lt
XIII
Gautas iš baronienės knygas jis jau buvo perskaitęs prieš vizitą Šlavantų tėveliui. Šis vizitas padėjo jam galutinai susiformuoti kunigo idealą, kurio jis privaląs siekti. To idealo šviesoj baronienės knygos atrodė smerktinos ir nuodėmingos. Jos atrodė kaip kokie pasaulio nuodai, galį apkrėsti jauno kunigo sielą visokeriopais negalavimais, atgrasinti nuo dvasinių dalykų ir patraukti į pasaulio tuštybes. Tos knygos tai buvo pora moderniškų romanų su gausiomis ir vaizdžiai nupieštomis erotinėmis analizėmis ir Tetmajerio poezijų tomelis.
Nieko panašaus Vasaris ligi tol nebuvo skaitęs. Jis prarijo tas knygas su keista nerimastim, save kaltindamas ir teisindamas, kartu bijodamas jų nuodėmingo, kaip jam atrodė, aistringumo ir varomas lakios fantazijos ir jaunuoliško smalsumo. Jeigu jis save kaltino kaip kunigas, tai teisino kaip poetas, nes juk tai buvo literatūra, o Tetmajeris - net didelis poetas. Ir, užsimiršdamas esąs kunigas, jis žavėjosi nepaprasta to poeto drąsa, jo vaizdų ryškumu, jo išsireiškimų galia ir jaudinosi jo sukeltomis emocijomis, kurios dažniausiai sukosi aplink moterį, aistringai mylimą, geidžiamą, pasiekiamą ir glamonėjamą.
Bet jis čia rado taip pat ir niūrios nusivylimo poezijos. Poezijos, kuri savo maištingumu, savo viską griaunančia neigimo galia jį žavėjo kaip koks demonas ir viliojo į juodas naktis, į tolimus pasviečius, kur jam, kunigui, buvo uždrausta žengti. Skaitydamas tas sielvartingas "Preliudijas", jis rado posmų, kurie jo paties padėtį, jo mintis ir nuotaikas rodė juodam nusivylimo fone nušviestas aitriai plazdančių liepsnų ir atošvaistų. Kartais, vaikščiodamas po savo kambarį, jis garsiai deklamuodavo, parafrazuodamas sau tinkamas vietas:
Numeskim tą kaukę, kur smaugia ir varžo,
kurią reikia mautis ant veido, kad žmonės
į sielą nelįstų - - - Mes esam vienatvėj
ir apgaulę galim sutrempti ir melą.
Mes esam - kas esam: ir nieks mum nerūpi,
ir nieko neturim, kas verta branginti,
ir nieko nejaučiam - tik nuovargį sunkų,
tik karčią ironiją - panieką - grasą.
Po pasikalbėjimo su Šlavantų tėveliu ir po daugelio apmąstymų apie kunigo pašaukimą ir idealus jam liko širdy lyg kokių karčių nuosėdų, kurios jam niekur nedavė ramybės. Ir atsiminęs jis deklamuodavo jau kitus "Preliudijų" posmus:
Su pajuoka šalta reik slėpti tą gėlą,
kur dūšią pripildo niekingo kartumo,-
ir rasti savy ištvermingų pastangų,
ir reikiant nevengti mirties būtinumo.
Ir reikia sukaupti savy didžią galią,
kad nykioj padangėj sparnai nenusvirtų,
o neštų per juodą gyvenimo naktį,-
bet ko lėkt ieškoti ir kur man kas skirta?..
Baronienė ar tai moterišku patyrimu, ar tai intuicija buvo gera psichologė, kai ji patarė Vasariui linksmai gyventi ir vaduotis smagumų ieškojimo dėsniu, jei jis norįs ištesėti kunigystėj. Jeigu jis būtų nestatęs sau nepasiekiamų tobulo kunigo idealų, jeigu jis būtų vien džiaugęsis tuo, ką duoda jam gyvenimas, jis, be abejo, nebūtų sau ilgai kvaršinęs galvos dėl knygų skaitymo, nebūtų graužęsis dėl savo širdies polėkių ir susižavėjimų. Jis būtų sau taręs: įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi. Galimas daiktas, kad, taip nusiteikęs, jis ilgainiui būtų tapęs kanauninku arba pralotu, o drauge gal ir dideliu poetu. Bet jis įkurdino savo sąžinėj rūstų teisėją - idealą, ir nuo to laiko visas jo vidaus gyvenimas ėjo konvulsyviškais sukrėtimais, nuopuoliais, atgailomis ir susigraužimais.
