lt
XVI
Ketvirtadienį baronienė laukė jo ir spėliojo, ar jis ateis, ar ne. Ar jis nenusigando jos per drąsaus žingsnio? Ar kunigiška sąžinė nenugalės jaunuoliško susižavėjimo? Ponia Rainakienė jau seniai buvo išmokusi į santykius su vyrais nebedėt širdies, nes iš to paskui išeinąs tik susigraužimas ir nemalonumai. Tačiau paskutiniu laiku pati nustebo, užčiuopusi savy kaip ir kokią nerimastį prieš kun. Vasario vizitus. O dabar, kai ji pabučiavo jo lygias rausvas lūpas, jau jai nebuvo vis tiek - ateis jis atsisveikinti ar neateis. Šitas jausmas jai priminė jau gan tolimus pirmosios jaunystės metus - ir ji šypsodamasi tarė poniai Sokolinai:
- Žinai ką, ma chère amie, aš manau, kad imu įsimylėti tą kunigą. Aš nieko neturėčiau prieš, jei mūsų išvažiavimas susitrukdytų dar kokį mėnesį. Per tą laiką mano susidomėjimas juo jau būtų praėjęs, ir aš išvažiuočiau rami, kad šitam užkampy nieko įdomaus daugiau nebeliko. O dabar, žiūrėk, ko gero, besišildant žydriojoj Rivieros pakrantėj, atskris sutanotas šiaurės atsiminimas, ir aš melancholingai susisvajosiu. Kaip tau tai patinka?
- Šį kartą nepagiriu tavo pasirinkimo ir stebiuos tavo širdies kaprizu. Iš to kunigėlio tu nesulauksi jokio stipresnio išgyvenimo. Esu tikra, kad jis nė bučiuotis nemoka. Tu būtum daugiau laimėjusi, jeigu likimas būtų tave suvedęs su kapelionu. Jo bruožai skulptūriškai ryškūs, jis moka nuostabiai žaisti fizionomija, turi daug ironijos, ir jo patyrimų horizontas turbūt toks platus, kaip ir tavo.
- Ak, niekados, niekados, chère amie, - protestavo baronienė. - Aš tų skulptūriškų bruožų, tų judrių fizionomijų, tos ironijos ir sąmojo jau tiek daug turėjau gyvenime!.. Visi tie vyrai yra jau per daug vyriški, ir moteriai nelieka jokios iniciatyvos. Mane dabar ima dominti kuklus, lėtas, švelnus, nekaltas vyras, kurį aš pati galėčiau vesti pavojingu meilės patyrimų keliu. Kunigas Vasaris štai tokis ir yra.
- Sensti, mano drauguže, štai ką aš tau pasakysiu! Tavy ima atbusti motiniški jausmai, ir tau reiktų turėti kūdikis. Aš visuomet sakydavau, kad, nežiūrint visa ko, tu esi linkusi į ramų šeimynos židinį! Kaip gaila, kad mano brolis tau per senas...
- Ak, kas per mintys! - piktinosi baronienė. - Tu visuomet pribaigi mane per toli siekiančiomis išvadomis.
Kun. Vasaris atėjo 5 val., kada paprastai baronai su savo svečiais gerdavo kavą. Jis tyčia pasirinko tokią valandą, vengdamas susitikti vieną baronienę. Jis nežinojo, kaip jai pažiūrės į akis ir ką pasakys. Salione iš tiesų jis rado abu šeimininkus, ponią Sokoliną ir visus tris Kozinskius. Baronienė pasisveikino su juo kaip niekur nieko, labai paprastai ir atvirai šypsodamasi kaip visuomet. Jam padavė kavos ir jis pamažu gurkšnojo, rūkydamas baronienės cigaretą ir įsiterpdamas į bendrą kalbą apie kelionę į pietų kraštus. Su dideliu pasitenkinimu jis pastebėjo, kad Kozinskis jau žymiai atšalęs nuo baronienės. Jis taip įkyriai jau nešokinėjo su savo "pardon, pardon" ir nepuldinėjo su patarnavimais.
