lt
XIX
Liudo Vasario ir Auksės Gražulytės santykiai tuo tarpu stiprėjo. Jiedu dažnai matydavos ir nevengdavo rodytis kartu viešose vietose. Eidavo į teatrą, į čiuožyklą, gražiam orui esant, vaikščiodavo už miesto ir atlankydavo vienas kitą namie. Auksės tėvas priprato prie Liudo kaip prie savo žmogaus ir džiaugėsi, kad duktė viena nenuobodžiauja. Sunku buvo numanyti, ar senis Gražulis supranta, koki jausmai jungia jo dukters ir nuolatinio svečio širdis. Niekad Auksei jis apie tai neprasitarė, nei pats Vasaris, budriai jį sekęs, jokios išvados padaryti negalėjo. Viena buvo aišku, kad Auksės tėvui Vasario kunigystė, matyt, visiškai nerūpėjo, ir jis net tarsi pamiršo, kad jo svečias - kunigas.
Bet mieste Vasario ir Gražulytės bendravimas daug kam jau krito į akis. Davatkėlės juo piktinosi ir tarp savęs negražiai kuždėjosi apie jo elgesį. Miesto poniutės liežuvavo apie juodu nebūtus daiktus. Atstumti Auksės adoratoriai, kaip Indrulis, su panieka traukė pečiais ir vadino ją "tokiu jau tipu". Neaiškios praeities ideologai, ant savo kailio patyrę visą nuodėmės bjaurumą ir dabar laikydami moterį velnio padaru, kilniais argumentais įrodinėjo Vasario nuopuolį.
Jiedu abudu visa tai matė ir girdėjo. Vieną kartą Auksė, netekusi kantrybės, skundėsi:
- Ne, šitame ankštame miestely galima užtrokšti. Tiek čia piktumo, pavydo, asmens negerbimo ir dvasios kretinizmo, kad nenorom pasigendi didmiesčio minios, kurioj nejaustum smalsių savo artimo akių ir ilgų ausų. Vargšai! Kaip jie visi klysta ir apsirinka, taip mudviem rūpindamiesi!
- Man vienintelė paguoda - tai išmintingojo posakis, kad numerus stultorum est infinitus, - ramino ją Vasaris. - Dėl mudviejų vienų tai dar būtų maža nelaimė. Bet pagalvok, kad tas ankštumas žudo visokią kūrybinę iniciatyvą ir entuziazmą. Nėra žmogaus be ydų ir nuodėmių. O kai kiekvienoj kavinėj smilko dūmais ne tik tavo nuodėmes, bet ir tave visą, tai iš kur tau imsis entuziazmo, didybės ir autoriteto! Jeigu teisingas yra posakis, kad niekas ne pranašas savo tėviškėj, tai pas mus jis dešimteriopai teisingas.
- Vienintelis išganymas - užsidaryti keturiose savo buto sienose ir pro Kauno stogus matyti tik jį apsupančius krantus. Ten švaresnis oras.
- Kažin? - abejojo Vasaris. - Piktos kokio idioto paskalos blogiau kaip nuodingos dujos, pasieks tave ir už devynių spynų. Čia reikia kokio asketiško nejautrumo ar sugebėjimo laikytis savo dvasios aukštumose, kurių dūmai ir dulkės nesiekia.
Netrukus jam iš tiesų teko įsitikinti, kad keturios buto sienos nuo įkyraus įsibrovimo neapsaugoja. Tuo metu jis maža kur rodydavosi. Visą atliekamą nuo gimnazijos pareigų laiką praleisdavo namie šį tą rašinėdamas, o daugiau galvodamas apie naują veikalą, kurį ketino pradėti, sulaukęs Velykų atostogų.
Visi gerieji pažįstami kažkaip nejučiom nuo jo nutolo. Varnėnas pats sėdėjo namie darbu apsikrovęs, Meškėnas paliko jį ramybėj, Indrulis jo vengė, o Stripaitis nuolatos bastėsi po visą Lietuvą, ruošdamas susirinkimus ir mitingus, nes pavasarį turėjo būti nauji rinkimai į Seimą. Visa spauda kunkuliavo partinėm rietenom, šmeižtais ir demagogija.
Gavėnios metu, vieną šeštadienio popietį, Vasaris, grįžęs iš gimnazijos, rausėsi savo stalčiaus popieriuose, kai staiga kažkas smarkiai pasibeldė į duris, ir jis išgirdo aštrų tėvo Severino balsą:
- Laudetur Jesus Christus!
