lt
XII
Rytojaus dieną Varnėnas paskambino Auksei telefonu, neva klausdamas, kaip ir kur ji ketinanti sutikti Naujuosius metus. Pasirodė, kad ji dar nieko griežtai nėra nutarusi: gal eisianti į operą, gal kur pas pažįstamus, o greičiausia sėdėsianti namie ir skambinsianti Šopeną ar Debiusi. Buvo maniusi pasikviesti ką nors pas save, bet visi tą vakarą gal būsią užimti.
- Jei taip, tai ir puiku, - nudžiugo Varnėnas. - Mudu su Vasariu tarėmės, ar nebūtų galima sudaryti mažą, bet gerą būrelį ir tą vakarą praleisti, paįvairinant muzika ir poezija. Tik klausimas, kur? Iš manęs pianiną jau išgabeno.
- Jokio klausimo čia nėra. Pas mus erdviausias butas. Mudu su tėčiu tikrai džiaugsimės tokius svečius priimti. Tai ką kviesime?
Pririnko keliolika žmonių, daugiausia tuos pačius, kurie buvo pas Varnėną. Tad sutiko ateiti ir poetas Kalnius, ir muzikas Aidužis, ir "Spindulių" redaktorius, ir dramos artistė Lapelytė, ir dar pora panelių - žmonės vis daugiausia jauni ir tarpusavy gerai sugyveną. Senis Gražulis, numanydamas, kad jam vienam gali būti nuobodu jaunųjų būry, pasikvietė porą ir vyresnio amžiaus svečių. Kompanija turėjo būti linksma ir įvairi.
Naujųjų 1925 metų išvakarėse 9 val. Gražulių bute jau buvo šviesu, jauku ir linksma. Beveik visi svečiai jau buvo atvykę. Erdvus salionas, sujungtas su valgomuoju, skambėjo nuo kalbų ir juoko. Kompozitorius Aidužis, prisėdęs prie fortepijono, pusbalsiu arpedžijom miklino pirštus, ir šitame neprivalomam klausyti skambesių fone kiekvienas jautėsi smagiai ir jaukiai.
Varnėnas su Vasariu, kaip to vakaro sumanytojai, atėjo pirmutiniai įsitikinti, ar panelei Auksei nebus kam reikalingas jųdviejų patarnavimas. Bet viskas jau buvo numatyta iš anksto, ir šeimininkė džiaugėsi, trumpu laiku sugebėjusi tinkamai pasiruošti.
Vasaris iš namų ėjo truputį nerimaudamas, kaip jis bus tos "pasipūtėlės" priimtas, bet iš pirmųjų žodžių pasijuto, tartum būtų buvęs senas Auksės pažįstamas.
- A, ponas Vasaris! - nudžiugo jį pamačiusi gražioji šeimininkė. - Ir tamstai ne gėda, kad per pusę metų neatėjai manęs atlankyti ir su mano tėčiu susipažinti? Jis tamstos raštais beveik taip pat susidomėjęs kaip ir aš. Ponas Petrai, - kreipėsi ji į Varnėną, - gerai, kad bent tamsta susipratai poną Vasarį mum atvesti! Na, eiva supažindinsiu su tėčiu.
Auksės tėvas buvo jau gana senyvas, bet dar tvirtas žmogus apie 60 metų, aukštas žilagalvis, veido apskritimu, nosies ir burnos linijom primenąs dukterį. Su svečiais jis sveikinosi maloniai šypsodamasis ir džentelmeniškai reikšdamas savo pasitenkinimą juos pas save priiminėti. Jis tuoj surado su Varnėnu bendrą kalbą ir, laukdamas savo kviestųjų "senių", kurie vėlinosi, į jaunųjų tarpą nesimaišė.
Susirinkus visiem, Auksė tuoj paprašė svečius vakarienės, kad paskui liktų daugiau laiko pasilinksminti ligi Naujųjų metų sutikimo. Svečiai, triukšmingai sugužėję į valgomąjį, trypė apie stalą, žiūrėdami korteles. Kiekvienas ieškojo savo vietos, o radęs žvilgčiojo į dešinę ir į kairę įsitikinti, kokią kaimynystę jam bus paskyrusi šeimininkė.
