en
[1]
Profesorius L.Kšivickis, tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius dar anais spaudos draudimo laikais, savo moksliniame veikale "Žemaičių senovė" apie Medvėgalį atsiliepia taip:
"Žemaičių kalnas Medvėgalis yra didžiausias piliakalnis, kokį iki šiol esu kur nors matęs. ši tvirtuma savo didumu ir taisyklingumu lankytojui daro didelį įspūdį. Negali užgniaužti nujautimo, kad esi atsidūręs plote, kur kadaise yra dangų rėmę kurios nors garsios giminės pilies kuorai. Medvėgalis yra buvęs ne tik tvirtuma, bet ir platesnio gyvenimo židinys. Kad Medvėgalio piliakalnis stovėtų kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai jį lankytų minios keliauninkų ir jis būtų taip garsus, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė arba Stonehengė... O dabar apie jį mažai kas ir težino. Lietuva turėjo savus pradus, savarankiškos originalios kultūros pradus, bet, deja, jai nebuvo lemta išaugti į tvirtą milžiną - ji buvo užslopinta jau XIV, o gal ir XIII amžiuje, nes greta jos prigijo kitokia civilizacija, iš kitokio kelmo išaugusi ir persisunkusi krikščionybės bei feodalizmo dvasia".
O Karaliaučiaus profesorius Engelis sako:
"Tai buvo turtinga ir prabangi kultūra, kurią vokiečių ordinas sugriovė, kai XIII amžiuje pradėjo nukariauti prūsus. Ir taip iš pagrindų varė atvertimą į krikščionybę, kad šita išsišakojusi ir nuostabiai aukšta kultūra šiandien yra be pėdsako nuaidėjusi ir žlugusi".
Aš savo jaunystės dienomis Medvėgalį lankiau keletą kartų. Paskutinį kartą aplankiau jį beveik po 60 metų, 1956 m. Nors į jo viršūnę įkopti ir nebegalėjau, bet iš tolo gėrėjausi jo pasakišku paslaptingumu ir didumu. Jo didybės ir paslaptybės įspūdžių parašiau legendą "Medvėgalio pilis".
Aplinkui gūdūs šilai, klampios balos, klampios pievos, mauruoti vandens liūnai, raistai ir vėl miškai ir miškai. Tarp tų miškų kur ne kur pratėgėse praskintos margės - ariamų dirvų sklypai. Prie tų sklypų pamiškėse tūno susigūžusios, prie žemės šiaudiniais stogais pritūpusios samanotos lūšnelės. Tūno jos prie žemės pritūpusios ir, regisi, bijo, kad išlindęs iš miško kryžiuotis jų nepamatytų ar kitas kuris priešas žemaičio turtu nesusigundytų. Apie lūšneles nei tvorų, nei daržų, nei sodų, ir ne tik žmonių, bet ir gyvulių nematyti. Net šunelis, ir tas niekur nesiskardena, tik tamsioje, nykioje girioje nuolat tarškia, kalena snapais geniai margasparniai, kranksi juodieji varnai, vaitoja laukiniai karveliai, o šakotų ąžuolų ir eglių viršūnėse nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo kliauga, lyg ką pasakoja strazdai giesmininkai, ir įvairių paukščių paukštyčių balsai balseliai pripildo mišką ir susilieja į vieną nors skambią, bet nedarnią harmoniją. Tuo tarpu pratėgėse negirdėti triūsiančių žmonių šnekos, neatsiliepia miške jų dainų aidas, o ir darbuojasi jie tarytum paslapčiomis, tarytum ne sau ir ne savo margėse. Tylūs ir tie, kurie gano miškuose savo gyvulėlius ir sergsti juos ir nuo plėšraus žvėries, ir nuo pikto kryžiuočio akies. Tik retkarčiais išeina jie iš miško į aikštes pasidairyti, į stūksančią tarp raistų ir pelkių Medvėgalio pilį paveizėti ir laukų oru atsikvėpti. O Medvėgalis, regisi jiems, čia pat, bet pasiek tu jį žmogus, kad gudrus: jei neprigersi giliuose grioviuose, nenugarmėsi pelkių akivaruose, tai, prisikasęs kalno, tikrai galą gausi vilkaduobėse. Tik savieji, tik patikimieji žino į Medvėgalį per pelkes ir raistus kūlgrindžio kelią.
