en
VI
Pagaliau pasibaigė pirmieji mokslo metai, laimingai praėjo egzaminai, ir Vasaris su džiaugsmu rengėsi važiuoti namo atostogų. Tos pirmosios atostogos ji taip jaudino, kaip anksčiau stojimas į seminariją. Kaip jis elgsis namie, ką jis kalbės su buvusiais draugais ir pažįstamais, kaip jis pasirodys viešai savo parapijos bažnyčioj? Jaudinosi jis tuo labiau, kad ir dvasios tėvas per konferencijas, ir rektorius per auklėjimo pamokas atsidėję svarstė atostogų klausimą.
- Atostogos, - kalbėjo dvasios tėvas, - tai ne vien poilsio, bet ir jūsų bandymo laikas. Namie jūsų nesaugos budri vyresniųjų akis, ir dvasiška parama nebus taip gausiai teikiama kaip čia. Bet jūs nė vieną valandėlę neturit pamiršti, kad jus saugoja dar budresnė ir viską matanti Dievo akis. Atostogų laikas - tai taip pat ir pavojų laikas. Jūs susitiksite su įvairiais žmonėmis, su buvusiais savo draugais, kurie savo elgesiu galbūt jus papiktins, o galbūt net ir tyčia norės pakreipti iš gero kelio. Bet jūs turit žinoti, kad nė vienas pasauliškis negali būti jum pavyzdžiu.
Ilgai dar taip kalbėjo dvasios tėvas, ir, rodos, nebuvo pamiršta nė viena aplinkybė, kur jaunas levitas galėtų rasti savo dūšiai pavojų. Ypač įtikinėjo neapleisti dvasiškų praktikų: poterių, meditacijų, sąžinės perkratymų, išpažinčių ir Komunijų. Taip pat ir rektorius mokė, kaip jie turi elgtis atostogų metu savo šeimoj, klebonijoj, svečiuose, kad visur jie turį būti kuklūs, pamaldūs, visiem duoti gerą pavyzdį. Rektorius rado reikalo įspėti, kad nors parapijos kunigai ir klebonas atostogų metu atstos jiem seminarijos vyresnybę, vis dėlto čia jie turį būti atsargūs, nes kartais galį pamatyti blogo elgesio pavyzdžių ir konfratrų tarpe. Grįždami po atostogų į seminariją, jie turį atvežti rektoriui klebono liudijimą apie gerą elgesį atostogų metu.
Pagaliau mokė juos ir formarijus, duodamas visą eilę praktiškų patarimų, kaip jie turį paskirstyti atostogų laiką, kokias knygas imti, ką skaityti, kaip elgtis bažnyčioj ir šalia bažnyčios.
Atėjus išvažiavimo dienai, seminarijoj prasidėjo tikras sumišimas. Visi bėgiojo, kraustėsi, šūkavo, atsisveikinėjo, dalinosi adresais ir degė noru kuo greičiausiai išsprukti iš tų paniurusių mūrų.
Vasario tėvas, pats atvažiavęs parsivežti sūnaus, patenkintas ir linksmas, tarsi net pajaunėjęs, ir pats norėjo greičiau parvažiuoti namo, nes žinojo, kaip nekantriai laukia motina ir visi namiškiai nepaprasto svečio.
Toli jau pasiliko miestas, miškas uždengė Katedros ir seminarijos bokštus - ir juo giliau jie skendo į giedrią vasaros gamtą, juo karščiau kaitino saulė pro juodą sutaną, juo lengviau darėsi klieriko Vasario širdy ir šviesiau akyse. Jisai nieko nemąstė, nieko negalvojo, tik visas jojo kūnas tarsi pavirto į vieną jutimą, o visas dvasios gyvenimas į vieną jausmą. Ir jis stačiai svaigo, jis negalėjo pakelti to jutimo ir to jausmo dydžio.
Iš lėto, iš lėto šliaužė pro jo akis laibos ir tiesios pušys, šakotos eglės ir kur ne kur baltaliemeniai beržai. Paskui, išvažiavus iš miško, pasirodė vingiuoti, aukšti Dzūkijos ežerų krantai, paskui vėl skurdūs pušynėliai ir kadugynais apaugę kalneliai. Bet peizažas ir atskiri jo vaizdai slinko pro šalį labai mažai patraukdami Liudo Vasario akis. Jis dabar juto pačią Gamtą, pačią jos visumą, besireiškiančią ir miškais, ir ežerais, ir kalvomis, ir saulės spinduliais, ir žiogelių čirškėjimu, ir paukščių čiulbesiu, ir visokeriopų kitų reiškinių gausumu.