Po pusvalandžio kunigas pakilo atsisveikinti. Visi su juo buvo labai mandagūs. Ponas baronas džiaugėsi, padaręs pažangą lietuvių kalboj. Ponia Sokolina linkėjo jam per žiemą pasitaisyti ir pastorėti, o Kozinskiai tikrino, kad buvę labai malonu su juo susipažinti. Ponia baronienė turėjo jį dabar palydėti į biblioteką, nes jis atnešė perskaitytas knygas, o ji norėjo duoti jam kai kurių nurodymų; jis galėsiąs naudotis biblioteka ir baronam išvažiavus.
Įėję į biblioteką, jiedu dėstė atneštas knygas, o baronienė kalbėjo:
- Aš jausiuosi bent kiek gero padariusi, kad sveikas turėsi ką skaityti per visą žiemą. Be to, šis kambarys - tai vienintelė vieta, kurioj aš galėsiu tamstą gyviausiai įsivaizduoti. Nes aš tamstą vis dėlto atsiminsiu. Šitam kambary mes praleidom turbūt daugiausia laiko. Na, jeigu ne daugiausia, tai bent jau maloniausiai... Tamsta nepyksti ant manęs už pereitą kartą?.. Ne?.. Bet juk esti tokių impulsų, kada žmogus negali nė susivaldyti...
- Nežinau, ponia. Kai dėl manęs, jaučiu, kad širdis pareikalavo savo teisių. Man būtų didelis nusivylimas, jeigu pasirodytų, kad tamsta norėjai tik linksmai pažaisti arba įpainioti mane į meilės pinkles, kaip esti romanuose. Tokius pasielgimus galima pateisinti vien tiktai jausmu, širdies reikalu... Pagaliau ar ne vis tiek?.. Šiokis ar tokis bus mūsų pažinties galas, jis visuomet bus beprasmiškas...
- Visų pirma, mielas prieteliau, tamstos pažintis davė man nemaža malonumo. Bet dabar pamačiau, kad į ją įdėjau ir širdies, kaip tamsta sakai. To man jau seniai nebuvo atsitikę. Be to, turiu sveikam pastebėti, kad meilė niekad nebūna beprasmiška.
Ji valandėlę patylėjo, tarsi ką svarstydama, paskui nusišypsojo ir tarė:
- Tiesą sakant, tai tik pradžia. Na, bet jeigu mumyse neįvyks kokios nenumatytos atmainos, pavasarį, kai parvažiuosim iš Rivieros, galėsime tęsti mūsų pažintį toliau. Mes grįsime gegužės mėnesį. Sakoma, kad tas mėnuo geriausiai tinka meilei, nors aš manau, kad žiemą meilė esti karščiausia.
Vasariui nepatiko, kad ji kalba apie meilę kaip apie kokį programinį gyvenimo reikalą, kurį jie pavasarį galėsią tęsti toliau. Jis pats suprato meilę kaip nesuvaldomą, būtiną širdies; prasiveržimą, kurio negali nei numatyti, nei suvaldyti. Jo, kunigo, sąžinė priešinosi iš anksto numatytam, apgalvotam meilės priėmimui, nes tai juk būtų nuodėmė. Jam iš viso buvo drovu kalbėti apie jausmus ir minėti meilės žodis, taip svetimas kunigo charakteriui. Bet jis padarė dar vieną pastangą pasiaiškinti:
- Nežinau, ponia... Visa, kas lig šiol įvyko, atsitiko kažkaip nejučiomis, savaime. Aš gal buvau neatsargus, bet nesusivilioti tamstos palankumu aš negalėjau. Man reikėjo nei tų knygų neimti, nei čia nesilankyti. Bet tokis išsižadėjimas pranešė mano valios jėgas. A, pagaliau, vis tiek... aš to nesigailiu... Bet dėl ateities aš negaliu nieko tikėtis nei laukti. Man gana to, kad žinosiu, jog kartą ir aš turėjau vieną tokį momentą, kuriuo žavisi poetai, ir kad kitokiose aplinkybėse aš taip pat galėčiau paimti iš gyvenimo savo laimės dalį.
