en
I
Greitasis Berlyno - Kauno - Rygos traukinys tingiai persirito per Lietuvos sieną ir, neturėdamas kur įsibėgėti, šniokšdamas sustojo Virbalio stoty.
Liudas Vasaris, stovėjęs prie vagono lango ir godžiai sekęs akim pirmuosius Lietuvos žemės vaizdus, iššoko iš vagono ir, smalsiai žvalgydamasis, kartu su kitais keleiviais leidosi į didžiulius stoties rūmus. Viskas čia jam buvo keista, viskas įdomu. Vos prasidėjus karui, jis išvažiavo iš Lietuvos ir štai dabar po 10 metų pirmą kartą grįžta atgal. Per tą laiką daug kas pasikeitė visame pasauly, o Lietuva, perleidusi per save karo bangą, nusikračiusi visokiais okupantais, štai tapo nepriklausoma valstybe. Kiekvienam, kuris, palikęs dar čia Rusiją, grįžo atgal į Lietuvą, buvo smalsu ir įdomu apčiuopiamai patirti ir pajusti, kas būtent pasikeitė ir kaip tie nauji reiškiniai atrodo.
Bet Virbalio stoty naujumo buvo nedaug. Tie patys prieškariniai didžiuliai Rusijos muitinės pastatai, dabar per erdvūs, tuštoki ir apleisti, tos pačios geležinkelio bėgių eilės, dabar per gausios, nes toliau žole apžėlusios, tie patys turbūt ir tarnautojai, tik dabar aprengti kitokia uniforma. Vasaris su dideliu pasipiktinimu girdėjo, kaip jie, reviduodami bagažą, su keleiviais kalba rusiškai, o ir savo tarpe taip pat mielai tą kalbą vartoja.
Tačiau, išskyrus nebent tą svetimą kalbą, viskas jam buvo brangu ir miela. Pradedant nuo lietuviško stoties pavadinimo VIRBALIS, baigiant tarnautojų uniforma, viskas žadino jame pasididžiavimą ir nusimanymą, kad jis grįžta į Lietuvą ne kaip carinės ar kaizerinės monarchijos įnamis, bet kaip laisvas savo tautinės respublikos pilietis.
Į pakitėjusią laisvą Lietuvą jis grįžta berods ir pats pakitėjęs. Prieš 10 metų pirmaisiais karo mėnesiais išvažiavo jis į Rusiją kaip Kalnynų, parapijos vikaras, tiesa, jau kiek prakutęs ir įgijęs gana plačiai žinomą poeto vardą, bet be gyvenimo patyrimo, be didelių sumanymų ir vilčių ateičiai. Grįžta gi daug ko matęs ir išmokęs. Teko jam pasibastyti po visą plačią Rusiją ir buvoti visose didesnėse Europos valstybėse. Savo bagažo dėžėse jis vežėsi daug knygų, portfely filosofijos daktaro diplomą, kišenėj kelias dešimtis banknotų įvairių kraštų valiutos, o galvoj neramių minčių ir rūpesčių.
Buvo jis apsirengęs civiliniais gana gerais drabužiais, ir iš jo išvaizdos niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad jis - kunigas. Apsiaustą ir skrybėlę jis paliko vagone, nes rugpjūčio saulė tą dieną dar kaitino visai vasariškai, o didelės stoties aplinkuma dar labiau didino šilumą ir tvanką.
Nervišku rankos mostu nubraukdamas tolydžio ant smilkinio nusvyrantį gelsvų plaukų pluoštą, Liudas Vasaris vaikštinėjo po stotį ir peroną, laukdamas, kada pagaliau traukinys eis toliau. Visos formalybės su bagažu ir pasu jau buvo atliktos, jis spėjo apžiūrėti viską, kur tik galėjo įeiti, išsikeitė litų, o traukinys vis dar nesirengė važiuoti.
Į peroną tuo tarpu ėmė rinktis daugiau keleivių. Vasaris pamatė prieš save ateinant du kunigu, kurių vienas pasirodė jam tarsi pažįstamas. Jis jau norėjo pasukti atgal arba lipti į vagoną, nes pabijojo, kad iš pasikalbėjimo su pažįstamu gali paaiškėti pašaliečiam ir jo paties luomas. Bet nepasuko ir nelipo, tik, apsimetęs tarsi to kunigo visai nepažįstąs, kaip niekur nieko praėjo pro šalį. Vis dėlto, vengdamas dar kartą jį susitikti, įlipo į vagoną ir, susiradęs savo vietą, ėmė skaityti laikraštį.
