en
XII
Ateinantį sekmadienį turėjo įvykti kun. Stripaičio pagaliau sušauktas vartotojų draugijos narių susirinkimas. Po peštynių karčemoj Stripaičio populiarumas parapijoj vis mažėjo ir mažėjo. Vingilas, mokytojas ir Piktupis su savo sėbrais nepraleido nė vienos progos mesti piktą žodį ant savo priešo.
Jų įtaka pasidarė jaučiama ne tik krautuvėj, bet ir bažnyčioj. Prisiklausius įvairių kalbų, žmonėm būdavo nedrąsu eiti į "kunigėlio krautuvę", ir jie patraukdavo pas Iciką. Bažnyčioj, kai kun. Stripaitis pasirodydavo sakykloj, bernai ir "pirmeiviai" imdavo grūstis prie durų. Piktupių Andrius, tiesa, pasveiko, bet dėl to reikalai nepagerėjo. Gal net pablogėjo, nes apie jį dabar susispietė būrys pramuštgalvių, kurie viešai girdavos kunigui atkeršysią.
Klebonijoj jau ir taip įtemptą nuotaiką dar labiau drumsdavo Julė, pasakodama įvairias nugirstas šventoriuj arba rinkoj paskalas. Vieną kartą ji uždususi įbildėjo į kleboniją popiergaliu nešina ir, skėstelėjusi rankomis, prapliupo:
- Ak tu Dievulėliau!.. Kas čia dabar darosi! Tie bedieviai visai jau pasiuto, kaip juos ir žemė nešioja!.. Einu per rinką, gi žiūriu, ką čia vienas prie stulpo kala, o kiti apspitę skaito ir kvatoja. Aš tuoj supratau, kad čia vėl kokia nauja ant kunigėlių blevyzga. Prieinu arčiau ir klausau. Ogi kaip! Ak tu Viešpatie mieliausias!.. O vienas toks snarglius pusbernis dar lenda: Jule, Jule, sako, paklausyk, ką gazietose apie Stripaitį rašo! Kad rėžiau atgalia ranka, gerai, kad pasitraukė, būčiau snukį sugurinus! Dar tąsykis paskui po teismus su tokiu!.. O tą gazietą vis dėlto spėjau nuplėšti. Tai kad ėmė rėkti neprieteliai, vos pasprukau į šventorių! Prašau, tėveli, paskaityti, ką čia rašo.
Bet klebonas nuo kurio laiko jau nieko nė girdėt nenorėjo apie tą istoriją ir piktai suriko:
- O tu nelandžiok, kur tau nereikia, ir visokio šlamšto čia man į kleboniją nevalkiok! Visur tavęs pilna! Darbo tu neturi!.. Teprasmenga su savo gazietom! Nori ir pati dar pakliūti?
Susirinkimo dieną Julė vėl parnešė žinių, kad cicilikai pas Vingilą geria, o Piktupių Andrius plūsta kunigėlį paskutiniais žodžiais. Bet susirinkimas pasibaigė taip, kaip niekas nesitikėjo. Kun. Stripaitis patiekė smulkią apyvartos apyskaitą, iš kurios buvo matyti, kad pelnas buvo sunaudotas inventoriui ir kitom reikalingom išlaidom, kad draugija skolos, tiesa, turi, bet supirktos prekės ją išlygins ir kad narių pajam jokis pavojus negresia. Išdėstęs visa tai, kun. Stripaitis pranešė, kad jis visai nuo draugijos veikimo pasitraukia, ir prašė susirinkimo išrinkti į jo vietą kitą, labiau patikimą žmogų.
Po tokio netikėto pareiškimo opozicija staiga atslūgo ir susigėdo. Pasigirdo balsų, kad kunigėlis Stripaitis ir toliau pasiliktų draugijos vedėju, kad nereikia esą užsigauti dėl kelių rėksnių sukelto triukšmo... Bet kunigas piktai užvožė knygas, ir iš jo žodžių visiem pasidarė aišku, kad jis draugijoj nepasiliks. Tačiau kito tinkamo į jo vietą neatsirado, nes čia reikėjo žmogaus mokyto ir turinčio daug laisvo laiko. Tad susirinkimas nieko kito neišgalvojo, kaip tik draugiją likviduoti. Tam tikslui buvo išrinkta komisija, ir visi išsiskirstė, nežinodami, ar liūsti, ar džiaugtis.
