en
XXIV
Vieną kartą, parėjęs iš dvaro, kun. Vasaris rado laišką. Pralotas Girvydas kvietė jį kaip galima greičiau atvažiuoti į Naujapolį pasikalbėti vienu svarbiu reikalu. Vasaris numanė, kas tai per reikalas. Greičiausia, klebono skundas buvo pavestas ištirti pralotui Girvydui, ir šis dabar šaukė pasiaiškinti. Jei taip, tai būtų gal ir gera, spėliojo "nusikaltėlis", nes pralotas - plačių pažiūrų žmogus, palankus jam, o kreivai žiūrįs į kleboną Platūną.
Ilgai nelaukęs, Vasaris išsirengė į miestą. Pasirodė, kad jo neklysta. Pralotas sutiko jį rūsčia mina, su pasišiaušusiu ties kakta plaukų kuokštu, kuris nelėmė nusikaltėliui nieko gera. Nusivedė jį pralotas į savo kabinetą, uždarė paskui jį duris, pasisodino priešais save ir, tirdamas rūsčiu žvilgsniu, ėmė kalbėti, pabrėždamas žodžius:
- Ar žinai, kunige, kam aš tamstą čia pakviečiau? Prieš tamstą yra paduotas vyskupui skundas! Taip, skundas!.. Tamsta palaikąs santykius su kokia ten dvaro poniute! Tamsta per dienas sėdi dvare, nežiūrai darbo ir piktini žmones. Ji tau rašo laiškėlius, o tu ją priiminėji savo kambary!.. Visa tai sacerdoti non licet! Man pavesta ši byla ištirti. Kaltinimai sunkūs. Na?..
Vasaris jau buvo bepradedąs aiškintis, bet staiga rūstus praloto veidas plačiai prasišiepė, jo gudrios akutės tankiai sumirksėjo, ir jis sukreteno ilgu smulkučiu juoku.
- Išsigandai, geradėjau, a?.. Kaltinimų visas maišas, o be to, dar ir ponios laiškelis! - Jis ištraukė iš stalčiaus lapelį ir pagrasino Vasariui. - Na, betgi ir stuobrys tas Platūnas! Žinojau, kad jis skersuoja į tave ir kokią šunybę padarys. Vis dėlto šioks toks pagrindas, matyt, yra. Na, pasakok, kokie ten tavo reikalai su ta poniute? Ir kokį čia jis vizitą mini savo skunde?
Pralotas perbraukė delnu per plikę, ir plaukų kuokštas išnyko. Vasaris, paskatintas tokio palankumo, ėmė pasakoti apie baronienę ir apie savo vizitus į dvarą. Bet tai buvo kaltinamojo pasiteisinimas. Dėl to pralotas iš jaunojo kunigo žodžių gavo tokį vaizdą: baronienė, jau ne pirmos jaunystės rimta ponia, gera katalikė, kartas nuo karto kviesdavo Kalvynų kunigus į dvarą. Sykį jie ir buvo atsilankę visi trys. Bet Vasaris, kaip literatas, susidomėjo dvaro biblioteka ir, gavęs ponų pritarimą, ėmė lankytis dažniau pasiimti knygų. Be to, jis mokęs baroną lietuvių kalbos. Sykį ponia, eidama pro šalį, saulei leidžiantis, užsuko valandėlę į vikariatą pažiūrėti, kaip jis gyvena. Dvaro parke porą kartų jie žaidė kroketą. Štai ir viskas...
Pralotas buvo patenkintas Vasario pasiaiškinimu.
- Aš taip ir maniau, - kalbėjo jis, - kad čia Platūno bus iš adatos vežimas priskaldytas. Na, į smulkmenas nesileisim. Gal ta baronienė ir nori tave į savo pinkles pagauti... Jos laiškelis dar ir dabar kvepia pagunda... Ką čia supaisysi... Būva ne tokių istorijų! O pats, be to, poetas, ne koks stuobrys... Bet būk atsargus. Tavo eilės galėtų tave apskųsti labiau negu Platūnas. Na, bet šito klausimo niekas dar nekelia, nekelsiu nė aš. Tik žiūrėk, kad nebūtų viešo papiktinimo parapijai!
