lt
XXIV
Baigiantis rugpjūčiui, Liudas Vasaris grįžo iš Palangos į Kauną. Jo atsistatydinimas nuo direktoriaus pareigų buvo priimtas, ir dabar jis pradėjo naują literato profesionalo gyvenimą. Tolimesnė ateitis jam nebuvo dar aiški, bet jis, sekdamas Auksės patarimu, stengėsi ja nė nesirūpinti. Medžiaginės aplinkybės, pragyvenimo šaltinis kol kas jo nebaugino. Jis turėjo truputį santaupų. Jo knygos ir drama tebedavė šiokių tokių pajamų, pora redakcijų ketino mokėti honorarą už straipsnius, pagaliau, jis buvo jau įpusėjęs naują dramą, kuri, jo manymu, pasiseks ne blogiau kaip pirmoji.
Moraliai dabar jis jautėsi tarsi išsivadavęs nuo kokio slogučio. Jam nereikia po keletą valandų kas dieną sėdėti triukšmingoj gimnazijoj, rūpintis visokiais reikalais ir dėstyti pamokas, kurios jį nukamuodavo labiau negu bet koks kitas darbas. Kaip daugelis kontempliatyvaus būdo žmonių, jis nebuvo linkęs bendrauti su kitais, sakyti savo mintis, juoba kalbėti apie visai jam neįdomius dalykus. Būdavo dienų, kada jis kaip didžiausios laimės troško nematyti jokio žmogaus ir netarti nė vieno žodžio. Bet jam reikėjo eiti į gimnaziją, spręsti visokius mokytojų ir mokinių nesusipratimus, dėstyti pamokas ir kalbėti, kalbėti, kalbėti!.. Jo pamokos dažnai būdavo nuolatinis savęs terorizavimas, minčių ir žodžių graibstymas, kad neįkristų į juodą tylėjimo bedugnę. Po tokios pamokos jis jausdavosi prislėgtas, pažemintas ir jau visą dieną negalėdavo nusikratyti ta bjauria savo negalės savijauta.
Dabar visa tai baigta, ir priverstinio kalbėjimo kardas nebekybo ties jo galva. Dabar jis gali rūpintis tik tuo, kas jam reikalinga, mąstyti tik tai, kas jam įdomu, ir savo mintis dėstyti ne atsitiktinai sutvarstytais žodžiais, bet užbaigtais, ritmiškais sakiniais. Jo mąstymas buvo susijęs su rašymu, vienas kitą skatino ir ugdė.
Pagaliau štai ima kūnytis jo ilgametė svajonė - būti vien rašytoju. Sugrįžęs po atostogų į Kauną, jis savo literatūrišku gyvenimu džiaugėsi ir didžiavosi. Atlankęs Varnėną, jis linksmai juokavo:
- Ė, profesoriau! Kaip aš tau užjaučiu ir nepavydžiu tavo profesoriškos garbės! Tu turėsi ištisą valandą, o gal ir dvi kalbėti apie kokį nors menkavertį rašytojėlį arba iš mažų reiškinių pūsti dideles problemas. Aš tai bent pusę pamokos galėdavau mokinius klausinėti - ir tai įgrisdavo ligi gyvo kaulo. O kalbėti dvi valandas? Ne, tai pasiutimas!
Taip pat ir Auksei jis gyrėsi, kad dabar jaučiąsis kaip atgimęs ir tuoj imsiąs vykdyti savo literatūrinius sumanymus.
Nei Varnėnas, nei Auksė negriovė jo vilčių ir nešaldė entuziazmo, nors ir vienas, ir kitas bijojo, kad žiauri tikrovė nepaverstų niekais visų tų sumanymų.
Sugrįžęs į Kauną, Liudas Vasaris tuojau norėjo sužinoti ką nors ir apie ponią Glaudžiuvienę. Tačiau niekas iš jo pažįstamų jokių žinių apie ją neturėjo. Tad vieną popietį jis pats pasiryžo ją atlankyti. Duris atidarė Adelė ir pranešė, kad nei ponios, nei pono nesą namie. Vasaris gero pažįstamo teisėm įėjo į salioną ir ėmė klausinėti kambarinę, kaip ponia praleidusi vasarą ir ar pagyvėjusi kiek nuo to laiko, kai jis paskutinį kartą buvo ją matęs.
