lt
XVIII
Pradedant mokslo metus, Vasario gimnazijoj vėl buvo iškilmingos pamaldos, bet pats direktorius šį kartą nei mišių nelaikė, nei pamokslo nesakė. Jam teko dėl to nemaloniai susiremti su gimnazijos kapelionu ir draugijos pirmininku, bet jis nenusileido. Direktorius, kartojo jis, neturi jokios pareigos rūpintis pamaldom; tai esąs kapeliono reikalas.
- Prašau įsivaizduoti, - kalbėjo Vasaris, - kad gimnazijos direktorium yra pasauliškis. Juk jis taip pat nei mišių nelaikytų, nei pamokslo nesakytų. Jeigu aš pernai tai dariau, tai ne iš pareigos, bet iš savo laisvos valios. Šįmet gi nedarysiu, nes man tai nepatogu. Turiu kitokių darbų. Ir prašau atsiminti, kunige kapelione, kad ne tik šiandien, bet ir iš viso šįmet aš pamaldose nedalyvausiu. Aš griežtai nusprendžiau laikytis tik tiesioginių gimnazijos direktoriaus pareigų.
Kapelionas ir pirmininkas išėjo labai nustebę ir nepatenkinti.
- Ir daryk tu ką, žmogus, su tais poetais, - pyko pirmininkas. - Atėjo į galvą kažkokia fantazija, užsispyrė, ir neįtikinsi. Et, aš ir anksčiau numaniau, kad neišeis iš to nieko gera. Čia reikia rimtesnio žmogaus.
- Bet ar tai tik fantazija, kunige kanauninke? - abejojo kapelionas. - Čia gali būti gilesnių priežasčių. Aš bijau, ar mūsų direktorius nepradės visai emancipuotis. Jau ir prieš atostogas aš kažką esu girdėjęs... Ir elgesys, ir pažiūros ne visai tvarkoj...
- Ir tie civiliniai rūbai!.. Ne, ekscelencija daro čia didelę klaidą, kad neliepia jam ir kitiem tokiem apsivilkti sutanas.
Ilgai dar taip skundėsi viens kitam kapelionas su pirmininku, o Vasaris džiaugėsi tvirtai atsistojęs į savo užsibrėžtą kelią. Dabar jis turėjo vykdyti tokią programą: visiškai atsipalaiduoti nuo kunigo pareigų, normuoti savo elgesį ir sąžinę nebe kunigiškais, bet bendrai žmogiškais dorovingumo dėsniais ir pripratinti viešąją opiniją, kad dėl jo veiksmų nekaltintų kunigų luomo, o jį patį teistų ne kaip kunigą, bet kaip privatų civilinį asmenį.
Jis norėjo, kad visi žinotų ir suprastų, kad jis, kadaise tapdamas kunigu, padarė didelę klaidą, kad jo gabumai ir talentas nesiderina su to luomo reikalavimais ir kad dabar, pasikeitęs, jis nori savo klaidą atitaisyti ir savo gabumus vaisingai išnaudoti.
Bet kaip padaryti, kad visi tai žinotų ir suprastų, jeigu net jis pats dėl kai kurių savo gyvenimo patyrimų jaučia drovaus koktumo? Štai jam drovu prisipažinti ir pasisakyti mylint moterį. Dėl ko? Dėl to, kad jam sunku išrauti iš savęs nuovoką, kad jis kunigas. Tat kitiem, kurie nepažįsta viso jo išeito abejonių, svyravimų, kovų ir keitimosi kelio, jį suprasti ir pateisinti dar sunkiau.
O dalykas čia, rodos, tokis nepainus ir paprastas.
Auksė vieną sykį jam taip kalbėjo:
- Klausyk, tu sakais negalįs atvirai prisipažinti mylįs moterį? Aš nesuprantu dėl ko. Juk meilė tai yra kilniausias žmonių sielų bendravimas. Aš manau, kad tik nenormalus žmonės gali tą jausmą niekinti arba su juo slapstytis. Net ir kunigui nebūtų ko gėdintis, pamilus moterį. O jeigu kunigas grįžta į pasaulį, į gyvenimą, tai jis turėtų meile didžiuotis ir džiaugtis. Meilė būtų geriausias įrodymas, kad jo prigimtis yra išlikusi sveika ir jis yra toks, kaip ir visi žmonės.
