en
XII
Nuo Kalėdų iki užgavėnių laikas seminarijoj praeidavo nepaprastai greitai. Karnavalas - išdykavimo, linksmybių ir visokių prašmatnybių dienos - atsiliepdavo ir kietame seminarijos gyvenime. Didžiausias tuo metu smaguriavimas būdavo "pončkos", kuriomis jie vaišindavosi ketvirtadieniais po ilgųjų vaikščiojimų... "Pončkom" pinigų atsiųsdavo baigę pereitais metais draugai kunigai. Antruoju kursu pasirūpindavo buvęs jų formarijus. Mažiausia, žinoma, tekdavo pirmamečiam.
Tuo metu klierikai paprastai suruošdavo bent vieną vakarėlį su šiokiais tokiais vaidinimais, deklamacijomis ir koncertine dalimi. Lietuviai ir lenkai išsijuosę lenktyniuodavo, kad tik geriau per tą vakarėlį pasirodytų. Lietuviškąją dalį sudarydavo "Šviesos" nariai. Vasaris tais metais jau dalyvavo pasitarimuose, sustatant programą ir parenkant tinkamus "artistus". Tais metais Varnėnui atėjo į galvą drąsi, bet nelaiminga mintis pačiam padeklamuoti Maironio eilėraštį "Skausmo balsas". Lietuvių - lenkų santykiai tada buvo ypatingai pablogėję dėl prasidėjusių muštynių mišrose parapijose. Vyresniųjų klierikų tarpe kildavo aštrių ginčų tautiniais klausimais, o seminarijos vadovų autoritetas buvo nupuolęs dėl aiškaus jų šališkumo ir kai kurių paskalų apie ne visai gražius jų darbelius už seminarijos sienų. Visa šita elektrizavo ir jaudino "Šviesos" narius.
- Mes turime duot suprasti, - įrodinėjo Varnėnas, - kad jaučiame ir matome, kas aplink mus darosi, kad mes tai įvertiname ir dėl to kenčiame. Mes turime priminti savo jauną idealizmą ir pakutenti jų sąžines, taip pat primindami jų oportunizmą ir surembėjimą. Maironio eilėrašty visa tai ir yra.
- Vis dėlto tai pavojinga, - priešinosi Jonelaitis. - Jie, be abejo, supras, į ką tai taikoma, ir tu gali išlėkti iš seminarijos. Čia toki dalykai dovanai nepraeina.
Bet Varnėnas nenusileido:
- Be abejo, supras. Bet apsimes nesupratę. Pagaliau, tai nesvarbu. Aš dėl savo kailio nedrebu. Ir aš tą eilėraštį padeklamuosiu.
Paskirtą vakarą gana erdvioj rekreacijų salėj prieš estradą, pirmose eilėse, susėdo visa diecezijos aukštoji kunigija ir seminarijos profesūra. Pačiame centre pūpsojo storulis pralotas oficiolas šalia tokio pat storulio kapitulos kanauninko. Praloto žemas bosas ir kanauninko aukštas tenoras pakaitomis pasiekdavo klierikų ausis. Iš abiejų pusių sėdėjo rektorius ir inspektorius. Buvo čia ir judrus vyskupo kurijos sekretorius, karštas lietuvis ir klierikų užtarėjas, kurio pagalbos pavojaus valandoj gal kiek ir tikėjosi Varnėnas.
Prasidėjus programai, viskas ėjo kuo puikiausiai. Aukštieji svečiai buvo patenkinti ir garsiai gyrė programos dalyvius. Bet štai į estradą įlipo Varnėnas. Didelis, laibas, į priekį palinkęs, jis jau pačia savo išvaizda patraukė svečių dėmesį. Jo veido išraiška rodė ne tik jo susijaudinimą, bet kartu didelį pasiryžimą ir atkaklumą. Jis buvo tarsi kareivis, einąs pulti priešo.
Vasaris pamatė, kaip neramiai savo fotely subruzdėjo Mazurkovskis, išgirdo per daug garsų rektoriaus nusikosėjimą ir pastebėjo, kaip reikšmingais žvilgsniais persimetė netoli nuo jo sėdį Jonelaitis ir Sereika. O nuo estrados prikimęs Varnėno balsas metė pirmąjį posmą:
Giedojau meilę, jauną viltį,
Skambėjo stygos man saldžiai;
Šiandieną reikia ar nutilti,
Ar verkt už išgamas skaudžiai.