Kun. Stripaitis jautėsi moraliai laimėjęs, nes niekas prie jo prikibti negalėjo, vis dėlto atrodė palaužtas ir nuliūdęs.
- Tai matai, kokis atlyginimas už tiek darbo ir rūpesčių, - skundėsi jis Vasariui, grįždamas iš susirinkimo. - Kiek vargo turėjau, kol suorganizavau, pats per dienas krautuvėj stovėdavau, į miestą važinėdavau, naktų nemiegodavau - ir štai kokis galas! Tesižinie!.. Vis tiek man čia neilgai būti.
Iš tiesų, po poros dienų atėjo iš kurijos raštas kun. Stripaičiui per savaitę laiko palikti Kalnynus. Jis buvo skiriamas į vieną tolimą parapiją, o į jo vietą atkeliamas kun. Ramutis, apie kurį nei klebonas, nei Vasaris nieko nebuvo girdėję. Tik Stripaitis jį pažinojo dar iš seminarijos laikų, bet nieko charakteringa apie savo įpėdinį pasakyti negalėjo.
Klebonas vėl niurnėjo, kad trečias kunigas čia esąs visai nereikalingas, nes Vasaris geras darbininkas bažnyčioj, atstojąs du, nors ir nemokąs greitai išpažinčių klausyti. Bet toks jau, matyt, buvo kurijoj nusistatymas - daryti nesmagumus Kalnynų klebonui...
Visą tą savaitę kun. Stripaitis jokio parapijos darbo jau nedirbo, bet buvo paskendęs savo transliokatos ruošoj. Tvarkė vartotojų draugijos ir "Žagrės" knygas, porą kartų važinėjo į miestą, dirbdinosi iš lentų dėžes, į kurias krovė savo daiktus, žodžiu, rūpesčių turėjo ligi ausų.
Vieną dieną vikariato gonkose netikėtai pasirodė Žodelis ir Borvikis. Abudu buvo šventadieniškai apsirengę, o veiduose turėjo iškilmingumo ir susirūpinimo išraišką. Patrypę prieangy, jiedu pasibarškino į kun. Stripaičio duris ir nedrąsiai žengė į vidų.
Stripaitis, Vasario padedamas, kraustė į dėžę knygas. Abu kunigai truputį nustebę pažiūrėjo į atvykusius ūkininkus, kurie, pagarbinę Kristaus vardu, nesiryžo eiti tolyn.
- Na, malonūs prieteliai, - pašiepiamai prabilo Stripaitis, - turbūt atėjote įsitikinti, ar tas nevidonas tikrai kraustosi iš Kalnynų? Nebijokit, tikrai, tikrai! Daugiau jūs manęs nematysit! Galėsit cicilikavot kiek norėsit!..
Čia Žodelis žengė artyn, sugavo Stripaičio ranką ir ją pabučiavo. Tą pat padarė ir Borvikis.
- Matai, matai? Ponas Žodelis kunigui ranką bučiuoja? - stebėjosi Stripaitis. - Bene tik prieš gera tokis nusižeminimas?
O Žodelis kilstelėjo antakius, greitai sumirksėjo akimis ir prabilo saldžiu balseliu:
- Prašom atleisti, kunigėli... Atėjom atsiprašyti... Visaip būdavo... Kartais ir tekdavo kokį žodį pasakyti. Bet nei aš, nei štai Borvikis niekad ant kunigėlio nieko blogo nekalbėdavom. Dar ir kitus sudrausdavom. Tik dėl to susirinkimo, tiesa...
- Žinau, žinau, - perkirto jį Stripaitis. - Dabar jūs visi šventi ir geri! Paspaudėt uodegas kaip katinai, pieną palieję... O anksčiau tai kaip ciuckiai lojote!..
Bet visi pajuto, kad, nors žodžiai buvo pikti, kun. Stripaičio širdis minkštėja. Tad ūkininkai toliau teisinosi padvigubintu uolumu, o Stripaitis ilgai dar šiaušėsi, kol galų gale sutiko atsiprašomas ir maloniai davė pabučiuoti ranką. Paskui ištraukė dar nesukrautą butelį vyno, ir visi susitaikinimo ženklan išgėrė po stiklą. Ūkininkų vizitas baigėsi tuo, kad jiedu pasisiūlė nugabenti kun. Stripaitį su visu jo lobiu į naują parapiją.