Pasirodė, kad ponios Liucijos nusiteikime daug kas pakitę. Porą savaičių ji dar vis liūdėjusi, iš namų žingsnio nežengusi ir niekam nesirodžiusi. Paskui vieną kartą išvažiavusi į Birštoną, o ją parlydėjęs namo, jau gana vėlai, kapitonas Raibys. Kitą dieną ponia atrodžiusi gyvesnė, pati per pusryčius prakalbėjusi ir paklaususi, ar labai ji per tą laiką paseno ir ar juoda suknelė jai tinkanti prie veido. Paskui kapitonas Raibys atsilankydavęs ir dažniau. Sėdėdavęs gana ilgai, o kartais abu išvažiuodavę visai dienai. Vieną kartą ponia smarkiai susiginčijus su ponu Glaudžium. Adelė sakėsi, kad jai net buvę baugu dėl to ginčo, nors žodžių ji gerai ir negirdėjusi. Dabar štai jau visa savaitė ponios nėra namie. O ponas užvakar keliom dienom išvažiavęs į Klaipėdą.
- O, nėra čia gero po Vytuko mirties,- skundėsi Adelė, baigdama savo pasakojimą. - Dievas žino, kuo visa tai baigsis.
Bet Vasarį visos tos žinios nuteikė optimistiškai. Tą pačią dieną, nuėjęs pas Gražulius ir papasakojęs, ką girdėjo iš Glaudžių kambarinės, jis taip samprotavo:
- Svarbiausia, kad ponia Liucija nusikratė ta apatija ir nusiminimu, kuris ją galėjo pastūmėti net ir nusižudyti. Tas kapitonas Raibys, matyt, nepaprastai moka raminti nusiminusias moteris... Jeigu ji susikivirčino su Glaudžium ir abudu kažkur išdūmė, tai čia kvepia skyrybom. Nieko geresnio aš jai nė nelinkėčiau.
Tačiau Auksė ne visai norėjo su tuo sutikti.
- Iš tavo pasakojimų, - kalbėjo ji, - aš įsivaizdavau, kad Glaudžiuvienė giliai jaučianti ir su charakteriu moteris. Staigūs pasikeitimai tokiem žmonėm dažnai nelemia nieko gera.
- Kokis yra tas pasikeitimas, mes tikrai dar nežinome. Tiesa, Liucija - giliai jaučianti moteris, bet gyvybės instinktas, noras gyventi joje taip pat labai stiprus. Aš manau, kad tas ją ir išgelbės.
Vasaris, taip kalbėdamas, norėjo save įtikinti, kad Liucija galų gale vėl kaip nors susitaikins su gyvenimu ir nebestovės kaip koks neišaiškinamas priekaištas tarp jo ir Auksės. Dabar jau jis nepavydėjo nei kapitonui Raibiui, nekaltino nei ponios Liucijos lengvabūdiškumu ir per greitu savo nelaimės pamiršimu. Tik kai jis atsimindavo aną vakarą, kaip juodu atsiskyrė ir su kokiu pasibjaurėjimu Liucija kalbėjo apie tuos savo adoratorius, blogas nujautimas vėl suspausdavo jo širdį. Ir jis nekantriai laukė naujų žinių.
Taip praėjo beveik visas mėnuo, ir Liudas Vasaris, įsigilinęs į savo darbus, jau buvo bepradedąs apmiršti ponios Glaudžiuvienės reikalus. Bet vieną rytą sučirškus telefono skambučiui, jis paėmė triūbelę ir nustebęs išgirdo ponios Liucijos balsą.
- Ponas Liudai, - kalbėjo ji, - aš noriu tamstai priminti vieną tamstos pasižadėjimą ir juo pasinaudoti. Kadaise, mane ramindamas, sakei, kad jei bus reikalas, visuomet esi pasiryžęs man padėti. Štai dabar tokis reikalas atsirado, ir aš prašau tamstos pagalbos - vienintelį ir paskutinį kartą. Prižadi?
- Be abejo. Kas gi per reikalas, ponia Liucija?
- Aštuntą valandą būk tamsta pas mane. Aš turėsiu svečių. Noriu būtinai, kad tamsta dalyvautum.
Šis kvietimas Vasarį labai nustebino. Kas per svečiai ir vaišės bus pas ponią Liuciją, nepraslinkus nė pusei metų po taip skaudžiai išgyventos sūnaus mirties? Kiek jis galėjo spėti iš Liucijos balso, ji anaiptol nebuvo nusiteikusi linksmai tą vakarą praleisti.
