lt
XIV
Artinantis Sekminėm, kai Vasaris kartą atsilankė pas Glaudžius, ponia Liucija papasakojo vieną sumanymą.
- Per Sekmines, jei tik oras bus gražus, padarysime mažą iškylą Nemunu. Vandens kelių valdyboj aš turiu pažįstamą. Jis duos motorinę valtį, į kurią telpa apie 10 žmonių. Tamstai aš sakau tai iš anksto, kad niekur kitur nepasižadėtum. Aš noriu, kad tamsta būtinai dalyvautum. Pamatysi, bus labai smagu.
Atsisakyti nebuvo priežasties, ir Liudas sutiko. Kas ten dalyvaus toj iškyloj, jis gerai nė neišsiklausė. Pasitenkino Glaudžiuvienės žodžiais, kad būsią visi geri žmonės ir net keletas jo pažįstamų.
Porą dienų prieš Sekmines paskambino jam telefonu Auksė:
- Alio, ponas Liudai! Ką veiki per šventes? Aš turiu gerą pasiūlymą. Važiuokime automobiliu Suvalkijos plentais, grįšim per Alytų ir Birštoną. Tėvas, mudu ir dar pora pažįstamų.
Ir nežinia, kokia galia pastūmėjo jį sumeluoti:
- Deja, negalėsiu. Važiuoju šeštadienį į tėviškę. Būtinas reikalas.
Vos tik ištaręs tuos žodžius jis susigriebė, kad padarė labai kvailai ir negražiai. Juk Auksė lengvai gali sužinoti, kur jis važinės per Sekmines. Be to, meluoti ir išsisukinėti, ir dar jai, tai jau tikrai negražu. Jis peikė save ir bjaurų savo būdą, kuris jam ne sykį jau buvo tokių kvailysčių iškirtęs, bet atšaukti savo žodžius neįstengė prisiversti. Pagaliau nusiramino: greičiausia nesužinos, o jei sužinos, kaip nors pasiteisinsiu.
Kai sutartą valandą atėjęs į prieplauką jis apžvelgė susirinkusią kompaniją, vos nesukeikė iš apmaudo. Ant tiltelio sukinėjosi Indrulis, padėdamas poniom lipti į valtį. Su baltom kelnėm, mėlynu švarku jis atrodė labai elegantiškai, buvo gerai nusiteikęs ir linksmino ponias, kažką šūkaudamas ir pats garsiai juokdamasis. Nepatiko Liudui nė visa kita kompanija: pora kariškių, trys apygražės ponios ar panelės, dar kažkoks dabita - žmonės vis nepažįstami ir Vasariui visai svetimi. Ponia Glaudžiuvienė jį supažindino, bet jis nemokėjo prisiderinti nei prie jų kalbų, nei juokų. Sėdėjo apsiblausęs, nežinodamas, ką sakyti savo kaimynei, kuri taip pat jo varžėsi ir šnairom observavo. Indrulis vos teikėsi pratarti jam porą žodžių pasisveikindamas, o paskui ignoravo, neslėpdamas savo ironiškų žvilgsnių. Ponia Liucija su vienu kariškiu ir dabita visą laiką tauškė niekus ir garsiai juokėsi be jokios priežasties. Žodžiu, visi ir viskas atrodė tartum susitarę jį erzinti ir jo nuotaiką dar labiau gadinti.
Kad Auksė dabar viską sužinos, jis nė kiek neabejojo. Nors jos santykiai su Indruliu buvo gerokai atšalę, bet pažintis tebetvėrė, ir jiedu kartais dar matydavos. Indrulis darė viską, kad vėl laimėtų turtingos amerikietės simpatiją, ir jeigu žinotų, kaip Vasarį jos akyse pažeminti, pasiskubintų tai padaryti... Indrulis, žinoma, papasakos Auksei ir apie šią ekskursiją, nepraleisdamas progos iš Liudo pasišaipyti.
Jis ir čia neiškentė neįdūręs Vasariui, prikišdamas jo greitą suartėjimą su amerikiete. Sulaukęs patogų momentą, kada visi aptilo, Indrulis nuo kito galo valties šūktelėjo:
- Kunige Liudai, aš tikrai maniau, kad tu šiandien kur nors Jiesios pakrantėse su Gražulyte poezijas skaitai. O pasirodo, tu čia?
