lt
XXIII
Tą pačią dieną, vakare, kai Julė atėjo pakloti jam lovą ir atsidūsėdama pureno pagalves, jis nutarė ją iškvosti.
- Jule, ne per seniai dvaro tarnaitė man čia buvo atnešusi laišką. Kur tu jį padėjai?
Julė užraudo kaip žarija, bet, matyt, pasiruošusi tokiam klausimui, drąsiai atkirto:
- Dievulėliau, kunigėli, nieko nežinau!
- Nesigink. Tu buvai tada kambary, plovei grindis ir matei, kaip dvaro kambarinė padėjo laišką ant stalo. Aš parėjęs dar radau tave čia, o laiško jau nebuvo. Kur jis dingo?
Matydama, kad neišsisuks, Julė pradėjo teisintis:
- Atsiprašau, kunigėli... Tokia jau nelaimė atsitiko. Aš tik norėjau pažiūrėti, kas tai per laiškelis, kad taip kvepia, taip kvepia... Aš tik ėmiau nuo stalo, o jis pliumpt į viedrą ir įkrito. Nė pati nežinau, kaip tai atsitiko... Tai ir nedrįsau nieko sakyti kunigėliui. Prašau dovanoti, kunigėli...- ir ji stvėrė bučiuoti rankas.
Visa tai pasirodė kunigui įtartina, ir jis tardė toliau:
- Geriau nemeluok! Aš tuomet pareidamas mačiau, kad viedras stovėjo gonkose, o ir sušlapintą laišką vis tiek turėjai man atiduoti. Tas laiškas buvo labai svarbus. Kur tu jį padėjai? Baronienė ketina pati ateiti pas kleboną, kad jis tą reikalą ištirtų. Bus visiem nemalonu...
Šį kartą merga išsigando.
- Dievulėliau, kunigėli, aš tą laiškelį padaviau klebonui. Maniau, kad jum atiduos...
Tą pačią dieną kun. Vasaris, pamatęs kleboną vieną, laistantį darže agurkus, priėjo ir tarė:
- Kunige klebone, prieš kurį laiką Julė jum padavė man adresuotą laišką. Jūs turbūt pamiršot ir jo man neįteikėt. Aš norėčiau jį gauti bent dabar.
Klebonas šyptelėjo ir patraukė pečiais:
- Kam?.. Pasirodo, kad ir be laiškelio tamsta puikiai susižinai su ta poniute...
- Ne tai svarbu. Laiškas rašytas man, ir jūs neturite teisės jo sulaikyti.
- Teisių, kunigėli, manęs nemokyk! Aš žinau, ką darau!..
- Tai klebonas negrąžinsite man laiško?
- Ne, kunigėli. Laikau savo pareiga saugoti tą laišką pas save kaip tam tikrą dokumentą... Tamsta netrukus jį gausi oficialiu keliu.
Vasariui dabar buvo aišku, kad klebonas rengiasi skųsti jį diecezijos vyresnybei ir tą laišką pridėti kaip kaltės įrodymą. Jis visą dieną pravaikštinėjo neramus; spėliodamas, kas jo laukia artimiausioj ateity, ir visa piešdamas niauresnėmis spalvomis, negu iš tiesų galėjo būti. Jam grėsė pirmoji bausmė už nusikaltimą kunigiško elgesio dėsniam. Kokia bus ta bausmė? Greičiausia admonicija ir transliokata - perkėlimas į kokią kitą, tolimą parapiją, iš kur jis negalėtų susisiekti su baroniene.
Bet jaunam jautriam kunigui buvo svarbu ne tiek bausmės dydis, kiek pats baudimas. Jis jautėsi ujamas, šnipinėjamas, skundžiamas, nekenčiamas ir štai pagaliau baudžiamas. Už ką?.. Dabar, nagrinėdamas šį klausimą, jis pajuto savo padėties dvilypumą aštriau negu kada nors anksčiau. Kaip jaunas vyriškis, pamatęs, kad moterys juo domisi, ir kaip poetas, turįs karštą širdį ir lakią vaizduotę, jis jautėsi galįs naudotis ponios baronienės pažintim, neperžengdamas padorumo ribos. Bet kaip kunigas jis žinojo, kad elgiasi netinkamai, ir bausmė, kuri jo laukia, bus pelnyta ir teisinga. Būsimos bausmės nuojauta stiprino jame kaltės nuovoką. Jeigu jis ir nebus baudžiamas, jis visuomet jausis kaltas, sekdamas poeto prigimtim ir laužydamas siauras kunigiško elgesio normas. Tokiu būdu stiprindamas savy kaltės nusimanymą, jis jau baudė save žiauriau negu visos galimos jo vyresnybės bausmės. Jis žengė į klaikų nuolatinio baudžiamojo - vergo kelią.