Medvėgalio pilies kampinio bokšto viršūnėje visuomet stirkso derva išteptas ir šiaudais aprištas aukštas stiebas. Prie jo nuolat stovi ginkluoti vyrai. Jie dieną naktį budi ir žvalgosi į tolimesnius ir artimesnius piliakalnius bei sargybos bokštus ir stebi visą apylinkę. Ir ant kitų piliakalnių taip pat dieną naktį eina sargybą ginkluoti vyrai, dairosi į visas puses ir seka plačią apylinkę, nes kryžiuotis gudrus, apgaulingas ir klastingas: kartais jis puola Žemaičių kraštą iš pietų nuo panemunės, kartais, susidėjęs su kalavijuočiais, - iš šiaurės vakarų ar iš kitur. Tačiau sumanus žemaitis visur pristatė jiems pilių, spąstų ir sudarė kliūčių. Tik iš Kuršių vilnių, Ventos miškų ir iš padubysio girių nesistiebia į dangų piliakalniai ir pilių sargybos bokštai. Nuo amžių ten niekas, be žvėrių ir paukščių, nesikuria ir negyvena. Per tuos tankumynus neįsilaužia į Žemaičių kraštą ir joks kitas priešas.
Bėda žemaičiams, kai ant kurio piliakalnio suliepsnoja stiebas ir į padangę iškyla kruvinų dūmų stulpas. Nepraeina nė valandėlė, ir tuojau suliepsnoja Padevyčio, Vederių, Bilionių, Lapočių, Baltininkų, Girnikų, Alkų, Sumanų, Treigių, Paršpilio piliakalniai, jiems atsiliepia Moteraitis, Sprudė, o šiaurėje nušviečia plačią padangę aukštoji Šatrija ir stačioji Girgždūta, ir baisi žinia apskrieja visą Žemaičių kraštą. Kas gyvas susirūpina tuomet savo gyvybe, savu turtu, savo artimaisiais. Seniai, moterys ir vaikai bėga slėptis į tamsias nykias girias, į klampius raistus. Kiti varosi į gynimosi pilis savo gyvulėlius, gabenasi mantą. Pajėgesnieji vyrai skubiai balnoja žirgus, ginkluojasi kalavijais, buožėmis, saidokais, ir vieni traukia į pilis, kiti skuba priešui kelią pastoti. Kam kur slėptis, kam kur joti, jau iš anksto vadų pasakyta ir visa sueigose aptarta ir apsvarstyta. Kūlgrindį į Medvėgalį nurodo pabėgėliams piliakalnio sargybos vyrai. Jis toks painus, vingių vingiais iškraipytas, taip gudriai ir sumaniai užmaskuotas, kad, be vadovų, niekas kitas jo ir nežino: žingsnis nuo kūlgrindžio į dešinę ar į kairę - žingsnis į prarają, marmalynę ar į vilkaduobę, kurios dugnas aštriais ąžuoliniais kuolais dantytas. Bet kryžiuočiai, pažinę žemaičių gudrumą ir sumanumą, kitąsyk braunasi prie piliakalnio ir tiesiausiu keliu, neieškodami nei kūlgrindžio, nei brastos. Šimtai jų, geležimis apsikausčiusių, žūva pelkėse, raistuose, nugrimzta klampiose marmalynėse, su žirgais prigeria akivaruose ar, pasimovę ant aštrių ąžuolinių kuolų, miršta vilkaduobėse. Tačiau tie, kurie prisikasa prie Medvėgalio, patys nebebrangina savo gyvybės, nežino pasigailėjimo ir pilies gynėjams. Ir apgultieji iki paskutinio kraujo lašo ginasi nuo užpuolikų, ir jie nebebrangina savo gyvybės, ir kiekvienas tik trokšta kuo daugiau išžudyti savo priešų, kuo daugiau pralieti jų kraujo, kad ramia sąžine galėtų keliauti pas savo protėvių šešėlius, kur tik žuvusiems už laisvę ir už tėvynę vieta amžinose Praamžiaus dausose.