Baronienė buvo stačiai sujaudinta tokia jo rezignacija ir didesnių vilčių išsižadėjimu. Bet ji taip pat numanė, kad.jis greičiausia klysta, nežinodamas savo dvasios jėgų santykio ir įvairių jį veikiančių veiksnių pajėgumo.
- Jeigu, - manė ji, - šis jaunas kunigas, turėdamas tokį aukštą kunigystės idealą, tokią tyrą širdį ir tokią jautrią sąžinę, vis dėlto nepajėgia atsispirti pasaulio traukimui, tai matyt, kad jo paskyrimas yra kitokis, negu altoriaus tarnyba. Trumpu laiku jis įsitikino, kad galėtų paimti iš gyvenimo savo laimės dalį. Šitokis įsitikinimas bergždžias nepasilieka. O jeigu dar, be to, šis sutanotas jaunuolis turi talentą, anksčiau ar vėliau jis suras savo tikrąjį kelią. Bet aš jo iliuzijų negriausiu. Tegu viskas darosi savaime.
Jam jau buvo laikas eiti, bet jis vis dar lūkuriavo, nesiryždamas pakilti. Baroniene jam pasakojo apie užsienio miestus ir kurortus, kuriuose ji buvo anksčiau ir vėl ketino praleisti šią žiemą. Ji pasakojo apie jų turtus, pramogas, ištaigingą gyvenimą, kuriuo naudojasi susirinkęs ten visų kraštų aristokratijos ir meno elitas. Iš jos žodžių laki kunigo poeto vaizduotė piešė stebuklingus saulėtus vaizdus ir romantiškus nuotykius. Kokia laimė būtų, jei jis nors kartą gyvenime galėtų su šita gražia ponia pavaikštinėti tų mėlynų jūrų pakraščiu po lieknomis plačialapėmis palmėmis arba pasišvaistyti, po tas aukštas veidrodžių sales, grojant muzikai ir žėrint vakaro žiburiam...
Ji, matyt, įspėjo jo svajones, nes, paėmusi jo ranką, nusišypsojo ir pridėjo:
- Taip, mielas prieteliau. Aš tamstai berods jau sakiau, kad menas yra platus kaip gyvenimas, o gyvenimas yra įvairus ir įdomus. Gyvenimas duoda turtingiausios kūrybai medžiagos. Jeigu nori būt rašytojas - pažink ir studijuok gyvenimą. Jokios knygos ir joki pasakojimai neatstos realybės. Nuo tamstos pasiryžimo ir drąsos pareis tamstos likimas.
Jis pakilo eiti. Baronienė ištiesė jam ranką ir staiga, lyg kokio impulso pastūmėta, pritraukė jį prie savęs ir pabučiavo. Šitas staigus impulsas pasirodė jam neapgalvotu nuoširdumo ženklu ir jo širdį užliejo džiaugsmo banga.
Sugrįžusi į salioną, baronienė kalbėjo:
- Šiais laikais jeigu dar galima kur rasti pasitikėjimo, naivių vilčių ir grynos romantikos, tai pirmiausia jaunų kunigų tarpe. Mūsų mielas kun. Vasaris yra vienas iš tokių. Ak, jūs būtumėt matę, kaip jis klausė mano pasakojimų apie didmiesčių ir kurortų gyvenimą! Tas nuobodžias ir banališkas vietas jis vaizduojasi kaip tikrą Eldoradą!
- Mais vous le menez à la perdition de son âme, ma chère amie! - priekaištingai sušuko baronas.
- Soyez tranquilee, mon frère. Ce petit abbé n'a point de sang dans les veins, - pastebėjo ponia Sokolina.
O baronienė pareiškė:
- Vis dėlto aš su juo praleidau keletą malonių valandėlių. Šitas rodo, kad jis turi nemaža šansų pasisekimui.
