en
[2]
Saloje ugnis plėtėsi vis smarkiau ir liepsnos kilo vis aukščiau. Dalinys su belaisviais skubėjo atsistumti nuo krašto. Kartais plaustą pasiekdavo liepsnos traškėjimas ir siaubingas degančių sužeistųjų karių pagalbos šauksmas, toks šiurpus, kad net ir knechtai vienas nuo kito nukreipdavo akis. Vadas vis rūpino juos irtis greičiau ir neramus dairėsi į ežero tolius. Ir jam darėsi baisu girdint degančių sužeistųjų šauksmus.
Vaidilutės, susispietusios ant plausto, glaudėsi viena prie kitos, kėlė į dangų akis ir meldė dievų pagalbos. Jų būrio vidury stovėjo ir krivis, nusiminęs ir nuleidęs rankas, nes žinojo, kas laukia jo ir vaidilučių, išsikėlus jiems į krantą. Bet ne tas jį baugino. Jam gėlė širdį dėl išniekintos šventovės, užgesintos šventos ugnelės ir dėl gyvų sudegintų sužeistųjų Mindaugo karių, kurie buvo atplukdyti į salą iš sugriautų pilaičių ir pavesti jo ir vaidilučių globai - juos slaugyti ir gydyti. Kas jų visų laukia, žinojo ir Fricas, žinojo ir suko sau galvą, kaip juos visus išgelbėti, duoti jiems pabėgti, o ir pačiam nebepasilikti pas kalavijuočius, pereiti pas savuosius lietuvius ir pradėti keršyti savo pavergėjams už visas žudynes ir niekšybes. Keršyti taip žiauriai ir negailestingai, kaip ir jie elgėsi su lietuviais.
Baigiant artėti prie kranto, staiga visos vaidilutės, pagal krivio žodį, nusiėmė nuo savo galvų rūtų vainikėlius ir sklandžiai paleido juos į ežero bangas. Kalavijuočiai joms netrukdė, jie tik su užslėptu susidomėjimu stebėjo gražias mergeles ir savo širdyje pavydėjo jų tiems savo vadams ir didikams, kuriems jas plukdė. Tik staiga krivis krūptelėjo, o visos vaidilutės aiktelėjo ir susiėmė už širdies: dvylika vainikėlių sklandžiai sau plaukė ežero bangomis, o tryliktasis pradėjo grimzti ir visai paskendo.
- Kurios tai?! - rūsčiu balsu sugriaudė krivis ir žiauriomis akimis įsisiurbė į mergelių būrį.
- Tai mano, dievų tarne, - prisipažino jam viena iš trylikos vaidilučių ir delnais pridengė sau veidelius.
Tai buvo toji, kurią Fricas įsidėmėjo dar saloje. Jis sumišo ir nusigando.
- Tai tu savo nedorybe užrūstinai mūsų deivę, saldžiąją Mildą?! - puolė ją krivis.
- Aš, dievų tarne.
- Išpažink viešai, kuo tu jai nusidėjai?
- Aš tave, dievų tarne, pamilau.
- Ir tu tai išdrįsai?!
- Laužiau ir nepalaužiau savo širdelės.
- Tu, prisiekusi mūsų dievams ištikimybę ir saldžiajai Mildai skaistybę, išdrįsai pamilti vyrą?! Tu... Tu... ir mane, nelaimingoji, norėjai sugundyti ir pražudyti?
Tai... mirk! - ir krivis parodė ranka į ūmai subjurusį ežero plotą.
- Gyventi aš noriu, kad savo nuodėmę išpirkčiau, - tik suvaitojo vaidilutė ir vos girdimai pridėjo: - ir kad tave matyčiau!
