en
VII
Per sekančią savaitę šv. Lauryno atlaidų įvykiai gerokai apibluko klieriko Liudo Vasario atminty. Klebono incidentas su Šilučių vikaru, žinoma, buvo labai nemalonus ir piktinąs, bet pagaliau didelės dėmės nė ant vieno nemetė. Vasaris laikė Šilučių vikaro pusę, vis dėlto pripažino, kad jo pasielgimas nebuvo visai taktiškas ir galėjo kleboną užgauti. O kad kunigai per atlaidus mėgdavo išsigerti, tai niekam nebuvo paslaptis, ir žmonės ne per daug tuo piktinosi. Kas ten atsitiko pirmąjį vakarą sode, jiedu su Petryla nieko tikra nežinojo. Vasaris jau buvo linkęs tikėti, kad ten nieko nebuvo, kad jiem šiaip pasivaidino tamsoj. O jei kas ir buvo, tai jau tikrai ne vikaras ir ne Liucė.
Iš visų tos dienos įspūdžių gyviausias jam pasiliko Liucės atsiminimas. Visą tą laiko tarpą nuo pirmo jos pasirodymo ligi išėjimo, klebonui kažkur ją pasiuntus, Vasaris ne tik puikiausiai atsiminė, bet ir gyveno tuo pačiu jausmu: kaip jis nerimastavo jai artinantis, kaip susijaudino jai prašnekus, kaip susigėdo aptėškęs jai ranką ir kaip jam buvo pikta dėl savo idiotiško varžymosi ir nerangumo. Tas nepasitenkinimo jausmas neišnyko per visą savaitę, nuslūgdamas ir vėl pakildamas vis naujais variantais. Paskutinis variantas buvo toks, kad Vasaris tvirtai pasiryžo, pirmai progai pasitaikius, savo klaidą atitaisyti. Jis piešdavo savo vaizduotėj tą pačią, tik jau pataisytą kavos priėmimo sceną - ką jis pirmiausia pasakytų ir kaip dėtųsi cukrų, ir koks paskui būtų pasikalbėjimas, pramatydamas įvairias galimybes ir aplinkybes. Nejučiomis jisai sceną pratęsdavo toli už ano atsitikimo ribų. Svajingai romantiška Liudo Vasario vaizduotė po vienerių metų klierikiškos askezos grėsė įsiliepsnoti nuo visai menkos kibirkštėlės. Bet visi tie vaizdai buvo toki naivūs ir nekalti, kad jam nė vieną kartą nekilo įtarimo, kad jie gali būti klierikui netinkami arba pavojingi. Tiesa, jie ir buvo sukelti ne tiek erotiško jausmo, kiek jaunuoliškos ambicijos, taip įžeistos per pirmą susitikimą su jauna gražia mergina.
Sukūręs savo vaizduotėj veikimo planą, Vasaris nuoširdžiai gailėjosi, kad atostogos jau visiškai baigiasi, ir jam tik po metų galbūt teks tą planą pritaikyti praktikoj. Dėl to jis nepaprastai nudžiugo, kai, paskutinį sekmadienį nuvykęs į kleboniją, rado klieriko Petrylos laišką ir kai išskaitė, kad draugas prašo išvažiuoti iš namų diena anksčiau, užsukti pas jį išleistuvėm, o jau kitą rytą susidėjus abiem kartu keliauti toliau. Vasaris ilgai negalvojęs pasiūlymą priėmė. Jis neabejojo, kad Petrylos išleistuvėse bus abudu kunigai ir Liucė.
Kad Vasaris būtų bent kiek daugiau pažinęs Liucę, jis, galimas daiktas, nei būtų tiek sielojęsis dėl pirmo pasimatymo, nei būtų taip laukęs antrojo. Bet jis buvo tokio amžiaus ir taip svajingai nusiteikęs, kad greičiausiai jo elgesys nė kiek nebūtų pakitėjęs, jeigu vietoj Liucės butų buvusi kiekviena kita jauna ir bent vidutiniškai graži mergaitė.
