lt
XXV
Ponų Rainakių išvažiavimo diena pagaliau buvo paskirta. Baronas, ilgą laiką kažko lūkuriavęs ir delsęs, vieną rytą įsakė rengtis į kelionę - ir tai paskubomis. Paskutinį vakarą Vasaris atėjo atsisveikinti. Rūmai jau buvo priteršti, prišiukšlėti. Salione be tvarkos riogsojo visokių dėžių ir lagaminų. Baronienė, o ypač ponia Sokolina, pasirūpino sukrauti viską, ką tik buvo galima paimti.
Arbatą davė atviroj verandoj, nes vakaras buvo tylus ir šiltas. Visi jautėsi prislėgti, paniurę, be ūpo. Baronas kraupiai tylėjo, kairiąja ranka kartas nuo karto darydamas kažkokius nesuprantamus gestus. Ponia Sokolina galvojo, ar nepamiršo ko nors įkrauti į dėžes. Viena baronienė stengėsi nepasiduoti melancholiškai nuotaikai ir net bandė juokauti, kiek tai buvo tinkama tokiose aplinkybėse.
- Aš jau beveik apsipratau su karu, - kalbėjo ji. - Šitie kareiviai, kur vakar apsistojo dvare, sako, darys čia kažkokius apkasus ir spygliuotų vielų tvoras. Aš norėčiau pažiūrėti, kaip visa tai atrodys. Ne, karas jau ima mane intriguoti. Ar tik nepasidarius man gailestingąja sesele? Kaip manai, kunige Liudai, ar tiktų man baltas gobtuvas ir baltas rūbelis su raudonu kryžium ant krūtinės?
Bet Vasaris visai nebuvo linkęs juokauti. Atsisveikinimo nuotaika visuomet esti liūdna, o ką gi kalbėti apie šitokį atsisveikinimą? Ponia baronienė rytoj išvažiuoja - kas žino? - gal amžinai... Jis mąstė, kad vėl pasiliks vienišas neturįs kam žodžio tarti nei iš ko išgirsti padrąsinančios minties. Jis jautė, kad šviesioji jo sielos dalelė, susitelkusi aplink baronienę, jai išvažiavus, ištirps, išblės, ir jį vėl apsiaubs pilkas kasdieniškumas ir apatija. Ir, žiūrėdamas į nusišypsojusį, bet liūdną ponios veidą, į jos dideles, rūpestingai žvelgiančias akis, jis pajuto sunkią nerimastį ir skausmą. "Ryt vakarą, - mąstė jis, - šiuo metu ją nes traukinys kur toli į Šiaurę, į triukšmingą sostinės miestą, o aš slampinėsiu nykiam Kalnynų vikariate, nežinodamas, kas su manim bus po dienos kitos; ne, aš turiu iš čia pasprukti! Ji man parodo kelią - aš ją pasivysiu!"
Tuo tarpu pradėjo temti. Vakarų dangus raudonavo visomis saulėlydžio spalvomis. Buvo tylu kaip kiekvieną giedrą ramų vasaros vakarą.
Staiga vakaruose toli toli pasigirdo lyg koks prislėgtas urzgimas, lyg koks dundėjimas, tartum pirmieji tolimo griausmo atbalsiai. Bet danguj nebuvo jokio debesėlio. Visi susitelkė ir įsiklausė. Po valandėlės dundėjimas pasikartojo - tolimas, bet galingas ir grasinantis. Baronas atsimainė veidu ir, judindamas kairiąją ranką, pašnibždomis ėmė sakyti:
- Voilà... voilà... voilà... la carionnade... ça commence... Ach, du lieber Gott!.. -jis pakilo ir skubiai nuėjo prie savo žemėlapių.
Atsisveikino kunigą ir ponia Sokolina, susirūpinusi baigt kraustyti dar kai kuriuos mažmožius. Baronienė pasiūlė Vasariui pereiti su ja porą kartų per parką. Vakaras buvo toks gražus, o ta atsisveikinimo nuotaika tokia melancholiška ir švelni... Jiedu pasuko vienu šoniniu taku, apžėlusiu plačiais serbentų krūmais, kurių kvapas gaivinančiu gajumu dilgė krūtinę.
