lt
XXI
Šiltos, pavasariškos gegužės mėnesio dienos, kaip visuomet, taip ir tais metais, atnešė Vasariui daug svajingos nuotaikos, giedro džiaugsmo ir noro gėrėtis pasauliu ir gyvenimu. Visi trys Kalnynų kunigai dabar ėjo kiekvienas savoj keliu. Klebonas ištisas dienas praleisdavo kieme arba laukuose su lazda vienoj rankoj ir brevijorium kitoj. Bardamasis; ir melsdamasis jis prižiūrėjo ūkio darbus. Vasaris laisvą laiką į praleisdavo sode arba šilely, o kun. Ramutis katekizavo į vaikus ir rūpinosi gegužinėmis pamaldomis.
Vaikų katekizaciją Ramutis laikė labai svarbiu uždaviniu ir pats mėgdavo juo užsiimti. Šitam darbui jis turėjo visas gerąsias ypatybes. Jis buvo nuoširdus, paprastas, gerai nusiteikęs, mokąs prisitaikyti prie vaikų proto, pažįstąs gerai katekizavimo metodus ir turįs nemaža prityrimo. Vaikai jį mėgo ir išsižioję klausė, kaip jis pasakodavo Šventosios Istorijos įvykius arba aiškindavo tikėjimo tiesas. Keletą kartų pabandė katekizuoti ir Vasaris, bet jam sekėsi nekaip. Sklandžiai pasakoti jis nemokėjo, o svarbiausia, nesugebėjo sudaryti tokios nuotaikos, kurioje vaikai jaustųsi laisvi, sudominti, jo nebijotų ir nesivaržytų ko paklausti arba klausiami atsakyti. Bailieji jo vengdavo ir varžydavosi, išdykėliai gi tuoj pradėdavo neklausyti, pešioti mažuosius, stumdytis ir kelti triukšmą.
Gegužinės pamaldos buvo antras kun. Ramučio rūpestis. Paskutinę balandžio mėn. dieną pamaldžios Kalnynų moterėlės pynė vainikus, nešė žolynus ir gėles dangaus ir pavasario Karalienės garbei. Altorius su Panos Marijos paveikslu skendėjo pirmuose pavasario žieduose ir žolynuose. Ramutis turėjo rimtą susirėmimą su klebonu, kol išgavo tiek žvakių, kad pamaldos džiugintų širdis ir keltų sielas. Kiekvieną dieną po mišių, prieš Panelės Švenčiausios litaniją, uolusis kunigas pasakydavo po trumpą pamokslėlį, kuriuo stengdavosi įskiepyti į klausytojų širdis visas sektinas Dievo Motinos dorybes. Kalnynų parapijos žmonės seniai nebuvo matę savo bažnyčioj tokių gražių gegužinių pamaldų ir gausiai ėmė jas lankyti.
Mėgdavo šias pamaldas ir kun. Vasaris. Dažniausiai abu su Ramučiu jas ir laikydavo. Vasaris giedodavo mišias ir litaniją, o Ramutis skaitydavo maldas ir sakydavo pamokslėlį. Šitos pamaldos buvo gražus religinio gyvenimo epizodas, apsaugotas nuo kasdieniškumo rutinos. Vasariui tiko tas Nekaltosios Mergelės kultas su jo simbolika ir ekspresyviomis, keistomis litanijos invokacijomis. Gaudžiant vargonam, su visa žmonių minia jis giedodavo pilnu balsu, jausdamasis išnykęs toj gaudžiančioj garsų jūroj.
- Mistiškoji Rože, Dovydo Bokšte, Bokšte balčiausias, Namai aukso, Sandoros Arka, Dangaus Vartai, Aušros Žvaigžde, Nusidėjėlių Užtarytoja, Nuliūdusiųjų Ramintoja - melskis už mus!
Su aštriu alyvų žiedų kvapu maišėsi vaško žvakių ir smilkalų kvapas, ir buvo beveik svaigulinga alsuoti tais aromatais, giedant mergelių Karalienės garbei.