Lygiai aštuntą valandą jis skambinosi prie Glaudžių buto durų.
- Na, Adele, kas čia šiandien pas jus per iškilmės? - vilkdamasis apsiaustą, klausinėjo jis kambarinę.
Bet Adelė žiūrėjo nustebusiom, išgąsdintom akim, matyt, nė pati nesuvokdama, kas čia darosi. Ir dabar prasidėjo Vasariui tos nakties mįslė, kurios jis niekad negalėjo tinkamai sau išaiškinti.
Įžengęs į salioną, jis pamatė, kad nė vieno svečio dar nėra. Ponia Liucija iškilmingai sėdėjo sofoje ir, matyt, laukė. Ji buvo apsirengusi juodai, bet labai puošniai: auskarai, žiedai, batelių sagtukės blizgėjo gausioj elektros šviesoj. Nuogos rankos, gilus krūtinės iškirpimas ir šviesios kojinės žiauriu kontrastu skyrėsi iš gedulingo šydrinės suknelės juodumo. Taip skaisčiai paraudonytų Liucijos lūpų, taip baltai nupudruoto veido ir papieštų blakstienų Liudas dar niekad nebuvo pastebėjęs.
Išsyk pasijutęs nejaukiai, Vasaris žengė gilyn, o ponia Liucija ištiesė jam ranką ir pasisodino prieš save fotely. Vasaris apsižvalgė. Salione stovėjo keletas stalelių, apkrautų užkandžiais ir stikleliais. Pro atdaras duris jis pamatė, kad ir valgomajam stalas taip pat paruoštas vaišėm. Tat, neslėpdamas savo nusistebėjimo, jis kreipėsi į ponią:
- Kaip matau, čia panašu į didelį pokylį, ponia Liucija. Kas gi per priežastis tokios nepaprastos šventės? Ponia Liucija ironiškai, karčiai nusišypsojo.
- Tamsta juk pats pranašavai, kad gyvybės instinktas manyje toks stiprus, jog nugalės visus skausmus ir nusiminimus. Štai ir nugalėjo. Gyvenimas trumpas, ponas Liudai, reikia atsilyginti už gedulose praleistą laiką.
Iš jos balso Vasaris suprato ją kalbant nenuoširdžiai, bet, prislėgtas nejaukaus įspūdžio, jis jau nenorėjo nieko daugiau klausinėti ir laukė, kas bus toliau.
Netrukus gatvėj suūžė automobilis ir sustojo prie durų. Prieškambary subirzgė skambutis ir sušneko daugelis balsų. Į salioną klegėdami įsibrovė dvi moterys ir keturi vyriškiai, iš kurių Vasaris pažinojo tik vieną kapitoną Raibį. Ponia Liucija nesijudino iš vietos, tad visi prieidami su ja sveikinosi ir būriavosi aplinkui.
Dvi moterys buvo jaunos ir gražios, bet jų elgesys Vasariui pasirodė gana keistas. Paspaudę ranką šeimininkei, jos, poros vyriškių lydimos, apsišvaistė aplinkui, apžiūrėjo visus stalus ir, susisėdę kitam kampe, užsirūkė papirosus. Šeimininkė, matyt, visai jom nerūpėjo, ir jos jautėsi čia kaip kokiam restorane ar hotely.
Kapitonas Raibys, prisėdęs prie ponios Glaudžiuvienės, ėmė pasakoti, kaip jis rinko kompaniją, ir Vasariui paaiškėjo, kad daugelį šio vakaro svečių ji matys pirmą kartą.
- Juk svarbiausia, kad būtų linksma, ponia, - teisinosi kapitonas, - kad vyrai nebūtų liurbiai ir ištižėliai, o damos - pasipūtėlės, na, ir per daug dorovingos... Šitos dvi - perėjusios per ugnį ir vandenį, bet toną išlaikys, - juokėsi jis, patenkintas tokia rekomendacija.
Tuo tarpu prie durų privažiavo antras automobilis, ir po valandėlės trys moterys ir du vyriškiai įėjo į salioną. Jie negreit susiprato, kuri čia namų šeimininkė ir pasisveikinę pakriko apie stalelius.
