en
XIV
Gal kun. Vasario ir baronienės Rainakienės pažintis taip būtų ir pasilikusi vizitų ir lengvų pasikalbėjimų ribose, jeigu nebūtų atsiradę naujų veiksnių, kurie tą pažintį pastūmėjo toliau, negu jaunas kunigas norėjo. Kai dėl ponios baronienės, tai jokie principai, tiesa, jos nevaržė pažaisti su gražiu simpatišku kunigėliu ir eiti taip toli, kiek tik leis jo atsparumas.
Tačiau ji greit pamatė, kad Vasaris nėra lengvabūdis sutanotas fatas, kaip anas jos varšuviškis prietelius, bet talentingas ir giliai jaučiąs jaunuolis. Ji matė, kokia sunki kova eina jo viduj tarp griežtų kunigiško luomo dėsnių ir jo prigimties palinkimų.
Ji nutarė jam padėti atsipalaiduoti nuo kai kurių, jos nuomone, per ankštų dvasinės disciplinos ryšių, pažadinti jame norą ryžtis pakovoti dėl savo gabumų ir teisių, bet vengti visokių drastiškumų ir nevilioti jo į pavojingo flirto tinklą. Tas galėtų jį arba atbaidyti, arba žiauriai nutrenkti jo gražias svajones apie pasaulį, gyvenimą ir žmones. Ponia baronienė buvo susivaldanti moteris ir jautė kunigui Vasariui nuoširdžios ir gilios simpatijos.
Bet štai kokie įvykiai jųdviejų santykiam turėjo lemiamos reikšmės. Vieną dieną baronai sulaukė svečių. Pakeliui taip pat į užsienį atvažiavo iš Lenkijos tolima baronienės giminaitė ponia Kozinskienė su dukterim, suaugusia jau pana, ir sūnum, apie 30 metų amžiaus kavalierium.
Kai Vasaris, nieko dar nežinodamas apie atvykusius, nuėjo į dvarą pasikeisti knygų, baronienė tuojau jį supažindino su naujais savo svečiais. Buvo popietis, ir visi susirinko salione išgerti kavos. Vasaris, nepratęs buvoti žmonėse, varžėsi naujųjų pažįstamų ir buvo nepatenkintas, nujausdamas, kad dabar jau nebegalės su baroniene laisvai pabūti ir pasikalbėti.
Jo ūpas dar labiau gedo, matant, kad baronienė, atvirkščiai, atrodė labai patenkinta savo svečiais. Vasaris jau tą pirmą dieną pastebėjo, kad ji daug dėmesio kreipia į jaunąjį poną Kozinskį ir labai yra jam palanki.
O Kozinskis Vasariui pasirodė nesimpatingiausias pasauly žmogus. Pirmiausia kunigui į akis krito jo juodi, į viršų sušukuoti ir pomada ištepti plaukai. Jie taip blizgėjo, tarsi franto galva būtų buvusi poliruota, ir žvakių šviesa atsispindėjo nuo jos lygiai taip pat kaip ir nuo indo, iš kurio baronienė pilstė kavą. Iš jo pilno raudono veido švietė didelis savim pasitikėjimas, kurį dar labiau kėlė aikštėn ploni, juodi, į viršų pariesti ūseliai.
Iš visos jo figūros aiškėjo dabitiškumas, savęs įsimylėjimas ir noras užimponuoti elegancija ir mandagumu. Jo drabužiai buvo be priekaišto. Nuo švarutėlių popietinio vizito batų ligi spindinčiai baltos apikaklės, kuri pagal to laiko madą laikė parėmusi jo smakrą, viskas buvo nauja ir suderinta. Dryžo kaklaraiščio perlas akcentavo pono Kozinskio turtingumą. Kalbėjo jis aukštu prikimusiu tenorėliu su vingiais, pratęsimais ir pabrėžimais, tarsi tai, ką jis sako, būtų nenuginčijamos svarbos dalykas.
Jis su dideliu atsidėjimu asistavo baronienei ir nepraleido nė vienos progos jai kuo nors patarnauti arba pasakyti komplimentą. Pakakdavo jai dirstelti į cukrų, jau Kozinskis stverdavo cukrinę ir su nuolankiu šypsniu siūlė pasisaldinti. Ji tik paliesdavo savo sidabrinį senoviško darbo portsigarą, jau jis puldavo prie degtukų uždegti jai cigaretą. Žodžiu, visas pono Kozinskio dėmesys buvo sukoncentruotas įspėti jos mintis ir užbėgti už akių jos noram.