- Bėda tau, bėda! Bėda ir man, ir jums visoms: tai per jos nedorybę mus ir mūsų žemę užpuolė svetimo dievo kariai. Geriau man ir jums visoms mirti, negu išniekintiems likti! - ir su tais žodžiais krivis, abiem rankom susiėmęs už galvos, papuškėjo į putotas ežero bangas, o paskui jį, sunėrusios ant gelsvų kasų savo baltas rankeles, šoko į vandenį ir visos vaidilutės. Vieną jų, "nusidėjėlę", Fricas suskubo nutverti už drabužio ir sulaikyti. Puolė mergelių gelbėti ir knechtai, bet kolei jie sugriebė mietus, kolei kas, visos dvylika vaidilučių nuniro į ežero dugną. Nuniro į ežero dugną ir vaidila.
- Laikyk ją, - įsakė Fricui vadas ir paaiškino: - nors viena pasiliko mūsų rankose - ji parodys mums kelią į Vorutą.
Kai išlipęs į krantą dalinys visa tai papasakojo magistrui, jis labai supyko, išbarė vadą, išplūdo knechtus ir per vertėją Fricą įsakė vaidilutei vesti jo kariauną į Vorutą pačiu trumpiausiu ir sausiausiu keliu.
- Kitaip tu atsakysi man savo galva! - prigrasė jai magistras.
Vaidilutė nepasipriešino.
Ilgai ji vedė kalavijuočius paežere, čia priartėdama prie ežero, čia vėl nuo jo nutoldama. Šalia jos žygiavo du kalavijuočiai plikais kalavijais ir vertėjas Fricas. Vedė ji apeidama balas, raistus, paversmius, vedė sukinėdama vingiuotų upokšnių pakrantėmis, pagaliau išvedė į didelę lygumą, iš visų pusių apsuptą pelkių, miškų ir krūmokšnių.
- Pasakyk, šunie, savo magistrui, kad čia reikia kiek pailsėti, nes nuo šios vietos iki Vorutos tik pusdienis kelionės, - pasakė vertėjui Fricui vaidilutė, ir jos akyse sužibo neapykanta magistrui ir panieka jam.
Kai Fricas persakė magistrui vaidilutės žodžius, riteris didikas Haseldorfas paklausė jos, kokia čia vietovė ir kokis ten kaimas paežerėj.
- Čia Šiauliai, - atsakė vaidilutė.
- Šaaliai?- nenugirdo riteris. Raštininkas, nemokėdamas lietuviškai, užrašė: "Saulė".
- Magistre, liepk paklausti ją, kur yra ta jų šventoji upė, apie kurią mums kalbėjo Rygos vyskupas, - susirūpino ir grafas fon Danenbergas.
Magistras liepė Fricui paklausti.
Paklausta vaidilutė susiraukė, valandėlę pagalvojo, mostelėjo ranka į vakarus ir tik susakė:
- Ten, toliau už Vorutos!
- O flumen Latava kur, liepk paklausti. Vaidilutė vėl susimąstė, pagalvojo ir vėl mostelėjo ranka į vakarus.
- Ji nemeluoja, - apsidžiaugė magistras ir paaiškino grafui: - mes nenukrypome nuo kelio - ir Rygos vyskupas sakė, kad flumen Latava įteka į jų šventąją upę prieš Vorutą iš vakarų!
- Taip, taip, "Voruta apud flumen Latava", - patvirtino ir grafas.
- Pagal Latavą, grafe, mes, išgriovę Mindaugo sostinę, žygiuosime namo, o tai sutrumpins mums keletu dienų kelionę... Be to, grafe, tai esąs pats turtingiausias ir tirščiausiai pagonių gyvenamas kraštas; mažiau miškų, daugiau laukų ir sausesnis...
- Tai ir grįždami turėsime darbo?
- Turėsime, grafe, turėsime ir darbo, ir belaisvių, ir turto, o jau žemaitukų žemaitukų, tai visus savuosius jais pakeisime.
- Ir aš norėčiau keletą žemaitukų parsivesti sau veislei.
- Parsivesi, grafe, parsivesi, ir ne keletą, o kelias dešimtis, tik duok dieve, kad pakelėje su jų miško dvasiomis nesusitiktume.
- O šventas kryžius?! - ir grafas kilstelėjo savo kalaviją kryžiaus pavidalo rankena.