Panašų jausmą gyventų žmogus, ilgą laiką uždarytas tamsoje ir išvestas į puikų vidurdienio saulės nušviestą sodą. Jisai nepastebėtų nei vyšnių žiedų, nei beržo lapų mirgėjimo, nei sprogstančių rūtų, nei plazdančių drugelių, bet jis pajustų visą šito vidurdienio džiaugsmą, ir jis gyventų momentą neapsakomos laimės.
Arba jeigu kurčias staiga išgirstų šimtabalsę daugybės instrumentų simfoniją, - jisai negirdėtų nei smuikų melodijos, nei violončelių raudos, nei triūbų vaitojimo, nei būgnų bei timpanų dūzgėjimo, bet girdėtų vieną didingą harmoniją, ir jam veržtųsi iš krūtinės širdis, pažadinta tų garsų didybės.
Klierikas Liudas Vasaris, važiuodamas namo iš seminarijos, pirmą kartą savo gyvenime taip stipriai pajuto gamtos visumą ir jos atsiliepimą visame savy.
Liudas Vasaris mylėjo gamtą ir jau nuo pat kūdikystės buvo patyręs iš jos neišdildomų įspūdžių. Vienas iš ankstyviausių jo atsiminimų buvo toks. Šienapjūtės metu voliojosi jisai šieno pradalgiuose ir, pargriuvęs aukštieninkas, ėmė žiūrėti į dangų. O dangum plaukė dideli baltų debesų gabalai. Ir pamažu didelė baimė ėmė spausti Liuduko širdį. Persigandęs jisai leidosi bėgti į motiną, pro verksmus šaukdamas: "Mama, dangus bėga!"
Jau paūgėjusį, vieną šiltą vasaros naktį jį tėvas pasiėmė į mišką naktigonės, o miške sukūrė didelį laužą. Tos laužo liepsnos, tie dūmai, tos kibirkštys, ta kaitra - ir aplinkui glūdi miško tamsuma, nematomų arklių prunkštimas ir kažin koki nesuprantami balsai - ir dar ypatinga susikaupusi tėvo veido išraiška sukėlė Vasario, vaiko, dvasioje pirmą jo gyvenime mistišką įspūdį ir įdiegė miglota nuovoką, kad gamtoj kažkas yra.
Būdamas gimnazistas, atostogų metu jis kartais saulėteky turėdavo nujoti arklius į mišką, o vidurdienį arba vakare juos parjoti. Jis puikiai dar atsiminė guvią tų pasijodinėjimų nuotaiką, sukeltą rytmetinės arba vakarinės gamtos fono.
Rastų jis ir daugiau artimo bendravimo su gamta valandėlių, bet šitokio jausmo, kurį patyrė dabar, važiuodamas iš seminarijos, jisai nebūtų radęs.
Tas jausmas buvo nudažytas tylaus liūdesio, gilios rezignacijos, nejučiomis per tuos metus susikaupusios jo širdy ir štai dabar apsėmusios jį, pasinėrus jam į giedrią vasaros gamtą.
Liudas Vasaris nemąstė, bet jautė, kad štai jisai, užguitas pirmo kurso klierikėlis, kuriam nuolatos buvo kalbama apie nuodėmes, atgailas ir mortifikacijas, apie pasaulio džiaugsmų išsižadėjimą, apie nusižeminimą ir klusnumą, kuris turėjo visų bijotis ir visų lenktis, štai dabar pasijuto pasinėręs į pačią didelę gamtą, kur tiek laisvės, tiek šviesos, spalvų ir džiaugsmo. Bet jo ištisų metų prityrimas kėlė karčią nuojautą: vis tiek visa tai ne tau... tu grįši į kietos askezos vienumą, tu liksi nuskriaustas ir pažemintas, tu neturėsi jokių didelių ambicijų, tu išsižadėsi meilės ir laimės, tu išsižadėsi pačio savęs... Dėl ko? Kam? Protas jam siūlė visą eilę seminarijoje girdėtų formulų, bet širdis tylėjo.
