lt
XXII
Tais metais Liudas Vasaris laukė atostogų, svajodamas daugiau nebegrįžti nei į direktoriaus, nei į pedagogo darbą, o pabandyti gyventi, kaip ir dera rašytojui, vien iš plunksnos. Jis žinojo, kad tai bus rizikingas bandymas. Literatūros būklė Lietuvoje negalėjo džiuginti nė didžiausio optimisto. Inteligentija lietuviškų knygų nepirko ir neskaitė, spauda nesidomėjo. Rašytojo pajamos buvo netikros, nepastovios ir vargu ar galėjo sudaryti pragyvenimui reikalingų lėšų. Bet netikėtas Vasario dramos ir knygų pasisekimas tuo metu sukėlė jame daug vilčių, ir jis be baimės žiūrėjo į savo literatūriško gyvenimo rytojų.
Tuo tarpu nauji, visai nenumatyti įvykiai ilgam laikui pripildė jo širdį liūdesio, gedulo ir net klaikios mistiškos baimės.
Vieną kartą, kai jis įsigilinęs rašė naują, neseniai pradėtą veikalą, staigus telefono skambutis privertė jį net krūptelėti. Paėmęs triūbelę, jis nustebo, išgirdęs ponios Liucijos Glaudžiuvienės balsą:
- Allo, ponas Liudas?.. Būk tamsta toks geras ir neatidėliodamas ateiki pas mus. Vytukas sunkiai serga. Klajoja ir saukia tamstą. Aš labai bijausi, kad neatsitiktų kas nors bloga.
Vasaris, nelaukęs nė minutės, išėjo. Iš Liucijos balso jis suprato, kad reikalas rimtas. Jau ir anksčiau kažkoks kraupus nujautimas suspausdavo jo širdį, kai jis pamąstydavo, kas yra tas vaikas buvusios ponios Brazgienės gyvenime.
Nuvykęs jis rado ponią Liuciją prie sūnaus lovos. Vaikas degė kaip ugny, sunkiai alsavo ir blaškėsi, matyt, nenuvokdamas, kas aplink jį dedasi. Motina ir slaugytoja darė viską, kas buvo gydytojo įsakyta. Iš kelių išgąstingų, pakuždom tartų sakinių Liudas suprato vaiko ligą ir jam gresiantį pavojų. Vytukas su keliais klasės draugais bėgiojęs ir žaidęs sviediniu Nemuno pakrantėse. Jis labai sušilęs ir pavirtęs po medžiu pavėsy pasilsėti. Žemė buvusi drėgna, jis peršalęs ir gavęs plaučių uždegimą. O jo krūtinė visuomet buvusi silpna.
Atsisėdęs prie vaiko lovos, Liudas paėmė jo ranką. Vytukas atmerkė akis, matyt, pažino savo krikšto tėvą ir pabandė net nusišypsoti.
- Vytuk, kas gi tau, vargšeli? Toks smarkus buvai vyras... Na, bet tu tuoj pasveiksi ir vėl ateisi pas mane į svečius, - kalbino jį Vasaris, nepaleisdamas rankos.
Bet Vytukas nieko neatsakė. Netrukus jis ėmė blaškytis lovoj, ir su dideliu vargu pavyko jis vėl nuraminti. Gretimam kambary suaidėjo sunkūs žingsniai, ir ponas Glaudžius pasirodė duryse. Trumpai žvilgtelėjęs į ligonį, jis prašneko šiurkščiu balsu, nežinia į ką kreipdamasis:
- Taip... Vadinasi, serga... Sutikau daktarą. Sako, maža vilties. Aš, tokis būdamas, taip pat sirgau plaučių uždegimu. O tačiau pasveikau. Nieko, praeis... O vis tai dėl išdykumo ir lepinimo... taip...
Ponia Liucija pažiūrėjo į savo vyrą tokiu baimės, neapykantos ir paniekos žvilgsniu, kad tas tik patraukė pečiais ir, nieko daugiau netaręs, išsinešdino iš kambario.
Vaikui galutinai aprimus, motina išsikvietė Vasarį į salioną ir prašė dar valandėlę pabūti.
- Ak, tamsta neįsivaizduoji, ką aš per tas dvi dienas išgyvenau, - skundėsi ji Liudui, bejėgiškai atsisėdus į sofą. - Pereitą naktį vaikui buvo taip bloga, kad išbudėjau prie jo nė akių nesudėjusi. Ak, aš bijau ir pamąstyti, kas būtų, jeigu jo netekčiau. Girdėjai, ką Glaudžius sakė?