Po kurio laiko jis vėl nuėjo į dvarą, nes reikėjo juk knygas grąžinti. Bet jis jautė norą pamatyti ir ponią baronienę. Šita graži aristokratiška moteris jau baigė išstumti iš Vasario širdies Liucės paveikslą. Bet ar jis kaltas, kad ponia Brazgienė buvo toli, o šita čia pat pašonėj? Ar jis kaltas pagaliau, kad brendo ir vyriškėjo ir kad pirmoji jo jaunuoliškų sentimentų žadintoja nebegalėjo konkuruoti su šita, kurios keliamų vilčių jis nedrįso dar įsisąmoninti.
Ponia baronienė, be to, jį, nuolatos besiblaškantį ir besigriaužiantį, traukė savo nerūpestingumu, jumoru, giedria nuotaika, savim pasitikėjimu ir pastovumu. Tad nors "kunigiškais" momentais jis pasiryždavo vengti pažinties su baroniene, kaip kadaise su Liuce, šito pasiryžimo neištesėjo, nes širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią valią.
Šį kartą baronienė sutiko jį kaip seną gerą pažįstamą - draugiškai ir net familiariškai. Šį kartą ji jau nebesidarbavo bibliotekoj ir buvo apsivilkusi nebe peniuaru, bet paprastu kasdieniu rūbu, nes ketino eiti į parką pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo ji nenorėjo išsižadėti nei kunigui atėjus, bet pasiūlė jam eiti kartu. Ji turinti parodyti retų vėlyvų rudens gėlių.
- Be to, tamsta turi sueiti į artimesnę pažintį ir su baronu, kaip ir dera geram namų draugui, - šypsodamasi pridėjo.
Jiedu nuėjo į barono kabinetą, bet baronas buvo įsigilinęs į kažkokius senoviškus žemėlapius ir planus, kuriuos jis rado dvaro archyve, ir nenorėjo to darbo nutraukti. Ponia Sokolina taip pat trūsėsi savo kambary, tad jiedu išėjo dviese.
Buvo graži, saulėta spalių mėnesio diena. Parko takai margavo nuo apsčiai prikritusių lapų. Baronienė išdykavo ir žaidė, šiurendama ir žarstydama juos kojomis, o gražesnius rinkdama į bukietą. Medžiai jau buvo beveik pliki, ir saulė laisvai švietė pro didžiulių liepų šakas.
- Žinai, kunige, aš visai nesigailiu, kad man tenka praleisti ruduo šiame užkampy. Mūsų reikalai taip susidėjo, kad čia teks išbūti dar ir lapkričio mėnuo. Taip ir geriau. Į Rivierą anksčiau kaip gruody nė nepatogu važiuoti. Užtat tamstai aš spėsiu įgristi gerokai: atsiminsi mane. Bet tamsta nebūk nei bailus, nei pedantiškas; ateidinėk į mus tokiomis dienomis ir valandomis, kada tik užeis noras.
- Dėkui, ponia baroniene. Bet mano pareigos neleidžia jus dažnai lankyti. Dabar likomės tik dviese su klebonu. Darbo daugiau. Be to, ir šiaip kai kam gali keista pasirodyti...
- Kad tamsta su manim flirtuoji?.. Na, mielas kunige... atsiprašau, kaip kunigo vardas?
- Liudas.
- Na, mielas kunige Liudai, tokia mintis nebent tik tamstai pačiam gali ateiti į galvą! Sveikas visai nepažįsti draugijinio gyvenimo papročių. Pas mus geri prieteliai laiko savo pareiga bent kas antra diena užbėgti pasakyti "labą dieną", ir tai niekas nesako, kad jie flirtuoja arba meilikauja, o tamsta ateini valandėlę kas antra savaitė ir jau bijaisi!.. Kas gi čia gali kam pasirodyti, jei į tokį užkampį likimo nusviesti keli inteligentai nori palaikyti pažintį ir pasikeisti mintimis?! Juk gi mes ne trapistai, meldžiamasis!