Būti tokiam kaip visi žmonės tapo dabar Vasariui kaip ir kokiu obalsiu. Būti kaip visi, neniveliuojant savo asmenybės, neišsižadant savo individualinių savybių, bet vien nusikratant tais luominiais varžtais, į kuriuos jis buvo įspraustas, atkovojant tas prigimties teises, kuriom naudojasi visi kiti žmonės, ir išsižadant tų neva privilegijų, kurios jam buvo duotos kaip kunigui.
Pirmiausia jis buvo pasiilgęs išvidinės laisvės tikėti, mąstyti ir jausti, išsivaduojant nuo pareigų, reikalaujančių tokio tikėjimo, mąstymo ir jautimosi, kokiam jis negalėjo savęs palenkti. Liovęsis atlikinėti kunigo pareigas, jis tą dvasios laisvę ir ramybę tarėsi pasiekęs. Visa eilė kasdienių gyvenimo aplinkybių, kurios jį varžė kaip kunigą, dabar jau nebekėlė jo sąžinėj jokių neramumų, nors žmonės jį dėl to galėjo ir smerkti. Bet žmonių opinija - dalykas nepastovus, ir jis maža to paisė.
Toliau ėjo teisė mylėti moterį ir sukurti savo šeimą. Mylėti buvo jo vidaus, sielos reikalas, liečiąs dviejų žmonių santykius ir pasiliekąs siaurame asmeninių dalykų rate. Bet šeimos klausimas jau pynėsi su visuomenės interesais, ir jį išspręsti Vasariui atrodė beveik negalima. Visuomenė yra konservatyvi, o tradicija ir įstatymai jos pusėj. Visuomenė smerks ir baus kiekvieną, kas bandys esamą tvarką ir papročius paneigti.
Pačiam Vasariui šeimos klausimas kol kas nebuvo labai aktualus ir jį domino daugiau teoriniu negu praktiniu atžvilgiu. Šį klausimą jau ir anksčiau jam buvo iškėlęs vienas atsitikimas.
Kartą gausiame vienos katalikų organizacijos susirinkime žinomas ir įtakingas tos organizacijos vadas viešoj kalboj iškoneveikė vieną ekskunigą, kuris buvo vedęs žmoną ir tolimame Lietuvos užkampy ramiai darbavosi gana žymioj valstybės įstaigoj.
- Tik pažiūrėkime, kas aplink mus darosi! - šaukė oratorius. - Antai N. N. (vardas, pavardė) pavestos eiti atsakingos (tokios ir tokios) pareigos. Ar gali žmogus, išsižadėjęs savo luomo ir viešai gyvenąs konkubinate, tinkamai tas pareigas atlikti? Ir vyriausybė jį ten laiko, ir visuomenė prieš tai nereaguoja?! Mes, katalikai, turime čia pakelti savo balsą ir pareikšti griežčiausią protestą ir reikalavimą, kad toki žmonės būtų kuo greičiausiai iš valstybės įstaigų šalinami! Nei įstaigose, nei padorioj draugijoj tokiem neturi būti vietos!
Konkubinatas! Štai vienas iš tų baisių žodžių, kuriais visuomenė gėdos dėme nori pažymėti prasilenkiančius su jos nuostatais. Ką gi turėjo tas ekskunigas daryti? Keisti tikėjimą ir tuoktis legaliai? Bet tuomet jam paniekinti būtų rastas dar baisesnis žodis. Geriausia, žinoma, jam reikėjo pasilikti kunigu ir eiti pramintu keliu, daugelio garbingų pirmatakų pėdom. Tada jis būtų buvęs stiprus visuomenės ir Bažnyčios ramstis. Vasaris tokių pavyzdžių žinojo. Juk ir jam pačiam Stripaitis ne kartą taip elgtis patarinėjo.