Paskutinioji eilutė buvo pratęsta ir žodis išgamas pabrėžtas. Pirmose eilėse žiūrovų plikės pamažu pradėjo rausti. Ir su kiekvienu posmu jos raudo vis daugiau.
O jus, kur man krūtinę jauną
Kas dieną šaldote ledais!
Kuriem maderos gerklę plauna,
Kurie vien augate pilvais!
Nuo tų žodžių salėj pasidarė mirties tyla. Niekas nedrįso nei pajudėti, nei kostelėti, bijodamas tokiu būdu parodyti, kad jis supranta, į ką tie posmai taikomi. Jonelaitis ir Sereika sėdėjo susigūžę savo kėdėse, grauždamiesi, kam jie griežtai nepasipriešino šitam neišmintingam karštuolio žingsniui. O tas tuo tarpu jau rėkė tolimesnius posmus:
Žinau, dabar jums daug nereikia:
Pavalgius atilsio saldaus!
Ir nieko pikto lyg neveikę,
Numirę tikitės dangaus.
Deklamatorius, atlikęs savo numerį, žemai nusilenkė, ir skysti, mandagūs klierikų aplodismentai palydėjo jį nuo estrados. Kiekvienam buvo aišku, kad Varnėnas su savo menku balsu ir deklamavimu tik jau ne dėl meno išėjo į estradą. Ir eilių turinys visai lengvai davėsi transponuojamas į seminarijos gyvenimo aplinkybes.
- Czyje to wierszydła? - subaubė pralotas oficiolas.
- Programoj parašyta, kad Maironio, - plonai atsiliepė kapitulos kanauninkas.
- Co za jeden ten Maironis? - teiravosi oficiolas.
Visi pralotai ir kanauninkai traukė pečius, kraipė galvas, ir nė vienas negalėjo pasakyti, kas per vienas tas Maironis.
- Socjalista, anarchista i ateista! - nusprendė oficiolas.
- Atsiprašau kunigą pralotą, - įsikišo vyskupo kurijos sekretorius. - Maironis - tai Žemaičių seminarijos rektorius, buvęs Petrapilio Dvasinės Akademijos profesorius. Parašė dar "De justitia et jure"...
- Kłamiesz!.. Nu, co dalej następuje?
Po vakarėlio kelias dienas visi "Šviesos" nariai laukė, kada prasidės tardymas dėl Varnėno numerio, bet niekas nieko nesakė. Varnėno spėjimas tarsi išsipildė. Tačiau vėliau pasirodė, kad ne.
Po kurio laiko pasišaukė jį rektorius ir, badydamas pirštu vieną "Draugijos" straipsnį, paklausė:
- Tavo tai?
- Mano, - atsakė Varnėnas.
- Kaip tu gali dalyvauti užgintoj spaudoj?
- Bet atsiprašau kunigą pralotą - juk tai "Draugija".
- Ty myślisz co? - nustebęs sušuko rektorius. - "Draugija" to jest bezbožne pismo! Bet ar tu nežinai, kad iš seminarijos nei vienas laiškas, nei vienas raštas negali išeiti be mano žinios? Tu prasižengei regulai!
- Aš tai parašiau ir išsiunčiau dar atostogų metu.
- Klierikam iš viso draudžiama spaudoj dalyvauti. Tu tai žinojai ir dėl to pasirašei slapyvardžiu.
- Ne, aš to nežinojau, - atsakė Varnėnas.
- Pychę masz! - buvo paskutiniai rektoriaus žodžiai. Visą šitą sceną Varnėnas pasakojo "Šviesos" narių būrely, ir Vasariui, beklausant jo žodžių, drumstėsi krūtinėj maištingi jausmai. Iš Varnėno jie visi daugiausia tikėjosi, Vasaris jį laikė žymiausiu visoj seminarijoj žmogumi - ir štai dabar ties juo pakibo aštrus Damoklo kardas.
- Kaip sau nori, - kalbėjo vieną sykį Vasaris savo draugui Kasaičiui, kuris beveik tuo pačiu metu buvo priimtas į draugijėlę, - jeigu Varnėną išvarys, tai pasirodys, kad tikrai talentingam žmogui išlikti seminarijoj nėra lengva.