Tačiau jau iš pirmųjų žingsnių Lietuvoj jam, matyt, buvo lemta įsitikinti, kad pasislėpt savo tėvynėj yra kur kas sunkiau negu bet kuriame Paryžiaus bulvare. Beliko vos pora minučių iki traukiniui išeinant, kai į tą patį vagoną, kuriame jis sėdėjo, paskubom įsirito apystoris, nedidukas, nuo galvos iki kojų juodai apsirengęs vyriškis. Jo išvaizda, manieros ir skusto apskrito veido išraiška sakyte sakė jį esant kunigą.
Įkišęs galvą į kupė, kur sėdėjo Vasaris, jis iš pradžių tarsi nenorėjo tikėti savo akim.
- Atsiprašau, čia laisva vieta? - atsargiai paklausė.
Vasaris kilstelėjo galvą, ir įėjusiam, matyt, nebeliko abejonės.
- Iš tiesų Liudas! - sušuko jis, išskėsdamas rankas. - O kad tave bala! Vos pažinau!.. Na, tai pagaliau parsibaladoji? Duokš gi žandą - išbučiuosiu iš to džiaugsmo kaip seną prietelį!..
Vasaris šį kartą nudžiugęs pašoko nuo sėdynės, nes kun. Antanas Meškėnas iš tiesų buvo jo geras pažįstamas ir net draugas iš Akademijos laikų. Vasariui šyptelėjo laimė iš Petrapilio išvažiuoti į Vakarų Europą, o Meškėnas, baigęs Akademiją, tuoj po karo grįžo į Lietuvą.
Abu draugai pasisveikinę pradėjo viens kitą klausinėti ir pasakotis apie paskutiniųjų metų įvykius ir ką kuriam teko išgyventi. Bet kun. Meškėnui dėl jo gyvo būdo, matyt, ne tiek rūpėjo sužinoti apie Vasarį, kiek pačiam išlieti savo jausmus ir kuo vaizdžiausiai nupiešti savo nuotykius Rusijoj po bolševikų revoliucijos ir grįžtant su tremtinių ešelonais į Lietuvą. Vasaris širdy džiaugėsi draugo kalbingumu, nes toj pačioj kupė sėdėjo dar du nepažįstamu, kuriem girdint jis nenorėjo būti tokis atviras, kaip Meškėnas.
- Na, tai kaip gyvuoji Lietuvoj? Gerai įsikūrei? Kuo vertiesi, kur darbuojiesi? - klausinėjo jis toliau draugą, norėdamas, kad tas pasakotųsi kuo ilgiausiai.
- Nieko, neblogai, - patenkintas savo likimu šypsojosi Meškėnas. - Profesoriauju universitete. Darbo ligi ausų, bet nieko. Smagu, žinai, palaikyti kontaktą su jaunimu.
Jis šnekėjo toliau apie savo darbus ir pareigas, truputį pridėdamas jom svorio, kad ir pats draugo akyse pasirodytų reikšmingesnis. Iš tiesų, nusiskųsti gyvenimu kun. prof. Meškėnas neturėjo jokio pagrindo. Dėstė jis universitete ne pirmaeilės svarbos teologiškus dalykus, algą ėmė didoką, jokių ypatingų rūpesčių neturėjo, o viešojo visuomeninio gyvenimo aplinkybės kėlė optimistišką nuotaiką.
Valdė tuomet Lietuvą antrojo seimo pastatyta krikščioniška vyriausybė, ir patys kunigai turėjo daug žymių vietų valstybės aparate. Prof. Meškėnas, tiesa, vyriausybei tiesiogiai nepriklausė, bet vis dėlto, valdant saviem žmonėm, ir jam gyvenimas atrodė giedresnis ir savo asmens reikalai saugesni.
- Na, o tu pats kaipgi laikaisi? - susigriebė pagaliau Meškėnas. - Grįžti, matau, vienas. O pas mus, žinai, buvo pradėję kalbėti, kad tu ten vedęs kažkokią prancūzę!