Baronienė pirmoji pradėjo kalbėti:
- Štai, mielas kunige Liudai, mūsų kuklios pažinties ir galas. Karas, jeigu jis įsiliepsnos, yra toks negailestingas despotas, kad sutrauko daug stipresnius ryšius negu mudviejų. Po karo gal ir susitiksime, bet kažin ar panorėsime tęsti šį mūsų tokį idilišką draugiškumą?
- Kodėl ne, ponia? Aš manau, jei pateksiu į Peterburgą, gal ir ten susitiksime.
Ponia nusijuokė.
- Mano drauge, Peterburgas tai ne Kalnynai!.. Na, bet jeigu sveikas ateisi į Maltą laikyti mišių, visaip gali būti.
Vasariui nepatiko, kad baronienė riša jųdviejų pažinti su kunigiškomis jo pareigomis, ir, staiga apsiniaukęs, tarė:
- Pagaliau, kas iš to?.. Ateičiai aš neturiu teisės gaivinti jokių vilčių. Gana to, kas yra įvykę iki šiandien. Susitiksime kada ar ne, aš ponią vis tiek minėsiu kaip šviesiausią mano gyvenimo pragiedrulį.
- Ar man pirmai tamsta kalbi šitokius žodžius? Prisipažinsiu, kad aš jau esu juos girdėjusi ne vieną kartą ir ne iš vieno. Dėl to galiu sveikam išpranašauti, kas bus toliau. Man išvažiavus, tamsta atsiminsi mane kasdien, paskui kartą per savaitę, paskui kartą per mėnesį - ir tuomet jau aš būsiu gal vis dar malonus, bet jau nebegyvas atsiminimas. Mano vietą užims kita - ir viskas prasidės da capo, tik kita tonacija. Nes aš manau, kad be moteriškos draugystės sveikas vis dėlto nepasiliksi.
- Ne, ponia, - protestavo Vasaris. - Tamsta vienintelė ir paskutinė moteris, dėl kurios aš kartais pamiršdavau, kas esu...
Jis norėjo dar toliau įtikinėti, bet atsiminė ponią Liuciją, ir, pajutęs sau pačiam priekaištą, nutilo. Bet jis nuoširdžiai tikėjo, kad daugiau su jokia kita moterim jis į tokius artimus santykius neįsileis.
Jiedu vaikščiojo serbentomis kvepiančiu taku, ir baronienė paskutinį kartą kalbėjo jam apie norą gyventi, apie drąsą ir pasiryžimą laimėti ir apie kelius, kuriais jis gali savo laimę vytis. O iš tolo, iš raudonuojančių vakarų, kartas nuo karto piktai dundėjo armotų šūviai.
- Nuostabiai gražus mūsų atsisveikinimui akompaniamentas, - kalbėjo ponia, įsiklausydama į tuos tolimus dundėjimus. - Ir reikšmingas. Ilgai jį atsiminsime. Berods ir visa mūsų pažintis buvo nekasdieniška, nes jau per daug nekalta. Prisipažinsiu, su manim seniai to nebuvo. O tamsta nusivylei savo svajonėmis apie dvarą?
- Ne, ponia. Būdavo, tiesa, momentų, kada jausdavau sąžinėj sunkių priekaištų ir skaudžių konfliktų; bet, girdėdamas tą armotų grūmojimą, aš visu tuo džiaugiuosi. Pasisakysiu poniai, kad karo pavojus kelia many keistą maištingumą. Man atrodo, kad turi įvykti kokia katastrofa, kažkas turi sprogti, prasiveržti, išsilieti ir nuplauti viską viską. O paskui bus kitokis gyvenimas - šviesus, laisvas, gražus ir didingas. Tamstos pažintis, ponia, paruošė mane tai katastrofai ir tam gyvenimui.
Baronienė stebėjosi, matydama tokį jo pasiryžimą ir entuziazmą. "Tas kunigas, - manė ji, - slepia savy dar tokių savybių, kurių aš jame nepastebėjau. Įdomu būtų jį sutikti po dešimties metų."
Tuo tarpu pradėjo temti. Pusė dangaus dar švietė vakarų žara, bet parke šešėliai tirštėjo, ir ties pievelėmis darėsi lengvučiai, balzgani, padrikę rūkų debesėliai. Padvelkė vėsa ir drėgmė.