Jiem išėjus, Stripaitis patenkintai nusišypsojo ir tarė:
- Vadinasi, atsiskyrėm krikščioniškai ir garbingai... Na, Borvikiu tai aš tikiu. Tas stuobrys geros širdies ir kvailokas: ką mąsto, tai ir daro. Bet Žodelis čia politikuoja. Šito nesuprasi. Pagaliau, kas žino?.. Gal ir jo, velnio, sąžinė suniežėjo. Vis dėlto, ar šiaip, ar taip, dar mūsų žmonės kunigą gerbia...
Vakare, prieš išvažiavimą, Stripaitis vėl pakvietė Vasarį pas save. Kambarys jau buvo prišiukšlintas, paveikslai, langų užuolaidos ir visi pagražinimai nuimti, prie durų stovėjo pora medinių dėžių, beliko stalelis ir sofa, ant kurios jis turėjo pramigti paskutinę naktį. Buvo tuščia ir nejauku. Tačiau vis dėlto ant stalelio atsirado vyno, lėkštė biskvitų, dėžutė papirosų. Abu kunigai susėdo sofoje, ir Stripaitis pripylė stiklelius. Atrodė, kad jis buvo žymiai susijaudinęs.
- Ech, Liudai, - tarė jis, susidauždamas su Vasariu, - velnias tave žino. Aš tave neseniai pažįstu, o gal ir visai nepažįstu, nes tu murksai sau vienas kaip katinas. Bet aš tave pamilau, brolau. Tu nežiūrėk, kad aš stačiokas ir storžievis - turiu širdį ir aš. Tu manai, man nieko, kai aš tada praskėliau galvą tam rudžiui? Iš pradžių nieko, bet paskui, kai atvažiavo tėvas pas ligonį vežti, nutirpau kaip pagalys. Naktį nemiegojau, ant sienų lipau... Bet aš moku save valdyti. Pro mano lašinius, brolau, širdies nepamatysi. Ne taip kaip tu: kad tik kas - tuoj ir užsiplieskė kaip degtukas... Baronienę atsimeni, ką?.. Che che che!.. Nieko, verta grieko, bestija!..
Vasaris nustebęs klausė šitos kalbos, o Stripaitis nugėrė pusę savo stiklelio ir vėl surimtėjo.
- Taip, brolau, pašėlęs gyvenimas! - tęsė jis toliau. - Tu manai, jei aš turiu kvailą apvalią fizionomiją, tai jau esu ir patenkintas? Tu manai, kad man buvo labai smagu pardavinėti bobom pipirus ir silkes?.. Bet ką darysi? Juk kitaip pasiusti reiktų iš nuobodumo. Štai tu dar tik pirmi metai parapijoj, o aš jau šešti - vis užkampiuose su senais surembėjusiais klebonais. Didelių gabumų aš neturiu, sėdėti prie knygos neištveriu, parapijos darbas įgriso, štai ir nusitvėriau visuomeninio veikimo. Čia vis tik šis tas yra. Ir reikalinga. Menkas aš kunigas, bet cicilikų nekenčiu kaip velnių. Štai ir dirbau. Kad ne tas, turbūt būčiau ėmęs gert, kortuot arba su mergomis trainiotis. Ir tokių gyvenime sutiksi. Bet nesiskubink į juos akmenį mesti. Kunigo kelias, brolau, tai būtinumo kelias, vis tiek, kur jis vestų.
- Aš manau, - pradėjo Vasaris, jausdamas reikalą ką nors pasakyti, - kad mes per maža kreipiame dėmesio į pastoracijos darbą. Be šito jokia kova su cicilikais nieko nepadės. Ir iš viso kunigui gal neturėtų būti nei cicilikų, nei jokių kitokių padalinimų. Visi, kurie tik nori naudotis tikėjimu ir Bažnyčios patarnavimu, turėtų būti jo vienodai priimami.
