en
XV
Kai Vasaris įžengė į didįjį Kalnynų dvaro salioną svečių dar buvo nedaug, ir pasilinksminimo nuotaika dar nebuvo susidariusi. Jis pamatė, kaip visų smalsūs žvilgsniai atsigręžė į jį, ir skubiai žengė pirmyn, slėpdamas savo varžymąsi.
- A, štai ir mūsų mielas kun. Vasaris, - pasitiko jį baronienė, tuo pačiu pristatydama nepažįstamiem. - Gaila, kad tamsta tik vienas atstovausi Kalnynų dvasiškijai, na, bet užtai turėsi mus kalbinti už tris...
- Bonjour, mon cher ami, - sveikinosi baronas. - Wie geht es? Nil novi sub sole, n'est-ce pas? O Christianą Donalicijų mes dar baigsime studijuoti, a?..
Kai kurie svečiai susidomėjo, kas tas Christian Donalitius - ir kalbai tema buvo surasta.
Tuo tarpu Vasaris spėjo mesti akį į visus susirinkusius. Ponia baronienė buvo pasipuošusi kaip didelei šventei, ir nė viena kita moteris čia negalėjo su ja lygintis nei parėdais, nei elegancija, nei grožiu. Kozinskis rijo ją akimis, ir iš visų vyriškių jam būtų tekusi elegancijos pirmenybės palmė. Panelė Kozinskaitė atrodė grakšti ir simpatiška. Apie ją sukinėjosi jaunas kaimynas dvarininkas, kurį kunigas matė čia pirmą kartą. Nuošaliai sofoj, prie stalelio, senoji ponia Kozinskienė dėstė pasiansą, o ponia Sokolina nuobodžiaudama ją sekė.
Bet netrukus, kaip susitarę, ėmė važiuoti nauji svečiai. Kuone iš trejetos apskričių skrido panelės, ponios ir ponai, įnešdami gyvumo, naujų kalbų ir įspūdžių. Atvažiavo iš Naujapolio ir kun. Laibys su dviem vyresnių klasių gimnazistais, jau vyrais po ūsu. Salione dabar skambėjo traškios kalbos ir juokai. Kiekvienas rado progą pamesti nusibodusį kaimyną ir prisidėti prie kitos grupės. Sveikinosi, susipažindinėjo.
Svečiam kiek aprimus, buvo atidarytos durys į valgomąjį, kur stovėjo užkandžių ir gėrimų apkrautas bufetas, ir ponia baronienė pasiūlė, kas iš kelionės išalkęs, pasistiprinti.
Kun. Laibys, atvežęs du kavalieriu šokėju, tuojau laimėjo ponių simpatiją ir palankumą. Jis čia buvo pirmą kartą ir tik dabar pasipažino su šeimininkais, tačiau iš pirmo žingsnio pasijuto kaip namie. Savo nesivaržymu, aštria kalba ir sąmoju jis tuojau patraukė į save baronienės dėmesį.
- Štai pagaliau kunigas, kuris pratęs buvoti draugystėje, - pasigėrėdama kalbėjo ji poniai Sokolinai.
Tuo tarpu kai kurie svečiai jau pradėjo naudotis bufeto gėrybėmis. Vieni užkandžiavo ten pat stati, kiti susimesdami aplink staliukus. Buvo pradėtas pilstyti konjakas ir atkimštas vynas. Kalbos ir juokai ėmė garsėti. Prasidėjo tikras provinciališkas dvaro balius su gausiais užkandžiais ir išgėrimais, nes iš tolo atvykę svečiai, kad ir norėdami, nebūtų galėję išlaikyti miestiško etiketo reikalavimų. Ponia baronienė, sekdama savo principu visur ir visuomet dalykus imti tik iš gerosios pusės, stengėsi kuo linksmiausiai nusiteikti ir smagiai praleisti laiką su šita provinciališka kompanija.
Kun. Vasaris tuoj įsitikino, kad šį vakarą jis galės tik iš tolo sekti baronienę, tiek ji buvo užimta svečiais, o ponas Kozinskis ja. Bet sekdamas iš tolo jis dar geriau matė, kokia ji graži ir žavinga kiekvienu judesiu, kiekvienu mostu.
