lt
Į ŠVIESIĄ BUITĮ
["Altorių šešėly" ketvirtosios dalies fragmentas]
19** m. gegužės 17 d. mirė geriausias mano draugas Liudas Vasaris. Poeto literatūriniam palikimui sutvarkyti buvo sudaryta komisija, į kurią patekau ir aš. Man buvo pavesta susipažinti su velionies archyvu ir rankraščiais. Tuoj po laidotuvių ėmiausi darbo. Medžiagos pasirodė daug: laiškų, dienoraščių, paskaitų, pranešimų ir kalbų, niekur nespausdintų, švariai mašinėle perrašytų eilėraščių, pora dramų.
Mano dėmesį ypačiai patraukė storas, didelio formato, kietais viršeliais sąsiuvinis, kurio pirmajame puslapy stambiomis raidėmis buvo užrašyta antraštė "Į šviesią buitį". Pavartęs sąsiuvinį, tuojau supratau, kad čia esama autobiografinio pobūdžio veikalo, pusiau dienoraščio, pusiau atsiminimų, nušviečiančių paskutinįjį poeto gyvenimo laikotarpį.
Bevartydamas ir beskaitinėdamas kitus rankraščius, aptikau pluoštą vienos jaunos moteries - ir man gerai pažįstamos - laiškų ir Vasario žmonos dienoraščio nuotrupų. Kai visus tuos rašinius perskaičiau, pamačiau, kad jie vienas kitą nuostabiai papildo ir sudaro gana darnią visumą - įdomų psichologinį romaną iš Liudo Vasario gyvenimo.
Šitas radinys mane labai nudžiugino. Aš pats kadaise esu parašęs romaną "Altorių šešėly", kuriame panaudojau nemaža medžiagos iš savo draugo išgyvenimų. Romanas liko kaip ir nebaigtas. Tiesa, Liudas Vasaris, kaip jis romane pavaizduotas, išsiveržia iš "altorių šešėlio", bet pats jis taip ir lieka savo gyvenimo vidury tarsi kokioj kryžkelėj. Mane, tikiuosi, kad ir daugelį romano skaitytojų, domino tolimesnis Vasario likimas, ar jo išsivadavimas buvo pilnutinis, į kokius buities horizontus tas išsivadavimas atidarė jam kelią, ar, vaizdingiau kalbant, besileidžiant jo gyvenimo saulei, tirštėjant ir ilgėjant visų daiktų šešėliams, taip pat ir pailgėjęs "altorių šešėlis" nekrito skersai jo gyvenimo tako ir neaptemdė tų buities viršūnių, į kurias jis nuo pat jaunų dienų veržėsi.
Šias mintis aš ne kartą esu jam dėstęs, prisipažindamas, kad noriu rašyti ketvirtąją romano "Altorių šešėly" dalį. Jis kantriai išklausydavo mano išvedžiojimų, bet kuo griežčiausiai drausdavo dar kartą liesti jo gyvenimo temą literatūroje. Jis buvo labai nepatenkintas ir pirmomis romano dalimis ir ilgai ant manęs pyko, kam aš jį padariau literatūriniu personažu, net ir pavardę mažai tepakeitęs. (Tikrosios jo pavardės aš nė čia nesakysiu.)
Mudviejų pasikalbėjimai dažniausiai vykdavo jo bute, Antakalny, iš kur atsidarydavo puikus vaizdas į miestą ir Neries pakrantes. Vasaris mėgdavo tysoti aukštielninkas plačioje sofoje, rūkydamas cigaretę, o aš įsikurdavau fotely jo kojūgalyje, vartydavau žurnalą arba kokį meno albumą, kokių jis daug turėjo, gėrėdavausi matomu pro langą vaizdu ir stengdavausi įtraukti savo draugą į atviresnį pokalbį.
Ne visuomet man tai pavykdavo. Vasaris buvo nekalbus, užsidaręs, į mano klausimus atsakydavo trumpai, pats jokios žodingesnės temos nepradėdavo, ginčų vengdavo. Mudu dažnai tylėdavom, pasikeisdami viena kita nereikšminga pastaba. Aš prie to buvau pripratęs, manęs ta tyla nevaržydavo.