Erzino Vasarį ir tai, kad tas dabita lygiu paslankumu patarnaudavo ir jam, kai tik pamatydavo, kad pati baronienė nori ar pastumti cukrų, ar pasiūlyti biskvitų. Net kai ji kreipdavosi į kunigą, prašydama ką nors paduoti, Kozinskis su dideliu vikrumu suspėdavo pirmas tai padaryti, pridėdamas "a, pardon, pardon", tarsi tik jis vienas būtų monopolizavęs pareigą ir teisę patarnauti namų poniai. Kunigas jautėsi stačiai įžeistas, prislėgtas ir sunaikintas to akiplėšos. O baronienė atrodė visu tuo patenkinta ir dėkojo įkyriam nuobradui žavingiausiais šypsniais.
Išgėręs kavą, Vasaris pakilo, rengdamasis išeiti, ir paprašė ponios baronienės leisti pasiimti dar porą knygų. Kozinskis ir čia įsiterpė.
- A, ponia baronienė turi, be abejo, labai įdomių knygų? Ponia baronienė leis, kad ir aš kartu su kunigu atlankyčiau jos biblioteką?
Vasaris nenorėjo, kad Kozinskis matytų, kokias knygas jis ims skaityti, ir ieškojo būdo, kaip čia tuo palydovu nusikračius.
- Tamstai bus patogiau dieną susipažinti su ponios baronienės knygomis, - tarė jis. - Dabar tamsta visko nė nepamatysi.
- A, pardon, pardon!.. - sušuko tas ir stvėrė žvakę, pamatęs, kad baronienė jau tiesia ranką jai paimti. - Laikau savo užvis maloniausia pareiga patarnauti poniai baronienei!
Kunigas, nuėjęs su įkyriu palydovu į biblioteką, ilgai nesirinkęs, paėmė porą knygų ir išėjo namo.
Tą vakarą jis negalėjo nei skaityti, nei nieko kito dirbti. Vargais negalais pabaigęs kalbėti brevijorių, jis visą laiką prasiblaškė čia sėdinėdamas, čia vaikštinėdamas, kol pagaliau atsigulė, bet ir atsigulęs ilgai negalėjo užmigti. Viskas, ką jis matė ir patyrė šį popietį pas baronienę, rutuliojosi jame toliau, ligi paskutinių galimybių, ir kaip kokios žarijos degino jo savimylą. Jo širdy ėmė kilti didelis apmaudas ne tik Kozinskiui, bet ir baronienei.
- Štai kas yra moterys! - karčiai rezonavo jis savo nykiame kambary. - Vos tik spėjo pasisukti kvailas išsipomadavęs frantas - ir visas kilnumas, visas aristokratiškas subtilumas išnyko kaip dūmas nuo vėjo. Nieko sau!.. geras smagumų ieškojimo teorijos pritaikymas...
Jis jau buvo linkęs beveik taip pat niekinti baronienę, kaip kadaise Stripaitis: ė, turbūt ne vieno murdyta bestija!..
Bet toliau jis bandė save tramdyti ir šaltai į visą tą nesusipratimą pažiūrėti.
- O tau kas? - barė jis pats save. - Jie elgiasi kaip nori, ir tiek... Ji nori smagumų, tai jų ir ieško. Tu jai Kozinskio neatstosi. Tu esi kunigas ir jokių teisių nei pretenzijų čia negali reikšti...
Taip save įtikinėdamas, jis grimzdo į kurčią rezignaciją, išsižadėjimo ir apatijos bedugnę. Bet jauno vyriškio paneigta teisė ir įžeista ambicija staiga vėl išmesdavo jį į viršų - graužtis ir maištauti.
- Ech, likimas!.. Vienišo dalia!.. - graudenosi jis toliau. - Seminarijoj kankinausi dėl Liucės. Ta ištekėjo už Brazgio - ir laiminga sau. Ir gerai, kad taip atsitiko. Negi aš ją būčiau vedęs. Bet štai baronienė. Į jokį netinkamą flirtą aš su ja nesileidau. Ar man negalima pasikalbėti ir pabendrauti su išlavinta, įdomia, gerų manierų moterim? Tačiau reikėjo tik pasipainioti tuščiam dabitai - ir tu vėl vienas, niekam nereikalingas ir neįdomus...