Visi sužiuro į Vasarį. Kiti nė nežinojo, kad jis kunigas. Panelės pasmaukė žemyn savo per trumpas sukneles, dabita nuvėrė jį niekinančiu žvilgsniu. Vasaris pasijuto sėdįs kaip ant žarijų.
- Taip, aš tikrai čia, - tarė jis atsigriebęs, - ir stebiuosi, kad tu pats ne pas sužadėtinę, o plauki štai į Kačerginės mišką.
Daug kas nusijuokė, nes visi žinojo apie Indrulio tuščias pastangas vesti amerikietę. Indrulis suprato ironiją ir staiga atlyžo.
- Kas, kviečiamas ponios Glaudžiuvienės, sėdėtų pas sužadėtines, tai jau tikrai būtų nelaimingas padaras, - galantiškai dar nujuokavo. Lygiai stuksėdamas valties motoras greitai nešė juos pavandeniui, ir didžiulis upės vanduo, skrodžiamas į dvi dalis, gurguliavo ir putojo prie vairo. Panelės užsimanė padainuoti, vyrai jom pritarė, ir Vasario nuotaika pamažu pradėjo taisytis.
Išlipę į krantą, jie šūkaudami ir juokaudami ėjo į mišką ieškot patogios vietos "stovyklai". Kariškiai tempė lagaminą, kuriame krestelėjus skambėdavo, o siūbtelėjus skalanduodavo ir gurguliuodavo. Iš to visiem buvo be galo linksma. Indrulis nešė rankinį patefoną, o dabita ir Vasaris ponių ir panelių apsiaustus.
Radę lygią gražią vietelę po pušim, prie krūmų ir aikštelės, jie sukrovė savo mantą, ir ponia Liucija ėmėsi šeimininkės pareigų. Iš lagamino ištraukė staltiesę, keleiviškų užkandžių, bonką konjako, vyno, zelterio. Viskas buvo sutikta garsiais vyrų šūksniais ir išrikiuota ant pievelės. Indrulis jau suko patefoną, ir tuoj trys poros, išgėrę po stiklelį, jau trypė fokstrotą po pušų spygliais paslidintą šilo veją. Ponia Liuciją, laikydama rimtos, aristokratiškos ponios toną, šokti ant žolės griežtai atsisakė.
Pasilikusi sėdėti su Vasariu, ji užsirūkė papirosą ir, atsišliejusi ant alkūnės, susimąsčiusiom akim klaidžiojo po medžių viršūnes, kur mėlynam danguj plaukė balti giedros debesėliai. Vasaris, išsitiesęs kniūpsčias, parėmęs ranka smakrą, ją observavo ir, rodos, įspėjo jos mintis.
- Ar atsimenat, ponia Liucija, mano kadaise išleistuves ir Aušrakalnį? - paklausė jis, - Ten taip pat šokom "Puikios rožės", "Mes ėjom", "Oi berneli berneli"... Man taip gyvai dabar tas viskas stovi akyse, kad, rodos, vakar tai buvo.
Ponios Liucės veidu nuslinko liūdesio šešėlis, ir ji truputį karčiai atsakė:
- Taip. Aš puikiai atsimenu ne vien tik Aušrakalių, bet dar ir daug ką... Tik ar ne geriau būtų atsiminimus palikus ramybėje, jeigu jie niekam kitam nėra naudingi...
Bet Liudas nesutiko:
- Kodėl nenaudingi? Iš atsiminimų mes jaučiamės turį praeities patyrimo, galime kai ką pakartoti, kai ko išvengti.
Ponia Glaudžiuvienė ironiškai šyptelėjo.
- Ne, dėkui už paguodą. Reta kuri moteris nori jaustis turinti praeitį. O ar tamsta savo patyrimu kada pasinaudosi, aš labai abejoju.
Liudas negalėjo suprasti, dėl ko ji taip rūsčiai su juo kalba, ir nieko neatsakė. Kiek patylėjusi pradėjo ponia Liucija:
- Kaip keista. Kada tik gyvai atsimenu anuos laikus, visuomet man pagenda ūpas. Ech, nemokėjom mes tada gyventi, Pavasarėli...
Liudo širdis stuktelėjo, o paskui, rodos, visai nustojo plakus. Jis pakeitė pozą ir atsisėdo. Pirmą sykį jis išgirdo iš Liucės šį pavadinimą, kuris anais laikais buvo kupinas neišreiškiamos jaudinančios prasmės. Jos balsas dabar, rodos, buvo tokis pat gilus, krūtininis, virpantis, lygiai kaip tuomet, kai ji atvažiavo jo kviesti į savo vestuves ir jiedu ilgai kalbėjosi vienu du.