- Man tai seniai aišku, - pritarė Kasaitis. - Jeigu žinotų, kas yra Jonelaitis, kas yra Sereika, manai, kad juos laikytų seminarijoj?
- Bei man štai kas rūpi, Leiskime, kad nėra tautinio klausimo, o rektoriaus ir inspektoriaus vietoj sėdi naujesnių pažiūrų žmonės. Ar manai, kad tokių Varnėnų seminarijoj nepersekiotų?
- Už ką? - nustebo Kasaitis.
- Stačiai už jų gabumą.
Kasaičiui, kuris į seminariją iš viso jau buvo pradėjęs nusiteikti gana skeptiškai, Vasario klausimai pasirodė gana įdomūs, bet jis nieko tikra atsakyti nemokėjo.
- A, čia visko galima laukti... - ir numojo ranka.
- O ar tu tikrai esi įsitikinęs, kad menininko, pavyzdžiui, poeto, beletristo talentas ir darbas suderinamas su kunigo pasaukimu ir darbu?
Ir į šį klausimą Kasaitis nieko atsakyti negalėjo. Bet tuomet dar pačiam Vasariui ne tik atsakymas, bet ir klausimas nebuvo aiškus. Jis jo dar nebuvo suformulavęs. Jis jį vos dar matė toli toli, tarsi pro tirštas ūkanas ateities kryžkelėj bestūksantį. Ir jis nežinojo, kad toj kryžkelėj jam kaip pasakos karžygiui yra įrašyta fatališka dilema: jei eisi į kairę, pats pražūsi, jei eisi į dešinę, pražudysi savo talentą.
Tuo metu klierikas Vasaris iš savo labai neturtingo prityrimo tegalėjo tik susiprotėti, kad tokį klausimą kelti galima. Ir ilgi ilgi metai praėjo jam besinarpliojant tos problemos pinklėse.
Antro kurso klieriką, jį labiau domino jų kasdienio gyvenimo aktualijos, tautiniai santykiai, pamokos, jų kuopelės veikimas.
- Ė, po šimts toks gyvenimas! - kalbėjo jam kitą kartą Kasaitis. - Kad turėtum kur pasidėti, spjautum į viską ir eitum sau. Žinai, kad rektorius šaukė Marčiulį už vakarykščią rekreaciją, išrėkė kiek tik lindo ir pabaigė, kad "pychę masz". Supranti, kuo tai kvepia?
O vakar vakaro rekreacijos metu buvo įvykęs toks incidentas. Lietuviai klierikai pradėjo dainuoti lietuviškai. Tai nebuvo draudžiama. Bet užsimanė dainuoti ir lenkai. Pradžioj dar lenktyniavo pakaitomis: viena daina lietuviška, viena lenkiška. Bet netrukus lenkai užsimanė nebeduot lietuviam laiko ir, pabaigę vieną dainą, tuojau stvėrė kitą. Lietuviai nutarė neapsileist ir, sulaukę posmo pabaigos, sutartinai užtraukė "Žirgelį". Kilo sumišimas lenkų pusėj, ir tuo momentu salės duryse pasirodė rektorius.
- Co tu za halas? - piktai žybtelėjo akiniais.
- Litwini nie dają nam śpiewać,- pasiskundė lenkai. Rektorius žengė į lietuvių pusę, ir iš jo minos buvo matyti, kad tas, kurį jis nustvers, atsimins gimtąją dieną. O nustvėrė jis trečio kurso klieriką Marčiulį, stipriausią lietuvių tenorą, stovėjusį pirmoj eilėj ir iš visos krūtinės atlikinėjusį patriotinę savo pareigą. Šita ir buvo Kasaičio tos dienos pesimizmo priežastis.
Bet Vasaris į tokius dalykus žiūrėjo kitaip.
- Ne, - atsakė jis į Kasaičio nusiskundimą, - šitie persekiojimai man nekelia noro bėgti iš seminarijos. Atvirkščiai, netgi paskatina likti. Jie rodo, kad mes čia esam reikalingi ir būsim reikalingi, iš čia išėję. Žinoma, vienam tą viską kęsti, be abejo, būtų sunku, bet dabar, kai mes esam vis dėlto šiokios tokios organizacijos nariai, tai visai pakeliama.