Kartais aš išsivadindavau jį pasivaikščioti kur nors į Vilnelės atkrantes, Gedimino kalną arba Belmontą. Jis, nors vyresnis, pasirodydavo už mane ištvermingesnis, trypdavo žvaliai, rankas susimetęs už nugaros, truputį pasidavęs į priekį ir nuleidęs galvą, ypačiai jei būdavo susimąstęs. Esant gražiam orui, jis eidavo vienplaukis, ir vėjelis taršydavo jo gerokai paširmėjusius, bet dar vešlius, ilgus plaukus. Jis mėgdavo eiti greitai, ir aš vos suspėdavau kulniuoti greta jo savo skaudamomis kojomis, lazdute pasiramsčiuodamas.
Susiradę tinkamą vietelę užuvėjoj, sėsdavom ant žolės arba ant akmens ir kurį laiką gėrėdavomės nuostabia Vilniaus panorama. Mudviejų pasivaikščiojimai dažniausiai įvykdavo apie pavakarę. Miestas skendėdavo pilkšvai melsvose ūkanose ir šešėliuose. Po mūsų kojomis, žemai, šnarėjo Vilnelė, vinguriavo Bernardinų sodo takai, toliau iš rusvų senoviškų stogų mišinio kilo į viršų Bernardinų, Šv. Onos, Šv. Mykolo bokštai, dar toliau į kairę ir į dešinę tirštėjančiose ūkanose dunksojo miestas su kitais bokštais, iškilusiais viršum papilkavusios stogų jūros.
Jausdamasis apgaubtas ir sujungtas su savo draugu bendros nuotaikos, aš bandydavau prasiskverbti giliau į jo sielą, į jo vidaus pasaulį.
- Tavo gyvenimas, Liudai, - sykį pradėjau aš, - kaip šitas miesto vaizdas. Iš tolo ir iš aukšto žiūrint daug jame pilkumos, ūkanų, bet žiūrėk, kiek nuostabių spindinčių viršūnių prasimuša iš tų ūkanų. O ir ūkanose rastum daug įdomių dalykų. Tavo gyvenimas nėra turtingas nepaprastų įvykių, nuotykių, bet savo viduje tu esi išgyvenęs daug klaidžiojimų, vingių ir širdies neramumų.
- Taip, brolau, išgyventa nemaža, - sutiko jis.
- Bet pagaliau tu radai savo kelią. Tu nurimai, įsitvirtinai gyvenime, jautiesi pasiekęs savo tikslą.
- Tu taip manai?..
- Visi taip mano, kurie tave pažįsta.
Jis karčiai šyptelėjo.
- Visi taip mano, kurie manęs nepažįsta. Keista, kad ir tu prie tokių priklausai.
Prisipažinsiu, kad aš ne visiškai taip maniau. Aš tokiu būdu norėjau vien paskatinti jį atviriau pasisakyti.
- Matau, kad tave kažkas slegia. Tu man nepasipasakosi atviriau, kas tave kankina?
- Gal kada vėliau. Dabar dar ne laikas.
Nieko jis man nepasipasakojo nė vėliau. Ir niekad, deja, savo širdies nei man, nei kam kitam jis jau nebeatvers. Jo jau nebėra. Ilgainiui aš pats daug ką pastebėjau ir supratau. Bet neužbėgsiu įvykiams už akių. Jei mano draugas nutilo amžinai, tai tegul prabyla jo mintimis ir jausmais šie jo palikti lapai.
...Man sukako 60 metų. Tokios sukaktys rašytojui paprastai veltui nepraeina. Nepraėjo nė man. Draugai ir gerbėjai - tikrieji ir apsimetėliai - suruošė viešą iškilmingą minėjimą su kalbomis, sveikinimais, linkėjimais, dovanėlėmis. Turėjau kalbėti ir aš - atsakyti, dėkoti. Viso to neminėsiu. Nesvarbu, ką man sakė nė ką aš sakiau. Įdomesnio turinio, gilesnės prasmės tokiais atvejais būva nedaug. O vis dėlto kažkas širdy paliesta, kažkas pakilnota - ir štai lig šiol negaliu nurimti. Praeitis prabyla, ir dabartis jai atsiliepia. Praeity mestas grūdas išaugo į didelį augalą, pražydo ir mezga vaisių. Seniai jau užmezgė. Baigia nokti ir greitai nukris. 60 metų!
