404 Vincas Mykolaitis - Putinas "Altorių šešėly" | Antologija.lt

Vincas Mykolaitis - Putinas - Altorių šešėly (In the Shadow of Altars)

About text Content

AUTORIAUS ŽODIS

    Po ilgų svyravimų šių knygų autorius pagaliau ryžosi parašyti tai, kas jam rūpėjo jau nuo daugel metų. Jisai žinojo, kad leisdamas šias knygas, susilauks daug priekaistų iš to luomo, kurio gyvenimo kampelį čia pabandė praskleisti. Šitas luomas, dėl visai suprantamų priežasčių, bodamas labiau negu kiti savo prestižo ir autoriteto, ypačiai jautriai reaguoja į kiekvieną pasikėsinimą parodyti intymaus kasdienio, pasakyčiau, grynai žmogiško jo gyvenimo vaizdą. Jis dar sutiktų būti piešiamas, o gal apsiimtų ir papozuoti kilnioj, šventadieniškoj ir pareiginėj pozoj, bet kasdieniškai - niekados. Tačiau literatūra, siekdama pilno gyvenimo vaizdo ir norėdama atkurti žmogaus arba žmonių grupės ne tik išeiginį veidą, bet ir tamsiausias dvasios užkampes, nenori pripažinti jokių privilegijų nei atskiriem individam, nei grupėm, nei luomam. Nenorėtų tokių privilegijų pripažinti, tarnaudamas literatūrai, nė šių knygų autorius.
    Šitas autoriaus nusistatymas dar labiau stiprėja, kai iš bendrųjų sumetimų jis eina į konkrečius lietuvių visuomenės ir literatūros klausimus. Lietuvos kunigija - nes apie ją čia kalbama - labiau negu kuri kita yra susipynusi su visuomenės gyvenimu ir jo įvairiais reikalais ir dėl to labiau negu kur kitur sukasdienėjusi. Lietuvos kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir diplomatas, ir ministeris, ir gydytojas, ir dievai žino dar kas. Jis agitavo mitinguose - jis ir šiandien dar aktyviai dalyvauja politinių partijų rietenose. Lietuvos kunigas buvo taip pat ir literatas: kartais apysakininkas, bet dažniau poetas. Jo kūryba gana įvairi, ne visumet dvasiška, bet visumet su specifišku atspalviu, taip pat kaip ir visas jo veikimas visuomenėj. Lietuvos kunigas, labai dažnai varu atvarytas į seminariją, o kartais įstojęs ten per nesusipratimą, viliojamas svetimų idealų, surinko savyje visokeriopų gabumų ir talentų. Ar jis juos auklėjo, ar žudė? Ar jie jame derinosi, ar pjovėsi? Ar kunigišką jo charakterį jie stiprino, ar skaldė? Kas maitino lig šiolei Lietuvos kunigo idealizmą ir koks tas idealizmas? Kaip eina vyriausiojo tiesioginio kunigo idealo realizavimas Lietuvos bažnyčioje? Kas kartas nuo karto pastumi vienų kitą gabų Lietuvos kunigą mesti kunigavimą, kaip jis prie to prieina ir koks jo likimas? Štai visa eilė visuomeninių, religinių ir psichologinių problemų, kuriom pravartu pasirodyti ir dailiojoje literatūroje.
    Šių knygų autoriui jau nuo daugelio metų ypatingai knietė du klausimai: 1) kunigavimo ir poezijos kūrybos santykis, 2) nukunigėjimas, arba ekskunigo problema. Autoriaus nuomone, šie du klausimai tėra du iš daugelio konkrečių priėjimų prie tos abstraktiškos mįslės, kuri paprastai vadinama pašaukimu. Šitai ir sudaro jo knygų idėjinį pagrindą. Tačiau rašydamas jas, autorius nenorėjo nieko įrodinėti; jis norėjo tik kai ką parodyti, kai ką paaiškinti. Jisai žinojo taip pat, kad jo romano vyriausi personažai nėra tipiški, kad jie tėra iš atskirų grupių išsiskirią individai, o gal ir išimtys; autorius sutinka juos laikyti ir tūleriopo negalavimo simptomais. Bet ar ne išimtys gyvenime dažniausiai mus kliudo? Ar ne iš išimčių geriau suprantame dėsnį, ar ne iš simptomų pažįstame ligų?
    Be to, ir grynai meniški sumetimai palenkė autorių imti savo veikalui medžiagos iš dvasiškių luomo. Kaip tapytojas ieško savo paveikslam jo kūrybinį pajėgumą žadinančių modelių, įdomių veidų ir peizažų, taip lygiai ir apysakininkas renkasi atkurti tokį gyvenimą ir tokius žmones, kurie duotų jam įdomių situacijų, įspūdingų konfliktų ir drąsių galimybių. Tokis ir yra kunigo gyvenimas. Čia kiekvieną širdies pajudėjimq, kiekvieną sąžinės refleksą, kiekvieną pagaliau veiksmą vertina daug griežtesni dėsniai, Dievo vardu uždėti, o žmonių sankcionuoti.
    Autorius butų laimingas, jeigu šiuos sumetimus jo knygos bent iš dalies pateisintų.

       Nica, 1931 m. Kalėdos