Ir, prisiminęs jos svaidomus tam dabitai žvilgsnius ir šypsnius, vėl pradėdavo nuo pradžių regzti savo protesto jausmus.
Daug tą vakarą visokių sumetimų ir minčių atėjo į galvą kun. Vasariui, tik neatėjo vienos paprasčiausios: kad jis baronienę yra jau įsimylėjęs, kad jame sukilo pavydas dėl Kozinskio ir kad dėl to visos tos pastabos ir išvados buvo perdėtos ir išpūstos.
Po poros dienų buvo sekmadienis, bet jis į dvarą nėjo, nors paprastai sekmadieniais nueidavo. Jis net manė, ar nenusiuntus knygas per tarnaitę, o pačiam ten daugiau nė kojos nekėlus. Bet praslinko dar pora dienų - ir jis jau pajuto nenugalimą norą pamatyti baronienę, tegu nors ir tam, kad įsitikintų jos lengvabūdiškumu ir piktai pasidžiaugtų Kozinskio pasisekimu. Šitą norą jis savy sutramdė, bet vis dėlto iš namų išėjo.
Buvo popietis, jis nutarė pasivaikščioti ir pasuko keliu pro dvarą. Parkas buvo tuščias, ir jis praėjo niekieno nepastebėtas. Jis nužingsniavo toliau, bet, priėjęs kalnelį, kur ją susitiko pirmą kartą, pastovėjo, apžvelgė apylinkę ir pasuko atgal.
Kai jis vėl pasiekė parką, staiga vienam take ties vartais pasirodė baronienė su Kozinskiu. Linksmai, matyt, šnekučiuodamiesi jiedu ėjo į kelią. Susitikimas turėjo būti neišvengiamas. Kunigas pajuto, kad jo širdis taip smarkiai pradėjo plakti, kad jis beveik nustojo žado. Apsimesdamas nieko nematąs, jis žingsniavo toliau, bet baronienė jau iš tolo jį šūktelėjo:
- A, gi štai mūsų mielas kun. Vasaris!
Jis sustojo ir laukė jųdviejų prisiartinant. Ponia, maloniai šypsodamosi, ištiesė jam ranką. Kozinskis rafinuotai nusilenkė ir kilstelėjo skrybėlę.
- Kaip gerai, kad mes tamstą sutikome, - kalbėjo baronienė. - Nors kunigas, be abejo, šiomis dienomis dar būtum mus atlankęs, bet jau dabar pasakysiu tamstai mūsų sumanymą. Šeštadienį ruošiame balių. Taip, tikrą balių su daugeliu svečių ir šokiais. Gaila, kad tamsta kunigas ir negalėsi manęs pašokinti... Na, bet čia sveiką pavaduos ponas Kozinskis.
Kozinskis nuvožė skrybėlę ir, dėdamas ranką prie širdies, žemai nusilenkė.
- Taigi tikiuosi, - tęsė baronienė, - kunigas būsi toks malonus ir neatsisakysi šeštadienį paįvairinti mano svečių būrį.
Bet kunigas dar nesusigriebė, kaip čia jam pasielgus, ir atsakė svyruodamas:
- Nežinau, ponia baroniene. Bet darbas, pareigos... Pagaliau, aš vienas dvasiškis - nepatogu...
- Tik neišsikalbinėk, meldžiamasis! - nutraukė baronienė. - Ačiū Dievui, jau tamsta buvai truputį pripratęs nesibaidyti žmonių. Be to, kunigas nebūsi vienas. Kviesime kleboną ir kunigą kapelioną iš Naujapolio. Jis atvyks su vieno mūsų kaimyno sūnum, baigiančiu gimnazistu. Jaunas vaikinas, bet jau ir pernai gerai šoko. Tai bus mūsų atsisveikinimo balius. Tiesa, dar kunigui nesakiau, kad po savaitės rengiamės išvažiuoti.
Paskutiniai žodžiai nuvėrė kiaurai Vasarį, ir jis daugiau jau nebegalėjo svyruoti. Jis pasižadėjo ateiti.