Atliekamu laiku kun. Ramutis ką nors dirbdavo savo kambary arba vaikščiodamas šventoriuj kalbėdavo ražančių, o Vasaris, vengdamas su juo susitikti, eidavo kur nors toliau, į gamtą.
Dažniausiai jį matydavo popiečio metu žingsniuojant keliu į mišką arba į ežerėlį už dvaro. Čia ir ten jis stebėdavo augalus, paukščius ir vabalus, gėrėdavosi dangaus mėlynumu ir atsispindėjusiais ežerėly medžiais. Vienur įsižiūrėdamas, kitur įsiklausydamas, jis stengėsi kuo jautriausiai širdimi pajusti gamtos atbudimą ir šimteriopus jos gyvenimo reiškinius.
Dažnai, radęs jau sausą, jauna tankia žole apaugusią vietelę, jis nusivilkęs tiesdavosi sutaną, guldavos aukštieninkas ir, sunėręs po galva rankas, ištisą valandą skendėdavo pasyvioj kontempliacijoj. Gėrėdamasis jautė, kaip jį dabar perpučia minkštas kvapus vėjelis ir kokia malonia šiluma glosto jo kūną saulės spinduliai.
Po tokių pasivaikščiojimų jis grįždavo nurimęs, susitelkęs, jausdamas savy tylų džiaugsmą ir pasitenkinimą. Vakarais jis vėl eidavo į sodą. Pirmiausia tirštai sužydėję žiedai, o paskui vešliai susprogę lapai, atėjus nakčiai, rodos, tyčia telkdavosi apie jį, uždengdami dangų ir apsupdami minkšta, švelnia mase. Jis atsargiai eidavo taku ligi šventoriaus ir tik čia išvysdavo tamsiai mėlyną, gilų, žvaigždėtą dangų.
Atsidaręs dureles, jis žengdavo į šventorių. Nuo bažnyčios į jo veidą padvelkdavo sauso šilto oro srovė. Nusiėmęs skrybėlę, jis eidavo aplink bažnyčią. Ties bažnyčios galu, kur buvo didysis altorius su Švenčiausiu ir pro langą mirgėjo raudonos lemputės šviesa, kartais jį apimdavo mistiškas pusiau baimės, pusiau pamaldumo jausmas. Jis sustodavo, apsižvalgydavo ir, įsitikinęs, kad niekas jo nemato, klaupdavosi abiem keliais ir, apsikniaubęs ant lazdos, valandėlę rymodavo. Tai būdavo vienintelis religinio jo gyvenimo veiksmas, kuris paliesdavo širdį.
Vakarais kai kada jis rašydavo. Gyvendamas su gamta, jis iš gamtos daugiausia ir sėmėsi įkvėpimo. Tuo metu gamtinė jo lyrika padarė geroką žingsnį priekin. Seniau jis bandydavo arba aprašyti gamtos grožį, atkurti peizažą, arba išlieti savo pačio jausmus gamtos fone. Nes seniau ir jis pats arba vien gėrėdavosi gamta, arba gamtos akivaizdoje jausdavo save, savo vienumą, savo prigimties paneigimą, o kartais kokį tikrą arba išsvajotą laimėjimą. Tad gamtoje jam būdavo dažniausiai liūdna, o kartais linksma.
Dabar gi jis ėmė jausti jau ne vien save, bet ir pačią gamtą. Jo organai tarsi paaštrėjo, o įspūdžių priėmimas pasidarė jautresnis ir siekė giliau. Jis patyrė, kad pati gamta turi savo gyvenimą, savo sielą ir savo kalbą. Meilės gyvenimui atbundančios gamtos kuždesiai buvo jam dabar suprantamesni, nes ir jis pats buvo pabudęs tam pačiam gyvenimui. Jau įpratęs simboliais reikšti savo mintis ir jausmus, jis tom pačiom priemonėm norėjo kurti ir gamtos poeziją. Pakeisdamas sąvokas, iš realaus peizažo jis kūrė simbolinį paveikslą - gamtos rūmą ir šventovę, gyvenamą paslaptingų būtybių, kurios myli, kovoja ir kenčia, valdomos negailestingo likimo. Bet netrukus jo poetinė nuovoka ir intuicija ėmė teikti jam paprastesnių motyvų ir nuoširdesnių žodžių jiem išreikšti.
