en
VI
Šeštadienį, kaip buvo ketinęs, Liudas Vasaris sugrįžo į Kauną. Jau išvažiuodamas į tėviškę jis pervežė pas Indrulį savo valizas ir dabar įsikūrė viename jam pavestame kambary. Iškraustęs negausią savo mantą, sutvarkęs lovą ir rašomąjį stalą, jis pasijuto aprūpintas neribotam laikui ir laisviau atsikvėpė. Jam lengvėjo krūtinėj pamąsčius, kad, atlaikęs tėviškėj egzekvijas, jis atliko sunkią pareigą ir kad dabar turbūt gana ilgai jis bus nuo tokių pareigų laisvas.
Rytojaus dieną, sekmadienį, jis mišių laikyti nėjo, bet kaip eilinis tikintysis nuvyko į Įgulą išklausyti sumos. Stovėdamas žmonėse, jis sekė pamaldų eigą, ir jam rodėsi, kad tokios religinės nuotaikos jis niekad nejausdavo, pats operuodamas prie altoriaus. Jam dar buvo malonu patirti, kad jis vis dėlto liko tikįs žmogus.
Išėjęs iš bažnyčios, jis jau buvo besukąs į namus; staiga ties pat ausim kažkieno aukštas prikimęs balsas sušuko:
- Liudas Vasaris? Gi iš kur tu?
Petras Varnėnas, jo senas pažįstamas, išvarytas kadaise iš trečio seminarijos kurso, plačiai šypsodamasis tiesė jam ranką. Vasaris žinojo, kad Varnėnas, artimiausiais po karo metais baigęs studijas, gyvena Kaune ir dėsto literatūrą universitete. Apsitvarkęs jis ketino savo buvusį draugą susirasti, tad dabar nemaža nudžiugo, jo prakalbintas.
Abu draugai pasuko Laisvės alėja, dalindamiesi atsiminimais, pirmaisiais įspūdžiais ir informacijom kiekvienas apie save. Nutrūkus kalbai, Varnėnas apžvelgė Vasarį ir, paėmęs už alkūnės, paklausė:
- Sakyk, Liudai, tik neįsižeisk: tu dar kunigauji ar ne? Atrodai, brolyti, dekadentiškai! Ir paskalų čia apie tave visokių esu girdėjęs.
- Aš toks ir esu, - nusijuokė Vasaris. Jis buvo užsivilkęs, kadangi diena buvo apsiniaukusi, platų, lietinį, nenusakomos spalvos apsiaustą, galėjusį tikti tiek vyrui, tiek moteriai. - Dekadentu mane apšaukė jūsų kritikai. Ką gi? Už tokį pavadinimą aš visai nepykstu. Nėr nieko gražiau kaip dekadentiška poezija. O dėl kunigavimo manyk kaip nori.
- Bet kaip tave vadinti: kunigu ar ponu?
Vasaris valandėlę pasvyravo.
- Žinai, drauge Petrai, prie žmonių, kurie manęs nepažįsta, kunigu nevadinki.
Pirmą sykį taip atvirai jis buvo paklaustas ir pirmą sykį taip atvirai išsižadėjo kunigystės. Varnėnas surimtėjo.
- Aš visuomet manydavau, kad sutana ne tau. Bet, tiesą sakant, nesitikėjau, kad, sykį užsivilkęs, tu ją kada nors numestum. Ir kažin ar verta?
- Numesti ją sunkiau, negu tai gali atrodyti. O ar reikia, tai čia jau įsitikinimo, pažiūrų, palinkimų klausimas, kurio nė aš pats dar nesu galutinai išsprendęs.
- Gaila. Pradėdamas gyventi Lietuvoj, turėtum aiškiai nusistatyti, kas tu turi būti. Paskui bus sunkiau.
- Aš tai puikiai suprantu. Bet nusistatymo čia nepakanka. Čia reikia dar išgyvenimo. Reikia ne tik protu, bet ir siela, psichologiškai prie to prieiti. Vienos valios tam nepakanka.
Valandėlę jiedu ėjo tylėdami. Varnėnas, susidomėjęs Vasariu dar anuomet seminarijoj ir nuo jo atskirtas ilgos metų eilės, nepaliovė sekęs jo poezijos ir dažnai paspėliodavo, kaip pakryps buvusio draugo gyvenimas. Dabar jam buvo įdomu savo spėliojimus patikrinti.