Klebono augintinės Liucijos, kaip ją visi vadino, Liucės, kilmė niekam nebuvo gerai žinoma, niekas, pagaliau, smulkmeniškai apie tai nė nesiteiravo. Klebonas buvo ne to krašto žmogus, giminių nė artimų pažįstamų čia neturėjo, ir patiem kunigam jo biografija atrodė su didelėmis spragomis. Liucė esanti jo mirusios sesers duktė, dar anksčiau netekusi tėvo, klebono priglausta, išauginta ir leista į mokslą. Ir tiek. Pikti liežuviai buvo bepradedą kalbėti, kad Liucė nei veidu, nei temperamentu nepanaši į lietuvaitę, kad klebonas savo jaunystę praleidęs Lenkijoj ir ten artimai pažinojęs vieną linksmą šiaudinę našlelę. Žodžiu, paskui kleboną atskrido šiokių tokių šmeižtelių, kurie, neturėdami palankių aplinkybių, taip čia ir neprigijo. Liucė, baigusi gimnaziją Vilniuje, kur dėdė apgyvendindavo ją padoriame pensione, pasiliko ilsėtis klebonijoj. Dėdė žvalgėsi jai tinkamos partijos, bet seserėčia apie tekėjimą, matyt, rimtai nemanė. Jai daug geriau patiko švaistytis klebonijoj, ypač kai suėjo į artimesnę pažintį su kunigu vikaru.
Tos parapijos vikaras, kunigas Zigmas Trikauskas, atvažiavo čia prieš metus, kaip tik tą pavasarį, kada Liucė baigė gimnaziją. Jis pats buvo išėjęs tris Peterburgo Dvasinės Akademijos kursus. Dėl ko jis negrįžo baigti mokslo, o buvo paskirtas į šią parapiją, niekas tikrai pasakyti negalėjo. Vieni spėliojo, esą, dėl sveikatos, bet kiti tvirtino, kad vyskupas atšaukęs jį už kokius ten sostinės griekelius. Taigi kunigas Trikauskas buvo dar visai jaunas žmogus, bet kaip "akademikas" žinojo savo vertę ir į paprastus vikarus žiūrėjo iš aukšto. Treji metai, praleisti Akademijoj, vis dėlto niekais jam nenuėjo. Nors jokio mokslo laipsnio jis iš ten neparsivežė, bet užtai parsivežė puikiai pasiūtą sutaną su palerina, lazdą su sidabro rankele ir monogramomis, pensnė ant šniūrelio ir kelias dešimtis operų libretų. Be to, sugebėjo paskambinti pianinu žinomiausias arijas, o kai kurias ir artistiškai sudainuoti, nes balsą turėjo gražų. Su tokiais dvasios turtais, gražiomis manieromis, gera iškalba ir akademinio mokslo įspūdžiais kunigas Trikauskas kur nors mieste, būdamas tegu ir paprastu vikaru, greit būtų iškilęs į drauginio gyvenimo viršūnes. Taigi tepatekęs vien į klieriko Petrylos tėviškės parapiją, jautėsi neteisingai nuskriaustas ir, nežinia kam keršydamas, pasiryžo blogai atlikinėti savo pareigas. Tačiau tos parapijos klebonas, kunigas Kimša, žmogus daug ko matęs savo amžiuje, išsyk kiaurai permatė savo naują vikarą ir taip sugebėjo jo silpnybes panaudoti, kad po kelių savaičių kunigas Trikauskas už akių vadino kunigą Kimšą pavyzdingiausiu dekanato klebonu ir, pats to nenusimanydamas, pildė visus jojo norus. Geriem santykiam sustiprėti nemaža padėjo ir klebono augintinė Liucė.
Kai kun. Trikauskas atvyko vikarauti, Liucė jau buvo parvažiavusi iš gimnazijos ir apsigyvenusi klebonijos salkoje. Pamačiusi simpatišką, gerai apsitaisiusį ir gražių manierų kunigą vikarą, ji tučtuojau artimai ėmė dalyvauti jo įkurdinime. Tad pirmiausia prikalbėjo dėdę atremontuoti vikariatą, kuris iš tiesų buvo gana apleistas. Trikauskas tuo tarpu apsigyveno klebonijos salione. Pažintis su gražia klebono giminaite sparčiais žingsniais ėjo pirmyn. Abudu mėgo muziką, Liucė visai neblogai skambino, tad dažnai lankydavosi į salioną, kur stovėjo pianinas. Kunigas Trikauskas ištraukė savo operų libretus ir arijas, - tad koncertuodavo, dalindavosi Įspūdžiais - ji iš Vilniaus, jis iš Peterburgo, ir tarpusavinės simpatijos jausmas darėsi kaskart stipresnis.