Kartais jis bandydavo suvokti gamtos gyvenimo ritmą, jo sielą ir nuotaiką. Jis ėmė ieškoti tokių žodžių, sąskambesių ir ritmų, kurie tiktų išreikšti nepasakomam ir pasakyti neišreiškiamam. Jis mėgindavo save nustatyti kaip stygą, kuri skambėtų tais pačiais tonais, kuriuos jis buvo sugavęs bendraudamas su gamta. Tas jo eiles dabar ne visi suprasdavo, bet daugelis jautė, kad jose "kažkas yra".
Vieną kartą, eidamas į šilelį pro dvaro parką, jis pamatė, kad visi rūmų langai atdarinėti, baldai išnešti į lauką, ir keletas žmonių trūsia aplinkui, dulkindami kilimus, valydami rakandus ir kasinėdami gėlynus.
Jis norėjo eiti ir paklausti, kada parvažiuos ponai baronai, bet susivaldė ir nėjo. Ar ne įdomiau diena iš dienos tikėtis ir lūkuriuoti, negu, žinant terminą, turėti priešaky tuščią, nuobodų laiko tarpą? Tą dieną jis ilgai gulėjo ant ežerėlio kranto, sekdamas iš vakarų plaukiančius debesėlius, o atsisėdęs vėl matė juos atsispindėjusius lygiame vandens paviršiuje. Vakare jis parašė eiles apie užkeiktus rūmus, kuriuose po ilgo miego atbunda karalaitė. Čia įpintas dangum plaukiančių ir vandenų gelmėj atsispindėjusių debesų motyvas turėjo simbolizuoti jo pačio laukimo nuotaiką.
Baronienei dar negrįžus, jis gavo laišką iš Naujapolio. Ponai Brazgiai kvietė jį atvykti į jų sūnelio krikštynas ir būti jo krikšto tėvu. Jis važiavo nenoromis, nes visos jo mintys dabar sukosi aplink baronienės parvykimą. Be to, būti kūmu jam atrodė ir juokinga, ir prozaiška.
Nuvažiavęs jau rado ten kanauninką Kimšą. Senis nudžiugo, pamatęs Vasarį, ir sveikindamasis pabučiavo jį į abu veidu. Paskui atstūmė nuo savęs ir, laikydamas rankas ant pečių, visą apžiūrėjo.
- Na, Platūno duona į kūną neina. Nesutvirtėjai... Pablyškęs. Veidas suvyriškėjęs, bruožai aštresni, akyse įkvėpimas. "Giedojau meilę, jauną viltį..." Ech-och!.. Na, eik susipažink su būsimuoju krikšto sūnum.
Ponia Brazgienė dabar atrodė visai kitaip negu per paskutinį jųdviejų pasimatymą. Ji tapo vėl beveik pirmykštė Liucė. Ji buvo vėl tiesi ir liekna, jos veidas spindėjo jaunyste ir skaistumu, o akyse švietė džiaugsmas ir laimė.
- Tamsta pamatysi, jis jau visai ne toks mažytis, - kalbėjo ji, vesdama Vasarį pažiūrėti sūnaus.- Jis auga bematant. Jonas sako, būk jis esąs panašus į tėvą, o man rodos, kad į mane. Na, į katrą gi jis panašus?
Vasariui atrodė, kad jis nepanašus į nieką, bet, norėdamas pataikauti motinai, pasižiūrėjęs į ją ir į sūnų, patvirtino:
- Na, žinoma, į tamstą! Veido apskritumas ir lūpos...