Deja, netrukus jam ėmė rodytis, kad šį vakarą ji beveik visai jo nė neatsimena. Visos jo niūrios mintys pabudo, ir jį ėmė siaubti liūdesys, kad viskas taip greit ir pilkai turi baigtis. Vengdamas blogos nuotaikos, jis norėjo prisiartinti prie kapeliono, su kuriuo būtų radęs ką kalbėti, bet tas buvo užimtas ne mažiau kaip baronienė. Kur tik kapelionas sustodavo, tuojau aplink jį pasidarydavo ratas norinčių paklausyti jo sąmojingų kalbų ar ginčų.
O jis, Vasaris, niekur negalėjo pritapti, su nieku rasti tinkamos kalbos. Jam ėmė atrodyti, kad jis čia visai nereikalingas, kad Kozinskis žiūri į jį su pajuoka, vyresnieji svečiai nekreipia Į jį dėmesio, o jaunesnieji vengia. Tokia padėtis jį slėgė tuo labiau, kad jis jautėsi savo tariamu menkumu žeminąs kunigo orumą ir rimtį. Jis, kunigas, turi čia slankioti aplink kitus, niekur tinkamai neprisiderindamas!
Jis jau buvo ėmęs galvoti, ar nepasprukus jam namo, bet tuo tarpu ponia Sokolina ėmė skambinti šokius - ir atmosfera palengvėjo. Pirmon poron išėjo baronienė su Kozinskiu, o paskui juos kitos ir kiti, kas tik galėjo sudaryti porą. Tik dabar Vasariui pavyko prisigretinti prie Laibio.
- Numaniau, kad tamstą čia rasiu, - tarė kapelionas, kai jiedu pasirinko vietą, iš kur buvo geriausia observuoti šokius. - Na, žinai, kaimynus turi vykusius ir be reikalo atrodai toks apsiblausęs. Ė, kad taip man tavo metai ir tokia kaimynystė! Neduočiau aš tam frantui taip suktis apie baronienę!
Vasaris matė, kad kapelionas juokauja ir, vengdamas tolimesnių jo pašaipų, paklausė, kas girdėt Naujapoly ir kaip laikąsi ponai Brazgiai.
- O, visai gerai, - atsakė kun. Laibys. - Jis turi gerą praktiką, ponia nebloga šeimininkė. Papilnėjus, bet dar graži. Gyvena ir džiaugiasi.
Vasaris dabar klausinėjo ir kalbėjo apie Liucę kaip apie kiekvieną kitą pažįstamą ponią. Kaip jis nutolo nuo jos per paskutiniuosius du mėnesiu!.. Argi čia būtų kalta jo pažintis su baroniene? Bet jis šito klausimo niekad dar nebuvo bandęs analizuoti ir dabar tuojau užmiršo Liucę, nes prieš jo akis valso sūkurys atnešė baronienės ir Kozinskio porą.
- Labai rafinuota moteris, - nusprendė kapelionas, perleidęs ją akimis, - bet žinai, Vasari, tu jos saugokis!.. Dėl šitokių moterų istorijos eiga kartais pakrypsta į kitas vėžes, dėl šitokių moterų kuriamas menas ir poezija, dėl šitokių atliekami didvyriški darbai ir nusikaltimai. O, baisi yra moteries galia!..
- Tamsta, kiek aš pastebėjau, esi linkęs labai aukštai vertinti moteries vaidmenį gyvenime.
- Tiesa, atsimenu. Mudu vieną kartą šį klausimą jau lietėme. Bet tuomet aš kalbėjau abstraktiškai, o dabar turime pavyzdį. Štai jis! - parodė akimis baronienę. - Ponia Brazgienė - ne. Kol buvo netekėjusi, gal ir ta svilino dūšią, bet dabar - ne. Nes matai, yra moterų, kurios ištekėjusios tampa garbingomis matronomis ir motinomis, o yra moterų, kurios ištekėjusios tampa kurtizanėmis. Kol mergelės - jų dar neišskirsi. Tik ištekėjimas atpalaiduoja prigimtį.
Vasario ausį žiauriai užgavo pavadinimas "kurtizanė", kurį Laibys, matyt, taikė ir baronienei. Tai pasirodė jam įžeidimu, ir jis ryžosi protestuoti.