- Per daug nesisielok, ponia Liucija, - su užuojauta ramino ją Vasaris. - Augančio vaiko organizmas paprastai nugali net ir mirties pavojus. Pirmas mano įspūdis, pamačius Vytuką, buvo geresnis, negu aš buvau laukęs. Pamatysite, ryt jam bus jau lengviau. Pirmas įspūdis manęs neapgauna.
Tie paprasčiausi raminimo žodžiai poniai Liucijai dabar atrodė meilesni už visus jos gyvenime girdėtus pagyrimus ir komplimentus. Dėkingom akim ji pažiūrėjo į Vasarį, kurio pirmą įspūdį ji dabar labiau vertino negu geriausio gydytojo diagnozą.
Kalbėdamas su ja, Vasaris matė, kad ji iš tiesų buvo labai pasikeitus. Rūpestis, be miego praleista naktis, pagaliau kosmetikos priemonių pamiršimas susyk pasendino ją kokiu dešimtmečiu. Dabar ji tapo tikrai Vytuko motina, ponia Brazgienė. Visas jos koketiškas pikantiškumas žuvo, ir Vasaris pajuto savo širdy jai gilaus prietelingumo jausmą. Jis vėl ją ramino ir įtikinėjo, kad Vytukui ryt jau būsią geriau, patarė jai eiti pasilsėti ir pats atsisveikino, pažadėjęs ryt vėl atlankyti ligonį.
Deja, Vytuko sveikata negerėjo. Rytojaus dieną Vasaris rado jį taip pat karščiuojantį ir besiblaškantį kaip ir vakar, o iš slaugytojos žodžių galėjo spėti, kad padėtis bene bus dar pablogėjusi. Šį kartą ponia Liucija ne taip jau lengvai davėsi raminama. Ji klausė Vasario žodžių, paslaptom įtardama, ar tik jis, viena sakydamas, nemano ką kita, ir kartas nuo karto klaiki išgąstis ir siaubas atsispindėdavo jos akyse.
- Aš bijau, kad Dievas gali mane nubausti, - kalbėjo ji, apimta mistiškos baimės. - Aš visą laiką buvau nedora moteris. Aš nusidėjau didžiam motinystės pašaukimui. Bet už ką gi jis, nekaltas, turėtų mirti?
Liudas, klausydamas ponios Liucijos aimanų, mąstė, kaip kartais žmonių jutimas ir galvojimas, vis tiek, ar jie būtų prasti kaimiečiai, ar rafinuoti inteligentai, sutampa kai kuriose elementarinėse formulose. Ir jis, guosdamas ponią Glaudžiuvienę, kartojo beveik tuos pačius žodžius, kuriais ramindavo ir savo motiną.
- Ponia Liucija, jūs visai be reikalo bauginatės Dievu. Argi jūs iš tiesų manote, kad Dievas - tai koks kerštaujantis despotas, kuris, norėdamas bausti arba keršyti, žudys jūsų sūnų? Jūs nesikankinkit, beprasmiškai save kaltindama, bet geriau sutelkit savo pajėgas, nesiduokit parblokšti nelaimei, jeigu jau ji iš tiesų įvyktų.
Bet ponia Liucija, kaip ir kiekviena dėl mylimo sūnaus kenčianti motina, jautėsi esanti surišta su juo visa savo esme ir galinti nusverti jo likimą savo pasiaukojimu.
- Ak, jei jis pasveiktų, aš mesčiau viską, viską! - kalbėjo ji virpančiu iš susijaudinimo balsu. - Aš išsižadėčiau visų pažinčių, visų linksmybių ir būčiau vien tik jo motina, jo saugotoja ir auklėtoja. Bet jeigu jis numirtų, ak, aš nežinau, kas su manim atsitiktų... Ne, aš to smūgio neišgyvenčiau!..
Ji užsidengė rankom veidą, ir šaltas šiurpulys nukrėtė ją visą.
Vasaris paliko ją apsikniaubusią prie Vytuko lovos. Parėjęs namo, tą vakarą jis nieko negalėjo dirbti.
Kitą dieną jis negalėjo atlankyti mažojo ligonio, bet, pasiteiravęs telefonu, sužinojo, kad jo sveikata kiek pagerėjusi. Ponia Liucija, pati priėjusi prie telefono, dėkojo Liudui už rūpestingumą ir užuojautą ir apgailestavo, kad jis negali ateiti ir savo akim įsitikinti, kaip Vytukas dabar jau lengviau jaučiąsis. Visą dieną Vasaris džiaugėsi šia naujiena ir guldamas vakare mąstė, kokių lauktuvių jis nuneš rytoj sveikstančiam krikšto sūnui.