Visa tai Liudui atrodė taip keista, kad jis nė nežinojo, kaip jam į tuos žodžius atsiliepti. Anuos laikus jis taip pat mėgo atsiminti, bet dabar, suartėjus su Aukse, tie atsiminimai jam tebuvo grynas praeities patyrimas, kurį tačiau kartoti jis nebeturėjo noro. O poniai Liucijai, jis dabar tai matė, praeitis tebepasiliko gyva, giliai širdy rusenanti - ir štai pavasario laukų vėjelis vėl ją gali įpusti ir atgaivinti.
Pirmu momentu Vasaris nustebo ir net tarsi nusigando tos atgyjančios praeities. Bandomu žvilgsniu jo akys nuslydo per visą Glaudžiuvienės stuomenį. Ne, praeitis negali grįžti. Anų laikų Liucės nebėr. Prieš jį ant mėlyno apsiausto gulėjo visai kita moteris, kirptais frizuotais plaukais, papudruotu veidu, paraudonytom lūpom. Raudona šilkinė jos suknelė užsismaukė sulig keliais, ir saulės spinduliai ant šviesių kojinių reflektavosi žvilgančiais išilginiais bruožais, pabrėžiančiais švelnų blauzdų apvalumą. Ir šita moteris turi nemylimą vyrą, o apie ją sukasi kažkoks kapitonas Raibys ir dar velnias žino kas...
Vasaris norėjo bjaurėtis ir piktintis, o iš tiesų jis pats ėmė tos moteries geisti. Ji buvo tokia artima ir pasiekiama. Jis glostė ją užsidegusiu žvilgsniu, o nesuprato, kad tą momentą, pirmą ir vienintelį jiem iš naujo susitikus, ji buvo tikrai ta pati anų laikų Liucė, kad po miestiškų pozų kauke jos krūtinėj tikrai atgijo anų naivių jaunystės dienų ilgesys. Bet tas momentas buvo tokis trumpas!
Iš patefono dėžės tebesklido fokstroto garsai, ir nosinis balsas dainavo plokščios prasmės žodžius. Keturios poros tėbetrypė prie pušaičių ir išsikerojusio lazdynų krūmo. Ponia Liucija pasivertė ant šono, papurtė galvą, tarsi nusikratydama prislėgusiu ją liūdesiu, ir nusišypsojusi paklausė:
- Tamsta dar nešoki fokstroto?
- Ne, nešoku.
- Gaila. Su tamsta ir aš pašokčiau, nors ir šioj pievutėj.
Jis su pašaipa pažiūrėjo į šokančius.
- Čia fokstrotas - tai pasityčiojimas iš gamtos ir net jos niekinimas. Žiūrėkite, kaip išdidžiai stiebiasi į aukštį tos lieknaliemenės pušys! Pro jų žalias viršūnes mėlynas dangus su palšvais debesėliais taip glosto akis, kad net širdy miela. Jei ne tas kvailas gramofonas, girdėtum, kaip šlama vėjelis, čiulba paukščiai, toli toli Nemune suokia garlaiviai ir skamba daugybė kitokių garsų. Ne, mes nemokame elgtis, atvykę į gamtą.
- Tamsta kalbi kaip poetas, - truputį pasityčiojo ponia Glaudžiuvienė, -vis švelnių jausmų ir grožio ieškai. Bet gamtoj ne viskas vien švelnu ir gražu. Tas pats fokstrotas juk taip pat kilęs iš natūralių, vadinasi, gamtiškų žmogaus instinktų. Kodėl jo nepademonstruoti gamtos fone?
Vasaris suprato paslėptą šiuose žodžiuose cinizmą, ir jų prasmėj kvietimas pašokti fokstrotą atrodė pikantiškai dviprasmiškas.
Jis norėjo duoti jai pajust, kad suprato tą prasmę, ir taip pat su pašaipa atsakė:
- Ne, aš manau, kad tokis fokstrotas daug geriau tinka buduare arba miegamajam.
- Fi, kaip tamsta blogai manai, - piktinosi ji, bet jos tonas rodė, kad anaiptol jo nesmerkia.