Bet aiškiausiai ir visai konkrečiai šeimos klausimą iškėlė Auksė. Vieną vakarą jiedu sėdėjo jos salione, ir Vasaris atrodė kažko ypatingai susimąstęs ir susirūpinęs.
- Apie ką taip galvoji? - paklausė Auksė.
Jis nieko ypatingo negalvojo, bet atsakė, kas pirmiausia atėjo į galvą:
- Mąstau, kas iš mudviejų bus.
- Tas tai man patinka, - pagyrė Auksė. - Ir aš ne kartą apie tai esu mąsčiusi.
- Na ir ką?
- Nieko. Turėsime tuoktis.
Vasaris nustebęs į ją pažiūrėjo ir garsiai susijuokė. Ji įsižeidė:
- Tau iš tiesų tai atrodo juokinga?
- Gal ir nejuokinga, bet gana keista,- pasitaisė jis.
- Tu myli mane?
- Na taip.
- Ir aš tave myliu. O juk mudu ne vaikai ir ne brolis su seseria. Mudu juk žinome, kokis yra galų gale meilės tikslas. Šeima.
Bet Vasaris nenorėjo su tuo sutikti.
- Šeima tai yra vedybų, moterystės tikslas, o meilė gali būti ir be šeimos. Aš bent nematau, kokiu būdu mudu galėtume sudaryti šeimą.
- Apie tai reikia pagalvoti. Bet žinok, Liudai, kad aš mąstau apie šeimą. Kitokios vyro ir moters santykiavimo formos aš nežinau ir nepripažįstu. Jeigu tu iš principo esi nusistatęs prieš šeimą, mudviem teks skirtis.
Tai buvo pirmas rimtas tarp jųdviejų nesusipratimas. Kiekvieno užimta pozicija buvo stipri. Auksė, pamilusi Vasarį ir patyrusi esanti jo mylima, tuojau iškėlė klausimą, kas bus toliau. Likti dviprasmiškoj, neaiškioj meilužės padėty jai neleido nei įsitikinimai, nei garbė. Ji buvo jauna, sveika, graži ir turtinga ir, susirišus su mylimu žmogum, norėjo sukurti sau aiškią ir patikrintą ateitį visam amžiui. Ji Vasario kunigu jau nebelaikė, o kad jis buvo kunigas, jai tai maža rūpėjo. Susituokdami jiedu galėjo sudaryti legalią šeimą, nes Auksė, motinos anglikonės protestantės duktė, formaliai buvo protestantė.
Tačiau Vasaris mąstė visai kitaip. Tiesa, jis Auksę mylėjo ir bijojo jos netekti. Bet kam čia būtinai šeimos? Ar negali jiedu, abu laisvi būdami, laisvai ir mylėtis? Artisto, poeto siela jis jautė, kad šeimyninio gyvenimo aplinkybės būtų jam ankštos ir tvankios. Klykiantis kūdikis ir smulkūs naminiai rūpesčiai kėlė jam pasibaisėjimą. Dėl savo ateities jis nesisielojo: et, kaip nors prasiversiu! O šeima apkrautų jį pareigom iki gyvos galvos. Vaduodamasis iš vienų varžtų, jis bijojo patekti į kitus.
Pagaliau, jis nepasitikėjo savim. Auksė, žymiai už jį jaunesnė, mažiau gyvenimo prityrusi, nė kiek neabejojo, kad jiedu susituokę būtų laimingi. Ji Liudą mylėjo ir manė mylėsianti iki mirties. Vasaris gi nebuvo tikras, ar net ir Auksės meilės pakaks jam visam gyvenimui. Juk jis mylėjo Liucę, mylėjo ponią Rainakienę, o šiandien štai jau myli Auksę. Jis, tiesa, manė, kad čia tikroji jo meilė, kad gal likimas tam jį ir apsaugojo kunigystės kevale, kad galų gale suvestų su Aukse. Bet vis dėlto jis abejojo.