Taip nusiteikęs, jis nėjo į dvarą keletą dienų, nors žinojo, kad baronienė jo laukia ir turbūt pyksta. Vieną vakarą, parėjęs po vakarienės į savo kambarį, jis tysojo ant sofos ir gėrėjosi artėjančių sutemų ramybe. Saulė dar ką tik buvo nusileidus, ir pro atvirą langą buvo matyt tamsiai žalia sodo medžių masė, o žemiau, pro šakas, šviesaus raudono dangaus sklypas. Retas garsas užklysdavo čia nuo kelio ir nuo klebonijos kiemo, bet aiškiai buvo girdimas kiekvienas sodo medžių šlamesys. Kunigas Vasaris pažinojo kiekvieną šitos aplinkumos garsą ir mėgo nieko nemąstydamas jų klausytis.
Bet štai jis išgirdo, kaip virstelėjo sodo durelės nuo kelio, ir po valandėlės lengvi žingsniai ėmė artėti sodo taku. Niekas klebonijoj tokiais žingsniais nevaikščiojo... Taip, kažkas ėjo čion, į vikariatą... Be abejo, moteriškas... Štai jau pro langus mina tie smulkūs, lengvi žingsniai. Kunigas vienu šuoliu stryktelėjo nuo sofos... Argi?!. sudundėjo gonkos, pabarškino į duris, ir į kambarį įžengė ponia baronienė.
- Na, gerai, kad tamstą bent namie radau, - tarė ji, paduodama kunigui ranką. - Nesulaukdama tamstos, nusprendžiau, kad sveikas lauki mano revizito. Štai ir atėjau. Juk vedusi ponia gali leisti sau tokį laisvumą - vieną gražų vasaros vakarą atlankyti simpatišką kunigą... Ar ne tiesa?
Jos atsilankymas buvo toks netikėtas, kad kunigas iš karto nesusigriebė nė kaip ją priimti.
- Taip... be abejo... Nors, tiesą pasakius, mano nesilankymo priežastis buvo kita, bet aš labai džiaugiuosi, ponią čia matydamas... Prašau sėsti...
Baronienė domiai permetė jį akimis.
- Bet kas tamstai yra? - sušuko ji, pamačiusi sutaršytus jo plaukus ir sumišusią veido išraišką.- Ar sveikas kartais nesergi?
Jis liūdnai šyptelėjo:
- Beveik, ponia. Šiomis dienomis aš turėjau šiokių tokių nemalonumų, ir daug nesmagių minčių buvo atėję į galvą...
- Vėl kokie skrupulai?
- Šį kartą blogiau, ponia. Klebonas jei dar neapskundė, tai rengiasi skųsti mane vyskupui... Man gresia bausmė ir iškėlimas į kitą parapiją.
- Už ką gi? - nekantraudama sušuko baronienė.
Bet Vasaris svyravo.
- Bijau, kad ponia šių reikalų nesuprasite. Kartą jūs mane jau pajuokėt, kai aš prasitariau, kad mano lankymasis į dvarą gali sukelti įtarimų ir kalbų. Štai dabar tas ir atsitiko. Klebonas pasakė, kad ponios laiškelis pasieks mane tik per vyskupą.
- Na ir puiku. Tas laiškelis buvo pakankamai korektiškas ir šaltas.
- Vis tiek, ponia. Esama dar ir kitokių įrodymų.
Tai sakydamas, jis manė apie savo eilėraščius, bet ponia pakreipė jo žodžius kita prasme.
- Įrodymų, kad tamsta nekaltas, taip. Tamsta ir iš tiesų esi dar kūdikis... Na, bet vis tiek, kaip ten bebūtų, iš anksto rūpintis tuo aš nepatarčiau... Aš gyvenime seku tokiu dėsniu: niekad nesisieloti dėl praeities ir nesirūpinti ateities galimybėmis, ypač tokiomis, kurios mūsų valios nepriklauso. Patarčiau ir kunigui taip daryti.
- O vis dėlto gaila būtų Kalnynus palikti! - sušuko jis, gailesio pagautas.