Liudas Vasaris nudžiugo, radęs savo vietą šalia panelės Auksės.
- Antrą kartą man tenka laimė būti tamstos kaimynu, - kalbėjo jai, atitraukdamas kėdę. - Pirmą kartą tamsta atrodei nelabai patenkinta mano kaimynyste. Bijau, kad ir šiandien nemokėsiu tamstai įtikti.
Ji linksmai nusišypsojo.
- Aš iš tiesų gailėjausi, kad tuomet man buvo užėjusi tokia bloga nuotaika. Tamsta įsivaizdavai, kad aš baisi pikčiurna.
- Jei ir ne pikčiurna, tai labai mokyta ir rūsti moteris. Na, dėl mokytumo tai aš neapsirikau, o dėl rūstumo tai šiandien pamatysim.
Taip juokaudami, jiedu vienas kitą observavo ir darė savo išvadas.
Liudas Vasaris, kalbėdamas su ja, mąstė: ji yra visai natūrali; ji nesigriebia jokių pozų ir įmantrumų; ji nekoketuoja; jos juokas atviras ir nuoširdus; ji moka išsireikšti laisvai ir nebanališkai.
O Auksė apie Vasarį mąstė: jis nėr tokis paniuręs ir užsidaręs, kaip atrodė; aš manau, kad jis man būtų visai atviras ir nuoširdus; jis savo likimu, matyt, nėra patenkintas; mudu turime kažką bendra; nesuprantu, kas mane į jį traukia?..
Per visą vakarienę jiedu daug kalbėjo juokais ir rimtai įvairiom temom, bet paslėptoji jųdviejų kalbos prasmė buvo vis ta pati: tu man patinki, aš noriu tau patikti; aš noriu, kad tu žinotum, jog man patinki; mudu vienas kitą jau gerai suprantam...
Šitą dominuojantį jųdviejų bendravimo toną jiedu abudu jautė, ir jų nuotaika darėsi dar pakilesnė. Iš jųdviejų spinduliuojantis džiaugsmas tarsi apgaubė visus susirinkusius, nes panelė Auksė nė valandėlę nepamiršo, kad ji yra namų šeimininkė, kad jos pareiga rūpintis taip pat ir kitais svečiais. Ir ji mokėjo protarpiais kiekvienam parodyti savo dėmesį, tarti gražų žodį.
Pakilę nuo stalo, svečiai pasisklaidė salione. Varnėnas buvo priminęs, ar nebūtų gera paklausyti panelės Auksės muzikos, bet ši atsisakė, numanydama, kad svečiai nori laisvės kiekvienas savaip jaustis ir linksmintis. Kažkas vėl pasodino Aidužį prie fortepijono "akompanuoti svečiam", tas beakompanuodamas ėmė skambinti šokį, ir trejetas porų išėjo į saliono vidurį.
- Ponas Liudai, - kalbėjo Auksė, vėl radusi progos prie jo prisėsti, - tamsta visą laiką gyveni vienas, užsidaręs ir, kiek galima spėti iš tamstos rastų, paskendęs juodose mintyse. Kaip tamsta jautiesi, patekęs štai į tokį linksmą žmonių būrį, kur juokiasi, šoka, niekus tauškia ir visais rūpesčiais stengiasi nusikratyti?
- Esti visaip, - atsakė jis. - Apskritai, aš manau, kad labai maža yra žmonių, kurie patiria tikro džiaugsmo ir būva tikrai linksmi. Paprastai gi mes apsigaudinėjame: kadangi sueiname pasilinksminti, vadinasi, manykimės esą linksmi.
- Bet tamsta išvengei atsakyti į mano klausimą.
- Kaip aš jaučiuosi? Taigi nė aš nesu kokia išimtis. Prisipažinsiu tamstai, kad labai retai kada esu linksmas, ypač žmonėse.
- Kodėl ypač žmonėse? - susidomėjo Auksė.