Tuo tarpu jiedu pasuko iš Laisvės alėjos į Vienybės aikštę, įėjo į Karo muziejaus sodelį ir, radę nuošaliai suolą, atsisėdo. Varnėnas, žarstydamas lazdele smėlį, kalbėjo:
- Tai štai kaip susipainioja kartais žmogaus gyvenimas. Seminarijoj turbūt nė sapnuoti nesapnavai, kad atsidursi tokioj kryžkelėj. O aš, žinai, kartais pamanydavau. Kunigo ir poeto junginys man niekad neatrodydavo stiprus. Įdomu, kokius motyvus pats laikai svarbiausiais tokiam savo žingsniui pateisinti? Bet ar aš neįkyrus, taip tave kamantinėdamas?
- O, labai prašau! - sutiko Vasaris. - Šiais klausimais aš mėgstu padisputuoti. Pirmiausia, aš pamačiau, kad neturiu pašaukimo. Aš nesu pamaldus, mano palinkimai nesiderina su kunigo būdu. Literatūrinė kūryba, kaip aš ją suprantu ir į kokią aš esu linkęs, taip pat stumia mane nuo kunigavimo. Seniau aš maniau, kad tai ir bus svarbiausia priežastis. Bet paskui pamačiau, kad atsirado ir ideologinių spragų. O dabar imu įsitikinti, kad ir iš viso taip nusiteikusiam, taip jaučiančiam ir galvojančiam, kaip aš, pasilikti kunigu yra negalima, o gal ir nedora.
- Tai ko gi lauki?
- Psichologinį tokio žingsnio pagrindą aš tau jau nurodžiau. Bet yra kitokių dar kliūčių. Žmogus gyvenime nesi izoliuotas. Kad ir kažkoks būtum individualistas, vis tiek priklausai vienai ar kitai visuomenės grupei. Aš, pavyzdžiui, esu suaugęs su katalikais: su jų pasaulėžiūros bendraisiais bruožais, su jų visuomeniniais siekimais, pagaliau, surištas su jais plačiu asmeninių reikalų ir pažinčių tinklu. Pasiskelbdamas ekskunigu, aš turiu visa tai nutraukti ir pakibti ore. Vadinasi, ir čia reiktų keisti orientaciją. Tuo tarpu aš to negaliu.
- Toliau?
- Toliau štai kas. Aš turiu senus tėvus. Ir seniau žinojau, o prieš porą dienų dar aiškiau pamačiau, ką jiem reiškia mano kunigavimas. Jiem jau beveik tragedija, kad aš noriu gyventi ir dirbti Kaune, o ne parapijoj. Jeigu aš dabar mesčiau kunigavęs, motiną tuojau nuvaryčiau į kapus, o tėvui jei nesutrumpinčiau, tai apkartinčiau visą gyvenimo galą. Tuo tarpu aš nė to negaliu.
Varnėnas apsiniaukęs klausė šitos kalbos, o Vasariui baigus, ir visai susiraukė.
- Žinai ką, Liudai, - tarė jis nieko gera nežadančiu tonu, - nepatinki tu man su visais šitais savo išsisukinėjimais. Reikalas čia, brolyti, tiek svarbus ir taip aiškiai nepakenčiąs kompromisų, kad tu tučtuojau turi ryžtis, nepaisydamas nei visuomenės, nei pažinčių, nei tėvų, žodžiu, jokių nei materialinių, nei sentimentalinių kliūčių. Kaipgi tu gali pakęsti tokį bjaurų dvilypumą, jei jau nesakyti - hipokriziją?!
Bet Vasaris visai ramiai išklausė Varnėno žodžių ir net šyptelėjo:
- Tokių priekaištų aš iš tavęs tikėjausi. Ne tik iš tavęs, bet ir iš kiekvieno, kuriam būčiau taip atviras kaip tau. Tu ir daugelis kitų, pažinę mano vidaus konfliktus ir kovas, norėtumėt padaryti iš manęs literatūros herojų - ir tai dar klasiško stiliaus. Pamanykit tik: pašventimas, priesaikos - ir prigimties aistros; pareiga - ir asmens laimė; dorovinis žygis - ir motinos ašaros. Tad būk kietas kaip plienas - žūk arba žudyk, bet atlik savo pareigą. Klasiškas herojus literatūroje, žinoma, taip ir pasielgtų. Bet aš, matai, esu ne herojus, tik paprasto kasdieninio gyvenimo žmogus, turįs taip pat paprastų kasdienių reikalų ir, be to, dar jautrią širdį. Jei nori, smerki.