- Apsiprato jos ir su mūsų šventuoju kryžiumi. Seniau, būdavo, tik mosteli kalavijo rankena, tai kaip pragaro velniai sprunka į savo girias...
- O dabar? - išvertė akis grafas.
- Dabar ir jos griebiasi ginklo.
- Nu?!
- Griebiasi... Na, tai čia ir apsistosime, - ir magistras pamojo ranka trimitininkui, kad pūstų trumpam apsistojimui. Ir tuojau trimitininkai, vienas po kito, visa paežere paskelbė trumpą poilsį.
Grafas fon Danenbergas ir riteris Haseldorfas užsėdo ant žirgų ir paežere nušuoliavo prie savo dalinių.
Magistras apsidairė. "Šaaliai" vietovė pasirodė jam stačiai klaiki: aplinkui balos, raistai, miškai, užnugary didelis ežeras su paslaptingomis salomis. "Šaalių" kaime nebuvo matyti ne tik žmonių, bet ir naminių gyvulių. Miškuose staugė vilkai, kranksėjo varnai, kliaugė kažin kokie negirdėti paukščiai, niekur ne tik žmogaus, bet ir šuns balso nebuvo girdėti.
Magistras persižegnojo, pagraibęs ant kaklo rožančių, sukalbėjo vieną sveikamariją, apjojo savo šaunią kariauną, padrąsino ją, pasakė, kad jau nebetoli Voruta, ir liepė gerai pailsėti ir pasiruošti paskutinei kelionei. Apžiūrėjo ir karo grobį. Viskas, regėjos jam, buvo tvarkoje, bet vis tik nerimas graužė jam širdį ir labai parūpo toji pagonė vaidilutė.
Sugrįžęs į palapinę, paliepė Fricui atvesti jam vaidilutę, perrengtą vienuolio rūbais.
- Kas tu esi? Kuo tu vardu? - paklausė vaidilutę magistras per vertėją Fricą.
- Aš esu vaidilutė. O mano vardas - Vida. Fricas krūptelėjo, bet susigriebė. Vida - koks brangus jam tas vardas. Jis įsisiurbė į ją akimis... Lyg kur matyta.
- Paklausk ją, ar ji žino į Vorutą patį trumpiausią ir sausiausią kelią?
Fricas paklausė, ir ji atsakė, kad žinanti.
- Na gerai, pasakyk jai, kad jei nuves, tai aš ja apkrikštysiu, apdovanosiu ir paleisiu, o jei nenuves ar mėgins pabėgti, tai... - ir magistras ženklu parodė, kad ją pakarsiąs, ir liepė Fricui išeiti.
Kai Fricas paliko juos vienus, magistras priėjo prie vaidilutės ir norėjo ją apkabinti, bet ji kaip katė jam pasipriešino ir pradėjo rėkti.
Fricas suspaudė kalavijo rankeną ir norėjo pulti į palapinę gelbėti mergelės, bet pamatė atšuoliuojant grafą fon Danenbergą ir riterį Haseldorfą.
- Kur magistras?! - suriko jie abu vienan balsan, nušokę nuo savo žirgų.
- Čia, palapinėje... Man įsakyta nieko neįleisti, - neva pasipriešino jiems Fricas, bet iš tikrųjų jis tik nudžiugo.
Abu svetimšaliai įsiveržė į palapinę ir pradėjo šaukti:
- Magistre, išdavimas! Mes iš visų pusių apsupti lietuvių!
- Koks išdavimas? Kieno išdavimas? - suglumo magistras, ne tiek nusigandęs dėl išdavimo ar apsupimo, kiek susirūpinęs, kad riteriai neatpažintų jo palapinėje vienuolio rūbais apvilktos pagonės vaidilutės.
- Magistre, paskubėk, lietuviai supa mus iš visų pusių! Daryk ką! - šaukė abu riteriai.
- Aš tuojau einu! Žirgą man!.. Šarvus!.. Fricai!.. Įbėgęs Fricas nustebo, pamatęs apdraskytu veidu magistrą ir triumfuojančią vaidilutę.