- Mano drauge, tuomet ir galėsi gailėtis, kai reiks palikti. O gal ir nereiks palikti? Kas tada tamstai atlygins už šį per ankstyvą gailesį? Bus išmintingiau, jei tas gresiąs iškėlimo pavojus paskatins tamstą išnaudoti visa, ką ši vieta gali dar duoti gera. Sakysim, mano naujausių knygų dar sveikas neperskaitei. Be to, dabar vasara. Reikia linksmiau nusiteikti ir pasiieškoti gyvenime džiaugsmo, šviesos, meilės. Mes tik kartą gyvename, mielas kunige Liudai, o jaunystė taip greitai praeina. Aš netikiu, kad Dievui būtų reikalingi visi tie sveiko liūdesiai, skrupulai, gailesiai ir sielvartai. Aš manau, kad tai net nuodėmė, nes jaunam žmogui nenatūralu, eina prieš prigimtį. O! - jei kunigas ateitum pas mane išpažinties, aš sveiką negailestingai išbarčiau ir užduočiau tokią atgailą: kaitintis saulėje, jodinėti, žaisti tenisą, buvoti linksmų žmonių draugystėje, o pirm visa to lankyti tokias geras kaimynes, kaip mudvi su ponia Sokolina.
Taip ji ramino jį ir guodė, kaip motina pravirkusį vaiką. O jam iš tiesų pradėjo švisti akys ir atsirasti noro pasinerti į tą šviesų vasaros ir meilės džiaugsmą, apie kurį taip paprastai, bet įtikinamai kalbėjo ponia baronienė.
Kambary sutemos tirštėjo, bet šviesos jis nedegė. Ponia jau rengėsi išeiti, o ta vakaro prieblanda buvo tokia jauki ir raminanti. Pro atvirą langą pūstelėjo vėjelis, pakvipo jazminai, sušlamėjo sodo medžiai. Bet kunigui pasirodė, kad jis štai jau antrą kartą nugirsta lyg kokį įtartiną čežėjimą po galiniu savo kambario langu. Jis priėjo uždaryti lango ir, iškišęs galvą, pamatė Julę, kuri, prisiglaudus prie sienos, klausėsi, kas kambary buvo kalbama. Kunigui subarškinus langą, ji susimetė į kuprą ir dingo už namo kampo. "Šnipinėja, - pamanė kun. Vasaris, - bėgs dabar klebonui papasakoti..." Ir piktas apmaudas sukėlė atkaklų pasiryžimą priešintis.
Ponia baronienė po valandėlės pakilo eiti namo. Buvo susitarta, kad ryt po pietų kun. Vasaris atsilankys į dvarą, o ponios jau bus sumaniusios kokią mažą pramogėlę.
Ryt dieną per pietus klebonas, išgėręs savo degtinės stiklelį, atrodė geriau nusiteikęs kaip paprastai. Pabaigęs užkandį, kaip niekur nieko jis kreipėsi į Vasarį:
- O tamsta vakar vakare, girdėjau, svečią turėjai?
- Turėjau, klebone, - trumpai atsakė Vasaris.
- Draugas koks atlankė?
- Draugas...
- Che... O aš maniau, kad tai Rainakienė. Na, bet ta moka, kai reikia, ir kelnėmis apsimauti. Gali tada ir draugą pavaduoti. Tik ar ne per maža šviesos buvo kambary?..
- O, kunige klebone, Julė palangėj žibino geriau už žvakę... Jokio pavojaus nebuvo... Bet jūs jau taip puikiai apie viską painformuoti!..
- Gerai, gerai, kunigėli... Prašome tęsti... Tik ant manęs paskui nerūgoki, meldžiamasis...
Kun. Ramutis didžiai susirūpinęs klausė šito smailo dialogo, o po pietų pakalbino Vasarį eit į miškelį pasivaikščiot, bet tas atsisakė, turįs kitokių reikalų, ir Ramutis išėjo vienas.
Sulaukęs ketvirtos valandos, Vasaris patraukė į dvarą, Dabar jis ėjo tiesiai, nesislapstydamas, tarsi keršydamas klebonui, Julei ir visiem, kas jį įtarinėjo ir piktinosi. Po pasikalbėjimo su klebonu jis žinojo, kad jo likimas jau nulemtas. Baronienės atsilankymas davė klebonui argumentą, kuris įtikins vyresnybę, kad jauno kunigo poeto buvimas Kalnynuose virsta viešu papiktinimu.