Liudas, bandydamas nuslėpti savo nepasitenkinimą, paprašė svečią sėsti ir, numanydamas, kad šis vizitas bus ne iš maloniųjų, pasidėjo prieš save peleninę ir papirosų dėžutę.
- Atleiski, domine, - pradėjo sėsdamasis vienuolis, - kad nepranešęs ir visai netikėtai tamstą atlankau. Šeštadienio vakaras, sakau, laisvas laikas, gal ir ne per daug sutrukdysiu?
- O, niekis! - patvirtino Vasaris.- Aš čia senus rankraščius žiūrinėjau.
- Taip! Gavėnios metas tam ir duotas, kad mes galėtume peržiūrėti savo darbus - savo gyvenimo knygas, - iškilmingai kalbėjo tėvas Severinas, šita alegorija nevikriai sukdamas mintį į rimtas temas.
Vasaris tylėdamas laukė, ką jis pasakys toliau.
- Turbūt numanai, domine, kad aš atėjau ne taip sau paplepėti su tamsta, bet pasikalbėti rimtai, kaip ir dera šventam gavėnios laikui ir dvasiškų luomų žmonėm.
Liudas įsižiebė papirosą ir pritarė:
- Berods numanau. Nors tamsta kadaise ketinai atlankyti mane ir pasikalbėti lengvesnėm temom: apie studijų laikus, užsienius, Romą...
- Atsimenu. Deja, mudviejų santykiai, gerbiamasai, nėra toki, kurie leistų prieteliškas kalbas. Aš atėjau pas tamstą šaukiamas rūstaus pareigos balso.
- O, kam tas iškilmingas tonas, tėve? Pakalbėkime paprastai ir nuoširdžiai.
Vienuolis ilgai nieko neatsakė. Susinėręs rankas plačiose savo abito rankovėse, jis atsilošė sofoj ir, galvą nuleidęs ant krūtinės, kažką mąstė. Jis turbūt stengėsi įspėti, kaip būtent prabilti į šį klystantį konfratrą, kurio noras pakalbėti paprastai ir nuoširdžiai rodė jo pasitikėjimą savim. O gal tėvas Severinas susikaupęs prašė Šventosios Dvasios įkvėpimo, kaip buvo pratęs daryti kiekvieną kartą, rengdamasis skelbti Dievo žodį.
Vienuolio akyse iš tiesų staiga žybtelėjo kaip ir kokia įkvėpimo ugnis, jis kilstelėjo galvą ir, įsmeigęs į Vasarį degantį žvilgsnį, prabilo:
- Kunige! Aš vadinu tave šituo kilniu vardu gal paskutinį kartą. Tu jo nori išsižadėti - ir turbūt išsižadėsi. Bet leisk man taip pat paskutinį kartą prabilti į tavo sąžinę! Viešpats yra maloningas, ir nesuprantami Jo keliai, kuriais Jis saukia nusidėjėlį į išganymo uostą. Jeigu aš būsiu įrankiu Dievo rankoje, šis mudviejų pasikalbėjimas nenueis niekais.
Vasaris širdy norėjo juoktis iš šito patoso, bet iš tėvo Severino veido tryško tokis susijaudinimas, kad ir jis pats jautėsi pavergiamas vienuolio jausmo ir jo žodžių.
- Kunige Vasari! - tęsė vienuolis. - Ar tu aiškiai supranti tą padėjimą, kuriame atsidūrei? Jei tu galėtum iš šalies į save pažvelgti, tu nusigąstum savo paties paveikslo! Štai kunigas - Dievui pašvęstasis, prisiekęs klusnumą ir ištikimybę Bažnyčiai, supasaulėja, išsižada savo pareigų ir piktina tikinčiuosius savo elgesiu! Kas gali būti liūdnesnio už šitą nelaimingąjį?
Deja, tai buvo trafaretiškiausi rekolekcijų ir meditacijų žodžiai, daugelį kartų Vasario girdėti. O jis laukė išgirsiąs iš vienuolio ką nors nepaprasta. Dėl to vėl atsigriebęs, dargi su pajuoka tarė:
- Graudenimais, tėve, man įspūdžio nepadarysi. Aš savo padėjimą esu apsvarstęs daugelį kartų. Mano elgesys eina iš mano pažiūrų, iš noro ir pasiryžimo. Dėl to prašau tiksliau ir aiškiau kalbėti.
Tėvas Severinas valandėlę, matyt, svyravo, bet, tuoj susivokęs, kietu balsu pradėjo puolimą:
- Tamsta keli maištą prieš Bažnyčią!