- Fricai, paklausk ją, šitą raganą, kur ji mus atvedė? Ji mus tyčia ant lietuvių užvedė! - šaukė magistras, čežėdamas šarvais ir kalaviju.
- Taip! Tyčia! Kirsk! Kapok, šunie kryžiaus kary! Aš atlikau savo pareigą ir ramia sąžine mirsiu: aš atkeršijau jums už šventovės išniekinimą, už krivio ir vaidilučių mirtį, už gyvus sudegintus tėvynės gynėjus ir atpirkau savo nuodėmę! - sugniaužusi kumščius, išrėžė Vida ir, numetusi nuo pečių vienuolio rūbus, visu ūgiu atsistojo prieš apnuogintą magistro kalaviją. Jos akyse degė drąsa, pasiryžimas, neapykanta kryžiaus karių vadui ir panieka tam perkrikštui Fricui.
Kai Fricas išvertė magistrui vaidilutės atsakymą, jis kirto jai per pečius stumbro gyslų rimbu ir pagrasęs: "Savo galva tu man atsakysi", - čerškėdamas šarvais ir kalaviju, išbėgo iš palapinės. Fricui įsakė neišleisti jos iš akių.
Jau visa stovykla buvo ant kojų: visi rėkavo, šūkavo, gaudė savo žirgus, bėgiojo, rikiavosi ir trukdė vieni kitiems. Magistras, užšokęs ant savo žirgo, liepė pūsti trimitus kovai, nors už krūmų jo kariai jau kirtosi su priešu. Riterius magistras skubiai išrikiavo sausumoje; ų dalį su grafu fon Danenbergu pasiuntė dešiniojo sparno apsaugai, riterį Haseldorfą - kairiojo; knechtus ir samdytinę kariuomenę sugrūdo į pelkes, ir tie iš karto pakriko. Dar vieną dalinį magistras norėjo paslėpti miške ir palikti atsargai, bet lietuviai jį puolė ir sunaikino pirmutinį. Abi sparnų apsaugos sulindo į dar didesnę marmalynę ir tik gynėsi. Tik tuomet magistras pastebėjo savo klaidas, pamatė apsuptas esąs iš visų pusių ir netekęs patogesnių pozicijų. Jis tik dabar suprato patekęs į tokią sunkią padėtį ir sukompromitavęs save, kaip magistrą ir kaip visos kalavijuočių kariaunos vadą, ne tik svetimšalių riterių, bet ir savųjų brolių bei knechtų akyse. "Ir vis dėl tos prakeiktos pagonės vaidilutės Vidos!" - krimtosi magistras.
Bandydamas išgelbėti padėtį, jis su savo vėliava ir svetimšaliais riteriais atsistojo kariaunos priešakyje ir norėjo atlaikyti lietuvių spaudimą.
Svetimšaliai riteriai, ypač grafas fon Danenbergas, sumetę, kad viskas po laiko ir kad kova vis vien bus pralaimėta, iškėlė baltą vėliavą ir pasiūlė lietuviams paliaubas, bet magistras išmušė iš vėliavnešio rankų gėdos ženklą ir sušuko:
- Broliai riteriai, mūsų visa garbė čia: nugalėkime priešą, tad linksmi namo raiti sugrįšime!
- Magistre, - peršaukė jį grafas fon Danenbergas, - mes nenorime čia raiti kautis: čia pražudysime savo žirgus, tada pėstiems reikės kovoti.
- Grafe, - pagrasė jam magistras Volkevinas, - jei nenorite kautis raiti, tai savo galvas kartu su žirgais padėsite! Pirmyn, su manimi pirmyn! - ir užtraukė pergalės giesmę, bet pamatęs, kad riteriai jau krinta vienas po kito ir kad retėja jų eilės, griebėsi paskutinės priemonės ir, nevilties pagautas, iš viso vieko sušuko: - Broliai riteriai, šiandien šventojo Mauricijaus diena. Šaukimės jo pagalbos - jis mums padės! - ir liepė pūsti trimitus naujai atakai.