- Ir akys, svarbiausia, akys! Tegu tik jis pabus. Tamsta pamatysi!
Vaikiukas gulėjo mažutytėj lovelėj, paskendęs patalėliuose ir mezginiuose. Jis miegojo ramiu kūdikystės miegu ir buvo juokingas su savo mažutyte nosiuke, atkištomis lūpelėmis ir švelnučiais plaukeliais, resvai dar padengusiais galvytę. Motina neiškentė nepataisius antklodėlių ir patalėlių - ir vaikutis pabudo. Jis sučepsėjo lūpomis, praplėšė akis, susiraukė ir padarė grimasą, panašią į nusišypsojimą.
- O-o, mano vyras juokiasi! Jis visuomet juokiasi, kai gerai išsimiega...- ir ji ėmė jį kalbinti tokiais žodžiais, kurių gali rasti vien jauna motina savo pirmajam kūdikiui.
- O dabar tamsta palik mus vienus, - kreipėsi ji į Vasarį. - Mudviem reikia pasistiprinti prieš tokį sunkų darbą...
Ji savo sūnų maitino pati. Vasaris išėjo.
Krikštas turėjo būti čia pat namie, prieš pietus. Ėmė rinktis svečiai. Viena iš pirmųjų atvyko kūma. Netrukus pasirodė kapelionas Laibys ir pralotas Girvydas. Atėjo dar keletas pažįstamų ponų ir ponių - ir ne per erdvus daktaro salionėlis jau buvo pilnas.
Vasaris tuoj buvo supažindintas su kūma. Jį jau seniai intrigavo ponios Brazgienės pažadas, kad kūma būsiant nepaprastai simpatinga ir graži ponia, kuri esanti įsimylėjusi, dar jo nepažindama. Ir štai jis pamatė, kaip į salioną įriedėjo dar nesena, bet nepaprastai stora moteris. Ji buvo apsirengusi juoda suknele, papuošta juodais blizgučiais. Dėl to jos ceros baltumas atrodė stačiai popierinis. Visi, matyt, ją pažinojo, su visais ji elgėsi šeimyniškai, ir, jai atėjus, gyvumas salione tuoj padidėjo. Kai daktaras Brazgys pristatė jai kun. Vasarį, kūmą, ji pradėjo reikšti savo pasitenkinimą taip garsiai, tarsi norėdama, kad kiekvienas jos žodis būtų išgirstas visų to namo gyventojų.
- Ak, kun. Vasaris!.. Poetas?.. Kokia laimė!.. Aš taip seniai norėjau tamstą pažinti!.. O dabar kūmai!.. Pamislykit! Giminės!.. Tamsta turėsi mum pasakyti eiles!.. Improvizaciją! Tokia iškilmė!..
Vasaris raudo, nežinodamas, kaip jam reaguoti į tokius agresingus kūmos komplimentus ir išsisukti iš komiškos padėties. Jam jau buvo pikta, kad ponia Liucė sumanė suvesti jį į porą su šita balsinga storule. Bet krikšto valanda artinosi, ir kūma nuriedėjo į miegamąjį rengti mažyčio.
Krikšto ceremonija, atliekama privatiškai, atrodė daug iškilmingesnė negu bažnyčioj. Salione ant stalelio buvo sudėti reikalingi krikštui daiktai. Kanauninkas Kimša, apsivilkęs puikią megztinę kamžą ir užsidėjęs šilko siuvinėtą stulą, laukė kūmų su mažyčiu. Visi svečiai telkėsi pasieniais. Pagaliau atsidarė valgomojo durys, ir pasirodė kūmai. Kun. Vasaris laikė ant rankų mažytį, o kūma nešė baltą krikšto rūbelį. Visos apeigos ėjo sklandžiai. Kanauninkas Kimša aiškiu balsu klausė:
- Vytautai Kazimierai, - nes toks buvo tėvų išrinktas dvilypis tautinis vardas, - ko geidi nuo Dievo Bažnyčios?
