..."
* * *
Saulė jau buvo nusileidus, ir juodi šešėliai užgulė žemę. Iš abiejų kelio pusių ėjo pūdymai, per kuriuos driekėsi ilgi žali kasnykai - ežios. Žmonių laukuose jau nebebuvo. Seniai parginė ir galvijus, tik kur ne kur pievose ir pakaruoklių kapuose ganėsi nakties paleisti arkliai ir žvangėjo geležiniais pančiais. Gale pūdymo už tvoros įvairiaspalviais lopiniais buvo matyti vasarojus ir siūbavo išplaukėję rugiai.
- Trisdešimt metų, trisdešimt metų... - tartum dundėjo ratai per gimtojo sodžiaus akmenis.
- Trisdešimt metų... - stebėjosi, visais lapais drebėdama, prie kelio epušė.
Žmonės dar nemiegojo ir, puldinėdami prie langų ir durų, žiūrėjo į vėlyvą nepažįstamą svečią.
- Sustok čia! - prabilo Janulis, privažiavęs savo kiemą, priešpriešiais kurio stovėjo kažin kieno gurbai, kurių pirmiau nebuvo.
- Trisdešimt metų... - stebėjosi, žiūrėdama į Janulį, sena gimtoji pirkia, lentomis užkaltais langais ir durimis.
Išlipo Janulis iš ratų ir įėjo kieman. Niekas neišėjo pasitikti iš gimtųjų namelių, dargi šuo nesulojo. Durys, langai, vartai - viskas buvo užrišta, užrakinta, užkalta lentomis ir paremta apipuvusiais basliais. Kiemas užsinešęs žole, išknistas kiaulių ir pridraikytas stogo šiaudų. Rūtų darželyje, kur kitados linksmai žaliuodavo seselės rankelių prižiūrimos žalios rūtelės, žydėdavo šalavijos, bitinai, čebatėliai, stiebdavos jurginų pulkai ir marguliuodavo kiti kitoki žolynai - dabar ant trąšios sumindžiotos žolės tupėjo du pusdvėsiai žąsiukai. Pašalėse, kur seniau dūgzdavo bičių aviliai ir siekdavo langus serbentų kerai - viešpatavo piktadilgės, plačios varnalėšos, durnaropės. Tvoros suirusios, sulūžusios, sugriuvusios. Patvoriais nuo kelio stirksojo galvijų nugraužtos medžių šakos. Sode sumindžiota, išganyta pievelė.
- Trisdešimt metų... - šlamėjo medžiai, krutindami vakaro tyloje lapelius, ir stebėjosi į Janulį.
Viena tik sena, plačiai išsišakojusi kriaušė, kuri priminė Petro Janulio tėvus ir protėvius, nė kiek nesistebėjo. Apdžiūvusi įverpė dangun savo viršūnę ir kažką rimtai galvojo. Regėjosi Januliui, kad ji tik viena tebėra nepakitėjusi. Atsirėmė Janulis į ją ir įsmeigė akis į vakaro tamsoje paskendusį tankų sodą. Susimąstęs nepajuto, kaip priėjo nemačiomis nepažįstamas žmogus, nusiėmė kepurę ir, pagarbinęs Kristų, paklausė, ko ponas reikalaująs.
- Aš Petras Janulis, Mykolo Janulio sūnus, - atsakė Janulis ir ištiesė nepažįstamajam ranką.
- Dievuliau tu šventas! Janulis, Petriukas! Tai netikėtai, iš kurgi tamsta? - lyg pradžiugęs, lyg nusigandęs pradėjo nepažįstamasis, siekdamas bučiuoti rankos. - Tai svečias nebuvėlis! Žiūrėk, kiek jau metų! Ir tėvelių tamstos, dieve duok jiems dangų, seniai jau nebėra, ir seserį Marytę priglaudė ponas dievas, vargšę. Neilgai ir tegyveno, išėjusi už vyro... Dar prieš patį mirimą buvo atvažiavusi su svainiu... išsivežė, išsigrandė aliai daiktelį, tvoras vienas tepaliko, ir man...