- Tai kaip, kunige pralote?.. Galėsiu pasilikti Kalnynuose?
- Ot čia tai ir nežinau, kaip bus. Jeigu jau klebonas taip užsisėdo, gal ir geriau būtų tave perkėlus į kitą parapiją. Tau pačiam bus geriau.
- Nieko, kunige pralote... Kalnynuose apsipratau... Dvaro biblioteka...
Bet pralotas gudriai šyptelėjo:
- Biblioteka... hm... Kad kartais nepasidarytum per gudrus, tą biblioteką bestudijuodamas...
Vasaris pajuto įtarimą ir nebesispyrė. O pralotas, pabaigęs "tardymą", brūkštelėjo ranka per plikę - ir plaukų kuokštas ties kakta vėl pasišiaušė. Jo veidas surūstėjo, ir Vasaris net susigūžė, laukdamas kokio naujo, netikėto puolimo.
- Taip, čia mes planuojame, o kas bus rytoj, vienas Dievas težino, - iškilmingai pradėjo pralotas. - Jūs ten Kalnynuose negirdit, kas darosi pasauly. Žiūrėk, užvakar Serbijoj užmuštas Austrų sosto įpėdinis su žmona... - Ir jis išskleidė plačiai laikraštį ant stalo.
- Balkanai vis neramūs,- pritarė Vasaris, dirstelėjęs į laikraštį.
- Balkanai!.. čia geradėjau, jau visos Europos, ne Balkanų reikalas. Supranti, kuo tai kvepia? Austrija paskelbs karą Serbijai. Už Serbiją stos Rusija. Su Austrija eis Vokietija. O prancūzam tik to ir reikia. Ne be reikalo Puankarė lankėsi Petrapily. Čia vienintelė proga atgriebti Elzas-Lotaringijai... - Ir pralotas, iš kampo į kampą trypdamas po savo kabinetą, leidosi į painius Europos politikos samprotavimus. Pabaigęs jis stabtelėjo ties savo svečiu ir, pakėlęs pirštą, tarė:
- Europoj pakvipo paraku, geradėjau! Sulauksime karo...
- Kaipgi tada mes, kunige pralote?.. - sunerimavo Vasaris, atsiminęs, kad jau antrą kartą girdi š| pranašavimą.
- Che... ar aš žinau?.. Bus baisu, bus baisu... Kitiem gal teks ir į Rusiją bėgti... Jum, jauniem, bepigu, o mes, seniai, to viso jau neišgyvensim...
Staiga praloto galvoj sušvito nauja mintis, ir jis net pliaukštelėjo Vasariui per petį.
- Ė, bet klausyk, geradėjau, kas man atėjo į galvą! Jei bus karas, dumk į Rusiją ir stok į Akademiją! Išrūpinsiu vyskupo leidimą. Apsieisime čia ir be tavęs. Turi talentą - tau reikia mokslo.
Vasaris net suvirpėjo nuo šitų žodžių. Baisi karo galimybė jam nešė didelę šviesią viltį, o gal ir išsivadavimą. Ir jis nežinojo, ar nugąstauti dėl karo pavojaus, ar džiaugtis pasivaidinusia išvažiavimo proga. Bet visa tai tuomet atrodė dar taip nerealu. Jis atsisveikino pralotą, nieko aiškaus nenusitvėręs.
Kaip paprastai, jis nuėjo atlankyti ponų Brazgių. Ponia Liucija tuoj parodė jam sūnų ir smulkiai papasakojo, kaip sparčiai jis augąs ir kokis imąs darytis gudruolis...
Neramios žinios ir baugios praloto pranašystės jau buvo pasiekusios ir daktaro ausį. Žmonai jis nieko nesakė, nenorėdamas pirma laiko jos gąsdinti, bet kai ponia išėjo atnešti kavos, neiškentė nepasidalinęs su kunigu savo rūpesčiu.