- Argi tamsta ir šių namų šeimininkę drįstum laikyti kurtizane?.. Juk tai įžeidimas, kunige daktare!
Kapelionas pakėlė antakius, ir jo akys žybtelėjo ironijos liepsnele.
- Tamstos krūtinėj plazda riteriški jausmai. Tai pagirtina... Bet, mielas prieteliau, aš nekaltas, jeigu gražiausios, įdomiausios, labiausiai viliojančios ir gyviausiai žadinančios fantaziją moterys turi kurtizanės prigimtį. Aš nesakau, kad jos būtinai ištvirkauja. Ne. Bet jos negali būti ištikimos, jos negali nė nuoširdžiai, giliai mylėti. Jos tegali žaisti meile - ir pasiutiškai tai moka daryti. Čia jų ir galybė. Nes rafinuotu žaidimu moteris vyrą daug toliau nuves negu nuoširdžia meile. Mylėdama ji pati bus gailestinga ir silpna, o žaisdama gali būti žiauri ir klastinga.
Vasariui pasidarė gaila, kad jo idealios pažiūros į moterį ir meilę taip negailestingai dabar griaujamos. Bet kapeliono žodžius jis jau buvo linkęs taikyti baronienei, nes kaip galu gale išaiškinti jos miglotus prisipažinimus apie praeities flirtus ir dabartinį jos elgesį su Kozinskiu?.. Tačiau taip greit nusileisti jis dar nenorėjo.
- Tamsta esi žiaurus realistas, - tarė jis Laibiui, - Ir matai tik juodąją reiškinių pusę. Aš gi būčiau linkęs manyti, kad gyvenime didžiausi žygiai atliekami ne dėl kurtizanių žaidimo, bet dėl nuoširdžios meilės. Aš, pavyzdžiui, pamatęs, kad moteris manim vien tik žaidžia, o ne myli, mesčiau ją be jokio susigraužimo, tuo tarpu mylinčios būtų sunku išsižadėti.
Kapelionas vėl ironiškai pakėlė antakius.
- Tai rodo, kad esi dar nekaltas jaunuolis ir nežinai, ką reiškia gyvenime aistra. Tikinu tamstą, kad gali būti atsitikimų, kada matysi kaip ant delno, kad esi tik vienas iš daugelio pajacų moteries rankose, o vis dėlto vartysiesi dėl jos kaip kepamas ungurys... O kitas eis deginti ir žudyti... Norėčiau, kad su tavim baronienė padarytų bent vieną eksperimentą.
Vėliau atsimindamas tą pašnekesį, Vasaris stebėdavosi Laibio akylumu, žmonių pažinimu ir sugebėjimu išsyk įvertinti situacijas. Nes eksperimentas, kurio linkėjo Laibys, jau buvo prasidėjęs ir gerokai užgriebęs Vasario širdį. Tą vakarą sparčiais šuoliais jis ėjo pirmyn. Baronienė jau pereitą kartą pastebėjo, kad Kozinskio rodomas jai palankumas gadino Vasariui ūpą. "A, - pamanė ji, - tai kunigėlis vis dėlto nėra tokis abejingas, kaip stengiasi dėtis. Jei taip, tai tegu apsvyla truputį plunksneles... Jam tai eis į sveikatą, ir bus kitiem nusidėjėliam nuolaidesnis..."
Tat visą savo dėmesį ji tyčia nukreipė į poną Kozinskį, kuris ją dar juokino savo perdėtu mandagumu ir ne mažesniu kvailumu. Jai buvo linksma observuoti, kaip kunigėlis atsargiai, bet nuolatos juodu seka ir kaip kaskart vis tamsiau niaukiasi jo veidas. Ir ji iš anksto jau džiaugėsi, numatydama, kaip jį apsvaigins nelauktas tų kančių finalas.
Pasibaigus valsui, baronienė prisėdo prie abiejų kunigų, ir, apsimesdama nustebusi, sušuko:
- Viešpatie! Kas gi tamstai yra, kunige Liudai? Tamsta atrodai, tarsi būtum ne baliuje, bet šermenyse! Ir kodėl sveikas nė kiek nesidomi panele Kozinskaite?.. Ji stačiai susižavėjusi tamsta. Suvesk juodu draugėn, kunige kapelione!.. O kol kas palydėkite mane ligi bufeto ir išgersime po stiklą vyno.