Šiais ponios žodžiais susidomėjo ir ponas Kozinskis, bet baronienė daugiau ta tema kalbėti nenorėjo.
Kun. Vasaris parsinešė į vikariatą daug iš baronienės pasakojimo sukurtų vaizdų, jos impulsyvų pabučiavimą ir jaudinančią viltį, kad pavasarį ji vėl sugrįš, - o kartu su ja sugrįš ir tos jo niūraus gyvenimo prošvaistės, kurių jis dabar nustoja.
Tą vakarą, parėjęs namo, jis ypatingai skaudžiai pajuto kontrastą tarp visa to, ką jam teko patirti dvare, ir tarp savo vikariškos buities. Ten pasiliko komfortas, jauki šiluma, įdomūs, originališkai mąstą ir gyveną žmonės, čia - du šalti tušti kambariai, stačiokiškas šykštus klebonas, svetimas, neįspėtas kun. Ramutis, kvaila Julė ir kietos kunigo pareigos, kurios kasdien jam teikdavo daug rūpesčio, o jokio susiraminimo.
Klebonijoj jau buvo žinoma, kad dvaro ponai rengiasi išvažuoti. Tat per vakarienę klebonas dirstelėjo į Vasarį ir paklausė:
- Tai kada išvažiuoja Rainakiai?
- Pirmadienio rytą.
- Tamsta, žinoma, buvai atsisveikint?
- Taip. Ne per seniai parėjau iš dvaro.
- Hm... Susibičiuliavote!..
Vasaris nieko neatsakė. Bet po valandėlės nejaukios tylos klebonas vėl pradėjo:
- O aš maniau, kad ta bičiulystė geru nepasibaigs...
- Kodėl gi kunigas klebonas taip manėte? - paklausė jis, jausdamas puolimą ir atkakliai pasiryždamas gintis.
Klebonas ironiškai šyptelėjo.
- Netaikydamas į tamstą, turiu pasakyti, kad jaunų dvasiškių buvojimas pasauliškių draugystėj, kur, be to, yra jaunų moterų ne geriausios reputacijos, nota bene, visuomet baigiasi papiktinimu ir skandalu.
- Klebonas vis dėlto į mane taikote. O ta ne geriausios reputacijos moteris, klebono nuomone, tai turbūt ponia baronienė. Aš turiu pasakyti, kad nieko bloga ten nepatyriau...- Bet jis atsiminė baronienės pabučiavimus ir sąžinėj pajuto prieštaravimo balsą.
O klebonas atkirto:
- Tamsta dar tik neseniai palikęs seminarijos suolą, o jau nori apie žmones spręsti. Iš viso per anksti pradedi, kunigėli, štai ką aš noriu tamstai pasakyti! Jauniem kunigam reiktų daugiau laikytis savo konfratrų draugystės, o ne liaikų ir dar nekatalikų!
Gal kun. Vasaris būtų ir tylomis praleidęs šitą klebono admoniciją, jeigu ne paskutinieji žodžiai.
- Atsiprašau, kunige klebone, - pradėjo jis, valdydamas savo įsikarščiavimą, - bet tamstos patarimas laikytis konfratrų draugystės yra visai beprasmiškas. Prašau atsiminti, kaip jūs mane priėmėt į savo draugystę. Jūs priėmėt mane kaip savo priešą... Jūs nepasakėte man nė vieno prietelingo žodžio... Jūs mane vaišinot vien tiktai sarkazmu ir panieka. Kur aš turėjau ieškoti jūsų draugystės? Laukuose, kluone ar krautuvėj?.. O tie, pasak jūsų, įtariamos reputacijos žmonės parodė man daug geros širdies. Iš jų aš esu patyręs vien tik gera. Jeigu aš suklydau, tai bent jūs neturite jokios teisės man to prikaišioti.