- Tikėjimo, - atsakė abu kūmai už Vytautą Kazimierą.
- Tikėjimas ką tau duoda?
- Gyvenimą amžiną.
- Jei nori tat įeiti į gyvenimą, pildyk įsakymus: mylėsi Viešpatį Dievą tavo iš visos širdies tavo, iš visos dūšios tavo ir iš visų mislių tavo, o artimą tavo kaipo patsai save.
Bet štai atėjo momentas, kada kanauninkas įdėjo Vytukui Kazimierui į burnytę "išminties druskos". Šis, matyt, pajutęs neįprastą skonį, taip suklykė ir suviburiavo rankomis ir kojomis, kad kūmas net išsigando. Vaikiūkštis rėkė per visus "nešvariosios dvasios" ir "prakeiktojo velnio" egzorcizmus, o kanauninkui paklausus "Ar atsižadi šėtono?", suklykė padvigubintu smarkumu.
Bet kūma, nustelbdama krikštosūnį ir kūmą, atrėžė:
- Atsižadu.
- Ir visų darbų jo?
- Atsižadu.
- Ir visos puikybės jo?
- Atsižadu.
Tuomet kanauninkas, pakeitęs mėlyną stulą balta, tepė jį šventais aliejais ir vėl klausė:
- Vytautai Kazimierai, ar tiki į Dievą Tėvą Visagalintį, sutvertoją dangaus ir žemės?
- Tikiu, - atsakė kūmai.
- Ar tiki į Jėzų Kristų, Sūnų jo vienatinį, Viešpatį mūsų, gimusį ir nukankintą?
- Tikiu.
- Ar tiki į Dvasią šventąją, šventą Katalikų Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir gyvenimą amžiną?
- Tikiu.
- Vytautai Kazimierai, ar tu nori būti apkrikštytas?
- Noriu, - kūmų lūpomis atsakė Vytukas Kazimieras.
Tuomet kanauninkas, kryžium pildamas vandenį ant jo galvutės, kalbėjo sakramentalinius žodžius, ir Brazgių Vytukas iš pagonies tapo krikščioniu kataliku. Paskui jį dar sykį tepė aliejais, davė baltą rūbelį - nekaltybės ženklą ir, degančią žvakę - uolumo simbolį ir palydėjo į gyvenimą skatinančiais žodžiais:
- Vytautai Kazimierai, eiki ramybėje, ir Viešpats tebūnie su tavim. Amen.
Krikštas buvo baigtas. Tebeklykiantį Vytuką perėmė kūma su motina ir išgabeno į miegamąjį. Kanauninkas nusivilko kamžą, zakristijonas suėmė šventus daiktus, ir salione vėl prasidėjo linksmos kalbos ir juokai.
Netrukus kambarinė pranešė, kad pietūs paduoti. Visi svečiai, šeimininkų skatinami, sugužėjo į valgomąjį. Prie ponios Brazgienės iš vienos pusės sėdėjo pralotas Girvydas, iš kitos kanauninkas Kimša. Abudu kūmai turėjo sėdėti greta ir susiglaudę, kad vaikučio dantukai nebūtų reti. Pietūs buvo puikūs. Gerai valgyta ir gerta. Vis kas nors pakeldavo tostą čia už Vytuką, čia už tėvus kartu ir atskirai, čia už kūmus. Paskui jau pradėta linkėti daugiau įpėdinių ir avansu gerta į jų sveikatą. Kūma į kiekvieną tostą atsiliepdavo ir savo stiklą išlenkdavo iki dugno, priversdama tą patį daryti ir kūmą.
Kalbėta įvairiomis temomis. Pralotas Girvydas buvo žinomas kaip karštas politikas. Jis uoliai sekė didžiąją Rusijos spaudą ir išsirašinėjo vieną įtakingą vokiečių dienraštį. Europos politinės konsteliacijos jam buvo gerai žinomos. Pabaigęs aiškinti Santarvės ir Sąjungos tikslus ir planus, pralotas nurodė keletą reikšmingų politinio gyvenimo simptomų ir, pakėlęs pirštą, padarė sensacingą išvadą:
- Europoj, mano ponai, pakvipo paraku. Sulauksime karo.