Nepažįstamieji, taip pat susidomėję, dirstelėjo į Vasarį, o jis vėl nusigando, kad iš tolimesnės kalbos nepaaiškėtų, kas jis per vienas.
- Ė, kur jau čia? - nusijuokė, mostelėjęs ranka. - Rodos, nebuvo nė pagrindo tokiom kalbom...
- Taigi aš ir maniau, - pritarė Meškėnas, - kad tu tokios kvailystės nepadarysi.
Nepažįstamiem turbūt atrodė, kad tas kunigas kvailyste vadina ne vedybas apskritai, tik eventualų prancūzės vedimą, ir klausė pašnekesio toliau.
- Žinoma, tarsi šiais laikais nebūtų lietuvaičių, - patvirtindamas jų mintį, juokais kalbėjo Vasaris.
Bet Meškėnas taip garsiai nusikvatojo, kad nepažįstamieji nustebę pamanė tą kunigą esant iš viso vedybų priešą.
- Ot juokdarys! - sušuko jis, pliaukštelėjęs Vasariui per kelį. - Na na, palauk, tegu tik parvažiuosi, tuoj įsitikinsim, kas tu per paukštis!.. Na, tai pasakok, kur prasibastei tiek metų? - klausė jis, staiga pajutęs kylantį smalsumą.
- O gal pereisim į vagoną restoraną? - pasiūlė Vasaris. - Paimsim ko nors vėsinančio. Ir erdviau bus.
- Ot, alaus tai aš su mielu noru!
Restorane iš tiesų buvo erdviau, ir niekas jųdviejų kalbos nesiklausė. Gurkšnodami alų, jiedu šnekučiavo toliau. Meškėnas, patyręs bendrais bruožais visą Vasario istoriją, tarė:
- Paskalos apie tavo vedybas, žinoma, absurdas. Aš nė vieną momentą jom netikėjau. Na, bet kaip su kunigyste? Iš tavo pasakojimo apie paskutiniuosius metus, praleistus Paryžiuj, aš gaunu neaiškų įspūdį.
- Nieko, po senovei... - žiūrėdamas kažkur į tolį, atsakė Vasaris...
Kun. Meškėnas nudžiugo:
- Na, jei po senovei, tai man nieko daugiau nė nereikia. Suprantu, kad, gyvendamas užsieny, dirbdamas kitokį darbą, galėjai kiek ir supasaulėti ir nuo kunigiško gyvenimo atprasti. Bet svarbiausia - principas, nusistatymas, kaip dabar pas mus sako. Visa kita sugrįš. Mes čia tuoj tave įtrauksim į katalikišką akciją - nė nepasijusi, kaip visos tavo erezijos išgaruos. Na, prosit, Liudai! - sudaužė jis alaus bokalais.
- Ė, kas aš per visuomenininkas! - gynėsi Liudas. - Jei bus atliekamo laiko, rašysiu šį tą. Į visuomeninį darbą aš nesu linkęs.
- Nieko, įsitrauksi! Aš taip pat nelinkęs, o vis dėlto dirbu. Dabar, matai, tokie laikai, kad be to negalima. Tu manai, kad mes lengvai laimėjom rinkimus į Seimą? O-o!.. Teko ir man pačiam ne kartą ant bačkos lipti.
- Aš tai jau nelipsiu.
- Ir nereikia. Šiandien jau bus kas ir be mūsų lipa. Studentai pavaduos. Bet dirbti vis tiek reikia. Kabinetinis darbas, pažintys, privatūs santykiai - viskas svarbu. Žinok, kad jeigu kartą pralaimėsime ir paleisime valdžią iš savo rankų - amen! Negreit ją vėl paimsim.
Vasaris nieko nesakė į draugo išvadžiojimus, nes visi tie reikalai jam buvo gana svetimi. Jis išsiblaškęs klausė Meškėno kalbų, pro vagono langą sekdamas pravažiuojamas vietas. Jame ėmė nubusti daugelis prieškarinių atsiminimų, daugelis tų rūpesčių ir klausimų, kuriais jis tuomet sielodavosi ir sirgdavo. Kartu su Lietuvos oru, su jos laukų reginiais, su jos žmonėm į jo sielą pamažu grįžo kažkokia ypatinga nuotaika, kokios paskutiniaisiais metais jis nejausdavo. Kalbėdamasis su Meškėnu, jis nesutiko su jo pažiūrom, širdy peikė jo klerikalizmą ir šaipėsi iš jo luominio partikuliarizmo, bet vis dėlto juto, kad ir jis pats dar tebėra kunigas, to pačio Meškėno ne tik draugas, bet ir konfratras. Keista ir neramu jam buvo visa tai savy užčiuopti.