- Kalbi, brolau, seminarijos išmintim... Lengva pasakyti - pastoracija, apaštalavimas!.. Bet kas, jeigu mes ne visi tam apaštalavimui ir pastoracijai esame tikę? Aš pamačiau, kad esu netikęs, ir jeigu tu mane pasodinsi tik prie pastoracijos, tai aš tau sakau, kad imsiu gerti arba pas mergas vaikščioti. O tu ar tikęs? Tiesa, tu dabar ištisas valandas tupi klausykloj dėl kvailos bobos arba apdujusios davatkos plepalų. Bet ar ilgai tupėsi? Toliau. Pamokslų tu sakyt nemoki ir niekad jų gerai nesakysi. Ne toks notūras! Su ligoniais turbūt ne puikiausiai einas? Palauk, dar paragausi katekizacijos. O evangeliškai pavargėlių globai tikęs? Visam tam, matai, be gerų norų, reikia dar kažko. O mes to kažko dažnai neturime. Dėl to ir einame vieni į krautuves, kiti į literatūrą, treti į stikliuką, ketvirti į sijoną, žodžiu, po velnių!.. Bet parapijoj ištverti sunku! Aš manau, kad tau greit nusibos tos knygos ir poezijos. Bėk, brolau, iš parapijos! Daryk ką nori, bet bėk! Po kelerių metų, jeigu neturi to kažko, ko reikia pastoracijos darbui, tapsi tokiu pats stuobriu kaip ir aš...
- Ne visi gi parapijoj žūva. Kuo pagaliau laikytųsi tikėjimas žmonėse?
- Tikėjimas laikosi pačiu tikėjimo reikalu, tradicija, apeigomis... Jeigu žmonės tik tiek tikėtų, kiek mes to tikėjimo duodame, tai jie greitai visai paliautų tikėję. Žinoma, yra ir kunigų. Atlankyk kada Šlavantų tėvelį. Pamatysi tokį kunigą, kuriuo ir tikėjimas laikosi.
Jiedu išsėdėjo ligi vėlyvos nakties. Kun. Stripaičio stačiokiška kalba keistai derinosi su jo nuomonių tiesumu, ir Vasaris negalėjo atsistebėti, pamatęs jame tarsi visai kitą žmogų.
Ryt rytą atvažiavo Žodelis ir Borvikis stipriais vežimais ir gerais arkliais, sudėjo visą kun. Stripaičio mantą, jis pats, storai ir šiltai įsivilkęs į erdvius kunigiškus apsiaustus, užsirito ant sėdynės, ir vežimai išriedėjo iš kiemo. Visas klebonijos personalas buvo susirinkęs jo atsisveikinti. Klebonas ir Vasaris mojavo jam kepurėmis, moterys braukė ašaras, o Julė balsu pradėjo raudoti.
Važiuojant per bažnytkaimį, visi gyventojai juos lydėjo akimis. Prie alinės lango stovėjo Vingilas ir stebėjosi, kad kunigą veža ne kas kitas, bet Žodelis ir Borvikis.
Netrukus kun. Vasariui pasitaikė proga atlankyti ir Šlavantų tėvelį, kurį jau kelis kartus jis girdėjo minint. Pasitaikė, kad jį nuvežė pas ligonį į patį kraštą parapijos, visai netoli nuo Šlavantų, ir jis nutarė padaryti vizitą savo kaimynui.
Šlavantai - nedidelė parapijukė, Naujapolio filija, turėjo tik apie pusantro tūkstančio dūšių, tad vikaro joje nebuvo, ir tėvelis pats vienas sugebėdavo aprūpinti visus reikalus. Savo energija, sumanumu ir darbštumu jis įstengė pastatydinti gražią pusiau akmenų, pusiau plytų bažnyčią, kuria didžiavosi visa parapija.
Įvažiavęs į bažnytkaimį, nežinia, ar tai dėl sugestijos iš girdėtų pasakojimų, ar dėl ko kito, Vasaris pajuto malonią tvarkingumo ir ramybės nuotaiką. Bažnytkaimio rinka ir trobos atrodė svaresnės negu kitur, kapinės ir šventorius gražiai aptvertas, klebonijos trobesiai mažučiai ir jaukūs. Nei didžiulio kluono, nei tvartų, nei kieme piktų šunų.
