lt
II
Vakare jis nuėjo pas profesorių Meškėną. Vos tik įžengė į kambarį, šeimininkas ir atstovas Stripaitis, kurį Liudas vos pažino, šoko jo pasilikti su išskėstom rankom.
- Na, štai jis pagaliau, mūsų europietis! - sušuko seimininkas sveikindamasis. - Einam, pasimatysi su senais pažįstamais. Ta proga ir išgersime po stiklelį kitą.
Bet Stripaitis nustūmė profesorių į šalį ir pats apkabino svečią, karštai jį sveikindamas ir bučiuodamas:
- Na, brolau, nesitikėjau, nesitikėjau, - kartojo jis, turbūt nė pats nežinodamas, ko nesitikėjo. - Ot, tai seniai nesimatėm!.. Kalnynus atsimeni?.. Ir atrodai pasiutiškai išsifrantinęs! Tikras paryžietis! Tik jau šėrė, velniai, turbūt pekliškai blogai, - pridėjo jis, įsižiūrėjęs į pablyškusį svečio veidą.
O Vasaris apžvelgė buvusio Kalnynų vikaro figūrą ir stebėjosi ne mažiau kaip tas:
- Bet ir pats, kaip matau, gerokai sueuropėjęs. Vos pažinau.
Stripaitis iš tiesų atrodė gana juokingas su savo nelygintom kelnėm, apsitempusiu apie storą liemenį švarkučiu ir kreivai parištu blogu kaklaraiščiu. Jis vis taip pat trumpai mašinėle kirpo plaukus, ir ant jo sprando tebesirangė dvi sutanos apikaklės subrauktos garankštys.
Bet atstovas Stripaitis, matyt, buvo savim visai patenkintas.
- Dirbant visuomeninį, valstybinį darbą, - ėmė aiškinti jis, - sutanoj žmogus jautiesi kaip supančiotas. Nuvažiuosi į mitingą, kunigo daug kas nė klausyt nenorės, o kitas ir nušvilps, ir nuo bačkos nuvers, velniai! Nė prasižiot neduoda. Tu, sako, kunigas, tai kitaip nė kalbėt negali! Kas kita, jeigu pasauliškis prabyla katalikiškai! Tuoj žmonės kitaip klauso. Vienoj vietoj vis dėlto įtarė, kad aš kunigas. Pasiutiškai susiėdėm! Paso pradėjo reikalauti. Vos išsisukau!
Jis būtų ir ilgiau savo nuotykius pasakojęs, bet šeimininkas užprotestavo:
- Leisk jam bent su kitais pasisveikinti, atstove! Turėsi dar laiko ji visuomeniškai apšviesti ir agitacijos gudrybių išmokyti.
Vasaris sveikinosi su kitais profesoriaus svečiais, kurių tarpe buvo ir advokatas Indrulis. Didelės simpatijos Vasaris jam nejautė, nes Indrulis buvo žmogus gana smulkmeniškas ir priekabingas, tačiau turėjo tą gana sunkiai suderinamą su savo būdu ypatybę, kad mėgo kiekvienam kuo nors pasitarnauti ir dėl to jaustis turįs teisę į kitų dėkingumą. Jis sveikino Vasarį kaip nuoširdų prietelį ir draugą.
- Nesiduok tu, Liudai, įtraukiamas į šitų klerikalų pinkles, - juokaudamas kalbėjo jis Vasariui ir Stripaičiui. - Geri jie žmonės, ir aš su jais sėbrauju, bet tik prie stiklelio. Jie Lietuvą nori pavergti Vatikanui!
- Tamsta pats netiki, kad Vatikanas galėtų mus kokiu nors būdu pavergti, - prieštaravo Stripaitis. - Ot, jūs jeigu paimtumėt valdžią į savo nagus, tai jau tikrai į Maskvą nuvažiuotumėt.