Bet praėjo metai laiko, ir gyvas Liucės charakteris ėmė lenkti ją ieškoti naujų įspūdžių pradėjusiame pilkėti klebonijos gyvenime. Ji ėmė kreipti dėmesį į atsilankančius pas kleboną jaunus kunigus ir klierikus, bet tokių progų buvo nedaug, ir naujos įdomesnės pažinties jai sumegzti nepavyko. Klieriką Petrylą ji paliko ramybėje, nes jis jai atrodė menkai išauklėtas ir iš tiesų buvo nemažas stačiokas. Šiaipgi jai būdavo be galo malonu, jeigu pastebėdavo, kad kam nors "padarė įspūdžio", ir ieškodavo progos tą įspūdį pratęsti ir pagilinti.
Per švento Lauryno atlaidus Liucė puikiausiai pamatė, kad didžiausio įspūdžio ji padarė tam jaunam klierikučiui, kuris iš susijaudinimo jai ranką aptėškė ir negalėjo pasakyti nė vieno žodžio. Klierikutis jai patiko. Sužinojusi, kad jis yra ne per tolimas kaimynas, nutarė jo iš akių nepaleisti, ir jau šis sumanymas jai davė nemaža malonumo.
- Kokių bus svečių per tamstos išleistuves? - klausė ji klieriko Petrylos. - Nuobodu nebus?
Ir išgirdusi, kad, be kitų, atvažiuos ir klierikas Vasaris, pasižadėjo būtinai dalyvauti.
Sutartą dieną klierikas Liudas, atsisveikindamas su namiškiais, lydimas ir laiminamas motinos, prisikrovęs sausainių ir visokio gero dėžę, sėdo su tėvu į vežimą ir išvažiavo į Petrylus, nuraminęs tėvus pažadu, kad kitąmet išleistuves kelti būsianti jų eilė. Važiuodamas jis mąstė apie galimą susitikimą su Liuce ir ruošėsi į jį kaip į kokius didelius egzaminus. Pirmojoj kelio pusėj jis buvo tikras, kad tuos egzaminus vyriškai išlaikysiąs, bet nuo pusiaukelės jo drąsa ėmė tirpti, jam vis įkyriau vaidinosi aptėkšta panelės ranka, o nerimastis griovė visus iš anksto paruostus planus ir absurdais vertė sugalvotus sakinius ir žodžius. Kai iš tolo pasirodė Petrylų viensėdžio medžiai, klierikas Vasaris jau gailėjosi priėmęs draugo pakvietimą. Kaip būt gera, kad nereikėtų dalyvauti šitame triukšme su svetimais žmonėmis!
Įvažiavusius į kiemą pasitiko seniai Petrylai ir pats klierikas kaip ilgai lauktus svečius.
- Dabar mes kaip ir giminės, - kalbėjo senis Petryla, sveikindamasis su seniu Vasariu. - Žiūrėk, vaikai kartu prie altoriaus stos.
- Kad tik Dievas laimintų, - atsakė patenkintas senis Vasaris. - Kai pamanai, kad dar penkeri metai!
- Ar tai truks praeiti, - ramino Petrylienė. - Žiūrėk, dar dveji treji meteliai, ir jau subdiakonai-diakonai, pamokslus sako, Komuniją dalina, mišparus laiko. Na, bet prašome, sveteliai, į vidų...
Seniai nuvažiavo pastatyti arklių ir pažiūrėti kluono, o motina su klierikais nusivedė į seklyčią. Dideliam savo pasitenkinimui klierikas Liudas išgirdo, kad iš klebonijos svečių dar nėra.
Kai liko vieni du, klierikas Petryla sudavė savo draugui per petį ir gudriai šyptelėjęs tarė:
- Tu, Liudai, man žiūrėk! Tu mūsų Liucei į akį kritai. Prisispyrus klausinėjo apie tave.
Petrylos žodžiai buvo taip netikėti, kad Liudas net paraudo ir nežinojo nė ką atsakyti.
