Antanas Vienuolis - Legendos. Apsakymai. Apysaka Apie kūrinį Turinys
Sena versija

ŠVENTAVARTĖ[1]

Su kariuomene stipria gan
Jie į Lietuvą žygiavo
Per laukus ir daugel upių,
Sunkenybių daug patyrė,
Kol pasiekė jie tą šalį.
Čia jie degino ir plėšė,
Į būrių būrius suskydę;
Džiaugdamiesi jie teriojo
Užkampius visus to krašto.
Ėmė grįžti jie nuo Saulės
Per balas ir per šilynus.
Vai koks kenksmas juos ištiko,
Nieks žygiuodamas nemanė.
Prie upelio tenai tūlo
Savo priešus pastebėjo,
Bet mažai į kovą ėjo
Tie, kurie Rygoj didžiavos...

    Iš eiliuotos Livonijos kronikos

    Tai buvo 1236 metais, Mindaugo laikais. Didysis Livonijos ordino magistras Volkevinas, sulaužęs paliaubų sutartį su Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Mindaugu ir sukvietęs daugybę Europos didikų grafų, baronų ir riterių, sumanė paimti jo sostinę Vorutą ir sulyginti ją su žeme, kad tokiu būdu padarytų galą didėjančiai Lietuvos galybei ir atkeršytų pagonių valdovui už nesikrikštijimą. Susitaręs su Sėlių krašto kunigais, Mindaugo priešais, patraukė jis per jų žemes į Vorutą, užeidamas ją užuolankom iš rytų. Nors ir sunki buvo magistro kelionė per svetimą kraštą, bet vis dėlto Mindaugo valdomas žemes jis pasiekė su nelabai dideliais nuostoliais: tame žygyje nemaža jam padėjo tie patys lietuviai, Sėlių krašto smulkieji kunigai.
    Pasiekęs Mindaugo valdomas žemes ir poilsiui apsistojęs netoli Vorutos, prie didelio Rubikių ežero, magistras sukvietė karo tarybą - svečius grafus, baronus, riterius, savuosius vadus, Lybių ir Žemgalių krašto neofitus - jam parsidavusius didikus. Ilgai jie visi tarėsi ir svarstė: ar tuojau pulti ir apgulti Vorutą, ar pirma sunaikinti tris prie Rubikių ežero esančias pilaites, kad tokiu būdu apsisaugotų nuo netikėtų puolimų iš užnugario. Buvo nutarta pirma paimti tas pilaites, išžudyti jų įgulas ir užtvenkti Volupį ir Vorelį, tuos du dirbtinius upokšnius, kurie, atvesti iš Rubikių ežero, skalavo Vorutos sienas ir teikė jai vandenį ir apsaugą. Viskas buvo padaryta, kaip nutarta: pilaitės paimtos, įgulos išžudytos, abu upokšniai užtvenkti, o visos apylinkės gyventojai apiplėšti ir išblaškyti. Bet, deja, per savo uolumą magistras pamiršo pasilikti sau belaisvį, kuris parodytų jiems tiesiausią ir sausiausią kelią į Vorutą.
    Tame žygyje dalyvavo ir vienas neseniai įšvęstas į riterius ir apvilktas garbingais vikingo drabužiais neofitas iš lietuvių - Fric Darbut. Jį magistras pasiėmė su savimi ne kaip karį, o kaip vertėją. Frico Darbuto tikroji pavardė buvo Darbautas, o vardas Algis. Jis dar mažas buvo pagrobtas kalavijuočių kaip įkaitas už tai, kad jo tėvas, smulkus Sėlių krašto kunigas, nesidavė ordinui nei perkalbamas, nei paperkamas ir priešinosi jo užmačioms pasidaryti sau kelią į Rytus per jo žemę. Darbautas buvo kunigas karingas ir pajėgus. Nesugyveno jis ir su kitais Sėlių valdovais ir laikė Mindaugo pusę. Užtat jie ir išdavė jo dešimties metų sūnų kalavijuočiams kaip įkaitą.
    Kalavijuočiai dar nepilnametį kunigo Darbauto sūnų pakrikštijo Fricu ir paliko jam tą pačią pavardę, tik sutrumpinę ją į Darbut, kad labiau panaši būtų į vokišką negu į lietuvišką. Jau paaugęs Fricas Darbutas pradėjo šlykštėtis ne tiek savo sutrumpinta pavarde, kiek nauju krikščionišku vardu - Fric. Fricu šaukdavo jo tėvo dvare vieną piktą šunį.
