lt
XXVI
Netrukus po to, kai buvo nutarta susprogdinti bažnyčios bokštą, Vasaris išsirengė į Naujapolį pasikalbėti su pralotu Girvydu apie savo išvažiavimą į Akademiją. Buvo jau pats laikas rūpintis vyskupo leidimu ir reikalingais dokumentais.
Pralotas savo nuomonės, kad Vasariui reikia išvažiuoti, nebuvo pakeitęs, ir pats pažadėjo išsirūpinti visa, kas reikalinga.
- Važiuok, geradėjau, važiuok, - kalbėjo jam pralotas. - Kalnynuose dabar tu iš tiesų nereikalingas. Apsieisime ir be tavęs... Dievas žino, kas dar bus... Gal teks ir visiem dangintis į Rusiją...
Vasariui rūpėjo sužinoti praloto nuomonė apie karą.
- Bet, kunige pralote, rusai stumia vokiečius gilyn. Gal pas mus mūšių nė nebus?
Pralotas niekinamai numojo ranka.
- Rusai lenda gilyn, nes reikia atitraukti vokiečius nuo vakarų fronto. Ten prancūzam jau visai riestai. O kai atitrauks, tai nė nepasijus, kaip atsidurs prie Kauno. Dėl to būk pasiruošęs ir, gavęs dokumentus, nedelski.
Atlikę kas reikia ir atsisveikinęs pralotą, Vasaris išėjo į miestą. Gatvėse buvo daug kareivių, sunkiai brazdėjo dideli vežimai, vienur šūkavo ir keikėsi, kitur juokavo.
Staiga iš užpakalio kažkas sustvėrė jį už rankos. Atigrįžęs pamatė kun. Stripaitį.
- Na, brolau, kur taip skubi? Vos pavijau, - kalbėjo sušilęs Stripaitis. - Užsukim čia truputį į sodą. Pasilsėsim ir pakalbėsim. Seniai nesimatėm.
Jiedu pasuko į miesto sodą ir, radę pavėsy suolelį, atsisėdo.
- Ot, velniai vokiečiai! - nusikeikė Stripaitis. - Kariaut užsimanė! Superetins rusus, kaip manai?
- Pralotas Girvydas sako, kad rusai iš Vokietijos gaus bėgti. Frontas būsiąs čia, Lietuvoj.
- Ką pats manai daryti?
- Ketinu į Akademiją važiuoti. Pralotas pritaria. Jau parašiau vyskupui prašymą.
- Bravo!.. Vyras!.. - pagyrė jį Stripaitis. - Žinai, kad ir aš į Rusiją bėgsiu. Velniam čia aš reikalingas!.. Pamatysi, pusė Lietuvos išbėgs. Man vienas karininkas sakė, kad kur bus mūšiai, gyventojus prievarta išgabens. Rusijoj veikti bus plati dirva. Cicilikų ten knibždėte knibždės. Na, kas Kalnynuose girdėt? Platūnas vis dar skersuoja?
- Nieko. Sušvelnėjo. Miežius ir avižas sunaikino. Apkasus išvarė...
- Rainakiai turbūt tuojau išsinešdino.
- Ne, dar ne per seniai. Baronas suglebo kažkaip...
- O baronienė?.. Graži bestija boba!.. Na, ar paromansavai kiek?
- Ei, ką jau čia... Nė laiko nebuvo, jei ir būčiau norėjęs... Ne per seniai iš užsienio grįžo...
- Gaila, gaila... Norėčiau, kad mes visi susitiktume kur nors Rusijoj. Gal dar kokią protekciją padarytų.
Valandėlę taip pasikalbėję, abu kunigai atsisveikino ir nužingsniavo savais keliais.
Dabar Vasaris ėjo į Brazgius. Jam rūpėjo sužinoti, sumobilizavo daktarą ar ne. Ir jei taip, tai ką mano daryti ponia Liucija. Bet priėjęs prie durų pamatė, kad daktaro kortelės jau nebėra. Nerimastaudamas jis paspaudė skambutį. Ilgai skambino. Pagaliau pasirodė kaimynų tarnaitė ir papasakojo, kad daktarą paėmė į karą. Ponia atsisveikindama labai verkus. Klykęs, tarsi suprasdamas nelaimę, ir mažasis Vytukas. Kunigėlis pasivėlinęs: ponia dar tik užvakar išsikrausčiusi pas savo dėdę kleboną.
Nuliūdęs dėl tokių naujienų, Vasaris leidosi pas kapelioną Laibį, tikėdamasis išgirsti smulkesnių žinių apie paskutinius įvykius.