- Tamsta jau namo? - paklausė, ištiesdama jam ranką. - O aš dar noriu parodyti ponui Kozinskiui mūsų ežerėlį. Bet prašau kunigą dar ir prieš balių kurią dieną mus atlankyti. Na, lig pasimatymo! - Ir jiedu nuėjo savais keliais.
Vasaris grįžo namo visai pairusia nuotaika. Prie apmaudo dėl Kozinskio akiplėšiškumo ir baronienės "neištikimybės" prisidėjo gailesys, kad ji greitai išvažiuoja. Pora mėnesių pažinties su šia gražia ir įdomia moterim pažadino jauno kunigo poeto sieloje daug tokių stygų, kurios jo siauro gyvenimo aplinkybėse gal būtų palikusios rūdyti dar ilgus metus. Jis neaiškiai nujautė vykstantį jame procesą, jo bijojo, bet kartu ir ilgėjosi. Jis ilgėjosi dar kažko ir daugiau, kažko uždrausto ir svaiginančio, kas artėjo nenumaldomai, būtinai, bet kas neateis jau niekados, nes ji štai išvažiuoja.
Prieš balių jis nespėjo nueiti į dvarą. Buvo darbo bažnyčioje, ir reikėjo važinėti pas ligonius. Be to, vieną dieną prieš pat balių atvažiavo naujas vikaras, kun. Petras Ramutis.
Naujo konfratro atvykimas šiek tiek išblaškė pesimistišką Vasario nuotaiką. Reikėjo padėti kraustytis, tvarkytis, painformuoti apie parapiją, papasakoti Stripaičio istoriją. Dabar jo kaimynystėj atsirado nors dar maža pažįstamas, vis dėlto jau artimesnis žmogus - kolega, ir Vasaris džiaugėsi, kad per pietus ir vakarienę nereiks ant savęs vieno nešti sunkios tylėjimo naštos. Klebonas jau, matyt, buvo apsipratęs su mintimi laikyti du vikaru ir Ramučiui neparodė tokio atšiauraus nepalankumo, kaip kadaise Vasariui. Tiesa, kad Stripaičio įpėdinis ir šiaip savo kvalifikacijomis vertė kleboną laikytis bent jau mandagumo ribose.
Kun. Ramutis buvo jau pagyvenęs kunigas ir pats jau kandidatas į klebonus. Dvasinė vyresnybė turbūt jį ir atkėlė čia tam, kad jis atitaisytų Stripaičio padarytas blogybes. Iš tiesų naujasis vikaras, rodos, geriausiai tam galėjo tikti. Buvo jis vienas iš tų kunigų, kuriais laikosi tikėjimas ir Bažnyčios autoritetas. Vasaris, pirmą kartą jį pamatęs, jau tai pajuto.
Iš kun. Ramučio veido ir iš viso jo asmens spinduliavo ypatinga dvasios pajėga, rimtis ir ramybė, kurią turi grynos sąžinės žmonės, patenkinti savo darbu, pasitikį savo pajėgomis ir savo idealų kilnumu. Be to, kunigo Ramučio veide švietė tikras kunigiškumas. Nebuvo jame tų tipiškai kunigiškų bruožų, tos maskės, kuri kiekvienam krinta į akis ir kurią pašiepė baronienė, bet buvo tiesiog dvasinio gyvenimo, jo mistiško santykiavimo su Dievu atsispindėjimas. Tokią dvasingumo išraišką Vasaris buvo pastebėjęs dar seminarijoj kelių tikrai pamaldžių klierikų veiduose.
Šiaipjau kun. Ramutis iš pažiūros nieku ypatingu nepasižymėjo. Buvo vidutinio ūgio, vidutinės kompleksijos blondinas, truputį pablyškusiu veidu, švariai, bet ne dabitiškai apsirengęs, kuklus, tačiau neužguitas ir be jokių serviliškumo bei pataikavimo žymių.
Vasaris, padėdamas kraustyti savo kolegos knygas, stebėjosi jų gausumu. Tai buvo ištisa biblioteka. Tačiau dailiosios literatūros kūrinių jis nepastebėjo. Vis tai buvo knygos, turinčios šiokį ar tokį santykį su Bažnyčia, su teologija, su pasaulėžvalga, su kunigo pareigomis ir darbu, su askeza ir apskritai dvasiniu gyvenimu. Kilnojant šias knygas, kaip ir koks šaltis padvelkė į Vasario širdį, tiek jose slėpės rimtumo, kietų principų ir pasaulio tuštybių neigimo.