Klierikas Vasaris, jeigu būtų buvęs vienas, jeigu nebūtų varžęsis savo tėvo, būtų kritęs ant tų dirvonėlių, kvepiančių ramunėlėmis ir čiobreliais, ir verkęs, verkęs.
Taip jau pirmieji seminarijos gyvenimo metai pradėjo pinti tą emocinę pertvarą tarp Vasario sielos ir gamtos bei pasaulio, kuri vėliau tiek daug nusvėrė visoje jo kūryboje. Ideologinė pertvara pynėsi ne taip sparčiai, ir jos daug anksčiau sugebėjo Vasaris nusikratyti.
Į savo kaimą jiedu įvažiavo jau temstant. Kaimynai ir praeiviai, susitikę juos, ėmėsi kepures ir smalsiai apžiūrinėjo. Visas kaimas žinojo, kad šiandien Vasaris parsiveža iš seminarijos klieriką. Vieni džiaugėsi, kiti pavydėjo.
Liudas jau iš tolo sekė, kada pamatys savo tėviškės trobas, o pamatęs negalėjo atitraukti nuo jų akių. Stovėjo jos prisigūžusios prie kalnelio, aukštais medžiais apaugusios, tokios tylios ir liūdnos. Kieme pasitiko jį motina su džiaugsmo ašarom akyse. Nedrąsiai pasirodė broliai ir seserys. Varžėsi jojo, nežinojo, kaip sveikintis, o pasisveikinę traukėsi į šalį.
- Tai jau sulaukėm kunigėlį, - kalbėjo motina. - Prašom į vidų. Nuvargot per tokią ilgą kelionę.
- Ne, mama. Važiuoti buvo labai smagu. Tokia graži diena, - ramino jis motiną, eidamas į trobą.
Įėjęs pagarbino Kristaus vardu, ko anksčiau niekad nedarydavo, - ir visi pajuto, kad Liudas jau dabar iš tiesų klierikas - kunigėlis.
Susėdo jie visi seklyčioj, vakarieniavo, tėvas pasakojo, ką matė seminarijoj, Liudas šį tą papildė, šį tą paaiškino. Greitai slinko šiltas vasaros vakaras, motina susigriebė, kad jau laikas po kelionės ir pasilsėti - ir dar kartą apžiūrėjo aukštai pagalvių prikrautą lovą.
Ramiu kūdikio miegu užmigo pirmą naktį klierikas Liudas Vasaris savo tėviškėje, džiaugdamasis, kad rytoj 5 valandą nežadins jo devyni skambalo smūgiai.
Po poros dienų jis nuvyko prisistatyti savo parapijos klebonui. Klebonas buvo dar nelabai senas žmogus, vikaro neturėjo, nes parapija buvo maža, taigi priėmė Vasarį kaip laukiamą svečią ir pasiliko pas save ligi sekmadienio. Vienintelė jo pareiga buvo sumos metu, užsivilkus kamžą, rinkti bažnyčioj aukas.
Šitos pirmos atostogos jokių stipresnių pergyvenimų bei prityrimų Vasariui nedavė. Jis stengėsi savo gyvenimą sutvarkyti taip, kaip seminarijoj buvo nurodyta. Jei gyveno pas tėvus, kas rytas eidavo į sodą kalbėti rytmetinių poterių ir laikyti meditacijos. Vakarais ten pat skaitydavo vakarines maldas ir kalbėdavo dalį ražančiaus, kaip buvo seminarijoj įsakyta. Nemaža reikėdavo pastangų šiom pareigom reguliariai atlikinėti, bet pirmamečio uolumas ir Įprotis visas pagundas nugalėdavo. Jei kurią dieną to neatlikdavo, sakydavosi per išpažintį klebonui, kuris, stebėdamasis jauno klieriko uolumu, nežinodavo nė kokią jam atgailą už tokias "nuodėmes" uždėti. Kas antra ar trečia diena jis eidavo į bažnyčią, tarnaudavo mišiom ir priiminėdavo Komuniją.