- Būti linksmam žmonėse - reikia turėti šalia savęs labai artimą draugą. Aš manau, kad tikras džiaugsmas, tikras linksmumas kyla tik tuomet, kai mes galime dalintis savo išgyvenimais su kitu. Gal tiksliau bus pasakius - ne dalintis, bet jausti su juo išvidinį ryšį, bendrumą. O tai galima tik su labai artimu, sakysime, mylimu žmogum. Jeigu jo nėra, mes, matydami aplink save džiaugsmą, jausimės be galo nuskriausti, nes niekur nesi toks vienišas ir visų apleistas, kaip besilinksminančioj minioj. Dėl to ir man žmonėse, kurie linksminasi, dažniausiai liūdna.
Auksė išklausė šitos kalbos nepraleisdama nė vieno žodžio.
- Iš šito tamstos paaiškinimo, - atsiliepė ji, - būtų galima padaryti keletą išvadų.
- Kad tamsta įdomiai mano mintis interpretuoji, kartą aš jau esu įsitikinęs. Įdomu išgirsti tamstos išvadas ir šį kartą.
- Taigi pirmiausia tamsta prisipažįsti, kad esi maža mylėjęs ar bent dabar nieko nemyli, nes tamsta ir čia jautiesi vienišas ir liūdi.
Užuot ką atsakęs, Vasaris žiūrėjo į ją ir linksmai nusijuokė. Bet ji apsimetė rimta ir tęsė toliau:
- Antra išvada, kad tamsta bėgi nuo žmonių, o labai myli gamtą, nes ten bent nėra to kontrasto tarp savo vienumos ir linksmos minios. Su gamta galima jausti tokį pat išvidinį ryšį ir artimumą, kaip ir su mylimu žmogum.
- Visai teisingai, - pritarė Vasaris. - Bet aš matau, kad panelė Auksė daro ne tik išvadas iš mano žodžių, bet ir prisipažinimus. Esu tikras, kad ir tamsta pati panašiai jautiesi gamtoj.
- O trečia išvada, - kalbėjo ji, ir jos akys keistai sušvito, - tai kad tamsta vis dėlto ieškai meilės, nori būti mylimas - mylėti ir džiaugtis. Nes nepabėgai nei į Aleksoto kalnus, nei į Mickevičiaus slėnį, o atėjai pas mus.
Juokėsi ir Vasaris.
- Tamstos išvados visai logiškos, taigi aš jas priimu.
- Tai tamsta labai vienišas pas mus ir labai čia liūdna?
Vasaris pažiūrėjo į ją ilgu žvilgsniu ir reikšmingai pasakė:
Atėjau čia vienišas ir liūdnas,
O išeisiu laimės kupina širdim -
Ir nevengsiu pokylių klastingo džiaugsmo,
Nes nuo šiol tu būsi su manim.
- Bet tamsta vėl vengi atsakyti, deklamuodamas eiles, - sušuko ji, apsimesdama nepatenkinta.
- Panele Aukse, ta strofa dar niekad niekieno nebuvo parašyta.
Auksė užkaito, pašoko iš vietos ir, palikusi jį vieną, nuėjo prie fortepijono, kur Aidužis improvizavo kažkokią fantaziją. Vasaris nusekė ją žvilgsniu, spėliodamas, kaip suprasti jos pabėgimą. Bet ji, atsirėmusi į fortepijoną ir neva klausydama muzikos, pasiuntė jam ilgą, reikšmingą žvilgsnį, kuriame jis galėjo išskaityti daug ką, tik ne priekaištą ir pyktį. Jis buvo tikras, kad jiedu vienas antrą suprato.
Sekti paskui Auksę Liudui pasirodė netaktiška, ir jis prisėdo prie senio Gražulio, šnekučiavusio kampe su senyvu ponu. Po trumpos valandėlės prisigretino prie jų ir Auksė.
- Tėti, ponas Vasaris pas mus nuobodžiauja, - juokaudama skundėsi ji tėvui. - Nė į vieną panelę nė žiūrėt nežiūri, o pabėgo štai prie jūsų, senių.
- Ir gerai padarė, - atsikirto tėvas. - Geriau su seniais negu su neįdomiom panelėm.
- Panelės tai įdomios, - gynė jas Vasaris, - bet visos berods ir užimtos. Žiūrėkit, kiek apie jas kavalierių sukasi.
- Na, mano duktė tai jau tikrai laisva. Ji taip atbaidė visus kavalierius, kad tikriausiai turės senmerge likti, - tyčiojos tėvas.