Bet štai stotis, kuri dar gyviau sujaudina Vasario dvasią. Nedidelė geležinkelio stotis, iš kurios jis lygiai prieš 10 metų išvažiavo į tolimą Rusiją ir į platųjį pasaulį. Tuomet čia buvo didžiulis žmonių knibždėlynas. Visi keliai buvo užgrūsti Pėsčių, raitų ir važiuotų. Vargais negalais įsigrūdo jis tada, vieno karininko užtariamas, į vagono platformą ir paliko Lietuvą štai ligi šios dienos. Viskas dabar atgyja jo sujaudintoj vaizduotėj.
O antai kelias į Kalnynus. Už penketo mylių ir dabar tebestovi bažnytkaimis ir dvaras. Vasaris dabar vėl gyvena tą klaikų įspūdį, kai nuo kalnelio pamatė griūvantį bažnyčios bokštą, kai nuo trenksmo sudrebėjo žemė. Dvaras su parku ir gražiais rūmais... Ir baronienė Rainakienė... Kur ji dabar?.. Rusijoj jis apie ją nieko negirdėjo. O klebonas Platūnas, vikaras Stripaitis, Ramutis? Beje, Stripaitis - jis skaitė laikraščiuose - dabar Seimo narys.
Ir Vasaris kreipiasi į aptilusį Meškėną:
- Sakyk, ar nepažįsti kartais Seimo atstovo Stripaičio? Bene tai bus tas pats, su kuriuo aš prieš karą čia vikaravau vienoj parapijoj?
- Be abejo, tas pats. Kito Stripaičio aš negirdėjau. Jonas vardu. Didelis stačiokas, bet naudingas žmogus.
- Susitinki su juo?
- O, gana dažnai.
- Įdomu būtų ir man su juo pasimatyti. Kaip jis atrodo? Buvo didelis kooperatyvininkas.
- Taip, jis ekonomistas. Sakosi, karo metu Kijevo universitete net paskaitų klausęs.
- Būtinai susirasiu.
- Kaune tai nesunku. Nereiks nė ieškoti. Bet palauk... Žinai ką? Ateik rytoj vakare pas mane. Būsi jau pasilsėjęs. Išgersim arbatos. Pasikviesim Stripaitį, dar porą pažįstamų. Tuoj jaukiau pasijusi.
Vasaris sutiko. Ėmė kalbėti apie kitus bendrus pažįsta, mus. Pasirodė, kad Meškėnas gerai pažįstąs ir docentą Varnėną, literatūros istoriką, ir advokatą Indrulį. Šis, nors ir pirmeivis, bet kaip giminaitis taip pat lankąsis pas profesorių. Su Indruliu Vasaris kadaise mokėsi vienoj gimnazijos klasėj, o prieš kelerius metus susitikdavo Ženevoj, kur tas studijavo teisę.
Pravažiavę Kazlų Rūdos stotį, abu draugai grįžo į savo kupė. Artinosi Kaunas, ir sėdėti restorane jau nusibodo. Prof. Meškėnas teisinosi negalįs apgyvendinti Vasarį pas save, nes pats turįs tik pusantro kambario, be to, dar visoki valdybų posėdžiai, pasitarimai. O dėl butų krizės Kaune niekaip negalįs erdviau įsikurti. Liudui būsią geriausia kol kas sustoti "Rūtoj" arba "Birutėj", o paskui pažiūrėsią.
Pagaliau pasirodė Nemunas, traukinys sugriovė per geležinį tiltą ir po valandėlės sustojo Kaune. Prof. Meškėnas padėjo savo prieteliui iškraustyti bagažą, įsodino į vežiką ir atsisveikino ligi rytojaus.