Ji susidaužė su Vasariu, tarpydama jį tokiu reikšmingu žvilgsniu, kad kunigo širdį užliejo džiaugsmo banga.
- Ne, - manė jisai, - šita ponia neturi jokių blogų intencijų. Ji nenori įžeisti nei manęs, nei to nepakenčiamo nuobrado. Ar ji kalta, kad jis neatstoja nuo jos nė per žingsnį?
Prašvitusiu veidu jis jau buvo betiesiąs ranką papildyti baronienės stiklą, bet staiga atsiradęs Kozinskis pirmas sučiupo bonką.
- A, pardon, pardon!.. Ponia baronienė bus maloni ir su manim išgerti gurkšnelį vyno?
Ir ponia baronienė "buvo maloni"... Vasaris matė, kad tokis pat reikšmingas žvilgsnis teko ir pomaduotam frantui. Jiedu išgėrė ir, susikibę už rankų, juokaudami įsisuko į naują šokį.
Ne, tai buvo nepakenčiama!.. Tarsi kokie plėšrūs nagai susmigo į kun. Vasario krūtinę. Jis nebesitvėrė savy, matydamas, kaip jiedu šoka, linksmi ir laimingi, kartas nuo karto kažką pratardami ir paskui patenkinti juokdamiesi.
O Laibys, tarsi akompanuodamas audringiem savo jaunesnio konfratro jausmam, vis bambėjo į ausį:
- Ne, brolau, sakyk ką nori, bet tai yra kurtizaniškos sielos moteris. Aš ją matau pirmą kartą ir esu jau nebejaunas žmogus, o žinai, kipšas širdį kutena, matant, kaip ji su tuo raudonikiu šoka. O įsivaizduok, kad būtum ją įsimylėjęs ir matytum ne tai kad šokant su kitu, bet visiškai tave į jį išmainant, ką tu pasakytum, a?.. Na, Vasari, jeigu tu, čia gyvendamas, jos neįsimylėjai, tai esi šventas žmogus arba turi žuvies kraują. O jeigu įsimylėjai, tai dėkok Dievui, kad šiandien esi atsisveikinimo baliuj ir po savaitės jos nematysi. Tada galėsi rašyti poezijas... O kaip dabar? Rašai ką nors?
- Nieko. Lig šiol daug skaitydavau.
- Klebonas turi gerą biblioteką?
- Ne. Iš čia imdavau.
- A, tai visai kas kita!.. Matau, kad čia tave Apveizda aprūpino visais reikalingais daikteliais išbandyti tavo pašaukimui ir talentui. Gyveni užkampy, lankaisi pas gražią ponią ir naudojiesi jos biblioteka... Jeigu po viso to netapsi žymiu poetu, būsi pats kaltas. Na, bet eikim pažiūrėti, kaip ponui baronui sekasi proferansas. Sprendžiant iš ponios baronienės pasisekimo tarp vyriškių, jam turėtų pasiutiškai sektis prie žaliojo stalelio.
Jiedu nuėjo į barono kabinetą, kur buvo susidariusi lošėjų kompanija.
Bet ne tik du kunigai ir Kozinskis žavėjosi ponia baroniene. Ji buvo patraukusi dėmesį visų, kas tik dalyvavo tame baliuj, išskyrus nebent savo vyrą, kuris žaidė kortomis, visai nesirūpindamas nei žmona, nei svečiais. Ponios ir panelės sekė akimis baronienę, pavydėdamos jos papuošalų ir smerkdamos jos elgesį, vyrai žavėjosi ja, kaip elegantiškiausia ir gražiausia moterim, kuri, be to, anaiptol neatrodė neprieinama...
Ypač nenuleido akių nuo baronienės jaunas, vos baigęs mokslus inžinierius Gruberis, atsitiktinai patekęs į tą balių, kaip ir kapelionas Laibys. Gruberis matė baronienę pirmą kartą, bet tučtuojau įspėjo jos charakterį ir tiksliai įvertino pasisekimo šansus. Kozinskio meilinimasis baronienei jam taip pat nepatiko, kaip ir Vasariui, ir jis tik laukė patogios progos pasiųsti frantą velniop ir pačiam laimėti ponios palankumą. Ir tokia proga netrukus pasitaikė.