Ponias jis rado parke, kroketo aikštelėj. Jam tuoj davė kūjelį ir ėmė aiškinti žaidimo taisykles. Ir čia jis pasirodė gabus mokinys, gerai sugebąs apskaičiuoti kryptį ir smūgio stiprumą. O kai laimingai pervarė kamuolį per vidurinius vartus, ponia Sokolina pasigėrėdama sušuko:
- Bet, kunige, jeigu tamstos smūgiai visada tokie taiklūs, tai su tamsta žaisti gana pavojinga!
Baronienė taip pat jį gyrė, ir jam buvo guvu sukinėtis saulėtoj aikštelėj, dviejų ponių draugystėj. Baigę žaidimą, jie visi trys ėjo į salioną išgerti kavos. Paskui ponia Sokolina pasitraukė į savo kambarį, o baronienė pakvietė kunigą pas save pažiūrėti naujų knygų. Eidamas jis spėliojo, ar ir šis vizitas pasibaigs pasibučiavimu su baroniene. Jo širdis smarkiai ėmė plakti, bet jis įsikalbinėjo būsiąs atsargus ir vengsiąs sėdėti greta ponios. Bet šį kartą ir pati baronienė nebuvo linkusi išdykauti. Turbūt numatydama greitą šitos platoniškos, kaip ji sakydavo Sokolinai, pažinties galą, ji taip pat svarstė rimtas mintis. Ji norėjo įkvėpti tam jaunuoliui daugiau pasitikėjimo, didesnių norų ir ambicijų, o pirm visa ko pripratinti giedresniu žvilgsniu žiūrėti į gyvenimą.
- Na, štai mes kiek ir pažaidėm, - kalbėjo ji, patogiai įsisėsdama į fotelį, - ir tamsta tuoj pasidarei gyvesnis. O kelis kartus nusijuokei stačiai iš širdies gilumos. Šitokį tai aš tamstą myliu. O, kad kunigas ilgiau su manim padraugautum, tuoj pajustum širdy daugiau šviesos, džiaugsmo ir energijos!
- Tiesa, ponia baroniene, - atsakė jis, sėdėdamas kitoj stalelio pusėj. - Bet tuomet man sunku būtų išsilaikyti savo pašaukimo ribose.
- Ak, nors valandėlę negalvok apie tą savo pašaukimą! Kiti moka puikiai suderinti ir pašaukimą, ir pasaulio malonumus...
- Aš ne iš tokių, ponia.
Ponia pažvelgė abejodama.
- Mielas kunige Liudai, ar sveikas kartais neapsigauni... Skirtumas tarp anų ir tamstos gal tik toks, kad anie, paėmę iš gyvenimo savo dalį, džiaugiasi, o tamsta, paėmęs savo dalį, graužiesi ir kankiniesi. Ne per žiauriai išsireiškiau?
- Ačiū už atvirumą, ponia. Tamsta tą skirtumą laikai, matyt, nesvarbiu, o man jisai esminis. Kiekvienas mano klaidingas žingsnis bus išpirktas vidaus kančia. Kas to nežinos, galės mane laikyti nerimtu, lengvabūdžiu. Klebonas jau ir dabar taip mano...
- Mielas prieteliau, aš suprantu, kad ta išpirkimo kančia turi tamstai psichologinės vertės. Bet šiaip ji niekam nereikalinga - nei Dievui, nei žmonėm.
- Be jos, ponia, aš liaučiau pats save gerbęs, - nupuolusiu balsu ištarė kun. Vasaris, žiūrėdamas pro atdarą langą į tolį, kur pro vešlias parko liepas švietė giedras dangus ir nardė linksmos smailasparnės kregždės.
Tą dieną jis parėjo namo patenkintas savim ir ponia baroniene, ir jo sąžinė buvo rami. Jame buvo ėmusi tvirtėti nuovoka, kad jis eisiąs savo keliu, kančia išpirkdamas paklydimus ir nieko nebodamas, kas ką apie jį manytų arba sakytų. Taip nusistatęs, jis ir toliau vaikštinėjo į dvarą, nors ir jautė, kad klebonija seka ir smerkia kiekvieną jo žingsnį.
Jo santykiai su baroniene pasidarė draugiški. Ji pasipasakojo kunigui daugelį intymiškojo savo gyvenimo nuotykių, o jis rodė jai savo eiles, kai kurias vietas versdavo ir jai skaitydavo. Jis patyrė daug džiaugsmo, matydamas, kad baronienė pripažino jam talentą. Per tokius literatūrinius pasikalbėjimus ponia nepraleisdavo progos skatinti jauno poeto vilčių.