- Jei tikrai įvyktų karas, - kalbėjo jis, - mane tučtuojau sumobilizuotų. Su šautuvu, tiesa, man eit nereikėtų, bet fronte gydytojui toks pat pavojus kaip ir kareiviui. Net baisu, kai pamąstau, kas tuomet atsitiktų su Liuce ir Vytuku.
- Ė, daktare, - ramino jį Vasaris, - visi tie spėliojimai apie karą greičiausia pasibaigs niekais. Argi tamsta gali įsivaizduoti karą Europoj, kur ištisai kaimai, miestai ir kiekviename žingsny knibžda žmonės?
- Tam ir karas, kad praretintų tą knibždėlyną. Įsivaizduoti, tiesa, sunku, bet jei pralotas Girvydas taip tuo persiėmęs, tai pavojus, matyt, rimtas. Jis gudrus žmogus ir geras politikas. Jei mane paimtų, Liucytei su Vytuku tektų kraustytis pas kanauninką Kimšą.
Grįžus poniai į kambarį, ši kalbos tema staiga nutrūko, ir Vasaris pajuto, tarsi iš tiesų kokia kraupi šmėkla praskrido pro jaukų jų trijų, palyginti laimingų žmonių būrelį.
Parvažiavęs namo, jis su nieku nesidalino įspūdžiais. Klebonas žinojo jo kelionės priežastį ir stebėjosi, kad jis grįžo gerai nusiteikęs. "Aš to ir bijojau, - mąstė Platūnas, - kad čia neįsiterptų pralotas ir viso reikalo nepagadintų... Taip ir išėjo... Gerai globoja savo pupilį..."
Ryt dieną, nuėjęs į dvarą, Vasaris papasakojo baronienei viską, ką girdėjo Naujapoly. Ponia džiaugėsi, kad jokia bausmė jam nebegresia, bet praloto išvedžiojimais apie karą netikėjo.
- Tų senių politikos mėgėjų galvos visumet pilnos visokių fantazijų apie karus, - juokavo ji. - Naivūs provincijos diplomatai kitaip negali įsivaizduoti karalių, kaip puotaujančių arba kariaujančių. Bene bus toks ir tamstos pralotas... Kad jis pataria tamstai išvažiuoti, tai pagirtina. Bet jei lauksite karo, tai esu tikra, kad jis pirma numirs, o tamsta tapsi pralotu jo vietoj.
Nejučiomis praslinko dar pora savaičių. Gyvenimas ėjo paprastai, kasdieniškai. Jokios neramios žinios nedrumstė giedrios Kalnynų padangės. Vasaris, nenukentėjęs dėl klebono skundų ir nejusdamas dabar noro tyčiomis jam prieštarauti, tapo atsargesnis ir vizitus į dvarą stengdavosi nuslėpti nuo nereikalingų akių.
Atėjo Panelės Švenčiausios Škaplierinės atlaidai - didžiausi Kalnynų parapijoj. Klebonas Platūnas, nors šykštus, šitiem atlaidam nepasigailėdavo kelių dešimtų rublių grynais pinigais. Visa kita paimdavo iš ūkio arba sunešdavo parapijonys.
Privažiavo daug kunigų. Iš tolimesnių parapijų atvyko ir du Vasario mokslo metų draugai - Petryla ir Kasaitis. Įdomu buvo jiem pasimatyti po vienerių kunigavimo metų. Petryla atrodė jau tipiškas vikaras - stambus, raudonas, aptukęs. Vaikščiojo jis dideliais žingsniais, greitai, mostaguodamas rankomis, ir atsegiotos sutanos skvernai plačiai plevėsavo pažemiu. Jis mėgo kalbinti bučiuojančias jam ranką moterėles ir nesivaržė juokais drėbti kokį kaimišką sąmojį. Petryla savo likimu, matyt, buvo visai patenkintas.