- A, poetas!.. - pasitiko jį kapelionas, keldamasis nuo stalo. - Nerangus tu, gerbiamasai, atlankyti savo prietelių. Bent porą dienų anksčiau būtum galėjęs nudžiovinti poniai Liucijai keletą ašarų.
- Ogi tamsta, kunige daktare? Filosofiškas gyvenimo vertinimas, sako, esanti geriausia paguoda skausmuose.
Kunigas Laibys pakėlė antakius:
- Iš šitų žodžių galėčiau padaryti išvadą, kad tamstai visai nerūpi ponia Liucija. Bet neapsigauki. Jaunuoliška meilė greitai atpučiama.
Ėmęs rimtai kalbėti, kapelionas papasakojo viską smulkiai apie daktaro mobilizavimą ir ponios išvykimą. Paskutinį laišką daktaras rąšęs jau važiuodamas į austrų frontą. Jis pats pataręs žmonai tuoj kraustytis pas dėdę, kur jai būsią saugiau.
Išgirdęs, kad Vasaris rengiasi į Akademiją, Laibys padarė rūgščią miną.
- Važiuok! - bumbtelėjo jis, neskaniai nusišiepdamas. - Išeisi antrą seminariją!.. Nežinau, kam tau bus reikalinga hebrajų kalba, pagilinta moralinė, dogmatinė ir scholastika... Literatūros ten neparagausi. Na, bet jei baigsi, gal bent iš parapijos išsigelbėsi. O gal ir prasitrinsi akis... Pamatysi didelį miestą, žmonių... Važiuok!..
Skeptiški kapeliono žodžiai Vasariui buvo mielesni ir labiau jį žadino negu praloto Girvydo viltys.
Parvažiavęs į Kalnynus, jis jau nerimastavo ir nuolatos laukė žinių iš karo lauko ir vyskupo atsakymo. Po poros savaičių gavo pagaliau sunkų voką iš kurijos. Voke jis rado vyskupo leidimą išvažiuoti, visus reikalingus liudijimus ir dokumentus. Dabar jis buvo jau tik svečias Kalnynuose. Vasara baigėsi, ir mokslo metų pradžiai jis turėjo būti jau Peterburge.
Bet reikėjo dar atlankyti tėviškę, atsisveikinti tėvus ir namiškius. Ta proga jis nuvažiuos ir į Kleviškį pasimatyti su kanauninku Kimša ir ponia Brazgiene.
Kai jis parvažiavo namo, tėvų džiaugsmui nebuvo ribų. Bet kai papasakojo savo sumanymus, visi nusiminė, o motina pradėjo raudoti:
- Vajė, vajė, kunigėli, kam jum dabar to rūpesčio? Paliksite mus vienus, gal jau nė nepasimatysime...
Bet tėvas tuoj susigriebė.
- Dievo valia, motin... Ten kad ir bus vargo, bet gyvybė apsaugota. O čia nežinia, ko gali susilaukti.
Jis ramino tėvus, kad nei ten, nei čia jokio pavojaus nebūsią, bet kad jam reikią dar didesnio mokslo. Taip ir vyskupas norįs.
Kitą dieną jis nuvyko į Kleviškį. Pasimatymas su kan. Kimša ir ponia Liucija buvo labai nuoširdus. Jie daug kalbėjo, politikavo ir spėliojo apie karą. Raminosi, kad ligi žiemos, vėliausiai ligi pavasario, viskas pasibaigsią. Ponia Brazgienė jau buvo aprimusi pas dėdę. Vyrui, Dievas duos, nieko blogo neatsitiksią: juk jis ne kareivis, bet daktaras. Taip ir jis pats guodė ją laiškuose.
Atsisveikindamas su tėviške, Vasaris sumanė iškelti mažas savo išleistuves. Sekmadieniui jis pasikvietė parapijos kleboną, kan. Kimšą, ponią Brazgienę, keletą artimesnių giminių. Visi dar gyvai atsiminė, kaip linksmai čia šventė klieriko Liudo išleistuves prieš trejus metus. Dabar daug kas pakitėjo, ir niekam nebuvo linksma. Kiekvienas jautė iš tolo grasinančią karo šmėklą, kiekvienas nugąstavo, ko sulauks rytoj. Ar pasimatys dar kada visi tie, kurie čia susirinko atsisveikinti?
Ponia Liucija panoro pasivaikščioti į Aušrakalnį, kurį ji taip mielai minėjo iš Liudo klierikavimo metų. Ir dabar išėjo abudu. Lipant į kalną, ji nusitvėrė jo ranką, ir šitas prisilietimas abiejų širdyse atsiliepė kaip buvusių dienų aidas.