Indrulis ironiškai šyptelėjo ir, staiga susierzinęs, atrėžė:
- Maskva tik neišmanėliam baubas! - Dabar kas ne su jum, tai su Maskva! Prašau parodyti man nors vieną konkretų pavyzdį, kur kairysis sparnas buvo nusižengęs tautinei politikai?
- Visokis liberalizmas, socializmas, ateizmas, - buvo bepradedąs Stripaitis, bet prof. Meškėnas šeimininko teisėm įsibrovė tarp jųdviejų ir visą beužsimezgantį ginčą pavertė juokais:
- Nagi ir peštukai, tegu juos bala! Tik suleisk abudu, tuoj už čiuprų! Meskit ginčus, eikim geriau užkąsti. Prašau prie stalo!
Prie stalo šalia Vasario atsisėdo Stripaitis, o priešais Indrulis. Iš profesoriaus gėrimų ir užkandžių galima buvo spręsti, kad gyvenimas Lietuvoj ne tik pakenčiamas, bet ir visai geras. Šeimininkas akyliai žiūrėjo, kad stikleliuose gėrimas per ilgai negaruotų, kad kiekvienas išgertų savąjį ligi dugno, o tuščius vėl tuoj pripildydavo. Tat svečių nuotaika kilo kaip ant mielių. Stripaitis gėrė nesiraukydamas, Indrulis "palaikė kompaniją", stengėsi neatsilikti nė Vasaris.
Pajutęs savo širdy visiem simpatijos antplūdį, jis gyrė Meškėną, kai tas priėjo papildyti stiklelį:
- Puikus tu žmogus, Antanai! Ne be reikalo į profesorius pakliuvai. Kadaise ir aš turėjau profesorių, kuris dėstė filosofiją, bet tikroji jo specialybė, sako, buvusi vinosofija ir vintologija.
- O tau nereikėjo ligi šiol bastytis po užsienius, - kalbėjo Indrulis. - Būtum ir pats į profesorius pakliuvęs. Bedėstytum kokią teologiją ar kitokį šventą mokslą. Kuo tu blogesnis štai kad ir už Meškėną?
Vasaris garsiai nusijuokė:
- Aš teologiją?.. - bet staiga susilaikė, paėmė savo stiklelį ir užsivertė ligi dugno.
- Velniškai pasikeitęs,- observuodamas jį, vis dar stebėjosi kun. Stripaitis.
- Pasikeitęs?.. Galbūt... Juk aš ir mano karta esame dviejų epochų žmonės. Aš žengiau į gyvenimą pačiu persilaužimo momentu. Prieš karą aš nespėjau surembėti to laikotarpio formose. O paskui daug kas pasikeitė. Taip sukrėtė, kad daug kas dulkėm virto.
- Nefilosofuok! - nutraukė Stripaitis. - Geriau papasakok, kur tu basteisi tiek laiko?
- Ar ne vis tiek! Pažinojai mane vienokį, dabar matai kitokį. Bet kažin? - suabejojo jis pats. - Iš esmės gal aš nė nepasikeičiau. Anais laikais jūs manęs iš viso nepažinojot. Gal ir aš pats nepažinojau... Tik kartais nujausdavau. Kas tuomet buvo paslėpta, dabar iškilo į viršų. Per tą eilę metų aš pats save suradau. Štai kas yra!..
- Velnią tu suradai! - skeptiškai sumykė Stripaitis. - Išsipagiriosi, apsimausi sutaną, atsisėsi parapijoj ir būsi koks buvęs...
- Nu ne!.. - jis sutraukė antakius, piktai pažiūrėjo į Stripaitį ir nerviškai nubraukė nuo kaktos neklusnių savo garbanų pluoštą. - Į parapiją aš neisiu.
- Kiek laiko, kaip tu kunigas? - susidomėjo Indrulis.
- Kiek laiko?.. Palauk... Dvylika metų, - pabrėždamas žodžius, atsakė Vasaris. Jo balse skambėjo nusistebėjimas ir gailestis, kad tiek daug ir taip greitai prabėgo gražiausių jaunystės metų.