- Aš nesmerkiu, bet kiti pasmerks. O jau silpnavaliu tai tikrai palaikys.
Vasaris, matyt, pradėjo jaudintis. Staigiu gestu jis pažėrė lazda tako žvirgždus ir sušuko:
- A, spjaut man į jų tvirtą valią!.. Pirmiausia reiktų dar žinoti, ką jie tuo vardu vadina! Siauras užsispyrėlis, kvailas bigotas, beširdis egoistas, žiaurus despotas dažnai su pasigėrėjimu vadinami stiprios valios didvyriais. koki didvyriai, be atodairos siekdami savo tikslo, ne vieną kartą pasaulį yra maudę kraujuose ir ašarose. Mano gi idealas - humaniškumas.
- Nesiginčysiu, nes imi karščiuotis. Sutinku, kad širdis turi savo tiesą, savo logiką ir savo moralę. Esi širdies žmogus - ir proto argumentais tavęs neįtikinsi. Bet viena tau, brolau, patariu: kol formaliai dar lieki kunigų luome, elkis kaip kunigas, arba, jei nori, nedaryk to, kas kunigą žemintų. O de internis nemo judex, nisi Deus. Taip, rodos, pasakiau?
- Ad evitandum scandalum? Žinoma, aš ir pats tai gerai suprantu... Tegu tik visi sutanuotieji ir dekoruotieji tą atmena. Dėl mano elgesio jiem rausti nereiks!
- Ima lynoti, einam namo. Kur apsigyvenai?
- Pas Indrulį. Pažįsti, advokato padėjėjas.
- Pažįstu. Matomės, bet retai. Skirtingos specialybės.
- Turi laiko? Užeikiva. Pamatysi, kaip įsikūriau.
- Galima. Indrulis tavo geras prietelis?
- Gimnazijoj draugavome. Paskui teko ir užsieny susitikti. Dabar nežinau. Gal ir susibičiuliausime.
- Abejoju.
- Kodėl?
- Sunkus jis žmogus. Smulkmeniškas, priekabus ir nenuoširdus.
- Jis ir seniau buvo į tai linkęs. Na, maža bėda. Nepatiks-išeisiu. Jis, be to, vesti ketinąs. Pažįsti jo sužadėtinę?
- Kaip sužadėtinę?
- Jis sakėsi turįs sužadėtinę. Amerikietė, rodos, kokia. Varnėnas nusijuokė:
- Na, tuo tai jis be reikalo giriasi. Yra čia tokia prašmatni amerikietė Gražulytė, apie kurią visi kavalieriai sukasi. Bet tiek ji yra Indrulio sužadėtinė, kiek ir mano.
- O-o! Spėju, kad ta gražuolė yra tikrai nepaprasta, jeigu net mokslo žmonės dėl jos varžosi! Supažindinkit. Indrulis berods jau ketino.
- Nekišk, brolyti, nagų, - juokaudamas įspėjo jį Varnėnas. - Indrulis pavydus kaip tikras jaunikis.
- Na, dėl manęs gali būti ramus. Atsimindamas tavo įspėjimą dėl elgesio, aš prie moterų nė iš tolo.
- Neužsiginki! - juokavo Varnėnas. - Pana iš tiesų kokių reta. Graži, išsilavinusi, turtinga, savarankiška ir drąsi, kaip dera amerikietei.
- Nemėgstu suvyriškėjusių moterų, - purtėsi Vasaris.
- Ji anaiptol nesuvyriškėjusi, bet moderniška moteris gera to žodžio prasme.
Vasariui jau grįžo gera nuotaika.
- Rūko? - erzino jis draugą.
- Nemačiau.
- Geria?
- Su saiku ir ne degtinę.
- Flirtuoja?
- Juokais, bent su manim.
- Žaidžia golfą ar tenisą?
- Ne, tik pianinu.
- Sentimentalu ir nebemoderniška!
- Bet virtuoziškai.
- Myli šuniuką ar katę?
- Ne, Vasari! Aš tavęs nepažįstu! Iš kur tau jumoras?