Kun. Kasaitis, atvirkščiai, atrodė užguitas, prislėgtas ir baugštus. Ir seminarijoj jis buvo skeptikas ir pesimistas, o vieneri kunigavimo metai įspaudė į jo širdį ir veidą mizantropijos žymę. Vasariui buvo gaila žiūrėti į savo draugą. Jis nežinodamas nujautė, kad ir Kasaičio dvasioj kraunas viena iš tų gyvenimo tragedijų, kurios vyksta - ne visuomet pastebimos, o dar rečiau suprantamos - altorių šešėly. Prieš pietus jie visi trys susimetė Vasario kambary, bet atviros, nuoširdžios kalbos nerado. Petryla pradėjo juokauti, kibdamas prie paskutiniųjų Vasario eilių ir neva girdamas jį už drąsą. Bet pastebėjęs jo sumišimą, stvėrėsi už Kasaičio, - dėl ko tas esąs toks paniuręs ir apsiblausęs. Vasaris ir Kasaitis nors pyko ant Petrylos, bet vengė vieni du pasilikti, nes žinojo, kad neprisivers pasisakyti, kas guli abiem ant širdies.
Į atlaidus atvažiavo ir Šlavantų tėvelis. Per pietus, tyčia ar netyčia, pasitaikė taip, kad tėvelis atsisėdo prie kun. Vasario. Platūnas pastatė degtinės ir konjako. Kai kurie jaunesnieji kunigai demonstratyviai apvožė savo stiklelius, bet skandalo nekėlė. Šlavantų tėvelis, matyt, norėjo įtraukti Vasarį į nuoširdesnį pasikalbėjimų, bet tas laikėsi atsargiai, numanydamas, kad Ramutis greičiausia bus taręsis su tėveliu apie reikalą pakreipti jį į gerą kelią.
- Dėl ko gi, kunigėli Liudai, neatsilankai daugiau į Šlavantus? - klausė tėvelis. - Mes anuomet taip gražiai pasikalbėjome. Rastume ir dabar ką pasvarstyti. Kunigo gyvenimas, darbas parapijoj kasdien iškelia daugybę visokių klausimų. Labai naudinga juos panagrinėti ir pasidalinti mintimis. Ilgai nelaukę, atvažiuokite kurią dieną abu su kun. Ramučiu.
- Nežinau, tėveli... Sunku išsirengti... Tai pas ligonį, tai šiaip kokio darbo... Nepasijunti, kaip praeina laikas.
- O ką sveikas dirbi? Rašai vis dar poezijas?
- Rašinėju šį tą...
- Gal jau ir giesmelę kokią sudėjai?
- Bandžiau porą kartų, bet neišeina...
- O kai skaitai tamstos eilutes, atrodo, kad sveikas labai lengvai eiliuoji, - švelniai paabejojo tėvelis.
- Aš kažkur skaičiau, kad giesmių ir dainų stilius esąs kitokis, negu šiaip poezijos. Jom rašyti reikia ypatingo gabumo.
- O man rodos, jeigu poetas nori rašyti giesmes Dievo garbei, tai Dievas jam nė to gabumo nepašykštės. Na, bet tegu tik sveikas pakunigausi kelerius metus, įsigilinsi į tas malones, kurių Dievas teikia uoliam kunigui - ir nejučiomis pradėsi giedoti Jo garbę.
Vasariui dabar buvo aišku, kad tėvelis laiko jo poeziją jaunystės paklydimu ir linki, kad tas paklydimas greičiau pasibaigtų. Jis gi pats jau buvo įsitikinęs, kad jei tėvelio linkėjimas išsipildys, tai jis, tiesa, nebedainuos pasaulio tuštybių, bet negiedos nė Dievo garbės.