Tačiau širdis ne dėl to nerimsta. Praeitis ir dabartis mano gyvenimo vieno etapo riboj - senatvės riboj - susitinka kaip draugai ir priešai, susilieja kartu saldžiame ir karčiame pasibučiavime. Praeitis sako: ką tu padarei su visu tuo, ką aš tau daviau? Dabartis atsako: tu man davei skausmo ir sielvarto gemalus; jie vešliai suklestėjo, džiaukis! Praeitis nenusileidžia: aš tau daviau jautrią sielą, laisvės troškulį, priespaudos neapykantą ir poeto talentą; kaip tu visa tai sunaudojai?
Bet liaukimės alegorizavę! Sausomis alegorijomis, proto sąvokomis neišreikšiu to sudėtingo psichinės būsenos komplekso, kuris reiškiasi manyje mano gyvenimo saulėlydžio metu.
Saulėlydžius mėgau nuo pat jaunystės. Gėrėdavausi jais nuo savo tėviškės kalnelio, sekdavau besileidžiančią saulę pro siaurą niūrių seminarijos mūrų langą, mačiau ją Alpių viršūnėse, lydėjau ją nuo Palangos kopų, beskęstančią į tylų Baltijos jūros horizontą.
Nesibaidau nė savo gyvenimo saulėlydžio. Jei jo neaptemdys iš mano paties sielos kylančios ūkanos, jis gali būti gražus ir didingas. Jį gali papuošti naujos, tik saulėlydžiais matomos ugnys ir temstančiame zenite beįsižiebiančios žvaigždės.
Ne veltui aš nugąstauju sutemose kylančių ūkanų. Ir ne vien ūkanų. Pro ūkanas ir ūkanose kartais susidaro keisti, vaiduokliški pavidalai, kurie primena kažką tolima, kas turėjo būti palaidota užmirštyje, kas turėjo išnykti iš sąmonės amžinai, negrįžtamai. Iš sąmonės tarsi išnyko, o pasąmony kažkur giliai liko. Ir štai tos ūkanos kaip kokie opiumo dūmai kartais suknibžda tais keistais, vaiduokliškais pavidalais. Tik opiumo fantasmagorijos, sako, malonios, dangiškos, o manosios - šiurpiai niūrios, slegiančios, siaubingais sapnais kamuojančios.
Visa tai, ką aš čia rašau ir rašysiu - išgyvenimai bei nuotaikos - liečia ir lies tą mano gyvenimo laikotarpį, kuris prasidėjo po įvykių, aprašytų Putino romano "Altorių šešėly" trečioje dalyje. Romanas baigiasi, kaip aš sėdau rašyti pareiškimo vyskupui, atsisakydamas kunigystės.
Pareiškimą aš parašiau, iš luomo išstojau. Kategoriškas, lemiamas šio žingsnio patvirtinimas buvo mano vedybos su Aukse.
Neaprašinėsiu, kokių atgarsių tas žingsnis sukėlė visuomenėje, kokį įspūdį padarė mano šeimai - tėvams, broliams, seserims ir giminėms, - ir kiek sielvarto man dėl to teko išgyventi. Tai būtų per daug asmeniški, nors smalsiam skaitytojui gal ir įdomūs atsiminimai. Tačiau vargu ar jie turėtų platesnės, bendrinamosios reikšmės, o aš vis dėlto noriu, kad mano gyvenimo vykę ar nevykę žingsniai, mano paties aprašyti, atskleistų kažkokius buities dėsnius, kuriems žmogus noroms nenoroms paklusdamas, pildai savo uždavinį žemėje. Aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus tokį uždavinį, paskirtį turi. Turiu savo paskirtį ir aš. Kitaip - beprasmiška būtų gyventi, beprasmiška kentėti, beprasmiška klaidžioti kryžkeliais, - ir jau ne vien beprasmiška, bet stačiai nusikalstama būti kitų skausmo priežastimi, kaip aš esu buvęs ne vieną kartą. O, kad aš savo tą paskirtį rasčiau! Kad ją suvokčiau bent savo gyvenimo kelio pabaigoje! Kad ją išskaityčiau savo gyvenimo faktuose, jausmuose, mintyse - visame tame, ką noriu šiuose lapuose atskleisti.