Klierikas Vasaris iš tiesų buvo patenkintas, kad "Šviesos" kuopelėj matė įvykstant bent dalį tų vilčių, kurių vedamas stojo į seminariją. Moraliai jis dėl to jautėsi daug stipresnis ir atsparesnis. Slapta gaunami kai kurie laikraščiai - ir dėl to uoliai skaitomi - supažindino jį su lietuvių tautos reikalais ir literatūra. Tais ir kitais metais jis sekdavo kiekvieną naujai pasirodžiusį spaudoje vardą, pirkdavo kiekvieną išeinančią knygą. Liudo Giros "Dul-dul-dūdelė", "Žalioji pievelė", "Vilty" pradėtas spausdinti V.Krėvės "Šarūnas", taip pat kaip vėliau S.Čiurlionienės-Kymantaitės "Lietuvoje", buvo tikri įvykiai jų uždarame gyvenime. Jie džiaugėsi ir didžiavosi, sulaukę pirmųjų Šimkaus dainų ir Č.Sasnausko "Lietuviškos muzikos" numerių. Jie surado Vinco Kudirkos šokius ir chorui dainas, išsirašė Naujalio ir Miko Petrausko kompozicijas. Jie kartais ištisas rekreacijas prasėdėdavo prie išgverusios fisharmonijos, kad suvoktų tų dainų, tų kompozicijų bent dalelę prasmės. Jie susikūrė savo kultūros kampelį, kurį saugojo, prie kurio šildėsi ir gaivinosi. Jiem ten buvo jauku, jie ten dirbdavo ir svajodavo, o visa kita darės tolima ir dar labiau svetima.
Vasaris vėliau pavydėdavo sau anų laikų sugebėjimo tenkintis ir žavėtis tais plonučiais šviesos spindulėliais, kurie tuo skaidriau spindėjo, kuo aplinkui buvo tamsiau ir nykiau. Juk taip maža reikia nieko plačiau nepatyrusiam ir nemačiusiam jaunuoliui, patekusiam į siaurą seminarijos mūrų pasaulį. Jie ir susivokt negalėjo, kokia siaura vaga teka jų gyvenimas. Dėl to jie kai kada ir savo pačių darbus bei raštus įvertindavo perdėtai, taikydami mažutį savo gyvenimo ir supratimo mastelį. Liudas Vasaris tik vėliau suvokė, kad daugelis jo pirmųjų silpnų bandymų draugų buvo priimti kuone su entuziazmu tik dėl pačio jų gyvenimo ir reikalų siaurumo.
Ko reikia ieškoti literatūroje ir ko iš jos reikalauti, nė vienas jųjų, išskyrus gal Varnėną, nežinojo. Pasaulinė literatūra jiem buvo žinoma tik iš atsitiktinai nugirsto vieno kito vardo. Seminarijos mokslo programos ji neprofanavo. Lenkų literatūra buvo einama netikusiu metodu. Jie žinojo platesnį ar siauresnį autorių bei veikalų katalogą, keletą biografinių nuotrupų, kai kurių veikalų parašymo progą, keletą atpasakotų turinių, keletą anekdotų. Jie žinojo, pavyzdžiui, kad Kochanovskis, verkdamas savo dukrelės, parašė "Trenus", kad Krasickis buvo supasaulėjęs vyskupas, kad grojant fleitai Mickevičius imdavęs improvizuoti, kad Sirokomlė nepaprastai lengvai rašęs eiles ir kad Vincentas Polis vienam dvieily davęs giliausią lietuvio charakteristiką:
Jak litwina kto zahaczy,
To i w grobie nie przebaczy.
Į rusų literatūrą, kadangi tai buvo "kazionščina", policinis programos numeris, jie maža kreipdavo dėmesio, o viena ausia nugirstos nuotrupos sudarė visą jų literatūrinį bagažą.