- Suintrigavai savo gražuole, štai ir viskas.
- Nesijuok! Kai pamatysi, pats įsitikinsi. Taip juokaudami jiedu priėjo Ožeškienės gatvę ir pasikėlė į antrą vienų namų aukštą, kur buvo Indrulio butas. Šeimininką rado namie, visi trys susėdo jo kabinete, rūkė ir šnekučiavo. Paskui perėjo į Vasario kambarį pažiūrėti naujakurio. Varnėnas ėmė vartyti knygas ir, pamatęs ant stalo geroką pluoštą rankraščių, sušuko:
- Tuoj matyt, kad rašytojas! Vos spėjo įkelti koją, jau rankraščiai ant stalo. Na, pavaišink mus bent kokiu poezijos pluoštu. Juk daugiau nieko neturi.
- Čia vis senienos... Nieko nauja... - gynėsi Vasaris, kišdamas rankraščius į stalčių.
- Na, tai bent painformuok mane, kaip istoriką. Ką ruoši spaudai? Ką nauja rašai?
- Bus poezijų tomas. O paskui drama, gal net dvi. Teberašau.
Varnėnas pliaukštelėjo delnais, lyg kažką sumanęs.
- Ne, brolau, šitaip neišsisuksi! Turi mum debiutuoti, parvykęs į Lietuvą. Žinai ką, ponas šeimininke? - kreipėsi jis į Indrulį, - sukviesk gerų svečių, padarysim literatūros-muzikos vakarą. Aš jau suintrigavau Vasarį mūsų pianiste, pats ją suintriguok poetu - ir mes išgirsime nuostabių dalykų.
- Hm... Ką gi?.. galima, galima... - be didelio entuziazmo pritarė Indrulis, pešiodamas ūselį. - Tik kad pas mane, matai, dabar ankštoka. Čia lova... nė vieno laisvo kambario...
- Gerai. Rinksimės pas mane, - nusprendė Varnėnas. - Pianiną aš tyčia nusinuomosiu. Ateinantį šeštadienį! Sutarta? Puiku! Na, ir likit sveiki! - Jis atsisveikino ir dideliais žingsniais, truputį sulinkęs, išsiskubino namo.
Liudas Vasaris nemėgdavo viešai skaityti savo raštų, bet šį kartą nesipriešino. Jis ir pats beveik norėjo paskaityti kam nors nusimanančiam porą scenų iš savo rašomos dramos ir pažiūrėti, kaip ji bus priimta. Tad Varnėno pasiūlymas jam pasirodė visai patogus.
Tą pačią dieną, vakare, jis jau išsitraukė savo dramą ir ėmė rinkti vietas, kurias ketino paskaityti. Reikėjo šis tas papildyti, šis tas perredaguoti. Jis dirbo ligi vėlyvos nakties:
Varnėnas juokais kalbėjo, kad suintrigavo jį amerikiete, bet ir iš tiesų buvo taip. Vasaris dirbdamas visą laiką turėjo toli, sąmonės periferijose, nuovoką, kad dirba, norėdamas gerai pasirodyti ypač tai nepažįstamajai amerikietei.
Jo vaizduotėje jau buvo apsibrėžęs ir neaiškus jos paveikslas. Nė vienai blondinei jis niekad dar nebuvo jautęs kiek gilesnės simpatijos, bet jam kažkodėl atrodė, kad ta amerikietė bus blondinė ar bent šviesiai dažytais plaukais. O antakiai būsią juodi. Ji būsianti aukšta, pailgo veido, o jai juokiantis, kairėj burnos pusėj, deja, žybčiosiąs auksinis dantis. Skambindama pianinu, ji kartas nuo karto palinksianti ties klaviatūra, ir jos šviesūs plaukai užkrisią ant kaktos. Pabaigusi skambinti, ji atsisėsianti fotely, užsimesianti koją ant kojos ir rūkysianti papirosą. Ji būsianti liesa, plokščiakrūtinė, bet kojas, pasak Indrulio, turėsianti kaip nutekintas.
Tokį amerikietės paveikslą piešė Vasariui jo vaizduotės kaprizas. Jis nebūtų galėjęs pasakyti, kad tokia būtent amerikietė jam labai patiktų, bet tokiai jis pats norėjo padaryti įspūdį, o padaręs - nė dėmesio į ją daugiau nekreipti.