- Ką gi, jei taip lemta, tai ir liksiu, - rezignavo Auksė. O senyvas ponas panoro ją paguosti:
- Moterys šiais laikais nesensta, tik įdomesnės darosi.
- Dėkui, dėkui tamstai už gerą žodį, - šyptelėjo Auksė. - Esama ir vyrų, kurie taip pat apie save mano.
- Vis dėlto tamsta būk kantrus ir sudaryk jai draugystę, - kalbėjo ponas Gražulis Vasariui. - Prašom ateidinėti pas mus ir dažniau. Maža yra žmonių, kurie mus lanko.
- O, su mielu noru, - džiaugėsi Vasaris. - Aš taip nedaug turiu pažinčių Kaune.
- Matai, kaip greit susibičiuliavote! - stebėjosi Auksė. - Na, o dabar einam, aš tamstą pavaišinsiu tokiu tortu, kokio dar nesi ragavęs.
Ir, vesdamosi jį per salioną, juokavo:
- Aš tamstos posmą atsimenu ir imu jį vykdyti:
Nes nuo šiol aš būsiu su tavim...
Vasaris, prisiderindamas į toną, atsakė:
Atėjau čia vienišas ir liūdnas,
O išeisiu laimės kupina širdim.
Jau artinosi 12 valanda. Ponas Gražulis ir Auksė ruošė stiklus ir šaldė šampaną, kad Naujų metų sutikimas būtų iškilmingas ir su fasonu. Aidužis skambino triukšmingą fokstrotą ir kvietė šokančius linksmai pabaigti metų galą. Tuo tarpu atsirado dar du, visai netikėti svečiai: ponas Indrulis su vienu savo kolega.
Auksė ir Varnėnas su Vasariu nemaža nustebo, pamatę įeinantį Indrulį. Sudarant svečių sąrašą, Varnėnas jo nepasiūlė, o Auksė taip pat nutylėjo, nes ir taip jau plito paskalos, pačio Indrulio palaikomos, kad ji už jo tekėsianti.
- Prašau atleisti, panele Aukse, - teisinosi nekviestasis, - kad aš taip nelauktai įsibraunu - ir dar ne vienas. Na, bet Naujų metų sutikimo valandą tai leistina. Pamatėm pro šalį eidami šviesą ir neiškentėm neužsukę palinkėti tamstai naujos laimės.
- O aš buvau tikra, kad tamsta sutiksi Naujus metus "Metropoly". Ten, sako, taip būva linksma! Na, prašau tolyn. Laiko turime nedaug.
Indrulis šaltai pasisveikino su Vasariu ir įsimaišė į būrį. Tuo tarpu laikrodžio rodyklė slinko prie dvylikos, ir ponas Gražulis triukšmingai iššokdino pirmą šampano kamštį.
- Mieli svečiai! - sušuko jis,- kviečiu išgerti už laimingai baigiamus senuosius metus. Kam jie buvo laimingi, tegu pamini juos geru žodžiu, kam ne - tesidžiaugia, juos palydėdamas. Visiem į sveikatą! Mudviem gi, dukrele, rodos, nėr už ką ant jų pykti.
Jis pabučiavo dukterį, ir abu ėmė daužtis stiklais su svečiais.
Visiem ištustinus taures, tėvas, pilstydamas šampaną, kalbėjo į dukterį:
- Man senam derėjo pabaigti senuosius metus, o tau jaunai teks pakelti tostą už Naujuosius. Pradėki, beliko viena, minutė!
Kol Auksė susigriebė ką sakyti, kol nurimo svečiai, laikrodis pradėjo mušti dvylika. Tad, sugriebusi stiklą, sušuko:
- Mieli sveteliai! Šį momentą visuose žemės kraštuose tuksiančių tūkstančiai žmonių daro savo veide šypsnius, stengiasi būti linksmi, ir linki vieni kitiem kažkokios laimės. Bet retas kuris žino, kas ta laimė turėtų būti. Ne per seniai vienas iš jūsų man pasakė, kad džiaugtis ir būti laimingam minioj tegalima dalinantis savo džiaugsmu su artimu žmogum. Šį momentą minia - tai tie tūkstančių tūkstančiai! Aš keliu taurę už tą artimą žmogų, kuris gal čia pat, o gal toj minioj pasiklydęs šį momentą mūsų pasigenda!
