lt
XXVI
Palydėjęs Liuciją į kapus, Liudas Vasaris pasijuto ir pats baigęs vieną savo gyvenimo tarpą. Juk mirė moteris, kuri kadaise jam, nieko nežinančiam, nieko nepatyrusiam, naiviam klierikui, pirmoji pažadino širdį audringiem jausmam ir pirmoji iškėlė didelį gyvenimo klausimą. Nuo to laiko štai ligi šiol jis blaškėsi, svyravo ir kankinosi, ieškodamas išsivadavimo iš tų varžtų, kurie naikino jo asmenybę ir kūrybą. Per tą gana ilgą metų eilę Liucija jį mylėjo, nors jųdviejų gyvenimo keliai, susikryžiavę tik trumpais momentais, ėjo priešingom kryptim: jo - į išsivadavimą, jos gi - į mirtį.
Dabar, kai Liucijos nebėr, Liudas Vasaris pajuto aplink save ir savy šaltą nebylią tuštumą. Liucijos nusižudymas ir jos pomirtinis laiškas tarsi praskleidė kokią uždangą, už kurios slėpės daug nuostabių dalykų, bet dabar jau nieko to nebeliko. Visa tai buvo buvę: Liucija buvo jį mylėjusi, ji buvo daug klydusi ir klaidžiojusi, ji buvo daug kentusi, ji buvo buvusi nepaprasta pasiryžėlė. Mąstydamas apie Liuciją kaip apie buvusią ir amžinai išnykusią, Vasaris atsimindavo jos žodžius, kad mes tik tada ko nors pasigendame, kai esame negrąžinamai to netekę.
Taip jis dabar pasigesdavo Liucijos. Gal ne tiek jos pačios, kiek tos savo sielos būklės, tos ramybės, kurią suardė jos nusižudymas. Liucijos mirtis sukėlė jame kaip ir kokią baimę, tarsi jis iš tiesų būtų kaltas dėl tos katastrofos. Juk jeigu jis būtų mokėjęs prieiti prie Liucijos kaip geras prietelis, tinkamai ją supratęs ir įspėjęs, gal nelaimė nebūtų įvykusi.
Be to, jis dabar žinojo, kad Liucija tik jį vieną giliai mylėjo, nuo jųdviejų pirmosios pažinties ligi pat galo. Ir paskutinis jųdviejų suartėjimas pereitais metais dabar gavo visai kitokios reikšmės: tai buvo ne išdykusios aistros smaguriavimas, bet mylinčios moteries širdies reikalas.
Tat jį vargino dabar klausimas, ar jis turi teisę mylėti kitą moterį ir ieškoti gyvenime laimės, tartum nieko nebūtų atsitikę. Dabar jis matė, kad kunigavimas atskyrė jį nuo pirmosios jį mylėjusios moteries ir galbūt ją pražudė. Jis kunigavimu baigia nusikratyti, bet pirmoji klaida vis tiek lieka nebepataisoma. Tad ar nepakibo ties juo kokia nepalaima, kuri drums kiekvieną šviesesnę jo gyvenimo valandą ir keršys ne tik jam, bet ir tai, su kuria jis bandytų savo likimą surišti?
Taip tat susiformulavo dabar Vasary ankstyvesnė jo nuojauta, dar esant Liucijai gyvai, kad jos nelaimės stoja tarp jo ir Auksės. Taip pat ir Liucijos žodžiai, kad ji kaip vaiduoklis jį sekiosianti ir po mirties priversianti save pamilti, dabar tarsi realizavosi tais gedulo ir liūdesio dienų sielvartais. Iš tiesų gi tai buvo paskutiniai jo baigiamojo laikotarpio išgyvenimai ir aidai, kurie Liucijos nusižudymo sukrėstoj jo sieloj dar kartą sujudo išgąstingom abejonėm ir grasinančiais vaizdais. Čia dar kartą prabilo tas seminarijos disciplinoj išauklėtas baugštus jautrumas, kuris kadaise versdavo jį tūnėti tuščioj apytamsėj koplyčioj, Kalnynuose sielotis dėl baronienės pažinties ir užsieniuose - dėl savo vienatvės.