Vieną kartą, o tai buvo 1329 metais, rudeniop, kryžiuočiai, pasikvietę talkon brolžudį Čekų karalių Joną, kuris atvyko į Žemaičius pagonių krauju savo baisios nuodėmės nuplauti, su didele kariuomene įsiveržė į krašto gilumą ir apgulė Medvėgalį, ant kurio buvo susitelkę apie porą trejetą tūkstančių pilies gynėjų su milžiniško ūgio karvedžiu Žilvinu.
Iš pradžių Čekų karalius, prisiartinęs prie piliakalnio ir pamatęs, kad jis tarp raistų, ežerų ir balų kaip sala plūduriuoja vandenyje ir kad pilies paėmimas bus sunkus ir pareikalaus daug aukų ir laiko, pasiuntė kelis riterius įtikinti žemaičių, kad jie pasiduotų geruoju. Kai pasiuntiniai prisikasė prie kalno, žemaičių karvedys Žilvinas paklausė:
- Kas jūs esate ir ko iš mūsų norite?
- Mes esame Čekų karaliaus Jono pasiuntiniai, o ko jis nori, mes tuojau pasakysime.
- Jei jūs pasiuntiniai, tai prašom į vidų.
- Mes pasiuntiniai krikščionys, mes jumis, pagonimis, nepasitikime.
- Su pasiuntiniais mes elgiamės kaip su pasiuntiniais, o su grobikais ar įsibrovėliais - kaip su tokiais. Tai ko Čekų karalius iš mūsų nori?
- Jo didenybė Čekų karalius Jonas žada dovanoti jums visiems gyvybę, jei jūs geruoju pasiduosite, sudėsite ginklus, priimsite iš mūsų krikštą šventą ir daugiau nebekelsite rankos prieš kryžiaus karių ordiną!
- Gyvybę duoda ir atima dievai, bet ne koks ten žemės karalius! - atsakė jam karvedys Žilvinas, paskui pridūrė: - O jūs paklauskite Čekų karalių, kuo mes jam kliūvame, ko jis atsibastė į mūsų kraštą, - juk jo karalystė mūsų žemių netgi nesiekia?
- Jūs neduodate jam ir mums plėstis į Rytus.
- O jūs gyvenkite savo žemėse, kaip mes gyvename, nesiplėsdami per jūsų žemes į Vakarus.
- Mus siunčia ir čia, ir į Rytus dievo vietininkas žemėje.
- Tai jis nori karaliauti žemėje, kaip jo dievas danguje?
- Jo norai ir valia - šventi mums ir jums!.. Mes laukiame jūsų atsakymo - taip ar ne?
- Mums reikia laiko pasitarti!
- Pasitarkite, tik ne ilgiau, kol pradės trumpėti žmogaus šešėlis, - atsakė pasiųstieji ir pažvelgė į saulę. Tarėsi žemaičiai neilgai.
- Tai kaip, vyrai, ar pasiduosime geruoju ir priimsime jų krikštą ir dievą, ar visi mirsime už savo žemę, laisvę ir protėvių tikybą? - paklausė savo vyrus karvedys Žilvinas ir palaukęs kalbėjo toliau: - Pagalvokite, vyrai, gerai pagalvokite: jų tris ar keturis kartus daugiau negu mūsų! Gyviems išlikti nėra vilties nė vienam. Pasidavę geruoju, apsikrikštysime, priimsime jų dievą ir, sugrįžę į savo namus ir šeimas, vėl sveiki gyvensime ir nuolankiai vergausime atėjūnams!