Gal jis taip pat vengė užsitraukti griežtą katalikų visuomenės pasmerkimą ir kerštą. Iš kunigų luomo jis gali pasitraukti nežymiai, tyliai, et susituokdamas padarytų viešą skandalą visam krašte. Vienas jis nebijo jokio persekiojimo nei keršto, bet su šeima būtų sunku. Pagaliau, ar jo sūnus nepasmerktų kada savo tėvų, ar neįvyktų drama, panaši į tą, kurią jis pats yra parašęs?..
Liudas Vasaris, prieš kiekvieną pasiryžimą linkęs ilgai argumentuoti ir svarstyti, dabar vėl turėjo kuo savo tą palinkimą maitinti. Auksė, pažindama tą jo būdo savybę, kantriai laukė, kol tie svarstymai išsisems, o tuo tarpu aplinkybės susiklos taip, kad jiedu pagaliau galės sudaryti bendro gyvenimo židinį.
Aplinkybės iš tiesų klojosi palankiai. Pirmiausia literatūriniai Vasario laimėjimai ugdė pasitikėjimą savim ir drąsino nieko nebojant žengt savu keliu. Sugrįžęs po atostogų į Kauną, jis įteikė Valstybės teatrui savo dramą, kuri tuoj buvo imta ruošti scenai ir pirmą kartą suvaidinta per Kalėdų šventes.
To vakaro įspūdžiai ilgą laiką pasiliko gyvi Vasario atminty. Bet ir vaisiai buvo toki, kokių jis nei laukė, nei tikėjosi.
Pakilusia nuotaika, nerimaudamas ėjo Vasaris su Aukse į premjerą. Publikos buvo pilnutėlis teatras. Daugelis šitos dramos laukė kaip kokios ypatingos sensacijos. Iš naujo buvo atgiję dar pernai paleisti gandai, kad veikalo autorius, kunigas, vaizduojąs ten kažką nepaprasta iš Romos vaidilučių ar tai iš šių dienų vienuolių gyvenimo. Laikraščiuos gi buvo rašyta, kad drama esanti labai įspūdinga, pastatymas grandioziškas, su chorais, muzika ir šokiais.
Sensacijų mėgėjai, tiesa, tuo vakaru bent kiek nusivylė, nes nepamatė nei ištvirkaujančių vestalių, nei lėbaujančių kunigų, nei jokios dekameroniškos scenos. Bet publikos diduma tą spektaklį lydėjo su tikru pasigėrėjimu. Ir veikalo turinys, ir pastatymas, ir vaidinimas jungėsi į vieną harmoningą menišką visumą, kurioj kiekvienas rado kuo patenkinti savo estetinius palinkimus. Efektų mėgėjus kelte kėlė jaunojo karaliaus sutuoktuvių puota ir karūnavimas. Čia plačios masinės scenos žėrėjo įvairiaspalvėse šviesose. Egzotiški aprėdalai, šokiai, muzika ir dainos darė tikrai karališkos prabangos įspūdį.
Bet tie, kurie buvo linkę į dramatinius konfliktus ir išvidinius išgyvenimus, labiau gėrėjosi didžiūnės aistra, kerštu ir gailesčiu, vyriausio kunigo klasta, karaliaus, karalienės ir jų sūnaus tragišku likimu.
Teatralai sekė vaidybą, inscenizavimą, dramatinio veiksmo eigą, o literatūros mėgėjai domėjosi charakteriais, idėjiniu turiniu ir stiliaus darnumu.
Vasaris su Aukse sėdėjo vienoj iš pirmųjų parterio eilių. Savo kūriniu ir jo pastatymu scenoje jis buvo patenkintas, o Auksė tiesiog švytėjo džiaugsmu. Per antraktus daug kas iš publikos juodu sekė akim, daugelis pažįstamų juodu sveikino. Vasaris pastebėjo kun. Stripaitį, Varnėną, ponią Genulienę, kai kuriuos savo gimnazijos mokytojus ir daugelį šiaipjau pažįstamų veidų. Iš tolo pasveikino jį prof. Meškėnas, karštai ginčinęsis su "Spindulių" redaktorium. Matė jis ir ponią Liuciją su savo vyru. Ponia maloniu šypsniu atsakė į jo nusilenkimą ir, matyt, nuoširdžiai džiaugėsi jo pasisekimu.