- Na, tai vaišink juos, ponas kapitone, - kreipėsi ponia Liucija į Raibį. - Laikas greitai bėga - linksminkimės!
Kapitonas pasiskelbė įgaliotas rūpintis ponios šeimininkės svečiais ir ėmė sukinėtis, pildydamas stiklelius ir skatindamas sustingusius.
Ėjo vis dar naujų svečių, atvyko ir gerų ponios Liucijos pažįstamų. Valgomajam šalia konjako ir ponios užpiltinių nežinia iš kur atsirado ir paprastos degtinės. Jau garsiai skambėjo moterų juokas, ir kalbos darėsi kaskart traškesnės.
Vasaris su augančiu koktumu ir jau tiesiog su pasipiktinimu žiūrėjo į tą puotą, kuri netrukus grėsė virsti palaida orgija. Jis negalėjo atsistebėti tokiu netaktišku Liucijos pasielgimu ir taip staiga įvykusia joje atmaina. Tat, radęs progą, jis kreipėsi į ją, gana karčiai atsiprašydamas:
- Aš matau, ponia, kad nemokėsiu prisiderinti prie jūsų šio vakaro svečių, dėl to ir noriu jus atsisveikinti. Aš čia visai nereikalingas!
Bet ponia Liucija pažiūrėjo į jį keistu žvilgsniu ir, nerviškai sučiupusi jo ranką, kalbėjo:
- Ne, tu išeisi iš čia paskutinis! Šito patarnavimo tu man negali atsakyti! Tu nori palikti mane vieną su tais žmonėm? Rytoj tu viską suprasi. Juk ir kanauninkas Kimša prašė tavęs, kad mane prižiūrėtum!.. Sėsk čia - aš netrukus sugrįšiu.
Ji nuėjo toliau, o jis atsisėdo kampe, pasitraukė stiklą vyno ir, nekreipdamas dėmesio į kai kurių damų siunčiamus jam šypsnius, apsiniaukęs žiūrėjo, kas čia bus toliau.
Netrukus ėmė skambinti fokstrotą, stalelius išstūmė į valgomąjį, ir kelios poros išėjo šokti. Vasaris nustebęs pamatė, kad išėjo šokti ir ponia Liucija su vienu pažįstamu jam kariškiu. Jiedu šoko su didele aistra, beveik su įnirtimu, sukdamiesi ir kitus stumdydami į šalis. Daug kas pasitraukė į pasienius, daug kas pakilo nuo stalelių ir, susigrūdę valgomojo duryse, žiūrėjo į tą nepaprastą porą.
Staiga baltas Liucijos veidas išbalo dar labiau, žvilgsnis nebeteko gyvybės, ir visi jos judesiai pasidarė automatiškai sustingę, nors ir tikslūs. Vasariui, kuris nenuleido nuo jos akių, pasirodė, kad ji netenka sąmonės. Kapitonas Raibys prasistūmė iš valgomojo stiklu vyno nešinas, bet tuo tarpu ji atsigavo, dar porą kartų padarė ratą aplink salioną ir, sustabdžiusi savo šokėją, atsisėdo salia Vasario. Kažkas ėmė ploti, Raibys atsiskubino su vyno taure, kurią ji godžiai išgėrė neatsikvėpdama. Nauji fokstroto garsai triukšmingai užliejo trumpą tylos momentą, naujos poros užplūdo salioną, ir ponia Liucija paliovė būti bendro susidomėjimo centru. Ji paprašė papiroso, užsirūkė ir, atsisukusi į Vasarį, su kažkokia žiauria išraiška akyse prabilo:
- Liudai, tu labai piktiniesi mano elgesiu?
Vasaris patraukė pečiais.
- Ponia Liucija, aš jau išmokau nesipiktinti ir nesmerkti to, ko aš nesuprantu. Man visa tai atrodo labai keista ir neišaiškinama.
- Tu manai, aš pamiršau, kad prieš keturis mėnesius čia gulėjo mano sūnaus lavonas?
- Dėl to aš ir nemoku išaiškinti viso to, ką čia matau.
- Išaiškinti!.. Cha cha!.. Daug ko ir tuomet tu man nemokėjai išaiškinti! Tu pats visą gyvenimą aiškiniesi ir negali išsiaiškinti!.. Ak, Liudai, nelaimingiausias tas, kurs nori viską išaiškinti!.. Aš pavydžiu bepročiam, kuriem turbūt viskas aišku ir kurių elgesio niekas nesistengia išaiškinti. Mudu buvome labai protingi savo jaunystėje, Liudai, bet šiandien išgerkime už beprotybę!