Per tuos atlaidus Vasaris pamatė, koks jis tapo svetimas savo luomo reikalam ir žmonėm. Labiau svetimas negu anksčiau. Jį, klieriką, su dvasiškių luomu rišo būsimo darbo viltys, numatomi bendri reikalai, visa tai, ko jis dar nežinojo, bet laukė ir tikėjosi. Dabar juo mažiau liko laukti ir tikėtis. juo daugiau jis jautėsi svetimas šitoj aplinkumoj. Kunigų luomo specifiniai bruožai - teigiamieji ir neigiamieji - jį dabar erzino ir stūmė. Jis neturėjo nė vieno draugo kunigo, su kuriuo jį būtų rišę šioki ar toki kunigiški, dvasiški reikalai. Per atlaidus jis nė su vienu nerado bendros kalbos. Jis matė, kad daugelis jo vengia, nežino, ką su juo kalbėti, o kiti laiko pasipūtėliu arba tuščiu, Dievas žino ką įsivaizduojančiu lengvabūdžiu. Jam norėjosi bėgti nuo tų sutanotų, kaip ir jis pats, bet jau kitaip mąstančių ir kitaip jaučiančių žmonių į tokią gyvenimo aplinkumą, kur valdo paprastesni, žmoniškesni dėsniai. Taip narpliojosi ir trūkinėjo tos išvidinės gijos, kuriomis poetas Vasaris buvo suaustas su dvasiškių luomu. Bet laukujės formos dar buvo kietos ir tvirtos.
Netrukus po tų atlaidų vieną gražų popietį Vasaris nuėjo atlankyti ponių. Saulė kaitino nepakenčiamai - ir jie visi trys, susėdę liepų paunksmėj, tingiai persimesdavo vienu kitu sakiniu apie nereikšmingus dalykus. Pro parką keliu girgždėjo didžiuliai šieno ir dobilų vežimai, ir aitrūs sudžiūvusių žolių aromatai sklaidėsi tvankiame ore. Staiga iš rūmų pro stiklinę verandą iššoko kambarinė Zosė ir, mojuodama popierio lakšteliu, pribėgo prie ponios.
- Telegrama!
Baronienė žvilgtelėjo į lapelį ir nustebusi susuko:
- Nelaukta naujiena!.. Rytoj parvažiuoja baronas ir prašo atsiųsti į stotį arklius. Ką gi reikštų šis netikėtas parvykimas?
- Non, c'est étonnant!.. Ar tik nebus jo sveikata pablogėjusi? - susirūpino ponia Sokolina.
- Negali būt, mano miela. Juk aš tik užvakar gavau jo laišką. Jis rašė puikiai jaučiąsis ir dar nemanąs greitai namo grįžti.
O Vasariui dilgtelėjo į galvą naujas susiprotėjimas.
- Ar tik ne karas, ponios!
- Ak, negąsdink mūs, mielas kunige, - susierzino ponia Sokolina.
Šį kartą ir baronienė jau nesijuokė iš karo. Užtrukęs serbų - austrų konfliktas vis plačiau skleidė baisią nuojautą. Žinia apie pono parvažiavimą sukėlė dvare visokių gandų...
Vasaris tą ir kitą dieną negalėjo rasti sau vietos, nekantraudamas ir nežinodamas, kokių naujienų parveš baronas Rainakis. Trečią dieną jis jau buvo nutaręs eiti į dvarą, bet tuoj po pietų, kai kunigai vos tik dar kėlėsi nuo stalo, uždusęs įvirto į kambarį pats baronas. Vos spėjęs pasisveikinti, visų kalbų mišiniu jis ėmė pasakoti baisias žinias. Vakar, liepos 28 d., Austrija paskelbė Serbijai karą. Nesą jokios abejonės, kad šiandien ryt Rusija paskelbsianti karą Austrijai, o Vokietija Rusijai. Tad jis, baronas, kaip rusų pilietis, vos spėjęs ištrūkti ir beveik paskutiniu traukiniu pasiekti sieną.
- Ach, du lieber Gott!.. C'est incroyable... incroyable!.. - stverdamasis už galvos šaukė baronas.- Padumajte, vied eto bezumije... C'est la guerre!.. enfin c'est la catastrophe, meine Herren!