Per antrą pertrauką, kai Vasaris su Aukse ėjo į bufetą, staiga šalia jųdviejų atsirado ponas Indrulis. Pasisveikinęs su Aukse, jis stipriai paspaudė Liudui ranką ir pagyrė veikalą:
- Sveikinu, Liudai, sveikinu ir džiaugiuosi. Tavo drama scenoje atrodo net geriau, negu aš buvau tikėjęsis. Aš nesu kritikas ir trūkumų neieškau. Apskritai, man patinka. Na, panelė Auksė tai jau tikrai sužavėta. Žinoma, kai kas čia, matyt, specialiai moterim ir taikyta. Tai ką gersime? Arbatos, zelterio ar alaus? O gal vaisių paimsime? Šitos vynuogės ir apelsinai neblogai atrodo.
Niekad dar Vasaris nebuvo matęs jo tokio paslaugaus.
Auksė, neslėpdama pašaipos, stebėjosi:
- Ak, kokis tamsta šiandien geras! Na, jeigu jau nori mudviem štai su ponu Vasariu pasigerinti, pavaišinki mus zelteriu, tamsta.
Jis visą antraktą kalbėjo jai komplimentus, švelniai prikaišiojo atšalimą, apgailestavo senų gerų laikų, maldavo teisės pasilikti geru pažįstamu ir įgriso ligi gyvo kaulo.
- Aš dar nemačiau jo tokio įkyraus, - kalbėjo Auksė, grįždama į savo vietą. - Maniau, kad jau jis paliko mane ramybėje.
- Jis nuostabiai pastovus ir ištikimas, - juokėsi Vasaris. - Esu tikras, kad jis bus ką nors sugalvojęs atgrasinti tave nuo manęs.
Po trečio veiksmo publika reikalavo autoriaus, ir Vasaris turėjo pasirodyti scenoje. Jam išnešė keletą pintinių gėlių, kurių viena savo dydžiu ir turtingumu atkreipė visų dėmesį. Bet Vasaris tuo tarpu nieko nematė. Apakinanti rampos šviesa žėrė jam į veidą, už jos mirgėjo baltų krūtinių ir moteriškų tualetų mišinys ir skrido aplodismentų triukšmas. Jis nevykusiai nusilenkė į abu šonu ir tarsi nesavom kojom pasitraukė nuo scenos. Tokios pat apeigos pasikartojo ir po paskutinio veiksmo. Liudo Vasario dramos pasisekimas buvo didelis ir visų pripažintas.
Namie jis, apžiūrėjęs gėlių pintines, didžiausioje ir gražiausioje rado kortelę su vienintele raide L. Jis neabejojo, kad tai buvo gėlės nuo ponios Liucijos Glaudžiuvienės.
Kritika Vasario dramą įvertino palankiai. Katalikų kritikai išgyrė ją netgi labiau už laisvamanius ir jokių liberališkų minčių nei tendencijų jos turiny nematė. Nes autorius - juk savas žmogus! Tačiau ne viskas čia buvo taip ramu, kaip Vasariui iš pradžių atrodė.
Vieną kartą atsilankė pas jį prof. Meškėnas. Po premjeros buvo jau praėję pora savaičių, bet susidomėjimas drama dar nebuvo atslūgęs. Tat ir Meškėnas po kelių sakinių pradėjo ta tema:
- Na, Liudai, su savo drama padarei tikrą sensaciją. Sako, per kiekvieną vaidinimą teatras pilnutėlis.
- Per premjerą, mačiau, ir pats buvai. Kaipgi pačiam atrodė?
- Man, kaip profanui, apie literatūrinę tavo veikalo vertę nepatogu nė kalbėti. Apskritai pastatymas man patiko. Žinai, juk aš plačių pažiūrų žmogus. Bet, tiesą kalbant, Liudai, yra visokių nuomonių.
- Aišku, - sutiko Vasaris, - kur nebus? Nenuginčijamos tiesos - ir tos sukelia visokių nuomonių, o čia drama! Nesupaisysi!..