Balius jau buvo pasiekęs aukščiausią linksmumo laipsnį. Buvo gerokai suvalgyta ir dar daugiau išgerta. Svečiai jau buvo spėję tarpusavy gerokai susibičiuliauti, o jaunų vyrų galvoj blykčiojo drąsių norų, besišvaistant apie paneles ir jaunesniąsias ponias. Staiga baronienė pastebėjo, kad nuo jos batelio nutrūko sagtukė su brangiu akmenėliu, ir prasitarė apie tai ponui Kozinskiui.
- Tučtuojau paliepsiu kambarinei, kad man ją suieškotų, nes šokant lengvai gali sutrypti. - Ir ji jau buvo bešaukianti Zosę.
- A, pardon, pardon, madame la baronne, - galantiškai užprotestavo Kozinskis. - Laikau savo malonia pareiga pats suieškoti tamstos sagtelę, tikėdamasis, kad už tokį nuopelną ponia teiksies mane pirmą paskelbti sagtelės ordino kavalierium!..
Ir jis leidosi ieškoti sagtelės.
Po trumpos valandėlės visi svečiai žinojo apie nuotykį. Ponas Gruberis suplojo rankomis ir paskelbė:
- Ponai, dangus mum siunčia progą pelnyti ponios baronienės malonei. Argi mes apsileisime ponui Kozinskiui! Kas ras sagtelę, tas šį vakarą ponios baronienės riteris ir jos grožio skelbėjas! Ponia baroniene! Aš visų ponų vardu prašau jūsų malonaus sutikimo leisti visiem šia proga išbandyti savo laimę.
Vyrai šiuos žodžius palydėjo entuziastišku plojimu ir pasigėrėjimo šūksniais.
Baronienei patiko, kad mažas nuotykis leidžia svečiam paįvairinti laiką ir linksmai pažaisti. Ji pagyrė inžinieriaus pasiūlymą - ir tuojau prasidėjo uoli sagtelės medžioklė. Jaunesniesiem tai davė progos ieškoti ko nepametė apie jaunųjų damų kojytes, kuo šios nelabai piktinosi, nes visų nuotaika buvo linksma ir žaisminga.
Staiga ponas Gruberis, vis laikęsis netoliese nuo pono Kozinskio, ištiesė pirštą į kampą, kur ant tam tikros kolonėlės stovėjo didžiulė žvakidė, ir džiaugsmingai sušuko:
- Gi štai kur ji blizga! - ir dėjos bepuoląs brangiosios sagtelės pagriebti.
Bet tuo pačiu momentu Kozinskis, šaukdamas "a, pardon, pardon", kaip bomba puolėsi nurodyta kryptim. Jis bėgo taip smarkiai, kad laiku nespėjo susilaikyti, paslydo ir, šmėkštelėjęs rankomis, išsitiesė ant parketo. Griūdamas jis kojomis paspyrė kolonėlę taip nelaimingai, kad žvakidė su trenksmu atsidūrė ant nelaimingo dabitos, o visos 10 žvakių aptirpęs stearinas baltais ruožais numargino jo kelnes ir fraką.
Pasidarė didelė maišatis. Ponios persigando ir suklykė, kai kas puolė gesinti žvakių, kiti kelti nelaimingo sagtelės ordino kavalieriaus. Jis atsikėlė pats, bet atrodė taip sumišęs savo suardyta šukuosena ir stearino suteptais drabužiais, kad visi pasileido juokais, o gimnazistai kuone raičiodamiesi klykė iš džiaugsmo. Pati ponia baronienė negalėjo sulaikyti šypsnio, o baronas, atsiradęs kabineto tarpdury, nežinodamas tos scenos priežasties nusprendė, kad vienas svečias bus jau per daug įgėręs, ir, grįždamas prie kortų, pasipiktinęs murmėjo:
- Ah, du lieber Gott!.. Voilà encore un, qui ne sait pas garder sa mesure... Ah, malheureux pochard!.. Continuons, messieurs!..