- Ne! - atsikirto Vasaris. - Aš noriu nusikratyti vien tais varžtais, kuriuos Bažnyčia man uždėjo, o kurių aš negaliu pakelti. Aš noriu būti vien tuo, kuo mane Dievas skyrė.
- A! Tamsta nori nusikratyti Bažnyčios varžtais, kad turėtum nuodėmės laisvę! Būk atviras, kunige, ir prisipažinki: tamsta keli maištą prieš Bažnyčią ne dėl idėjos, ne dėl kilnaus gyvenimo tikslo, bet dėl kūno geidulių laisvės, dėl moteries, dėl mergos!
Paskutinius žodžius jis ištarė su tokiu cinizmu ir pasibjaurėjimu, tarsi pats bijodamas susitepti. Vasaris staiga sugniuždė papirosą peleninėj ir pašoko iš vietos.
- Tėve! - sušuko jis, vos galėdamas susivaldyti. - Aš gerbiu tamstos padėtį ir gerus norus, bet tai, ką tamsta pasakei, yra bjauri nesąmonė ir šmeižtas! Aš nuo pirmųjų seminarijos metų kovoju dėl savo talento, dėl visų geresniųjų savo sielos savybių, dėl dvasios ir kūrybos laisvės, pagaliau, dėl vidaus harmonijos ir sąžinės ramybės! Jei šitoj kovoj buvo ir yra įsipynusi moteris, jei ji man padeda pažinti save ir susiorientuoti savo jausmuose ir palinkimuose, tai jūs neturit teisės sakyti, kad aš maištaująs ne dėl idėjos! Suprastinti ir subanalinti, tėve, lengva kiekvieną dalyką. Aš galėčiau pasakyti, kad ir jus mišias laikote ne dėl idėjos, bet dėl lito, ir vienuoliu esate ne dėl idėjos, bet dėl nerūpestingo duonos kąsnio. Tai būtų tiek pat teisinga, kiek ir jūsų išvada, kad aš noriu išsivaduoti dėl kūno smagybių ir moteries!
Žodžiai liejosi iš Vasario burnos kaip staiga prasiveržusi srovė. Tėvas Severinas, nelaukęs tokio atkaklaus pasipriešinimo, nustebęs klausė tos kalbos, bet nusileisti nenorėjo.
- Tamstos nuolatinis bendravimas su ta moterim visus piktina! Tamsta neteksi gero vardo ne tik kaip kunigas, bet ir kaip žmogus. Tokių laisvų, santykių netoleruoja nei Bažnyčia, nei visuomenė!
Vasaris ryžosi eiti iki galo:
- Apie mano kunigystę, tėve, daugiau nekalbėkime. Šitas reikalas baigtas, ir jūs manęs neįtikinsit jokiais argumentais. O dabar prašau pasakyti, kur, kieno ir kada buvo uždrausta draugauti su moterim ir net ją mylėti? Nekalbėkit man nė apie visokius pasipiktinimus. Viena davatka per išpažintį skundėsi, kad ji pasipiktino, pamačiusi kunigą kelnes dėvint. Kvailių ir fariziejų pasipiktinimai tiek man rūpi, kiek žąsų gagenimas arba šunų lojimas! Kam nors pasmerkti reikia pirma žinoti, kas smerkiama ir už ką. Mano santykių su ta, kaip tamsta sakai, moterim niekas nežino ir neištyrė. Ir nėra priežasties man su ja slapstytis arba tos pažinties išsižadėti. Ji man reikalinga - štai ir viskas.
Tėvas Severinas jau beveik neteko vilties ką nors laimėti, bet ginčo nutraukti dar nenorėjo. Jis prikaišiojo, įrodinėjo ir graudeno, keitė argumentus ir toną, stengdamasis sudaryti efektų ir įspūdžių, kurie priešininką pavergtų. Jis matė, kad poetas kartais suabejoja, ilsta, kankinasi ir nerimauja, bet nuo savo atskalūniškos pozicijos nesitraukia. Įsigrūdęs į kampą sofos, vienuolis sekiojo akim žingsniuojantį po kambarį Vasarį ir, klausydamas jo ilgų replikų, ieškojo, kur dar būtų galima jo užkietėjimą pramušti. Ir jis dar kartą pakeitė toną:
- Aš matau, domine, kad suklydau, manydamas sujudinti tamstos, kaip kunigo, sąžinę. Mudviem jau sunku vienas kitą suprasti, nes stovime jau ne ant to paties pagrindo. Postulatų ir principų skirtumas man dabar tapo visai aiškus. Bet štai aš noriu stoti į tą pačią plotmę, kurioj stovi tamsta, kaip poetas. Tamsta sakai - kovoji dėl savo talento? Aš taip pat jį branginu ir noriu jį matyti kuo gražiausiai pražydusį. Ką gi jam kenkia kunigavimas, tarnystė Dievui, visokio grožio šaltiniui, cui servire regnare est? Ar ne kunigaudamas tamsta laimėjai poeto vardą? Ar ne kunigaudamas parašei gražiausių poezijų? Taip, kunigavimas varžo tavo jausmus ir aistringus tavo prigimties norus. Bet ar ne iš suvaržymo auga pajėgos ir įkvėpimas? Pagalvoki, gerbiamasai, ar, pabėgęs nuo altoriaus ir nuo Dievo, tu neprarasi ir Dievo dovanos - savo talento?