Bet Meškėnas, matyt, ką kita manė.
- Taip tai taip, - numykė jis. - Bet, matai, yra nuomonių ir nuomonių. Aš nesakau, kad tu turėtum dėl visų nepalankių nuomonių sielotis, bet, matai, yra nuomonių, į kurias tu turėtum atsižvelgti.
- Nagi?
- Tiesiog tau pasakysiu: consilium vigilantiae atkreipė į tave akį.
Vasaris susidomėjo ne juokais.
- Consilium vigilantiae? Erezijų rado?
- Ir dar kokių! Berods pirmoji tas erezijas iškėlė tavo dabartinė simpatija - Gražulytė. Jai ir consilium vigilantiae turi būti dėkingas.
- Patikėjo, kad aš, rašydamas savo dramą, turėjau galvoj vienuoles ir kunigus? Meškėnas linktelėjo galva.
- Paralelė aiški. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kaip tavo dramoj nušviečiama pareigos, apžadai, religija ir jos atstovai, nors jie būtų ir nekrikščioniški. Toliau žmogaus aistros, kaltės, nuodėmės ir bausmės už jas. Visa tai, brolyti, teologo kritikos neišlaiko.
- Na, prieteliau! - linksmai sušuko Vasaris, - kas gi meno veikalą kritikuoja teologijos dėsniais?
- Veikalo meniškumą - ne, bet veikalo skleidžiamas idėjas - taip. Juk ir pats žinai, kiek literatūros veikalų yra įtraukta į indeksą.
- Bet, žiūrėk, katalikų laikraščiai į padanges kelia mano dramą.
Meškėnas nusijuokė.
- Kelia, nes ji tavo. Reikia pripažinti, kad eilinis žiūrovas tavo dramos erezijų sąmoningai nė nepastebės. Tat neverta spaudoj jų nė kelti. Bet consilium vigilantiae turi ieškoti ir paslėptų pavojų, nes jie, kaip lėti nuodai, dažnai esti dar pražūtingesni.
- Niekai! - mostelėjo ranka Vasaris. - Jokių čia nuodų ir pavojų nėra!
O Meškėnas kalbėjo toliau:
- Be to, prikiša tau ir nusižengimą kuklumui ir padorumui. Žinai, šitie orientališki šokiai pirmame ir ketvirtame veiksme, kaip sau nori, ne visai padorūs. Juk šokėjos buvo stačiai pusnuogės. Pro tuos šydus, žinai, viskas matyti... Pagundos ėmė net ir subrendusį žmogų, o ką kalbėti apie jaunuolius!
- Bet šokių juk aš nerašiau, tai režisūros dalykas!
- A, kas ten besupaisys! Tavo veikalas - tai viskas tavo vardu eina. Tu galėjai pasipriešinti.
- Na, kas daugiau?
- Dar tau to negana? Ot juokdarys! Atsimink dar tą aplinkybę, kad tu kunigas! Tuomet viskas pasirodys dar tirštesnėj, taip sakant, šviesoj. Beje, šunim tau reikėjo į sceną eiti! Aš suprantu, kad autoriui malonu pasirodyti ir priimti ovacijas, bet, matai, kunigui nedera, ypač po tų šokių.
- Taip!.. Na, tai ką dabar man darys?
- Aš manau, kad teks tau keliaut pas vyskupą aiškintis. Nieko rimto greičiausia iš to neišeis. Daugių daugiausia gali pasiūlyti, kad kitus savo raštus duotum aprobuoti, nes to ir kanonai reikalauja. Gali dar uždrausti lankyti teatrą. Manau, tuo ir baigsis.
- Tu randi, kad tai maža?
- Žinoma, nors tai dar nebūtų bausmė, tik šioks toks suvaržymas, jis tau gali pasirodyti labai nemalonus. Bet aš manau, kad šiauštis per daug neturėtum. Disciplina, matai, mūsų luome yra reikalinga.