Savo dramą jis rašė kitą ir dar kitą dieną. Jo direktoriavimo klausimas vis dar nebuvo išspręstas, tat laiko jis turėjo pakankamai. Bet trečiadienį jam paskambino telefonu prof. Meškėnas ir pranešė, kad vyskupas norįs su juo pasimatyti ir lauksiąs jo ketvirtadienį paskirtą valandą.
Parvažiavęs iš užsienio, Vasaris su vyskupu nebuvo matęsis dar nė karto. Jau pats mandagumas reikalavo atlankyti ekscelenciją, bet Vasaris nuo to vizito purtėsi ir atidėliojo jį diena iš dienos. Dabar atidėliojimui jau atėjo galas. Dviejų dalykų jis ypatingai bijojo: kad vyskupas lieps jam nešioti sutaną ir kad prikomandiruos jį prie kurios bažnyčios, kur jis turės kasdien laikyti mišias, klausyti išpažinčių, o jei ko gera, tai dar ir pamokslus sakyti. Jis ėjo nusistatęs ir nuo vieno, ir nuo kito gintis ligi paskutinios.
Paskirtą valandą, iš lengvo jaudindamasis, jis jau sėdėjo vyskupo priimamajame ir laukė ekscelencijos. Jis atėjo apsirengęs trumpais rūbais, rizikuodamas iš pirmo žvilgsnio nepatikti vyskupui. Bet jis tai padarė gudriu sumetimu, kad jeigu vyskupas nieko nesakys, tai jis jau visai drąsiai ir, taip sakant, legaliai galės ir toliau nešioti civilinius rūbus.
Po trumpos valandėlės tyliai virstelėjo durys, ir pasirodė ekscelencija. Vasaris pasveikino jį kunigiškai "Laudetur Jesus Christus" ir pabučiavo žiedą. Vyskupas pasisodino jį kampe prie mažo staliuko ir pradėjo šneką apie užsienį, apie studijas, apie grįžimą į Lietuvą ir įspūdžius savam krašte po tiekos nebuvimo metų. Gana ilgai ekscelencija domėjosi jo išeitu mokslu ir profesoriais, kurių jam teko klausyti. Vasaris, jau visai nurimęs, tik laukė ženklo, kada jis galės atsisveikinti ir vizitą baigti, bet ekscelencija vis dar ženklo nerodė. Atvirkščiai, matyt, ruošėsi pereiti į kitas kalbos temas.
- Taip... taip... Tai tamsta sakai, kad paskutinius dvejus metus praleidai Paryžiuj. Tai tamsta galėjai ir kiek giliau pažinti prancūzų sostinės gyvenimą - ypač religinį ir moralinį jos padėjimą.
- Taip, ekscelencija... Šiek tiek... Nors tai nėra lengvas dalykas...
- Džiuginąs reiškinys, kad prancūzų inteligentija kaskart vis labiau artėja į Bažnyčią. Ar pamaldos gausiai lankomos ir inteligentų?
- Taip, ekscelencija. Tikrai gausiai... Pavyzdžiui, šv. Magdalenos bažnyčioj... - bet jis tuoj susigriebė ir pasigailėjo, kam pavyzdžiui paėmė šv. Magdalenos bažnyčią, lankomą daugiausia visokių perėjūnų - turistų.
- O tamsta pats kokioj bažnyčioj laikydavai šv. mišias? - susidomėjo vyskupas.
- Aš eidavau į šv. Tomo Akviniečio bažnyčią. Ne per toli nuo jos ir gyvenau...
Šis akiplėšiškas melas išsprūdo jam savaime, nė nepagalvojus. Jis užkaito ir susitelkė, pajutęs pavojų. Pasirodė, kad ir vyskupas yra buvęs Paryžiuj ir laikęs mišias šitoj bažnyčioj. Vasaris nutirpo, laukdamas, kad ekscelencija štai paklaus dar kokios reikšmingos detalės, iš kurios paaiškės, kad jis, Vasaris, šv. Tomo bažnyčioj nė būti nebuvo. Bet, laimei, ekscelencija tuo pasitenkino ir panorėjo sužinoti, ar jau visai baigta statyti paminklinė Šv. Širdies bažnyčia.
Vasaris galėjo čia patiekti daug žinių ir net smulkmenų, nes pačiam keletą kartų teko tą bažnyčią, kaip Paryžiaus įžymybę, rodyti atvykusiem lietuviam.