Klausydamas šitos replikos, klebonas netikėjo savo ausimis. Sutikęs tokį griežtą vikaro pasipriešinimą, jis staiga atlyžo, bet, pakilęs nuo stalo, dar pridėjo:
- Į ginčus aš su tamsta neisiu. Aš savo pareigą atlikau tamstą įspėdamas. Žinokis!.. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi...
Kun. Ramutis, girdėjęs šį susirėmimą, po vakarienės eidamas su Vasariu į vikariatą, atsargiai klausinėjo apie santykius su klebonu, apie dvaro ponus ir kai kurias Kalnynų gyvenimo smulkmenas. Jis užėjo ir į Vasario kambarius, nežymiai apžiūrėjo jo knygas, paveikslus. Išėjus iš kalbos, paklausė, ar jis skaitęs tokį ir tokį veikalą. Paskui jiedu ėmė kalbėtis apie seminarijos laikus. Čia vėl Ramučiui buvo įdomu sužinoti, kaip Vasaris mokėsi, su kuo draugavo, ką veikdavo per atostogas, kur važinėjo ir svečiavosi.
Pasikalbėjimas ir klausimai buvo labai atsargūs, diskretiški, neva kylą savaime. Tačiau Vasariui, nelinkusiam į prisipažinimus ir pasipasakojimus, šitas kun. Ramučio susidomėjimas pasirodė įtartinas. "Jis nori mane ištirti, - pamanė vienas sau, - o gal stačiai šnipinėja; toki šventuoliai dažnai būva į tai linkę. Arba jis bando nustatyti mano dvasinio gyvenimo diagnozą, o paskui pradės gydyti". Per savaitę laiko neišaiškinamos antipatijos jausmas savo vyresniajam kolegai jau buvo gerokai sustiprėjęs, nors Vasaris ir nenorėjo to prisipažinti.
Pasikalbėjęs dar valandėlę, kun. Ramutis išėjo, o Vasaris tos dienos likučius praleido atsimindamas dvarą ir jame išgyventus įspūdžius. Bet kai jo atminty atgijo atsisveikinimo scena ir pasibučiavimas su baroniene, sąžinėj prabilo teologo balsas. Ar tai buvo nuodėmė - ir kokia? Juk ryt jis turės klausyti išpažinčių, dalinti Komuniją ir laikyti mišias. Jeigu jis tai darys būdamas sunkiai nusidėjęs, visų tų sakramentų administravimas bus šventvagiškas, ir jis nugrims į baisių nuodėmių bedugnę. Šis klausimas jau buvo jam kilęs tuoj po ano baliaus, kai ji pirmą sykį jį pabučiavo. Bet tuomet jam buvo lengva nuspręsti, kad tas pabučiavimas nebuvo nuodėmingas, nes jis beveik nė nepasijuto, kaip tai įvyko: jo nei valia, nei pažinimas tame veiksme nedalyvavo. Bet šį kartą buvo kitaip. Jis tą pabučiavimą beveik pramatė, jis jo norėjo, jis ir pats baronienę bučiavo ir jautė didelį pasigėrėjimą, tai darydamas. Vadinasi, buvo tai osculum cum libidine, aistringas pabučiavimas.
Jis atsivertė moralinės teologijos skyrių, kur kalbama apie pabučiavimus ir jų rūšis, ir visą domiai perskaitė. Ne, tas pabučiavimas savaime dar nebūtų sunkioji nuodėmė, bet yra dvi sunkinamos aplinkybės: jis - kunigas, o ji - ištekėjusi moteris. Vis dėlto ir čia, panagrinėjęs valios, pažinimo, laisvo sutikimo ir aistringumo klausimą, jis nusprendė, kad mirtinosios nuodėmės nebuvo. Tiesa, tą kazusą reiktų per išpažintį pasisakyti ir duoti nuodėmklausiui jį galutinai išspręsti, bet pas ką eiti išpažinties? Pas kleboną ar kun. Ramutį? Bet jiedu tučtuojau supras, kad čia kalbama apie baronienę, ir įsivaizduos, Dievas žino ką... O klebonas tai jau tikrai piktai džiūgautų, sužinojęs tokią pikantišką "naujieną".