Kad aš nutraukiau ryšius su dvasininkų luomu ir Bažnyčia, niekad nesigailėjau ir nesigailiu. Jokio sąžinės graužimo dėl to nejaučiau. Atrodo, kad čia viskas baigta, ir jokie praeities fantomai negalėtų drumsti mano sielos. O tačiau drumsčia. Drumsčia rafinuotai, subtiliai, tokiais kaltinančiais, priekaištingais vaizdais, kokių negalėtų sugalvoti pikčiausias mano kaltintojas, įžvalgiausias bažnytinio tribunolo prokuroras. Jei jis tyli dienos saulei šviečiant, man budint, sąmoningą gyvenimą gyvenant, tai prabyla nakties glūdumoj, per miegus ir sapnus darydamas mane dalyviu tokių scenų, statydamas į tokias situacijas, kad aš pabundu plakančia širdžia, prakaito išmuštas, o kartais šaukdamas iš pasibjaurėjimo ir norėdamas nusikratyti krūtinę užgulusia našta. Tokie sapnai dažniausiai rodo mane kaip nusikaltėlį kunigą, šventvagiškai administruojantį sakramentus, užmirštantį mišių ritualą arba jame suklydusį ir besipainiojantį visos bažnyčios ir klero akivaizdoje. Detaliau viso to neaprašinėsiu. Man pačiam koktu tai prisiminti, nors jokių išvadų iš to nedarau.
Ne, išvadas reikia daryti. Išvados savaime peršasi, kai palyginu, kaip mano pasąmonis reaguoja, tiksliau sakant, nereaguoja į kitus faktus, išgyvenimus. Mesdamas kunigavimą, vesdamas žmoną, aš suteikiau begalinio skausmo savo tėvams. Apie tai aš dažnai galvoju, ir ši žaizda ligi šiol neužgyja mano širdy. Tačiau dėl to niekados jokių priekaištingų sapnų nesapnavau. Mano sąžinė dėl to man nekeršija. Kartais susapnuoju motiną arba tėvą - giedrius, palankiai man nusiteikusius, mane mylinčius. Tėvas mano sapnuose pasirodo dargi giedresnis, negu būdavo gyvenime. Kasdienėj buity, darbuose, kurie sunkiai jį slėgdavo ir kuriuos beveik vienas nudirbdavo, jis dažnai būdavo piktas, paniuręs, išvargęs. Sapnuose - niekados.
Abudu tėvai buvo labai religingi ir mane taip auklėjo. Tas religinio auklėjimo griežtumas apkartindavo man ne vieną jaunystės momentą. O tačiau ne jis, bet seminarinis auklėjimas giliau įsiskverbė į mano sielą, visam gyvenimui paliko neišdildomų nuosėdų.
Vadinasi, ir tai pirmoji išvada, seminarinio auklėjimo sistema, pagrįsta iš dalies vis naujų emocijų žadinimu, iš dalies negyva rutina, taip giliai įsiėda į širdį, į sąžinę, kad palieka pėdsakus visam gyvenimui.
Antroji išvada, kuria aš kartais kratausi, tai kad aš vis dėlto turbūt turiu kažkokio, gal iš tėvų paveldėto polinkio į mistiką, į sąžinės jautrumą ir į perdėtą savęs analizavimą bei apsikaltinimą dėl visai menkų, beveik nė dėmesio nevertų dalykų.