Vieni kalavijuočiai pradėjo šaukti: šventas Mauricijau, padėk mums! Kiti - šventas Mauricijau, išgelbėk mus! Dar kiti - šventas Mauricijau, susimilk ant mūsų, pasigailėk mūsų... Šaukė, meldėsi, švaistydamiesi kalavijais, ietimis, leisdami iš saidokų strėles...
Kova, žūtbūtinė kova užvirė visu baru. Šarvuoti riteriai grimzdo pelkėse kartu su savo žirgais. Kiti, išsikapanoję iš vienos makalynės, patekdavo į dar klampesnę. Dar kiti kovėti pėsti ir kovodami laikė už pavadžių prisirišę prie diržų savo žirgus.
Kovos sūkuryje ir magistras, ir visi kiti užmiršo palapinėje su vertėju Fricu paliktą vaidilutę.
- Iš kur tu moki lietuviškai? - su panieka paklausė vertėją Fricą vaidilutė Vida, kai jie pasiliko palapinėje vienu du.
- Mano tėvai buvo lietuviai, - atsakė jai vertėjas, rydamas ją akimis.
- Tai tu perkrikštas?
- Ne, aš ne perkrikštas, aš mažas buvau pagrobtas ir pakrikštytas.
Vaidilutė pagalvojo, įdėmiai į jį pasižiūrėjo ir vėl paklausė:
- Tai kodėl tu šitiems šunims tarnauji, kodėl nuo jų nebėgi?
- Aš neturiu kur bėgti.
- Į Lietuvą, pas Mindaugą.
- Mindaugas palaikytų mane ordino šnipu ir lieptų pakarti: Mindaugas kariauja su kalavijuočiais ir kryžiuočiais.
- Tai bėk pas Sėlių krašto kunigus, nors ir jie ne geresni už kryžiuočius.
- Sėlių krašto kunigai mane ir atidavė kalavijuočiams už įkaitą.
- Tai tu lietuvis, sėlius?! - paklausė Vida ir įsisiurbė į jį akimis.
- Aš lietuvis, sėlius. Aš ne Fricas ir ne Darbutas, aš Algis, kunigo Darbauto sūnus!
- Algis! - tik ištarė Vida, ir jai pritrūko žado.
- Taip, aš Algis Darbautas... O tu? Vida pradėjo tankiai kvėpuoti.
- Algis! - riktelėjo ji ir puolė savo broliui į glėbį. Atgavusi žadą ir nepaleisdama Algio iš savo glėbio, tik ištarė:
- O aš kunigo Darbauto duktė - aš tavo sesuo, o tu man brolis Algi! Algi! Aš visa atmenu!
- Sesuo! Sesuo! Sesutė Vidutė!.. Dabar aš tave prisimenu... Labai gerai prisimenu: tu mane...
- Algi, broliuk tu mano mielas, mums abiem gresia didelis pavojus!
- Žinau, sesute, žinau. Bet kas daryti?
- Bėkim pas savuosius ir atkeršykim šitiems šunims. Aš juos tyčia čia atvedžiau. Aš sužinojau iš sužeistųjų, kuriuos mums atplukdė į salą slaugyti, kur Vykintas pastos jiems kelią... Bėkim! Girdi, kas ten darosi?
Algis Darbautas metė šalin vikingo drabužių diržą su angelo galva žalvario sagtyje, ištraukė iš makštų savo kalaviją, o seseriai padavė atsarginį magistro lanką ir pilną tūlę strėlių.
Kai jie abu su ginklais išbėgo iš palapinės, kova ėjo jau visa paežere. Susitvarkę kalavijuočiai broliai ir suglaudusi savo eiles samdytinė kariuomenė tik gynėsi, tuo tarpu riteriai, magistro vedami, laužėsi iš pelkėtų vietų į sausumą ir norėjo iš jos išmušti lietuvius. Lietuviai taškė juos buožėmis, kapojo kalavijais, grūdo atgal į pelkes, smaigstė riterius ietimis, o knechtus ir samdytinę kariuomenę būriais ėmė į nelaisvę.