Sutiko jį jau gerokai senyvas, bet dar tiesus ir tvirtas kunigas, vidutinio ūgio, nuplikusiu viršugalviu ir visai jau žilas. Vasaris pasisakė kas esąs ir kad tyčia užvažiavęs prisistatyti ir atlankyti savo kaimyno. Tėvelis, išgirdęs tai, neapsakomai nudžiugo ir ištiesė jam abi rankas.
- A, kun. Vasaris iš Kalnynų! Girdėjau, girdėjau... Labai malonu, kad neužmiršai manęs, senio. Svečias į namus - Dievas į namus; Na, prašau gi toliau. Nusibodo vežime pūpsoti, juk gabalas kelio.
Viduj klebonija pasižymėjo asketiška švara ir paprastumu. Salionėly sofa svečiui pernakvoti, stalelis, kietos kėdės, Kristaus paveikslas; miegamam, kuris buvo kartu ir darbo kambarys, liesai paklota lova ir didelis stalas, apkrautas knygomis ir papuoštas krucifiksu. Neištaiginga buvo nė Kalnynų klebonija, bet ten buvo jaučiamas šykštumas, čia gi kieta askeza ir evangeliška ubagystė.
Po trumpo pasikalbėjimo tėvelis paprašė svečią atlankyti bažnyčią. Per švarų, nuvalytą šventorių jiedu priėjo prie viešųjų durų, kurios per dieną būdavo nerakinamos, ir įžengė į vidų. Jau iš pirmų žingsnių krito į akį tos bažnyčios švara. Niekur ant grindų purvo, niekur dulkių nei voratinklių. Zakristijoj pavyzdinga tvarka. Tėvelis parodė svečiui visą nedidelį, bet puikiausiai laikomą savo bažnyčiukės turtą. Visur buvo jaučiama budri klebono akis ir rūpestinga priežiūra.
- Neturtinga ir nedidelė mano parapija, - kalbėjo tėvelis, darinėdamas spintą ir stalčius, - bet reikalingiausių daiktų, ačiū Dievui, turime. Ir žmonėmis negaliu nusiskųsti. Geri žmonės. Kitur, kaip girdėt, visokių peštynių, barnių, girtavimų. Pas mus gi šventa, ramu.
Sugrįžus jiem į kleboniją, tėvelis pasodino svečią sofoj, pats atsisėdo ant kėdės ir ėmė klausinėti, kas girdėti Kalnynuose, nes pats niekur nevažinėjąs ir pas jį reta kas užklystąs Vasaris papasakojo savo įspūdžius, paskutinius įvykius ir kun. Stripaičio iškėlimą. Tėvelis klausė nepertraukdamas, susirūpinęs ir susikaupęs.
Vienas Dievas žino, kas čia dabar ima darytis su tais visuomeniniais veikimais ir nesantaikom, - prabilo jis, kai Vasaris pabaigė savo pasakojimą. - Nė aš žinau. katrie mano parapijoj tie cicilikai, katrie pirmeiviai. Man visi lygūs vaikai, aš visiem tėvas. Aš rūpinuos lygiai visais, kurie į mane kreipiasi. Kam manęs ir bažnyčios nereikia, tesižinie!.. Į tikėjimą, brolau, nieko prievarta neatversime. Mes tik galime patraukti ta šviesa ir šiluma, kurią sugebėsime įkurti savo bažnyčiose. Visos mūsų pajėgos, visos mūsų mintys turi būti sutelktos bažnyčioj tinkamai skelbti Dievo žodį, aiškinti tikėjimo tiesas, mokyti artimo meilės, Šelpti pavargėlius ir patiem būti visų dorybių pavyzdžiu. Visa kita savaime ateis. Čia tiek sunkaus darbo, kad niekam kitam nebelieka nei laiko, nei pajėgų. O kurgi dar savo asmens tobulinimo reikalai - malda ir mokslas?..
Tėvelis, tai kalbėdamas, ėmė pamažu atgyti ir net tarsi jaudintis. Vasariui buvo malonu išgirsti iš jo lūpų kai kurias savo pačio nuomones, ir jis norėjo pasikalbėjimą tęsti toliau.
- Bet, tėveli, - tarė jis, - dabar, sako, toki laikai. Reikia liaudį sąmoninti, ją organizuoti ir vadovavimą imti į savo rankas. Jeigu nepaimsim mes, tai paims Bažnyčios priešai.
Tėvelis liūdnai palingavo galva.