Visi ėmė ploti, o ji apsikabinusi pabučiavo savo tėvą ir ėjo susidaužti su kitais svečiais. Susitikusi su Vasariu, ji nieko nepasakė, bet jiedu suprato vienas kitą ir be žodžių. Dusliai suskambėjo jųdviejų stiklai, ir mažyčiai skaidrūs burbuliukai kaip kibirkštėlės spragsėjo į viršų.
Indrulis piktu pavydu klausė Auksės kalbos. Pavydulingo žmogaus instinktu jis įspėjo, kad Auksė čia parafrazavo ne kieno kito, tik Vasario žodžius.
- Greit gi ir susidainavo! - kalbėjo jis vienas sau, - ir dar kokiom temom! Nieko taip nekenčiu, kaip tos sentimentalios filosofijos!
Kad Auksė jo nepakvietė, jis dabar taip pat kaltę vertė Vasariui. Ir čia pat užsimanė jam įgelti. Besidaužiant stiklais, buvo aprimę juokavimai ir kalbos, ir štai susidariusioj tyloj, kai Vasaris išgėrė savo stiklą, pasigirdo pašiepiantis Indrulio balsas:
- Vasari, gi tu po dvylikos šampaną geri! Apsirijai, vyruk!.. Kas dabar už tave mišias laikys?.. Cha cha cha!..
Bet niekas daugiau nesijuokė. Visiem pasidarė taip koktu ir gėda dėl šito netaktiško pasielgimo, kad niekas nesusigriebė nė kaip čia tą bjaurų įspūdį užtušavus.
Vasaris blykstelėjo kaip ugnis ir susivaldydamas drebančiu balsu tarė:
- Dėkui tamstai, kad primeni man mano vietą, bet kitąsyk prašau nesirūpint. Savo valandas aš pats žinau.
Indrulis, susigriebęs, kad padarė netaktą, buvo beimąs tą incidentą versti juokais, bet, susitikęs piktą Auksės žvilgsnį, nebaigęs sakinio, nusisuko į šalį.
- Mano ponai! - sušuko Auksės tėvas. - Jeigu jau mes apsirijom po dvyliktos, tai bent nesipeškim, o būkim linksmi. Ponas Aiduži, malonėk mum valsiuką. Aš einu į pirmą porą!..
Ir jis iš tiesų, sučiupęs savo dukterį, leidosi valsuoti. Senio jumoras pataisė svečių nuotaiką, bet Vasaris sėdėjo paniuręs, prie nieko nepritapdamas ir nežinodamas, ką su savim veikti. Veltui Auksė žvilgčiojo į jį pro tėvo petį, jis regimai vengė jos žvilgsnio, visą savo dėmesį sukoncentravęs į rūkomo papiroso pelenus.
Pasibaigus valsui, kai kurie svečiai atsisveikino. Pakilo ir Varnėnas su Vasariu. Abudu šeimininkai - tėvas ir duktė - kvietė juodu lankytis dažniau, o Auksei turėjo pažadėti, kad per Tris Karalius lydės ją į dramos artistų ruošiamą balių.
- Ko jis prie tavęs prikibo, tas Indrulis? - klausė Varnėnas, kai jiedu išėjo į gatvę. Aš jau nuo kurio laiko pastebėjau, kad jis į tave šnairuoja.
- Turbūt bijo, kad nepaveržčiau jam Auksės, - atvirai prisipažino Vasaris.
Bet Varnėnas nekreipė į tai dėmesio.
- Aš tave įspėjau, kad neilgai su juo bičiuliausies. Sunkus jis žmogus. O vis dėlto suuodė, kad pas Gražulius sutikimas!..
Prie kertės jiedu atsiskyrė.