- Na, tai kur sagtelė, mielas ponas Kozinski? - paklausė baronienė, sulaikydama juoką. - Vis dėlto tamstos uolumas nenuėjo niekais?
Bet Kozinskis tik vedžiojo aplinkui akimis, o Gruberis nusilenkė poniai ir, ištraukęs iš savo liemenės sagtelę, tarė:
- Štai ponios baronienės sagtelė. Aš ją radau pirma, negu pradėjome ieškoti. Ponia teiksis man atleisti šią nedorą klastą, bet ieškojimas žadėjo būti taip žaismingas, kad aš negalėjau. atsispirti pagundai. Berods nė nenusivylėme, - pridėjo jis, žvilgtelėjęs į Kozinskį.
Šis pagaliau susiprato tapęs juokinga apgaulės auka, užsidegė kerštinga apmauda ir, prišokęs prie Gruberio, sušuko:
- Pone!.. Tai yra... tai yra... negarbinga!.. Pardon!.. Šitaip iš savęs tyčiotis aš neleisiu!.. Aš reikalauju satisfakcijos!..
Bet Gruberis permetė jį šaltu žvilgsniu ir nesikarščiuodamas atrėmė:
- Visų pirma, pone Kozinski, patarčiau tamstai nueiti į virtuvę ir nusivalyti kelnes. Tada mudu galėsime pakalbėti. Tuo tarpu gi šitą konfliktą išspręsti aš atiduodu ponios baronienės teismui.
Visi palaikė inžinieriaus pasiūlymą, nes Kozinskis kiekvienam jau buvo įkyrėjęs savo pomaduota galva ir perdėta elegancija. Baronienė padarė dirbtinai rūstų veidą ir tarė:
- Už tokią klastą esi vertas didelės bausmės, ponas Gruberi. Aš išsyk net nesusiorientuoju, kokios. Dėl to rezervuoju sau teisę vėliau nubausti tamstą. O tuo tarpu malonėk įnerti sagtelę į jos vietą ir būk šį vakarą mano riteriu. Aš savo pažadus ištesiu.
Visi vyrai triukšmingai pritarė ponios baronienės žodžiam. Tuoj vidury saliono pastatė fotelį, į kurį atsisėdo baronienė. Vienas plikas dručkis priklaupęs pasiūlė savo kelį atremti jos kojai, ir Gruberis ėmėsi įverti sagtį į prašmatnaus batelio kaspiną, turėdamas progos pasigėrėti gražuolės kojos grakštumu ir kojinės šilko švelnumu.
Pasibaigus šiai ceremonijai, ponia Sokolina sukirto per fortepijono stygas tokį triukšmingą mozūrą, kad bematant salionas sudundėjo šokančių poromis. Pirmoj poroj ėjo ponia baronienė su Gruberiu. O vargšas Kozinskis nužingsniavo į bufetą nuraminti nervų. Jis paėmė porą stiklelių konjako, bet tuojau pasijuto ne visai sveikas ir, prisilaikydamas sienos, išėjo pro duris.
- Darai man gėdą!..- sušvokštė ponia Kozinskienė, kai jis praeidamas užkliuvo už jos fotelio.
Panelė Kozinskaitė vos neverkė iš apmaudo dėl brolio, bet Naujapolio gimnazistas mokėjo tuoj sugrąžinti jai gerą nuotaiką. Kozinskis tą vakarą daugiau nesirodė.
Abudu kunigai matė tą sagtelės komediją. Laibys su neslepiama ironija žvalgėsi į abudu konkurentu ir nesivaržydamas laidė aštrias pastabas ne tik jųdviejų, bet ir baronienės adresu:
- A-a, ponas inžinierius užsimanė pakreipti ponios baronienės malonių tėkmę į savo pusę!.. Puikiai, puikiai sugalvota!.. A, ir poniai baronienei jau įkyrėjo Kozinskio pomadų kvapas!.. Na, žinoma, inžinierius galų gale užimponuos kiekvienai moteriai. Pažiūrėk tamsta, kiek pas jį vyriškumo ir energijos, nors atrodo šaltas kaip uola... O-o! pakliuvus į šitokio nagus, nelengva bus paukštelei pasprukti!.. Gali būti visaip ir su ponia baroniene!.. Tai ne minkštakošis Kozinskis!