- Taip, ponia, - vis dar svyravo kunigas, - bet mūsų, dvasiškių, elgesys normuojamas kitokiais dėsniais. Mes turime vengti kiekvieno pavojaus.
- Bet tamsta įžeidi mane, gerbiamasis! - sušuko nustebusi baronienė. - Argi kunigas manai, kad aš kėsinsiuos į sveiko nekaltybę?! Cha cha cha!.. Na, jeigu taip, tai prašom eiti namo. Aš nenoriu, kad ant mano sąžinės gulėtų tamstos dūšios likimas.
Vasaris galutinai sumišo ir nerado nė žodžių, kaip iš tokios keblios padėties išeiti. Poniai baronienei jo pagailo, ir ji skardžiai nusijuokė:
- Viešpatie, koks tamsta dar vaikas, kunige Liudai! Man stačiai pikta ant tų šventų dvasiškų tėvelių, kurie, patys linksmai praleidę savo jaunystę, kala į galvą jaunuoliam tokias siauras pažiūras ir daro iš jų, prašau dovanoti, karikatūras. Juk ar tamsta žinai, kas esi, kunige? Tamsta esi gabus ir net talentingas jaunas žmogus, prieš kurį tyso visas gyvenimas ir šimtai visokių galimybių. Tamsta gali būti poetas, rašytojas, literatas, gali būti pralotas ar vyskupas, - vis tiek tamstai reikia tas gyvenimas bent kiek pažinti. Argi sveikas manai taip ir ištūnėti keturiose savo kambario sienose nuo ankstyvos jaunystės ligi karsto lentos?! Bet juk tai absurdas! Į ką gi tamsta pavirsi, kunige Liudai?
Jisai, klausydamas tų žodžių, pamanė: ji kalba ta patį, ką kadaise Liucė kalbėjo. Ta buvo šiaipjau prašmatni mergaitė, šita - didelė, daug ko patyrusi ponia. Iš kur jom atėjo į galva tokios panašios mintys? Turbūt, objektyviai svarstant mano padėtį, taip ir yra, kaip jos sako...
Baronienei kalbant toliau, o jam vis silpniau ginantis, pamažu jo rūsti, asketiška nuotaika ėmė tirpti kaip sniegas, užkaitinus pavasario saulei. Jame vėl ėmė atgyti jaunuoliški polėkiai, pasaulio ir moteries pasiilgimas ir noras pažinti visą tą įdomų, jo nepatirtą gyvenimą, apie kurį, kaip apie kokią būtenybę, kalbėjo baronienė.
Toliau jiedu apžiūrinėjo puikias gėles, kurios augo prašmatniai sudarytose klombose ir kokių jis niekad dar nebuvo matęs. Kartu jis observavo tą gražią elegantišką ponią - ir jos gracija, jos ramūs, saikingi, plastiški judesiai, žodžiu, visa, ką ji darė ir kalbėjo, strigo į jo vienišą alkaną sielą.
Tuo tarpu baronienė vėl atgavo savo lengvą, nerūpestingą nuotaiką ir, grįžtant atgal, taip kalbėjo:
- Kunigas, be abejo, pastebėjai, kad gamtoje yra daug dalykų, iš esmės skirtų vien tik grožiui, papuošalui, kitaip sakant, mūsų malonumui. Štai kad ir gėlės. Aš griežtai įsakinėju sodininkui ir nurodinėju, kaip klombos turi būti padarytos ir apsodintos. Baronas tam reikalui pastatydino net oranžerėją ir išleidžia nemaža pinigų. O kam? Vien tik dėl to, kad mum ir mūsų svečiam būtų malonu pasižiūrėti. Bet ar tamsta pagalvojai, kad yra ir žmonių, kurių vienintelis paskyrimas - puošti pasaulį ir daryti kitiem malonumą? Kunigas dar, žinoma, neturėjai progos tokių žmonių sutikti, bet, be abejo, sutiksi. Jie bus gerai išauklėti, malonūs, turės geras manieras, bet absoliučiai niekam nenaudingi. Jie neturės jokių pareigų ir nedirbs jokio darbo. Nedarydami niekam naudos, jie nedarys niekam nei žalos. Ir į klausimą, kokis tų žmonių buvimo pateisinimas, kunigas nerasi kitokio atsakymo, kaip vien tai, kad jie puošia pasaulį. Kai kas tokius žmones vadina visuomenės parazitais. Bet aš protestuoju prieš tokį jų įžeidimą. Atvirkščiai. Aš manyčiau, kad tokius žmones turėtų išlaikyti valstybė savo lėšomis, kaip aš išlaikau savo gėles. Prisipažinsiu tamstai, kad aš ir save pačią įskaitau į tokių žmonių kategoriją. Aš niekam nesu padariusi nieko bloga, nenudirbusi jokių didelių darbų, bet davusi daug malonumo. Net kunigas, kurį aš esu mylėjusi Varšuvoj, sakydavo, kad aš papuošiau jo gyvenimą neužmirštamo džiaugsmo valandomis.