- Kokį vadovavimą? Kame? Vartotojų draugijose, "Žagrėse"?.. Gi tegu ima, Dieve padėk! Mum kas iš to? Bažnyčios darbas turi būti sutvarkytas taip, kad jie patys, tie mūsų tariami priešai, būtų perėję per Bažnyčią. Mes turime užkariauti sielas, o jie paskui tegu užkariauna turtus. Nuo čia mes turime pradėti. Nuo katekizacijos, nuo širdžių valymo, nuo sielų krikščioninimo. Tegu mūsų parapijos taps didžiulėmis mokyklomis, kur mes sugebėsime kiekvienam kūdikiui įskiepyti krikščioniškas dorybes, tada užaugę jie nebus mum pavojingi. Ir mum nebus reikalo kištis i jų partijas ir į jų barnius. Mes tik mokėkime apaštalauti iš sakyklos, iš konfesionalo ir visomis tomis priemonėmis, kurias turime bažnyčioj. Bet mes pradedame iš kito galo. Mūsų pastoracijos ir apaštalavimo darbas žemiau kritikos, mes auginame bedievius ir pagonis, o paskui bėgame iš bažnyčios į rinkas ir karčemas nuo jų gintis!
Jis stabtelėjo, tarsi duodamas progos pasisakyti savo svečiui, bet, šiam tylint, .kalbėjo toliau:
- Sakai, reikia liaudis sąmoninti ir organizuoti... Žinoma, reikia. Čia ir yra mūsų kunigijos nelaimė, kad jai viskas reikia. Jai reikia dirbti ne tik bažnytinį, bet ir tautinį, ir visuomeninį, ir politinį darbą. Iš pradžių tas dar nieko, bet kaskart tampa pavojingiau. Mūsų kunigija pripranta gyventi svetimais idealais, sirgti svetimomis ligomis. Ji nutolsta nuo savo tikslo. Ji pamiršta savo tiesiogines pareigas. Išėjus iš bažnyčios, jai bus nelengva vėl į bažnyčią grįžti. Jos ambicija ir supasaulėjimas ims keroti kaip dvi piktžolės Viešpaties vyšnyne. Ji užsimanys vadovauti ten, kur jos pašaukimas nesiekia. Gims klerikalizmas, žalingas ir visuomenei, ir pačiai Bažnyčiai. Nes niekas taip nesukelia pasaulio neapykantos prieš Bažnyčią, kaip per dideli kunigijos apetitai ir bandymai atsisėsti į žemės kunigaikščių sostus.
Valandėlę jiedu tylėjo, paskendę savo mintyse. Diena jau slinko vakarop. Salionėly, kurio langus buvo apgulę dar ne visai rudens apnuoginti sodo medžiai, šešėliai tirštėjo. Tik balta tėvelio galva ryškiai skyrėsi iš tamsiai pilko sienų fono. Vasariui jau buvo laikas važiuoti namo, bet jam rūpėjo dar vienas klausimas, ir jis pradėjo kalbą vėl:
- Tėvelio nuomonės labai griežtos, ir jomis pasekti gyvenime nelengva. Mudu su Stripaičiu andai priėjome maždaug panašias išvadas. Bet jisai sako, kad jeigu kunigus parapijose pasodintų tik prie siaurai bažnytinio darbo, tai daugelis neištesėtų ir nueitų dar pavojingesniais keliais. Kaip tėvelis į tai žiūrite?
- Kristus yra pasakęs, kad messis quidem multa est, operarii autem pauci ir tarp tų pačių dar pauci sunt electi. Daug yra kunigų be pašaukimo, kiti įstoja klaidingais sumetimais, kiti nuklysta dėl minkšto budo. Ką gi padarysi, brolau? Tai yra būtina blogybė, nes kitaip kas gi sakramentus administruotų ir pamaldas laikytų? Tokiu būdu aprūpinama bent apeiginė religijos dalis. Kaip su ta blogybe kovoti - ne mano silpnai galvai rūpintis. Aš tik viena tau pasakysiu: mes visur ir visuomet turime priminti viens kitam grynąjį kunigo idealą - pastor animarnm, servus servorum Dei. Jaunam seminaristui turėtų būti visu griežtumu įkalta, kad jis negaivintų jokių iliuzijų ir nepuoselėtų jokių kitokių ambicijų. Tada jis, patekęs ir Į visokias gyvenimo aplinkybes, žinos savo vietą. Ir nepašauktų tuomet bus mažiau, ir pašauktieji atsparesni. Tie pirmiausia ir nueina blogais keliais, kurie nusivilia savo viltimis ir darbu. Kunigo gyvenimas, brolau, nuolatinis išsižadėjimas savęs pačio ir pasaulio. Kunigas - Kristaus kareivis, kuris kovoja ne dėl šios žemės karalystės. Dėl to jis yra sielų gydytojas ir apaštalas. Žemiškoj kovoj - agituoti, politikuoti, gintis ir pulti - užtenka ko nors neapkęsti. Bet apaštalauti - reikia visus mylėti.