- Geriau laisviems mirti, negu pavergtiems gyventi! - atsiliepė iš pilies gynėjų tarpo balsas.
- Pusta jų - pusta mūsų! - pritarė jam kitas.
- Ne su saule gyvensim! Ne su saule! - pradėjo šaukti iš visų pilies pasienių ir nuo kuorų.
- Diena mūsų - amžius mūsų!.. Geriau mirti, negu vergauti! - subruzdo visa įgula ir pradėjo grasinti ginklais ir kumščiais.
- Vyrai! - peršaukė visus rūstus ir tvirtas karvedžio balsas. - Jei taip, tai pasižadėkime, prisiekime savo dievams kiekvienas nukauti ne mažiau kaip po tris kryžiuočius. Kiek kuris nukausime, tiek turėsime sau vergų amžinose Praamžiaus dausose, o aš pasižadu nudėti jų triskart tiek, kiek turiu ant rankų ir kojų pirštų!
- Prie ginklų! Prie ginklų! - pradėjo šaukti iš visų pilies kerčių, nuo kuorų, nuo sienų ir nuo zomatų.
- Mirtis įsibrovėliams! Mirtis!.. Jie ne pasiuntiniai, o įsibrovėliai! Jie tik pasiųstieji!
- Karvedy! - sušuko iš apačios vienas karaliaus pasiųstųjų. - Šešėlis pradeda ilgėti: mes laukiame atsakymo - taip ar ne?!
Žilvinas palypėjo į kuorą ir taip atsakė karaliaus pasiųstiesiems:
- Kai šis kalnas suslugs, kai šios pelkės išdžius, kai šiuos raistuos sugargažėję rekežiai medžiai užaugs ir kai akmenys duona pavirs - tuomet mes tau, šunie kryžiuoti, geruoju pasiduosime ir tavo dievą savuoju vadinsime!
- Mūsų keliolika vėliavų, o jūsų tik saujelė - mes jus išnaikinsime kaip kalno žiurkes! - pagrasė karaliaus pasiuntiniai.
- O kiek patys savųjų neteksite? - su panieka paklausė nuo kalno žemaičių karvedys Žilvinas ir paaiškino: - Kiekvienas mūsų esame savo dievams pasižadėję nudobti ne mažiau kaip po tris jūsiškius.
- Mes visi šarvuoti - mus apsaugos mūsų šarvai!
- O mes sudaužysime juos savo ąžuolinėmis buožėmis!
- Mūsų vienų riterių dvylika vėliavų. Kaip jūs įveiksite juos?
- Mes juos išsmaigstysime savo ietimis...
Kai pasiuntiniai pranešė karaliui žemaičių atsakymą, jis baisiai supyko, paliepė savo kariams tuojau supti piliakalnį iš visų pusių ir išstatyti sargybas, kad nei žvėris iš jo neišbėgtų, nei žmogus neišeitų. Kitiems kariams įsakė kirsti girioje medžius, vežti juos prie raistų ir balų, pinti plaustus, statyti tiltus ir tiesti kelius prie piliakalnio. Kadangi artėjo rudens liūtys, tai karalius skubėjo ir įsakė darbuotis be atvangos dieną ir naktį.
Sujudo sukruto grobio ir kraujo ištroškę ordino kariai. Pasitikėdami stipria sargyba ir dievo palaima, paleido pievose ir kviečių margėse ganytis savo žirgus, padėjo ginklus ir ėmė darbuotis pjūklais ir kirviais.
Dieną naktį plušėjo ir apgultieji: pylė pylimus, stiprino pilies ąžuolinius rentinius, statė mietų statinius, gilino griovius, rausėsi žemėse kaip kurmiai ir ruošė puolikams spąstus.