Bet ryt rytą anksti jį pažadino telefono skambutis. Šiurkštus pono Glaudžiaus balsas trumpai pranešė, kad Vytukas nakčia miręs. Ponia Liucija gi prašanti, kad Vasaris ją atlankytų.
Šita žinia supurtė Liudą ligi širdies gilumos. Jis tučtuojau nusiskubino į Glaudžius. Eidamas dar tuščiom miesto gatvėm, jis kartais lyg ir suabejodavo, ar jam Glaudžiaus balsas neprisisapnavo, ar čia neįvyko kokio nelemto nesusipratimo ir ar jo nepasitiks Vytukas pagyvėjusiu sveikstančiu žvilgsniu, o ponia Liucija nudžiugusiu laimingu nusišypsojimu. Bet jis gerai žinojo, kad visos tos viltys - niekai, kad Vytukas, jau amžinai atšalęs, guli savo lovelėj, o ponia Liucija... Ką daro ponia Liucija? Šitas klausimas vėl nuverdavo jį visą, ir jis greitino žingsnius, norėdamas kuo greičiausiai įsitikinti, kas ten yra pasidarę tame paslaptingame Glaudžių bute.
Įleido jį išsigandusi, užverktom akim Adelė ir atidarė duris į salioną. Ponas Glaudžius pusbalsiu kalbėjosi su gydytoju, kuris, pamatęs Vasarį, pasitraukė prie lango.
- Taip... vadinasi, numirė vaikas, - tarė šeimininkas, tiesdamas Liudui ranką. - Gerai, kad tamsta atvykai. Pati iš proto eina. Tamsta, kaip senas prietelis, paveik ją ir atitrauk nuo to vaiko. Negaliu pakęsti namuose tokių scenų.
Vasaris, netaręs jam nė žodžio, priėjo prie Vytuko kambario ir atsargiai atidarė duris. Langas buvo pusiau užtiestas, ir šėma ryto šviesa vos leido įžiūrėti, kas darosi viduj. Lovoje gulėjo Vytukas, o šalia, pusiau klūpodama, pusiau sėdėdama, atsišliejusi į kėdę ir apsikniaubusi ant lovos krašto, tūnojo ponia Liucija. Veidą ji laikė paslėpusi rankose, ir Liudui pasirodė, kad ji apalpusi. Tuo pačiu momentu dar jam krito į akis nepaprastai baltas vaiko veidas ir taip pat baltos, viršuj antklodės ištiestos ir draugėn sujungtos jo rankos.
Tas mirties paveikslas ir ta baugi tyla padarė Vasariui tokį įspūdį, kad jis ilgai negalėjo pasiryžti, kas jam daryti.
Pagaliau jis prisiartino ir palietė Liucijos petį. Ji krūptelėjo, pakėlė galvą ir išsyk, matyt, nesuprato, kas čia ko iš jos nori.
Vasaris pamatė, kad jos veidas buvo taip pat baltas kaip jos sūnaus, o užverktose akyse klaidžiojo negeros karščio liepsnelės.
Liudas paėmė jos abi rankas ir, pristūmęs kėdę, prašė:
- Sėskite, ponia Liucija... Šitaip negalima... Jum dabar reiks daug pajėgų, tvirtumo... Sėskite gi čia, ponia Liucija.
Ji paklausė ir, visai netekusi galios, nusileido į kėdę, o Vasaris, pasitraukęs kitą, atsisėdo šalia jos. Gana ilgai ji sėdėjo taip nejudėdama, pasidėjusi rankas ant kelių ir sustingusį žvilgsnį nukreipusi į sūnaus veidą. Atrodė, tarsi ji ilsėtųsi po kokio didelio neišspręsto uždavinio, kuriam išspręsti jai nebeliko pajėgų nei vilties. Bet štai didelė skaidri ašara nuriedėjo per jos skruostą ir smulkiais lašeliais subyrėjo ant kelių. Jokis judesys neparodė, ar ponia Liucija jaučia savo skausmą. O ašaros riedėjo jau per abu skruostu, tylios, spindinčios, vilgydamos jos kelius ir rankas.
Vasaris žiūrėjo į tą nebylią, verkiančią statulą ir pats negalėjo sulaikyti ašarų. Jis net nesusivokė, kaip ilgai jiedu taip išsėdėjo.
Pagaliau ponia Liucija aprimo. Iš lėto ji nusišluostė ašaras, pakilo, pabučiavo sūnų į kaktą, uždengė jo veidą ir, atsikreipusi į Vasarį, vos girdimai tarė:
- Dabar palikim jį... Palydėk mane į mano kambarį.
Savo kambary ji atsisėdo į kušetę ir parodė Vasariui vietą priešais.