Antrame kurse jie jau baigė mokytis lotynų kalbą, bet mažiau jos išmokdavo negu gimnazijoj, nors jau filosofija, o toliau teologija, kanonų teisė, liturgika ir kiti dalykai buvo einami lotynų kalba. Bet tai buvo suprastinta viduramžių kalba su savo elementariškomis konstrukcijomis ir filosofiškai-teologiškai-liturgišku žodynu. Klasikinės lotynų kalbos jie seminarijoj neišmokdavo. Tik su dideliu vargu paskaitydavo Cicerono, Cezario ir Tito Livijaus nuotrupas. Dėl to ir klasikinės literatūros turtai jiem liko visai uždaryti. Nė vieno poeto jie kurse neskaitė, nieko apie juos negirdėjo, o jei kuriam pakliuvo į rankas klasikinės poezijos tekstas, tai jo nesuprato.
Tokiu būdu bendrame jųjų išsilavinime, kur tiek daug nulemia pasaulinės literatūros pažinimas, visam amžiui pasiliko didelė spraga. Užpildyti šią spragą privatine lektūra seminarijoj jiem nepavykdavo net ir esant geriem noram, nes nebuvo tinkamos tam bibliotekos, nebuvo nusimanymo, ką skaityti, pagaliau, nebuvo laiko, kada skaityti. Tie, kurie skaitydavo, pamokų atžvilgiu stovėdavo ne per aukštai, nebent kuris turėdavo nepaprastą atmintį ir gabumus.
Liudas Vasaris nuo antro kurso įstengdavo gauti lygiai tokius laipsnius, koki leisdavo be pataisų persiristi į kitą kursą. Tokiu būdu, šalia lietuviškų spaudinių, jam pavyko susipažinti bent su kai kuriais žymesniais lenkų literatūros senesnio laikotarpio rašytojais.
- Vis dėlto Dievas pagailėjo gabumų tam Vasariui, - kalbėjo sykį vienas lenkelis į Kasaitį.
- Kodėl tamsta taip manai? - nustebo šis.
- Aš jį visuomet matau užgulusį ant knygos, o žiūrėk, kaip jis atsakinėja!
Antrasis to kurso pusmetis praėjo ramiai ir tyliai, neįnešęs nieko naujo nei į Vasario, nei į jo draugų gyvenimą. Po Varnėno ir Marčiulio incidentų jie pasidarė dar atsargesni. Susirinkimų nedarydavo, tik atskirai pasikalbėdavo pasivaikščiojimo metu ir tai tik retkarčiais, nes žinojo, kad buvo sekama, kas su kuo vaikščioja.
Vasaris tūnojo sau tylus ir užsidaręs, nekreipdamas į save niekieno dėmesio. Skambalo balso jis jau priprato klausyti visai automatiškai: nemąstydamas kilo ir ėjo į koplyčią, į refektorių, į pamoką ar kur kitur, žiūrint, koks kada buvo signalas. Nuo pat silenciumo pradžios jis jau sėdėdavo savo vietoje ties atversta knyga. Bet svajinga jo siela ne visuomet noromis sekdavo tais išviršiniais veiksmais. Nuėjęs į koplyčią, jis tęsdavo toliau skaitymo metu kilusias mintis arba aulėj, atsivertęs vadovėlį, svajodavo apie kokį malonų anksčiau patirtą įspūdį. Ir nežinia, ar tai buvo išsiblaškymas, ar gal greičiau jo vidaus gyvenimo pagilinimas. Tokiomis valandomis jį atlankydavo ir Katedros Nepažįstamoji, kurią jis kartais matydavo sekmadieniais vis toj pačioj vietoj, ir Liucė, kurios dovanotos pirštinaitės su baronėliais ligi atšylant kasdien ją primindavo.
Išaušus pavasariui, sužydėjus sodui, - o jis buvo gražus ir didelis, - Liudas surizikuodavo po vakarinių maldų nebeiti į žibalinėmis lempomis trenkiančią aulę, bet pasprukti į kvepiančią, svaiginančią vakaro gamtą, kiek tik jos tilpo tame mūro sienele aptvertame plote. Susprogę ir sužydėję medžiai vakaro prieblandoj atrodydavo dar tankesni ir vešlesni negu dieną - ir jis, eidamas pro juos, visa krūtine gerdavo iš jų žiedų trykstančią gamtos gyvybę.
Paskutinę tų mokslo metų dieną, taip visų svajotą ir lauktą, Vasariui ir kitiem jo draugam aptemdė liūdnas įvykis:
Varnėnui "dėl stokos pašaukimo" buvo patarta po atostogų nebegrįžti į seminariją.