Štai čia buvo visos Vasarį kvaršinusios problemos šaknis, jo talento likimas, jo artistinės, poetinės prigimties reikalavimai. Jis atsisėdo į savo vietą, aprimęs įsižiebė papirosą ir vėl ėmė kalbėti:
- Ne, tėve. Per ilga būtų tamstai pasakoti visus mano išgyvenimus ir parodyti visą mano vidaus patyrimą. Bet aš tamstą užtikrinu ir prašau manim tikėti: suderinti savy poetą ir kunigą aš negaliu. Man tai yra psichologinė antinomija. Visą jūsų metafiziką aš pripažįstu, bet realiam kasdieniam gyvenime, ieškant kūrybos ir ją vykdant, veikia kiti dėsniai. Ir kunigavimas man, kaip poetui, tėra davęs tik skausmo, sielvarto, abejonių ir neramumų. Jum malonu tai skaityti, ir jūs norėtumėt, kad aš ir toliau grauždamasis ir nerimaudamas graudžias dainas dainuočiau? Ne, dėkui. Pakanka. Dabar aš gyvenime matau naudingesnio darbo, negu savo sielvartus analizuoti. Pražudysiu savo talentą? Galbūt. Geriausią savo gyvenimo dalį aš jau pražudžiau. Gali tai atsiliepti ir ateičiai. Bet tas manęs nebaugina. Prieš mane kunigystė jau pražudė ne vieną talentą. Aš pabandysiu išgelbėti nors likučius.
Tėvas Severinas be vilties nuleido galvą:
- Tat viskas baigta! Superbia vitae uždengė tamstai dieviškąją šviesą. Misereatur tui omnipotens Deus, kurio tu išsižadi dėl nykstamų trumpo gyvenimo gėrybių.
- Klysti, tėve, - atsakė Vasaris. - Dievo aš neišsižadu. Tik mano Dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau. Jo dešimtį įsakymų aš esu pasiryžęs saugoti visą gyvenimą.
Tėvas Severinas, pasinaudodamas šituo Dievo išpažinimu, buvo bebandąs teologiškais argumentais logiškai įrodyti Bažnyčios įkūrimą ir visų jos nuostatų bei dogmų neklaidingumą. Vasaris kurį laiką klausė jo nekantraudamas, pagaliau nutraukė:
- Be reikalo man tamsta visa tai kalbi. Aš teologiją atsimenu dar neblogai, visus tuos argumentus žinau, kai kada dar iš naujo pasiskaitau, bet visa tai man negyva raidė, abstraktinė protinė konstrukcija, labai logiška, vieninga ir graži, bet su mano vidaus pasauliu, su jo tikrove, su realiais mano išgyvenimais nesusisiekianti. Tai tarsi gražus paveikslas arba stebuklinga Montsalvato pilis, kurion įeiti man tiltų nėra.
Gilus rūpestis apniaukė tėvo Severino veidą ir suvagojo raukšlėm kaktą. Jis vėl nuleido ant krūtinės galvą ir susimąstė. Reikėjo ryžtis nusileist ligi paskutinio kompromiso. Ir vienuolis, pagaliau, matyt, pasiryžęs, vėl ėmė kalbėti:
- Gerai. Tamsta sakaisi tikįs Dievą, garbė Jam ir už tai! Aš esu tikras, kad tamstos sieloj yra dar daug gyvų su Juo ryšių, bent kokių religinių jausmų ir užsilikusių įpročių. Yra taip pat ryšių ir su dvasišku luomu. Visi žino, kad tamsta kunigas. Dėl to aš prašau tamstos - pasilikti šitame status quo. Tas nedaug pareikalaus iš tamstos. Pakaks būti atsargesniam viešai, žmonėse - ir niekas tamstos daugiau nebekliudys. Gali net neatlikinėti kunigo pareigų, bet, dėl Dievo, nedaryk viešos apostazijos akto! Laikas, mielasai, viską pataisys ir atstatys visus tiltus. Ateis senatvė, niekais pasirodys visi tie kūrybos lobiai, kurių siekdamas dabar keli maištą prieš Dievą. Išvydęs savo gyvenimo galą, in die illa tremenda tu pats išsižadėsi visų savo paklydimų. ir mušdamasis į krūtinę tarsi: Mea maxima culpa! Miserere mei Deus secundum magnam misericordiam tuam! Nedaryk tat, mielas kunige Vasari, apostazijos akto!