- Štai aš ir viena, - prabilo ji tyliai, lyg pati sau kalbėdama. - Ak, jei kas man išaiškintų, dėl ko jis mirė, būtų man daug daug lengviau tas smūgis pakelti.
- Juk priežastis aiški, ponia Liucija, - atsakė Vasaris, bijodamas, kad ji vėl neimtų kaltinti save. - Jis gi peršalo ir gavo plaučių uždegimą. Prigimties dėsniai žiaurūs, negailestingi, o žmogaus organizmas silpnas. Juk kiek žmonių žūva pačiame amžiaus stiprume.
Bet ponia Liucija manė ką kita.
- Ne, nekalbėk tamsta šitaip!.. Nejaugi žmogaus gyvenimas, jo ir kitų laimė pareitų nuo negyvų gamtos dėsnių, nuo atsitiktinių priepuolių? Tai būtų per daug žiauru. Tas peršalimas.as juk nepakankama priežastis, tai tik pretekstas, priemonė mum kažką nuslėpti, mūsų budrumui užmigdyti. Bet kam to reikia, kokia to prasmė?
Vasaris nieko neatsakė, tarsi ir pats laukdamas atsakymo iš kažko trečio, nežinomo. Po valandėlės tylos ponia Liucija kalbėjo toliau:
- Akli prigimties dėsniai tegu sau veiktų negyvoj arba neprotingoj gamtoj, bet mes, kurie mąstome ir kenčiame, juk turėtume teisę žinoti, dėl ko ir kam?
Liudas Vasaris manė, kad gamtos dėsniai nėra nei akli, nei neprotingi. Bet jis žinojo, kad nebūtų prasmės ginčytis su mirusio Vytuko motina, kurios skausmo dydis buvo neproporcionalus tos katastrofos priežasties menkumui. Skausmas turi savo filosofiją ir savo argumentus - ir bergždžias darbas būtų griauti juos šaltais įrodinėjimais.
O ponia Liucija kalbėjo toliau:
- Gal jo gyvenimas būtų buvęs sunkus, nelaimingas? Gal mirtis apsaugojo jį nuo kokios nežinomos ateities katastrofos? Bet tuomet kam jis gimė ir kam gi aš turiu kentėti, to nežinodama? O jeigu jis mirė kaip bausmė už mano blogą gyvenimą, tai kuo gi jis čia kaltas? Juk mane buvo galima nubausti ir kitaip, neatimant jo, nekalto, gyvybės.
Vasaris bandė ją nuraminti, bandė nukreipti jos mintis į kitus dalykus, bet ji nuolatos grįžo vis į tą patį klausimą: kodėl Vytukas mirė, kam jo mirtis buvo reikalinga, kokia jos prasmė, ir ar ji, motina, nėra čia kalta... Vasaris ėmė net nugąstauti, ar ne kokia idée fixe įstrigo poniai Liucijai į galvą, ir kad panašūs samprotavimai gali labiau ją palaužti negu skausmas dėl sūnaus mirties.
Jis norėjo jau atsisveikinti ir eiti namo, bet ponia Liucija išsigandusi sustvėrė jo ranką.
- Ak, nepalik manęs vienos, kunige Liudai! Niekas čia manęs nesupranta, niekam aš nereikalinga. Aš bijausi Glaudžiaus... Ne! aš jo nekenčiu! - staiga sušuko ji, suraukusi antakius. - Tas vaikas jam buvo kaip krislas aky. Per tuos kelerius metus mano sūnus neišgirdo iš jo nė vieno gero žodžio. Ar ne baisu pamąsčius, kad mano vyras džiaugiasi dėl mano sūnaus mirties?
Atrodė, tarsi Glaudžiaus prisiminimas ir staiga prasiveržusi jam neapykanta grąžino poniai Liucijai jėgas. Jos akys pagyvėjo, rausvumas nudažė jos veidus, ir pirmąsyk ji sąmoningai apsižvalgė aplink save. Ji pakilo nuo kušetės, priėjusį atidarė langą ir porą kartų visa krūtine patraukė į save gaivinantį birželio rytmečio orą. Gatvėj buvo jau judru ir triukšminga.
Ji vėl uždarė langą ir staiga pasijuto esanti be galo nuvargusi. Ji pasiėmė nuo lovos priegalvę ir grįžo į kušetę.
- Tamsta eik pas Glaudžių ir padėk jam atlikti, kas reikia. Mane apėmė toks silpnumas, kad aš vos laikausi.