Kun. Vasaris susitelkęs klausė lygaus tėvelio balso ir tų kietų žodžių, ir jam atrodė, kad kalba jau nebe tėvelis, bet pats jo pasaukimas, pati pareiga ir visa jo gyvenimo prasmė. Jis dirstelėjo į laikrodi ir subruzdo keltis važiuoti, bet tėvelis dar jį pasodino ir jau minkštesniu balsu paklausė:
- Na, o sveikas kaip? - ir, nelaukęs Vasario atsakymo, pats jo vietoj ėmė kalbėti, atsimindamas, matyt, savo jaunystę: -Ak, pirmieji kunigavimo metai! Kas gali būt gražesnio gyvenime? Išeini iš seminarijos kupinas entuziazmo, uolumo, skaisčiausių vilčių, neturėjęs dar jokių nusivylimų, jokių kartumų. Arba pirmoji šventų mišių auka! Kada pirmą kartą gyvenime atlieki tą didžiausią paslapčių paslaptį ir Kristų savo rankomis nešioji! Aš štai jau po 35 metų dar taip gyvai atsimenu tą iškilmingą valandą. Pirmoji Komunija ir pirmosios mišios - tai du gražiausi, švenčiausi man gyvenimo momentai. Ak, laimingi jūs neopresbiteriai! - švento pavydo pagautas sušuko tėvelis.
O Vasariui nuo tų žodžių šiurpuliai perėjo per kūną ir didelis kartumas pakilo širdy. Jeigu tai būtų kalbėjęs ne tėvelis, bet kas kitas, kas jo, Vasario, pažinojo intymiausius pergyvenimus, jis būtų pamanęs, kad tai pikta ironija, noras jį įskaudinti arba į nusiminimą įstumti. Bet ne, tai kalbėjo nuoširdus, naivus Šlavantų tėvelis, kuris jį matė pirmąsyk savo gyvenime. Ir Vasariui užėjo piktas noras ar tai pagriauti tėvelio iliuzijas, ar tai save pažeminti ir paplakti - ir jis, karčiai nusišypsojęs, tarė:
- O, tėveli, ne visi toki laimingi kaip jūs! Aš, deja, neturiu tokių šviesių įspūdžių nei iš pirmosios Komunijos, nei iš pirmųjų mišių. Ir visi šie pirmieji mano kunigavimo mėnesiai, oi, kaip sunkūs... Na, bet nieko... Raminuosi tuo, kad įsitrauksiu į darbą, priprasiu...
Tėvelis sumišo, pažiūrėjo į jį nustebusiomis akimis ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis:
- Na, ką čia sveikas kalbi?! Netikiu, netikiu! Kaip galima, kad toki momentai nepasiliktų širdy amžinai šviesūs?! O kai dėl pripratimo, tai aš nežinau... Žinoma, apeigas priprasi kiek sklandžiau atlikinėti, bet saugokis, brolau, priprasti prie tų apeigų esmės, saugokis apsiprasti su savo pareigomis ir visu kunigavimu. Kai kunigas prie visko pripranta ir apsipranta, tai jau ženklas, kad jo dvasia apsnūdus, o gal ir apmirus. Kunigas visą gyvenimą turi liepsnoti gyva ugnim. Kiekvienos šventos mišios, kiekvienas pamokslas, kiekviena išpažintis, kiekvieno sakramento administravimas - viskas turi būti vis nauja kibirkštis Dievo garbei ir naujas dvasios gyvybės ženklas.