- Kur tamsta apsigyvenai Kaune? - paklausė vyskupas, matyt, jau baigdamas pašnekesį.
- Pas advokatą Indrulį. Mano senas pažįstamas.
- Hm... Būtų buvę patogiau kur prie bažnyčios, pas kurį konfratrą.
- Taip, ekscelencija... Bet neturiu čia gerų pažįstamų.
- Pas pasauliškius, matai, kunigui visokių nemalonumų gali atsitikti. O kartais ir padorumas gali nukentėti...
- Indrulis gyvena vienas ir labai rimtas vyras.
- Vis dėlto aš tamstai patarčiau pasiklausinėti pas kunigus.
- Pasistengsiu, ekscelencija, - sutiko Vasaris, džiaugdamasis, kad jam tik pataria, o ne įsako.
Jis jau subruzdo keltis, nes vizitas, jo nuomone, užtruko jau per ilgai, bet vyskupas rankos mostu jį sulaikė. Jis atsisėdo, nujausdamas, kad dabar tai jau turbūt išgirs ką nors labai nemalonaus, sutelkė visą savo atsparumą ir argumentus atremti galimiem priekaištam.
Vyskupas valandėlę tylėjo, nulenkęs galvą ir giliai susimąstęs. Paskui jis pakėlė akis, liūdnu ir net tarsi rūpestingu žvilgsniu pažiūrėjo į Vasarį ir prabilo tyliu, lėtu balsu:
- Atsisveikindamas su tamsta, aš norėjau pratarti į sveiką keletą žodžių ne vien kaip viršininkas, bet ir kaip daug vyresnis už tamstą žmogus, galima sakyti, kaip tamstos tėvas. Aš turbūt neapsiriksiu spėdamas, kad sveikas ėjai čia bent kiek nerimastaudamas, manydamas, kad aš sveiką kamantinėsiu apie gyvenimą užsieny, apie santykius, pareigų atlikimą, galbūt net pareikalausiu liudijimų, o pagaliau įsakysiu, pvz., kad ir užsivilkti sutaną arba bent nešioti collorarium romanum.
Po tokios įžangos vyskupas valandėlę nutilo, tarsi duodamas laiko Vasariui pasipriešinti, jeigu jis būtų klaidingai suprastas. Bet Vasaris tylėjo, nuleidęs galvą. Tad vyskupas kalbėjo toliau:
- Aš taip pat, rodos, neapsiriksiu spėdamas, kad tamsta atėjai nusistatęs dėl kai kurių punktų man nenusileisti. Aš tuos punktus apėjau labai atsargiai ne dėl to, kad aprobuočiau tamstos elgesį, bet nenorėdamas kol kas su tamsta pyktis. Laikas yra geriausias sielos negalavimų gydytojas. Aš tikiu, kad tamsta, pagyvenęs Lietuvoj, apsiprasi su mūsų aplinkybėm, pamažu įsitrauksi ir į Bažnyčios darbą, pats pamatysi, kur buvai suklydęs, ir savo klaidas pataisysi.
Vyskupas vėl nutilo, gal laukdamas Vasario pritarimo, bet poetas ir šį kartą tylėjo. Tik stipriai sučiauptos lūpos ir sutraukti antakiai rodė, kad jo širdy nebuvo ramu. O vyskupas, lukterėjęs valandėlę, vėl prabilo:
- Tamsta gerai nusimanai, ir aš tai pripažįstu, kad sveiko padėjimas kunigų tarpe sudaro kaip ir kokią išimtį šio luomo gyvenime. Tamsta esi poetas, turi nemenką talentą, esi įsigijęs daug gerbėjų, kurie sveikam pataikauja ir yra pasiryžę daug ką atleisti. Pažindami žmogiškąsias silpnybes, kaip malum necessarium, daug ką atleidžiame ir mes, Bažnyčios vyresnybė. Bet mūsų nuolaidumas neturėtų tamstos skatinti naudotis savo privilegijuota padėtimi ir toliau ta linkme eiti. Bažnyčios drausmei labai kenkia visokios išimtys ir spragos, jau nekalbant apie tikinčiųjų piktinimą ir blogą apie dvasiškius nuomonę, sudaromą dažniausiai iš išimčių.