Glaudžių Vasaris rado kabinete beredaguojantį pranešimą laikraštin apie a. a. Vytauto Brazgio mirtį. Matyt, jau ilgokai ponas Glaudžius tą rašto uždavinį sprendė, nes lapas skersai ir išilgai marguliavo visokiais išbraukimais ir taisymais, o pranešimas vis dar nebuvo pakankamai sklandus. Vasaris padėjo jam tą darbą baigti, ir ponas Glaudžius lengviau atsikvėpė.
- Taip, taip, - tarė jis, dar kartą perskaitęs galutinę redakciją. - Neblogas buvo vaikas... Na, bet ką padarysi?.. Geriausi gydytojai gydė... Matyt, jau taip reikėjo... Anksčiau, vėliau - visi ten būsime... Taip!.. Tai gal tamsta ir į redakciją malonėtum? Man tiek čia dabar visokių rūpesčių...
- Gerai, nunešiu, - sutiko Vasaris. Be to, jis dar apsiėmė susitarti su kunigu dėl laidotuvių ir telegrafuoti kanauninkui Kimšai.
Išeidamas jis matė, kaip Teklė ir Adelė kraustė kambarį, kuriame turėjo būti pašarvotas Vytukas.
Rytojaus dieną, šeštą valandą po pietų, jaunojo Vytauto Brazgio kūną lydėjo į bažnyčią. Susirinko daug ponios Liucijos ir pono Glaudžiaus giminių ir pažįstamų. Visa gimnazija, kurioj mokėsi Vytukas, dalyvavo gedulingoj eisenoj. Pats kanauninkas Kimša vedė į Karmelitus laidotuvių procesiją. Paskui karstą, Glaudžiaus prilaikoma, ėjo ponia Liucija. Čia pat būrely giminių ir artimesniųjų pažįstamų žingsniavo ir Liudas Vasaris. Jam rodėsi, kad Liucijos skausmas būtų tyresnis ir lengviau pakeliamas, jei šalia jos neitų, apsimesdamas ją globojąs, tas brutalus beširdis žmogus, kuriam piktas likimo kaprizas leido vadintis jos vyru.
Ryt rytą buvo gedulingos pamaldos, kurias laikė kanauninkas Kimša. Jis lydėjo Vytuką ir į kapus. Atsistojęs ant duobės krašto, jis tarė graudų atsisveikinimo žodį. Kalbėjo dar Vytuko klasės auklėtojas. Visi gailėjosi per anksti negailestingai mirties pakirsto Vytauto Brazgio, nes jis buvęs pavyzdingas mokinys, geras draugas ir mylįs savo tėvus sūnus. Net ponas Glaudžius rado reikalinga pridėti prie akių nosinę.
Daugelis atlydėjusių, vieni smalsiai, kiti su užuojauta, žiūrėjo į motiną. Bet ponia Liucija laikėsi herojiškai. Visa jos išvaizda reiškė didelį skausmą, bet nė viena ašara neišriedėjo iš jos sausai degančių akių. Nė viena aimana neišskrido iš kietai sučiauptų lūpų. Kai kas dėl to piktinosi ir vadino ją beširde motina.
Kai kapas jau buvo supiltas ir atlydėjusių būrys užtraukė "Viešpaties angelas", ji pasisuko atgal. Ponas Glaudžius, prilaikydamas ją už alkūnės, ėjo kartu. Prie kapinių vartų jiedu sėdo į automobilį ir nuvažiavo.
Kitą dieną Vasaris nuėjo atlankyti ponios Liucijos. Bet Adelė pranešė, kad ponia negalinti jo priimti. Ji apgailestaujanti ir atsiprašanti, bet esanti ne visai sveika. Iš Adelės jis sužinojo, kad ponia užsidariusi savo kambary, nenorinti nieko matyti, neįsileidusi net nė pono Glaudžiaus. Tik vienas kanauninkas Kimša ilgai pas ponią užtrukęs, ir abudu daug kalbėję.
Tą pačią dieną vakare jis matėsi ir su kanauninku Kimša. Senis atrodė labai susirūpinęs ir net piktas.
- Nesuprantu, nieko nesuprantu, kas su ja darosi, - skundėsi jis Vasariui. - Aš žinau, kaip skaudu motinai netekti vienintelio vaiko. Bet ir skausmas turi savo ribas. Ne, čia kažkas yra. Ji įsikalė sau į galvą nebūtų dalykų. Vadinau važiuoti pas mane, į Kleviškį - atsisakė. Pridabok ją, kunige Liudai. Kadaise ji tave labai mielai matydavo. O gera ji buvo mergaitė.
Jis atsisveikino Vasarį kaip širdingą prietelį, dar kartą priminęs, kad pridabotų Liucę.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