Dvi tris dienas per savaitę jis praleisdavo klebonijoj ir klausydavo nesibaigiamų klebono pasakojimų, koks jo laikais seminarijoj būdavęs gyvenimas. Liudas su nusistebėjimu išgirdo, kad tokiam lai kambary vyresniųjų kursų klierikai susirinkdavę girtauti ir kokių scenų įvykdavę, kai užklupdavęs ten juos kuris viršininkas. Į seminarijos sodą buvę galima ateiti ir svečiam civiliam, ir net moterim. Klebonas su smulkmenomis pasakojo, kaip toks tai klierikas susitikdavęs su tokia tai pana iš miesto, kaip jiedu bučiuodavęsi ir kaip rektorius pro žiūronus sykį juodu nužiūrėjęs ir tą pat naktį nusikaltėlį išgujęs. Klebonas dar mėgdavo pasakoti klierikui Vasariui įvairius savo nesusipratimus su parapijonais. Pasakodavo taip pat savo nuotykius ir kitose parapijose ir kokių jis turėdavęs susirėmimų su klebonais ir jų gaspadinėmis, būdamas vikaru.
Iš tų pasakojimų Vasariui šiek tiek paaiškėjo kunigo gyvenimo vaizdas parapijoj, ir tas vaizdas anaiptol nebuvo malonus. Tačiau Vasaris niekados nebuvo bandęs vaizduotis save parapijos gyvenimo aplinkybėse. Visa tai atrodė jam dar nerealu, per toli.
- Taip, kunigėli, - sakydavo jam klebonas, - laimingiausios dienos tai seminarijoj. Kas jum rūpi? Sėdit kaip pas Dievą už pečiaus.
Vasariui klebono kalbos gerokai įgrisdavo, ir jis verždavos į tėviškę, kur niekas jam nekliudydavo klaidžioti po laukus ir mišką, šildytis saulėje, šį tą skaityti, žodžiu, nevaržomai naudotis atostogų laisve. O atostogos slinko nepaprastai greitai. Gal taip ir būtų jos pasibaigusios, nieku nesudrumstę klieriko Vasario dvasios ir vaizduotės, jeigu klebonas vieną kartą nebūtų įsimanęs nusivežti jo į garsią šv. Lauryno atlaidais Kleviškio parapiją pas ne mažiau garsų vaisingumu kleboną Kimšą. Be to, čia buvo dar Liudo draugo klieriko Petrylos tėviškė.
Nuvažiavo jiedu iš vakaro - pirmiesiem mišparam. Atvyko dar keli kunigai, žmonių buvo daug, ir jau iš vakaro buvo galima spręsti, kad atlaidai bus tikrai dideli ir žmonių gausumu, ir Dievo malonėmis.
- Gerai, kad atvažiavai, Liudai, - džiaugėsi Petryla, sveikindamasis su draugu. - Atostogos baigiasi, bent paūšim pas mano kleboną. Jis, brol, vaišinti svečius moka. - Ir abudu nuėjo į bažnyčią, nes jau tuoj turėjo prasidėti mišparai.
Jiedu užsivilko gražias kamžas, asistavo kunigui per mišparus ir su degančiomis žvakėmis rankose kartu su kitais kunigais ėjo procesijoj apie bažnyčią. Jiedu jautė, kad žmonių akys daugiausia seka juos, jauniausius iš viso būrio, ir dėl to ėjo tiesiai, kukliai, nesidairydami, taip kaip dera geriem klierikam, kaip seminarijoje juos mokė.
Po mišparų pora jaunesniųjų kunigų vikarų grįžo į klausyklas, kiti vaikštinėjo klebonijos sode, garsiai kalbėdami ir juokaudami. Abudu klierikai turėjo pasilikti vakarienės ir nakvoti klebonijoj, nes tokis buvo griežtas klebono įsakymas. Vakarienės sėdo 10 žmonių, ir klierikas Vasaris nustebo klebono stalo turtingumu. Vyresnieji kunigai gėrė kažkokių gėrimų, kurių vardų Vasaris nežinojo. Klieriko Petrylos pareiga buvo pilstyti stiklelius.
- Daugiau neduok, - įsakė klebonas, vakarienei įpusėjus. - Mūs laukia dar sunkus darbas. O kai nusigers, kas iš jų bus per darbininkai.
Po vakarienės klebonas vėl paliepė klierikui Petrylai ruošti visa, kas reikalinga "darbui". Šis jau žinojo savo klebonijos tvarką, ištraukė į vidurį saliono perlenkiamą, žalia gelumbe išmuštą stalelį, išėmė kreidos, padėjo uždegtas žvakes ir atnešė kortas. Tik dabar Vasaris suprato, kas čia bus per "darbas". Aplink stalelį susėdo pats klebonas ir trys svečiai.