Nešiodamas tas knygas ir skaitydamas viršeliuose ir nugarėlėse jų vardus, Vasaris jau ėmė privengti savo kolegos. Juk ar ne iš mėgstamųjų knygų pažįstame žmogų? Ir jaunajam kunigui vėl pasidrumstė sąžinėj, atsiminus, kokiomis knygomis jis pats mito paskutiniuosius porą mėnesių. Viešpatie, argi jis amžinai pasmerktas nerimauti, graužtis, kankintis dėl savo literatūrinių palinkimų ir dėl profaniškų kūrinių pamėgimo?
Tačiau pats kunigas Petras Ramutis, nors jo biblioteka buvo tokia rūsti, neatrodė labai rūstaus būdo žmogus. Atvirkščiai, jis buvo gana kalbus, mėgo ir pajuokauti. Iš viso, jo veido išraiška buvo rami, giedra. Bet jo elgesys jau iš pirmos dienos Vasariui pasirodė kietas. Prieš pietus ir po pietų prie stalo jis meldėsi ne iš pripratimo, kaip klebonas, Stripaitis ir pats Vasaris, bet iš jaučiamo reikalo ir iš širdies. Tai buvo aiškiai matyti jo veide.
Po pietų Vasaris nusivedė jį aprodyti bažnyčią. Ir čia jis susitelkęs ilgokai paklūpojo ant altoriaus laipto. Tą pačia dieną, nors buvo išvargęs nuo kelionės ir kambariuose dar daug liko darbo, jis atkalbėjo ne tik brevijorių, bet ir ražančių, kaip pataria visi dvasiško gyvenimo vadovai. Malda, matyt, jam buvo ne sunki pareiga, ne sausas įprotis, bet gyvas ir gaivinąs dvasios veiksmas, siekimas ko aukštesnio.
Vasaris, jau pirmą dieną observuodamas savo vyresnįjį kolegą ir intuityviai įspėdamas jo dvasinę nuotaiką, pajuto nuo jo einant kaip ir kokią srovę, kurios pūstelėjimą kartas nuo karto jis užčiuopdavo ir savo širdy. Ir jam darės kažko neramu, kažko gaila, kartu ir liūdna. Ir tą pačią dieną Vasaris užčiuopė savy bundant kaip ir kokią antipatiją naujam kolegai. Jis nujautė, kad kažkas tarp jųdviejų stovi ir kad jųdviejų aspiracijos nesutaps niekados.
Šeštadienį nuo pat ryto Vasario galva buvo užimta baronienės balium. Jis bijojo, kad neatsirastų kokios nors kliūties, bet viską buvo pasiryžęs nugalėti. Klebonas nors buvo kviestas, bet atsiprašė negalėsiąs.
- Ko aš ten eisiu? - kalbėjo jis per pietus. - Žiūrėti, kaip dykūnai baliavos, o ponios nuogas krūtis rodys?.. Santykius palaikyti reikia, bet pasikeitėm vizitomis, ir pakanka. Ir tamstai nepatarčiau, kunige Liudai. Pasigers, dar nesmagumų turėsi.
- Gal ir neičiau, - atsakė Vasaris, - bet ten bus ir kapelionas Laibys iš Naujapolio. Gal reiks jį nakvot parsivesti.
Klebonas susiraukė.
- A, tas masonas! O tas ko čia trankosi?..
Po pietų, grįžtant į vikariatą, Vasaris tarė Ramučiui:
- Gaila, kad tamsta dar nespėjai susipažinti su mūsų baronais. Jie mėgsta pažintį su kunigais. Tikrai būtų pakvietę į balių. Dviem būtų buvę smagiau.
Bet Ramutis nustebęs pažiūrėjo į jaunesnįjį kolegą:
- Aš?.. Į balių?.. Ne, mano vieta ne ten...
Jis tai pasakė lėtu, paprastu balsu, bet Vasaris nugirdo tarsi kokį priekaištą sau pačiam. Ir antagonizmo kirminas vėl sujudėjo jo širdy.
O Ramutis kaip niekur nieko paėmė jį po ranka ir pasuko takeliu į bažnyčią.
- Eiva, atlankysim Sanctissimum.