Liudo Vasario gedulo mintys po Liucijos mirties buvo ne tik liūdėjimas, netekus artimo žmogaus, bet ir paskutinis jo kunigiškos sąmonės balsas.
Tuo tarpu aplinkui gyvenimas bėgo paprasta vaga, tartum iš tiesų nieko nebūtų atsitikę. Net ir artimieji Vasario pažįstami nenuvokė, kas darėsi jo širdy. Su Varnėnu jis kartais susitikdavo, bet apie tai nieko nekalbėdavo, Stripaitis buvo jau Amerikoj, su Meškėnu matydavos tik iš tolo.
Atlankydavo Liudas kartais Gražulius, bet intymesnių kalbų su Aukse vengdavo. Jis dabar norėjo vienų vienas išgyventi skaudų Liucijos mirties palikimą.
Auksė numanė, koki rūpesčiai slegia Liudą. Ji matė, kad tas dvelkiąs iš jo šaltis, kurį ji pajuto tuoj po Liucijos mirties, neleidžia nė jai prie jo prisiartinti ir padėti jam tuos rūpesčius išsklaidyti. Ją, tiesa, ėmė nerimastis, matant, kokį sunkų bandymą ir pavojų turi pakelti jųdviejų meilė, bet, antraip vertus, ji tikėjosi iš to bandymo ir daug gera. Pažindama Vasarį, ji matė, kad Liucijos meilė tebeglūdi jo širdies gilumoj ir kad jis pats gerai nesusivokdavo savo jausmuose, kai sakydavo mylįs vien tik ją, Auksę. Dabar, Liucijai mirus, turi atsitikti viena iš dviejų: arba jis, išgyvenęs savo skausmą, visa širdžia pakryps į Auksę, arba įsitikins, kad Auksės nemyli ir niekad nemylėjo. Tat ji pasitraukė, pasiryžusi laukti šiokio ar tokio pakitėjimo ženklų.
Praslinkus porai mėnesių po Liucijos mirties, svarbūs vieši įvykiai sukrėtė visą Lietuvos gyvenimą ir pasuko jį nauja kryptim. Gruodžio 17 d. perversmą daugelis sveikino su entuziazmu, bet kitų veidai niaukėsi rūpesčiu ir baime dėl krašto likimo. Liudas Vasaris, tada pirmą kartą pakirdęs iš savo sustingimo, domiai ėmė sekti naujų reiškinių pradžią, ir jam atrodė, kad tautinė sąmonė ir kūryba žengia į naują laimėjimų kelią. Jis, kaip ir daugelis tų dienų optimistų, tikėjosi, kad lietuvio dvasia pagaliau išsivaduos iš siaurų dešinės ir kairės varžtų, kad staiga sukilęs kūrybos viesulas nupūs visokias šiukšles ir dulkes nuo aprembėjusios, apatiškos visuomenės, ir lietuviškas žodis, lietuviškas menas kartu su valstybės darbu statys tautos kultūros rūmą. Ir jis mąstydavo, kad, prasidėjus šiam laikotarpiui, turi prasidėti ir naujas jo gyvenimo tarpas.
Taip nusiteikęs jis praleido Kalėdų šventes ir uoliai ėmėsi plunksnos. Jis norėjo greitai baigti naują dramą, kuri turėjo pažymėti ir naują jo kūrybos laikotarpį - krypimą į realų gyvenimą, į aktualius tautos ir visuomenės reikalus. Svarbūs viešieji įvykiai ir jo paties darbas pakreipė jo mintis nauja linkme ir tarsi naujos gyvybės įdiegė į jo sielą. Liucijos atsiminimas jau nebekėlė jame nerimasties ir blogų nujautimų. Jis jau galėjo ramiai apie tą katastrofą galvoti ir blaiviai jos priežastis vertinti.