Bet kanauninkas Kimša buvo pacifistas ir ėmė griauti praloto išvedžiojimus. Pralotas gynėsi karščiuodamasis, net jo žiupsnys plaukų ties kakta atsistojo. Paskui, leidus, kad karas kada nors galįs kilti, imta ginčytis, kas nugalėsiąs. Pralotas laikė rusų ir prancūzų pusę, bet kapelionas Laibys, baigęs mokslus Vokietijoj, pasirodė esąs germanofilas ir pergalę pranašavo vokiečiam. Buvo neaišku, kaip laikysis Anglija. Paskui iškilo klausimas, kas būtų vienu ir kitu atveju su Lietuva. Germanofilų ir rusofilų aistros čia ėmė įsidegti, ir ginčas pasidarė jau visai karštas.
Visi šitie klausimai Vasariui ir daugeliui kitų svečių buvo visai nauji ir neturėjo didelės reikšmės. Kam čia kvaršinti galvas ir karščiuotis dėl kažkokių galimybių, pagrįstų visai nerealia karo hipoteze. Vasaris, nedalyvaudamas ginčuose ir protarpiais išsivaduodamas iš kūmos globos, observavo ponią Liuciją.
Šitie pietūs jam taip gyvai priminė vienus pietus Klevišky per atlaidus, kuomet panelė Liucė pro gėlių bukietą varstė jį, klieriką Liudą, reikšmingais svilinančiais žvilgsniais. Kaip viskas pasikeitė! Dabar štai jau jis kunigas, o ji ponia Brazgienė, Vytuko motina... Pagražėjusi ir sumenkusi, ji tapo taip dabar panaši į anų laikų Liucę, bet nė vieno koketiško žvilgsnio ji Vasariui nepasiuntė. Dabar jos visa siela buvo pas Vytuką. Per pietus ji kelis kartus kėlėsi ir bėgo pažiūrėti sūnaus. Ir Vasaris dar kartą įsitikino, kad tarp jųdviejų visi širdies dalykai dabar jau baigti.
Kūma jau seniai kentė dėl per ilgai užsitęsusio politinio ginčo, nemokėdama jame dalyvauti. Tad sučiupus progą šūktelėjo sudainuoti Vytukui "Ilgiausių metų". Nespėjo svečiai susėsti ir atsikvėpti, kažkas vėl šūktelėjo "ilgiausių metų" Vytuko tėveliam. Dar atsirado dosnus "ilgiausių metų" linkėtojas ir kūmam, bet kadangi pietūs jau buvo baigti, pralotas garsiai persižegnojo ir stodamas ėmė kalbėti maldą po valgio.
Po kavos tuoj visi ėmė skirstytis namo, nes jau artinosi vakaras.
- Na, dabar, kunige Liudai, prašome nepamiršti krikšto sūnaus, - kalbėjo, išlydėdami jį, ponai Brazgiai. - Kai tik būsite Naujapoly, atsilankykite.
O kūma šaukė:
- Kunigėli Vasari!.. Poete!.. Nepamirški atlankyti kūmos! Amžinai supyksiu!..
Bet važiuodamas namo jis gyviausiai atsiminė pralotą Girvydą su pasišiaušusiu plaukų žiupsniu, pakėlusį pirštą ir sakantį:
- Europoj, mano ponai, pakvipo paraku. Sulauksime karo...
Karo? Vasaris niekaip negalėjo įsivaizduoti karo Lietuvoj. Karas gali būti kur nors Mandžiūrijoj, Afrikoj, Amerikoj, bet čia Lietuvoj, kur visur išdirbti laukai, kur ūkis prie ūkio, žmogus prie žmogaus, - kaip čia gali būti karas?..
Ir jam buvo keista apie tai galvoti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