Trumpu laiku išliejęs visą savo susijaudinimą ir nebegalėdamas nustygti vietoje, jis išsiskubino atgal.
Barono atsilankymas ir jo atneštos žinios nuaidėjo klebonijoj kaip perkūnas iš giedro dangaus. Pirmąsyk visi trys kunigai pasijuto vieningi, bestovį prieš kažką baisų, nežinomą. Pirmąsyk Platūnas be paniekos ir pašaipos klausė Vasario, kuris tik dabar ėmėsi atpasakoti praloto Girvydo išvedžiojimus, sustiprindamas nuomonę, kad karas tikrai bus. Klebonas, pamąstęs apie savo mūru stovinčius javus, apie kaimenę galvijų ir apie visokios gėrybės prikrautą klėtį ir įsivaizdavęs, kad visa tai gali sunaikinti karas, atsimainė veidu - ir jam jau buvo vis tiek, pasiliks Vasaris Kalnynuose ar ne. O kun. Ramutis nuėjo į bažnyčią atlankyti Sanctissimum ir sukalbėjo dalį ražančiaus, kad Dievas atitolimų ta baisią karo šmėklą.
Po poros dienų bažnytkaimy buvo didelis sujudimas. Buvo paskelbta visuotinė mobilizacija, ir jauni vyrai, pėsti ir važiuoti, visais keliais traukė į valsčių. Daugelį lydėjo tėvai, žmonos ir vaikai, išsigandę, susirūpinę, apsiverkę. Kai kurie užsukdavo į bažnyčią, kai kurie eidavo išpažinties.
Po pietų stovėdamas ir observuodamas rinkoj klegančius žmones, Vasaris pamatė daug pažįstamų. Pamatė jis ir smuklininką Vingilą, ir muzikantą Skripkelę, ir rudąjį berną, Piktupių Andrių, - visi jie buvo pašaukti į karą. Buvo pašauktas ir zakristijonas Petras.
Kai Vasaris vėl atsilankė į dvarą, Vokietijos ir Rusijos karas jau buvo paskelbtas. Ponios labai nerimavo ir norėjo kuo greičiausiai važiuoti į Peterburgą. Bet baronas dar vis delsė. Pavojus jį užhipnotizavo, pakirto jo valią, ir jis nesiryžo nieko pradėti. Vasaris jį rado pasitiesusį ant stalo didelį Europos žemėlapį ir darantį visokias strategines kombinacijas, puolimo ir gynimosi planus. Kitokio darbo jis dabar neturėjo.
Palikę baroną kabinete, ponios ir kunigas išėjo į parką. Netoliese birzgė mašina, buvo prasidėjusi rugiapjūtė. Staiga į parką per tvorą kūliais įsivertė piemuo ir atbėgęs klupdamas ėmė pasakoti, kad pilnas plentas kareivių. Ponios ir kunigas išėjo už dvaro į kalnelį, iš kur buvo matyti plentas, pažiūrėti, kas ten darosi. Iš tiesų, lygiomis eilėmis į vakarus šliaužė pilkos, vientisos kareivių masės, o paskui kleksėdami ėmė traukti vežimų vežimai. Ilgai ėjo kareiviai ir ilgai kleksėjo vežimai. Visi, kas tik buvo laukuose, metė darbus ir, Prisidengę delnais akis, žiūrėjo į plentą. Visiem buvo neramu ir keista, ir smalsu, jaučiant artėjantį siaubą.
Ponios ir kunigas, grįždami atgal, maža kalbėjo. Ties parko kampu jie atsisveikino.
- Na, sudie, mielas kunige Liudai, - tarė baronienė. - Kada gi sveikas vyksi pas savo pralotą dokumentų? Patarčiau ilgai nelaukti. Bandysiu prikalbėti baroną, kad jau šią savaitę važiuotume į Peterburgą. Ar tamsta nespėtum su mumis?
Kaip ir koki sparnai suplazdėjo jo krūtinėj, ir atsisveikinęs jis greitai nužingsniavo namo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