Viršūnėj taip pat kvepėjo čiobreliai ir žydėjo geltonos kačpėdėlės, kaip anuomet. Bet jiedu vengė kalbėtis apie atsiminimus, nors abudu jais dabar gyveno. Ji rankiojo žiedus, jis pasakojo apie Kalnynų gyvenimą, rūpestingai vengdamas minėti ponią Rainakienę.
Staiga jų dėmesį patraukė kažkoki ypatingi garsai nuo vieškelio. Įsiklausę ir įsižiūrėję jiedu pamatė, kad vieškeliu iš vakarų barškėdami traukia daug vežimų ir eina pakrikę žmonių būreliai.
- Lyg būtų kareiviai, - spėliojo Liudas.
- Bet kodėl jie grįžta? Juk frontas ten, vakaruose...
- Ar tik nebėga atgal?
Jiedu pamatė nuo vieškelio ateinantį žmogų ir greitai nusileido nuo kalnelio. Taip. Žmogus kalbėjosi su kareiviais ir pats matė: rusai bėga. Vokiečiai pralaužė frontą. Rusų armija sunaikinta. Daugybė užmuštų ir paimtų į nelaisvę.
Kai jiedu, parėję namo, papasakojo šias žinias, visi nusigando. Jaunieji bėgo į Aušrakalnį pažiūrėti, kas darosi vieškely. Gurguolės tebeėjo.
Svečiai, nelaukę vakaro, ėmė rengtis namo. Atrodė, kad čia pat, netrukus, išgirs armotų griausmą. Poniai Brazgienei parūpo Vytukas, ir ji pirmoji atsisveikino. Išleisdamas ją, Liudas Vasaris su užuojauta spaudė jai ranką, tarsi nujausdamas, kokių gyvenimo smūgių teks jai pakelti netolimoj ateity.
Ryt dieną jis išvažiavo į Kalnynus, graudžiai atsisveikinęs su tėvais ir namiškiais. Reikėjo skubinti, kad karas nesuardytų visų jo planų ir vilčių.
Kalnynuose jis rado dar didesnį sąjūdį. Dvare stovėję kareiviai buvo gavę įsakymą paskubomis kasti naujus apkasus. Plentas buvo užgrūstas vežimų, automobilių, pėstininkų ir raitelių.
Julė nuolatos parnešdavo į kleboniją naujų žinių. Ji pati mačiusi, kaip į dvarą atvažiavo didžiuliai automobiliai su baltomis būdomis ir raudonais kryžiais. Vakare pasigyrė mačiusi ir sužeistųjų.
Vasaris nutarė ilgiau nebedelsti. Kitą dieną jis paliko Kalnynus. Kun. Ramutis ir klebonas Platūnas atsisveikino jį kaip kokį giminę ir draugą, atsiprašydami ir linkėdami laimingai pasimatyti. Julė prijuostės kampu braukė stambias ašaras.
Prieš pat jo išvažiavimą skubiai atvyko keli kariškiai ir pranešė, kad yra įsakymas tučtuojau susprogdinti bažnyčios bokštą. Klebonas su tarnais puolė kraustyti iš bažnyčios nors brangiausius daiktus, nes nebuvo tikra, ar negrius ir visa bažnyčia. Pavojus grėsė ir artimesniem namam. Visam bažnytkaimy kilo panika.
Vasaris išvažiavo keliu pro mišką į rytus.
Ant vieno kalnelio, nuo kurio paskutinį kartą buvo matyti Kalnynai, jisai liepė sustoti. Čia buvo aukščiausia visoj apylinkėj vieta, ir jis norėjo atsisveikindamas pasigėrėti to krašto reginiu. Kalnynai jau buvo likę toli, bet dar visai aiškiai buvo matyti ir dvaro parkas, ir klebonijos trobos, ir aukštai viršuj šventoriaus liepų iškilęs bažnyčios bokštas.
Staiga kunigas pamatė, kaip bokšto viršūnė kryptelėjo į šoną ir smuko žemyn. Tuo pačiu momentu pakilo į viršų milžiniškas dūmų ir dulkių debesys ir pridengė visą bažnytkaimį. Siūbtelėjo trenksmas, nuo kurio sudrebėjo žemė.
Kaip ir kokį smūgį pajuto Liudas Vasaris savo krūtinėj. Griuvėsiais virto bokštas, su kuriuo jungė jį jo kunigavimo pareigos, rūpesčiai ir sielvartai. Jam atrodė, kad griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą.
Ilgai jis negalėjo atitraukti akių nuo dūmais ir dulkėmis pasruvusio Kalnynų bažnytkaimio.
Pagaliau įsisuko į apsiaustą ir nuvažiavo tolyn.
Kaunas
1932.III-X
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