Vasariui šitokios pastabos jau buvo ėmę įkyrėti, o paskutinioji įgėlė kaip pikta vapsva. Iš pradžių jis buvo nudžiugęs, kad atsirado kas pagaliau sutramdė nepakenčiamą Kozinskį, bet tuojau ir vėl ėmė nerimauti. Jis visai apsiniaukė, pamatęs, kad baronienė veržiasi į flirtą su Gruberiu kaip musė į medų. O sagtelės įvėrimo scena galutinai parodė, kad Laibys kalbėjo tiesą. Šitokią nekuklią, tiesiog kabaretišką sceną kunigas galėjo nebent įsivaizduoti iš perskaitytų romanų. O ties ausim vėl bumbėjo Laibio balsas:
- Štai, Vasari, buvo ir tau proga įsiteikti baronienei. Kodėl tu neradai sagtelės? Tik kažin ar tu būtum sugebėjęs tą progą išnaudoti?..
- Kaipgi čia kunigas atrodytų tokiose scenose? - jau susierzinęs atkirto jis Laibiui.
- Gi visai paprastai. Tik reikia drąsos, ūpo, energijos, fantazijos! Šokt mozūro, tiesa, tu su ja neitum, bet riterio rolę galėtum puikiai vaidinti. O, kokių čia triukų galima iškrėsti!.. Aš tau sakau, kada nors gailėsiesi tokių progų, bet jau bus per vėlu. O jeigu tu kiekvienam žingsny kelsi klausimą, kaip čia kunigas atrodys, tai tas kunigavimas tau pasidarys tokia našta, kad ant lygaus kelio suklupsi. Na, bet matau, kad aš tau imu jau įgristi... Eiva geriau, išgersim po stiklą vyno.
Jiedu nuėjo prie bufeto, kur rinkosi ir daugiau ištroškusių. Vasaris matė, kaip atėjo ir baronienė su savo "riteriu" ir kaip jiedu gėrė, ir kaip abudu atrodė linksmi, stačiai laimingi...
Bet baronienė, pamačiusi Vasarį, ir pati nežymiai pasislinko į jo pusę. Paskui ji ilgai pažiūrėjo į kunigą, o jam pasidarė aišku, kad tas žvilgsnis ne be reikalo buvo tokis ilgas. Staiga visas jo dėmesys susikaupė, ir jis išgirdo ją sakant Gruberiui:
- Na, dabar, taurusis mano riteri, aš tamstai duodu valandėlę laisvės. Aš eisiu į biblioteką, kur užmiršau vieną puikų valsą, kurį mum ponia Sokolina tuoj paskambins.
Pasisukdama eiti, ji vėl metė žvilgsnį Vasariui. Šiurpi banga perliejo kunigą nuo galvos iki kojų. Jis pajuto, kad mainosi jo veidas ir, norėdamas paslėpti savo sumišimą, paėmė stiklą ir visą išgėrė. Paskui jis dirstelėjo į Gruberį. Ne, tas, matyt, nepastebėjo nieko. Laibys jau buvo įsigilinęs į kalbą su savo kaimynu. Kunigas nesutiko nė vieno įtariamo žvilgsnio.
Dabar reikėjo pasiryžti - eiti ar ne. Ir pasiryžti tučtuojau, negalvojant, nesvarstant, nes kiekvienas momentas buvo brangus. Bet priešginingos mintys atakavo jo smegenis ir paraližavo valią. Pagaliau atėjo išgelbėjimas. Kaip žaibas švystelėjo toks sumetimas: man jau metas namo; pasinaudodamas proga, aš einu atsisveikinti su namų ponia. Tai visai natūralu. Tą aš galiu padaryti ir savo noru.
Jis perėjo per valgomąjį, salioną, atsidūrė erdviame prieškambary, nieko nesusitiko ir mažu koridorėliu prisiartino prie bibliotekos. Stabtelėjęs prie durų, paklausė ir, neišgirdęs jokio balso, paspaudė rankeną.