Vienas pirmųjų toje kovoje krito grafas fon Danenbergas. Jį išmušė iš balno ir sukapojo savo kalaviju Algis Darbautas. Daug žuvo ir kitų savų ir svetimšalių riterių. Kiti galą gavo Stuokavietės balose, ir tik retas kuris paspruko gyvas ar išmeldė sau pasigailėjimą.
Po mūšio lietuviai savųjų ir kalavijuočių nukautųjų tarpe surado ir magistro Volkevino, ir jo buvusio vertėjo "Frico Darbuto" lavonus. Rado ir vaidilutę Vidą su lanku sustingusiose rankose ir su tuščia strėlių tūle.
Kai kova su kalavijuočiais buvo baigta, lietuviai išgriebė iš ežero dugno krivio ir dvylikos vaidilučių lavonus ir juos iškilmingai, su giesmėmis ir raudomis, palaidojo Rubikių ežero Šventavartės saloje. Ten palaidojo ir vaidilutės Vidos palaikus, ir kaulus gyvų sudegintų sužeistųjų pilaičių gynėjų. Tik atsivertusio lietuvio Algio Darbauto niekas neatpažino, nes niekas ir jo paslapties nesužinojo.
O kryžiuočiai ir kalavijuočiai tą kovą šv. Mauricijaus dieną prie Šiaulių kaimo pradėjo vadinti ir savo kronikose rašyti "Mūšis prie Saulės".
Daug daug nuo to mūšio jau amžių praėjo ir daug daug kas Šiaulių kaimo padangėje pasikeitė, bet žmonės ir šiandien tą salą vadina "Šventavarte". Mūsų krikštytojai, kurie klasta ir apgaule skiepijo mums savo kultūrą, draudė ją vadinti Šventavarte, nes joje esą palaidota dvylika savižudžių vaidilučių, vienas krivis ir viena mergina, pakėlusi prieš šventą kryžių ranką. Uždraudė už juos ir melstis. O salą ėmė pravardžiuoti Varnų sala arba Varnagrote.
Bet tiedu pavadinimai ir iki šiai dienai vietos žmonėse neprigijo. Visi vadina ją Šventavarte, su pagarba lanko ir susidūmoję klausosi švendrių šnibždėjimo apie kitados čia buvusią mūsų protėvių šventovę, apie tai, kad viskas čia praeina, pasibaigia ar pasikeičia. Klausydami švendrių pasakojimo ir joms pritardami, linguoja meldai, krūpčioja ajerai, o kai atbėgusi iš ežero tolių bangutė skalauja buvusios šventovės krantus ir beskalaudama, bebučiuodama juos, balta putele it akytu žemčiūgu pavirsta, tuomet ir medžiai saloje atsidūsta, suošia, sulinguoja savo viršūnėmis ir lietuviui suprantama kalba apie mūsų žilą senovę prabyla.
Retkarčiais paverkia ant vaidilučių kapo atskridusi iš melsvųjų ežero tolių baltoji žuvėdra, vasaros naktimis lakštingala suokia, klaikiai ūbauja pelėda, o mėnesienoje kyląs iš ežero ūkas ataudžia, atgaivina visa tai, kas saloje prieš daugelį šimtmečių buvo, kai mūsų protėviai dar gamtos reiškinius garbino.
Nors Šiaulių kaimo pėdsakų likučiai dar ir šiandien Rubikių ežero pakrante tebesidriekia, bet tik išlikusių pastatų pamatai ir išsigimusių vaismedžių krūmai teliudija apie jo kitados buvusį dydį, ilgį ir klestėjusių sodų pavėsį.
Seniai jau šienaujamos ir nusausintos Stuokavietės pelkės. Nors kartais dalgis dar ir šiandien čerkštelia į kalavijo nuolaužą ar atsikerta į rūdies suėstą riterio šarvų skeveldrą, bet jau niekas nebežino, kad prakaituojama ant palaikų tų, kurie mums duobę kasė ir pražūtį nešė.
1956
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