Kunigas Vasaris būtų suradęs aibę priekaištų šitokiom ponios pažiūrom, bet jis žinojo, kad ginčas neduotų jokių vaisių, nes jo priekaištai eitų visai iš kitos, jai iš principo nepriimtinos, o gal ir nesuvokiamos plotmės. Tačiau šitokios baronienės kalbos jį giliai stebino. Štai, manė jisai, kaip keistai žmonės mąsto, gyvena ir yra laimingi!.. Be to, ponios Rainakienės pažiūros kėlė jam tokių tolimų, miglotų nujautimų, kad paspėliojus jam susidrumsdavo mintys, ir jis jausdavo krintąs į kažkokį svaigulingą, šiurpiai malonų chaosą.
Tą dieną jis vėl pasiėmė knygų ir godžiai jas ėmė skaityti. Šį kartą jis pasirinko tik žinomus jam iš literatūros kurso vardus. Kadangi jis pats buvo kunigas ir literatūrinės ambicijos jame vėl buvo bepradedą atgyti, jis po kiekvienos knygos sprendė klausimą, ar kunigas taip galėtų parašyti. Ir, didžiai nusivylęs, kiekvieną kartą turėjo prisipažinti, kad ne, kunigas taip parašyti negalėtų. Jis jau tiek pažinojo kunigišką pasaulėžvalgą ir nuotaiką, kad tas dalykas jam buvo visiškai aiškus. Prie visų jo žinomų ir dabar skaitomų autorių pridėjus žodelį kun., išeidavo tikrai hibridiška nesąmonė: kun. Mickevičius? kun. Slovackis? kun. Tetmajeris? kun. Gėtė? kun. Hugo? kun. Šekspyras? Viešpatie apsaugok!..
Į kunigų stoką naujojoj Europos literatūroj jau kažkas jam buvo atkreipęs dėmesį. Bet dabar jis norėjo pats tą klausimą panagrinėti. Sykį, nuėjęs į dvarą, jis paprašė baronienės, ar ji neturinti žymesnių kunigų autorių raštų. Ponia valandėlę pagalvojo ir tarė:
- Šiuo momentu aš neatsimenu nė vieno. Tiesa, 18 amžiuj lenkų literatūra turėjo du vyskupu literatu, kurių vardus tamsta, be abejo, žinai: Naruševičius ir Krasickis. Pirmasis, didelis karaliaus ir dvariškių pataikūnas, rašė panegirikas, odes karaliaus tabakinei, vienos didelės ponios rogėm, sentimentališkas idiles ir didesnės vertės turinčias pasakėčias. Antrasis, linksmos nuotaikos žmogus, žiūrėjo į gyvenimą palankiom akim ir tokiais skrupulais, kaip tamsta, be abejo, nesikankino. Jei sveikas nori linksmai praleisti laiko valandėlę, pasiskaityk jo "Monomachiją". Aš tikiu, kad ši knyga bent kiek pragiedrins asketišką tamstos rūstumą. Tiesa, tame pačiame šimtmety dar vienas prancūzų dvasiškis l'abbé Prévost parašė vieną šedevrą "Manon Lescaut". Na, bet kaip dvasiškis, deja, jis negali būti sekimo pavyzdys ir daug mažiau kukliam kunigui, kaip sveikas. Europos literatūrose garsių dvasiškių vardų tamsta sutiksi dar Renesanso gadynėj. Bet žiūrėk, ten Renesansas, čia Švietimo amžius! Vis tai tokie laikotarpiai, kada žmogaus dvasia ir papročiai buvo atpalaiduojami nuo daugelio suvaržymų, kada buvo artėjama į gamtą arba bent stengiamasi vaduotis savo prigimtim ir protu. Be abejo, jeigu mes paieškotume atsidėję, rastume ir daugiau kunigų rašytojų. Nestoka jų ir šiais laikais. Bet vis tai tokie vardai, kuriuos literatūros istorija minės smulkiomis raidėmis, o gal ir visai neminės.