Greit buvo nutiesta per balas, raistus ir Sietuvą keletas tiltų, iš Paršežerio atplukdyti plaustai, ir piliakalnio puolimas pagal karaliaus duotą ženklą prasidėjo iš visų pusių. Puolikai per griovius permetė savo prietilčius, pristūmė plaustus su taranais ir sienų griautuvais ir pradėjo daužyti kalno papėdės sustiprinimus - zomatus. Žemaičiai iš pradžių paleido į puolikus vilyčių debesį, iš svilksnių apipylė juos akmenų kruša ir pasirinkdami ėmė smaigstyti ietimis taranų ir griautuvų aptarnautojus. Tuos, kurie persirisdavo per zomatus, pasitikdavo ilgakočiais kirviais, buožėmis, kalavijais. O kai puolikai pralauždavo zomatus ir pasidarydavo sienoje angą, žemaičiai pro tą spragą ridendavo nuo kalno girnų didumo akmenis, kurie traiškė apačioje priešą ir savo sunkumu daužė prietilčius ir taranus. Kai zomatai jau buvo pralaužti keliose vietose, žemaičiai ant kryžiuočių prietilčių permetė savuosius prietilčius ir susiėmė vyras su vyru. Kryžiuočiai kovėsi pasikeisdami, tuo tarpu žemaičiai gynėsi be poilsio ir kreipė didžiausią dėmesį į taranus bei sienų griautuvus, stengdamiesi juos arba nustumti nuo plaustų į vandenį, arba taip sugadinti, kad ne taip greit galima būtų juos pataisyti.
Greit grioviai prisipildė puolikų ir gynėjų lavonų, ir vanduo juose pasidarė tirštas ir raudonas. Kai vieni lavonai krito į vandenį, kiti grimzdo į dugną, lyg užleisdami vietą naujiems. Kovėsi dieną ir naktį be atvangos. Kiekvienas žemaitis kovėsi prieš šešis priešus. Kryžiuočiams, čekams ir samdytinei kariuomenei vadovavo pats karalius, o žemaičiams, pasak priešų kronikos, dešimties pėdų aukščio karvedys. Kai piliakalnio apačioje buvo išgriauti visi zomatai, žemaičiai pasikėlė į kalno viršūnę. Kai ir kryžiuočiai prikopė pilies sienas, aršiausia kova užvirė iš naujo. Apgultieji pylė nuo pilies sienų ant puolikų galvų degančią dervą, verdantį vandenį, prikopusiems užberdavo akis karštais pelenais, smėliu, nublokšdavo žemyn ąžuoliniais rąstais, tačiau puolikai, prisidengdami tam tikrais stogais "širmen", rausė kalno papėdę, kasėsi po sienomis ir griovė jas kitąkart ir ant savo galvų...
Pagaliau dešimtą parą žemaičiai pristigo ridenamųjų akmenų, pristigo dervos, iššaudė visas vilyčias, sutrupino į priešų galvas ąžuolines buožes ir išsvaidė ietis, bet pasiduoti gyvi nenorėjo. Čekų karalius iš naujo pasiūlė jiems pasiduoti ir pažadėjo likusiems piliakalnio gynėjams už narsumą dovanoti gyvybę. Karalius pasiūlė tik tada, kai pamatė, kad ir jo kariuomenė žymiai sumažėjo, o likusiems išsisėmė drąsa ir patvarumas, tuo tarpu jam reikėjo paimti dar keletą žemaičių pilaičių, apgrobti kraštą, pasimedžioti kuo daugiau belaisvių ir dar pajėgiems pasirodyti Prūsuose ir netuščiomis rankomis sugrįžti namo į Čekiją. Žemaičiai, kad galėtų prisikasti iš kalno akmenų, pasiūlė jam vienai dienai paliaubas padaryti - neva nukautiesiems palaidoti ir dėl sąlygų pasitarti. Karalius nesutiko ir, nedavęs žemaičiams nė atsikvėpti, vėl pradėjo pulti.