Vasaris staiga pakėlė galvą ir buvo norėjęs jau kažką sakyti, bet vyskupas sustabdė jį rankos mostu ir tęsė toliau jau truputį pakeltu balsu:
- Aš atidžiai seku tamstos raštus, dėl to žinau, kokių vidaus kovų kartais tenka tamstai išgyventi. Bet niekad aš negalėjau sutikti, kad sveikas kada nors mestum kunigystę. Ne, to negali būti... Ne, to niekad būti negali! Tai būtų didžiausias nusikaltimas Dievui, katalikų tikėjimui, Bažnyčiai ir Lietuvai. Aš tikiu, kad tamsta, pažindamas katalikų tikėjimą, jį gerbi ir brangini. Tamsta, be abejo, taip pat gerbi ir kunigų luomą, nors leiskime, kad pats savo gabumus geriau sunaudotum kitur. Tamsta taip pat turbūt gerbi ir priesaiką Dievui, kurios aš pats buvau liudininkas, kad liksi ištikimas tikėjimui ir Bažnyčiai. Ir tamsta to visko išsižadėtum?! Dėl ko? Dėl asmens laimės? Ar tikrai tą laimę rastum? Ar neįpultum dar į didesnį nusivylimą? O jei ir rastum, tai ar ilgai ja naudotumeis? Ar ilga jaunystė? Ar ilgas gyvenimas? Pagaliau, vis tiek koki bebūtų sveiko sumetimai ir koki bebūtų rezultatai, jie tos apostazijos negali pateisinti! Prašau pagalvoti. O dabar vade in pace et Dominus sit tecum.
Vasaris norėjo kalbėti. Jis visas virpėjo kaip styga, ir visas per ilgus metus pritvinkęs jame kartumas veržėsi į viršų. Kokiam tikslui ir ką jis būtų kalbėjęs, jam ir pačiam nebuvo aišku. Gal jis būtų save apkaltinęs, gal prisipažinęs, gal skundęsis, gal guodęsis, o gal prieštaravęs ir viso to išsigynęs? Bet vyskupas kalbėti neleido. Jis greitai pakilo, davė pabučiuoti žiedą, padarė kryžiaus ženklą ir išėjo iš kambario.
Vasaris sugrįžo iš vyskupo visa audra jausmų ir minčių nešinas. Pirmiausia, jis jautėsi prislėgtas ir pažemintas, kad vyskupas taip greitai ir neklaidingai jį dešifravo. Kaip menki dabar jam atrodė tie jo vingiai, kuriais jis manė save užmaskuosiąs ir prasilenksiąs su vyskupo budrumu ir jo paliepimais. Jam buvo gėda, kad jis, iš principo jau beveik pasiryžęs mesti kunigystę, ėjo pas vyskupą vis dar senu vergišku nusistatymu, kaip mokinys pas mokytoją - apgauti arba išsilenkti.
Paskui jį ėmė apmaudas, kad vyskupas, taip atvirai ir aiškiai iškėlęs klausimą, nedavė jam pasisakyti. Vyskupas, taip darydamas, pasielgė išmintingai, bevelydamas, kad Vasaris pats vienas apsvarstytų tuos žodžius ir visą situaciją, o ne prikalbėtų pasikarščiavęs tokių dalykų, dėl kurių padėjimas galėtų tik pablogėti.
Tačiau vieną strateginę klaidą padarė ir vyskupas, tai būtent, kad jis jau per aiškiai ir per giliai dešifravo Vasarį. Dabar jau Vasaris, matydamas, kad vyskupas vis tiek viską žino, ir nejausdamas reikalo jo varžytis, gali dar labiau užkietėti ir įsistiprinti jam paliktame status quo. Be to, vyskupas visu griežtumu iškėlė Vasariui ir apostazijos klausimą. Ligi tol Vasaris ir pamanyt bijodavo, kaip jis galėtų su ekscelencija tą klausimą diskutuoti. Dabar jau tas reikalas neatrodė jam toks baisus. Pagaliau, vyskupas argumentavo, stengėsi jį įtikinti, jį paveikti. Ir tai bene buvo didžiausia strateginė ekscelencijos klaida. Likęs vienas, Vasaris tuos argumentus svarstė, nagrinėjo ir stengėsi juos sugriauti. O kokių gi kliūčių žmogus nesugriaus, norėdamas save pateisinti ir eiti savo širdies palinkimais?
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