Ryt rytą Vasaris atsibudo dar jausdamas širdy koktumą dėl karčios Indrulio pašaipos. Bet dabar jis nebepyko ant Indrulio. Indrulis visai išnyko iš to incidento. Pasiliko tik pats įžeidimo, pažeminimo faktas. Indrulis sakė tiesą. Indrulio lūpom kalbėjo jo, Vasario, luomo pareiga ir tyčiojos iš jo, o gal keršijo už tos pareigos paneigimą. Keršijo tokiu momentu, kada jis siekė labiausiai uždrausto kunigui vaisiaus - moteries meilės. Ir Vasaris dar kartą visa savo esme panoro išsivaduoti iš savo padėties dvilypumo, kad Indrulio pasakyta tiesa jau nebebūtų tiesa, kad toki ir panašūs žodžiai jau jo nebeliestų.
Sveikint Naujų metų jis niekur nėjo, tačiau jautė pareigą atsilankyti pas Glaudžius. Nuėjo jis paprastu vizitų metu, 12 val. Glaudžiaus, kaip ir tikėjosi, nerado namie. Bet ponia Glaudžiuvienė nebuvo viena. Salione sėdėjo du nepažįstami ponai ir, sriūbčiodami vyną, rezgė banališką salioninį flirtą ir kalbėjo poniai komplimentus. Jiem išsinešdinus, ponia Liucija lengviau atsiduso:
- Na, ačiū Dievui! Kol ateis kiti, galiu su tamsta valandėlę pasilsėti. Na, papasakok, kur ir kaip sutikai Naujuosius metus?
Išgirdus, kad Liudas praleido vakarą pas Gražulius, ponia Liucija smalsiai išklausinėjo, kas ten buvo per svečiai, kas su kuo flirtavo, ką valgė ir ką gėrė.
- Na, tai kaip tamstai patinka Gražulytė?
- O, labai įdomi panelė, - gyrė Liudas. - Lietuvaičių maža tokių.
- Kuo gi ji taip skiriasi nuo kitų?
- Išsilavinimu, skoniu, kalba, apskritai kultūra. Kaimiško apsileidimo, sudribimo, ištižimo joje nėra nė pėdsako.
- Ir tamsta taip kalbi, pats kaimiečių vaikas? - piktinosi ponia Glaudžiuvienė.
- Deja, ir many tų kaimiškų, o gal ir tautiškų ydų yra nemaža. Bet joje nėra.
- Na, o many? - koketiškai klausė ponia Liucija.
- Tamsta juk ne iš kaimo kilus - ir auklėta ne kaime.
- Vadinasi, ir aš tobulybė, kaip ta amerikietė?
- Žinoma, kaimas turi savo, o miestas savo ydų, - pasitaisė Vasaris.
Ponia linksmai juokėsi:
- Na, tai bent atvirumas! Turbūt tik per Naujus metus taip. Oi oi oi!.. Matau, ponas Liudai, kad įsimylėsi tą tobulybę. Turėsi mane su ja supažindinti.
Pakalbėjęs dar valandėlę, jis užsimanė palinkėti Naujų metų ir savo krikštasūniui. Vytukas savo kambary iš medžio gabalų dėliojo pilį ir, pamatęs krikšto tėvą, linksmai pašoko jo pasveikint.
- Na, Vytuk, ko tu labiausiai norėtum šiais metais? - klausė jo Liudas.
Vytukas pamąstė, pažiūrėjo į savo pastatą ir rimtai atsakė:
- Aš norėčiau turėti tokią pilį ir joje su mamute apsigyventi. Ir krikšto tėvelį ten priimčiau.
Motina apkabinus karštai jį pabučiavo, o Liudas klausė dar:
- Na, o man, Vytuk, ką tu palinkėsi Naujiem metam? Vytukas svyravo.
- Kad aš jus per mažai dar pažįstu. Aš mamutės pasiklausiu.
Sugrįžęs į salioną, Vasaris gėrėjosi vaiko protingumu. Motina gi, patenkinta sūnum ir kūmu, pasiūlė:
- Žinai ką, ponas Liudai? Tamstai, kaip krikšto tėvui, reiktų taip pat tuo vaiku pasirūpinti. Ar negalėtum kiek prižiūrėti jo mokslą?
- Su mielu noru, ponia Liucija, - sutiko Vasaris.- Aš dabar, kaip gimnazijos direktorius, visai kompetentingas tokiais mokslo klausimais. Po švenčių ir pabandysime.
Prieškambary subirzgė skambutis, pranešdamas naują vizitą, ir Vasaris pasiskubino ponią Glaudžiuvienę atsisveikinti.