Pagaliau muzika nutilo, ir pailsę fokstrotininkai suvirto aplink staltiesę. Vyrai gėrė konjaką, moterys vyną, visi triukšmavo, šūkavo ir juokėsi. Išgėrus po keletą stiklelių, linksmumas dar padidėjo. Įsidrąsinę vyriškiai, ieškodami, kaip čia patogiau atsisėdus ar atsigulus, glaudėsi prie panelių, dėliojo gaivas jom ant kelių, tos gynėsi ir klykė, kol naujas šokis sukėlė visus ant kojų.
Saulei leidžiantis oras atvėso, ir ponia Glaudžiuvienė pirmoji panoro grįžti atgal. Daug kas prieštaravo ir įrodinėjo, kad saulei nusileidus miške esą įdomiausia, bet norinčių grįžti balsai nusvėrė. Šūkavimai ir juokai nesiliovė nė valtyje. Tik ponia Liucija, įsisupus į apsiaustą, patenkinta, kad jos kaimynai, užimti kitom moterim, paliko ją ramybėj, akis įsmeigusi į gurguliuojantį paskui valtį vandenį, skendėjo savo mintyse.
Tylėjo ir Vasaris, gėrėdamasis temstančio vakaro reginiu. Priešais dangus, Nemunas ir medžiais apaugę aukšti jo krantai buvo susilieję į sunkiai išskiriamą tamsią ir šaltą plieninio atspalvio ūkaną, kurioj klaikiai žibėjo toli plaukiančio garlaivio šviesos ir aidėjo šūkavimai ir dainos. Bet užpakaly, šiaurės vakaruose, laistėsi ir žaidė visa spalvų simfonija. Raudonam danguj kybojo fantastiškos debesų pilys ir kalnai, vienur žėrėdami degančiu auksu, kitur skęsdami niauriuose šešėliuose. Nemuno vanduo žvilgėjo tūkstančiais atspalvių. Kiekviena banga, kiekvienas verpetas ir įlinkimas švietė, kaitaliojos, sūkuriavo ir derinosi į nuostabų, simetrišką, platyn einantį kelią, kuris lydėjo valtį kaip kokios milžiniškos kometos uodega. Tik krantai glūdėjo tylūs, tamsūs ir paslaptingi.
Netrukus jų valtis aplenkė garlaivį. Jiem mosavo baltom skarelėm, kepurėm, rankom ir lydėjo visokiais balsais. Kraupiai sumaurojo aprūkęs kaminas ir apiprunkštė juos smulkutėm garo dulkėm. Ilgai aidėjo garsas tamsiose pakrantėse. Pagaliau pasirodė miesto žiburiai.
Prieplaukoje buvo tiršta ir triukšminga. Grįžtantieji iš gegužinių nešėsi į miestą pakilusią nuotaiką, miškų ir laukų kvapą. Visi skubino namo. Tvanki miesto šiluma dar kybojo gatvėse.
- Mane palydės ponas Vasaris, - atsakinėjo ponia Liucija, kai vyriškiai prieš atsisveikinant siūlėsi ją palydėti. - Mudviem pakeliui.
Indrulis įtariamai pažiūrėjo primerkęs akis ir atsisveikino, nieko netardamas. Auksės atsiminimas dar kartą šmėkštelėjo Liudo galvoj, bet jis jau žingsniavo su ponia Liucija.
Prie jos buto durų Vasaris norėjo atsisveikinti, bet ji užprotestavo:
- O ne. Ką tamsta dabar darysi namie? Prašau pas mus. Dar laiko yra. Pasėdėsime, pasilsėsime.
Jis šito pakvietimo tikėjosi ir sutiko nesvyruodamas. Glaudžiaus nebuvo namie. Vytukas jau gulėjo, tad jiedu dviese pavalgė vakarienę ir perėjo į salioną.
- Ak, kaip gera čia pasėdėti po dienos karščio! Aš vis dėlto jaučiuosi pavargusi, - kalbėjo ji, atsišliedama į kanapos kampą.
Vasaris atsisėdo salia jos fotely, pasiūlė papirosą, ir abudu užsirūkė. Tikrai, kuone visą dieną praleidus lauke, čia buvo nepaprastai jauku ir malonu. Švelni kampinės lempos šviesa spalvotais pustoniais sklido po kambarį. Visi daiktai kažkaip minkštai siekėsi per erdvę savo šešėliais, tarsi gyvendami viena nuotaika, vienu intymumu.