- Na, mielas kunige Liudai, - tarė baronienė, - palydėk mane ligi verandos, ir sudie. Nykstant dienos šviesai, mudviejų atsisveikinimas gali tapti sentimentalus ir melancholiškas, o aš noriu išsaugoti savo atminty tą energišką tamstos veido išraišką, kurią mačiau prieš valandėlę.
Verandoj ji šypsodamasi padavė jam ranką. Jųdviejų akys susitiko, ir, vienos minties, vieno jausmo pastūmėti, jiedu paskutinį kartą palinko prie vienas kito. Jiedu atsisveikino kaip du viens kitą mylį geri draugai prieš ilgą atsiskyrimą, pasiryžę eiti savais ir gal skirtingais keliais.
Baronienė, daugiau nė žodžio netarusi, dingo saliono duryse, o Vasaris per parką leidosi namo. Dvaro kumetynuose, kur buvo apsistojusi kuopa kareivių, spiegė armonika, skambėjo dainuškos, kvatojo mergos. Dulkėtu keliu skubino pavėlavusios laukuose moterys.
Tą naktį Vasaris ilgai nėjo gulti. Vakarų žara jau seniai buvo pasislinkusi į rytus, ir vyturiai jau čiulbėjo blankiame priešsaulėtekio ore, kai jis atsigulė ir užsnūdo jautriu neramiu miegu.
Kitą dieną Kalnynų apylinkėj buvo neramu. Iš aplinkinių kaimų suvarė daug žmonių, vyrų ir moterų, kartu su kareiviais, kurie buvo apsistoję dvare, kasti apkasų. Kalbėjo, kad jei ateis germanai, čia būsiančios pozicijos ir dideli mūšiai. Per keletą dienų didžiuliais grioviais išvagojo dvaro laukus. Gilų apkasą išvarė ir per klebono avižas ir miežius. Ilgai prašė klebonas vyresniojo, kad palauktų dar porą dienų ir leistų suimti javus. Nieko negelbėjo. Viską ištrempė, su žemėmis sumaišė. Nusiminęs vaikščiojo klebonas, žiūrėdamas į tą darbą ir skaičiuodamas nuostolius. O prieš apkasus, per pievą, kareiviai nutiesė daug eilių spygliuotų užtvarų, prikalstė baslių ir prinarpliojo vielų. Visai sugadino pievą, kur augdavo trąši žolė su smilgomis ir baltaisiais dobilėliais.
Vieną kartą į bažnytkaimį atvažiavo automobilis, pilnas kariškių, ir sustojo prie klebonijos. Karininkai pasisakė norį apžiūrėti bažnyčią. Pats klebonas juos nuvedė. Jie laipiojo į bokštą, matavo, skaičiavo, žiūrėjo pro žiūronus į apylinkę, paskui važinėjo už ežerėlio ir keliu pro mišką, sugrįžę vėl tarėsi ir pagaliau pranešė klebonui, kad bažnyčios bokštą reiksią susprogdinti, nugriauti. Jei pozicijos bus kada atkeltos į šią apylinkę, bokštas padėsiąs germanams orientuotis ir taikyti iš armotų į rusus.
Artėjančio karo nelaimės kaip kalnas ėmė gulti ant klebono Platūno pečių. Diena iš dienos jis darėsi abejingesnis ūkio reikalam. Kviečiai stovėjo nekulti, dobilienos neartos. Jis staiga kažkaip palinko, susimetė į kuprą, pradėjo vėliau kelti, ilgiau užtrukdavo bažnyčioj ir prieš pietus ne visuomet atsimindavo išgerti degtinės stiklelį.
Į Vasarį jis dabar jau nebešnairavo. Pats jį kartais prakalbindavo, vadindamas vardu "kunige Liudai".
Kun. Ramutį, rodos, mažiausiai palietė visos tos neramios žinios ir baugūs įvykiai. Jis vis tokiu pat atsidėjimu dirbo bažnyčios darbą ir taip pat uoliai laikėsi savo dienotvarkės. Tik įvedė naujas kasdienines pamaldas: iš pradžių noveną, o paskui ražančių, kad Dievas atitolintų karo nelaimę.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