Namie jį atlankė palinkėti laimingų metų keletas gimnazijos mokytojų ir keletas mokinių tėvų. Daugiau lankytojų jis nebuvo numatęs ir tarėsi turėsiąs visą popietį laisvą.
Tačiau apie 5 val. netikėtai atėjo prof. Meškėnas su tėvu Severinu. Meškėno atsilankymas Vasario nenustebino, bet tėvas Severinas buvo tikras siurprizas. Po to netikėto susitikimo viešbuty jiedu nė karto su vienuoliu nesimatė, ir Liudas jau buvo visai jį pamiršęs.
- Laudetur Jesus Christus, - garsiai pagarbino tėvas Severinas. - Matau iš nustebusio veido, kad tamsta manęs nelaukei. Bet per Naujus metus dera atsiminti ir tolimus pažįstamus. Gera taip pat proga ir juos aplankyti. Ypatingai jeigu jie yra fratres in Christo. Na, gratulamur tibi, omniaque prospera optamus!
Iškilmingas vienuolio tonas tą momentą Vasariui pasirodė truputį komiškas ir susyk jį nuteikė į jumorą ir lengvą pašaipą. Jis nujautė, kad tėvas Severinas greičiausia bandys jį pazonduoti, ir nutarė apsimesti naiviai atviras ir nerūpestingas.
Prof. Meškėnas, kaip ir dera draugui, jokių ceremoningumų nesilaikė. Palinkėjo Vasariui pasisekimo, įkvėpimo, laimės, pabučiavo ir, sudribęs į fotelį, paprašė, ar neturi zelterio, nes tie vizitai jį jau gerokai nuvarginę.
Vasaris atnešė vandens, atkimšo bonką vyno, pripylė tris stiklus ir, atsisėdęs prieš Meškėną ir tėvą Severiną, paprašė išgerti.
- Geras vynas! - paragavęs pagyrė vienuolis. - Nuo Italijos laikų retai tenka paragauti gero vyno.
- Iš tiesų, - pritarė Vasaris. - Pas mus ir per mišias duoda tokį lašiuką, kad nė skonio nepajusi. Ot, Italijoj kad įverčia ampulą, tai vienas malonumas!
- Ne misceamus sacra prophanis, - rimtai pastebėjo tėvas Severinas. - O pats, domine, paskutiniais laikais, rodos, Paryžiuj gyvenai, šitam naujų laikų Babilone!
- Puikus miestas! - sušuko Vasaris. - Inter nos loquendo, paryžietės, kiek man teko matyti ar tai miuzikholuose, ar teatruose, yra grakščiausios moterys visoje Europoje.
Tėvas Severinas sutraukė antakius, o Meškėnas visu balsu nusikvatojo:
- Cha cha cha!.. Bravo!.. Ne, direktorius šiandien turbūt gerokai prisivizitavęs!.. Paryžietės vaidinasi!.. Ot juokdarys!.. Vasaris nesigynė:
- Tiesą sakant, pradėjau nuo vakar vakaro.
- Na, kurgi taip linksmai sutikai Naujuosius metus?
- A, čia pas tokį amerikietį, Gražulį. Linksma buvo kompanija.
Tėvas Severinas reikšmingai pasižiūrėjo į prof. Meškėną ir paklausė:
- Ar tai ne tas pats Gražulis, apie kurio dukterį sako, kad esanti didelė laisvamanė ir in moribus suspecta?
Meškėnas suprato, kad vienuolis jau kalba netaktiškai, ir pataisė:
- Na, tėve, tamstai kas nors per aštriai bus apie ją išsireiškęs. Pažįstu. Pažiūros, tiesa, ne ortodoksiškos, bet suspecta - ne.
- Aš sakyčiau visai atvirkščiai, - nustebo Vasaris. - Kiek aš jau girdėjau apie kai kurias čia Kauno poniutes, tai ji tikra davatkėlė. Iš tiesų gi tokios kultūringos panelės aš dar nesu sutikęs. Puiki pianistė, gera literatė, taktiška, ne liežuvininkė, na, stačiai, jeigu aš galėčiau vesti, geresnės žmonos sau nelinkėčiau.