    Rygos vyskupui berniukas iš pat pradžių krito į akį, ir jis norėjo padaryti jį vienuoliu misionierium Lietuvos žemėse. Bet Fricui Darbutui nesisekė teologijos ir švento apaštalavimo mokslai, ir jis labiau linko prie riterių ir nuolat mankštinosi Padauguvy ant savo risto žirgo.
    Į šitą žygį magistras paėmė jį dar ir dėl to, kad norėjo parodyti Sėlių krašto kunigams, kaip jie, kalavijuočiai, gražiai elgiasi su neofitais lietuviais, kad įšventina juos net į ordino riterius ir apvelka garbingais vikingų drabužiais.
    Frico Darbuto tėvas, kunigas Darbutas, seniai jau buvo miręs. Jo valdas buvo pasigrobę kiti kunigai, o kur motina, broliai ir seserys, Fricas nežinojo. Taip pat nežinojo, kur tos tėvo valdos buvo, nors šiek tiek, kaip per sapną, ir atminė dantytais kuorais ant aukšto kalno pilaitę... Pilaitę rietė gilus griovys, per kurį buvo permetamas tiltas. Atminė gūdų šilą, aukurą po šimtamečiu ąžuolu, mergeles vaidilutes ir seną krivį su ilga riesta lazda ir ilga žila barzda. Atminė dar, kaip jo mamaitė ilgas valandas rymodavo ant pilaitės kuorų ir laukdavo tėvelio pargrįžtant iš žygio... Ir dabar, keliaudamas savo tėvų, senelių ir prosenelių kraštu, jis skendo mintyse ir prisiminimuose, bet, deja, neturėjo su kuo jais pasidalyti ar ko pasiteirauti. Kiekviena pakely užeita pilaitė panaši jam buvo į jo tėvo dvarą. Kiekvienas upelis, regėjos jam, tas pats, kuris tekėjo per jų valdas. Kiekvienas šilas jam buvo panašus į tą, kuris matėsi nuo pilaitės kuorų. Net ir vieversėlių čirenimas jam buvo savas.
    Kai kalavijuočių kariauna sustojo poilsio prie Rubikių ežero, Fricui Darbutui pasirodė, kad ir tą ežerą jis savo vaikystės dienomis yra matęs ir draug su broliais jame irstęsis ir meškeriojęs.
    Po karo tarybos posėdžio išėjo magistras su svetimšaliu riteriu grafu fon Danenbergu paežere apsidairyti. Dėl visa ko, jei pasisektų sutikti ar pagauti kokį lietuvį, pasiėmė su savimi ir vertėją Fricą Darbutą.
    - Nuostabus kraštas, nuostabus ežeras, nuostabūs ir patys žmonės, - garsiavosi magistras, apžiūrinėdamas savo kariaunos stovyklos vietovę.
    - Nuostabus kraštas, nuostabus, - pataikaudamas magistrui, gyrė Lietuvos kraštą ir grafas fon Danenbergas.
    - O ten už ežero, matai, grafe, kokie laukai, kokios pievos, kokios sodybos, ir nė vieno gyvo žmogaus ar naminio gyvulio. Visi pabėgo į miškus. Kad negrėstų pavojus, leisčiau savo broliams žydrame vandenyje patiems pasimaudyti ir savo arklius paplukdyti.
    - Nuostabiai gražus kraštas, nuostabiai, - tik kartojo svetimšalis pataikūnas.
    - Tai kad čia mums toks kraštas! - užsisvajojo magistras.- Žemės dausa padarytume!
    - Na, gal dievas duos, magistre: sunaikinsite Vorutą, nuversite nuo sosto pagonį Mindaugą, o paskui - sutartis po sutarties; vienas netesėjimas, kitas; vienas žygis į krašto gilumą, kitas... ir visa Lietuva jūsų! Sėlių kraštas jau ir dabar kaip jūsų, o jei Žemaičių pamariu susisieksite dar su broliais kryžiuočiais, tai ir Rytai neatsilaikys prieš jūsų galybę! - vis pataikavo svetimšalis riteris ir savo mintyse apgailestavo, kad jo plika nusususi grafystė taip toli nuo šio turtingo pagonių krašto.
    - Kryžiuočiai mums ne broliai, grafe: tai girtuoklių, neklaužadų ir ištvirkėlių gauja! - piktai atrėžė jam magistras Volkevinas.