- Kaip ponia baronienė aiškinate tokį reiškinį? Juk buvo ir yra labai daug kunigų, kuriem kunigystė yra tik luomo žymė. Kunigavimas jiem neatima nei laiko, nei jokių kitokių aplinkybių būti rašytoju. Yra labai daug kunigų, kurie verčiasi taip, kaip nori, nors, mano nuomone, taip neturėtų būti.
Baronienė nusijuokė, paskui padarė dirbtinai nepatenkintą veidą ir šmėkštelėjo jam astru, kuriuo žaidė, per ranką:
- Bet tamsta esi nepataisomas, meldžiamasis! Sveikas įtrauki mane į tokias rimtas diskusijas, tarsi aš būčiau koks senas profesorius. Nieko taip nebijau, kaip rimtos ponios išvaizdos. Mano kaktoj atsiras raukšlių, ir jei ko gero, aš imsiu ginčytis ir karščiuotis!.. Juk tai būtų baisu, kunige Liudai! Be juokų, aš iš tamstos paskui pareikalausiu atlyginimo - ko nors labai smagaus ir malonaus. Na, bet šį kartą aš sveikam atsakysiu. Taigi aš manau, kad čia turbūt ne laiko ir ne aplinkybių, bet dvasios, pasaulėžvalgos ir nuotaikos klausimas. Menas, mano bičiuli, yra platus kaip gyvenimas, o dvasiškis siauras kaip... Ne, aš nenoriu tamstos įžeisti ir palyginimų vengsiu. Menas verda, kunkuliuoja visais žinomais širdies jausmais ir aistromis žmoniškumo ribose, o kunigo širdis - apmarinta ir suvaržyta griežtomis normomis ir dėsniais. Tikėk tamsta manim: aš esu pažinus keletą labai inteligentiškų kunigų ir sugebu žmones observuoti. Kunigas negali tiesiogiai, natūraliai pažvelgti į gyvenimą. Arba jis per griežtai smerks, arba pernelyg girs. Arba per daug liūs, arba per daug džiaugsis, nes kunigas visus reiškinius yra pratęs vertinti doroviniu blogio ir gėrio mastu, dėl kurio jis ir pats negali likti indiferentiškas. Šitas, mano nuomone, kunigui ir kenkia pasireikšti meno srity. Jam visuomet stoka arba kūrybinės medžiagos, arba meniško blaivumo. Antraip vertus, meniški gabumai verčia kunigą supasaulėti. Šitokia mano nuomonė iš dalies pagrįsta observavimu, iš dalies teorija, iš dalies intuicija. O konkrečių pavyzdžių tamsta pats pasiieškoki.
Parėjęs namo, jis pervertė lietuvišką kunigiškąją literatūrą ir įsitikino, kad baronienės žodžiuose buvo daug tiesos. Duonelaitis ir Valančius rašė didaktiniais tikslais. Baranausko poezija, parašyta dar dvasiškos karjeros pradžioj, paskui negrąžinamai nutrūksta. Vienažinskis - sentimentalus meilės dainius - pirmas aprauda savo kunigišką "stoną" ir apvaisina lietuvių lyriką liūdesio, ilgesio, ašarų ir siauro asmeniškumo motyvais. Maironis - poetas pilietis, patriotas. Grynoji jo lyrika taip pat sentimentali, patetiška ir siaura. Vasariui, dabar jau skaičiusiam ne tik Mickevičių, Puškiną, Tiutčevą, bet ir Kasprovičių, ir Tetmajerį, pradėjo aiškėti, kad visos tos mūsų kunigų poetų "sesutės", liūdesiai, ilgesiai, ašaros, visi tie švelnūs jausmai yra kilę iš suvaržymo vaizduotės, išgyvenimo ir išsireiškimo.