- Nu ką jau tu čia!.. - gynėsi. - Kažin jau kas labiau į akį krito...
- Aš gi tau sakau, kad ji manęs nekenčia. Ji lik dėl to ir atvažiuoja, kad tave pamatytų.
Liudas žinojo, kad draugas viską sako tik juokais, vis dėlto šie juokai jam pataisė nuotaiką, ir jau jis nesigailėjo čia atvažiavęs.
Sode jau buvo susirinkęs diktokas svečių būrelis. Nuėjo ir jiedu. Klierikas Petryla supažindino klieriką Vasarį su savo kaimynais ir giminėmis, tarp kurių kreipė dėmesį dvi gražios merginos, Juozo pusseserės, ir akiniuotas studentas, taip pat besirengiąs išvažiuoti į Maskvą.
- Ko jūs visi į tą seminariją lendate? - susuko jis, pasisveikinęs su Vasariu. - Lietuvai tiek šiandien reikia pasauliškių inteligentų, o jūs vis į kunigus ir į kunigus!
- O ką mum tie pasauliškiai inteligentai duoda? - atkirto vienas dėdė. - Baigęs mokslus arba pats išsidangins į Rusiją, arba rusę pačią parsives.
- Taip, dėde, galėjai kalbėti prieš kokią 10 metų, bet šiandien jau mes nesvajojame nei apie Rusiją, nei apie ruses pačias. Šiandien jau mes ir lietuvaičių turime. O kas nežino, kad svietiškio inteligento duona Lietuvoj daug sunkesnė negu kunigo.
- Už tai, kad kunigėliai Dievui tarnauja, tai jų ir duona turi būti lengva, - įsikišo viena tetulė.
Ginčų šitokiomis temomis klierikas Vasaris nemėgdavo, o klausant kaimiečių argumentų ir išvedžiojimų, jam būdavo net gėda. Taigi norėdamas pašnekesį nukreipti į kitą pusę ir užkirsti kelią kaimiškiem samprotavimam, kreipėsi į studentą:
- Bet tamsta sutiksi, kad kunigija daug yra nusipelniusi lietuvių tautai. Valančius, Baranauskas, Maironis...
- Be abejo, sutinku, - perkirto jį studentas. - Bet tai tik viena medalio pusė. Aš tamstai pasakysiu, kad kažin ar Valančių ir Maironių nuopelnai atsveria katalikų kunigijos lenkinimo darbą Lietuvoje. Kas, jei ne katalikų kunigija, per Bažnyčią kartu su bajorija nutautino trečdalį, o gal ir daugiau mūsų tautos? O dar ir šiandien kokia tautinė dvasia oficialiai viešpatauja jūsų pačių seminarijoj? Kas darosi Vilniaus diecezijoj? Taip, vienetos iš jūsų tarpo pasižymėjo, šiandien jau visi stojate į darbą, bet jūs dar negreit galėsite pasigirti atitaisę jūsų pirmatakų padarytas lietuvių tautai skriaudas!
- Pagaliau, - karščiavosi studentas, - pažiūrėkime, kokia jūsų ir kokia mūsų padėtis. Tiesa, jus taip pat valdžia spaudžia, bet jūs vis dėlto liekatės savųjų žmonių tarpe, mum gi nepigu būdavo rasti bent kokią vietelę Lietuvoj. Jūsų - daugybė! Į jūsų luomą tėvai subrukdavo ir dabar subruka kasmet šimtus gabiųjų jaunuolių. Bet iš jūsų tik vienas kitas nenustoja savo individualybės ir kuo nors geru pasižymi. Mes - ant pirštų suskaitomi, prieš tėvų ir giminių norą prasimušdavome į mokslą, džiovos smaugiami, kaip Kudirkos ir Vaičaičiai, o Lietuvai nusipelniusių nuošimtis iš mūsų tarpo tikrai didesnis! Jūsų pareigos palieka jum begales laisvo laiko, jūsų duona patikrinta, - mes gi turime visą savo energiją išeikvoti darbui, išmaitinti sau ir šeimom. Kas, pagaliau, prikėlė Lietuvą? Ar Valančius su Baranausku? Ne, prikėlė Basanavičius, Jankus, Šliūpas, Kudirka, Vileišis! "Aušra" ir "Varpas" - štai du lietuvių tautos prisikėlimo veiksniai, abudu kunigijos iškeikti. Jeigu versime istorijos lapus atgal, tą patį vaizdą pamatysime 16 šimtmety protestantizmo ir katalikybės kovoj. Kas pirmieji pradėjo spausdinti lietuviškas knygas? Reformatai! Katalikai tik tuomet pradėjo rašyti lietuviškai, kada reikėjo kovoti su reformatais, kada savo kailis parūpo!