    Po valandėlės jis kalbėjo toliau:
    - Gera tau pasakyti, grafe, -vienas žygis į krašto gilumą, kitas, o kiek mums tie žygiai kaštuoja galvų, kraujo ir pinigų?! Gerai, kad dar jūsų Europa mums padeda, be jos pagalbos mes čia seniai būtume pražuvę pikčiau kaip Palestinoje ar Vengruose... Kad ir toji pati Voruta pražuvę pikčiau kaip Palestinoje ar Vengruose... Kad ir toji pati Voruta juk kunigaikščio sostinė, o kur ji?! Kur nors tarp raistų ir pelkių. O paliesi ją, šitą širšių lizdą, tai pamatysi, grafe, ne tik patys pagonys, bet ir jų velniai su visomis miško dvasiomis mus puls!
    - Užtat ir reikia susijungti jums su kryžiuočių ordinu: nors jie šiokie ar tokie, bet visgi krikščionys, broliai - su pagonimis kariauja.
    - Jie kariauja?! Jų karo tikslas, grafe, tai kuo daugiau žemių užgrobti, kuo daugiau turto prisiplėšti ir kuo daugiau vergų sau parsivesti! Pagonių krikštas ir jų sielų išganymas jiems tiek rūpi, kiek mums pernykštis sniegas! Savo karais jie tik šventam popiežiui akis dumia ir mums už akių užbėgti stengiasi.
    - O jūsų, magistre, koks šio karo žygio tikslas?- paklausė svetimšalis grafas.
    - Mūsų šio karo žygio tikslas - dievo vietininko žemėje tikslas! Štai koks mūsų brolių kalavijuočių karo žygio tikslas! - nutraukė jį magistras, ir jie abu nutilo, bet kai magistras vėl užsiminė apie belaisvį, kuris parodytų jiems kelią, grafas jį nuramino:
    - Dėl to, maloningasis pone, tai maža bėda: man vienas belaisvis lietuvis, kvočiamas dėl pilaičių įgulos bei jų paslapties, išdavė ir tai, kas esą tose ežero salose. Vienoje ežero saloje esanti jų deivės Mildos šventykla. Į tą šventyklą tegalima esą įžengti tik per tam tikrus šventus vartus. Tą šventovę dieną naktį sergstinčios nekaltos mergelės vaidilutės ir vienas krivis. Mergelės esančios visos jaunos, visos gražios, gražuolis ir pats krivis. Jis geriausiai ir nuvestų mus į Mindaugo sostinę, pačiu trumpiausiu ir sausiausiu keliu. Be to, tas lietuvis išdavė man ir kitas tos salos paslaptis, būtent, kad paprastiems pagonims tos šventyklos vartai atsiverią tik Mildos šventės dieną, o šiaip ištisus metus jų slenksčio negalinti peržengti nė vieno mirtingojo žmogaus koja...
    - O kur tas lietuvis? Ar jis nepabūtų mums vadovu į Vorutą?
    - Deja, magistre, jis mirė!
    - Tai kam, grafe, pasiskubinai?
    - Jis pats nusižudė. Vos spėjome pakrikštyti.
    - Gaila - mirusieji nebekalba. O apie Vorutą jis tau nieko nepasakė? Neklausei?
    - Klausiau. Žariją prarijo, bet nieko nepasakė! Fricui Darbutui pradėjo tankiai plakti širdis, ir jis vos vos susilaikė jų abiejų nesukapojęs savo kalaviju.
    - O tu ar nieko neatsimeni apie pagoniškas apeigas? - paklausė magistras Fricą, pamatęs jį išbalusį.
    - Ne, magistre: man, kaip krikščioniui, nedera tokiais prisiminimais sau galvą kvaršinti, - atsakė magistrui Fricas, dėdamasis ramus esąs ir visam kam abejingas, nors grafo pasakojimai sukrėtė jį iki sielos gelmių. Jis prisiminė, kaip su savo mamaite ir sesute Vida lankė Mildos šventyklą prie tokio pat didelio ežero. Atminė, kaip Mildos šventės naktį visa paežerė nušvito laužais, o berneliai ir mergelės plukdė į vandenį savo vainikėlius. Paleido į vandenį savo vainikėlį ir jo mažoji sesutė Vida, bet jis nesusitiko nė su vienu bernelio vainiku. Užaugusi ji pasišventė deivei Mildai tarnauti ir jai atidavė savo vainikėlį...
    - O kuri sala su deivės Mildos šventykla? - paklausė magistras grafą.- Čia tų salų daug, aš suskaičiau net keturiolika, - ir magistras apžvelgė visą kaip liūlys tviskantį ežero plotą su keturiolika salų.