Ir, staiga pašokusi iš vietos, ji visu balsu sušuko:
- Ponai! Geniališka mintis! Laimingiausi žmonės pasauly - tai bepročiai, nes jiem viskas aišku ir niekas jų veiksmų neaiškina! Aš kviečiu išgerti už beprotybę, ponai!
Ji savo stiklu taip sutrenkė Vasario stiklą, kad pusė išsiliejo ant žemės, o likučius ji užsivertė sau į burną, demonstratyviai atsilošdama ir iškeldama ranką.
Sunku ir įsivaizduoti, kas pasidarė po tų žodžių! Apygirčius svečius pagavo neapsakomas entuziazmas ir jau tiesiog pasiutimas. Gerti už beprotybę ir dar turint prieš akis tokį tragiškai viliojantį beprotybės pavyzdį! Vadinasi, viskas leista, viskas pateisinta! Vyrai rėkė ir šūkavo, moterys spiegė ir klykė, tikras beprotiškas chaosas apsiaubė tą klaikią ponios Glaudžiuvienės puotą.
Staiga pianistas su dideliu triukšmu pradėjo kažkokį keistą negirdėtą šokį. Kapoti garsai, staugdami ir pjaudamiesi, vertėsi iš atidengtos fortepijono dėžės, ir atrodė, kad stygos trūks, neišlaikę to pasiutiško ritmo.
Dvi damos, tos, kurios pirmiau buvo atvažiavusios su keturiais kavalieriais, prasiskverbė į vidurį saliono ir, iškėlę rankas, ėmė pliaukšėti į taktą ir trypti kojom.
- Ponai, vietos! - šūktelėjo vienas frakuotas. - Bus demonstruojamas naujas šokis, modemiškas kankanas! Prašom atgal! Du ratai aplinkui! Pirmas juda į dešinę, antras į kairę!.. Kiekvienam laisva fantazija! Pradedam!.. Viens, du, trys!
Abi šokėjos leidosi improvizuoti tą ekstravagantišką kankaną, kartas nuo karto atsismaukdamos sukneles ir aukštai kilnodamos kojas. Du ratai aplinkui sukosi į priešingas puses, ir visi lenktyniavo nevaržomais gestais, pozom ir mimikom.
Ponia Liucija ir Liudas Vasaris, visų palikti ir pamiršti, vienu du žiūrėjo į tą makabrišką klaikų šokį. Vasarį ėmė baimė, kad Liucija, kokios staigios užgaidos pastūmėta, vėl neiškirstų netikėto siurprizo, bet ji ramiai stovėjo, atsišliejusi į sofos kampą, ir atkari panieka tryško iš jos akių. Ji, smarkiai užsitraukdama, rūkė papirosą, retkarčiais atgerdama vyno gurkšnį. Pagaliau jai, matyt, nusibodo žiūrėti į pusgirčius dūkstančius žmones, ji atsisėdo į sofą ir parodė Vasariui vietą šalia savęs.
- Pasėdėkim čia, Liudai, kol tie bepročiai šėlsta. Aš šį momentą jaučiuosi nurimusi ir galiu suvaikyti savo mintis. O tai ne visuomet pavyksta paskutiniais laikais. O Viešpatie! Koks keistas ir bjaurus padaras - žmogus! Ar aš būčiau kada nors patikėjusi, jei man būtų sakę, kad po Vytuko mirties jo motina bastysis su svetimais žmonėm, kels orgijas ir šoks fokstrotus? Sakyk, Liudai, iš kur tai many?
- Iš skausmo, ponia Liucija, - atsakė Vasaris.
Ji liūdnai nusišypsojo.
- Geras tu, Liudai, žmogus, jei sakai, kad iš skausmo, o ne iš pasileidimo. Kiekvienas iš šitų bepročių yra įsitikinęs, kad aš bjauri, ištvirkusi moteris. Vienas Raibys dar mane pažįsta, bet ir tas širdies gilumoj niekina. Antai kaip jis siunta, jausdamas ant savo kaklo nuogą tos gražuolės ranką! Esu tikra, kad dabar aš jam visai ne galvoj... Šlykštynė, viskas šlykštynė!