Šitas nesveikas mano polinkis man darė ir tebedaro nemaža žalos, mažindamas mano ryžtingumą, priversdamas svyruoti tais atvejais, kur reikalingas greitas sprendimas ir veiksmas. Tas polinkis varžė ir tebevaržo ir mano emocinį gyvenimą. Man drovu kalbėti apie meilę, išreikšti savo jausmus moteriai. Juk meilė moteriai seminarijos auklėjimo sistemoj buvo vaizduojama kaip nuodėmingas jausmas. Visa ta teologinė realių ar įsivaizduojamų santykių su moterimi kazuistika taip apipainiojo kaip kokiais voratinkliais mano širdį, kad aš jau beveik netekau gryno jausmo suvokimo: ar aš tikrai myliu, ar tik noriu mylėti, ar vien įsivaizduoju mylįs.
Taip buvo santykiuos ir su mano žmona. Ji mane pamilo nuoširdžiai ir pastoviai. O aš ją? Kad nepastoviai, parodė tolimesnis gyvenimas. Bet ar nuoširdžiai iš pat pradžių? Štai klausimas, į kurį man sunku atsakyti. Žinau, kad jai nemelavau ir neveidmainiavau. Apie meilę, jausmus mudu nedaug kalbėdavom. Aš tos temos vengdavau. Taip ir sakydavau, kad man drovu apie tai kalbėti. Pasiūlymą tuoktis padarė ji, o ne aš. Mudu buvome draugavę jau apie penketą metų, sutardavome, apsipratome, jokių aštresnių prieštaravimų tarp mudviejų nebuvo kilę. Jai pasiūlius tuoktis, aš sutikau, tiesa, ne iš karto, bet po kai kurių svyravimų, kuriuos pagaliau nugalėjau.
Pasiryžimą ją vesti nulėmė ne vien tai, kad aš savo įsitikinimais ir visa siela jau buvau atitrūkęs nuo Bažnyčios, bet ir mano tuometinės pažiūros į pilnutinį žmogiškąjį gyvenimą. Viengungio buitis man atrodė nėra pilna to dvasinio turinio, kuris privalomas visapusiškai išsivysčiusiai asmenybei. Aš maniau - ir turėjau tam pavyzdžių, - kad viengungio moralė yra dažnai pakrikusi, ydinga, o viengungio menininko emocinis gyvenimas, patirtis, santykiai su žmonėmis, žodžiu, didelė dalis viso to, kas maitina jo kūrybą, jam arba neprieinama, arba suluošinta, sumenkinta, ribota. Be to, vedybomis aš norėjau galutinai ir griežtai pasitraukti iš luomo ir užkirsti kelią visokiems bandymams mane į jį grąžinti.
Šį pastarąjį tikslą aš iš tiesų pasiekiau, bet dėl aukščiau išdėstytų samprotavimų turiu čia pat, įvykiams užbėgdamas už akių, pasakyti, kad berods apsirikau. Tolimesni mano gyvenimo įvykiai parodė, kad mano stichija, kurioje galėjo suklestėti mano kaip žmogaus ir kaip poeto menininko asmenybė ir kūrybiniai sugebėjimai - tai vienatvė laisvėje ir laisvė vienatvėje.
Kad skaitytojui būtų aiškūs tie tolimesni mano gyvenimo įvykiai ir atrodytų logiškos jų pasėkos, turiu čia atitaisyti tai, ką primelavo Putinas apie Auksę trečioje "Altorių šešėly" dalyje. Mano draugas, naudodamasis beletristo teise ir turbūt norėdamas suklaidinti smalsuolius, visur ieškančius autentiškos tikrovės, Auksės paveikslą nutapė netikrą, išidealizuotą. Tokia Auksė nesiderina su vėlyvesniaisiais mudviejų gyvenimo įvykiais, tiek daug sielvarto suteikusiais man ir jai.
Ji nebuvo, kaip rašo Putinas, nei amerikietė, nei muzikė, nei jos tėvas turėjo mieste namus. Ji buvo paprasto kaimo mergaitė, valstiečių tėvų duktė, studentė humanitarė, vidutinių gabumų, su praktišku protu, stipria valia. Šitoj vietoj nenoriu aš jos detaliau charakterizuoti. Jos gerieji privalumai ir neigiamos būdo savybės paaiškės iš tolimesnės mūsų gyvenimo eigos, kurią aš pasiryžau atvirai aprašyti. Ne vienu atveju darysiu tai skaudama širdimi, tačiau teisybės jausmo vedamas.