    - Šitoji, magistre, šitoji, - ir grafas fon Danenbergas parodė ranka į vieną nedidukę, apvalią, bet aukštai virš vandens iškilusią salą, apaugusią šimtamečiais medžiais milžinais ir apžėlusią meldais, ajerais ir švendrėmis.
    - Šitoji?!. Šitoji nuo kranto ne taip jau ir toli, - suabejojo magistras.
    - Šitoji, narsusis magistre, šitoji... Žiūrėkite, ten lyg koks dūmelis rūksta ir kažkokios baltos būtybės tarp medžių kamienų švaistosi... Duok man, magistre, kokį puskapį knechtų, o aš tau ir salą pasieksiu, ir aukurą išgriausiu, ir jų šventyklą sudeginsiu, ir visas vaidilutes su jų kriviu pristatysiu.
    - O kaip, grafe, tu ją pasieksi, juk mes neturime nei laivų, nei valčių, o ežeras platus ir gilus. Sala, matai, vis dėlto nearti. O be to, gal ir ją saugo koks nors nemažas ginkluotų lietuvių būrys, - ir magistras susirūpino ne tiek dėl salos tolumo, kiek dėl grafo įžūlumo užbėgti jam už akių.
    Jis jau vaizdavosi jaunas gražias vaidilutes, puošnią Mildos šventyklą, tylą, pavėsį, ramybę ir krivį, kuris jį geriausiai nuvestų į Mindaugo sostinę.
    - Tai duosi, magistre?
    - Reiks atsiklausti karo tarybos, - atsakė jam magistras ir pasiryžo pats pasiekti salą ir pasirinkti sau gražesnes vaidilutes.
    Kai jis pranešė apie tai karo tarybai, visi tam jo sumanymui pasipriešino ir pasiuntė į salą ant sukalto plausto nedidelį dalinį, sudarytą iš knechtų, vieno riterio vado ir vertėjo Frico Darbuto. Jiems buvo įsakyta išgriauti aukurą, užlieti šventąją ugnį, sudeginti šventovę ir pristatyti į krantą visas gyvas ir nepaliestas vaidilutes ir patį krivį.
    Gerai apginkluotas dalinys, atsistūmęs nuo kranto, nusiyrė į paslaptingąją salą. Visi yrėsi, darbavosi sutartinai, žvalgėsi į tolimesnes ežero pakrantes ir buvo pasiruošę bet kokiems netikėtumams.
    Priplaukę salą, įsiklausė, kas joje dedasi, ir irklų vietoje paėmė į rankas ginklus. Saloje giedojo čiulbėjo paukštytės, ramiai ošė šimtamečiai medžiai, o apie salą vėjo lankstomi siūravo ajerai ir, susisiekdamos išplaukėjusiomis viršūnėmis, kažin ką ramiai, saldžiai ir paslaptingai šnibždėjosi švendrės. Šiaip saloje nebuvo girdėti nė vieno žmogaus balso, nei mažiausio bildesio, tik vienoje vietoje, po šimtamečiu ąžuolu, kilo į dangų dūmų stulpelis. Iš tikrųjų sala atrodė it užburta ar paslaptingų būtybių gyvenama... Tik staiga vidury salos suskambėjo nuostabiai gražus vyriškas balsas, kuriam atsiliepė dar gražesnė mergelių balsų sutartinė. Tame vyro balse ir mergelių sutartinėje pasigirdo Fricui Darbutui ir joms užgintos meilės godos, ir nerimstančios širdies gėla, ir duotųjų deivei Mildai skaistybės apžadų varžtai. Pasigirdo ir jo sunki dalia nelaisvėje pas kalavijuočius... Ir regėjosi jam, kad tos jų giesmės klausosi ir nurimęs ežero plotas, ir vandenyje viršūnėmis žemyn paskendę medžiai, miškai ir artimesnės bei tolimesnės salos. Staiga nuostabi sutartinė nutilo. Riteris vadas peržegnojo salą, pamosavo į ją kalaviju su šventomis relikvijomis, esančiomis jo rankenoje, ir, padalinęs dalinį į būrius, išlipo į krantą iš visų keturių pusių.