- Na, dabar mes nereikalingi čia, - tarė Petryla Vasariui. - Einam pereisim kiek per sodą, o paskui ieškosim savo nakvynių.
Iš sodo jiedu matė, kad virtuvėj taip pat eina didelis darbas: stuksėjo peiliai, barškėjo indai, kažką čirškino, kažką virė ir kepė.
Vasariui buvo įdomu išgirsti ką nors iš savo draugo apie vietos kunigus ir kleboniją, ir jis, pradėdamas kalbą, tarė:
- Tai štai ir klebonijos gyvenimas, kuriuo taip mane baugino Variokas. Ligi šiol aš nei savo klebonijoj, nei čia nemačiau nieko ypatingo.
Bet Petryla buvo jau kiek kitokios nuomonės.
- Pas savo kleboną tu ir šimtą metų gyvendamas nieko ypatingo nepamatysi. Čia gi, brolyti, kiek kitaip. Aš po atostogų jau grįšiu į seminariją gerokai apsišvietęs. Pagaliau juk ir kunigas žmogus. Ne visi juk gali būti toki šventi kaip tavo klebonas arba Šilučių vikaras...
- Tai kaipgi čia pas jus?
- Et, ką čia tau viską išpasakosi. Pagyvensi, pamatysi, - atsikalbinėjo Petryla.
Bet Vasaris tuo nesitenkino.
- Jei pamatysiu, tai ir tu gali pasakyti. Aš gi tavęs neprašau išdavinėti kokias paslaptis. Šiaip pasidalinti įspūdžiais.
- Matai, pirmiausia yra visa eilė skirtumų. Tavo klebonas negeria, mano geria; tavo klebonas laiko seną gaspadinę - tarnaitę, o mano klebono gaspadinė jauna ir poniška. Pas tavo kleboną negyvena jokia giminaitė, o pas mano - gyvena. Tavo klebonas neturi vikaro, mano gi turi. Iš šitų skirtumų, matai, ir pasidaro daug kas kitaip...
Vasaris pajuto, kad draugo žodžiuose glūdi kažkokių įtarimų, bet klausinėti paaiškinimų ir smulkmenų jam pasirodė būsią nepadoru, ir jie, toliau tą temą tęsdami, neišvengsią apkalbinėjimo ir vyresniųjų kritikavimo. Be to, jisai matė, kad ir Petryla į klausimus nenoromis atsiliepia.
Tylėdami jiedu ėjo toliau taku, iš abiejų pusių apaugusiu aukštais serbentų krūmais. Naktis buvo tyli ir šilta. Pievoj čirškė žiogeliai, klebonijos kieme sugirgždėjo svirtis. Staiga prieš juos netoliese suskambėjo skardus moteriškas juokas. Abudu klierikai sustingo savo vietose, bet ką kalbėjo žemas vyriškas balsas, jiedu neišgirdo. Petryla tyčia garsiai sukosėjo ir, nutvėręs Vasarį už skverno, nutempė nuo tako į krūmus. Po valandėlės jiedu pamatė, kaip šviesi ir tamsi figūra nuėjo į priešingas puses.
- Trikauskas ir Liucė, - paaiškino Petryla. - Ot, pasiutus merga!..
- Kas ta per Liucė? - paklausė Vasaris, vos galėdamas ištarti žodžius.
- Klebono seserėčia. Augintinė.
Jiedu apgraibomis, kaip vagys, užkopė į klebonijos salką, kur buvo pataisyta nakvynė, ir nedegdami šviesos atsigulė. Vasaris ilgai tą vakarą negalėjo užmigti.
Jis gal būtų ir visai nemiegojęs, jeigu būt nujautęs, kokių dar siurprizų teks jam patirti rytoj.