Ant stalelio degė žvakė, o pasieny, kanapoj atsišliejusi ir susinėrusi virš galvos rankas, sėdėjo baronienė. Jos akys buvo užmerktos, o visa poza atrodė kaip po didelio nuovargio atsikvėpusio ir savo poilsiu besigėrinčio žmogaus. Išgirdusi kunigo žingsnius, ji pravėrė akis ir prašneko labai lėtu, pailsusiu balsu:
- A, tai mielas kunigas Vasaris. Gerai, kad atėjai tamsta. Mes galėsime čia pabūti trumpą valandėlę. Čia taip gera po to nepakenčiamo triukšmo.
- Aš atėjau ponios baronienės atsisveikinti. Man jau metas namo.
- Gerai, mano prieteliau... Prisėsk čia šalia manęs. Ak, kaip aš jaučiuosi nuvargusi po tų visų negudrių juokų, banališkų komplimentų ir paviršutiniškų žmonių!..
Kunigas nedrąsiai prisėdo ant krašto kanapos.
- Bet tamsta visą laiką atrodei toks paniuręs, be ūpo... Kas tamstai yra, mielas kunige Liudai? - klausė ji pilnu užuojautos balsu ir net savo ranką padėdama ant jo rankos.
Šis prisilietimas jam buvo kaip koks stebuklingas vaistas, bet paskutiniais blogos nuotaikos likučiais jis dar karčiai atsakė:
- Aš jaučiausi čia niekam nereikalingas... Tas linksmumas, kuris apie jus siautė, man tik ūpą gadino. Aš negalėjau prie nieko prisitaikinti...
- Ir tamsta gailiesi čia atėjęs ir sugadinęs sau vakarą?
- Prisipažinsiu: buvo momentų, kada nuoširdžiai gailėjausi...
- O dabar?
- Ne, dabar nieko nesigailiu...
- Ak, koks tamsta neištikimas ir nepastovus prietelius,- švelniai prikaišiojo ji, laikydama jo ranką. - Gyvenime esti visokių valandų, visokių situacijų ir visokių pareigų, mano drauge. Kartais tenka vienaip jausti, o kitaip kalbėti, veidu juoktis, o širdimi liūsti - ir atvirkščiai. Bet esant pokyly reikia prisiderinti prie bendros nuotaikos, reikia viskas užmiršti, reikia išsižadėti savęs, savo simpatijų, savo jausmų ir daryti tai, kas tinka bendram ūpui. Ypač tai namų ponios pareiga.
- Man atrodė, - pratarė Vasaris, - kad ponia baronienė į mane nė mažiausio dėmesio nekreipė...
- Iš ko gi sveikas taip sprendi?
- Tamsta buvai užimta pirmiausia Kozinskiu, o paskui inžinierium...
Staiga ji išsitiesė kaip spyruoklė ir skambiai nusijuokė:
- Cha cha cha!.. Tas tai man patinka!.. Mielas kun. Vasaris manęs pavydėjo Kozinskiui!.. Už šitą naujieną aš jam turiu padėkoti.
Ji stvėrė jo galvą ir smarkiai pabučiavo į lūpas. Paskui nuogomis rankomis apsivyniojo apie kaklą ir dar sykį pabučiavo - ilgai, svaiginamai. Paskui pagriebė nuo stalelio gaidas ir išeidama šūktelėjo:
- Ateik ketvirtadienį po pietų! Atsisveikinsim! Labanakt!.. Pasapnuok mane!..
Kai jis suvokė, kas čia atsitiko, baronienės jau nebuvo kambary. Ant savo kaklo jis dar jautė šiltą jos nuogų rankų prisilietimą, lūpose degė jos pabučiavimas, apie jį sklaidėsi švelnus kvepalų aromatas, o ausyse skambėjo paskutiniai jos žodžiai.
Einantį pro duris, jį lydėjo melancholiškai linksmos muzikos bangos. Salione šoko valsą - ir jis žinojo, kad šiuo momentu baronienė sukasi šokio sūkury, vedama stiprios inžinieriaus Gruberio rankos. Bet jam dabar nebuvo pavydu. Jis kažką įtikėjo, kas darė ją skaisčią, teisingą ir jokiem įtarimam, jokiem šmeižtam nepasiekiamą.
Šalta giedri rudenio naktis perliejo jį gaivinančia tyro oro srove, ir jis sparčiai ėmė žingsniuoti, mindamas pirmųjų šalnų pasidabruotą taką.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