Studentas gal būtų ir toliau dar tęsęs savo kalbą didesniam kaimiečių pasipiktinimui, o klierikų susirūpinimui, bet tuo tarpu subarškėjo ratai, ir klebonijos svečiai įvažiavo į kiemą. Vieni ėjo jų pasitikti, kiti šiaip išsisklaidė po sodą. Vasaris pasiliko vienu du su studentu ir taip pat pamažu pasuko į kiemą.
- Matai tamsta, - tarė studentas, imdamas klieriką už rankos, - aš dėl to taip aštriai kalbėjau, kad atsidūriau puolamojo rolėj. Juk čia visi prieš mane. Ir aš taip pat vos nepakliuvau į seminariją. Pagaliau, kiekvienas medalis turi dvi pusi. Ir man jau baisiai įgriso nuolatos girdint, kaip kunigai giriasi Daukšomis, Širvydais, Valančiais bei Maironiais. Tamsta po kiek laiko pats įsitikinsi, kad kunigijoj daug mažiau tėra kūrybinės energijos ir dvasios, negu jūs, jauni seminaristai, manote.
- Tai būtų, žinoma, didelis nusivylimas, - atsakė klierikas Vasaris. - Aš tikiu, kad jaunoji kunigijos karta tos dvasios turi labai daug.
- Linkiu, kad tamsta taip ir tikėtum bent po penkerių kunigavimo metų, - ne be ironijos pastebėjo studentas.
Tuo tarpu priešais juos pasirodė atvažiavusieji: pats klebonas, kunigas Trikauskas, mokytojas ir panelė Liucė, lydimi šeimininkų ir visų, kitų. Klierikui Vasariui smagu buvo pasirodyti su tokiu rimtu barzdotu studentu.
Su Liuce jis pasisveikino paskutinis. Ji smarkiai paspaudė jam ranką ir, žybtelėjus akimis, nusijuokė:
- Tamsta taip greitai pabėgai iš mūsų tuomet per atlaidus. Aš nė nepastebėjau. Būčiau neleidus, neleidus...
- Man tą dieną iš viso nesisekė, - atsakė jai klierikas Vasaris. - Tamstai ranką nudeginau. Gal ir dabar dar skauda.
- Štai, žiūrėk! - atkišo jam savo ranką. - Atspėsi, kurioj vietoj?
- Nebėr jokios žymės, - pažiūrėjo klierikas, bet rankos nedrįso paimti. Vis dėlto matė, kad rankutė buvo graži.
Čia senoji Petrylienė paprašė panelę turinti kažką pasitarti dėl valgių, ir Vasaris paliko vienas. Jisai buvo patenkintas savimi. Susitikimas ir pasisveikinimas išėjo sklandžiai, natūraliai.
Kunigas Trikauskas tuo metu Jau spėjo su Petrylos pusseserėmis apibėgti sodą ir prikrėsti skaniausių kriaušių, o klebonas, mokytojas ir studentas ginčijosi dėl vaisvynio produkcijos Lietuvoje. Ūkininkai kalbėjo apie derlių ir ateinančią sėją, o klierikas Petryla kažką trūsė klėty apie savo dėžę.
Vasaris niekieno nepastebėtas įspruko į sodą pasigėrėti šituo paskutiniu vakaru ir šilto saulėlydžio tyla. Jį visą buvo pagavusi liūdna atsisveikinimo nuotaika. Atostogos pralėkė kaip trumpas sapnas, ir ryt vakare jisai jau vaikščios apytamsiais, dulkėmis trenkiančiais koridoriais, klūpos ankštoj koplyčioj, matys švento Aloyzo ir švento Stanislovo Kostkos išlenktus paveikslus ir girdės monotonišką dvasios tėvo balsą. Jis, užsirėmęs ant tvorelės, žiūrėjo į besileidžiančią saulę ir pynė atsisveikinimo svajones.