Praėjus pusei metų po Liucijos mirties, pavasarį, drama jau buvo baigta. Lengviau atsikvėpęs po šito darbo, jis dažniau galėjo lankytis pas Gražulius, klausytis Auksės muzikos ir plačiau išsikalbėti apie daugelį naujų reikalų ir klausimų.
Auksė jau nuo kurio laiko su džiaugsmu ėmė pastebėti, kad Liudo nusiteikime įvyko žymių atmainų. Visos tos nerimastys, kurias buvo sukėlusi Liucijos mirtis, atrodė jau išgyventos. Jis dabar nė karto apie tai nekalbėjo, jame nebuvo jaučiama to šalčio ir užsidarymo, ir jo žvilgsny Auksė vėl pradėjo išskaityti tai, ko nepasakydavo jo žodžiai. Jųdviejų bendravimas tapo vėl toks pat artimas ir nuoširdus kaip anksčiau, bet lemiamo klausimo, kas bus toliau, Liudas vis dar, matyt, vengė.
Vieną kartą jis, atėjęs į Gražulius, išsitraukė iš kišeniaus lapą popieriaus ir, rodydamas Auksei, kalbėjo:
- Žiūrėk, Aukse, tai dekretas, smerkiąs mane, mano elgesį ir mano raštus. Šitas popieriaus lapas prieš mane - tai kaip Rubikonas prieš Cezarį. Peržengus jį, kelio atgal nebelieka. Cezaris svyravo, bet vis dėlto peržengė ir laimėjo. O man kaip pasielgti?
Nors Vasaris kalbėjo juokaudamas, bet Auksė matė, kad reikalas čia turbūt rimtas. Tačiau, tęsdama Cezario istoriją, juokavo ir pati:
- Legenda sako, kad svyruojantį Cezarį peržengti Rubikoną padrąsinusi kažkokia šviesi būtybė, gal jo mūza. Pripažink tą rolę man. Parodyk, kas tai per raštas?
- Raštas čia, Aukse, lotyniškas, - aiškino Vasaris, skleisdamas lapą ant stalo. - Jau vien dėl to tu negali man atlikti Cezario mūzos rolės, kad per menkai moki lotynų kalbą.
- Na, pakaks su Cezariu, į kurį tu visai nepanašus! Kas ir ką čia tau rašo?
- Tai yra raštas iš vyskupo kurijos. Liepia man apsivilkti sutaną, apsigyventi prie bažnyčios, atlikti rekolekcijas, kalbėti brevijorių, laikyti mišias, nevaikščioti į teatrą ir savo raštus duoti dvasinei cenzūrai. Kaip manai, ar tai ne per maža?
- Rimtai?.. Tu nejuokauji?.. - nustebusi klausė Auksė.
- Nė kiek. Tiesą pasakius, aš jau seniai tokio rašto laukiau.
- Na, aš niekados nemaniau, kad Bažnyčios vyresnybė būtų toki siauri žmonės!
- Kodėl siauri? - nesutiko Vasaris. - Tie reikalavimai yra visai racionalūs. Jeigu aš būčiau ketinęs likti kunigų luome, ir be įsakymo būčiau juos įvykdęs. Paprasta gyvenimo logika to reikalauja.
Bet Auksė stebėjosi:
- Duot kontroliuoti savo raštus ir nevaikščioti į teatrą šiais laikais? Kas gi čia per logika?