Vienuolis, be abejo, kalbėjo nuoširdžiai, ir Vasaris gerai suprato, kokis didelis buvo tėvo Severino noras jį išsaugoti kunigų luome, jeigu jis pasiūlė net šitokį kompromisą. Be abejo, šito kompromiso prasmė buvo visai kitokia, negu kadaise praloto Girvydo "griešink, bet neapostazuok" arba Stripaičio "nekišk nosies į mano reikalus". Tėvas Severinas manė, kad kunigystės likučiai Vasario sieloj laikui bėgant atgis, išsikeros, ir, Dievo malonės padedamas, jis vėl atsistos į tikrą kelią.
Bet Vasaris nenorėjo priimti jokių kompromisų. Besiginčydamas su vienuoliu, jis jautėsi stiprėjąs savo pozicijoj. Jo laukiamas išsivadavimas buvo jau nebetoli. Kiekvienas gi kompromisas ir nusileidimas nugramzdintų jį vėl atgal į chaosą, dvilypumą, abejonių ir sielvartavimų kančias. Tat jis priešinosi iki galo:
- Negaliu. Aš dar tiek esu doras žmogus, kad veidmainiauti nenoriu. Aš gerbiu aukštą kunigų luomo idėją ir savim nenoriu dauginti skaičiaus tų, kurie ją žemina. Reikia būti arba geru kunigu, arba visai juo nebūti. Aš noriu pagaliau atvirai gyventi taip, kaip tikiu ir mąstau. Jeigu savo gyvenimo pabaigoj pamatysiu, kad klydau, iš tiesų mušiuosi į krūtinę ir sakysiu: Mea maxima culpa! Tuomet, tėve, bus nuoširdus mano gailestis ir atsivertimas. O glūdėdamas dviprasmiškam kompromise, galutinai sumenkėčiau ir niekingai žūčiau.
Tėvas Severinas nuleidęs galvą klausė tų žodžių, ir, matyt, sunkios mintys jį slėgė. Tylėjo abudu. Buvo jau beveik visai tamsu. Vasaris įžiebė elektrą, ir žiauri šviesa, ūmai užliejusi visą kambarį, išblaškė tą sunkų susikaupimą, kuris laikė apgaubęs šeimininką ir jo rūstų svečią.
Toliau tęsti tą ginčą jau nė vienas nebenorėjo. Abu staiga pasijuto nesmagiai ir vengė vienas kito žvilgsnio. Tėvas Severinas staiga neteko pasitikėjimo savim ir jau beveik gailėjosi padaręs šį žygį. Vasariui gi buvo koktu, kad jis taip atvirai, kone žiauriai išdėjo vienuoliui savo mintis. Jis ieškojo, ką čia dabar pasakius, kas tiktų po tų visų kalbų ir padėtų kaip nors sklandžiau tą sceną baigti. Jis atsiminė turįs savo spintelėj nuo užgavėnių atlikusio vyno bonką ir nepagalvojęs pasiūlė:
- Gal išgersim, tėve, po gurkšnį vyno? Ir gerklės išdžiūvo nuo tų kalbų.
Bet tėvas Severinas pakratė galvą:
- Dėkui. Negersiu. Metas namo. Prašau atleisti, kad sutrukdžiau tamstai brangaus laiko. Bet maniau turįs pareigą.
- O, tai menkniekis. Šiandien šeštadienio vakaras. Aš kartais mėgstu padisputuoti tokiais klausimais.
- Disputai naudingi, kai atskleidžia tiesą, nušviečia protą ir paskatina valią geriem pasiryžimam, - keldamasis iš savo vietos, kalbėjo vienuolis. Jis, barškindamas didžiuliu ražančium, pasitaisė savo juostą ir, susinėręs rankovėse rankas, nusilenkdamas atsisveikino: - Laudetur Jesus Christus!
Vasaris atidarė jam duris, ir jis, nepadavęs rankos, dar sykį nusilenkė ir išnyko tamsoje.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