Tą dieną atsikėlė jiedu gana anksti, stengdamiesi neprisiminti vakarykščio nuotykio, ėjo išpažinties, priėmė Komuniją, pusryčiavo, ir taip nejučiomis atėjo sumos laikas. Atvažiavo dar pora aukštesniųjų kursų klierikų, jie visi sudarė asistą, buvo choras ir orkestras, ne tik bažnyčioj, bet ir šventoriuj didelė spūstis, žodžiu, atlaidai aukščiausios rūšies. Kunigai dirbo prakaituodami, klausyklos braškėjo nuo penitentų, ir tik kelių prityrusių klebonų spartumo dėka tuoj po mišparų pavyko baigti bažnyčioj visą darbą. Kunigai ir klierikai rinkosi į kleboniją, ir vieni salione, kiti gonkose dalijosi įspūdžiais ir juokavo.
- Na, girtuokliai, laikykitės! - sušuko įėjęs vienas mažo ūgio raudonas ir storas klebonas. - Laikykitės! Yra "apaštalas"!
Petryla paaiškino klierikam, kad "apaštalu" klebonai vadina Šilučių vikarą, griežtą abstinentą ir blaivybės platintoją. Tuo metu šis klausimas buvo labai aštrus, ir pačiose klebonijose tarp kunigų kildavo įvairių incidentų.
- Vis tiek! Tegu čia būna ir dešimt "apaštalų", - pareiškė klebonas, - kad po tokios darbymetės žmogus nė atsigerti negalėtum, na tai jau visai svieto pabaiga!
- Che che che!.. - džiaugėsi storulis. - Ką gi, pabandysim, pabandysim...
- Laikysimės, laikysimės! - pritarė ir kiti.
Tuo tarpu atėjo ir pats "apaštalas" - augalotas, stiprus vyras drąsiu, išdidžiu žvilgsniu.
Pakvietė pietų. "Apaštalui", Šilučių vikarui, teko atsisėsti maždaug ties viduriu stalo. Vienam gale, ligi jo, sėdėjo klebonai ir šiaip senyvesni kunigai, kitam gale, nuo jo, vikarai ir klierikai. Ant stalo grožėjosi grafinas degtinės, bonka konjako, keletas bonkų vyno.
Pradėjo nuo užkandžių, ir klierikas Petryla tuoj buvo pristatytas eiti savo pareigų, vadinasi, žiūrėti, kad nebūtų tuščių stiklelių. Petrylai ėmus eiti savo pareigas, šilutiškis demonstratyviai apvožė savo stiklelius ir garsiai tarė:
- Aš kviečiu jaunąją kartą nesekti senių pavyzdžiu. Šalin degtinė! Ei, Morta, atnešk mum iš šulinio vandenėlio, - kreipėsi jis į tarnaitę.
Bet klebonas Kimša buvo žmogus su ambicija ir smarkus. Leisti, kad kažkieno vikaras šeimininkautų prie jo stalo, jam atrodė ir pažeminimas, ir gėda.
- Klierike Juozai! - sušuko jis Petrylai. - Pilk visiem, kad sakau, neaplenkiant nė Šilučių vikaro.
Seniai klebonai jau buvo išgėrę po vieną. Klierikas Petryla pradėjo pilstyti nuo pradžios, bet kai priėjo prie šilutiškio, šis atėmė iš jo visą grafiną ir pasistatė prie savęs.
- Areštuota! Ir nesikėsink čia daugiau lįsti. Klebonas piktai žvilgtelėjo į "apaštalą", vėl išgėrė savo stikliuką, barkštelėjo ranka į stalą ir valdydamas pyktį tarė:
- Mano namuose, prie mano stalo aš prašyčiau mielus svečius tvarkos neardyti... Klierike Juozai, pilk aplenkdamas Šilučių vikarą.
Bet "apaštalas" pats kreipėsi į savo kaimyną, jauną lėtą kunigėlį:
- Nori būti liurbis? Lak, pats įpilsiu!
Tas patraukė pečiais, abejodamas, kurią pusę laikyti.
- Nenori! Vyras! - nusprendė "apaštalas", atidėdamas į šalį degtinę.
- Nori! - suriko klebonas. - Pilk, kad sakau! Bepilant "apaštalas" vėl norėjo atimti grafiną, bet netyčiomis užkliudė kito kaimyno stikliuką ir išvertė jį ant staltiesės. Kilo sumišimas.
- Kunige!.. Kas tai yr?!. - jau nesivaldydamas rėkė klebonas. - Kas tau davė teisę čia šeimininkauti? Tu man ne svečias, bet akiplėša! Aš tave vyskupui įskųsiu - tu mane ant kelių atsiprašinėsi!..