- Na, bet sveikam Dievas davė jautrią širdį, gyvus jausmus, grožį mylinčią sielą,- pridėjo jis, atmainęs balsą ir ranka paliesdamas Vasario kelį.- Sveikas juk poetas iš Dievo malonės. Skaičiau, skaičiau ir aš. Labai gražiai sveikas rašai; eilutės - lengvos, skambios, jausmingos. Ir man štai kas atėjo į galvą, brolau. A, kad tu sueiliuotum mūsų giesmes!.. Į ką jos panašios? Šventos atminties vyskupas Baranauskas padarė gražią pradžią. Bet tai lašas jūroje. Kunigėli Vasari! paklausyk manęs senio, perredaguok mūsų giesmynus, rašyk bažnyčiai tinkamų giesmių. Tuo sau amžiną paminklą pastatysi, ir Dievas tau gausiai atlygins.
Tai buvo blogiausia, ko Vasaris galėjo laukti. Šitas šventas naivus tėvelis skaitė jo eilėraščius! Jau vienas tų eilėraščių prisiminimas šiose aplinkybėse, šio pasikalbėjimo kontekste taip nesiderino, taip netiko, kad jaunam kunigui pasidarė neapsakomai koktu ir gėda. Tėvelio pasiūlymas rašyti giesmes vėlgi buvo taip svetimas išvidinei Vasario nuotaikai ir taip negailestingai neigė visą jo kūrybą, kad jis, atsakęs kažką neaiškaus ir nesuvokiamo, atsistojo ir, atsisveikinęs tėvelį, pasiskubino išvažiuoti.
Jau temo. Bokšte vienas varpas liūdnai skambino "Angelui Viešpaties". Vasaris, pravažiuodamas pro šventorių, matė, kaip tėvelis skubinosi į bažnyčią - turbūt paskutinį kartą atlankyti Sanctissimum ir uždarinėti duris.
Išvažiavus iš bažnytkaimio, kelias ėjo per lygius ir tuščius kažkokio dvaro laukus. Jaunas kunigas, irdamasis rudenio sutemose ir laukų pilkumoj, kaip anuomet grįždamas nuo Piktupių Andriaus, vėl skendėjo savo buities klausimuose. Tuomet jis pamatė begalinio moralio skurdo ir sunkaus kunigiško darbo pavyzdį, šiandien jis pamatė kunigiško idealizmo pavyzdį. Jo protas, jo pačio idealizmas sakė jam, kad jeigu jau būti kunigu, tai būti tokiu, kaip Šlavantų tėvelis. Ir neatidėliojant, šiandien jau reikia į tą kelią stoti. Reikia išmesti iš galvos ir iš širdies visas puoselėtas viltis ir iliuzijas apie suderinimą poezijos kūrybos ir kunigavimo, reikia išsižadėti baronienės pažinties ir jos bibliotekos, nes iš čia jam grėsė daug didesnis pavojus, negu seminarijos laikais iš Liucės.
Įspėdamas savo prigimtį, jis jautė, kad dviem keliais - kunigo ir poeto - jis eiti negalės. Šita nuojauta, atsiradusi jame dar seminarijoj, dažnai jį vargindavo tyliomis jo sąžinės bandymų valandomis. Bet jis stengdavosi ją nugalėti, kartais ieškodamas kompromisinio kelio, kartais gi išsižadėdamas poeto svajonių ir pakrypdamas vien į kunigo idealus. Tokią vidaus kovą jis gyveno ir tą vakarą, grįždamas po pasikalbėjimo su Šlavantų tėveliu.
Irdamasis krypuojančiam vežime per tuščius laukus į kaskart vis labiau tamsėjančią naktį, jis dešimtą kartą kėlė sau klausimą: ar jis nuoširdžiai nori eiti pasaulio išsižadėjimo keliu ir būti niekas kitas, kaip tik kunigas - pastor animarum - servus servorum Dei - sacerdos in aeternum?
Ir dešimtą kartą jo iš seminarijos išsineštas pasiryžimas, jo ištikimybė Bažnyčiai ir kunigystės apžadam vertė jį atsakinėti "taip".
Bet jo prigimtis, jo širdis, jo fantazija, visi jo jaunystės polėkiai, kurių svaigulingą žavesį jis ne kartą jau buvo patyręs, atkakliai jam kuždėjo "ne".
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