Pagaliau dvyliktą dieną sąjungininkai, paėmę pilį, rado kalno viršūnę gynėjų lavonais nuklotą ir krauju pažliugusią. Nukautųjų tarpe rado ir žemaičių vadą, dešimties pėdų žmogų milžiną. Kai apie tai pranešė karaliui, ir jis susidomėjo nukautu milžinu ir užkopė į kalną jo pažiūrėti. Dievobaimingojo kryžiaus kario nestebino kalno viršūnės vaizdas. Nesidomėjo jis ir išlikusiais gyvais žemaičiais, kurie, susispietę vienoje kalno kertėje, su panieka ir neapykanta žiūrėjo į laimėtojus. Nors jie dar ir buvo gyvi, bet retas kuris nebuvo sužeistas ar pritrenktas; kiti ir sveiki išlikę iš nuovargio vos laikėsi ant kojų.
- Kur tas milžinas pagonis? - paklausė karalius.
- Štai, viešpatie, pažiūrėkite, kokios rankos, kokios kojos, o krūtinė krūtinė - kaip eržilo. Tikras laukinis!
Karalius prisiartino, apžiūrėjo lavoną iš visų pusių ir su pasibjaurėjimu paspyrė jį koja. "Lavonas" staiga atgijo, stvėrėsi ginklo ir dar gulėdamas norėjo kirsti karaliui, bet ginklanešiai išmušė jam iš rankų ginklą ir jį patį sukapojo kalavijais.
Tėvai vienuoliai, palydėdami karalių nuo kalno, paklausė, kas daryti su išlikusiais gyvais žemaičiais.
- Visus išžudykite ir nė vieno gyvo nepalikite! - įsakė supykęs karalius.
- O kokiu vardu prieš nužudant juos pakrikštyti?
- Nė vieno nepakrikštykite: tegul visi eina pragaran ir tegul juos ten per amžių amžius velniai mėsinėja! Prakeiktieji, ir visą savo mantą, ir maisto atsargas sudegino! - dar pridėjo karalius ir ranka davė ženklą žudyti piliakalnio gynėjus. Mat jam gėda buvo su tokiu mažu belaisvių skaičiumi pasigirti Prūsuose ir pasirodyti Čekuose.
Kai visi pilies gynėjai buvo išžudyti, karalius sukvietė į kalno viršūnę visus vadus, kunigus, vienuolius, ir visi drauge pagiedojo pergalės giesmę, atlaikė mišias šventas ir padėkojo dievui už pagonių nugalėjimą.
Vakare karalius surengė vaišes kalno viršūnėje vadams ir didikams, o apačioje, ant prietilčių ir plaustų - riteriams, broliams, broliukams, knechtams ir samdytinei kariuomenei, kurios skaičius taip sumažėjo, kad kai vadai apžvelgė ją iš viršaus, nebesaldi pasidarė jiems ir pergalės puota.
Nakvojo karalius kalno viršūnėje.
- O kas ten vis dar nemiega? - vidunaktį paklausė karalius.
- Ten apačioje, viešpatie, vaitoja dar nepadvėsę pagonys.
- Pribaikite juos visus - jie man neduoda miegoti.
- Viešpatie, patamsy negi įžiūrėsi, kurie dar gyvi, kurie padvėsę visai, o visus negi išsmaigstysi kalavijais.
- Tai apipilkite juos degančia derva.
- Viešpatie, kad pagonys visą dervą ant mūsų galvų išpylė - visos statinės tuščios.
- Tai apliekite juos verdančiu vandeniu, - dar paliepė karalius, apsivertė ant kito šono ir užmigo.
Rytojaus dieną trimitai nuo kalno viršūnės paskelbė ginkluotis, balnoti žirgus ir traukti Žemaičių krašto plėšti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