    Vado įsakymu keli knechtai apėjo aplink salą ir sugrįžę ženklais parodė, kad nieko įtartino neradę. Tuomet pagal vado mostą visi pradėjo kopti aukštais salos krantais į jos viršų. Įkopę nustebo: vidury salos aikštelė buvo aptverta dailia dažyta tvorele; šventyklos vartai išraižyti nuostabiais raštais, išpjaustinėti gėlėmis ir papuošti vainikėliais; už tų vartų po milžinišku ąžuolu ant puošnaus aukuro kūrenosi ugnelė ir šėmų dūmų stulpelis kilo į dangų. Dar toliau salos gilumoje po medžiais buvo matyti kažkokie pastatai. Aplink aukurą klūpojo trylika baltomis drobelėmis apsisiautusių, rūtų vainikėliais pasidabinusių vaidilučių, o jų vidury, iškėlęs į dangų rankas, stovėjo gražiai nuaugęs, palaidais ilgais plaukais, ilga apvalia barzda, baltai apsisiautęs krivis. Įsibrovėlių jis ir vaidilutės tarytum ar nematė, ar negirdėjo. Ilgą laiką ramiai stovėjo ir dalinys, o Fricas, negalėdamas atsižiūrėti ar atsigėrėti tokiu dar vaikystėje matytu reginiu, stovėjo ir bijojo pakrutėti, kad nesudrumstų tos šventos tylos, tos pasakos, kurią jis stebėjo it per sapną. Kartkartėmis dvi vaidilutės, maldingai sudėjusios rankas, prieidavo prie aukuro, jam nusilenkdavo, ir viena uždėdavo sauso medžio šakelę, kita paberdavo į šventąją ugnelę smilkalų žiupsnelį, vėl abi nusilenkdavo ir vėl, maldingai suglaudusios delnus, klaupdavo į savo vietą, į įsibrovėlių dalinį net nepažvelgusios.
    Viena vaidilutė pasirodė Fricui lyg kur matyta ar sapnuota ir priminė jam jo tėvo dvaro mergeles.
    Riteris vadas sukosėjo vieną kartą, kitą, čerkštelėjo kalaviju į šarvus - niekas į jį ir negrįžtelėjo. Tik staiga krivis vėl užgiedojo, ir tokią gi graudžią giesmę, tokiu gi širdį veriančiu balsu, ir taip gailingai vaidilutės jam atsiliepė, kad Fricas, užuot laikęs rankoje paruoštą kalaviją, nuleido jį žemėn ir visai apstulbo. Tuomet riteris sugriebė krivį už pečių ir, smarkiai jį supurtęs, ištraukė iš mergelių būrio. Krivis parpuolė, bet greit atsikėlė ir, pagrūmojęs kalavijuočiui abiem kumščiais, vėl atsistojo prieš aukurą. Tuomet riteris liepė Fricui pasakyti kriviui, kad jis su visomis vaidilutėmis paliktų salą ir keltųsi su juo į krantą. Kai Fricas perdavė vado įsakymą, krivis ir visos vaidilutės gestais ir mostais griežtai jam pasipriešino ir pasiliko prie aukuro.
    - Užlieti ugnį! Išgriauti aukurą ir padegti šventyklą! - įsakė vadas knechtams.
    Vieni knechtai puolė griauti aukurą, kiti nubėgo į ežerą vandens. o krivis ir vaidilutės susispietė apie šventąją ugnelę ir, nepaisydami grasinimų kalavijais, nenorėjo trauktis iš vietos. Gynė šventąją ugnelę kaip išmanydami ir visais balsais šaukėsi dievų pagalbos. Tuomet knechtai, vadui paliepus, pradėjo jas po vieną traukti iš būrio už rankų, už drabužių ir stumti į pakalnę. Pritrenktas krivis nebesikėlė nuo žemės. Vienu metu buvo užlieta šventoji ugnelė, išgriautas aukuras ir padegta šventykla.
    - Padegt ir anuos pastatus - įsakė vadas, kalaviju parodęs į salos gilumoje matomus trobesius.
    Nubėgę su nuodėguliais knechtai tuojau sugrįžo atgal ir pranešė vadui, kad tuose pastatuose slaugomi sunkiai sužeisti Mindaugo kariai, išgriautų pilaičių gynėjai.
    - Sudeginti pastatus ir su Mindaugo kariais! - įsakė vadas. Ir pastatai tuojau užsiliepsnojo.
    Visa tai matė Fricas. Jam pradėjo virpėti rankos ir kojos ir tankiai plakti širdis. Pasijuto ir jis esąs tos niekšybės dalininkas, ir jo galvoje pradėjo kilti keršto mintys, viena už kitą baisesnės ir žiauresnės.