Staiga kažin kieno rankos iš užpakalio užspaudė jam akis taip netikėtai, kad jis net krūptelėjo.
- A!.. Kas?.. Prašau spėt!.. - suskambėjo ties pat ausia linksmas, guvus moteriškas balsas, nuo kurio Vasario širdis nustojo plakusi.
- Panelė Liucija...
- Ne!.. Ne taip!.. Neleisiu!..
Jis dabar jautė ne tik jos pirštus ir delnus, bet ir alkūnes, ir krūtinę, ir ją visą, prie jo prisiglaudusią ir alsuojančią visai prie jo veido. Pirmasis malonus jausmas jam greitai pasikeitė gėda ir nemalonumu dėl užspaustų akių, trukdomo kvėpavimo ir visos šitos juokingos pozos. Ir jisai nekantriai, beveik maldaujančiu balsu vos tegalėjo ištarti:
- Kaip ne! Aš žinau, kad panelė Liucė... Prašau leisti... Ji vienu momentu atšoko nuo jo porą žingsnių atgal ir išsišiepusi, pamėgdžiodama jo balsą, praverkšleno:
- Prašau leist!.. Viešpatie, kokia nekaltybė!.. Neprisilytėjimas!.. Fi!.. - Ir apsisukusi kraipydamasi ir išdykaudama nuliuoksėjo į trobą.
Klierikas Vasaris taip ir pasiliko bestovįs, suplotas gėdos ir suniekintas dešimt kartų daugiau negu anuomet, per atlaidus. Šitokios aplinkybės tai jis nebuvo numatęs, ruošdamasis į antrąjį susitikimą su Liuce. Jo susikrimtimas buvo tuo didesnis, kad jis čia nieku nesijautė kaltas. Ką gi jis turėjo daryti, jeigu jam ne tik akis, bet ir nosį pradėjo spausti, ir jis ėmė nebetekti krūtinėje kvapo. Ir ko ji įsižeidė? Ne, čia turbūt koks nors nesusipratimas. Bet įvairūs spėliojimai dėl Liucės pabėgimo priežasties jo nė kiek nenuramino. Jam vis labiau aiškėjo nusimanymas, kad tas "prašau leist" tikrai buvo nevyriškas, mizernas ir juokingas.
Jis nuėjo į kitą sodo galą, žiūrinėjo medžius, ieškojo nukritusių obuolių, bet Liucės niekinantis "fi" jam vis tebeskambėjo ausyse. Jis neišdrįso nė pamanyti, kaip dabar jis ją susitiks ir ką jai sakys.
Klieriko Petrylos balsas nutraukė tą jo klaidžiojimą po sodą.
- Kas gi kunigėliui, kad tokis liūdnas? - susirūpinusi klausė jo Petrylienė. - Prašome gi su mumis pabūti, pasilinksminti.
- Ė, mama, ir tu būtum liūdna, jeigu jo metuose tave į vienuolyną uždarytų! - linksmai sušuko studentas.
Bet Liucė padarė miną, norinti užtarti klieriką Liudą:
- Netiesa! Aš mačiau, kad kunigėlis sode poterius kalbėjo. Ir jam visai negaila į seminariją važiuoti.
Kunigas Trikauskas permetė jį pro savo pince-nez nuo galvos iki kojų, patakšnojo plaštaka per petį ir tarė:
- Taip! tik iš šitokių nekaltų bernelių ir išaugs tikri Dievo tarnai. O jau davatkėlėm tai bus kas kankinti. Ne taip kaip mes - viens du trys, ir muškis į krūtinę.
Dabar Liudas Vasaris kaip turklys įsitraukė į savo lukštą, ir jam jau buvo vis tiek, kas ką apie jį pasakys. Jis matė, kad Trikauskas, o galbūt ir Liucė, laiko jį kvailiuku, ir dėl to būtent jis jautėsi aukščiau stovįs už Trikauską ir už Liucę. Panašiais momentais jis augdavo ir stiprėdavo taip sparčiai, kai.p sužeistas, bet giliai šaknimis į žemę įsiėmęs medelis.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