Tokis jos atvirumas buvo žiaurus ligi skausmo. Minėti sūnaus mirtį šio vakaro aplinkybėse, įsisąmoninti visą savo pažeminimą ir gėdą, skaityti momentus riedant į bedugnę, iš kurios nebėr išsigelbėjimo, - ne, tai buvo desperacija, kurioj didžiausia niekšybė ir karžygiškas žygis, blogis ir gėris, mirtis ir gyvenimas nebetenka visų skirtingumo požymių. Ir jeigu Vasaris būtų aiškiau tai supratęs, jis būtų pamatęs, kokis pavojus kybo ties ponios Liucijos galva. Bet tada jis to nesuprato.
Pasiutiškas kankanas dūko toliau, o ponia Liucija, pernėrus savo ranką pro Vasario alkūnę, atmetė galvą į užpakalinę sofos atramą ir, primerkusi akis, kalbėjo:
- Kai pamatysi kanauninką Kimšą, apie šį vakarą smulkiai jam nepasakok. Sakyk, kad Liucė buvo pasikvietusi keletą pažįstamų, kad jie buvo pradėję išdykauti, bet Liucės vis tiek nepralinksmino. Pasakyk, kad kalbėjom ir apie jį, kad aš labai gerai jį minėjusi, kad jis man buvo kaip tėvas ir aš jį mylėjau kaip tėvą. Ar ne tiesa, Liudai, juk geras buvo mano dėdė?
- Labai geras. Tik aš bijau, kad negreit jį pamatysiu. Geriau būtų, jei tamsta pati parašytum jam porą žodžių.
- O aš manau, kad tu greit jį pamatysi. Aš nujaučiu, kad netrukus jis atvažiuos į Kauną. Deja, aš negalėsiu su juo pasimatyti.
Visa tai Liucija kalbėjo visai paprastai, ir Vasaris, tik vėliau atsiminęs, suprato baisią tų žodžių prasmę. Bet tuomet manė, kad ji rengiasi vėl kur išvažiuoti, dėl to ir sukvietė tiek svečių, tarsi norėdama parodyti, kad ji nėra sentimentali ir kad sūnaus mirtis jos nepalaužė.
Ji vėl nugėrė vyno gurkšnį ir kalbėjo toliau:
- Taip gyvenimas eina ratu, kaip tas beprotiškas šokis - vienų į vieną pusę, kitų į kitą... Beje, sakyk, Liudai, ar tu iš tiesų myli Auksę Gražulytę?
Klausimas buvo toks netikėtas, kad Vasaris net sukruto ir, tarsi nesupratęs, žiūrėjo į ponią Liuciją.
- Gali man prisipažinti visai nuoširdžiai, - tęsė ji. - Aš neįsižeisiu. Juk net ir aš mylėjau ne vieną tave. Kodėl tu, mane pamiršęs, negalėtum pamilti skaisčios, išmintingos mergaitės? Bet vis dėlto mudu esame prieteliai ir aš noriu, kad toki pasiliktume amžinai.
- Taip, ponia Liucija, aš ją myliu, - prisipažino Vasaris.
- Labiau negu mane anais laikais?
Pro fortepijono garsus jis vos nugirdo tą klausimą.
- Kaip jum pasakius?.. Anais laikais tarp jūsų ir manęs stovėjo seminarijos mūrai, sutana, jaunuolio neprityrimas, o dabar tarp manęs ir jos niekas nebestovi. Viskas pašalinta, sugriauta.
- Nejaugi viskas? - klausė Liucija, ir Vasariui pasirodė, tartum jos balse suvirpėjo piktos pašaipos tonas. - O jeigu aš imčiau ir atsistočiau tarp judviejų? Ne pavydu, ne intrigom, ne gyvenimiškai, bet iš anapus, kaip vaiduoklis, kaip šmėkla, kurią tu nuolatos jaustum prie savęs. Leiskim, aš nusižudau ir mirdama taip užsikeikiu: jis manęs nemylėjo gyvos, tai tegu gi pamilsta mirusią ir tegu jis neranda laimės su kita, žinodamas, kad aš jį mylėjau, o manęs jau nebėr amžinai! Juk tiesa, Liudai, būna tokių atsitikimų, kai mes tik tada pasigendame kokio dalyko, kai esame negrąžinamai jo netekę.