Vasaris, matyt, pradėjo jaudintis, bet stengėsi susivaldyti. Porą kartų jis perėjo per savo kambarį ir, sustojęs ties Meškėnu, tarė:
- Žinai, Antanai, šį kartą aš tave paprašysiu man padėti. Tu turbūt susitinki su tais tėvais iš consilium vigilantiae. Pasakyk jiem štai ką: visus jų priekaištus man ir mano veikalui aš laikau niekais! Aš ir toliau rašysiu, ką norėsiu ir kaip norėsiu. Į jokią aprobatą ir cenzūrą aš savo raštų neduosiu. Į teatrą vaikščiosiu kaip vaikščiojęs, nepaisydamas jokių draudimų. Ir pas vyskupą, saugodamas jo ir savo nervus, aš aiškintis neisiu. Štai ir viskas.
- Ho!.. Juokdarys!.. Tu nemanyk, kad čia juokai, broliuk!.. Aš dar tau nieko nesakiau, ką kalba apie tavo santykius su Gražulyte!.. Gausi įsakymą sub poena suspensionis. Atsimink, kad tu kunigas ir gimnazijos direktorius!..
- Švilpt man į visa tai!.. - staiga prapliupo Vasaris. - Įkyrėjo iki gyvo kaulo tas badymas kunigyste kiekvienam žingsnyje! Aš pats žinau, kad esu blogas kunigas! Aš save jau seniai suspendavau, nelaukdamas vyskupo malonės!.. O nuo direktoriavimo galiu ir rytoj atsisakyti!..
Veltui Meškėnas stengėsi raminti ir įtikinėti, kad maištauti neverta, kad viskas būsią gerai, kad lankyti teatrą jam gal neuždrausią. Vasaris, tiesa, aprimo, bet atsišliejęs į kampą sofos atkakliai tylėjo ir nerviškai glamžė ištuštintą papirosų dėžutę.
- Tai kaip, Liudai? - pakildamas išeiti, klausė profesorius. - Žadėk man, broliuk, kad tokių kvailysčių nepadarysi, o aš tau padėsiu kuo galėdamas!
- Nieko aš nežadu ir elgsiuos kaip norėsiu!.. Dėkui už gerus norus. Pagalbos, rodos, nebūsiu reikalingas.
Meškėnas atsisveikino įsižeidęs, susirūpinęs ir išsigandęs. Vasarį jis brangino ir savotiškai mylėjo. Be to, jis buvo uolus kunigų luomo garbės ir interesų gynėjas. O konfliktas su Vasariu grėsė išaugti į didelį skandalą.
Tat rytojaus dieną profesorius nuvyko pasitarti pas tėvą Severiną. Nupiešęs jam vakarykštį vizitą pas poetą, pridėjo:
- Feci quod potui. Dabar, tėve, tamstos eilė. Apaštalauti ir įtikinėti jūs esate specialistai. Jis jautrus žmogus. Pasistenk prabilti ne tik į jo protą, bet dar daugiau į širdį. Gal susipras.
- Laikau savo šventa pareiga, - atsakė vienuolis. - Ir, Dievo padedamas, eisiu dar kartą su juo pasikalbėti.
- Bet reikia palaukti, - įspėjo prof. Meškėnas. - Dabar momentas nepatogus.
O Vasaris po pasikalbėjimo su Meškėnu nutarė kaip galima greičiau išspausdinti savo raštus. Po kelių dienų jis susitarė su leidėju ir atidavė į spaudą dramą ir didelį poezijų rinkinį. Po mėnesio knygos pasirodė knygynų vitrinose. Baltuose popieriaus lakštuose buvo nužymėtas jo kelias į kūrybą, į šviesą, į išsivadavimą, bet šviesos ir laisvės dar nebuvo. Tie lakštai bylojo vien apie gaivalingą žmogaus širdies geismą gyventi ir siekti laimės, kuri visuomet vaidenasi nepasiekiamuose toliuose, - ir kaip žmogus klaidžioja ūkanose ir kenčia jos ieškodamas. Visi, kurie tai skaitė, tarėsi skaitą savo nuosavos širdies istoriją. Ir visiem tai patiko.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