- Žinoma! Kunigų luomas turi būti aiškus ir disciplinuotas, jeigu jis nori būti stiprus ir gyvenimą valdyti. O jis to nori. Dvasinė vyresnybė turėtų tučtuojau imti nagan kiekvieną, kas pradeda krypti iš luomo vėžių. O kas jau iškrypo arba nenori laikytis jo dėsnių, prašom - tam laisvas kelias! Deja, vyresnybė taip nesielgia. Ji per dažnai toleruoja įvairius kompromisus ir nusižengimus Bažnyčios dėsniam, jei kitais atžvilgiais jai tai yra naudinga. O tuos, kurie aiškiai ir atvirai nori pasitraukti iš netinkamo sau luomo, persekioja ir smerkia. Čia tai nesusipratimas, siaurumas ir fanatizmas! Aš niekad nieko nesakysiu prieš vidujinę luomo santvarką ir griežtus reikalavimus tiem, kurie nori jame pasilikti, bet nutariau priešintis ir, reikalui esant, kovoti dėl teisių tų, kurie iš jo išstoja. Mūsų amžiuj tolerancija turėtų būti ne išmalda, ne malonė, ne kompromisas, bet teisė ir pareiga. Visi esame žmonės!
Bet Auksė į tokią griežtą jo kalbą atsakė skeptiškai šypsodamasi:
- Gera dabar tau taip protauti ir pritarinėti dvasiškių luomo reikalavimam, kuomet pats esi jau beveik išsivadavęs iš to luomo varžtų. Bet atsimink apie kitus, kurie nėra taip laimingi kaip tu ir negali pasekti tavo pėdom. Jie norom nenorom pasiliks kunigų luome ligi mirties. Štai tiem reikia, kad kunigavimo našta taptų lengvesnė.
- Taigi tik dėl jų, Aukse, ir reikia reformos! Tegul būna jiem atviras kelias į gyvenimą ir į kitokį naudingą darbą. Tegul kunigauti pasilieka tik tie, kurie to nori ir tam tinka. Tokiem kunigavimo našta nėra sunki, ir jokių lengvatų nė laisvių jie nereikalauja.
- Tebūnie! - sutiko Auksė, nenorėdama ilgiau ginčytis. - Baikim tas diskusijas. Nori? - paskambinsiu tau porą Čiurlionio preliudijų.
Bet Vasaris norėjo dar kažką pasakyti, kas jam gulėjo ant širdies.
- Palauk, Aukse, aš tavo muziką labai mėgstu, bet šiandie man svarbi, lemiama diena. Pasikalbėkime dar valandėlę. Aš noriu, kad tu mane visai gerai suprastum.
Jis perėjo porą kartų per salioną, o Auksė, staiga nerimasties apimta, laukė, ką jis dar pasakys.
- Iš tavo žodžių, Aukse, - pradėjo Liudas, - aš matau, kad tu mane laikai dabar beveik jau atbaigtu žmogum, kuriam viskas aišku, kurio klaidžiojimai ir kovos jau pasibaigė, o belieka vien ramiai atsisėdus rašyti dramas ir poezijas. Dėl to tu vadini mane laimingu, kuriam kiti gali pavydėti...
- Na, nestvarstyk mano žodžių! Taip gerai aš apie tave nemanau.
- Bet vis dėlto... Tu ir kiekvienas, kuris taip manytų, smarkiai klystų, Aukse. Aš dabar įsitikinau, kad kas aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu. Pagaliau, ar reikia nuo jų bėgti? Aš manau, kad ne. Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.
- Tai reikėjo pasilikti kunigu. Būtum galėjęs kankintis visą amžių!
- Ne, tai visai kas kita, Aukse! Būdamas kunigu aš kovojau ir kentėjau, jausdamasis esąs ne savo vietoj, dėl savo vidaus disharmonijos - ir tai buvo egoistiškas skausmas, savęs narpliojimas ir analizavimas. Išsivadavęs aš turėsiu kovoti dėl principų, dėl gyvenimo teisių ir santvarkos, o gal stačiai ir dėl duonos kąsnio... Bet aš manau, kad tai bus prasmingesnė kova ne tik man, bet ir kitiem.
- Taip, Liudai,- pritarė Auksė.- Dėl viso to kovoti reikia. Tik aš manau, kad tu tą kovą įsivaizduoji per daug niauriai ir net tragiškai.
- Taip, aš esu pasiryžęs viskam! Kelias, į kurį aš stoju, bus sunkus, bet trauktis iš jo neketinu. Jei netesėsiu, beliks pasekti Liucijos pėdom.