- Palauk tamsta, - pertraukė jį Janulis, - ryt pasikalbėsim apie viską, o dabar atrakink man duris ir atplėšk langus, nes aš iš didelio kelio, pavargęs ir nesveikas.
- Kuo tamsta vardu? - paklausė Janulis nepažįstamąjį, jam truputį atsitolinus.
- Aš? Ignas Petronis, galinio Petronio sūnus, smailiabarzdžio Jono... Ar tamsta nebeatmeni, - pridėjo kiek palaukęs, - kaip mudu, ganydami pašilėj žąsis, vėžiaudavom Šaltekšnynėj? Dabar aš turiu tamstos žemę nuomai paėmęs penkiolikai metų iš tamstos seselės, dieve duok jai dangų, Marytės. Šešerius jau išbuvau, o devyneri dar liko.
- Petronių Ignasiukas, - sušnibždėjo Janulis. Tuo tarpu jo atmintyje šmėstelėjo geltonplaukis piemeniukas Ignasiukas, tamsus, klaikus šilas, žąsų pulkai, tyras, permatomas Šaltekšnėlės vanduo, vėžiai, varlių geldelės, pilna pieva baltų dobiliukų...
- Ar tai tas pats?
Baugu pasidarė Januliui. Kokia bedugnė skiria juodu dabar. Taip toli juodu nuo vienas kito, kaip toli jaunatvė nuo senatvės...
Sugirgždėjo varstomos trobos durys.
Janulis pravėrė pirkios duris ir įėjo trobon, kurioj jis gimė ir augo. Troškus, seniai nevėdintas oras, susimaišęs su pelėsių ir kažin kokios rūgšties kvapu, privertė jį atsitraukti atgal ir giliai atsikosėti. Atsikrankštęs nusispjovė į nosinę. Skrepliai nudažė ją raudonai.
Petronis atidarė perdžiūvusius langus, įžibino skalą. Pažvelgė Janulis, įėjęs vėl į vidų. Visos sienos plikos, pasieniai tušti, tebekabėjo tik keli šventųjų paveikslai ir tarp jų vidury tas pats Kristus ant kryžiaus, prieš kurį motina mokydavo jį mažą poterių. Pasieniais stovėjo dvi lovos, vienoj gulėdavo kitados motutė, kitoj jiedu su sesele Maryte.
Nepažįstama moteriškė atnešė seniai nešveistą virtuvą, cukraus, juodos duonos ir truputį sviesto. Pastačiusi visa tai ant atnešto mažo staliuko, išnarstė vieną Janulio ryšulį ir paklojo lovą.
Pažvelgęs pro langą, Janulis pamatė būrį žmonių, susirinkusių kaimyno kieme ir pašnibždomis kalbančių.
Janulis norėjo tik, kad visi kuo veikiausiai išeitų ir paliktų jį vieną vienužį visoj pirkioj. Regėjosi jam, kad iš pasienių, iš tamsių kerčių, žiūri į jį, "sūnų palaidūną", tėveliai ir, kad ne šie svetimi žmonės, drauge su juo pravirktų.
Kad vėl nebepradėjus kalbėti su Petroniu, pasirėmė ant stalo ir apsimetė snaudžiąs. Išėjo moteriškė, išėjo Petronis, dar kurį laiką kieme girdėjosi žingsniai, bet ir jie nutilo.
Atsistojo Janulis, apsižvalgė aplink, ilgai vadžiojo akimis po pirkią ir, parpuolęs ant kelių prie motinos lovos, paslėpė veidą priegalvyje...
- Mamyt, Petriukas rauda! - prabilo kampe.
Apsidairė Janulis - niekur nieko. Taip šaukdavo Marytė mamą, kai jiedu dar vaikai buvo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