Tėvas Severinas, netikėdamas savo ausim, rūškana mina žiūrėjo į Vasarį ir laukė, ką pasakys prof. Meškėnas.
- Na na, direktoriau, nejuokauki, - peikiamu tonu kalbėjo profesorius. - Aš, kai tave pažįstu, viską suprantu, broliuk, bet štai tėvas Severinas dar ir pasipiktins, jei ko gera.
- O ką gi aš netinkamo pasakiau? - nustebo Vasaris. - Aš ir iš tiesų tikiu, kad celibatas baigia atgyventi savo amžių.
- Kokiais gi argumentais tamsta savo įsitikinimą paremi? - nieko gera nežadančiu balsu paklausė tėvas Severinas, nusprendęs, kad ilgiau tylėti būtų nuodėmė.
- Bet jis nerimtai, tėve, - bandė malšinti Meškėnas.
Tačiau Vasaris brido toliau:
- Kokiais argumentais? Gi tais, kuriuos pati gamta sutvėrė mūsų kūnuose. Jeigu Dievas būtų norėjęs celibatininkų, tai būtų ir sutvėręs kokį genus neutrum. Bet tokį mes tik filologijoj turime. Gamtoj tokio nėra.
- Blasphemia sapit! - sušuko vienuolis, ranka barkštelėjęs į stalą. - Be to, netiesa, kad gamtoj būtų tik famelli et famellae. Jeigu tamsta pažintum gamtamokslį, tai žinotum, kad bičių, skruzdžių, termitų ir kitų disciplinuotų vabzdžių bendruomenėse naudingiausią darbą atlieka ne tranai - patinai, bet...
- Ak, gerbiamas tėve, - nutraukė jo kalbą Vasaris, - na, ką čia mum vabzdžiai! Vabzdžiai sau, o žmonės sau! Buvo laikai, kada celibato nebuvo, ateis, kada ir vėl nebus.
- Ir tamsta lauki, kad toki laikai ateitų? Vasaris rizikavo žengt paskutinį žingsnį:
- Tiesą pasakius, man tai maža rūpi. Jeigu norėčiau vesti, tai mesčiau kunigavęs, ir galas.
- Koks jis šiandien juokdarys! - sušuko Meškėnas.
- Tiesa, ligi šiol aš kalbėjau juokais, bet šitą sakau visai rimtai, - prisipažino Vasaris.
- Quod avertat a te Dominus, - jau iš tiesų pasipiktinęs atsiduso tėvas Severinas. - Šiandien, matyt, nepavyks mum susikalbėti. Na, kunige profesoriau, - keldamasis kreipėsi jis į Meškėną, - man jau laikas namo.
- O kam taip skubintis? - tramdė juos Vasaris. - Prašau pasėdėti. Dar stiklą vyno?
Bet svečiai atsisveikino. Vasaris džiaugėsi, kad po tokio malonaus pasikalbėjimo vienuolis paliks jį ramybėj. Bet apsiriko.
Atsidūręs gatvėj, tėvas Severinas ir profesorius Meškėnas kurį laiką ėjo tylėdami. Pirmas prabilo vienuolis:
- Taip... Mano diagnozas, kurį nustačiau, pirmą kartą jį pamatęs, pasirodė visai teisingas. Jis stovi ant bedugnės krašto.
- Aš mąstau, ką visa tai reikštų, - atsakė Meškėnas. - Vienintelė viltis, kad jam užėjo koks spiritus contradictionis, ir jis norėjo mus tik paerzinti.
- Geras, save gerbiąs kunigas tokiem noram neleis pasireikšti, ypač girdint taip mažai pažįstamam žmogui, kaip man, ir dar vienuoliui. Matyt, jis savo opinijos visai nebrangina.
- Tai kas belieka daryti?
- Budėti. Įspėti. O jei nieko negelbės, kreiptis į ekscelenciją.
Bet Meškėnas svyravo.
- Kol kas dar nėra pakankamų motyvų. Reikia palaukti.
- Bijausi, kad paskui nebūtų per vėlu.
- Aš visuomet maniau, kad jis debilis spiritu, bet kad taip toli nueitų, nesitikėjau.
Abu prieteliai atsisveikino susirūpinę.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