Mudviejų gyvenimas iš pat pradžių ėmė tekėti ramia vaga. Ilgus metus jokių rimtesnių nesutarimų tarp mudviejų nekilo. Ji buvo ištikima, mane mylinti žmona, aš, nors didele meile jai neliepsnojau, bet šiltas draugiškumo jausmas sėkmingai pavadavo meilės reikalą. Materialiu atžvilgiu mūsų gyvenimas buvo aprūpintas gerai, o tai [sudaro] tvirčiausią taikaus sugyvenimo pagrindą šeimoms, kurių jausminiai ryšiai nėra labai stiprūs. Vargas, skurdas, nepritekliai yra šeimos tvirtumo bandymas. Mums tokio bandymo nereikėjo patirti.
Tik dabar, po daugelio metų, kai atsigręžęs į praeitį pažiūriu, ką aš nudirbau ir ką galėjau nudirbti, mano sieloje kyla kartus nepasitenkinimo jausmas. Visuomenei, tautai aš daviau per maža. Dėl ko? Kas kaltas? Kaltas pirmiausia aš, bet gal ne mažiau kalta ir mano tų metų gyvenimo draugė.
Aš esu lėto, gana pasyvaus būdo. Ambicingumo manyje nedaug. Man stoka veiklumą ir kūrybą skatinančių akstinų. Reikia, kad kas iš šalies mane žadintų, ragintų, baksnotų. Tiesa, aš dirbau nelengvą darbą universitete. Laiko ir jėgų kūrybai likdavo ne tiek jau daug. Tačiau ar darbą universitete aš nelaikiau savo kūrybinio neveiklumo pateisinimu ir savęs apgaudinėjimu? Taip iš tiesų ir buvo. Koks bebūtų buvęs tas darbas, atliekamo laiko nuo jo likdavo pakankamai. Ne laiko, bet kūrybinio entuziazmo stoka žudė beužsimezgančius naujų sumanymų, temų, siužetų gemalus.
Mano žmona manęs neskatino, bet man pataikavo. Ji tenkinosi tuo, ką aš buvau pasiekęs. Naujų kūrybos galimybių, platesnių horizontų ji man nebandė atskleisti. Ji jų nepasigedo ir neieškojo.
Ieškoti naujų horizontų neskatino nei visa to laiko mane supanti visuomeninė, nei kultūrinė aplinka. Tai buvo buržuazijos bei miesčionijos augimo ir įsitvirtinimo metai. Didžiausios tiek valstybės tarnautojų, tiek pramonininkų, tiek laisvųjų profesijų žmonių pastangos buvo nukreiptos į turtą, į prabangą. Butų stoka skatino statytis namus. Aukštos butų kainos viliojo statytis didelius namus ne pagal pajamas. Reikėjo jas papildyti kyšiais, sukčiavimais, valstybės iždo grobstymais. Kultūros reikalai tokiems žmonėms nerūpėjo.
Valdžią buvo pagrobę tautininkai - nedidelė partija, neturinti krašte pasitikėjimo. Valdė ji diktatoriškai, be demokratinės parlamentinės kontrolės, kariškių klikos remiama. Vyriausybės sferose, biurokratijoje šaknijosi korupcija. Menkystos ėmė pūstis ir vaidinti žymias asmenybes. Kultūros stoką reikėjo pridengti išviršiniu blizgesiu. Rautais ir baliais būdavo atžymimos tautinės šventės, žymiosios sukaktuvės, valdžios žmonių vardinės, Naujieji metai. Daug rašalo ir tulžies jau ir anais laikais išlieta dėl visų tų negerovių, dėl lietuvių literatūros ir meno krizės, dėl kultūros smukimo. Būta ir tada žmonių, kurie kritiškai žiūrėjo į gyvenimą, teisingai jį vertino, ieškojo išeities.
Deja, aš jųjų tarpe nebuvau.
[Vilnius, 1958, gegužės pirmosios dienos]
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