- Katalikų Bažnyčiai, - kalbėjo jam rektorius, - reikia kunigų, atsidavusių jai visa širdimi ir visu protu. Reikia kunigų dorų, klusnių ir nusižeminusių, kuriem nerūpėtų pasaulio tuštybės, aistrų kovos, tautinės ambicijos, tuščia garbė ir panašūs dalykai. Tu tokis kunigas nebūsi. Tu esi gabus literatas, kritikas, galbūt poetas - arba lyg aš žinau dar kas... Pasauly visa tai branginama ir aukštinama, bet Bažnyčiai tie dalykai neturi vertės. Atvirkščiai: jie slepia daug pavojų. Įsigilinęs į pasaulinės literatūros studijas, tu pats supasaulėsi. Tu užsikrėsi tais mikrobais, kuriais knibžda net ir didžiausių rašytojų veikalai. Ne be reikalo daugelį jųjų šventa Bažnyčia įtraukė į draudžiamųjų knygų indeksą. Tu gal sulauksi pasisekimo, ir tavo širdy išbujos garbės troškimas ir išdidumas, kurio šaknis aš jau esu pastebėjęs tavo veiksmuose čia seminarijoj. Tavo kritiškas protas ims nebesitenkinti literatūra, ir tu jį nukreiptum, ko neduok Dieve, į pačios Bažnyčios mokslą. Garbės troškimas, išdidumas, ambicija ir išbujojęs kritiškumas - štai tau visų erezijų ir apostazijų šaltinis. Dėl to ir tavo dūšios išganymui, ir Bažnyčios labui bus naudingiau, jeigu nesikėsinsi brautis į tą luomą, kurio pareigų pildyti tave Dievas nėra pašaukęs.
Baigęs šią prakalbą, rektorius pabučiavo Varnėną į kaktą ir išlydėjo pro duris žodžiais: "Tegul Dievas tau padeda ir tave saugoja".
Atpasakojęs rektoriaus žodžius "Šviesos" ratelio draugam, Varnėnas atrodė visai ramus ir beveik patenkintas įvykusiu faktu.
- Ką gi? Senis pasakė daug tiesos. Kunigas tai kunigas, literatas tai literatas,- pabaigė jis savo pasakojimą.
Bet nė vienas iš draugų nenorėjo su tuo sutikti. Varnėno išvarymą jie laikė skaudžiu lietuviam smūgiu, o jį patį nekalta persekiojimo auka.
- Čia daugiausia kalti tavo neišmintingi išsišokimai, - apgailestaudamas prikaišiojo Jonelaitis. - Tas deklamavimas jokios naudos niekam nedavė, tik parodė jiem, kad tu esi "maištininkas". Ir pradėjo uostinėti. Štai ir suuostė. Mes turime būti atsargūs ir neduoti be reikalo progos prikibti. Nes kitaip visus išmėtys, ir kam bus iš to naudos?
- Pirmąsyk girdžiu, - karščiavosi Sereika, - kad literatūros kritikas negalėtų būti kunigu. Kodėl literatūros kritika negali būti pagrįsta krikščioniška filosofija ir estetika? Aš esu tikras, kad tokių literatų reikia ir visai katalikijai, ir Bažnyčiai. Jie turėtų džiaugtis, kad štai vienas tokis atsirado seminarijoj, o ne mesti jį lauk. Bijoti ambicijos, išdidumo, kritiškumo? Nejaugi čia vieta tiktai liurbiam ir neišmanėliam?! Ne, čia priežastis ta, kad tu lietuvis ir jau dalyvauji lietuvių spaudoj, štai kas!
Vasaris nieko nesakė. Jo galvoj buvo chaosas. Ir rektoriaus žodžiuose, ir Sereikos priekaištuose buvo daug tiesos. Kaip juos suderinti? Tik vėliau jis suprato, kad rektoriui rūpėjo konkretus psichologinis kazusas: kunigo charakteris ir darbas santyky su literato charakteriu ir darbu, o Sereika klausimą ėmė visai abstraktiškai: ar literato ir kunigo sąvokos viena kitą neigia?
Vasaris, paskutinį kartą spausdamas Varnėnui ranką, tarsi paveldėjo iš jo šitą dvilypį klausimą. Jis tapo jam viso gyvenimo klausimu.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