Šiurpu pasidarė Vasariui nuo tų žodžių. Juk Liucija kalbėjo visai tą patį, ką jis paskutiniais laikais ne kartą jausdavo ir mąstydavo. Nejaugi iš tiesų būtų susimezgęs tarp jųdviejų kokis paslaptingas ryšys, kuris, jai mirus, dar labiau sustiprėtų? Bet nežinia kas, gal apsigynimo instinktas, kaip tyčia dabar vertė Vasarį netikėti, kad Liucija galėtų nusižudyti. Juk ji dabar kalbėjo visai paprastai ir sąmoningai jį baugindama! Jeigu ji ketintų nusižudyti, apie tai nekalbėtų, manė Liudas.
Jis apžvelgė tą gausiai šviesos aplietą salioną, kuriame nebuvo jokio šešėlio, ir jam atrodė, kad mirtis čia visai nėra nė galima. Svečiai dabar jau ramiai šoko tango, kiti, pailsę, sėdėjo prie stalelių valgomajam, valgė, gėrė, rūkė, šnekučiavo.
Tat Vasaris, visai nurimęs, pusiau juokais sušuko:
- Oi, negąsdinkit manęs, ponia Liucija! Aš nesu labai prietaringas, bet vaiduoklių bijausi! Tiesą sakant, jūs gal ir neišsigąsčiau. Juk jūs vis dėlto būtumėt labai graži šmėkla.
Ponia Liucija sutraukė antakius ir prikando lūpas.
- Kuri dabar valanda? - paklausė, staigiai atitraukdama ranką.
- Penkiolika minučių po trečios, - atsakė Vasaris, pažiūrėjęs į laikrodį.
- Dėkui. Laikas, kad svečiai pradėtų skirstytis namo.
Ji, nieko daugiau netarusi, pakilo ir nuėjo į valgomąjį.
Vasaris matė, kad ji dėl kažko įsižeidė, bet dėl ko, nesuprato.
Jis dabar jau būtų galėjęs eiti namo, bet nėjo, tarsi dar ko lūkuriuodamas. Jam atrodė, kad čia dabar turi atsitikti koks ekstravagantiškas išsišokimas ar skandalas. Bet laikas bėgo, o viskas buvo ramu. Vieni dar šoko, kiti ginčinosi ir filosofavo, dar kiti, susigrūdę ant sofų arba suvirtę ant kilimo, flirtavo ir glamonėjosi su damom, kurios nebesivaržė nei pozų, nei kalbų.
Ponia Liucija ėjo iš vieno kambario į kitą, šen ten prisėsdama, bet buvo matyti, kad ji jau nuobodžiauja ir nekantrauja. Raukšlė tarp sutrauktų antakių nebenyko, sučiauptos lūpos dar kada ne kada iškrypdavo į dirbtinį šypsnį, bet žvilgsnis buvo aštrus ir rūstus. Atrodė, kad ponia Liucija yra pasiryžusi ką nors išbarti ir tik laukia patogaus momento.
Pagaliau apie penktą svečiai pradėjo skirstytis. Abidvi šokėjos ir keturi vyriškiai išvažiavo pirmieji. Tuojau salionas ėmė sparčiai tuštėti. Ponia Liucija nieko netramdė ilgiau pasilikti.
Liudas Vasaris, atsiminęs jos norą, laukė atsisveikinti paskutinis. Tuščia ir klaiku atrodė staiga ištuštėjusių kambarių netvarkoj. Jis priėjo prie ponios Liucijos ir nusilenkdamas tarė:
- Labanakt, ponia. Aš, rodos, nenorėdamas jus pajuokavęs įžeidžiau. Prašau atleisti. Tokiose aplinkybėse sunku kontroliuoti savo mintis.
Ji, nieko netardama, ištiesė jam ranką. Staigaus impulso pastūmėtas, jis prispaudė ją prie lūpų, o Liucija, kaip kadaise, apkabino jo kaklą ir pabučiavo. Jis jautė, kad jos veidas ir lūpos buvo vėsios.
Vėliau Vasaris su dideliu koktumu ir gėda atsimindavo, kaip tą naktį, grįždamas namo, jis smerkė ponią Liuciją ir beveik iš jos tyčiojosi, įtardamas, kad ji norinti atnaujinti su juo senus santykius ir vėl įtraukti jį į savo blunkančių žavesių tinklą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