Ir čia pirmą kartą įkrito jam noras praplėsti savo patyrimų sritį, "pažinti gyvenimą" dėl kūrybos, nes pamažu vis labiau ėmė jame įsigalėti nuojauta, kad jis poetu ar apskritai rašytoju bus. Ir jeigu jau rašys, tai rašys drąsiai, tai, ką matys ir jaus. Įkrito jam noras rašyti taip, kad jo raštuose nebebūtų daugiau "kunigiškos dvasios", didaktikos, sentimentalumo, patoso ir visų to stiliaus pažymių.
- Aš pasistengsiu būti kunigu be priekaištų, - tarė jis sau, - ir visas savo luomo pareigas atlikinėsiu gerai. Bet poezijoj aš būsiu vien tik žmogus.
Beveik tuo pačiu metu ir kitas noras nukrito į jo širdį, ir vis ponios baronienės dėka.
Vieną kartą jis ėjo parko alėja, o baronienė sėdėjo prie lango ir jį matė. Kai atėjo ir pasisveikino, ponia kritiškai permetė jį akimis, nusišypsojo ir tarė:
- Žinai, mano prieteliau, kad tamsta dabar buvai tapęs mano ne visai diskretiško observavimo objektu. Kartais aš mėgstu žaisti, stebėdama žmonių eiseną, fizionomiją ir iš to spręsdama apie jų gyvenimo aplinkybes ir charakterį. Ir esu padariusi šioj srity jau nemaža pažangą. Sveikas, pavyzdžiui, savo veido išraiška atrodai esąs dar tik klusnus klierikėlis, bet specifiškai kunigiškos fizionomijos dar neturi. Tačiau eisena jau darosi kunigiška. Esama kažko ypatinga kunigo eisenoj, nors ir ne tiek daug, kaip fizionomijoj. Tiesa pasakius, aš nenorėčiau matyti ant tamstos veido tos ypatingos kunigiškos maskės, kuri taip niveliuoja individualų žmogaus charakterį ir slepia jo nuoširdumą. Sveikas, pavyzdžiui, retai juokiesi, bet taip juoktis tipiškas kunigas jau nebegalėtų. Tarp kitko, tamstai juokas labai tinka... Charmant, charmant!..
Taip, jo eisenoj turbūt kažkas pasikeitė, nes jis atsiminė, kaip pirmą sykį apsivilko sutaną, ji be galo varžė jo žingsnius, pynėsi kojose, vis atsimesdama ir pasilikdama užpakaly. Paskui jis įprato, ir sutana jau nepančiodavo jo kojų. Baronienės pastaba nemaloniai jam dilgtelėjo širdį, ir nuo to laiko jis nejučiomis ėmė valdyti savo judesius ir veido išraišką, kad neatsirastų specifiškų kunigiškų bruožų.
Tuo metu jis daug skaitė ir gana dažnai ėmė lankytis į dvarą. Baronas Rainakis taip pat jį pamėgo ir vėl, susiradęs Duonelaičio "Metus", skaitydavo jam apie gerąjį poną amstrotą, ir abudu komentuodavo vietas, už kurių užkliūdavo barono dėmesys.
Klebonijoj jau žinojo, kad kunigėlis įprato vaikščioti į dvarą. Kai kada nė vakarienės nepareidavo. Vasaris per pietus kartais papasakodavo girdėtas dvare naujienas, bet klebonas į tai teatsiliepdavo vienu kitu žodžiu, ir sunku buvo numanyti, ką jis apie tuos vizitus mano. Tik Julė negalėjo paslėpti didelio savo nepasitenkinimo, kad kunigėlis vaikščioja į dvarą, kur ponas eretikas, o ponia, nors kas sekmadienį ir stypso bažnyčioj, bet šiokiom dienom, apsimovus kelnėmis, kaip ragana po laukus trankosi.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