Vasaris ir ponia Liucija ilgokai sėdėjo tylėdami, nejausdami reikalo ką nors kalbėti, nes ir patys be žodžių jautėsi sujungti tos nuotaikingos intymios saliono tylos.
- Žinot, ponia Liucija, kas man ateina į galvą? - prabilo pagaliau Vasaris. - Kad mudviejų pažintis ir santykiai eina kažkokiais zigzagais, šuoliais ir nelogiškais prieštaravimais.
- Kaip tai? - nesuprato ji.
- Gi taip. Pirmiausia, jei aš nebūčiau buvęs klierikas, mudu nebūtume pasipažinę. Paskui, kai abudu buvome savo vietose - aš kunigavau, o tamsta buvai pavyzdinga žmona, mudviejų pažintis buvo beveik nutrūkusi. Dabar vėl, kai aš kybau tarp dangaus ir žemės, o tamsta esi nelaimingai ištekėjusi, štai mudu vėl suartėjome.
- Įdomu, ar ne tiesa, - šyptelėjo ji. - Iš to galima, toliau einant, padaryti išvadą, kad tik nusibankrutavę galutinai mudu pagaliau sutapsime.
- Išvada nelabai mus paguodžianti, - pastebėjo Vasaris.
- Dėl to nereikia taip ilgai laukti, - vėl nusišypsojo Liucija, keistai į jį pažiūrėjusi.
Vasaris pakilo, atsinešė iš kampo peleninę, nors jau viena stovėjo čia pat, ir atsisėdo ant kanapos, šalia ponios Glaudžiuvienės. Jo sąmonėj nebuvo jokios aiškios minties, bet jis jautė, kad Liucijos artumas jį svaigina ir kad jo elgesys pasprunka iš jo valios kontrolės. Visi jį jaudinusieji jųdviejų pažinties momentai, visi į jo sielos dugną nugrimzdę įvaizdžiai ir norai dabar tarsi susitelkė į vieną geismą, kuris jį fatališkai stūmė prie moteries, kadaise pažadinusios pirmuosius jo vyriškėjimo polėkius. Liucija nesipriešino, kai jis paėmė jos ranką, dešine apkabino jos liemenį, pritraukė prie savęs ir ėmė bučiuoti jos lūpas, kaklą, krūtinę ir vėl lūpas. Tada ji pati staiga atsilošė, atsispyrė į jo krūtinę delnais, įsiręžė tartum spyruoklė ir, vėl nuogom rankom apkabinusi jo kaklą, prisispaudė prie jo lūpų įniršusiu, skaudžiu pabučiavimu.
Vėlai tą vakarą Liudas Vasaris parėjo namo, o parėjęs ne tuoj ėjo gulti. Nedegdamas šviesos, jis atsisėdo prie lango, užsirūkė papirosą ir nugrimzdo į chaotišką minčių ir jausmų sūkurį. "Tik nusibankrutavę galutinai mudu pagaliau sutapsime..." Šitie Liucijos žodžiai, kaip kokia mefistofeliška ironijos grimasa, iš jo tyčiojos ir jį smerkė, nes tokiai išvadai jis pats juk nusakė premisas!
"Nejaugi aš galutinai nusibankrutavęs?" - klausė pats savęs Liudas Vasaris. Berods taip. Net palikdamas šaly kunigystę, o teisdamas save kaip žmogų, jis negalėjo savo elgesio pateisinti. Juk puoselėdamas savy Auksės meilės, išsivadavimo ir naujo tiesaus gyvenimo viltis, jis štai vienu momentu tarsi visa tai sugriovė. Jis dar viena linkme pagilino savy dvilypumą, kuris jį kankino ir žudė.
Jam atrodė, kad jis paniekino ne tik tą šviesią ateitį, kurios ilgėjosi, bet ir skaisčią praeitį, kuria savotiškai didžiavosi. Buvo nenatūralu ir net tarsi nenormalu, kad jis, atminty saugodamas skaistų jaunutės išdykėlės Liucės paveikslą, štai dabar aistringai nusilenkė erotiškam, blunkančiam ponios Glaudžiuvienės žavesiui.
Jau balzgana artėjančio ryto šviesa sroveno pro langą, kai Liudas Vasaris atsigulęs užmigo, daug tą vakarą išgyvenęs ir apsvarstęs, bet nieko nenutaręs ir niekam nepasiryžęs.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