Nepaprastai menkas ir nuskuręs pasirodė Vasariui Kaunas po užsienio miestų. Žemutė stotis, duobėta aikštė ir kreivų, į žemę sulindusių, kiaurais stogais medinių lūšnų gatvė su kuprotu grindiniu. Iš šalių - gilūs purvini grioviai. Jis skaito parašą - Vytauto prospektas... "Prospektu" liesas kuinas, barškindamas pasagom ir klupdamas, pakniupstom velka užkeltą ant bėgių medinę dėžę, prisėstą nuskurusių piliečių. Ties pasisukimu jo vežėjas pralenkia tą krypuojantį "vienos arklio jėgos" tramvajų ir toli jį palieka užpakaly. Užsieniečiui miestas atrodo kaip išmiręs. Nei vikriai zujančių automobilių, nei blizgančių autobusų, nei įkyrių motociklų, nei nervingai skubančių praeivių. Lėtas tempas, lėtas gyvenimas. Vis žemi, prie žemės priploti namukai, kurių eilėj retas trijų aukštų pastatas džiaugiasi neaprėpiama erdve ir iš niekur neužstojama saule. Mediniai apiplaušėję stulpai abiem gatvės šonais apkrauti elektros ir telefono laidų tinklu. Audrai užėjus, jie turbūt gresia nugriūti, įpainioti praeivį į vielų voratinklį ir nužudyti stipraus įtempimo srove. O kai vėjas pūstelėja iš šoninės gatvės, pilkas dulkių ir šiukšlių debesys užberia akis ir uždengia tą skurdų reginį.
Žiūri Vasaris į tuos laikinosios sostinės vaizdus ir ima ironizuoti pats save. Kur tu čia dingsi su savo paryžietiškais įpročiais, su maištingom mintim ir atskalūniškais norais?.. Jo nuotaika krinta, ir kažkas pilka, nuobodu ir liūdna ima skverbtis į širdį.
Jis žino, kad tai tik pirmojo momento įspūdis. Jis žino, kad tokį Kauną paliko mum rusai, kad sostinę Vilnių pagrobė lenkai, kad pagaliau ir tuose neištaiginguose namuose kunkuliuoja didelis tautos ir valstybės kūrimo darbas. Jis žino, kad ir jam pačiam reiks stoti į tą darbą, kuriame negali būti nei apatijos, nei ištižimo, nei blogo ūpo. Jis visa tai žino, bet jausmai žinojimo neklauso.
Pagaliau, jis žino ir tai, kad grįžta į Lietuvą, nešdamasis savo dvasioj sunkų moralinį negalavimą, savo silpnumo ir pesimizmo šaltinį.
Bet štai ir "Rūtos" viešbutis. Jis pasiima kambarį, išsidėlioja reikalingiausius daiktus ir apsitvarkęs išeina į miestą pasižvalgyti. Įspūdis vis toks pats sunkus, slegiantis. Šoninės gatvės tuščios ir nykios, grindinys duobėtas, namai purvini, suodini, apsilupinėję. Krautuvės jau uždarytos, o jų durys ir langai uždengti lentom, geležinėm štangom ir užrakinėti didžiulėm kabančiom spynom. Jau temsta, bet gatvėse žiburių nėra, ir užsieniečiui baugu pasieniais slenkančių šešėlių. Tik Laisvės alėjoj stumdosi praeiviai ir erza svetimų kalbų mišinys.
Vasaris grįžta į savo viešbutį, gula į abejotinos švaros lovą ir pirmą naktį užmiega neramiu miegu.
Jis sapnuoja, kad savo gimtinėj parapijoj laiko mišias, kad pilna bažnyčia žmonių, o netoli altoriaus stovi jo tėvas ir motina. Jis atlaiko mišias iki evangelijos, bet pamiršta, kas reikia toliau daryti. Jis lipa atgal ir pradeda iš naujo, bet dabar pamiršta Confiteor ir kartoja tik tuos vienus žodžius: Mea maxima culpa, mea maxima culpa, mea maxima culpa... Jis mato, kad klapčiukai iš jo juokiasi, o tėvai žiūri nusigandę ir liūdnai linguoja galvom...
Jis pabunda tarsi kokį akmenį jausdamas ant savo krūtinės, ir girdi, kaip kažkurioj bažnyčioj skambina ankstybosiom mišiom.
Visą dieną šitas sapnas lyg kokia rakštis maudė jo širdy.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