Šilučių vikaras nieko nesakydamas atsikėlė nuo stalo ir išėjęs paliepė kinkyti arklius. Kilo ermyderis. Vieni šoko prie klebono, kiti prie "apaštalo" - taikyti, Įkalbinėti, bet viskas buvo veltui. Per daug jau klebonas buvo prisiklausęs apie "apaštalo" darbus, o šis per ilgai dantį griežė dėl klebono baliukų, kad, pagaliau suradę progą vienas antram įgelti, tuoj ir vėl susitaikytų. "Apaštalas" išvažiavo klebono neatsiprašęs.
Pasibaigus pietum, svečiai perėjo į erdvų, švarų ir turtingą klebonijos salioną, kur šeimininkas dar visus vaišino cigarais, kava ir likeriais.
Kavą padavinėjo panelė, kurią klierikas Vasaris matė pirmą kartą. Bet kai jis išgirdo ją vadinant Liuce, pajuto keistą nerimastį ir smalsumą. Jis ėmė akyliai į ją įsižiūrėti. Liucė buvo graži mergaitė, apie 20 metų, tamsiaplaukė, saule įdegusi. Truputį kumpa jos nosis ir greitai mėtomi spindinčių akių žvilgsniai darė jos veidą drąsų ir net iššaukiantį. Klierikas Liudas matė, kaip ji, padavinėdama kavą, varsto akimis jaunesniuosius kunigus, kiekvienam ką nors pasakydama, nusišypsodama arba nusijuokdama trumpu, bet skardžiu kaip varpelis balsu. Jisai pastebėjo, kad pora vikarų ir kun. Trikauskas godžiai ją seka akimis - ir atsiminė vakarykštį nuotykį sode. Tas dar labiau žadino jo smalsumą. Jis jau iš anksto jaudinosi, laukdamas savo eilės, kada ji prie jo prieis ir pasiūlys jam kavos. Jis nejučiomis traukėsi į paskutinę vietą, kad šį momentą kiek galima atitolintų.
Pagaliau ji priėjo.
- Tamstai, kunigėli, atnešiau gardžiausios, už tai, kad tamsta paskutinis, - linksmai sučiauškėjo, žybtelėjus į jį akimis.
Vasaris pajuto, kad jis paraudo, net jam šilta pasidarė. Dėdamas cukrų, jis nevykusiai paleido gabalą į puodelį ir aptėškė jai ranką.
- Oi, degu!.. - sušuko ji kratydama pirštus. Vargšas klierikėlis tuo momentu nuoširdžiai linkėjo sau prasmegti į žemę.
- Bet tai nieko!.. - suramino jį Liucė. - Aš mėgstu viską, kas karšta. - Ir atsisėdo šalia jo.
"Ką aš jai dabar sakysiu?.." - kvaršino Vasarį įkyri mintis, neduodama rasti jam nė vieno žodžio. Laimei, klebonas šūktelėjo Liucę kažką atnešti, ir tarsi akmuo nusirito nuo jo krūtinės. Bet kartu buvo ir pikta ant savęs: mulkis gi aš mulkis! Juk aš jai nepasakiau nė vieno žodžio. Ką ji apie mane manys? Vasaris jautėsi sugėdintas ir juokingas. Bet jis ir bijojo, kad ta akiplėša mergiotė vėl pas jį nesugrįžtų. Jis atsikėlė iš savo vietos ir įsimaišė į klierikų tarpą.
Jis parvažiavo namo pailsęs, nuvargintas įspūdžių daugybės. Jisai nieko negalėjo galvoti apie tai, ką matė ir girdėjo. Jis niekuo nesipiktino ir nieko nesmerkė. Bet jis jautėsi tarsi igijęs savy kokio svorio, kurio niekad anksčiau neturėjo. Patirti įspūdžiai grimzdo gilyn - ir niekas nežinojo, kada jie vėl iškils į jo sąmonę ir sukels gyvesnį jausmų ir minčių bangavimą.
Tėviškės seklyčia, kvepianti obliuotu medžiu, tą vakarą jam buvo maloniausia pasauly vietelė. Ten niekas negalėjo sudrumsti jo nurimstančios po tos dienos triukšmo širdies.
Ir jisai užmigo giliu bręstančios jaunystės miegu.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