Tą vakarą toliau jis gėrė tik zelterį. Vakarienė truko ilgai. Pakilus pagaliau nuo stalo, svečiai susimetė į kitą kampą, ant sofos ir fotelių aplink apskritą stalelį. Gėrė kavos su benediktinu, rūkė, ginčijosi, juokavo.
Bet Vasaris pamažu jau ėmė gesti. Nerimastis, kuri jį užpuldavo paskutiniaisiais metais, ypač po keleto linksmiau praleistų valandų, štai ir dabar ėmė kilti jo širdy. Jis išsiblaškęs klausė, ką jam kalbėjo prisėdęs prie šalies kapelionas, ir ne tuoj susivokdavo atsakyti į klausimus.
Tuo tarpu laikas bėgo. Vasaris dirstelėjo į laikrodį - buvo jau keliolika minučių po dvylikos. Jis pakilo, perėjo į kitą kambario galą, apžiūrėjo profesoriaus knygas ir jau rengėsi atsisveikinti. Bet prie jo prisiartino pats prof. Meškėnas ir draugiškai paėmė už alkūnės. Jis buvo žymiai susirūpinęs ar kuo nepatenkintas.
- Klausyk, Liudai, ar po dvylikos tu nieko negėrei?
- Nieko. O kas?
- Na, tai ačiū Dievui! - lengviau atsikvėpė profesorius. - Aš, matai, neapsižiūrėjęs ne per seniai išmaukiau zelterio stiklą. O ryt, supranti, turiu gregorijanką. Jau tik dvi dienos beliko. Pavaduok mane, brolyti, - atlaikyk rytoj ta intencija mišias.
Tarsi koki nagai sugniaužė Vasario krūtinę. Prašymas buvo toks netikėtas, kad jis nesusigriebė nė ką atsakyti. Juk jis nė pats nežino, kada paskutinį kartą laikė mišias.
- Ogi kapelionas? - švystelėjo paskutinė viltis.
- Deja, kapelionas taip pat gėrė. Bet kodėl gi pats negalėtum? Darbo berods dar jokio nedirbi, gali sau išsimiegoti ligi 9 ar 10 val., nueisi į Katedrą - ir po pusvalandžio grįžti namo. Argi jau taip sunku?
Tuo tarpu Vasaris pasiryžo.
- Čia ne sunkumo klausimas, profesoriau. Bet tikėk manim, kad negaliu. Išsiversk kaip nors kitaip.
- Hm... - neatlyžo profesorius. - Aš nemaniau, kad turėtum tokį rimtą casus conscientiae. Bet jeigu ir taip, tai galėtum ta proga ir išpažintį atlikti. Juk jei ne ryt, tai poryt mišias vis dėlto laikysi. O gal nenori vilktis sutanos? Tai gali eiti taip kaip dabar, trumpais. Seimo atstovai irgi taip eina.
Bet Vasaris atkakliai laikėsi savo:
- Negaliu. Manyk, ką nori, prašyk, ko nori, bet šito - ne.
Jis matė, kad profesorius įsižeidė ir supyko.
- Negali tai negali... Matyt, Vakarų Europa taip sustiprino principus... Na, teks gregorijanką iš naujo pradėti. Nieko nesubankrutysiu... - ir jis nuėjo prie kitų svečių.
Vasaris pasiliko besėdįs su apsiniaukusiu veidu, su nudribusiu per smilkinį plaukų pluoštu. Nužiūrėjęs momentą, jis atsisveikino šeimininką. Profesorius šaltai jam padavė ranką.
Laiptuose pasivijo jį Indrulis.
- Ir aš pabėgau. Nusibodo. Tu kur apsistojęs?
- "Rūtoje".
- Na, tai galiuką paėjėsime kartu. Bet kodėl viešbuty?
- Kol kas neilgam Kaune. Po trejeto dienų važiuoju į tėviškę.
- O paskui?
- Paskui grįžtu į Kauną. Ketino mane skirti naujai steigiamos gimnazijos direktorium. Bet dar rašto neturiu. Gal žinai kur kambarį?