- Gaila, kad tamsta kunigas, - kalbėjo ji vieną kartą, - ir dar, be to, tokis jautrus kunigas. Aš, tiesą sakant, bijausi, kad tamstos, kaip poeto, kūrybinius veiksmus neimtų tramdyti kunigiška sąžinė. Šitos pavojingos ligos simptomų aš matau ne tik tamstos nuomonėse, bet ir tose eilėse, kurias man išvertei. Aš norėčiau, kad sveikas kuo giliausiai įsisąmonintum, kad pirmiausia esi poetas, o tik paskui kunigas. Nes poetu tamstą sutvėrė pats Dievas, o kunigu padarė tik seminarija ir vyskupas. Be to, aš norėčiau, kad būtum gimęs didelėj tautoj. Ten poetui platesnis kelias, ir kunigystės kevalas būtų greičiau pramuštas. Bet ir mažoj tautoj didelių ambicijų sveikas neišsižadėk. Mažoj atbundančioj tautoj dar daugiau reikia optimizmo ir savim pasitikėjimo. Kunigų jūs turit daug, o poetų maža. Esi poetas, tai šalin visokie kompromisai!.. Na, o dabar eiva pažiūrėti, kaip pražysta mano ankstyvosios nuostabios arbatinės rožės.
Šitokios kalbos iš tiesų tuščiai nepraskambėdavo. Po seminarijos įskiepyto savęs niekinimo, po parapijos darbe patirto nusivylimo baronienės žodžiai jį gaivino ir ugdė kaip giedrios, saulėtos srovės iš plačiosios padangės. Dėl to per trumpą laiką jis priprato ir prisirišo prie ponios Rainakienės kaip prie gero, reikalingo draugo. Jei dvi tris dienas jos nematydavo, pajusdavo savy nerimastį, tuštumą ir reikalą ją atlankyti. Seniau jis manydavo, kad meilė tai yra širdies, jausmų dilginimas, erotika arba kažkoks idealus, padangiškas susižavėjimas ir garbinimas. Dabar gi jis pamatė, kad meilė, be visa to, yra visai reali gyvenimo parama, nors vis dar bijojo prisipažinti, kad myli ponią Rainakienę. Jis sakydavo sau, kad baronienė yra jam labai gera ir kad jis nori ją pamatyti tokiu arba kitokiu reikalu. Jis ir pats nežinojo, kas jį labiau traukia: jos grožis ir moteriškumas ar ta dvasinė nauda, kurios jis gauna su ja bendraudamas.
Erotinis elementas jųdviejų meilėj taip ir pasiliko paskutinėj vietoj. Kunigas Vasaris jo tyčiomis vengė, o neturėdamas jokio patyrimo meilėj, nė nejautė didelio patraukimo į erotiką. Be to, ponios baronienės jis vis dėlto varžėsi, ir pats nebūtų išdrįsęs parodyti čia reikiamos iniciatyvos. Ponia gi rado savotiško malonumo ir naujumo žaisti tais jausmų pustoniais ir niuansais, tuo tarpu kai visa kita meilės gyvenime jai buvo žinoma pernelyg gerai. Be moteriško susidomėjimo jaunu kunigu poetu, ji iš tiesų jautė jam tarsi kokį motinišką rūpestingumą. Jai buvo gaila po kiekvieno laisvesnio jausmų prasiveržimo matyti jo susigraužimą ir einančią jame kovą. Aukščiausias jų flirto laipsnis būdavo pasibučiavimai, kartais pusiau juokais, žaismingi, kartais nuoširdūs, spontaniški, bet niekados neiną ligi apsvaigimo ir visados tokiais psichologiškais momentais, kad jaunas kunigas, nagrinėdamas savo sąžinę, niekaip negalėdavo sutikti padaręs mirtingąją nuodėmę.
Nors ir daug nemalonumų apkartino Vasariui šią pažintį, nors savo sąžinėj jis jausdavo kaltės rakštį, vis dėlto tos kelios savaitės buvo laimingiausias jo pirmųjų kunigavimo metų laikas.
Vėliau jis manydavo, kad ponia baronienė buvo likimo moteris jo gyvenime. Jis atsimindavo kapeliono Laibio žodžius, kad dėl šitokių moterų istorijos eiga kartais pakrypstanti į kitas vėžes, dėl šitokių moterų esąs kuriamas menas ir dėl jų esą daromi nusikaltimai. Ir jis manydavo, kad kapelionas sakė teisybę.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