Galų gale vargšas kun. Vasaris nusprendė taip: kadangi tas pabučiavimas buvo tik peccatum veniale, tai jis dabar per išpažintį jo nesakys, o palauks pirmos progos, kai pasitaikys koks tolimesnis, mažiau pažįstamas kunigas. Nes kokią jis turi teisę, pagaliau, išpažindamas savo nuodėmę, netiesiogiai įduoti ir baronienę?.. Ji niekad jam to nedovanotų...
Vėliau Vasaris juokdavosi iš tų vaikiškų savo sąžinės išsisukinėjimų, vingių ir skrupulų. Bet tada juk jis buvo dar neseniai iš seminarijos paleistas teologas, dar per maža patyręs, kaip įstatymo negyva raidė sunkiai esti suderinama su gyvu žmogaus širdies pajudėjimu.
Sekmadienį jis dar sykį pamatė ponią Rainakienę bažnyčioj, pamaldų metu. Tą sekmadienį buvo jo eilė laikyti sumą. Užintonavęs "Asperges me", jis atsisuko šlakstyti švęstu vandeniu žmones ir pamatė ją įprastoj vietoj, presbiterijoj, netoli zakristijos durų. Ji kaip visuomet atrodė labai elegantiška su brangia kailine apikakle. Ji viena skyrėsi savo poniškumu iš visos bažnyčios, ir žmonės ją sekė akimis labiau negu kunigą prie altoriaus.
Klebonas, nors laikė ją abejotinos reputacijos ponia, kai pats giedodavo sumą, šlakstydavo ją atskirai, stabtelėdamas ir vieną atsargų krapylo mostą specialiai jai skirdamas. Ji tuomet persižegnodavo, o klebonas, linktelėjęs galva, eidavo toliau, jau plačiai leisdamas vandens sroves viršum tikinčiųjų galvų. Žmonėm tas pagarbus klebono dėmesys labai patikdavo, visi to momento laukdavo ir patys persiimdavo pagarba. Dėl to paskui, matydami baronienę raitą laukuose, nesipiktindavo, bet laikydavo tai šiaipjau poniška pramoga ir prašmatnybe.
Kun. Vasaris baronienės specialiai nešlakstydavo, bet ji visuomet kartu su kitais persižegnodavo. Persižegnojo ji ir tą paskutinį sekmadienį, visai į jį nepažvelgusi, rimta ir susitelkusi. Jis nesutiko jos akių nė kai sykį nežymiai žvilgtelėjo į ją nuo altoriaus. Jam labai patiko, kad ji laikosi taip rimtai it.abejingai, nes šioje vietoje iš tiesų neturi būti jokių pažinčių nei profaniškų atsiminimų. Jis susikaupė ir jau ramiai tęsė pamaldas ligi galo.
Daugiau prieš išvažiavimą jis jos nebematė. Kai po sumos jis ėjo į kleboniją pusryčių, jos bažnyčioj jau nebuvo.
Pirmadienį, apypietėj, jis išėjo pasivaikščioti keliu pro dvarą. Buvo pašalę ir iš nakties truputį pasnigę. Išmargintas sniego parkas su juodais medžių stagarais atrodė negražus ir nejaukus. Rūmų langai buvo uždarinėti langinėmis. Kunigui širdį suspaudė liūdesys, pamačius tuos uždarinėtus langus. Iš jų suprato jis, kad ponios baronienės jau nebėra.
Jis ėjo keliu tolyn ir rado pašalusiame purvyne plačiai ir giliai įrėžtas ratų vėžes, kurios ėjo iš dvaro kiemo. "Tai čia ji išvažiavo", - pamanė jis, žiūrėdamas į tas tiršto purvo provėžas.
Jis bandė eiti dar toliau, bet užkaitino pro debesį pasirodžiusi saulė, ir kelias pasidarė neįmanomas.
Jis grįžo atgal, šlitinėdamas ir sunkiai vilkdamas purvinus batus.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