- Tas tai nelengva. Bet palauk, kol kas galėsi pas mane apsigyventi. Aš turiu vieną laisvą. Paskui pamažu susirasi. Sugrįžęs važiuok tiesiog pas mane.
- O, labai ačiū! Puiku!.. Vienas gyveni? Nevedi?
- Žinai, kad rengiuosi.
- Pats laikas. Įsimylėjęs?
- Ne be to... Ką padarysi... Kiekvienas tą ligą persergam...
- Kas ji?.. Graži ir turtinga?
- Amerikietė, brolau!.. Pamatysi pats. Supažindinsiu. Turtuolė! Tėvas pastatė trijų aukštų mūro namus, o ji vienturtė duktė! Supranti, ką tai reiškia?
- Na, žinoma, kur čia nesuprasi!.. - dviprasmiškai nutęsė Vasaris. Jam nepatiko, kad Indrulis, matyt, labiau susižavėjęs tais trijų aukštų namais negu sužadėtine.
- O ji pati kaip? - klausė vėl.
- Nieko, graži, - gana šaltai gyrė ją Indrulis. - Kojas turi puikias: pėdos mažutės, blauzdos kaip nutekintos... Tik, ot, krūtinė per menka! Žinai, aš mėgstu moteris su pilnu biustu, nors tokios dabar ir ne madoj. Bet dovanok, brolau, nesipiktink, - susigriebė jis. - Aš buvau ir pamiršęs, kad tu kunigas.
Vasariui net pagailo vargšės amerikietės, taip ciniškai savo sužadėtinio analizuojamos. Bet, tęsdamas kalbą, klausinėjo toliau:
- O šiaip inteligentiška? Prasilavinus?
- Net ir per daug! - sušuko advokatas. - Su aukštuoju mokslu, be to, muzikė! Tiesą pasakius, man tai mažai rūpi. Aš nemuzikalus. O mokytos moterys šeimynos gyvenime dažnai esti arba per šaltos, arba nesukalbamos.
- Bet, kaip matau, tu nelabai žaviesi savo sužadėtine? - juokėsi Vasaris.
- Kodėl?.. Anaiptol!.. Ji man labai patinka - ir aš ją myliu. Tik, matai, jau nebesu jaunuolis ir moku blaiviai įvertinti tokius dalykus. Be to, žinai, šalia sentimentų subrendusiam žmogui daug nusveria ir praktiški sumetimai. Tokia partija ne kasdien pasitaiko.
Dabar Vasaris jau turėjo savo nuomonę apie Indrulio meilę ir būsimų jo vedybų priežastį.
- Žinai ką? Aš norėčiau, kad kas paveržtų tavo amerikietę, jeigu ji to verta, - erzino jis Indrulį. - Tu gi susirasi mažiau mokytą ir nemuzikalią paną su keturių aukštų namais.
- Na, na, nesityčiok! - protestavo Indrulis.- Kai pažinsi ją, įsitikinsi, kad jos meilė verta daugiau negu vieno aukšto. Puiki moteris!
Nutilo abudu.
- Na, o tu kaip? - kreipėsi advokatas. - Rašai ką nauja?
- Rašau. Pradėjau didelį veikalą. Dramą.
- Istorišką ar iš gyvenimo?
- Iš praeities ir iš fantazijos. Bus ten rizikingų dalykų.
- Paskaitysi kada. Aš nors juristas, bet literatūrą mėgstu.
- Pažiūrėsim...
Ties Ukmergės plentu jiedu atsisveikino.
Parėjęs į savo viešbutį, rengdamasis gulti, Vasaris mąstė apie Indrulio sužadėtinę ir spėliojo, kas ji per viena, jei negalinti suprasti tikrųjų advokato "meilės" tikslų. O dar mokyta ir muzikė!.. Paskui mintys nukrypo į rašomąjį veikalą, ir jis paskendo pusiau realybės, pusiau sapno vaizduose.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