- Na, ką dar tu čia šneki! - net pasipurčius protestavo Auksė. - Žinok, kad tik tas laimi, kas neabejoja laimėsiąs ir apie jokias katastrofas nemano.
- Aš tai kalbu dėl to, Aukse, kad noriu tavęs paklausti, ar tu būtum pasirengusi eiti su manim net ir tokiu keliu, kur lauktų mudviejų skurdas, neapykanta, panieka, persekiojimai ir net katastrofa?
Didelio pasiryžimo jausmas sukilo Auksės krūtinėj. Tvirtai žiūrėdama Vasariui į akis, atsakė:
- Taip, Liudai. Su tavim aš nesvyruodama sutikčiau eiti net ir tokiu keliu.
Abudu nutilo, bet gerai vienas kitą suprato ir be tolimesnių pasiaiškinimų.
- Na, tai paskambink Čiurlionio preliudijas, - paprašė Vasaris, paėmęs Auksę už rankos ir vesdamas ją prie fortepijono.
Išėjęs iš Gražulių, jis panoro dar kiek pasivaikščioti, nes diena buvo pavasariškai viliojanti, šilta ir graži. Jis perėjo Laisvės alėją, pasuko į Vytauto prospektą ir netrukus pasijuto esąs ties kapinėm.
Vešliai susprogę žaliavo medžiai ir krūmai, kvepėjo žiedai, čiulbėjo šakose paukščiai. Kapinės atrodė kaip koks smagus, gyvybės kupinas sodas.
Vasaris žengė pro vartelius gilyn, pasuko į kairę ir po valandėlės sustojo ties Liucijos Glaudžiuvienės kapu. Gražus marmurinis kryžius ir pilka granito lenta puošė amžino Liucijos poilsio vietą. Kaip ugnis žėrėjo auksinės raidės saulės spinduliuose.
Nuleidęs galvą parymojo Vasaris prie geležinių kapo grotų ir atsitraukdamas pamanė, kad geltonos Aušrakalnio kačpėdėlės, kurias taip mėgo Liucija, gerai tiktų prie tų auksinių raidžių ir pilko granito...
Parėjęs namo, jis atsisėdo prie stalo ir, atsilošęs kėdėje, ilgai mąstė.
Jis perbėgo mintim visą savo gyvenimą nuo pačių pirmųjų kūdikystės atsiminimų: kaip jis išsigando skrendančių padange debesėlių, kaip nuo Aušrakalnio žiūrėdavo į giraitę, kurioje veisės gyvatės, o anoj pusėj spindėjo šviesūs rūmai, ir kaip naktigonyse miško tamsoj jį žavėdavo tėvo sukurtas laužas.
Paskui Šešupės krantuose jis traukia revoliucines pirmos gegužės dainas ir seminarijos koplyčioj klauso monotoniško dvasios tėvo balso. Katedros Nepažįstamoji ir Liucė - ir pirmosios mišios, ak, tokios varginančios ir klaidžios!..
Jis pakyla nuo stalo ir ilgai žingsniuoja po kambarį.
Kalnynų gyvenimas su visom smulkmenom slenka per jo galvą. Baronienės viliojantis juokas ir nerūpestingos kalbos dabar tik liūdną šypsnį išsaukia jo veide. Vargšė baronienė!..
Toliau jo atsiminimai jau šuoliais skrenda vieni pro kitus, vis artėdami, vis skubėdami, kol pagaliau vienam momente susitelkia visa dabartis. Kaip koki voratinklio siūlai į visas puses dar driekiasi jo paskutinių metų išgyvenimai ir rūpesčiai. Bet jie jau tirpsta toly, jie jau blanksta ir žūva naujai užplūstančioj išsivadavimo šviesoj.
Vasaris sėda prie stalo, pasitiesia prieš save lotynišką kurijos raštą, ima popieriaus lapą ir stambiom raidėm pradedą rašyti:
NN vyskupystės kurijai Liudo Vasario
PAREIŠKIMAS
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
